Transporto priemonių medžiagų teorija

1. C IR KITŲ PRIEMAIŠŲ ĮTAKA PL. LYDINIAMS C yra pagrindinis pridėtinis elementas. Nedideli C kiekiai labai pakeičia Fe mech savybes. Tačiau didinant C kiekį tas kitimas nėra toks ryškus. Nuo C geležis darosi kietesnė, stipresnė, mažiau plastiška ir tąsi. Kintant C kiekiui keičiasi ir fizikinės savybės, kuo daugiau C didesnė varža, mažesnis šilumunis laidumas, didesnė koarcetyvinė jėga. Pl. bei ketuje be C ir Fe yra ir kitų priemaišų, kurios skirstomos į žalingąsias ir naudingąsias. Žalingos tai S ir P. Naudingos, tai Mn ir Si. SIERA. Ji su Fe sudaro FeS (geležies sulfidą). Šis junginys dažniausiai išsidėsto grūdelių ribose ir su Fe sudaro eutektiką [ Fe+FeS ]. Jos lydymosi temp eratūra 9880C. Apdirbant pl. spaudimu karštoje būsenoje temperatūros paprastai esti aukštesnės. Grūdelių ribose esanti eutektika apsilydo ir atsiranda įtrūkimai arba gaminys visiškai suįra. Šis reiškinys vad. karštuoju trapumu. Jis labai nepageidautinas, kadangi pl. dažniausiai apdirbamas spaudimu karštoje būsenoje. Su juo kovojama mažinant bendrą S kiekį, kuris pl. retai siekia 0,06% S. Esant S sumažėja ir šalto pl. plastiškumas, atsparumas korozijai. Vienintelė teigiama sieros savybė ta, kad sieringus plienus geriau apdirbti pjovimu.FOSFORAS. Jis tirpsta ferite ir austenite, žymiai iškreipdamas jų kristalines gardeles. Todėl esant žemai temperatūrai pasireiškia trapumas, kuris vad. šaltuoju trapumu. Tai ypač ryšku kai fosforo yra daugiau kaip 0,1% . Tačiau ir mažesni fosforo kiekiai mažina pl. plastiškumą. Todėl fosforo pl. būna mažiau kaip 0,05%. Kai kada P yra pageidautinas, nes jis padidina statybinio pl. atsparumą atmosferinei korozijai, ketaus takumą, pl. apdirbamumą pjovimu. MANGANAS Jis dedamas į skystą pl. kaip dezoksidatorius, kuris atima deguonį iš geležies oksido. Jis taip pat atima iš geležies sulfido sierą ir sudaro MnS. Todėl didelė jo dalis pereina į šlaką. Esant pl. Mn padidėja jo stiprumas. Mn kiekis dažniausiai esti 0,35-0,8 %ento. Pagrindinis Mn trūkumas yra tas kad jis skatina austenito grūdelių augimą aukštesnėje temp. Taigi Mn padidina stiprumą, takumo ribą, padidėja įgrūdinamumas. SILICIS Jis taip pat dedamas į pl. kaip dezoksidatorius. Si be deguonies suriša ir perveda į šlaką ir kitas nepagaidaujamas dujas. Todel esant Si žymiai padidėja pl. tamprumas. Si dažniausiai būna apie 0,37 %. Padrindinis Si trūkumas tas, kad kaitinant jis skatina pl. nuanglėjimą. Pagrindinė Si paskirtis skatinti grafitizaciją, padeda išsiskirti angliai laisvojo grafito pavidalu. Si didina stiprumą, tamprumą, kietumą, atsparumą dilimui, atmosferinei korozijai. PASLĖPTOSIOS PRIEMAIŠOS Šie elementai nepageidaujami( N, O, H, As) jų kiekis mažinamas vakuumuojant skystą metalą. Atsitiktinės priemaišos (Cu, Ni, Cr) patenka iš perlydomo laužo arba rūdų. Metalai gerina pl. savybes. 2. ANGL. PL. Pl. yra Fe ,C ir kai kurių priemaišų lydinys. C yra iki 2,14 %. Pl. galima apdirbti kalimu. Jei pl. sudėtyje be Fe ir C yra tik nuolatinės neišvengiamos priemaišos, tai toks pl. vad. angliniu . Kai lydymo metu pridedama papildomų elementų, Cr, Co, Mo, W ,V ir kt tai toks pl. vad. legiruotoju. Angl. pl. yra silpnesnis už legiruotąjį, to paties anglingumo. Bet labiau tąsus ir lengviau apdirbamas kalimu ir pjovimu. Iš anglinio pl. dažnai gaminamos smulkios detalės, kurios yra termiškai gerinamos, t.y grūdinamos ir aukštai atleidžiamos. Arba nedidelių apkrovų stambesnės detalės.Angl. pl. skirstomas į rūšis atsižvelgiant į įvairius kriterijus, kaip gamybos būdą, išoksidinimo laipsnį, žalingųjų priemaišų kiekį, anglingumą. Pl. lydo konverteryje, elektrinėse ir marteno krosnyse. Prieš išpilstymą pl. išoksidinamas. Į išlydytą pl. prideda O2 giminingų elementų: Mn, Si, Al. Kada išoksidinama tik Mn toks pl. vad verdančio stingimo. Jis pigiausias, labai plastiškas, bet ilgainiui senėja, padidėja trapumas taip pat aukštesnė šaltojo trapumo riba. Išoksidinus pl. Mn, Si ir Al jis stingsta neišskirdamas dujų. Toks pl. yra ramaus stingimo. Jis deresnės kokybės, bet brangesnis. Pl. išoksidintas Mn ir nedideliu kiekiu Si, arba Mn ir Al vad pusiau ramaus stingimo plienu. Jo kokybė tarpinė. Pl. kokybę apsprendžia žalingųjų priemaišų S ir P kiekiai. Kuo jų daugiau pl. kokybė prastesnė. Atsižvelgiant Į C kiekį pl. skirstomas taip: a) neanglingas arba techniškoji Fe., kurioje yra iki 0,05 C. Ji dažnai naudojama elekrotechnikoje kaip minkštamagnetė medžiaga. b) mažaC pl. 0,05-0,25 C.Pagal paskirtį šis pl. būna štampuojamasis, statybinis suvirinamasis ir įanglinamasis c) vidutinio anglingumo 0,3-0,55 C.jis vad termiškai gerinamuoju. Jis esti grūdinamas ir atleidžiamas prie aukštos temp. d) anglingasis pl. daugiau kaip 0,6 C. Angl. pl. kuriame yra iki 0,06 C vad konstrukciniu plienu , o pl. kuriame yra 0,7-1,35 C įrankinis. Angl. pl.: 1)konstrukcinis (paprastas ir kokybiškasis) ;2) Įrankinis (kokybiškas ir pagerintas); 3) specelios paskirties (liejamasis ir automatinis).Paprastas angl. konstrukcinis pl. iš šio pl. gaminamos neatsakingos automobilinės detalės ir konstrukcijos, tai nedaug apkrauti varžtai, ašys, kniedės. Term. apdorojimas neatliekamas. Kokybinis angl. konstrukcinis pl. Šis pl. gerai apdirbamas plovimu, gerai suvirinamas, termiškai apdorojamas. Dažniausiai atliekamas term. apdorojimas yra normalizavimasir grud. su atleidimu. Iš jo gaminama svarbesnės detalės: varžtai, veržlės, alkūniniai velenai, skirstymo velenėlis. Angl. Įrankinis pl. Gaminami smūginai įrank., pjovimo įrank., štampai. Angl. liejamasis pl. Gaminama : karterio dangtis, ratų stebulės. Automatų pl. Gamina: varžtus, sraigtus, pirštus, svirtis. Termiškai apdorojama. Gali būti grūdinami, normalizuojami ir atleidžiami. 3. KETUS Ketumi vad Fe ir C lydinys, kuriame yra daugiau kaip 2,14 C.Ketus yra labai trapus, todėl jo negalima kalti. Ketus skirstomas į 2 grupes: cementitinis ir grafitinis. Cementiteniame ketuje beveik visa C susijungus į cementitą. Dėl to lūžis yra baltai metališkos spalvos, todėl kartais vad baltuoju. Cementitas labai kietas, todėl labai kietas ir baltasis ketus.Jo beveik neįmanoma apdirbti pjovimu.Todėl mašinų detalės iš jų negaminamos. Jis esti perdirbamas į kitos rūšies ketų. Grafitiniame ketuje didesnė C dalis išsiskyrusi laisvuoju grafitu. Šis ketus būna 4 rūšių: pilkasis, kalusis, stiprusis, vermikulitinis. Pilkasis ketus naudojamas dažniausiai. Tai pigiausia ir gerų liejamųjų savybių konstrukcinė medžiaga.Lūžyje yra pilkos spalvos.Tokią spalvą jam suteikia grafito plokštelės. Lyginant su plienu, ketus yra 1,5 karto pigesnis ir geresnių liejamųjų savybių. Be to pilkojo ketaus liejiniai ne toki jautrūs paviršiaus įtempių koncentratoriams. Yra gerų demfiruojančių savybių: gesina vibracijas, apdirbami nesunkiai pjovimu. Tačiau daugeliu atvejų pilkasis ketus negali pakeisti pl..Dėl mažo atsparumo tempimo įtempiams ir didelio trapumo. Pilkojo ketaus savybės priklauso nuo grafito intarpų kiekio, dydžio, išsidėstymo ir nuo metalinio pagrindo sandaros. Metalinį pagrindą gali sudaryti feritas, feritas su perlitu, perlitas , perlitas su cementitu.Pageidaujamas perlitinis arba perlitinis su nedideliu kiekiu ferito pagrindas. Pilkasis ketus gaunamas liejant įprastiniu būdu. Liejinių aušimo greitis nedidelis, o ketaus sudėtyje yra nemažai Si 3 %. Si skatina grafitizaciją. Kuo pilkajame ketuje yra daugiau grafito intarpų, tuo jis silpnesnis, nes grafito intarpai tolygūs mažiems įpjovimams. Be to mech savybės priklauso nuo pilkojo ketaus plokštelių dydžių. Kuo jos smulkesnės, tuo jos geresnės. Grafito plokšteles galima susmulkint modifikuojant įpilant 0,3-0,8 modifikatorių(ferosilicio, feromanganas, Al,Bo). Iš pilkojo ketaus lieja staklių stovus, pavarų dėžių ir reduktorių korpusus, cilindrų blokus, sankabų diskus, stabdžių būgnus.Kalusis ketus gaunamas liejant iš baltojo ketaus ir vėliau juos atkaitinant speceliu režimu.Atkaitinant vyksta grafitizacija. Cementitas suskyla į austenitą ir grafitą. Atkaitinant susidaro kompaktiškas dribsnių pavidalo grafitas.Toks grafitas nesudaro aštrių įpjovų metalinėje matricoje ir mažiau ją pažeidžia negu plokštelinis grafitas.Todėl ketus su dribsniniu grafitu yra stipresnis, atsparesnis smūgiams, tačiau iš kaliojo ketaus kaip ir iš kitų ketaus rūšių gaminti dirbinių kalimo būdu negalima. Liejiniai iš kaliojo ketaus gaunami 2 etapais: iš pradžių liejinys atliejamas iš baltojo ketaus , po to jis speceliu režimu atkaitinamas oksidinančioje arba neutralioje aplinkoje į kalųjį ketų.Kad liejant nesusidarytų grafito, ketuje sumažina grafitizaciją skatinančios C ir Si. Taip pat ribojamas ir liejinių storis. 4. Atsistatymas ir rekristalizacija Po saltos plastines deformacijos susidariusi nestabili struktura daugelyje metalu islieka nepakitusi esant 250C temp. Virsmas stabilesne struktura prasideda metala kaitinant. Procesai kurie vyksta metale kaitinant skirstomi i 2 grupes: atsistatymo; rekristalizacija. Atsistatymas vyksta palyginti zemose temperaturose, o rekristalizacija aukstesnese temperaturose. Rekristalizacija yra uzuomazgu susidarymas ir nauju grudeliu augimas esant maziau strukturos defektu. Ivykus rekristalizacijai susidaro visiskai nauji dazniausiai lygiaasiai kristalai. Rekristalizacija plastiskai deformuotose metaluose gali ivykti tik tuomet kai deformacijos laipsnis virsija apibrezta kritini dydi. Jis vad. kritiniu deformacijos lapsniu. Rekristalizacijai taip pat budinga apibrezta rekristalizacijos temperature. Taip butu zemiausia temperatura, kuriai esant prasideda nauju grudeliu uzuomazgu suaidarymas. Rekristalizacijos temperatura susidaro tam tikra laika lydimosi temp dali. Rekristalizacija galima pavaizduo taip: pirmine rekritalizacija, grudeliu augimo arba surenkamoji rekristalizacija. Metalu deform skirtoma i karstaja ir saltaja. Saltoji deform - tokia kai deformuojama zemiau T rekristalizacijos, metalas sukieteja ir jis islieka baigus deformacijai. Karstoji deform - tokia kai deformuojamoji temperaturoje aukstesne uz rekristalizacijos temp. Sukietinimo efektas isnyksta tuo paciu vykstant, rekristalizacijai. Terminio apdorojimo teor. Kitimai kaininamame ir ausinamame pl. Fe – C diagrama rodo kad letai atausinto pl. struktura sudaryta is 2 faziu: ferito ir austenito. Ploksteliniame perlite daug tarp faziniu skiriamuju pavirsiu todel dideja laisvoji energija. Pakaitinus perlita t y suteikus aktyvines energijos pradeda mazeti skiriamuju pavirsiu visame turyje. Cementito ploksteles perlite sutrukineja ir suapvaleja. Suapvalejimo procesas vad. sferoidacija. Ilgiau kaitinant grudeliai pradeda stambeti, jungtis. Tai kooguliacijos procesas. Sumazejus skiriamuju pavirsiu daliai sumazeja ir sistemos laisvoji energija. Iki 7000C temperaturos difuzija leta todel ir sferoidacija bei kooguliacija letos. Kaitinant toliau ir pasiekus linija PSK (7270C) vyksta pagrindinis virsmas: perlitas pavirsta austenitu. Sis virsmas vad. austenitiniu. Dar toliau kaitinant grudeliu ribose susidaro oksidai. Toks pl. vad. perdegintu. Jei perkaitinta pliena galima istaisyti naujai atkaitinant tai perdegintas pl. yra brokas. Labai pamazu kaitinant perlitine pl. strukturos dalis virsta austenitu 7270C temp. Sio virsmo temp zymima Ac1. Ji atitinka liejinio PSK (Fe – C diagrama). Iki autektoidinio pl. feritine ir po eutektoidinio pl. cementitine dalis virsta austenitu tam tikrame temp intervale. Feritas baigia virsti austenitu temp kuri zymima Ac3.O cementito virsmo austenitu pabaigos temp Acm. Pamazu austant siame austenite vyksta atvirkstiniai procesai. 5. Perausinto austenito izoterminio skilimo diagrama Jeigu austenitas greitai atausinamas iki temperaturos zemesnes uz austenito – perlito virsmo temperatura (7270C) ir sioje temperaturoje islaikomas kol visi suskyla i perlita arba kitokia skilimo struktura tai toks austenito virsmas vad. izoterma. Perausinti austenita leidzia inkubacinis periodas. Tai trume nuo ausinimo pradzios iki skilimo pradzios, sudarant austenito izoterminio skilimo diagrama nustatoma dvejopa trukme. Pirmoji - nuo atausinimo iki skilimo pradzios ir antroji - nuo skilimo pradzios iki pabaigos. Atstumas tarp koordinaciu asies ir pirmosois kreives rodo austenito stabiluma, tai inkubacinis periodas. Is diagramos matyti, kad zemejant temperaturai austenitas pradeda skilti vis greiciau. Greiciausiai pradeda skilti prie 550 0C. Po to inkubacinis periodas pradeda vel dideti, toki inkubacinio periodo kitima apsprendzia du faktoriai : 1) zemejant temperaturai difuzija leteja. 2) Padidejas perausinimo laipsnis pagreitina skilimo pradzia. Abu sie faktoriai sumuojasi. Sudaryto austenito izoterminio skilimo diagrama yra eutektoidinio pl. ( C = 0.8 0/0) Perausinto austenito izoterminio skilimo strukturos Labai letai austant arba nedaug perausinus austenitas pavirsta i perlita. Ferito ir austenito ploksteliu misinio. Kuo zemesne temperaturoje austenitas skyla tuo leciau vyksta difuzija ir tuo mazesniais turiais persiskirsto fazes. Susidaro smulkesnes ferito ir austenito ploksteles pl. tampa kietesniu ir stipresnis. 710 temperaturoje ploksteliu storis 0.77ym ir kietumas apie 15 HRC – tai perlitas. 680 temp. ploksteliu storis 0.25ym kietumas 30 HRC – tai sorbitas. 600 temp. ploksteliu storis 10ym kietumas 45 HRC – tai trostitas. Sie pavadinimai tradiciniai ir aiskiu ribu tarp siu strukturu nera. Perlita sorbita ir trostita geriau butu vadinti ivairaus smulkumo perlitu. Trostitas yra tokiu smulkiu ploksteliu misinys kuris optiniu mikroskopu neisskirimas. Kai austenitas izotermiskai skyla 550 – 250 0C tai gelezies difuzija siose temperaturose jau nevyksta persitvarko tik C atomai susidaro perlito anglimi ferito ir dispersiniu karbidu misinys, kuris vad. beinitu. Beinito yra 2 atmainos : 1) 550 – 350 0C – plunksninis beinitas 2) 350 – 250 0C – adatinis beinitas. Martensitas yra tokia struktura kuris susidaro tiek perausinant austenita, kad skilimo metu nevykstu nei gelezies nei C difuzija. Martensitinis virsmas yra bedifuzinis. Jis apima tik nedidele austenito dali kad martensitu virstu likusi austenito dalis butina tolydziai ausinti. Termokinetine austenito skilimo diagrama Tolydziai ausinant austenita jo skilimas vyksta kiek kitaip tai rodo austenito termokinematine skilimo diagrama. Kritinis ausimo greitis tai toks greitis kuriuo ausinant austenita susidaro vien martensitine struktura. 