Statybinės medžiagos - teorija egzaminui

I.I. Pagrindinės statybinių medžiagų savybės. Visos medžiagos skorstomos į: izotropines medžiagas – struktūra ir savybės visomis kriptymis yra vienodos (stiklas, plienas). Anizotropinės – struktūra ir savybės įvairiomis krptymis yra skirtingos (plokštinės medžiagos medis, smilki grudelinė medžiaga). Savybės: 1. Fizikinės savybės(išorinės savybės, tankis, skysčių, dujų, šilumos spinduliavimo pralaidumai ir medžiagos sugebėjimas priešintis agresiviam aplinkos poveikiui. 2. Chemės savybės(apibudinamos atsparumų rugštims, šarmams, druskos tirpalams; vyksta mainų reakcijos, atsiranda kiti produktai) 3. Mechaninės savybės (apibudinamos medžiagų sugebėjimu priešintis gniuždimui, lenkimui, kirpimui, tempimui, smugiui, vieno kūno skverbimas į kitąė šiuo poveikiui sekeliamos išorinės jėgos) 4. Technologinės savybės(apibudina medžagų apdirbamuma, gaminant jos gaminius) I.II. Fizikinė savybės: 1. Tikrasis tankis(savitasiss) absoliučiai tankios medžiagos tūrio vieneto masė(m/Vabs, kg/m³). 2. Vidutinis tankis – naturalios būsenos tūrio vieneto masė(m/V, kg/m³). 3. Pilnutinis tankis – birios medžiagos masės santikys su visa jos užimamu tūriu, įskaitant ir tuštumas tarp dalelių. 4. Santykinis tankumas (sutankinimo laipsnis) – medžiagos tūrio užpildymo absoliučiai tankios medžiagos laipsnis (T=Vabs/V * 100%→T=M/Mabs * 100%). 5. Poringumas – tai medžiagos tūrio užpildimas poromis laipsnis(P1-ρ/ρabs)100%). Poros gali būti smulkios, didelės, uždaros, atviros, užpildytos oru arba H2O. Iš poringumo galima spręsti apie elektros laidumą, stiprumą ir pralaidumą. 6. Atviras poringumas – visų užpildytų vandenių porų tūrio santykis su visu madžiagos tūriu(Po=((mn-ms)/v)(1/γ(H2O). 7. Tuštingumas – santykinis tuštumų kiekis, susidarantis tarp birios medžiagos dalelių arba tuštumėtuose gaminiuose. 8. Vanduo tgali būti trejopas: 1) laisvas vanduo, kuris yra atvirose porose ir dideliuose kapiliaruose, lengvai patenka, lengvai pasišalina; 2)fiziškai surištas vanduo-paviršiuje arba smulkiuose kapiliaruose susikaupes vanduo arba defuzijos būdu patękęs į kūną, kuris yra veikiamas paviršių energijos, todėl džiovinant sunkiau pašalinamas. Kintant jo kiekiui, mediaga traukiasi arba plečiasi; 3)chemiškai surištas vanduo yra kristaluose arba hidratuose kuriuose vandens molekulės sieje kovalentiniai ryšiai ir kuris esant 100 C neišgaruoja. Džiovinama tik iki 105 C. 9. Higroskopiškumas – medžiagos savybė įgyti vandens garus iš oro ir išlaikyti jos dėl kapiliarinės kondensacijos.Dydis priklauso nuo aplinkos temperatūros, santykinio oro drėgnumo, charakterio, medžiagos prigimties, porų dydžio ir kiekio. 10. Vandens įmirkis – tai medžiagos savybė įgerti ir išlaikyti vandenį. Masinis įmirkis: Wm=m(pr)-m(saus)/m(saus) 100%, tūrinis įmirkis: Wm=m(pr)-m(saus)/V 100%, P=(1-(M/Mabs)100%. Dėl vandens įmirkio didėje šilumos laidumas, mažėje atsparumas šalčiui, didėje laidumas elektrai. Porų užpildymo vandeniu laipsnis arba prisotinimo laipsnis parodo kokia porų dalis upildyta vandeniu: Kp=Wt/P. 11. Drėgnumas – tai dalinis įmirkis. Medžiagos drėgnumas priklauso nuo santykinio oro drėgnumo, aplinkos temperatūros, slėgio, medžiagos drėgstamumo. Prie tam tikrų sąlygų nusistovėjęs drėgnumas vadinamas pusiausvyriniu drėgnumu. 