Tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai pagal Lietuvos Statutus

Darbo ištrauka

XVI amžius Lietuvos valstybės istorijoje yra įstatymų leidybos klestėjimo amžius. Pirmasis Lietuvos Statutas buvo parengtas 1529 metais. Jis buvo kodifikuojamas septynerius metus, sudarytas iš trylikos skyrių. Rengimui vadovavo kancleris A. Goštautas. Tai buvo pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų sąvadas ir kartu savotiška žemvaldžių luomo konstitucija, užfiksavusi visas jų laisves, teises ir pareigas. Statutas suteikė gana plačias teises bajorų luomui, nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, arba tiksliau, tautinės priklausomybės, įteisino valstiečių priklausomybę, pakeitė teismų sistemą. Valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio bei ponų rankose.1566 metais buvo parengtas Antrasis Lietuvos Statutas. Jis buvo kodifikuojamas 15 metų. Šis Statutas išsprendė labiausiai bajorams rūpimą klausimą – įteisino visiškai laisvą disponavimą žemės nuosavybe. Bajorai gavo neribota teisę pardavinėti, užrašinėti ir valstiečius. Tuo būdu ta bajorų laisvė virto visišku daugumos valstiečių įbaudžiavinimu. Taigi, Antrasis Statutas gerokai išplėtė bajorų, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, asmens laisves. Bajorai paskelbti šlėktomis ir įtraukti į politinį gyvenimą, jie nebepriklausė nuo didikų. Taip pat Statute aptartas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumas ir teritorinis vientisumas, įtvirtintos XVI a. reformos (administracinė, teismo, seimo).Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui, jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas ji papildyti, o iš esmės rengti naują. Taigi, 1588 metais parengtas Trečiasis Lietuvos Statutas, kuris nustatė teismų sistemą, įteisino Lietuvos pilietybę, galutiniai įtvirtino baudžiavą, bajorams suteikė teisę reikštis politiniame gyvenime, sulygino Lietuvos bajorų ir didikų teises bei privilegijas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo bajoriškos demokratijos valstybe. Trečiasis Statutas turėjo ypač didelę reikšmę įteisinant tolesnį LDK valstybinį savarankiškumą.Teisinė situacija Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios gerokai pasikeitė. Greta turtingos papročių teisės atsirado gana plati ir įvairi rašytinė teisė. Rašytiniai įstatymai reguliavo įvairias valstybinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo sritis. Jais remtasi įvairių metų atnaujintose ir papildomose privilegijose, didžiojo kunigaikščio teismų sprendimuose, didžiojo kunigaikščio privilegijose ir kitokio pobūdžio teisės aktuose. Tuos aktus taikant daug sunkumų kėlė tai, kad jie nebuvo susisteminti, išspausdinti, plito oficialiais ir kitokio pobūdžio negausiais nuorašais, į kuriuos natūraliai galėjo patekti netikslumų bei pasitaikyti įstatymo teksto iškraipymų. Be to, be bendrųjų privilegijų nemažai buvo ir sričių privilegijų, galiojusių tik kurioje nors vienoje valstybės teritorijoje. Teisinio gyvenimo nepatogumų kėlė ir skirtingų papročių teisės galiojimas. Šios aplinkybės vertė surinkti į vieną vietą visą galiojančią teisę, ją sutvarkyti ir papildyti, susisteminti ir paskelbti bendrame visai valstybei teisyne.Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 metais. Jo atsiradimą nulėmė gilūs ir spartūs socialinių ir politinių struktūrų pokyčiai, vykę to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje, t.y. vidaus ir tarptautinė padėtis. Tai žymėjo pradžią savosios teisės visuotinės kodifikacijos, kuri gana sėkmingai toliau rutuliojosi ir iki šimtmečio pabaigos buvo priimti net dar du - 1566 metais Antrasis ir 1588 metais Trečiasis Lietuvos Statutai. Bet būta ir ankstesnių bandymų sisteminti teisę. Tai liudija 1468 metų Kazimiero Teisynas. Deja, po Trečiojo Lietuvos Statuto tolesnis teisės sistemos tobulinimo procesas sustojo dėl vidaus santykius formuojančių specifinių aplinkybių, kurios atsirado Lietuvai ir Lenkijai 1569 metais sudarius konfederacinę sutartį – Liublino uniją. ...

Kiti mokslo darbai