6. Martensitinis virsmas Sis virmas vyksta zemesneje temperaturoje, kai jau nevyksta nei gelezies nei C difuzija. Todel martensitinis virsmas vad. bedifuziniu . Labai perausinus austenita jame susidaro dideli vidiniai itempiai. Sie itempiai nusikrauna plastiniai poslinkiais. Jiems vykstant atsipalaiduoja energija. Si energija padedaaustenitiniai gama dalelei pavirsti fazine alfa dalela. Kadangi difuzija nevyksta tai visa austenito dalis lieka ferite. Ferito gardeleje C gali istirpti nedaug todel ji issikreipia I staciakampe – tetragonine gardele. Martensitas susidaro smailejanciu ploksteliu – adatu pavidalu. Martensitiniam virsmui vykti reikalingas tolydinis ausimas. Martensitas yra – smailejanciu ploksteliu adatu turinciu tetragonine gardele visuma. Jis susidaro austenitui skylant zemose temperaturose, kai jis ausinamas tolydziai. Martensita galima apibrezti kaip anglimi persotinta feritu turinti tetrogonine gardele. Kuo martensite daugiau C tuo jis kietesnis. Liekamasis austenitas kai pl. yra iki 0.55 0/0C tai praktiskai visas austenitas grudinant pavirsta martensitu. Jeigu C yra daugiau tai be martensito pl. strukturoje yra dar ir austenito. Sis austenitas vad. liekamuoju. Jis islieka strukturoje del 2 priezasciu: 1) Martensito adatos del netobulumo yra didesnio turio, todel joms susidarant austenitas vis labiau sudeformuojamas ir tampa stabilesnis. Ypac tai pasireiskia kuri pl. daug C. 2) Martensitinio virsmo pabaigos temperaturos daugiaangliuose plienuose yra neigimos. Taigi martensitinis virsmo kambario temperaturoje neuzsibaigia…. Liekamasis austenitas minkstesnis o taip pat yr air kitu savybiu skirtumu lyginant su martensitine matrica. Todel jis nepageidautinas grudintame pl.. Daug legir. ir greitapjovyhe pl. kai jie aukstai ikaitinami pries grudinima austenite istirpsta daug legiruojancio elemento. Todel austenitas sustabileja ir uzgrudinus jo daugiau lieka strukturoje. Pakaitinus atleidimui austenitas nuangleja nusilegiruoja ir veliau austant po atleidimo jis pavirsta martensitu kuris vad. antriniu. Atleidimo virsmai Atleidimas yra grudinto pl. pakeitimas iki temp. nevirsijancios tasko Ac1 7270C. Grud. tai staigus pl. atausinamas greiciu didesniu uz kritini nuo austenitines sandaros. Susidaro nestabili martensitine struktura. Daznai su liekamuoju austenitu kartais ir su karbidais. Budingi dideli itempiai. Uzgrudintas pl. labai kietas stiprus, bet trapus. Pakaitinus suteikiama aktyvacines energijos ir nestabili martensito sandarac virsta stabilia ferito – cementito misinio sandarac. Siuos virsmus galima pastebeti kai stebime turio pokycius naudojant dilatomentus. Martensito turis didziausias todel jam skylant turis dideja. 7. Atleidziamojo pl. mechaniniu savybiu kitimas Atleidziant keliant grudinto pl. ikaitinimo temp. pl. kietumas ir stiprumas palaipsniui mazeja o plastiskumas dideja. Kai kuriu rusiu pl. Plastiskumo didejimas netolygus, tai atsitinka mazdaug prie 250–350 0C. Kada plastiskumas sumazeja sis reiskinys vad. negryztamuoju atleidimo trapumu. Nes labiau pakelus temp sistrapumas negryzstamai isnyksta. Sitaip atsitinka nes atkaitinus uzgrudinta pliena iki 3000C susidaro savitas (kocherentiskas) rysys tarp susidariusiu karbidu ir senuju strukturiniu daliu. Sis rysys ir sumazina plastiskuma. Padidejus temperaturai rysys negryztamai isyra ir plastiskumas auga. Prie 650 0C plastiskumas pasiekia maksimuma. Sioje temperaturoje plastiskumas yra maksimalus, o grudinant padideja kietumas ir stiprumas todel grud. ir aukstasis atleidimas vad. terminiu gerinimu. Legir. pl. ypac sudetyje esant chromui Ni, Mn pasireiskia gryztamasis atleidimo trapumas. Atleidziant ikaitinus iki temp 590–650 0C ir po to ausinant letai. Jei pakartotinai ikaitinus ir greitai ausinant pl. tampa plastiskas. Jei vel ikaitinam ir letai ausinam plastiskumas mazeja. Taip atsitinka nes letai ausinant i grudeliu ribas speja issiskirti priemaisos ir fosfidai kurie didina trapuma. Pakartotinai ikaitinus priemaisos vel istirpsta grudeliuose ir nespeja issiskirti kai ausinama greitai. Sios rusies pl. aukstai atleidziant ausinamas alyvoje. Fiksuojantis grud. ir dispersinis kietejimas Sie reiskiniai budingi daugiau aliuminio lydiniams, duraliuminiams (Al–Cu–Mg–Mn) bet pasireiskia ir kituose lydiniuose. Kietieji tirpalai kuriu vieno komponento tirpumas kitame zemejant temp mazeja letai austant issireiskia pertekline faze. Al–Cu lydinyje is kietojo tirpalo alfa issiskiria pertekline faze teta. Ji issiskiria grudeliu ribose tai negerai nes susidaro lyg trapus apvalkalelis apie plastiskus grudelius. Grudinant tai yra staiga atausinant pertekline faze issiskirti nespeja ir uzsifiksuoja struktura, kuri buvo aukstoje temperaturoje. Toks grud. vad. fiksuojanciu kad skirtusi nuo martensitinio grudinimo pl. Taigi duraliuminis po fiksuojancio grudinimo islaiko plastiska sandara. Fiksuota struktura nestabili ir jau kambario temperaturoje pradeda persitvarkyti. Kadangi susidaranciu turiu dydis mazas tai reiskinys vad. dispersiniu kietejimu. Sumazeja plastiskumas. Dar daugiau pakaitinus zonose susidaro pertekline faze, turinti naujo tipo gardele. Jos atsiradimo pradzia maksimalus sukietejimas. Si faze koherentiska. Dar pakaitinus pertekline faze tampa savistove faze teta. Sio sendinimo etapo metu lydinys suminksteja. Duraliuminio kietumas optimaliai sedinant po grudinimo padideja 2 kartus, o berilines bronzos 3 kartus. Ar fiksuojanciai grudinant lydinys sukieteja lyginant su atkaitinta busena priklauso nuo 2 faktoriu: ar labai kietina issiskyrusi faze; ar labiau kietina gardeles iskrypimas del persotinimo. Pl. atkaitinimas Atkaitinimo paskirtis yra gauti minkštą plastišką be vidinių įtempių tolygų ir stabilų pl. dirbinį. Tokios savybes užtikrina pakankamai ilgas išlaikymas aukštoje temperatūroje ir poto lėtas aušinimas. Sakydami terminą atkaitinimas paprastai suvokiame įprastynį pl. atkaitinimą. Kitais atvejais reikia nurodyti atkatinimo rūšį. Įprastinio atkaitinimo yra 2atmainos. 1) visiškas atkaitinimas, kai įkaitinama iki vien austenitinės sandaros. 2) dalimis – kai įkaitinus perlitas pavirsta austenitu, o perteklinis cementitas arba feritas lieka nepakites. Pagrindiniai atkaitinimo būdai atkatinimo temperaturos ir technologines schemos yra tokios. (Temperaturos schema. Technologijos schema) 1)Homogenizavimas – jis dar vad. aukstuoju arba difuziniu atkaitinimu. Jis taikomas liejiniams kurių cheminė sudėtis skerspjūvyje nevienoda.Išlaikoma ilgai nuo 10-120valandų. O bendroji trukmė iki 100valandų. Tokioje temperatūroje intensyviai vyksta difuzija. Pagrindinis šio atkaitinimo tikslas suvienodinti chemine sudėtį. %esas brangus mes ilgai trunka ir aukšta temperatūra. Paprastai taikomas brangiems, daug legiruotiems plienų ketaus arba sudėtingiems liejiniams. 2) Įprastinis – tai visiškas atkaitinimas iki eutektoidinio pl. ir dalinio po euktektoidiniam plienam. Juos atliekant pl. įkaitinamas 20-40C, virs GSK linijos pakankamai išlaikomas ir po to lėtai aušinama, dažniausiai su krosnimi. Pagrindinis šių atkaitinimų tixlas: sumažint pl. kietumą, padidinant plastiškumą, o t.p gauti tolygią smulkiagrūdę struktūrą ir pašalinti vidinius įtempius. Iki eutektoidiniam plienui,dalinis taikomas tik tada, kai truputį perkietas metalas. Po eutektoidiniam plienui visiškas atkaitinimas netaikomas, nes lėtai auštant antrinis cementitas išsiskiria kaip trapus apvalkalas, tai didina trapumą. Dalinio atkaitinmo yra atmania vadinama sferoidinimu arba švituokliniu atkaitinimu. (Daigrama (pjuklinio tipo.). Tokį atkaitinima atlieka kai nori gauti grūdelinio perlito struktūrą pl.. Taikomas eutektoidiniam ir po eutektoidiniam plienui. Grūdelinis perlitas truputį minkštesnis už plokštelinį, tokios struktūros pl. glotniai tekinasi tolygiau pasiskirsto įtempimai grūdinant. Jis pagautinas angliniam įrankiniam plienui. Atliekama taip: Įkaitinama truputį virš A1 linijos is diagramos, kad liktu cementito užuomazgos o poto ataušinama iki 650-680C, taip pakartojama kelis kartus. Legir. pl. grūdelinis perlitas susidaro savaime. 3) Izoterm. – yra įprastinio įkaitinimo atmaina toks atkaitinimas taikomas smulkiems nedideliems kaltiniams. Įkaitintas iki temp 20-40C virš A3 ir išlaikytas prie šios temperatūros gaminys, poto aušinamas ne su krosnimi, bet perkeliamas į išlyditų druskų vonią kur temperatūra truputį žemesnė už A1. Dažnai tai esti apie 650C. Cia islaikoma kol visas austenitas suskyla į perlita ( galima laikyti ir krosnyje sumažinus temperatūra). 5) Rekristalizacinis – šaltai deformuojamomos detales sukietėja jis pasidaro trapios ir esant tokioms deformacijoms gali sutrukineti. Pakaitinus deformuotas ir sukietintas pl. gaminius iki 600-700C ir išlaikius 10-60 min atsistato šių gaminių plastiškumas. Jeigu reikalingas kietesnis plinas tai tuomet neatkaitinama. Kai deformacijos laipsnisnedidelis 3%-10% tai nekristalizacinio atkaitinimo metu grudeliai isauga. Tuo atveju geriau atlikti normalizavima. 6) Atkaitinimas įtempiams šalinti. Šis atkaitinimas taikomas tada, kai gaminant dirbinių susidaro vidiniai įtempimai. Tap atsitinka liejant susvirinant. Kaitinama labai lėtai, kad įtempiai nesimontuotų. Temperatura yra zemesne ur krtine. Nes faziniai virsmai gali sukelti naujus įtempimus, o aukštos temperatūros susikraipymus. Temp buna 550-680. Normalizavimas- tai atkaitinimo temperatura atmainai skirta sunormalinti stambaigrude po karštojo apdirbimo sprendimu arba liejimu. Normalizaimo įpatybė ta, kad aušinama arba prieš arba po šįkaitinimo iki vien austenitinės sąnaudos, t.y. 30-60* virš linijos GSE. Grafikas. (GPSEK). Po normalizavimo susidaro smulkiaplokštė perlitinė struktūra. Padidėja pl. kietumas ir striprumas. Įvairaus anglingumo plienai normalizavimo paskirtis skirtinga. Iki 0,2% C pašalinti struktūriškai laisvąjį cementitą. Iki 0,4% C duoti kiek didesnį stiprumą kai negrūdinamas, nes bijome grūdinimo įtrūkimų, arba kai yra mažiau atsakyngi gaminiai. Nuo 0,8% C pašalinti antrinio cementito tinklelį. Lyginant su atkaitinimu normalizavimas yra našesnis kadangi atpalaiduojamosios krosnys aušinant ore.Legiruotasis pl. buna normalizuojamas ir aukštai atlleidaziamos taip našiau vien už atkaitinimą, Daug legiruotasis pl. aušdamas ore igyja martensitinę struktūrą, tai būtų grud. aušinant ore.. Tekinimui palengvinti mažaC pl. normalizuojamas. Vidutinio anglingumo pl. atkaitinamas, o anglingajam plienui atliekamas sferoidinis atkaitinimas. Pl. terminio apdorojimo technologija. Terminio apdorojimo esmė ir būdai. TA yra plieninių detalių veikimas šiluma taip, kad pakinta metalo sandara ir sąvybės. TA susideda iš 3 etapų: 1) įkaitinimo; 2)išlaikymo; 3) aušinimo. Tai vaizduojama grafiku. T-tempimas; t-laikas; I-įkaitinimas; II-išlaikymas; III-aušinimas. TA dažniau taikomas gaminant plienines detales. Jis kartias būna kaip paruošiamoji operacija, o kartais kaip baigiamoji. Nuo baigiamojo TA labai priklauso gaminama kokybė. Todėl jis yra vienas svarbiausių ir atsakingiausių %esų. Po baigiamojo TA gali būti atliekamos baigiamosios mechanines operacijos. TA dažniausiai atliekamas plienui nes jis jam labiausiai efektyvus. TA būna be fazinių virsmų ir su jais. Pirmieji rečiau sutinkami, tai būtų: nekristalizavinis atkaitinimas po šaltojo deformavimo ir atkaitinimas įtempiams šalinti. TA su faziniais virsmais sutinkami žymiai dažniau. Jie esti dvejopi: ą – nesusiję su asutenito susidarymu ir jo skilimu. b – susiję su austenito susidarymu ir jo įvairiu skilimu. Pirmai grupei priskiriame daug legyruotųjų plienų fiksuojantis grud.. Antrajai grupei prisikiriame svarbiausie TA būdai: atkaitinimas, normalizavimas, grud. su atleidimu. Šiuos būdus galima atvaizduoti schemoje kuria turejai ismokt. 1-atkaitinimas 2-normalizavimas 3- atleidimas 4 – grud.. TA kokybėi reikšmės turi visi 3 etapai tačiau TA buda nusako ikaitinimo temperatura ir ausinimo greitis. Grūdinimui, atkaitinimui ir normalizavimui būdingas įkaitinimas iki austenitinės sandaros. Šie būdai skiriasi aušinimo greičiu. Grūdinant aušinama greičiausiai (angl. pl. vandenyje, o legiruotas alyvoje). Po grūdinimo gaunamakiečiausia ir stipriausia struktūra. Atkaitinat aušinama lėčiausiai kinta su krosnimi. Gaminama minkščiausia struktūra. Normalizuojant aušinama gryname ore. Susidaro struktūra panaši kaip po atkaitinimo tik truputi kietesnė. Įkaitinimo laikas priimamas apie 1min vienam mm gaminio storiui elektrinėse krosnyse. Išlaikymo trukmę sudaro apie 20% kaitinimo laaiko jeigu kaitinimo nenurodyta. Atleidimas yra pakaitinimas po grūdinimo pasižymi mažesnėmis įikaitinimo temperatūromis. Išlaikymas įkaitinus dažnai ilgesnis. Aušinama betkuriuo greičiu kadangi lemia įkaitinimas ir išlaikymas. Plienū grud..Tai toks term. apdorjimas kai pl. įkaitinamas iki austenitinės sandaros išlaikomas ir poto aušinamas greičiu didesniu už kritinį. Susidaro kieta, stripti bet rtapi martensitine struktūrą. Visuomet taikomas kartu su atleidimu. Todel galutinis savybės priklauso nuo atleidimo. Gniuždant įkaitinama iki 30C-50C virs GSK. (Grafikas su paaiskinimais) Aušinimo greitis grūdinant priklauso nuo naudojamos terpės. Jos būna: skystos, kietos, dujinės. Kietos tai plytos štampai. Dujos ramus arba nesuspaustas oras, vakumas. Skystos terpės dažniausiai naudojamos: vanduo, alyvos, vandeniniai tipralai, išlyditi metalai, išlydtos drukos. Kaikurios terpės aušinant keičia agregatinį būvį. Tai vanduo, vandeniniai tipralai, alyvos. Kitos aušinamos terpės agregatinių būvių nekeičia. Vanduo juo labiau vandeniai druskų tirpalai aušinama greičiausiai, bet grubiausiai. Aušinimas vandeniu būtinas angliniam plienui nes mažas austenito stabilumas. Aušinant vandeniu gaunami dideli įtempiai galimi įtrukimai. Alyva aušina švelniai, mažiau įtrūkimų, bet ji tink tik legiruotam plienui, kurio austenitas stabilesnis. Viena is legiravimo paskirčių yra galimybė aušinti alyvoje. Tačiau alyva užsiliepsnoja, prikepa, kinta aušinimo greitis kartojant. Tose pačiose terpėse grūdinamas skirtingas pl. duoda skirtingą efektą, Tai priklauso nuo pl. chem. Sudėties, kuri apsprendzia užsigrūdinimo efektivumą ir gylį. Taigi grūdinimo yra 2pagr. Charakteristikos: 1)uzgrudinamumas; 2)igrudinamumas; 1-parodo kiek pakito pl. kietumas po grūdinimo. Maksimalus keitumas yra vidutiniio anglingumo pl.. 2-įgrūdinamas parodo kokiu gyliu duotose sąlyguose užsigrūdina pl.. Tai labiausiai priklauso nuo legiruojančiojo elemento ir kiek mažiau nuo C kiekio. Aušinant metalo paviršiaus aušimo greitis mažėja. Teorinis užsigrūdinimo gylis yra vien martensitinė sritis. Praktiškai leidžiamos tam tikras trostito kiekis iki 25%. Seniau buvo 50%. Grūdinimo gyliu tai reikšmės ir grūdinimo terpė, nes ji nusako aušinimo greitį paviršiuje. Įanglinamumas priklauso nuo legiruojančių plienu elementu įtakos austenito stabilumo. (DIAGRAMA) Grūdinimo yra įvairų būdų. Juos parenka atsižvelgiant į pl. cheminę sudėtį, laukiama efeka, gaminio matmenis ir forma, %eso ekonomiškumą. Skystai grūdinamas į būdus atsižvelgiama į įvairius kriterijus. 1) pagal įkaitinimo temperatūrą (visiškas ir dalinis) 2) pagal įkaitinimo tūrį (ištisinis, vietinis, paviršinis) 3) pagal aušinimo temperatūrą (paprastas, nutrauktasis, pakopinis, su paruošimu) Yra grūdinimo būdų be atleidimų tai grud. į trostitą arba į beinitą. Pagrindiniai grūdinimo būdų technologijų režimus galima pavaizduoti grafikais. 1-paprastasis; 2- nutrauktasis;3-pakopinis;4-grud. su paaušinimu;5-5a-grud. į trostitą – 5b į beinitą. 2) dvipusi grud. vad. per vandenį į alyvą. Taip gaunami mažesni įtempiai. Dažnai taikomas didelio anglingumo plienui. 3) Įkaitinimas ir išlaikytas gaminys įmerkiamas į fruskų vonią kurioje temperatūra 20-30C aukštesnėje uz Ms. Išsilyginus temperatūrai antroje terpėje poto aušinama ore iki kambario temperatūros. Taip grūdinant pasireiškia mažiausi įtempimai. Tačiau jis tinka tik nedidelėms detalėms. 4) Tai paprastojo grūdinimo atmaina, Prieš paneriant i aušinimo terpe išimtas iš krosnies gaminys palaikomas oe, tinka po įanglinimo. Svarbu neperkakaityti ore, kad nesusifarytų trostitas. 