12. Porų prisotinimo vandeniu laipsnis – tai yra įgerto vandens tūrio ir viso porų tūrio santykis: Kp=W/P. 13. Atsparumas vandeniui – tai savybė neprarasti stiprumo įmirkius. Suminkštėjimo koeficientas ks – tai medžiagos stiprio įmirkius vandenyje santykis su stipriu sausoje būklyje: Ks=Rdreg/Rsaus ≥0.8. 14. Džiūvimas – tai medžiagų savybė atiduoti vandenį. Medžiaga išlaiko pastovų drėgnumą tik prie santikinio oro drėgnumo. 15. Atsparūmas daugkar sistemingam sudrėkinimui. Savybė drėgstant išdžiustant, neprarasti mechaninio stiprumo ir matuotu žymių deformacijų. 16. Vandens pralaidumas – tai savybė praleisti vandenį esant slėgiu skirtumui charakterizuonatis vandens kiekiu kuris praeina per 1 m²(medžiagos) per 1val esant slėgių skirtumui 1Mpa. 17. Atsparūmas šalčiui – tai yra prisotintos vandeniu medžiagos savybė atlaikyti daugkartinį atšaldymų atšildymų cuklą nesuyrant. Įvertinimo rodiklis yra atsparumas šalčiui markė: F10, F15, F25, F50, F100, t.t. Bandinys įmirkomas vandeniu, dedamas į šaldytuvą, paskui vėl dedama į šiltą vandenį ir viskas kartuojasi tiek ciklų kiek reikia. M1-prieš šaldyma Rg1, m2-po ciklų Rg2, ∆m - 3%(ne didesnis), ∆Rgn - 25% 9%. Vienpusio šaldymo metodas: jis geras tuo, kad labiau priartintas prie tų sąlygų, kurios yra eksploatuojant medžiagą. Įmirkoma tik viena bandinio pusė, taip bandoma imituoti lietu. Netiesioginis metodas: pagreitintas, kai bandinys mirkomas druskos tirpale 3%. Toks tirpalas didina tūrį kelis kart daugiau nei grynas vanduo. Vienas toks ciklas priliginamas 5 paprastiems. Priešingas ciklas: kai bandinys šildomas įmirkius natrio sulfato tirpale, kristalai auga ir gaunamas panašus efektas. 18. Šilumos laidumas – tai savybė praleisti šiluma arba labiau įšalusios dalies šilumos perdavimas šaltam. Charakterizuojamas šilumos kiekiu praeinančiu per 1m storio medžiagos 1 m² per 1 val esant 1C temperaturos skirtumui tarp paviršių: λ=W/mK-šilumos laidumo koeficientas. Š.l. priklauso nuo porų skaičių ir temperatūros. Kuo didesnis poringumas, tuo λ mažesnis, poluritaniniai gaminiai λpor=0.020 W/mK, betono λpor=1.8 W/mK. Kuo didesnės poros, tuo š.l. mažesnis. Kuo atviro poringumo daugiau, tuo didesnis š.l. Kuo drėgnumas daugiau, tuo š.l. didesnis. Kuo didesnė medžiagos temperatūra, tuo laidumas didesnis. 19. Šiluminė varža – tai dydis atvirkščiai proporcingas šilumos laidumui λ: R=1/λ. 20. Šilumos imlumas – medžiagos savybė priimti šilumą,kaitinant ir atiduoti - aušinant. Charakterizuojama santikiniu šilumos imlumu tai šilumos kiekis reikalingas įšildyti 1 kg masės kūną 1 C: c=Q/(m(t1-t2)), j/kgC. Jis įvertina terminį pastovumą, šilumos išsaugojimą be staigu pokyčiu, keičiantis šiluminiam režimui. Jai ypač aktualios skaičiuojant krosnės(Cmetalo-460, Cplytu, betonn-750-930, Cmedžio-2400-2700). 21. Temperatūrinės medžiagų deformacijos – tai plėtimas šildant ir traukimas vėstant apibudinamas šilumos plėtimosi koeficientas, rodo kiek pailgėje, sutrumpėje medžiaga keičiant temperatūra 1C. 22. Terminis atsparumas – yra nustatomas kaitinimo ir aušinimo ciklų skaičiumi per kiek kūna atlaiko nesuirsdamas. 