5) Įkaitintas ir išlaikytas gaminys panardintas i ištirpusių druskų vonią kur temperatūra aukštesne uz Ms. Išlaikoma kol austenitas suskyla i trsotitą arba beinitą. Šis grud. vad. izoterminiu. Specifinis grud. yra šaldant. Taikomas angliniam legiruotam plienui. Kuriame yra daug liekamojo austenito. Tuoj po įprasto grūdinimo šaldoma. Dažnai iki -70C. Yra daug mašinų kurios darbo paviršiai dyrba sunkesnėse salygose. Tokioms detalems taikomas paviršiausi grud., jo metu užsigrūdina tik detalės pavrišius. O šerdis lieka plastiška. Užgrūdintas kietas paviršius išlieka stiprus dilimui/ {aviršius grūdinamas praktiškai plienui kuriame yra 0,35-0,5%C. Tačiau galima taikyti ir kitos sudėties plienus. Paviršiaus grud. atliekamas įkaitinus iki grūdinimo temperatūros tik pl. paviršiaus sluoksnį ir poto aušinant. Jeigu kaitinimo liepsna tai 5-10mm. Induktoriuje nuo 1,5-2kartų. Greitas paviršiaus įkaitinimas atliekamas ADES, dujų degikliais, eltroduose, elektrolankiniu būdu. Plienų atleidimas.Atleidimas yra užgrūdinto pl. pakatiinimas ne aukščiau kaip A1 (PSK, 727C). Tai baigiamoji terminio apdorojimo operacija. Nuo jos priklauso gaminio ekplotacines savybes, t.y. jo kokybe. Kuo aukščiau įkaitinamas ir ilgiau išlaikomas užgrūdintas pl. tuo labeu sumažeja vidiniai įtempiai, trapumas, kietumas, ir striprumas. Atsižvelgiant į norimas savybes ir įkatinimo temperatūrą atleidimas skirstomas į 3 rūšis: 1) Žemasis atleidimas – 150-250C. Atliekamas norint išsaugoti kietumą atsparumą dilimui ir siekiant tik sumažinti pavojingus įtempius ir trapumą. Taikomas įrankiams, rutulinias guoliams, įanglintiems gaminiams. Susidaro struktūra atleidimo martensitas. 2) Vidutinis atleidimas – 350-450C. Šis atleidimas užtikrina tamprumą. Taikomas spiruoklių tipo gaminiams ir rečiau dinamiškai veikiantiems įrankiems. Susidaro struktūra ateldimo trostitas. 3) Aukštasis ateldimas – 500-650C. Atliekamas norint gauti maksimalų smūginį tąsumą. Nežymiai padidintą kietumą ir stiprumą. Taikomas dinamiskai apkrautos mašinų detalėms. Jame yra 0,3-0,5%C. Aukštasis atleidimas pašalina beveik visus įtempius atsiradusiu po įgrūdinimo. Užtikrina aukštą tąsuma, plastiškumą esant pakankamo stiprumui. Grud. su aukštuoju atleidimu vad. terminiu grūdinimu. Po šio atleidimo struktūra yra atleidimo sorbitas. Atleidimo kokybė priklauso ir nuo temperatūros ir nuo išlaikymo trukmės. Atleidžiant po įkaitinimo ir išlaikymo aušinama lėtai, dažniausiai ore. Lėtai auštant po aukštojo atleidimo pasireiškia gryžtant po aukštojo atleidimo pasireiškia gryžtamasis atleidimo trapumas. Taip vad. todel, kad pakartotinai įkaitinus ir aušinant greitai pl. tampa plastiškas. Šitaip atsitinka todėl, kad lėtai aušinant į grūdelių ribas spėja išsiskirt priemaišų, kurios didina trapumą . Pakartotinai įkaitinus šias priemaišas vėl ištirpsta grūdeliouse ir jos neišsiskiria. Šios rūšies pl. po aukšto atleidimo aušinamas alyvoje. Atleidus grūdintą pl. aukštoje temp jo struktūra netampa stabili. Po kurio laiko ji kinta , o dėl to keičiasi detalės matmenys. Tiksliems gaminiams tai neleistina. Kad matmenys būtų vienodi gaminiai sendinami, viena ar kelias paras išlaikomi prie temp 120-130C Pl. termomechaninis apdorojimas Tai toks apdorojimas kai derinamas pl. deformacinis sukietinimas su martensitiniu sukietinimu.Šio %eso prasmė: Gaminys įkaitinamas iki austenitinės sandaros, deformuojamas ir po to nedelsiant grūdinama, pl. igyja martensitinę struktūrą su optimaliai išsidėsčiusiomis dislokacijomis. Yra 2 apdorojimo rūšys: 1)Aukštatemperatūris kada deformuojamas stabilus austenitas temp aukštesnėje už kritinę ATMA. 2)Žematemperatūris kai deformuojamas peraušintas austenitas ŽTMA.(2grafikATMA ir ŽTMA) ATMA turi privalumų ir trūkumų. Privalumai: aukštoje temp austenitas plastiškas ir lengvai deformuojasi, be to jis yra stabilus ir nėra povojaus kad gali skilti.. Trūkumas: aukštoje temp intensyviai vyksta nekristalizacija ir tai sumažina deformacinio sukietinimo efektą. ATMA galima atlikti bet kokios konstrukcijos plienui, nes pl. kritinio aušinimo greičio reikšmė grūdinant neturi įtakos %esui. Anglingesnis pl. per daug trapus. Didžiausias efektas pasiekiamas apdorojant vidutinio anglingumo chromonikelinį pl.. Po deformavimo ir neuždelsto grūdinimo atliekamas atleidimas 100-250C. Deformuojant smulkinama sandara ir austenito sukietinta būsena perduodama martensitui. Šis sutvirtinimas toks efektyvus, kad jo įtaka išlieka tolimesnio atleidimo atveju. ŽTMA atlikti sunkiau nes deformuojama salyginio austenito stabilumo srityje. Žemesnėje kaip A3temp. Tinka plienui kurio peraušintas austenitas stabilesnis ir reikia nepamiršti kad žemesnėj temp austenitas mažiau plastiškas. Šis būdas taikomas rečiau. Deformuojant žemesnėj temp pl mažiau nekristalizuojasi ir gaunamas didesnis stiprumas. Ketaus term. apdorojimas Ketaus metalinis pagrindas toks pat kaip pl. feritas ir perlitas, todėl ketui galima taikyti visas terminio apdorojimo rūšis kaip ir plienui, tačiau yra skirtūmų. Ketuje esantis grafitas sumazina terminio apdorojimo efekta. Grūdinamas dažniausiai stiprusis ketus negu legiruotas. Specifinis ketaus term. apdorojimas tai baltojo ketaus atkaitinimas į kalųjį ketų. Sutinkamas ir paviršinis grud. naudojant aukšto dažnio sroves. Pl. term. apdorojimas Termocheminio apdorojimo esmė (TCHA) TCHA tai %esas kai pl. įkaitinamas ir išlaikomas aktyvioje terpėje. Jam vykstant pl. paviršius prisisotina vienu arba keliais elementais. Pakinta paviršiaus chemine sudėtis sandara ir savybės. TCHA skiriasi nuo terminio tuo kad pasikeitus paviršiaus cheminei sudėčiai labiau pakinta jo savybės. Dažniausiai TCHA atliekamas siekiant padidinti atsparumą dilimui arba korozijai. Labiausiai paplitęs TCHA būdas yra įanglinimas. Tai paviršiaus įsodrinimas anglimi kad jį būtų galima kietai užgrūdinti. Įazotinimas tai paviršiaus įsotinimas azotu. Vienalaikis paviršiaus įsotinimas anglimi ir azotu vad įanglinimu ir įazotinimu. Baigiamasisi šlifavimas arba kitoks baigiamasis apdirbimas. Plonasieniai sudėtingos konfigūracijos pl. gaminiai įazotinami prie 500-520C. Trukme priklauso nuo reikiamoiazotinto sluoksnio storio(24h-60h). Įazotintas sluoksnis (0,3-0,6mm). Kuo aukštenė įazotinimo temp tuo mažesnis kietumas. Po įazotinimo ausinama kartu su krosnimi amoniakio sraute iki 200C kad būtų išvengta paviršiaus oksidacijos.Pliena galima įazotinti ir skystoje terpėja. Naudojamos išlydytų druskų vonios(KCNO3,NaCN,Na2CO3) kur temp 570C ir per kurias pučiamas sūrus oras. Kadangi temp žema tai į geležį difunduoja tik azotas, susidaręs skylant cianinėms druskom. Šiuo metu paplitęs joninis įazotinimas. Įazotinama detalė prijungiama prie katodo (-) o anodu yra įrenginių konteineris. Įazotinimo trukmė (1h-24h). Privalumai: sutrumpėja %esas galima gauti difuzinį sluoksnį, norimos sudėties ir struktūros, nes galima reguliuoti %esą, mažiau deformuojasi detalės, %esas ekonomiškesnis. Pl. įanglinimas ir iazotinimas. Įanglinimas ir įazotinimas yra termocheminis būdas, kai pl. paviršius vienu metu prisotinamas anglimi ir azotu taip atsitinka išlaikant pl. aukštoje temp, yra dvi rūšys: dujinis ir skystasis. Po įanglinimo ir Įazotinimo padidėja kietumas, atsparumas dilimui ir nuovargiui. Po įanglinimo ir įazotinimo reikia grūdinti ir atlikti žemą atleidimą, nes prie žemesnės temp daugiau įazotinama azoto ir %esas artimesnis įazotinimui. Papildomai grūdinti nereikia. Dujinis įangilinimas ir įazotinimas- pl. paviršiaus įazotinimas anglimi ir azotu, išlaikant pliena įanglinančiųjų dujų ir amoniako terpėje 840-870C. Dažnai tai yra dujinio įanglinimo mišinys papildytas 1-5%ento disocijuoto amoniako. Po dujinio įanglinimo ir įazotinimo grūdinimą dažnai paaušinus iki 800-820C ir po to atleidžiama žemoje temp 160-180C. Paviršiaus kietumas būna 58HRC-64HRC. Šis būdas pranašesnis už dujinį įanglinimą, nes apie 100C žemesnė temp, todėl mažiau deformuojasi detalės, ilgiau tarnauja įrengimai, o įazotinimo trukmė ta pati, nes %esas vyksta sparčiau. Įazotinimo aplinkoje esantis amoniakas neleidžia susidaryti suodžiams. Susidaręs paviršinis sluoksnis yra atsparesnis nuovargiui. Dujiniu būdu įanglinant ir įazotinant dažniausiai įazotinama gyliu 0,2-0,8mm. Dažniausiai taip apdorojami mažaangliniai plienai iki 0,25% iš kurių pagamintos detalės turi būti atsparios dilimui, ciklinėms ir dinaminėms apkrovoms. Tai angliniai arba legiruoti chromu ir kitais elementais konstrukciniai plienai. Skystasis įanglinimas ir įazotinimasTai pl. paviršiaus vienalaikis įsotinimas anglimi ir azotu, išlaikant pl. cianinių druskų vonioje.Temp820-870C giliojo apie 950C ir žematemperatūrio 535-570C. Įsotinimui naudojamas NaCN yra nuodingas. Įprastiniam įanglinimui ir įazotinimui dažniausiai naudojamos įvairios koncentracijos valgomosios druskos ir sodos mišinius. Neutralios druskos NaCl ir Na2CO3 kelia lydinimosi temp, todėl mažiau išgaruoja brangių ir nuodingų cianidų, jos taip pat suskystina vonia. Po skyst įan ir įazo paviršius tampa kietesnis ir atsparesnis dilimui negu po ianglinimo. Padidėja atsparumas korozijiai. Kadangi įsotinimo temp žemesnė ir išlaikoma trumpiau todėl nišauga austenito grūdeliai ir galima grūdinti tiesiai iš druskų vonios. Tačiau ciano druskos nuodingos, todėl būtinos atskiros gerai vėdinamos patalpos. Kai reikia storesnio įsotinto paviršiaus sluoksnio taikomas gilusis įanglinimas ir iazotinimas. Drabinė temp 900-950C Atleidimas 160-180. Grūdinama paausinus. Žematemperatūrinis atliekamas 540-580C todėl susidaro tik azotingas sluoksnis. Šis būdas taikomas vidutinio anglingumo konstrukciniam plienui: alkūniniam velenams krumpliarac, įvorėms, švaistikliam stumokliams. Legiruotas pl.. Legiravimo paskirtis. Legiruotu vad pl. kurio sudėtyje yra geležis C pastovios priemaisos ir papildomi elementai kurių prideda lydant. Šie elementai vad legiruojamaisiais ir jie pakeičia pl. savybes norima kryptimi. Elementai: Co, Ni, Mo, W, V, Ti, Mn... Brangesnis le pliena ssunkiau apdirbamas, dažnai trapesnis savybės: kietesnis, stipresnis, atsparesnis dylimui ir t.t Gali būti pagerinamas term. apdorojimas. Įvairių grupių plienam legiravimo paskirtis skirtinga pvz: konstruk statyb pl svarbu padidinti stipruma nebloginant suvirinamumo, mašininiam pl suteikti galimybe grūdinti jį alyvoje padidinti jo stip. leg pl žymėjimas. Pagal GOST l pl žymimi didžiosiomis rusiskom raidėm. Jų kiekis nurodomas už raidės esanciu skaiciu. Jei elementu yra 1% ar maziau sk nerasome. C kiekis nurodoma dviženkliu skaiciu markes pradzioje padaugintu is šimto. O įrankiniam pl. vienženkliu skaičiu padaugintu is dešimt. Kaikurios pl. grupės turi savitus pažymėjimus. Markės priekyje rašoma spec raidė ir nestandartinis legiruojančių elementų pažymėjimas.Būna atveju kai pl. markė gale parasoma raidė kuri rodo rafinuojančio perlydimo būda. Pagal (EN) Leg kons pl turintis maziau leg element žymimas dviženkl sk kuris rodo C kieki padauginta is 100 po to rašomi chem elementai po jų sk padaugintas iš koef k reikšmės. Jei leg pl yra gausiai leg ir leg elem daugiau nei 5 % tai markės priek rasom x o sk po jo padaugintas is 100. po to rasomi chem elem simboliai o toliau siu elementų kiekis. Leg pl. klasifikavimas. Pagal įvairius požymius leg pl skirstomi taip: pagal legiruojamu elem kiekį: 1mažai leg iki 5% 2vidutiniskainuo 5-10%. 3gausiai leg daugiau kaip 10. Pagal struktura skirstomos dvejopos:A) 1)ikieutektoidines 2)eutektodines 3)poeutektoidines 4)ledeburitinis. B) 1)perlitinis 2)mortensitinis 3)austenitinis 4)feritinis 5)karbitinis Pagal paskirti:1)konstrukcinis 2)irankinis 3)spec.savybiu. Savo ruoztu siu grupiu pagal paskirti pl. skirstomas i atskirus pogrupius. Legiruotu elem. itaka pl savybems. Legiruotasis konstrukcinis pl. Sis pl. naudojamas masinu prietaisu ir konstrukciju detalems: statybinis suvirinamasis, ianglinamasis, termiskai gerinamasis, spyruoklinis, automatu, martensitinis senejantis, rutuliniu guoliu. Statybinis suvirinamasis pl -termiskai apdorojamas retai ,gerai suvirinamas, C buna 0.2-0.25%. Legiruojamas tokiais elementais kurie padidina stipruma,bet yra nebrangus,tai Mn, Si, Cr. Kiti legiruoti elementai esti tik desimtosios %entu dalys. I sio pl. sudeti ivedamas ir Cu jis padidina atsparuma atmosferinei korozijai. Ianlinamasis pl. Kaip ir statybinis suvirinamasis pl. yra mazo anglingumo 0.12-0.30 %C. Ianglinus jo pavirsiu ir po to uzgrudinus serdis lieka tasi ir atspari smugiams. Is sio pl. gaminamos detales ,kurios atsparios smugiams,dideliems itempimams, didinimui(pvz krupliaraciai).Termiskai gerinamasis pl. - tai ypac daznai naudojamas masinu gamyboje pl.. Siam budingas vidutinis C kiekis 0.3-0.5 %. Jis yra grud. ir po to atliekamas aukstas atleidimas(term. gerinimas). Po tokio terminio apdorojimo pl. iguana MAX smugini tasuma. Is jo gamina: velenus, asis, krumplius, svaistiklius ir t.t. legiruojanciu elementu buna iki 5%. Spyruoklinis pl. - jis anglingiausias is konstrukciniu ,isskyrus rutuliniu guoliu pliena. Jame C yra 0.4-0.9%. sis pl. igauna MAX tampruma po grudinimo ir vidutinio atleidimo. Spyruoklinis pl. paprastai esti legiruotas Mn ar Si. Is spyruoklinio pl. gamina spyruokles ,auto linges ,spyruokliuojancias detales. Automatu pl. - dazniausiai apdirbamas automatinemis metalo pjovimo staklemis. Byriai drozlei sudaryti padeda didesnis S ir P kiekis. S ir P ne tik sudaro bire drozle bet ir sumazina trintis tarp peilio ir ruosinio ,bet tarp ju gaunamas glotnesnis apdirbamasis pavirsius. Taciau S ir P pablogina mechanines savybes pl.. Todel legiruotasis pl. gaminamas su Pb priemaisom ar selenas ar kalcis vietoi Pb. Is sio pl. neatsakingos detales. Martensitinis senejantis pl. - yra neanglingas iki0.04%. Gausiai legiruotas Ni ir Kobaltu. Jo sudetyje yra intermetalitus sudarantys elementai kaip: Ti, Mo,Al,Mn. Sis pl. unikaliomis savybemis: didelis stiprumas, o kartu pakankamas plastiskumas bei tasumas,didelis atsparumas mazoms plastinems deformacijoms ir trapiajam suirimui ,nedidelis jautrumas itempiu koncentratoriams, geras suvirinamumas, ir apdirbimas pjovimu..zema saltojo trapumo riba,stabilus matmenys. Sios savybes uztikrina dideli konstrukcini stipruma ir eksplotacini patikimuma. Sis pl. naudojamas aviacijoje, raketineje tehnikoje ir kitais svarbiais atvejeis. Pl. yra grudinamas ir atleidziamas(sendinamas).Riedejimo guoliu pl: jis turi buti atsparus dilinimui ir kontaktiniam nuovargiui. Atsparuma garantuoja didelis kietumas po grudinimo ir zemo atleidmo. Labai tiksliems guoliams papildomai saldoma iki -70-80C. pasiekiamas kietumas 61-65HRC. Tam naudojamas pl. legiruotas Cromu (Cr) ir jame C yr. 0.9-1.1%. siekiant didesnio igrudinimo pl. papildomai legiruojamas Si ir Mn. legiruotas konstrukcinis pl. daznai naudojamas automobiliu pramoneje,ypac mazai legiruotasis,kuriame leg. elem. Kiekis nevirsija 5%. Is sio pl. gamina: pusasius,svaistiklius,alkuniniu velenus,stumokliu pirstus,kardano kryzmes, skirstymo velenelius, vlenus, krumpliaracius, asis, svirtis, varztus. Daug legiruotasis pl. (legiruojama elem.>10%) naudojamas tik tais atvejais kai detales veikia aukstos temperaturos ir agresyvi aplinka.Auto varikliu voztuvai. Ju gamybai naudojami sie plienai. Legiruotasis irankinis pl. Irankiu gamybai naudojamas pl. turi buti labia kietas ir atsparus dilimui, stiprus , atsparus dinaminems apkrovoms, irimui ar plastinei deformacijai, cikliniams temperaturos pokyciams, didelio siluminio patvarumo t.y. atsparus atsileidimui, nekeisti savo matmenu. Pagal naudojima sis pl. skirstomas I tokias grupes:1)pjovimo irankiu, 2) saltojo deformavimo irankiu(stampu), 3) karstojo deformavimo irankiu(stampu), 4) matavimo irankiu. 1) pjovimo irankiu pl.. Sis pl. pasizymi dideliu kietumu todel kad jame yra daug C 0.7%-1.5% ir jis esti grudinamas ir zemai atleidziamas (T atl. =1500 -1700 C). Anglimis irankinis pl. (I7-I13)yra pigus, lengvai apdirbamas, gerai grudinasi. Sio (anglinio) pl. trukumas- grudinamas vandenyje, todel atsileidzia 1900 -2000 C. Todel anglimis irankinis pl. taikomas tik nedideliu greiciu pjaunantiems pjovimo irankiams – sriegikliams, plestuvams, dildems, kirstukams, taip pat maziems nesudetingiems stampams. Legir. irankiu pl. legiruotieji elementai yra Cr, Mn, W, V, Si. Sie elementai padidinaigrudinamuma, igalina grudinti alyvoje bet pablogeja apdirbamumas, nes po atkaitinimo jie esti kietesni. Maziau anglingas pl., kaip 7XΦ, 8XΦ, 9XΦ naudojamas staliu ir saltkalviu smuginiams irankaims. Daugiau C turintis pl.- pjovimio irankiams kuriais pjaunamos minkstos medziagos arba letai pjaunami metalai – tai zirkles, pjuklai, sriegikliai. Is pl. 13Xgaminami skustuvai ir skutimosi peiliukai, astrus chirurginiai ir graviravimo irankiai Greitapjovinis pl. yra svarbaiusias irankinis pl. , skirtas darbo metu ikaistantiems pjovimo irankaims gaminti. Tai ledefuritines (karfidines ) klases pl.. Is jo taip pat gaminamas labai stiprios ikaistancios masinu detales ir labai stiprus, dilimui atsparus irankiai. Didelis pl. kietumas (>60HRC), stiprumas ir atsparumas dilimui aukstoje temperaturoje (iki 5600-6300C) gaunamas daug legiruojant pliena W, Mo, V, Co ir Cr (1%Mo atstoja iki 2%W, bet kiek mazesnis siluminis patvarumas, didesnis plastiskumas). Cr, kurio paprasati esti 4%, padidina igrudinamuma. Co didina pl. patvaruma silumai, todel kobaltinio pl. irankiais galima pjauti didesniais greiciais. V sudaro labai keitus karbidus VC. Neistirpe VC-ai stabdo grudeliu augima kaitinant, sumazina grudintu irankiu diluma, bet pablogina irankiu slifuojamuma.Greitapjovio pl. yra savitas term. apdorojimas. Is pradziu atliekamas izoterm. atkaitinimas, nes ausinant ore sis pl. uzsigrudina. Po to atliekamas grud.. Kaitinama grudinimui iki labai aukstos temperaturos-12600C-12800C. Tokia auskta temperatura reikalinga todel, kad istirptuantriniai karbidai ir jis isilegiruotu. Grudinama ausinant alyvoje arba islydytose druskose. Uzgrudinus lieka 30%-40%austerito; 22%-28% karbidu ir martensitas, kuriame 0.5%C-0.4%C. kietumui padidinti reikia panaikinti liekamaji austenita. Tai galimaatlikti dvejopai: 1) atsaldzius pliena iki martensitinio virsmo pabaigos temperaturos (-70%C)arba 2) tris kartus atleisti 5500C-5700C temperaturoje po 1k. Grudinto ir tris kartus atleisto pl. struktura bus sudaryta is atleidino martensito ir karbidu (pirminiu ir antriniu) . Liekamojo austenito liks 3%-5%. Pl. kietumas bus 63HRC-65HRC. 2) Saltojo deformavimo irankiu (stampu) pl. Saltojo deformavimo stampai dirba (prie dideliu) esant didelems kintancioms apkrovoms. Jie daznai itruksta, pasireiskus trapiam irimui, mazacikliniam nuovargiui, formos ir matmenu pokyciui, nudilimui. Todel saltojo deformavimo stampu pl. turi buti labai kietas, atsparus dilimui, stiprus, o be to pakankamai tasus. Greitai stampuojant, sie stampai gali ikaisti iki 200-3500C, todel sis pl. turi buti atsparus ir silumai. Dideliu stampu pl. turi buti didelio igrudinamumo ir ir nedaug keisti turi grudinant. 3) Karšotojo deformavimo įrankiu (štampu) pl. Karštojo deformavimo štampai dirba labai sunkiose salygose- did.apkrovos, temperatura. Šių štampų pl. turi būti stiprus ir tąsus prie aukštų temp, būti atsparus dilimui, oksidacijai, terminiam cikliniam nuovargiui. Turi buti laidus šilumai,kuria jis gauna iš įkaitinto ruošinio. Daugelis šių štampų yra stambūs, todėl jiem naudojamas pl. turi pasižymėti did įgrūdinamumu.// Šis pl. skirtas įrankiams, kuriais karštas metalas liečiamas trumpai, kaip kalimo štampai arba karštas metalas liečiamas ilgai- presavimo štampai. Pirmu atveju štampo darbo paviršius įkaista iki 400-5000C. Del dažno tempereturos pokyčio pasireiškia metalo nuovargis ir štampo darbinis paviršius sutrūkinėja. Antru atveju įrankių darbo paviršius įkaista iki aukštesnės temp, todėl naudojamas pl. turi daugiau Cr ir W, jie didina atsparuma kaitrai.// Abiejų rušių pl. yra vidutinio anglingumo ir po grūdinimo atleidžiamas aukštoje temperatūroje, nes darbo metu nuo metalo įrankis vis tiek įkaista (Tgrūd=830-8600C, au6imo terpė Alyva, Tatleid=500-6400C; po atleidimo susidaro trostitas ir karbidai; kietumas po grūd. ir atleid.- 38-50HRC; plienu struktūra pasidaro legiruotas feritas ir įv.karbidai) 4) Matavimo įrankių pl. Šis pl. turi būti didelio kietumo, atsparus dilimui, pagaminti gaminiai stabilių matmenų, gerai šlifuotis. Matmenys keičiasi dylant įrankiui, kintant pl. mikrostruktūrai ir kintant temperaturai matavimo pabagoje. Kuo pl. kietesnis, tuo mažiau dyla. Naudojamas pl. turi 0,9-1,4% C. Jis esti grūdinamas ir atleidžiamas. Aušinama grūdinant alyvoje. Įkaitinimo temperatūra turi būti galimai mažesnė (850-8700C), kad po grūdinimo mažiau liktų liekamojo austenito. Kambario temp per ilgesnį laiką vyksta dalinis martensito skilimas, t.p. liekamojo austenito virsmas martensitu. Austenito lyginamasis tūris mažesnis už martensito tūrį, todėl matavimo įrankio matmenys didėja ir jis praranda tikslumą. Aukštos tikslumos klasės matavimo įrankiams tai neleistina.// Mikrostruktūros ir matmennų tikslumui padidinti užgrūdinti įrank. ne veliau kaip po 30min po grūdinimo atšaldomi iki -700C temp. Tai sumažina liekamojo austenito kiekį. Apdorojus šalčiu, atliekamas ilgalaikis ~30h atleidimas (sendinimas) 120-1300C temp. Sendinami matavimo įrank. paprastai laikomi karštoje alyvoje, nes galima tiksliai palaikyti sendinimo temp. L.tikslūs matavimo įrank. veikiami šalčiu ir atleidžiami kaletą kartą, siekiant padidinti įrankio patvarumą. Įrank. gali būti įanglinami ir įazotinami. Kietlydiniai Kietlydiniai yra labai kietos ir stiprios įrankinės medžiagos, gaminamos milteline metalurgija. Jos sudarytos iš smulkių (0,5-10μm)W, Ti, Ta karbidų (WC TiC TaC) grūdelių ir rišamosios medžiagos- kobalto. Karbido ir kobalto miltelių mišinys supresuojamas ir sukepinamas vakume 1400-15500C temp. Sukepinant kobaltas tirpina dalį karbidų, lydosi ir suriša karbidų grūdelius.// Iš kietlydinių gaminamos įvairios formos ir matmenų standartinės plokštelės, kurios prilituojamos arba pritvirtinamos mechaniškai prie įrankio plieninio korpuso, t.p.smulkūs vientisi įrank.- grąžtai, sriegikliai, frezos. Kietlydinio rankiai pjauna metalus ir kitas medžiagas įkaitę iki 900-11000C temp. Kai kietlydiniuose daug kobalto (15-20%) jie tampa tąsesni, bet ne tokie kieti ir naud štampams.// Pagal cheminę sudėtį kietlydiniai skirstomi į 3grup: (1)vienkarbidžiai volframo kietlydiniai BK Jais apdirbamas ketus, trapios metalinės medžiagos, spalvotieji metalai. (2) titano volframo kietlydiniai TK. Jais apdirbamas pl.. Šie kietlydiniai atsparesni dilimui,bet netinka apdirbti titano lydiniams ir ketui, nes jis labai trapus. (3) titano, tantano, volframo kietlydiniai –TTK. Titano karbidai šiek tiek padidina stiprumą, atsparumą lenkimui ir dilimui, bet sumažina atsparumą karščiui. Jie tinka rūpiajam pl. apdirbimui veikiant smūgiams, kai nupjaunamos didelės užlaidos. Jie sudaryti iš titano karbidų, titano karbonitų ir rišamosios medžiagos- Ni ir Mo. Šiais kietlydiniais galima glotniai ir pusiau glotniai tekinti, frezuoti, konstrukcinį pl. spalvotuosius metalus.// Labai sunkiai apdirbamoms medžiagoms ir grūdintam plienui pjauti naudojami pjovimo įrank., kurie turi plokšteles, pagamintas iš labai kietų medžiagų- kompozitų. Jų pagrindas boro nitridas- sintetinės polikristalinės medžiagos. Ypatingai kietų medžiagų grupei priskiriami: elboras, kelboras, heksanitas, polikristalinis boro nitridas. Specialusis pl. ir lydiniai. Korozija, nerudijantis pl., kaitrai atsparus pl. ir lydiniai. Korozija yra metalų irimas veikiant aplinkai. Ji esti cheminė, kai metalą veikia dujos arba neelektrolitai (nafta) ir elektrocheminė, pasireiškianti veikiant rūgštims, šarmams ir druskoms. Elektrocheminei korozijai priskiria atmosferinę ir dirvos korozijai, metalas anodas irsta lengvai atiduodamas elektronus, kitas metalas-katodas atsistato. Anodu esti ir irsta tas metalas, kurio neigiamesnis elektrodinis potencialas.// Pl., atsparus dujinei korozijai aukštose temperatūrose (>5500C), vad chemiškai atsparus kaitrai/oksidacijai pl.. Pl., kuris atsparus elektrocheminei, cheminei (atmosferinei, dirvos, šarminei, rūgštinei, druskos), tarpkristalinei ir kitokiai korozijai, vad nerudijančiu arba korozijai atspariu. Korozijai padidinti įvedami elemintai sudarantys pl. paviršiuje apsaugines peveles, t.p pakelia pl. elektrocheminį potencialą įv.agresyviose terpėse. Chemiškai atsparus kaitrai pl. ir lydiniai Pl. atsparumas oksidacijai pasiekiamas įvedant į jį Cr, Al arba Si. Šie elementai esti kietajame tirpale ir kaitinant pl. sudaro apsaugines oksidų plėveles [(Cr,Fe)2O3, (Al,Fe)2O3] Legiruotasis pl. su 25%Cr ir 5%Al yra atsparus oksidacijai iki 1300C. Atsparumas oksidacijai priklauso nuo pl. sudeties, bet ne nuo jostruktūros, todėl feritinio ir austenitinio pl. atsparumas oksidacijai, beveik vienodas.// Atsparus korozijai nerūdijantis pl. Pl. kuris atsparus elektrocheminei korozijai, cheminę sudėtį parenka priklausomai nuo darbo aplinkos. Šis pl. skirstomas į dvi grupes: CHROMINI ir CHROMNIKELINI. Pirmos grupės pl. dominuojantis legiruojantis elementas yra Cr dar buna Ti, Mo, Nb. C šiame pl. iki 0,5%. Įvedus 12-14% Cr, jo elektrocheminis potencialas tampa teigiamas ir metalas tampa atsparus korozijai atmosferoje, gėlame ir juros vandenyje, kaikuriuose silpnuose rūgščių, druskų ir šarmų tirpaluose.// Pl. korozinį atsparumą galima padidinti apdorojant jį termiškai (grūdinant su aukštu atleidimu), nušlifuojant ir poto nupoliruoj-nt paviršių.//Antrosios grupės (CrNi) pl. yra legiruotas Cr, Ni ir Mn. Čia yra Ti, Mo, Al. C yra 0,08-0,12% Po terminio apdorojimo pl. struktūra esti austenitinė, feritine-austenitinė, austenitinė –martensitinė. Geležies –nikelio ir nikelio pagrindo atsparūs korozijai lydiniai Austenitinis [γ] ir austenitinis-feritinis [γ+α] pl. neužtikrina gero atsparumo korozijai sieros ir druskos rūgštyse. Tuo atveju naudoja Fe-Ni pagrindo lydinius, kurie skirti darbui esant didelėms apkrovoms sieros rūgšties tirpaluose.// Suvirinimo aparatūros, kuri dirba HCl, H2SO4 ir fosforo tirpaluose, detalių gamybai naudojamas Ni.// Cheminės aparatūros detalėms naudoja dvisluoksnį pl.. Pagrindinis sluoksnis yra mažai legiruotojo pl., viršuje nerūdijančio plakiruoto (dengto) pl. 1-6mm sluoksnis. Dengiama karštojo valcavimo arba presavimo būdu. Mechaniškai atsparus kaitrai pl. ir lydiniai Tai toks pl. ir lydiniai, kurie naudojami detalėms, kurias veikia aukštos temp ir apkrovos, beto jie pakankamai chem atsparūs aukštoms temp. Toks pl. ir lydiniai naudojami katilų, dujų turbinų, reaktyvinių variklių, raketų ir pan detaliu gamybai. Kylant temperatūrai, mažėja metalo tamprumo modulis, stiprumo ir takumo ribos. Esant aukštai temp ir nedid įtempimams, metalas po ilgesnio laiko ima deformuotis tam tikru greičiu- tai valkšnumas. Progresuojant valkšnumui metalas suirsta. Metalo priešinimąsi valkšnumui yra mechaninis atsparumas kaitrai. Toks atsparumas priklauso nuo tarpatominio ryšio dydžio ir struktūros. Kuo tarpatominiai ryšiai stipresni, tuo atsparumas didesnis.Jie didėja kylant lydimosi temperatūrai. // Mechaninis atsparumas kaitrai padidinamas legiruojant, nes legiravimas padidina tarpatominių ryšių energiją, tai sulėtina difuzijos %esus, pakelia rekristalizacijos temperatūrą. Legiravus lydinyje susidaro specifinė struktūra- pagrindas kietasis tirpalas, o šio tirpalo grūdelių ribose ir pačiuose grūdeliuose yra smulkių karbidų, intermetalidų. Tokia struktūra susirado užgrūdinus nuo aukštų temp ir poto sendinus. Esant tolygiai pasiskirsčius dispersinėms perteklinėms fazėms, sunkiau vyksta plastinė deformacija prie aukštų temp. Mechaniškai atsparus kaitrai pl. Šis pl. pigesnis už kitus šios rušies lydinius. Jo darbinės temperatūros 500-7500C. Prie temp iki 6000C dažniau naudoja pl. kurio struktūros pagrindas feritas, o prie aukštensių temp –austenitinės. Kuo sudėtingesnis savo chemine sudėtimi pl., tuo labiau legiruotas kietasis tirpalas ir jame yra daugiau legiruojančiųjų fazių. Toks metalas labiau atsparus kaitrai. Mechaniškai atsparūs kaitrai lydiniai Ni pagrindu Šie lydiniai vad NIMONIKAIS. Jie naud aviacinių variklių gamyboje, stacionarinių dujinių turbinų ir cheminės aparatūros detalėms. Darbinė temp gali siekti iki 8500C. Kad padidėtų atsparumas oksidacijai, Ni legiruoja Cr, o mech atsparumo padidinimui prie aukštų temp –Ti ir Al. Ni lydinių mech atsparumą kaitrai galima padidinti alitavus –difuziniu būdu prisotinus Al Spalvotieji metalai ir ju lyd. Spalvotųjų metalų detalės automobilyje sudaro ~15% jų masės. 12% tenka Al lydinių detalėms. Ateityje spalvotųjų metalų detalių skaičius automobilyje augs. Teoriškai apskaičiuota, kad sumažinus automobilio masę gerokai galima sutaupyti degalų, sumažinti apkrovas ir svyravimus. Automobilio masė sumažinama, gaminant lengvesnes detales. Tam naudoja Al,Mg ir Ti lydinius, įvairias plastmases. Ti per brangus, todel ekonomiškiau naudoti Al lydinius, jais sumažinama ~22% auto masės. Toliau seka plastmasės ir galiausiai labai stiprus pl.. Visiškai pakeisti geležies lydinius Al neįmanoma. Buvo siekta kad autom būtų iki 20-30% Al lydinių. Tačiau pavyko pasiekti tik 5-10%.// Paskutiniais metais auto pramonėje pradejo daugiau naudoti Zn lydinius. Vienas iš privalumų yra didelis jų takumas, todėl galima išlieti sudėtingus ir plonasienius liejinius, mažinančius masę. Zn lydiniai yra mažiau porėti nei Al. Dabar ZN, Al ir Mg lydinių liejinius dažniausiai lieja slėgimo būdu. Bendrai yra pagaminama: 70% Al, 27%-Zn, 2%- kitų spalvotųjų met.// Zn lydinių liejinius labiausiai naudoja auto pramonėje. Jų naudojimas pastoviai didėja. JAV sunaudoja 75% visų Zn lydinių. Zn detalių svoris svyruoja tarp 6-10kg, JAV automobilyje yra ~8,5kg, JAPAN- ~4,6kg Zn lydinių liejinių. Varis ir jo lydiniai Pirmieji žmogaus lydiniai buvo variniai. Varis yra l.laidus elektrai ir šilumai, ganėtinai atsparūs korozijai, plastiškas, lengvai deformuojamas šaltoje ir karštoje būsenoje, gražios spalvos, bet nelabai stiprus (σu=220MPa, HB=55) metalas. Varis sudaro stiprius lydinius. Techniškai grynas varis naudojamas elektrotechnikoje ir šilumą nuvedančioms detalėms gaminti Vario trūkumai- sunkus, blogai pjaunamas ir liejamas.Vario lydiniai yra stipresni, technologiškesni, antifrikciniai, išlieka laidūs, atsparūs korozijai, gražios išvaizdos, plastiški.