23. Atsparumas kaitrai – tai savybė nedegti, neįrti ir nesilydyti aukštoje temperaturoje. Medžiagos skirstomos į: degias-kurios dega atvira liepssna; sunkiai degios – tokios, kurios rusena, bet degimo nepalaiko; nedegios – kurios neužsidega ir degimo nepalaiko. Degumas apibudinamas degumo rodikliu – tai šilumos kiekis, kirį išskiria degamos medžiagos bandinys, paveiktas šiluminio impulso( A1-pati nedegiausia, A2, B, C, D, E, F-pati degiausia. Nedegių medžiagų grupė priklauso nuo atsparumo kaitrai: lengvai lydus (-1350C), sunkiai lydžios (1350-1580), atsparios kaitrai (1580-). 24. Laidumas garsui – tai savybė praleisti girdimo dažnio virpesius. Priklauso nuo tankio, stiprumo, tamprumo modulio. Mechaninė banga: atsispindi, susigerai, praeina. Oro garso izoliavimo rodiklis - savybė, kuri parodo kiek koks garso lygis pereina kiaurai. Smuginio garso izoliavimo rodiklis – sklinda ne oru, o konstrukcija. Garso sugėrimas – tai savybė, parodanti kokią virpesių dalį sugeria atitvara. Apibidinama garso sugėrties koeficientas: α=0-1, α=0.90. 25. Cheminis atsparumas – medžiagos savybė priešintis rūgščių, šarmų, dujų, vandenyje ištirpusių druskų ir kitokių cheminių (agresyvių) medžiagų poveikį. Labiausiai atsparus rūgštims yra keraminiai ir plastikiniai gaminiai, ir stiklas. 26. Ilgaamžiškumas – tai medžiagos savybė eksplotacijos metu atlaikyti atmosferinių, kompleksiniu ir kitu reiškiniu poveikius. Tai yra: kintanti drėgmė ir temperatūra, įvairios ore esančioa dujos, druskos tirpalai, užšąlantis vanduo, saulės spinduliaiš biologiniai veiksniai. Medžiagų savaiminis blogėjimas eksploatacijos metu vadinamas senėjimu. I.III. Mechaninės savybės: 1. Stiprumas – tai savybė priešintis irimui, veikiant įtempimams, atsirandantiems dėl apkrovų veikimo. Charakteringiausi stiprumo poveikiai yra tempimai, lenkimai, gniuždimai, smugis. Stiprumo riba vadinamas įtempimas, atitinkantis didžiausią (kritinę) apkrovą, kurią dar atlaikė medžiaga: Rgn, Rt=Pmaks/A, (kG/cm²), Pmaks-maksimali apkrova, A-pradinis gniuždimo arba tempimo elemento skersinio pjūvio plotas. 2. Kietumas – tai savybė, neleidžianti skverbtis kitoms kietesnėms medžiagoms. Kietumas nustatomas: 1) Lyginamoso Moso skalės. Ją sudaro 10 gamtinių mineralų, pats minkščiausias talkas (jo kietumoas – 1.0), pats kiečiausiais- deimantas ( jo kietumas –10); 2) Brinelio, metodas- spaudžiamas rutulis į medžiagą ir matuojamas įspaudimo gylis. 3. Dilumas – tai medžiagos masės ir tūrio sumažėjimas, veikiant trinančioms apkrovoms: D=m1-m2/A, (g/sm²). Nusidėvėjimas – tai medžiagos įrimas, veikiant trinančioms ir smūginėms apkrovoms kartu. 4. Deformatyvumas – tai formos ir matmenų pokytis, veikiant apkrovai. Tamprumas – medžiagos savybė, nuėmus apkrovą, atgauti pradinę formą ir pradinius matmenys. Tampsumo modulis – tai įtempsi prie kurios atsiranda liekamosio deformacijos. Plastiškumas – tai medžiagos savybė, veikiant apkrovai, keisti formą, netrūkinėjant, o nuėmus apkrovą – išlaikyti įgautą formą. Priklausomai nuo deformacijos krypties yra deformacijos skersinės ir išilginės. 5. Trapios medžiagos – tai medžiagos, kurios veikiant apkrovoms, atsiramda plyšiai, a plastiškomis – jei neatsiranda. Plastiškos yra molio tešla, metalas. Trapios – uolienos. 6. Valkšnumas – tai savybė deformuotis ilga laiką, veikiant pastoviai apkrovai. 7. Įtempimų relaksacija – savaiminis įtempimų mažėjimas esant pastoviai deformacijai. Tai įvykis dėl dalelių persiskirstymų. Tai ypatingai svarbu gaminiams išanksto apkrautiems. 