// Grynas varis ir jo lydiniai sustiprinami tik šalta deformuojant. Varis ir jo lyd, išskyrus Cu-Ni lydinius, reaguoja su organinėm rūgštimis, sudarydami nuodingus junginius. Todėl besiliečiančio su maistu vario, žalvario ar bronzos paviršių būtina padengti alavu arba sidabru.Vario lydiniai skirstomi į tris grupes: 1,žalvaris, 2.bronzos ir 3.Cu ir Ni lydiniai. Žalvariai- tai vario lydiniai su cinku. Cinko esti iki 42-45 %entu. Tai būtų dvikomponenčiai žalvariai. Taip pat gali būti legiruotieji arba daugiakomponenčiai žalvariai, kai be cinko yra ir kitų elementų. Cinkas yra pigesnis už varį, todėl žalvariai yra pigiausi vario lydiniai. Cinkas išoksidina varį, padidina stiprumą ir plastiškumą. Šiek tiek sumažina elektrinį laidumą. Kai žalvaryje yra nedaugiau kaip 39% Zn, susidaro vienalytis Zn kietasis tirpalas Cu, žym raide alfa. Vienfazis žalvaris yra plastiškas. Kai Zn yra daugiau kap 39-46%, tai struktūroje be kietojo tirpalo dar yra intermetalinio junginio CuZn, žym raide beta, dalelių. Toks žalvaris vad dvifaziu žalvariu (alfa+beta). Fazė beta padidina žalvario kietumą ir trapumą. Kai dvifaziame žalvaryje beta fazės yra nedaug, tai ji padidina žalvario stiprumą, bet sumažina plastiškumą. Kai šios fazės daug,lidinys tampa trapus ir menkavertis kaip konstrukcinė medžiaga. Todėl maksimali Zn koncentracija žalvaryje yra nedidesnė kaip 42%. Kai žalvaryje Zn yra daugiau kaip 20%, tai jis šaltai deformuotas užterštame ore savaime sutrūkinėje. Kad tai neatsitiktu reikia atkaitinti 200-6500C. Pagal apdirbimo technologiją žalvaris syrstomas į deformuojamajį ir liejamajį. Iš žalvario gamina įvores, įdėklus,hidraulinės sistemos štucerius, kuro vamzdelius, sliekračio krumplių vainikus, radiatoriaus bakelius, sraigtus. Bronzos- tai Cu lydinis su kitais metalais, kuriuose nedominuoja nei Zn nei Ni. Bronzos skyrstomos pagal pirmajį elementą kuriuo legiruojamas Cu. Bronzos būna alavinės, aliumininės, silicinės, berilinės. Bronzos kaip ir žalvariai pagal apdirbimo technologiją skyrstomos į deformuojamasias ir liejamasiais. Bronzos atsparesnės korozijai negu žalvariai, bet jos silpnesnės už žalvarius. Taip pat bronzos ir brangesnės. Alavinė bronza yra seniausia, gerų mechaniniu ir liejamų savybių, labai atspari korozijai, pasižymi antifrikcinėmis savybėmis, bet dvigubai brangesnė už žalvarį. Todėl ši bronza keičiama į nealavinę bronzą. Naudojama antifrikcinių detalių, spyruoklių, krumpliaračių, vandentiekio armatūros gamybai. Aliumininė bronza labiausiai naudojama mašinų gamyboje, yra gražios išvaizdos, atspari korozijai, pasižymi geromis antifrikcinėmis savybėmis. Ji stipresnė už alavinę bronza, bet blogiau liejama, sunkiau deformuojama. Berilinė bronza yra geriausių savybių: mechaninių (stipri, tampri), technologinių (gerai tekinama, suvirinama), gero laidumo. Po terminio apdorojimo, grūdinimo ir sendinimo stiprumo riba σut=1300Mpa. Lyginant su kitomis bronzomis, berilinė 5-10 kartų brangesnė. Naudojama spyruoklėms, spyruokliuojančioms detalėms, kontaktams, nekibirkščiuojantiems nuo smūgių įrankiams gaminti. Berilis yra toksiškas, todėl berilinės bronzos nenaudojamos maisto pramonės įrenginiuose. Silicinė bronza yra alavinės ir berilinės bronzos pakaitalas. Ji atspari korozijai, tinkama suvirinimui, tačiau jos blogesnės liejamosios savybės. Iš jos gaminamos laivų ir chemijos aparatų detalės, spyruoklės, variklių detalės, kreipiančios įvorės. Manganinė bronza atspari korozijai ir kaitrai, naudojama gaminiams, dirbantiems aukštesnėje temperatūroje. Mažai legiruotoji bronza. Varis yra labai geras elektros laidininkas, bet mechaniškai nestiprus tempiant, greitai dyla jo besiliečiantys paviršiai. Mechaninėms savybėms pagerinti (nežymiai keičiant elektrinį laidumą) varis legiruojamas mažu kiekiu (iki 1%). Ag, Cd, Be stiprina varį budami ištirpe jame. Cd didina stipruma karštyje, gesina elektros lanko kibirkštis. Kai yra Cr, Zr ir Be bronza po pasendinimo tampa stipri. Įpač padidėja bronzos atsparumas dilimui. Bronzos automobilinės detalės būtų: matavimo prietaisų vamzdeliai, guolių detalės, įvorės, kontaktai, karbiuratoriaus spyruoklės, kreipiančios įvorės, elektros variklio kolektorius.Vario-Nikelio lydiniai. Jie yra gerų mechaniniu, elektrinių, termoelektrinių savybių, lengvai apdirbami, atsparūs korozijai. Jie skirstomi į dvi grupes- konstrukciniai ir elektrotechniniai. Konstrukciniai Cu-Ni lydiniai yra gražios išvaizdos, atsparūs korozijai, todėl tinka papuošalams, buityje, medicinos yrankiams, radiotechnikoje. Tai būtu melchioras, naujasidabris, kunialis. Melchioras yra labai atsparus korozijai. Naujasidabris lengvai apdirbamas pjovimu. Iš jo bamina stalo įrankius, giliojo ištempimo, optikos, tiksliosios mechanikos prietaisų detales. Kunialis tamprus, atsparus korozijai. Didėja jo stiprumas ir plastiškumas šaltyje. Iš jo gamina spyruokles, elektrotechnines detales. Elektrotechninių lydinių sudėtyje yra vario, nikelio ir mangano (tai pagrindas). Naudojami matavimo prietaisuose. Aliuminis ir jo lydiniai. Al labiausiai po geležies paplites metalas. Jis lengvas, laidus elektrai, ir šilumai. Labai plastiškas, atsparus korozijai. Poliruotas aliuminis labai gerai atspindi šviesą iki 90%. Al yra chemiškai aktyvus metalas ir greitai aapsitrauke plona bet labai patvaria oksido Al2O3 plevele, tačiau nepatvarus drūskos rūgščiai ir šarmams. Al atsparus korozijai toje aplinkoje, kurioje nesuardoma Al2O3 plėvele: daugialyje organiniu rugščių, gėlame ir jūros vandenyje, ore. Al trūkumas yra mažas stiprumas (90Mpa-180Mpa, lydimosi temp 6600C). Techninis Al yra geras šilumos laidininkas, iš jo gaminami laidai, kabeliai, kondensatorių folija, šynos. Al lydiniai yra geresnių mechaniniu ir technologinių savybių negu grynas Al. Geriau liejami, apdirbami pjovimu, bet mažiau atsparūs korozijai ypač legiruoti Cu. Jie skyrstomi į liejamuosius ir deformuojamuosius. Tiek vieni tiek kiti gali būti termiškai stiprinami ir nestiprinami. Liejamūjų lydinių struktūroje dominuoja eutektika, o deformuojamųjų kietasis tirpalas.Liejamieji Al lydiniai. Geriausiai liejasi siluminai. Iš jų lieja stūmoklius, korpusus, karterius, cilidrų galvutes, flanšus, lėktuvų ratlankius. Al-Mg lydiniai atsparesni negu siluminai korozijai, stipresni, geriau apdirbami pjovimu, bet sunkiau liejami (oksiduojasi). Naudojami labiau apkrautoms detalėms dirbančioms drėgmėje: lėktuvuose, laivuose, prietaisuose. Al-Cu lydiniai blogiau liejasi, neatsparūs korozijai, bet stipresni ir atsparesni kaitrai (iki3000C). Iš liejamųjų Al lydinių gamina tokias aut detales: variklio cilindro blokus, cilindrų blokų galvutes, vairo mechanizmo, pavarų dėžės ir sankabos karterius ir t.t., dekoratyvines detales. Deformuojamieji Al lydiniai. Iš šių lydinių presuoja strypus, fasoninius profilius, valcuoja lakštus, juostas, gamina vielą. Jie skyrstomi į termiškai nestiprinamus, gaunamus aliuminį legiruojant Mn arba Mg, ir termiškai styprinamus, kurie gaunami Al legiruojant Cu, Mg, Mn, Cn, cirkoniu, Si. Termiškai nestiprinami lydiniai yra labai plastiški, atsparūs korozijai, gerai susivyrina, blogai pjaunami. Iš jų gamina bakus, bendzinui vamzdžius, kniedes, laivų pertvaras, durų ir langų rėmus, kėbulų rėmus, laivų korpusus. Termiškai stiprinamieji Al lydiniai yra kelių rušių- kalieji, avialiai, duraliuminiai, didelio stiprumo. Populiariausi yra duraliuminiai. Šių lydinių trūkumas yra mažas atsparumas korozijai, todėl jie dažnai plakiruojami- užvalcuojamas plonas Al sluoksnis 4500C. Naudojami aviacijoje, statybinėse konstrūkcijose, gaminami autokėbulai. Avialiai yra silpnesni, bet plastiškesni už duraliuminius, atsparesni korozijai. Avialių sudėtyje yra Al-Cu-Mg-Mn-Si. Iš jų gamina pusfabrikačius, kaltas dalis, malunsparnių propelerius, duris. Kaliujų lydinių sudėtyje yra Al-Cu-Mg-Mn-Si. Iš kaliujų lydinių gaminamas vidutiniškai ir sunkiai apkraunamos detalės, pagamintos kalimo būdu. Didelio stiprumo lydinių sudėtyje yra Al-Cu-Mg-Zn-Cr. Jie mažiau plastiški, jautresni ipjovimams, mažiau atsparūs korozijai. Iš jų gamina daug apkrautas aviacijos detales. Deformojemieji Al lydiniai rečiau naudojami aut pramonėje. Iš jų gamina karterius, stūmoklius rėmų dalis. Magnis ir jo lydiniai. Magnis yra šviesiai pilkos spalvos metalas. Jis lengviausias pramoninis metalas. Neplastiškas, nestiprus 115Mpa. Lengvai apdirbamas pjovimu, neatsparus korozijai ir cheminiam poveikiui (išskyrus naftos produktus). Ore Mg lengvai užsiliepsnoja. Naudojamas pirotechnikoje ir chemijos pramonėje. Mg lydiniai mažo tankio. Didelio lyginamojo stiprumo, gerai gesina vibracijas. Dėl šių savybių Mg lydiniai labai paplytę aviacijoje, ir raketų pramonėje. Beje, Mg lydiniai pasižymi mažu Jungo moduliu E=43000Mpa ir yra neatsparūs korozijai. Mg lydiniai prastai apdirbami spaudimu ir blogai liejasi. Suvirinamumas patenkinamas. Suvirinama elektros lanku inertinių dujų aplinkoje, kontaktiniu būdu. Apdirbamumas pjovimu geras. Mg dažniausiai legiruojamas Al iki 10%, Mn, Zr, Ni, Si ir kitais el. Mg lydiniai kaip ir Al termiškai apdorojami taip: homogenizuojami- tai difuzinis atkaitinimas, atkaitinami, grūdinami ir sendinami. Po grūdinimo ir sendinimo Mg lydinių stiprumas padidėja 20-35%. Mg lydinius nuo korozijos apsaugoja oksiduojant ir po to nudažant. Mg lydiniai naudojami lengv autom, aviacijoj, raketose, radio aparatūros korpusų gamyboje. Mg lydiniai automobilių detalių gamybai naudojami rečiau negu Al lydiniai. Titanas ir jo lydiniai. Titanas priklauso sunkiai lydžių metalų grupei. Jo lydimosi temperatūra 16680C. Titanas lengvas, stiprumu prilygsta plienui, deformuojamas ir karštas ir šaltas, atsparus korozijai, geresnis negu nerudijančio pl., gerai suvirinamas argono aplinkoje. Titanas buna dviejų alotropinių modifikacijų: iki 8820C alfa, kurios gardelė heksagoninė, virš šios temper beta modifikacija, kurios gardelė kubinė centruoto tūrio. Azotas, C, deguonis ir vandenilis didina titano kietumą ir stiprumą, bet mažina plastiškumą, blogina suvirinamumą ir sumažina atsparumą korozijai. Ypač žalingas vandenilis, kuris labai padidina trapumą, todėl jo kiekis titano lydiniuose negali būti didesnis kaip 0,015%. Titano lydiniai technikoje taikomi dažnaiu negu techniškasis titanas. Jie lyginant su kitais lydiniais yra didelio atsparumo korozijai, didelio stiprumo, mažo šiluminio laidumo, nemagnetiniai, ,ažo linijinio lietimosi koeficiento. Titano lydinius galima termiškai stiprinti. Titanas legiruojamas tokakiais elementais- Fe, Al, Mn, Cr, V, Si. Šie elementai padidina titano stiprumą, bet sumažina plastiškumą ir tąsumą. Karštunį atsparumą padidina Al, Zr ir Mo, o korozinį atsparumą rugščių tirpalams- Mo, Zr, Nb, Ta ir Pa. Titano lydiniai pasižymi dideliu santikiniu stiprumu σut/ρ. Atsižvelgiant į struktūrą titano lydiniai būna: 1.alfa lydiniai, kuriuose yra tik legiruojančių elementų kietasis tirpalas alfa titane; pagrindinis legiruojantis el Al. 2.alfa+ beta lydiniai, kuriuose yra abi fazės; šiuose lydiniuose legiruojantis el yra Mn, Fe, Cr ir kiti. Titano lydiniai, priklausomai nuo jų cheminės sudėties, gali būti atkaitinami, grūdinami, sendinami ir apdorojami termiškai. Vidiniams įtempimams, kurie atsiranda titano lydiniuose po mechaninio apdirbimo, pašalinti atlieka dalinį atkaitinimą (550- 6500C). Didanant titano lydiniuose beta stabilizatorių (Mn, Fe ir Cr…) kiekį, didėja lydinių σut ir σY atlikus atkaitinimą. Esant šių fazių alfa ir beta po lygiai, pasiekiamas maksimalus stiprumas. (alfa +beta) titano lydinius galima sustiprinti grūdinant ir po to sendinant. Titano lydinių atsparumas dilimui mažas. Jis padidėja po termocheminio apdorojimo. Titano lydiniai esti įazotinami. Titano lydinius naudoja tada, kai turi būti nedidelis tankis, bet didelis lyginamasis stiprumas, atsparumas karščiui ir korozijai. Taigi juos naudoja aviacijoje, raketinėje technikoje, chemijos pramonėje. Titano lydiniai skirstomi į deformuojamuosius ir liejamuosius. Antifrikciniai (guolių) lydiniai. Antifrikciniai lydiniai pasižymi mažu trinties koeficientu, todėl slystančioje poroje gaunamas minimalus dilimas ir maži energijos nuostoliai. Pagal struktūrą antifrikciniai lydiniai skirstomi į dvi grupes: Lydiniai su minkšta matrica ir kietais intarpais: Tai žalvario ir bronzos (išskyrus švininės), alavo ir švino babitai, antifrikciniai lydiniai aliuminio ir cinko pagrindu. Šio tipo lydiniuose poroje su pl. ar ketaus velenu susiformuoja būdingas paviršiaus reljefas- kieti intarpai. Tarpas tarp veleno ir įdėklo gerai suvilgomas alyva. Babitai seniausiai guoliams naudojami antifrikciniai lydiniai. Jie lengvai lydosi, plastiški, sudaryti iš minkšto pagrindo (alavo ar švino) ir kietų intarpų (vario, nikelio, stibio, kadmio). Babitų puikios antifrikcinės savybės, bet jie neatsparūs nuovargiui. Liejami 1mm ar mažesnio storio sluoksniu ant pl. juostos. Po to daromi guolių įdėklai. Dideliais greičiais dirbantys guoliai turi būti gerai tepami. Netepama pora gali sukibti ir susivirinti, jei salyčio vietoje temp siekia 327-4270C. Antifrikciniai Al lydiniai sudaryti iš minkštos legiruotojo aliuminio matricos ir kietesnių intermetalinių junginių intarpų. Panaudojimo sritys: vientiso metalo lietiniai idėklai ir įvorės, valcuojama bimetalinė juosta. Antifrikciniai Al lydiniai sudaryti iš Zn, Al, Cu, Mg ir kitų legiruojančių priedų. Lydiniai su kieta matriza ir minkštais intarpais. Tai būtu antifrikcinis ketus. Sutrikus tepimui slydimo poroje, šios medžiagos kurį laiką gali dirbti, nes nuo trinties šilumos išsilydęs alavas arba švinas plonu sluoksniu padengia veleno kakliuko paviršių ir sumažina trintį. Antifrikciniame ketuje tepimo funkciją atlieka grafitas, kurio plokštelės įsitrina į veleno paviršių ir veikia kaip sausas tepalas. METALINIO PAGRINDO KOMPOZICINĖS MEDŽIAGOS Šios medžiagos sudarytos iš metalinės matricos (gali būti ir polimerinės . keramikinės) sustiprintos pluoštais arba smulkiadispersinėmis sunkiai besilydančiomis dalelėmis, kurios netirpsta pagrindiniame metale. Metaline matrica dažniausiai būna Al, Mg. Ni ir jų lydiniai. Metalinė matrica suriša pluoštą arba dispersines daleles į vieningą visumą. Pluoštinės kompozicinės medžiagos(PKM)Pluoštinės kompozicinės medžiagos skirstomos i diskretines, kuriose pluošto ūgio ir skersmens santykis l/d~~l0...103ir su tolydiniu pluoštu kai l/d==begalybe. Diskretinėse pluoštai matricoje išdėstyti chaotiškai. Pluošto skersmuo būna μm dalys arba iki šimtų μm. Kuo didesnis 1 ir d santykis, tuo labiau sustiprinta medžiaga.(Du brez. – kubai)1-diskretinė pluoštinė kompozicinė medžiaga. 2-nenutrūkstamai pluoštinė kompozicinė medžiaga PKM skiriasi nuo įprastinių lydinių didesniu stiprumu, tamprumo moduliu, standumo koeficientu (E/ρ) ir jos mažiau linkusios Įtrūkti. Naudojant PKM, padidėja konstrukcijų standumas, mažiau sunaudojama metalo. PKM stiprumą apsprendžia pluošto savybės. Matrica turi perskirstyti įtempimus armuojantiems elementams, todėl šių elementų stiprumas ir tamprumo modulis turi būti žymiai didesni negu matricos. Ai. Mg ir jų iidiniu sustiprinimui naudoja boro ir C pluoštus, o taip pat sunkiai lydžių junginių pluoštą - karbidų, nitridų, boridų, oksidų.Dažnai naudoja dideiio stiprumo pl. pluoštą. Ti ir jo lydinių armavimui naudoja Mo vielą, safyro. SiC, TiB pluoštą. Ni lydinių atsparumą karščiui padidina armuodami juos W arba Mo viela. Metalinį pluoštą naudoja ir tada, kai reikalingas didelis šiluminis ir elektrinis laidumas. Reikia atsiminti, kad matrica perduos įtempimus pluoštui tik tada, kai bus stiprus ryšys tarp matricos ir annuojančio pluoštu. Kad būtų toks ryšys, o nebūtų kontakto tarp pluošto, matrica turi sudaryti ne mažiau kaip 15-20% bendro tūrio. Taip pat reikia žinoti, kad PKM yra anizotropiškos. Svarbiausias PKM trūkumas yra jų menkas atsparumas šlyčiai ir skersiniam trūkiui. Dispersiškai sustiprintos kompozicinės medžiagos (DSKM) Šiose kompozicinėse medžiagose pagrindiniu elementu yra matrica, kuri atlaiko apkrovas. Dispersines dalelės medžiacoje tik stabdo dislokacijų persislinkimą. Didelis stiprumas pasiekiamas, esant dalelių matmenims 10...500nm ir atstumai tarp jų 100...500nm. Dispersines dalelės matricoje turėtųbūti pasklidusios tolygiai. Dispersinių dalelių kiekis įvairioms medžiagoms būna 5...10 % viso tūrio.(brez. – taskuotas kubas) Grūdelinė (dispersiškai sustiprinta) medžiaga l/d=1. Kaip stiprinančios fazės yra sunkiai lydūs junginiai- torio(Th). hafnio(Hf). itrijaus(Y) oksidai, sudėtingi oksidų junginiai ir retieji žemės metalai, kurie netirpsta matricos metale. įgalina išlaikyti dideli medžiagos stiprumą iki 0.9...0,95Tiyd. Todėl tokios medžiagos naudojamos, kur reikalingas didelis atsparumas karščiui. DSKM gali būti gautos daugumai technikoje naudojami metalų ir lydinių. Dažniausiai naudojamos DSKM. kurių pagrindas yra aliuminis (CAП-sukepinti aliuminio milteliai). CAП susideda Iš AL ir dispersinių Al2O3 žvynelių. Al2O3 kiekis CAП esti nuo 6...18%. Didėjant Al2O3 kiekiui. σu padidėja (nuo 3Q0...400mPa), o δ sumažėja (8...3%). Siu medžiagų (CAП) Laukis lygus AL tankiui, o koroziniu atsparumu jos nenusileidžia jam. Jomis keičiamas Ti ir korozijai atsparūs plienai. kai darbinė temperatūra via 250...500'C. Didelių perspektyvai turi dispersiškai sustiprintos nikelio pagrindu medžiagos. Stiprinančioji fazė yra torio arba hafnio oksidai. Matrica šiose medžiagose esti: Ni+20%Cr, Ni+15%Mo. Ni+20%Cr ir truputi Mo. Kompozicinės medžiagos naudojamos aviacijoje, kosminėje technikoje. automobilių pramonėje(lingės. rėmai, kuzovo paneles...)., kalnų pramonėje, civilinėje statyboje. KONSTRUKCINĖS MILTELINES MEDŽIAGOS Miltelinės vadinamos medžiagos, gaunamos metalinius miltelius presuojant į gaminius, o po to juos sukepinant prie temperatūrų 0,75...0,8 Tlyd vakume arba apsauginių dujų atmosferoje(miltelinė metalurgija). Miltelinės medžiagos būna porėtos ir kompaktinės. Porėtomis vadina tas mūtelinės medžiagas, kuriose po galutinio apdirbimo išlieka 10...30% liekamojo porėtumo. Šias medžiagas dažniausiai naudoja antifrikcinių detalių gamybai - tai guoliai. įvorės, filtrai. Antifrikcinės mūtelinės medžiagos pasižymi mažu trinties koeficientu, lengvai prisidirba, išlaiko dideles apkrovas, atsparios dilimui. Guoliai iš šių medžiagų gali dirbti be priverstinio tepimo (Tepalas, esantis porose savaime išsiskiria). Guolius gamina iš geležies lydinių ir 1...7% grafito ir bronzos bei grafito, turinčio 8...10%Sn ir 2...4 grafito. Frikcinės medžiagos Cu pagrindu naudoja (esant skystai trinčiai) poroje su grūdintomis plieninėmis detalėmis (sankabų segmentai, diskai ir kt.) ir esant slėgiui iki 400MPa ir slydimo greičiui iki 40m/s. Maksimali temperatūra 300...350°C. Tipinė frikcinė mūtelinė medžiaga Cu pagrindu yra MK5. Kai darbo metu pasireiškia trintis ir netepama(lėktuvų stabdžių detalės. traktorių, ir kt.) naudoja medžiagas geležies pagrindu. Dažnai mūtelinės medžiagos naudojamos filtravimo dirbiniams. Filtrus gamina įvorių, vamzdžių ir plokščių pavidalo. Tani naudoja Ni. Fe, Ti, Al, nerūdijančio pl., bronzos ir kitų medžiagų miltelius. Pagamintos mūtelinės medžiagos porėtumas esti 45...50%, porų matmenys 2...20μm. Tokius filtrus naudoja skysčiams ir dujoms išvalyti nuo kietų priemaišų. Elektrotechnikoje ir radiotechnikoje naudoja mfltelinių medžiagų magnetus. Šių medžiagų pagrindą sudaro lydinys Fe-Ni-Al(alniko tipo lydinys) ir kiti priedai.Milteliūių magnetų savybės dažnai esti geresnės už lietus magnetus. Vis dažniau miltelinę metalurgiją taiko gamybai specialių lydinių: atsparių mechaniškai kaitrai Ni pagrindu, dispersiškai stiprinamų medžiagų Ni, Al, Ti ir Cr pagrindu. Milteline metalurgija gamina įvairias medžiagas W,Mo ir Zr karbidų pagrindu. Vis dažniau naudojamos kompaktinės miltelinės medžiagos(porėtumas 1...3%). Jas gamina iš anglinio ir legiruotojo pl.., bronzų, žalvarių, aliuminio lydinių ir titano. Šios medžiagos naudojamos krumpliaračių, kumštelių, kranų, guolių korpusų, automatinių pavarų detalių ir kt. gamybai. Miltelinė metalurgija įgalina padidinti našumą ir medžiagos išnaudojimo koeficientą. Ekonominis efektyvumas pasiekiamas todėl, kad sumažėja mechaninis apdirbimas arba jo visai nereikia. Presformų kaina didelė, todėl miltelinę metalurgija gaminti detales efektinga tik masinėje gamyboje. NEMET ALINĖS MEDŽIAGOS Polimerai Tai medžiagos, kurių makromolekulės sudarytos iš daugelio elementarių grandžių - monomerų(5000...106). Polimerų savybės priklauso ne tik nuo cheminės sudėties, bet ir nuo monomerų išsidėstymo. Pagal monomerų išsidėstymą skiriamos 4 polimerų atmainos: linijiniai, šakoti, tinkliniai, erdviniai tinkliniai:(4-turi brez.) Monomerų išsidėstymo polimeruose budai- 1-linijiniai, 2-šakoti, 3-tinkliniai, 4-erdviniai tinkliniai Linijiniai polimerai yra elastfiki, kaitinant minkštėja, auštant kietėja. daugelis tirpsta tirpikliuose. Tinkamiausi pluoštui ir plėvelei gauti - tai polietilenas, poliamidai. Kuo didesnis tankis, tuo stipresni. Šakotųjų polimerų atsišakojimai trukdo suartėti molekulėms, todėl jie silpnesni, tirpesni, lydesni. Tinkliniai polimerai turi skersines jungtis, todėl stipresni, standesni, atsparesni šilumai, organiniams tirpikliams. Erdvinių tinklinių polimerų savybės priklauso nuo skersinių junkčių tankio. Jei jos retos, tai medžiagos elastiškos, bet netirpios, nelydžios., jei tankios, tai kietos, net trapios, padidinto atsparumo šilumai. Tai pagrindiniai konstrukciniai polimerai. Pagal prigimtį polimerai esti gamtiniai(kaučiukas, celiuliozė) ir sintetiniai, kurie gaunami polimerizuojant arba polikondensuojant. Pirmu atveju jungiasi paprasti monomerai, neišskirdarni pašalinių medžiagų, oantru - jungiasi skirtingų medžiagų molekulės, sudarydamos naujus produktus ir išskirdamos papildomas medžiagas - vandenį, amoniaką, spiritą. Nuo tarpmolekulinių ryšių prigimties priklauso pagrindinės polimerų savybės, būtent ar jie yra termoplastiniai. ar termoreakciniai. Termoplastinius galima pakartotinai kaitinti suminkštinant, o jiems auštant jie vėl sukietėja. Savybės lieka nepakitusios. Šiuos polimerus nesunku formuoti. Termoreakciniai polimerai, veikiami šilumos ir cheminių reakcijų, sudaro skersines jungtis. Jie tampa standūs, netirpūs, nelydūs. Cheminės - fizikinės savybės pakinta negrįžtamai. Plastmasės Tai dirbtinės medžiagos, gautos iš polimerų ar jų mišinio su kitomis medžiagomis. Plastmasės pasižymi plastiškumu, t.y. savybe tam tikroje gamybos stadijoje, veikiant temperatūrai ir spaudimui, tapti plastiškos ir priimti suteikiamą formą. Vien is polimero sudarytas polietilenas, polrmetūmetakrilatas(organinis stiklas), polipropilenas, polistirolis. Plastmasės iš polimerų su užpildais yra jau kompozicinės medžiagos. Jose polimerai yra rišančioji medžiaga. Užpildai yra pagrindiniai priedai plastmasėse. Jų būna 40...70% bendrosios masės. Užpildų deda, kad būtų pagerintos mechaninės savybės, atpiginta plastmasė, suteiktos papildomos savybės(pvz., frikcinės ar antifrikcinės). Užpildai esti mūteliniai, kaip medžio miltai, talkas, suodžiai, smulkintas stiklas, marmuras, asbestas; pluoštiniai - lino, medvūnės, stiklo, asbesto, polimerų; lakštiniai - popierius, medvilnė, stiklo audinys, medis; dujiniai - oras, neutralios dujos. Kiti plastmasių ingredientai - tai plastifikatoriai, stabilizatoriai; kietintojai, dažalai. Plastifikatoriai padidina plastiškumą.elastinguiną, atsparumą smūgiams.Plastifikatoriai paprastai esti skystos medžiagos - kamparas, ftalatai, oleininė rūgštis, stearinas. Stabilizatoriai mažina plastmasės senėjimą - tai fenolai, dujų suodžiai, sieros junginiai. Kietintojai sudaro skersines jungtis - tai maleininis anhidridas, heksametilendiaminas. Dažalai keičia plastmasės spalvą-tai ochra, dodalinas, nigrozinas, briliantinas, surikas, mumija. Be išvardintų medžiagų dar deda priedų prieš pelenėjirną, elektrostatinius krūvius, keičiantys atskiras savybes. Plastmasės būna miltelių, granulių, tablečių, pluošto pavidalo. Plastmasių pusfabrikačiai - tai plėvelė, lakštai, strypai, vamzdžiai, plytos. Esti taip pat ir skystos. Plastmasių dirbiniai gaminami liejimu slegiant, presavimu, ekstruzija, suvirinimu, klijuojant. Plastmasės blogiau apdirbamos pjovimu.Plastmasinių detalių gaminimui būdinga: lengva gamyba, mažai atliekų, nereikia dažyti. ( apsaugoti nuo korozijos, apdoroti paviršių). Plastmasėms būdinga: mažas tankis(0,9...2,2g/cm ), mažas laidumas šilumai, cheminis patvarumas, izoliacinės savybės, technologiškumas. Trūkumai: mažas standumas, menkas atsparumas šilumai, kai kurių plastmasių senėjimas, savybių nestabilumas veikiant šilumai, spaudimui, ilgalaikiam apkrovimui. Plastmasėmis gali būti keičiami spalvotieji metalai, kaip alavas, bronza, žalvaris ir kt. Termoplastinės plastmasės Šias plastmases dažniausiai sudaro linijiniai arba šakoti polimerai. Taikomos kaip skaidrios medžiagos, dielektrikai, patvarios chemiškai plėvelės, pluoštas. Iš šių plastmasių gaminamos detalės, dirbančios prie žemų temperatūrų. Aukščiau 60...70°C ryškiai blogėja savybės,, nors kai kurios išlaiko 150...250°C, Svarbiausios termoplastinės plastmasės būtų. Polietilenas; darbinė-eksploatacinė temperatūra -60...+600C. Polietilenas esti "aukšto slėgimo" - mažesnio tankio (0,92) ir "žemo slėgimo" - didesnio tankio (0.95), šis yra stipresnis, standesnis, sunkiau formuojamas. Polietileno savybės - geras dielektrikas(20% kabelių izoliacijai), atsparus tirpikliams, smūgiams, lenkimui. Polietileno trūkumai: mažas standumas, stiprumas. neatsparumas šviesai(senėja). Iš jo gaminami indai, konteineriai, plėvelė, izoliacija, vamzdžiai. Polistirolas yra standus, skaidrus., tirpsta benzole, dielektrikas, linkęs įtrūkti. Polistirolo deriniai su kitais polimerais - kopolimerai. Polimeras plačiai taikomas radiotechnikoje - gaminamos rankenėlės, korpusai. Iš polistirolo taip pat gamina automobilių signalinius stiklus, mygtukus, elektros armatūros detales, korpusus valtims ir automobiliams. Putų stirolas yra gera šilumos izoliacinė medžiaga. Fluoroplastas; jo eksploatacinė temperatūra -269...+250°C. Labai atsparus chemikalams, antifrikcinis, dielektrikas. Nelabai stiprus, sunku iš jo gaminti. Virš 4000C nuodingas. Brangus. Gaminami ventiliai, čiaupai, elektroradiotechninės detalės, antifrikcinės dangos. Poliamidai (kapronas, neilonas) stiprūs, tąsūs, atsparūs dilimui, antifrikciniai, bet menki dielektrikai, sugeria vandeni, sensta. Iš jų gamina guolių įdėklus, kumštelius, krumpliaračius...Polivinilchloridai yra pigūs, stiprūs, atsparūs chemiškai, nedega, atsparūs dilimui, tačiau gali būti naudojami tik prie 0...40°C temperatūrų. Su plastifrkatoriais -40...+60°C. Neatsparūs Šilumai, įtempimų koncentratoriams. Iš jų gamina: cheminę aparatūrą, dujų vamzdžius, vandens vamzdžius. Iš kopolimerų gamina dirbtinę odą(auto), linoleumą, izoliaciją. Organinis stiklas (palimetihuetakrilatas); jis du kartus lengvesnis už stiklą, praleidžia 75% ultravioletinių spindulių (stiklas praleidžia 0.5%).Tirpsta tik eteriuose ir ketonuose, neatsparus rūgščiai aplinkai. Esant Įtempimams paviršius sutrukinėja. Neatsparus dilimui. Lengvai apdirbamas, dažomas. Gamina staklių apsauginius stiklus, šviesos technikos detales. Įstiklina lėktuvus, laikrodžius, gamina liejimo modelius. Atsparios šilumai plastmasės; jose fenilinės grandys eina pakaitom su lanksčiomis. Viena tokių plastmasių yra fenūonas = aromatinis poliamidas, eksploatuojamas iki 260°C. Atsparus šalčiui, chemiškai, radiacijai, dilimui. Gamina guolius, sandarinimo elementus, krumpliaračius. Poliimidai (-200...+400°C); juose imidinė grandis. Naudojami stiprių plėvelių gamybai. izoliacijai, konstrukcinėms detalėms. Poliiniidai yra antifrikciniai, todėl gaminamos antifrikcinės detalės. Termoreakcinės plastmasės Sukietėjus plastmasės polimerui susidaro erdvinė-tinklinė struktūra. Šios plastmasės kietos, standžios, nelydžios, neaensta. Termoreakcinių plastmasių rišančiosios medžiagos yra epoksidinės dervos, silicio organiniai polimerai. Termoreakcinės plastmasės, kurių rišančioji medžiaga yra fenoliofonnaldehidinė derva, vadinamos fenoplastais. Naudojamos presuotiems, lietiems, sluoksniuotiems gaminiams, apsauginėms dangoms, nejėginėms dalinis, liejinių defektams taisyti. Kita grupė termoreakcinių plastmasių yra arninoplastai. Jose ridančioji derva yra karbamidinė. Šios plastmasės išvaizdesnės už fenoplastus. Sluoksninės termoreakcinės plastmasės Getinaksas - tai fenoliofonnaldehidinė derva ir užpildas popierius. Getinaksas išlaiko 120...140°C temperatūrą. Naudojamas lėktuvų, laivų, vagonų isklojimui, statybose.Tekstolitas - rišančioji medžiaga ta pati. oužpildas audinys. Darbinė temperatūra 8O...9O°C. Tekstolitas būna konstrukcinis, tarpiklinis(lankstus), elektrotechninis. Iš tekstolito gamina betriukšinius krumpliaračius.Asbotekstolitas - fenoliofornialdehidas ir asbestinis audinys. Darbinė temperatūre 250...500°C. Tai frikcinė, konstrukcinė, termoizoliacinė medžiaga. Iš jo gamina stabdžių kaladėles, frikcinius diskus.Stiklotekstolitas - fenolioformaldehidas ir stiklo audinys. Darbinė temperatūra 2OO...4OO°C. Gaminami mašinų korpusai, kėbulai, skraidyklių nešančios dalys, cisternos, valtys, laivų korpusai, apsauginiai gaubtai, ventiliacijos įrengimai. Dujinės plastmasės Šiose plastmasėse kietas polimeras sudaro porų sieneles, o poros užpildytos dujiniu užpildu Yra putų plastai ir kempinės plastai (tuštumos susisiekia). Šioms plastmasėms būdingas mažas tankis - 0.02...0.2g/cm3, garso ir šilumos izoliavimas. Dujinių plastmasių atstovai - pu t polistirolas, putpolivinilchloridas(±60°C), fenolio putų plastai(120...160°C)} su Al pudra(200...250°C). Gamina kabinų šūuminę izoliaciją, prietaisų ipokavimą. naudoja statyboje. Elastingas porolonas naudojamas kaip amortizatorius(sėdynėse). Plastmasių naudojimą sąlygoja techniniai reikalavimai, o taip pat ekonominiai. Naudojant plastmases sumažėja 4...5 kartus konstrukcijų masė, detalių gamybos imlumas sumažėja 4...5 kartus, taip pat sumažėja kapitalinės lėšos, eksploatacinės išlaidos, savikaina(2...3 kartus). Gaunama metalo ekonomija. Plastmasių naudojimo automobilių pramonėje pavyzdžiai Detalių gamybai naudoja termoplastines ir termoreakcines plastmases. Dažniau naudojamos termoplastines plastmasės: poliamidai(kapronas, polikaprolaktamas); iš jo gamina - pedalų, durų kūpu, lingių ir kitų detalių įvores., Įdėklus, riebokšlių korpusus, krumpliaračius, manžetus, stiklo laikiklius, lempų lizdus, išjungėjus, karbiuratorių korpusus ir dangtelius, gabaritinių žibintų korpusus, autobusų langų rėmus: akriloplastai (organinis stiklas, pleksiglasas); iš jo gamina lęšius, vidinius plafonus, gabaritinių žibintų stiklus, autobusų viršutinių langų ir kabinų užpakalinių langų stiklus; polivinilchloridas (svarbiausias atstovas viniplastas): iš jo gamina akumuliatorinių batarėjų