8. Atsparūmas smugiui charakterizuojamas darbu reikalingu suardyti bandinį smugio jėgai. Les angelo metodas. 9. Nuovargis – tai veiksnys kai medžiaga staiga suyra nuo ciklinės apkrovos. Kaitomi pačiam taške atsiranda ciklinės apkrovos. II. Gamtinės medžiagos: nuosėdinės uolienosė(chemogeninės nuosėdos:gipsas, anhidritas, dolomitas; organinės nuosėdos: klintis, kreida; mechaninės nuosėdos: molis, žvirgždas, smėlis, smiltinis, konglomeratas, brekčija); magminės uolienos (granitas, bazaltas, andezitas, vulkaniniai pelenai, vulkaniniai tufai, pemza); metamorfinės uolienos (marmuras, kvarcitas, molio skalūnai, gneisai). III. Statybinė keramika – tai degti dorbiniai iš molio ir kitų mineralinių medžiagų. Sulibdyti gaminiai, vadinami pusfabrikačiais. Keraminai gaminiai pasižymi trimis ypatibiais: 1) pakankamai stiprusė 2)ilgaamžiaiė 3)dekaratyvūs. Pagrindinis trūkumas keraminių gaminių tai pakankamai didelė masė ir trapumas. IV. Žaliavos skirstomos į pagrindines ir pagalbines. Pagrindinės tai įvairių rūšių moliai. Pagalbiniai tai liesikliai, priesmėlis, šamatas, maltos keraminės laužos. Šlakos, anglies dulkės. IV.I.Molis tai nuosėdinės kilmės uolienos, susidariami dūliejans iš lauko špatams, magniniams ir silikatinėms uolienoms. Viena iš pagrindinių molio technologinių savybių yra jų plastiškumas, tai yra sugebėjimas su vandenių sudaryti plastiška tešlą, kuri išdžiovinus išlaiko savo formą, o po degim įgauna akmens savybes. Priklausomai nuo molio cheminės ir mineralinės sudėties gamtoje randama virš 40-ies skirtingų molio mineralų. Labiausiai paplite yra kaolinitas, montnorilonitas ir hidrožėručiai. Moli sudaro įvairus oksidai, vanduo ir organinės priemaišos. Pagrindiniai yra silicio oksidas, aliuminio oksidas ir geležies oksidas. Kur yra titano oksidas TiO2, kalcio oksidas CaO, magnio oksidas MgO, natrio oksidas, sieros oksidas, kalio oksidas. Didėjant SiO2 kiekiui, didėje keraminės šukės poringumas, mažėje rišlumas, mažėje kruvinio gaminio stiprumas. Fe2O3-nudažo keraminę šuką, gali būti nuo šviesiai geltonos iki sodžiai raudonos. Ca ir Mg oksidai pažemina sukepimo temperatūrą, sumažina lydimosi temperatūrą, gaminių poringumui ir silpesni, mažiau atsparūs šalčiui, padidinto susitraukimo. CaO-MgO-kalkės (kalkiniai interpiai, keraminiai gaminiuose) patikes vienodas, gaunasi Ca(OH)2 Mg(OH)2, jie labai didina tūrį ir gaminys skysta. Na2O ir K2O mažina sukepimo temperatūrą ir didina stiprumą. 1. Technologinės molio savybės: 1.1. Plastiškumas - tai molio savybė su vandiniu sudaryti plastiška, lengvai formuojamą tešlą, kurį po džiovinimo ir degimo išlaiko jai suteikta formą ir įgauną akmens savybes. Plastiškumas charakterizuojamas plastiškumo skaičiumi: P=Wt-Wf, Wt-molio drėgmis atitinkantis takumo ribai, Wf-molio drėgnis atitinkantis molio formavimo drėgnį. Molio takumo riba – yra laikoma toks molio drėgnumas, prie kurio jau neįmanoma iš molio tešlos suformuoti rutuliuko. Kolio tešlos formavimo riba – molio tešlos drėgnumas, prie kurio jau galima iš molio tešlos suformuoti dežia. Pagal plastiškumą, molis yra skirstomas į 5 grupes: didelio plastiškumo P>25%; vidutinio plastiškumo 15

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!