dėžes, tarpiklius, sandarinimo detales, kėbulų vidines apkalas; fluoroplastikas - naudojamas guolių detalių gamybai: polietilenas - iš jo gamina dangtelius, mygtukus, apšvietimo plafonus, vamzdelius, tarpiklius, plėveles: polistirolas - iš jo gamina apšvietimo prietaisų stiklus, signalinius stiklus, mygtukus, elektros armatūros detales; etrolas - iš jo gamina vairo ratus, rankenėles, prietaisų mygtukus, skydelius. Termoreakcines plastmasės: labiau paplitę fenoplastai ir ypač sluoksniniai: tekstolitas - iš jo gamina elektros prietaisų izoliacines detales, krumpliaračius, paskirstymo veleno atramines poveržles; asbotekstolitas - iš jo gamina stabdžių ir sankabų diskų antdėklus; getinaksas - naudojanas elektrinių prietaisų izoliacinėms detalėms; stikloplastikai - iš jų gamina kėbulus ir kitas didelių gabaritų daug apkrautas detales. Penoplastai ir poroplastai - naudojami automobilių pagalvėlių, atramėlių, tarpinių, parankių gamybai. Guma. Gumos sudėtis, savybės, rūšys. Daug transporto priemonių detalių gamina iš gumos arba iš kompozicijos, kur pagrindinė dedamoji yra guma. Guma yra elastiška, gerai slopina vibracijas ir smūgines apkrovas, jos mažas šilumos ir garso laidumas, geras mechaninis stiprumas, atspari dilimui, daug deformuojasi, geros dielektrinės savybės, nelaidi dujoms ir vandeniui, atspari daugeliui agresyvių terpių, lengva, nebrangi. Iš gumos gamina variklio atramas, įvairios paskirties šlangas ir diržus, sandarinimo detales, įvores, manžetus. apvalkalus, stabdžių sistemos diafragmas, grindų kilimėlius ir kt. Tačiau svarbiausioji gumos, kaip konstrukcinės medžiagos, paskirtis yra padangų gamyba.Guminės detalės automobiliuose žymiai pagerino jo eksploatacines savybes - sumažėjo jo masė, triukšmas, įgalino padidinti važiavimo greitį, važiavimo komfortabifliškumą. Naudojant guminius sandarinimo elementus, nereikia gaminti detalių su labai mažomis tolerancijomis.Guma gaunama vulkanizuojant gumos mišinį. Mišinyje yra tokie komponentai(ingredientai): kaučiukas, vulkanizantai, vulkanizaciios greitintojai, aktivatoriai, medžiagos stabdančios gumos senėjimą, aktyvūs užpildai arba stiprintojai, neaktyvūs užpildai, dažikliai, minkštintojai, specialios paskirties komponentai. Nebūtinai visi išvardintieji komponentai yra gumos sudėtyje, bet kaučiukas ir vulkanizantas būtinai. Kaučiukas yra pagrindinė gumos dedamoji. Jis apsprendžia gumos savybes. Padangų gumos mišiniuose kaučiuko būna iki 50...60°o pagal masę. Padangų fabrikai sunaudoja daugiau kaip 60% viso pagaminamo kaučiuko. Kaučiukas būna naturalus(NK) ir sintetinis(SK). Natūralus kaučiukas gaunamas iš hevėjos medžio pieno pavidalo sulčių - latekso. Kaučiuko latekse yra iki 40%. Taip pat yra kaučiukiniai augalai, kuriuose latekso yra jų šaknyse. Tokie augalai - tai koksagyzas, tausagyzas, krymsagyzas. Kaučiukas išskiriamas iš latekso jį veikiant acto rūgštimi. Galima veikti ir kila rūgštimi, kuri uiažai disocijuoja. Veikiant lateksą rūgštimi, kaučiukas koaguliuoja ir lengvai atsiskiria. Po to purius kaučiuko tirščius praplauna vandeniu, išvoluoja(suvalcuoja) į lapus, džiovina. Dažnai lapus išrūko, nes tuomet kaučiukas tampa atsparesnis oksidacijai ir mikroorganizmų veikimui. Chemiškai natūralus kaučiukas yra neribotas izopreno angliavandenilio polimeras (91...96%). Likusi dalis - tai baltymai, amino rūgštys, Cu, Mn, Fe junginiai ir kt. Kaučiuko molekulė yra linijinės struktūros. Kaučiukas lengvai chemiškai reaguoja su deguonimi, vandeniliu., halogenais, siera ir kitais elementais. Net kambario temperatūroje deguonis, o ypač ozonas, įsiskverbia į kaučiuko molekules, jas suardo į smulkesnes. Taip irstantis kaučiukas tampa trapus, netenka savo vertingų savybių. Kaučiukas, kaip amorfinė medžiaga, gali būti labai elastingame, tąsiame - takiame ir stiklo pavidalo būsenose. Kaučiukas yra ne tik labai elastiškas, bet taip pat pakankamai stiprus, lipnus ir pasižymi dar kitomis vertingomis savybėmis. XX amžiaus pradžioje išsivysčiusios pasaulio šalys ėmė gaminti sintetinį kaučiuką, nes natūralus kaučiukas yra deficitiškas ir brangus. Sintetinis kaučiukas Natūralus kaučiukas naudojamas retai, dažniausiai sintetinis kaučiukas. Gaminant padangas, sintetinis kaučiukas sudaro apie 85% visų medžiagų. Iš natūralaus kaučiuko kartais gamina atskiras padangų detales arba jo dedama kaip priedo į gumos mišinį. Pirmasis pasaulyje pramoninis sintetinis kaučiukas buvo natriobutadieninis (SKB). Dabar gamina įvairiausius sintetinius kaučiukus.Tam naudoja pigias žaliavas - naftos ir krekingavimo dujas, todėl ir pats kaučiukas yra pigus. įvairūs sintetiniai kaučiukai skiriasi mechaniniu stiprumu. cheminiu atsparumu, atsparumu dilimui ir šilumai, nepralaidumu dujoms.Gaminami tokie sintetiniai kaučiukai: butadienmetflstirolrnis, butadienstirolinis, izopreninis. butadieninis, butikaučiukas, chlorpreninis, butadiennitrflinis, siloksaninis, butadienmetūstirolinis ir kt. Iš paminėtų kaučiukų izopreninis savo struktūra ir savybėmis labiausiai panašus i natūralini kaučiuką. Kaučiukas nepasižymi tokiomis kaip guma savybėmis. Zemėjant temperatūrai kaučiukas kaučiukas tampa trapus, o kaitinant pasidaro neelastiškas(bet plastiškas), nestiprus, lengvai tirpsta naftos produktuose. Todėl kaučiukas maišomas su kitais komponentais ir vulkanizuojamas. Vulkanizavus kaučiukas tampa elastiškas, stiprus, netirpus naftos produktuose, atsparus temperatūroms, dilimui. Vulkanizantai Pagrindinis padangų gumos vulkanizantas yra siera. Jos gumos mišinyje esti 4...15% nuo kaučiuko masės. Vuikanizacijos %esas susideda iš gumos mišinio įkaitinimo ir išlaikymo prie reikiamos temperatūros ( paprastai 13O...14O°C). %eso metu sieros atomai sujungia kaučiuko molekules kai kuriose dvigubų jungčių vietose ir taip susidaro guma. Guma jau turi erdvinę molekulių struktūrą ir pasižymi jau kitomis savybėmis negu kaučiukas.(Vuikanizuojant vyksta ir kai kurios kitos kaučiuko reakcijos su komponentais ir oro deguonimi). Siera sąveikauja tik su kaučiuku, kuris yra neprisotintas polimeras. Nuo sieros kiekio priklauso gumos kietumas. Esant sieros kiekiui 40...60% nuo kaučiuko masės, kaučiukas tampa ebonitu. Tai kieta medžiaga, kurią galima apdirbti net pjovimo būdu. Vulkanizacvjos greitintojai Tai medžiagos, kurios sutrumpina vuikanizacijos trukmę, pagerina gumos fizikines ir mechanines savybes, atsparumą senėjimui. Tokios medžiagos yra: altaksas, kaptaksas, tiuranas. Dažniausiai tai organiniai junginiai. Vuikanizacijos greitintojų paprastai deda L..2% uuo kaučiuko masės. Nuo vulkanizacijos greitintojų priklauso ir vuikanizacijos temperatūra. Vulkanizaciįos aktyvatoriai Jie aktyvina vulkanizacijos greitintojų poveiki, padidina gumos stiprumą, atsparumą trūkinėjimams, Vulkanizacijos aktyvatoriai - tai dažniausiai metalų oksidai, pvz., ZnO. Jų deda iki 5° o nuo kaučiuko masės. ZnO dar padidina gumos šiluminį laidumą. Aktyvūs užpildai – stiprintojai Jie gerina gumos savybes. Tokiu aktyviu užpildu esti suodžiai. Aktyvūs užpildai padidina gumos stiprumą tempiant, kietumą, atsparumą dilimui. Tačiau suodžiai sumažina gumos elastingumą, pablogina gumos mišinio apdirbamumą. Padangų gumoje suodžių kartais būna daugiau kaip 50% nuo kaučiuko masės(sunkveŽimio padangos svoris 48kg, o suodžių svoris - 13kg). Be suodžių aktyvūs užpildai esti S1O2, MgO, ZnO, kaolinas, anglinga magnezija. Neaktyvūs užpildai Tai yra tokios medžiagos, kaip kreida, asbesto miltai. Jų kiekis būna 30...40% nuo kaučiuko masės. Neaktyvus užpildai naudojami gumos mišinio tūriui padidinti ir ją atpiginti. Jų pridėjus I gumos mišinį, gumos savybės nedaug pablogėja. Priedai prieš sumos senėjimą Jų deda nuo 1...2% kaučiuko masės.Šie priedai sulėtina gumos senėjimą. Senėjimą skatina ^kaitinimas, saulės spinduliai, daugkartinis lankstymas. Senstant gumai , jos paviršiuje susidaro įtrūkimai, ji tampa trapi, mažiau stipri, lengviau dyla. Priedai prieš senėjimą yra aldolas. parafinas, vaškas, neozonas D. Parafinas ir vaškas stabdo gumos senėjimą fiziškai, nes sudaro paviešinęs apsaugines plėveles. Minkštikliai arba plastifikatoriai Šių komponentų kiekis gumos sudėtyje esti 2...30% kaučiuko masės. Minkštikliai palengvina gumos mišinio apdirbamumą. padidina kaučiuko elastines savybes, gumos atsparumą šalčiui. Minkštikliai - tai parafinas, vazelinas, stearininė rūgštis, bitumas, dibutūftalatas, augaliniai aliejai, mazutas, gudronas. cerezinas, mineralinės alyvos, kanifolija, oleininė rūgštis. Esant didesniam minlcštMio kiekiui, jis gali būti kartu užpildas. Dažnai minkštikliai sumažina gumos kainą. Regeneratas Tai priedas, kuris dalinai pakeičia kaučiuką. Regeneratas yra specialiai apdorota atliekų guma. Naudojant regeneratą, atpinga guma. Jį ypač patartina naudoti tuose gumos dirbiniuose, kuriems nekeliami aukšti techniniai reikalavimai, kaip kilimėliai, juostos. Dažikliai Jie naudojami dažymui. Dažikliais būna mineralinės ir organinės kilmės pigmentai - ochra, ultramarinas, stibio sulfidas ir kt Parenkant gumos komponentus ir jų kiekius, galima gauti Įvairios paskirties gumą: protektorinę, karkasinę, klijavimo, atsparią benzinui, šalčiui, šilumai, kamerų gumą ir kt. Padangų gamyba ir remontas Svarbiausia medžiaga gaminant padangas yra guma. Antroji pagal svarbą medžiaga yra audiniai. Jie , kaip ir guma, apsprendžia padangų eksploatacines savybes ir jų kainą. Audinių masė padangoje sudaro 30...35% visos masės, o jų kaina - apie 25% kitų medžiagų kainos. Gaminant ir remontuojant padangas, dažniausiai naudoja kordinius audinius ir kiek rečiau audininio pynimo medžiagas, kaip čeferį, drobelę (Kordas yra prancūzų kilmės žodis, corde - virvė, raištis; tai techninis audinys, kuri sudaro kordinių siūlų metmenys sujungti retais ir silpnais ataudais). Iš kordo gamina padangos karkasą - padangos pagrindą. Kiti audiniai naudojami kitoms padangų dalims - padangų sparneliams., padangų kraštų sustiprinimo juostos ir kt. Įgumuotas kordas, panašiai kaip lakštinė guma, tiekiamas suvyniotas į rulonus. Kordo kokybė priklauso nuo naudojamo pluošto rūšies. Jis būna djrbtinis(viskozinis) ir sintetinisfkaprorias, neilonas). (Dirbtinis pluoštas gaunamas chemiškai apdirbus gamtinius daugiamolekulinius junginius, kaip celiuliozę, o sintetinės gaminamos iš sintetinių daugiamolekulinių junginių -kaprolaktamo, polieterinių dervų ir kt.). Viskozinis kordas beveik nekeičia stiprumo iki 100°C temperatūros. Jo trūkumai - blogai sukimba su guma, padidintas higroskopiškumas, žymiai sumažėja stiprumas(iki40%) sudrėkus. Poliamidinis kordas, iš kaprono arba neilono, geresnis už viskozinj. Kaproninis pluoštas nepūva. atsparus dilimui, daugkartinėm deformacijom, labiau atsparus šilurnai(lydosi prie 2150C), lėtai dėvisi. Naudojant kapronini arba neuGninj kordą sumažėja kaučiuko išeiga 15%, padidėja padangų eksploatacijos trukmė 30...40%. Kaproninio kordo trūkumas tas, kad kaproniniai siūlai daug tampriai palįsta, o tai skatina karkaso susidėvėjimą. Dabar naudojamas ir metalinis kordas. Jis gaminamas iš plieninio Ø 0,5...1,5 troso. Trosas susuktas iš plieninės Ø0.1...0,25 mm vielos. Metalinio kordo stiprumas didesnis negu sintetinio pluošto siūlų kordo ir praktiškai jis išlieka nepakitęs, įkaitus jam iki temperatūrų, iki kurių Įkaista padangos. Jis labai laidus šilumai, mažai dėvisi. Padangų su metaliniu kordu eksploatacijos trukmė 2 kartus didesnė. Metalinio kordo trūkumai - atsparumas nuovargiui nedidelis, jis gerokai brangesnis. Tai riboja metalinio kordo panaudojimą. Padangų kraštų žiedus gamina iš vielinio tinklelio arba pavienės vielos. Vielinio tinklelio vielos skersmuo būna l,0...1.2mm. Vielos apsaugai nuo rūdijimo ir tam kad ji geriau sukibtų su guma. ją žalvariuoja. IŠ žalvario gamina ir ventilius. Remontuojant automobilių padangas, be gumos ir audinių dar naudoja guminius kordo lopus, manžetus, protektorinę profilinę gumą, gumos klijus. Mediena Tai seniausia konstrukcinė medžiaga. Taikoma natūrali ir kaip {vairių medžiagų dedamoji, pvz., medžio plokštėse pjuvenos. Medienos privalumai -nedidelis tankis, palyginti didelis stiprumas, atsparumas smūgiams arba vibracijoms. Medienos mažas šilumos laidumas, plėtimasis, gerai susiklijuoja, lengva sujungti vinimis, medvarščiais, apdirbti mechaniškai. Mediena atspari druskoms, alyvoms, kai kurioms rūgštims. Trūkumai - higroskopiškumas, dėl,kurio kinta matmenys, mažas atsparumas ugniai, anizotropiškumas, grybelinės ligos, nevienalitiškumasMedienos medžiagos skirstomos į natūraliąsias(apvalios) ir pjautines -lentas, tašus, lukštą, fanerą. Pjauta ir lukštenta mediena gali būti klijuojama, gaunant stambesnių matmenį}, geresnių savybių ruošinius. Iš drožlių ir pjuvenų, sumaišius su termoreakciniais klijais, daromos plokštės(jos vienalytės, be medienos ydų). Iš medienos atliekų daromi medžio miltai, izoliacinės medžiagos, grindų ksiiolitas ir kt. Mediena kaip žaliava naudojama statybose, baldams, buityje, žemės ūkio gamyboje ir kitur. Mediena naudojama ii' automobilių pramonėje. Iš jos gamina krovinių platformų detales, automobilių kabinas, automobiliu karkasų ir specialių kėbulu apkalų detales, sunkvežimių platformas, vidines automobilių konstrukcijas, slydimo guolius. Neorganinės medžiagos Šioms medžiagoms būdinga tai, kad jos nedega, atsparios kaitrai, patvarios chemiškai, kaitrai, gniuždymui, kietos, nesensta, tačiau jos trapios, nestiprios tempiant, lenkiant, sunkesnės už polimerines medžiagas. Šių medžiagų yra dvi grupės: stiklas ir keramika. Stiklas Stiklas - tai makroskopiškai vienalytė amorfinė medžiaga, gauta sukietėjus išlydytiems oksidams. Jam būdingas skaidnnnas(inatomai šviesai), trapus, patvarus chemiškai, izotropinis, nebrangus, nelabai sunkus. Skirstomas i silikatini, aliuniosilikatini, borosilikatinį ir kt.Pagal paskirtį stiklas būna lakštinis, optinis, elektrotechninis, nelydus. lydus, specialus. Stiklo savybės priklauso nuo jo sudėties.Stiklo dedamosios dalys lydomos ~1500°C temperatūioje(kvarcinis stiklas - 17200C). Gaminiai daromi Įkaitintame būvyje: ištempiami, vacuojami lakštai, išpučiami indai, storasieniai dirbiniai presuojami. Įtempimams šalinti - atkaitinama 300...5000C temperatūroje. Stiklą galima pjauti, gręžti. Stiklo savybėms įtakos turi ne tik jo sudėtis, bet k gamybos būdas, struktūra, term. apdirbimas, paviršiaus būsena. Stiklo mechaninis stiprumas didinamas parenkant sudėtį, šalinant paviršiaus defektus, grūdinant, apdirbant termcchemiskai. Eeskeveldrinis stiklas gaunamas du ar daugiau stiklų suklijuojant skaidriu polimeru. Putų stiklas gaunamas stiklo miltelius sukepinant 700...900°C temperatūroje su medžiagomis. išskiriančiomis dujas - tai kreida, anglimi. Naudojamas garso izoliacijai. Stiklo struktūra sudėtinga: polimerinė - kristalinė;, pagrindą sudaro trimatis erdvinis tinklelis iš vienaličių grandžių(poliedrų).Tarp jų yra mažų kristalitų. Kvarcinį stiklą sudaro tetraedrų SiO4 tinklelis.Stiklo sudėtyje gali būti: S1O2, AI2O3, B2O3, P2O5 ir šarminių metalų oksidai. (Kvarciniame stikle tra daugiau kaip 99% SiO2, lakštiniame stikle - 71...73% SiO2, 14%Na2O, optiniame stikle - 47%SiO2, 47%PbO Keramika Keramika - tai medžiagos, gautos aukštoje temperatūroje sukepinus mineralinių medžiagų miltelius: molį, talką, kaoliną, lauko špatą, įvairius oksidus. Sukepinant susidaro kristalinė ir amorfinė fazės. Kristalinė fazė - lai joniniai kristalai(20...30μm). Keramikai būdingas patvarumas chemikalams, vandeniui, karščiui, kietumas, dielektrinės savybės. Taikumai: trapumas,susėdimas gaminant, apdirbimo sunkumas. Keramikos stiprumas priklauso nuo sudėties, struktūros, porėtumo. Stiprumą padidina glazūra. Pagrindinės keramikos rūšys yra: elektrotedminė(gcrų izoliacinių savybių). aukšto dažnio, kondensatorių, feromagnetinė ir ugniaatspanos medžiagos. Atskirą grupe sudaro "akmens liejinių" medžiagos - bazaitai, diabazai ir kt. Keramikos panaudojimas: Al2O3 keramika - pirometru vamzdeliams, ž\rakių izoliatoriams, krosnių detalėms, laboratoriniai indai, filįerės,kalibrai: BeO keramika - elektronikoje, mašinų detalėms, varikliams, reaktoriams: Mg keramika - lydymo krosnių isklojimui (iki2000 C). Sitalai Tai stiklokristalinės medžiagos. Nuo stiklo skiriasi mineralinių medžiagų sudėtimi ir mikrokristaline sandara. Kristalizacijos centni atsiradimą skatina katalizatoriai, kai termiškai apdirbama 400...600°C temperatūroje (LiO2; TiO2, Al2O3).(Struktūra daugiafazė: vienos ar kelių kristalinių fazių grūdeliai(60...95%) sutvirtinti stiklo tarpsluoksniu(40...5%). Sitalai yra kieti, atsparūs kaitrai, abrazyvams.tamprūs, patvaras chemiškai. nelaidūs dujoms. Iš jų gamina izoliatorius, raketų.variklių.cheminės aparatūros, siurblių, netepamų guolių detales, naudoja vakuuminėje - elektroninėje technikoje, radiotechnikoje, tekstilės mašinose. Apkrautoje būseuoje išlaiko 800...1200°C, minkštėja 1250...1350°C temperatūroje. Jų kietumas kaip grūdintų plienu. Sitalai atsparūs dilimui. Degalai Bendrosios žinios apie degalus Daug naftos produktų sudeginama. Jie naudojami kaip kuras arba vidaus degimo varikliams varyti. Pagal paskirtį skystasis kuras esti: 1) automobilinis, 2) aviacinis, 3)laivų, -^šilumvežių, 5) buitinių krosnių, 6) katilinių. Automobilinis kuras vad. dega­lais. Vidaus degimo variklių (VDV), kuriais varomi automobiliai, traktoriai bei kitos žemės ūkio ir statybos darbų mašinos, naudoja automobilių degalus. Varikliuose, atsi­žvelgiant į jų konstrukciją, deginamas benzinas, dyzeliniai degalai, suskystintos(naftos) arba suslėgtos(gamtinės) dujos. Pagal degiojo mišinio ruošimo būdą ir uždegimą, varik­liai skirstomi į dvi skirtingas konstrukcines grupes ir varomi skirtingais degalais — benzinu arba dyzeliniais degalais. Otto arba kibirkštinio uždegimo varikliuose, anksčiau vadintuo­se karbiuratoriniais, o dabar benzininiais, naudojamas benzinas. Dyzeliniuose varik­liuose naudojami dyzeliniai degalai. Dėl skirtingo uždegimo būdo ir skirtingos degi­mo eigos benzino bei dyzelinių degalų savybės skiriasi. Dujiniai degalai gali būti naudo­jami ir benzininiuose, ir dyzeliniuose varikliuose. Nors dujų šilumingumas didesnis už skystųjų degalų, bet joms sudeginti reikia daugiau oro, todėl variklio galia yra keliolika %entų mažesnė. Dabar automobiliniams degalams keliami labai griežti kokybės reikalavimai, su­siję su darbo kokybe ir ekologija. Benzinas Benzinas yra iš naftos gaunamas lengvai garuojantis skystis, sudarytas iš skystųjų angliavandenilių mišinio(benzino virimo temperatūra 28-230° C; savaiminio užsidegimo temperatūra 260°C; pliūpsnio temperatūra -27...-43°C). Benzininiame variklyje benzino garų ir oro mišinys uždegamas elektros kibirkštimi. Uždegus mišinį cilindre, liepsnos sklidimo greitis pasiekia iki 30-40m/s ir tai normalus degimo %esas. Jeigu benzino su­dėtis tam režimui netinka, tai dėl aukštos temperatūros, didelio bei staigaus suslėgimo ir labai aktyvios oksidacijos degimo ciklo pabaigoje garų mišinys gali sprogti. Šis reiškinys vad. detonacija. Jos nebūna , kai benzinas yra tinkamos sudėties arba su antidetonaciniais priedais, pvz., oksigentais. Benzinas su švinu. Šiuo metu dėl kenksmingumo švino junginiai detonacijai iš­vengti Europoje praktiškai nebenaudojami. Toks benzinas įdomus tik istoriniu požiūriu. Benzinas su tetraetilšvino priedu buvo vad. benzinas su švinu. Toks benzinas, dar buvo vad. etiluotu, kadangi į benziną pridedamas tetraetilšvinas būdavo tirpalo-etilinimo skysčio pavidale. Benzinas su švinu dar kurį laiką buvo naudojamas, kadangi be jo negalėjo apsieiti senesnės laidos automobiliai, kurių variklio dalis reikėjo tepti švino oksidu. Dabar vietoje švino naudojami kitokie, nekenksmingi kalio organinių junginių tepimo priedai. Pagrindinis benzino kokybės rodiklis, o taip pat ir rūšies požymis, rodantis jo markę, yra oktano skaičius(OS; angliškai ON). OS nustatomas, benziną lyginant su etalo­niniais degalais specialiame stendiniame vieno cilindro karbiuratoriniame variklyje. Eta­loniniai degalai sudaromi iš dviejų komponentų, kurių vienas — izooktanas, labai atsparus detonacijai (jo OS prilygintas 100), antras - heptanas, neatsparus detonacijai(jo OS prilygintas 0). Etaloninių degalų sudėtis parenkama taip, kad jų antidetonacinės savy­bės nesiskirtų nuo tiriamojo benzino. Atsparus detonacijai komponento izooktano tūris (%entais) etaloniniuose degaluose rodo benzino OS. Kuo šis skaičius didesnis, tuo benzinas atsparesnis detonacijai ir jį galima naudoti labiau forsuotiems varikliams, turin­tiems didesnį suslėgimo laipsnį. OS pasaulinėje praktikoje nustatomas dviem metodais - varikliniu ir tiriamuoju, kurių skaitinės reikšmės tam pačiam benzinui skiriasi. Variklinis oktano skaičius žymi­mas tarptautiniu ženklu MON (Motor Octane Number), o tiriamasis oktano skaičius -RON(Research Octane Number). Po šių simbolių rašomas nustatytas OS reikšmės, pvz., RON 98. Abi OS reikšmės nustatomos tame pačiame stendiniame variklyje, tik nustatant tiriamuoju metodu variklio darbo sąlygos yra lengvesnės, todėl šis skaičius būna aukštes­nis už nustatytą varikliniu metodu maždaug 8-10 vienetų, pvz., RON98 atitinka maždaug MON88. Abi šios reikšmės svarbios, todėl benzino standartuose bei techniniuose apra­šuose būtinai nurodomi abu oktano skaičiai, o degalinėse — tik RON. Europos automobi­lių gamintojų asociacija ACEA benzino OS žymi trupmena: MON/RON, pvz., "85/95 unleaded gasoline". MON daugiau atitinka variklio sunkaus darbo režimo sąlygas, pvz. sunkvežimių, kai variklis apkrautas ir dirba esant didžiausiam sūkių dažniui. RON ir MON reikšmių skirtumas vad. benzino jautrumu ir rodo benzino tinkamumą sunkiam darbo reži­mui ir jautrumą režimo pasikeitimui. Kuo skirtumas didesnis, tuo benzino eksploatacinės savybės geresnės. RON ir MON aritmetinis vidurkis vad. antidetonaciniu indeksu, tarptautinis simbolis AKI(Antiknock Index). Kai norima labai tiksliai įvertinti benzino eksploatacines savybes, nustatomas kelio oktano skaičius(Road Octane Number), atlie­kant nustatytus bandymus kelyje. Europos, taip pat ir "NVS šalių, degalinėse nurodomas tik vienas skaičius RON, išskyrus 76. JAV nurodomas ne RON, bet AKI, kuris yra šiek tiek mažesnis už RON. Benzinai Lietuvos degalinėse žymimi raide A(A-automobilių) ir oktano skaičiumi 76,91,92,93,95 ir 98 (pvz., A-76). Kadangi OS gali būti nustatomas dviem metodais-varikliniu ir tiriamuoju, tai ir benzinai žymimi dvejopais simboliais. Varikliniu metodu nustatant-tik raide A, pvz., A-76, tiriamuoju metodu-AI, pvz., AI-92, AI-95, AI-98. Benzino asortimentas Lietuvoje parduodamo benzino rūšys yra: 80,91,92 etiliuotas, 92 neetiliuotas, 93,95,96, aukštos kokybės 95,98 variklių benzinai. Lietuvos AB "Mažeikių nafta" gamina tokias naujos sudėties bešvinio bazinio benzino rūšis: 92(pasižymintis labai pastoviais rodikliais), 95, 98. Įjuos pridėjus daugiafunkcių plovimo priedų, gaunamos prekinės aukštos kokybės benzino rūšys: Ventus 92E, Ventus 98E. Bazinis benzinas, ypač 92, perka ir kai kurios užsienio kompanijos. "Nešte", "Shell" savo firminėse degalinėse Lietuvoje pardavinėja 92,95, ir 98 benziną. Juos atsiveža iš užsienio(išskyrus 92). Jie visi bešviniai, atitinka Europos stan­darto EN228 reikalavimus. Lietuvoje, savo saugyklose, užsienio kompanijos prideda pa­pildomų plovimo ir tepimo priedų. Tokie pagerinti bešviniai benzinai su plovimo priedais turi "E" raidę ir žymimi žalia etikete - 95E, 98E. Benzinai ,skirti senesniems automobi­liams, kuriems reikia tepti vožtuvų lizdus(tai anksčiau atlikdavo švino junginiai - antidetonaciniai priedai), turi specialius kalio junginių tepimo priedus. Jie žymimi "K" ir rau­dona etikete - 95K, 98K. Kaip ir "E" benzinai, jie taip pat kartais turi papildomų plovimo priedų. Šių minėtų kompanijų 95 ir 98 benzinai turi skirtingus firminius pavadinimus: "Nešte" - Futura, "Statoil" - Stimuli. Europos benzinai Europoje jau kuris laikas yra nusistovėjęs asortimentas, susidedantis iš 4 benzino rūšių, besiskiriančių ne tik oktanų skaičiumi, švino priedais, bet ir kokybės lygiu: normalusis (paprastasis) - bešvinis RON92, MON82 benzinas, superbenzinas (pagerintasis) - bešvinis RON95, MON85(užsienyje vad.Super, Premium), ypatingasis, bešvinis, aukščiausios kokybės Europos benzinas - RON98, MON88(užsienyje vad. Superplus),anksčiau Europoje dar buvo pagerintas benzinas su švinu - RON98, MON88(užsienyje vad. Super Leaded, Premium Leaded) Benzinas skirstomas ir pagal sezoniškumą — tai benzino rūšys, kurios esti skirtingos vasarą ir žiemą, taip pat skirtingose klimato zonose. Benzinas - lakus skystis, todėl jo eksploatacinėms savybėms labai svarbi aplinkos temperatūra. Kad variklis geriausiai dirbtų konkrečiomis klimato sąlygomis, būtina naudoti tam tikro lakumo benziną. Daugelyje pasaulio šalių benzino sezoniškumą nusako jo lakumo klasės. Kitur(pvz., Rusijoje) benzinas tik skirstomas į vasarinį ir žieminį. Europos standartas(EN228) numato aštuonias skirtingas benzino lakumo klases, žymimas skaičiais(l,2,3,4,...,8). Lakumas išreiškiamas kompleksiniu rodikliu(susideda iš atskirų 6 rodiklių, kaip garų slėgis,...).Yra ir kitoks benzino lakumo žymėjimas. "ACEA degalų chartija" paskelbė lakumo klases: A,B,C,D,E(pvz., ACEA Class ALI=850). Lietuvoje vasarą reikėtų naudoti ACEA ClassB arba EN228 Class l(VLI=900)(vapour lock index - garų kamščio indeksas), o žiemą - ACEA Class D arba EN 228 Class 5 (VLI=1100)benziną. Variklis gerai dirba, kai benzino sudėtis atitinka variklio konstrukcinius ypatumus bei darbo režimą, taip pat kai benzinas be sutrikimų tiekiamas varikliui. Benzino ko­kybę ir tinkamumą varikliui parodo ne vien tik oktanų skaičius, bet ir kiti kokybės ro­dikliai. Benzinas privalo: 1) užtikrinti gerą variklio darbą, 2) tepti ir neteršti variklio, degalų tiekimo ir deginių išmetimo sistemų, 3) nekenkti aplinkai. Benzino kokybės lygį parodo kokybės rodiklių visuma. Savybių, kurios turi įtakos kokybei, yra kelios grupės: funkcinės savybės(svarbios automobilio darbui ir aktualiausios vartotojui), ekologinės savybės. Pagrindiniai benzino kokybės rodikliai reglamentuojami tarptau­tinių ir nacionalinių standartų bei valstybių ir tarptautinių organizacijų normatyvinių dokumentų. Kai kurių Lietuvoje realizuojamo benzino rūšių privalomieji kokybės rodikliai yra šie: OS (variklinis metodas), OS (tiriamasis metodas), švino kiekis (g/l) (0,003; 0,15; 0,013), benzenas (benzolas)(tūrio %) (5000C. Jo būna apie 20 - 30%. Kartais tirštoji alyva neišskiriama į atskirą frakciją, bet gaminama iš vakuminio likučio. Tokia alyva yra gana klampi ir gerai išvalyta, vadinama šviesiąja likutine alyva. Sintetinės bazinės alyvos – tai sintetiniai alyvos pavidalo skysčiai – polimerai arba oligomerai, pagaminti sintezės būdu iš įvairių cheminių junginių – monomerų. Nė viena sintetinė alyva neturi viso mineralinių alyvų savybių komlpekso, bet atskiros sintetinės alyvos pasižymi kai kuriomis geresnėmis eksplotacinėmis savybėmis, kurių negali turėti mineralinės alyvos, pvz.: dauguma sintetinių alyvų turi ypač didelį klampos indeksą, žemesnę stingimo temperatūrą, yra žymiai atsparesnės aukštai temperatūrai ir šlyties deformacijai, gali dirbti platesniame temperatūrų intervale, mažiau išgaruoja, kai kurios geriau biologiškai suardomos arba nedega ir pan. Todėl sintetinės alyvos gali būti universalesnės ir turėti ilgesnį keitimo intervalą. Kiekviena sintetinės alyvos rūšis gali būti pritaikyta tik tam tikram atvejui, geriausiai atitinkančiam tos alyvos charakteristikas. Jos turi didelę reikšmę ir ryškius privalumus ir tik vieną esminį trūkumą – kol kas yra žymiai brangesnė už mineralines alyvas, paprastai 2-3 kartus, o kai kurios net 10 kartų ir daugiau. Bazinės alyvos ženklinamos nurodant pagrindinį jų rodiklį – klampą, dažniausiai išreikštą universaliosiomis Saybolt sekundėmis – SUS, pvz.: 70N, 100N, 150N, 500N, 1200N arba 100SP, 500SP, 600SP. Kai kurios kompanijos Europoje bazinių alyvų klampą išreiškia cSt 400C temperatūroje, pvz.: „Shell“ bazines alyvas žymi HVI60, HVI95. kai bazinės alyvos ženkle nurodomos dvi skaičių grupės, tai pirmoji grupė rodo klampącSt1000C temperatūroje, o antroji – klampos ideksą VI, pvz.: „BP“ bazinė parafininė alyva ženklinama BG 650/85. Pusiau sintetinės bazinės alyvos yra mineralinės alyvos, į kurias kaip gerinančių priedų pridėta daugiau kaip 25% kokių nors sintetinių alyvų. Taip pat pusiau sintetinėmis vadinamos mineralines kilmės alyvos, turinčios labai pakeistą molekulinę struktūrą. Kai kurios bazinių alyvų rūšys gaminamos ir iš naudotų ir naujai išvalytų alyvų. Tokios alyvos vadinamos regeneruotosiomis. Regeneravimo %esas yra ilgas ir sudėtingas. Tinkamai regeneravus, gaunamos tokios pat kokybės bazinės alyvos kaip ir iš naftos. ALYVŲ PRIEDAI variklių techninio tobulinimo galimybės tiesiogiai priklauso nuo tepalinių alyvų funkcinių galimybių. Tos galimybės plečiamos dviem kryptimis: pirma gerinant pačią alyvą, antra, naudojant efektyvius priedus. Pirmuoju būdu tobulinama alyvų gamybos technologija, taikomi efektyvūs valymo %esai, sintetinamos naujos alyvos ir tepimo medžiagos. Tačiau tokiais būdais dar neįmanoma padaryti, kad alyvos visiškai atitiktų naujus kokybės reikalavimus. Labai efektyviai alyvų savybės pagerinamos specialiais priedais, kurių yra įvairių ir daug. Dabar didžioji dalis eksplotacinių alyvų savybių pagerėjimo pasiekiama būtent priedais. Alyvos su priedais vadinamos prekinėmis alyvomis. Priedai – tai cheminiai junginiai, kurių pridedama į alyvas kad jos įgautu tam tikrų savybių ir prekinės alyvos kokybė atitiktų keliamus rerikalavimus. Dabar praktiškai visos alyvos yra su priedais. Jų dalis prekinėje alyvoje gali būti iki 30%. Priedai gali būti individualūs, tik jiemsa būdingos paskirties, ir universalūs, daugiafunciniai, atliekantys kelias funcijas. Dabar dažniausiai ruošiami keliu arba keliolikos priedų rinkiniai, tiksliai suderintos sudėties ir nustatytos paskirties. Priedų rinkiniai paprastai esti alyvos tirpalo pavidalo (apie 50%). Belieka tik rinkinį įmaišyti į atitinkamą bazinę alyvą ir prekinė alyva būna paruošta. Priedus pagal jų veikimą galima suskirstyti taip: antioksidantai, stingimo temperatūros depresantai, klampos indekso modifikatoriai, priedai nuo dilimo, korozijos inhibitoriai, šarminiai priedai, plovikliai ir dispergentai, metalų dezaktyvatoriai, deemulsikliai, putojimą mažinantys priedai. VARIKLIŲ ALYVOS ASORTIMENTAS autotransporto priemonėms naudojamos trys skirtingos alyvos: 1) variklinės, 2)transmisinės, 3) hidraulinės. Variklinės alyvos sudaro maždaug 87%, o transmisinės 13% variklinė alyva pasirenkama pagal variklio tipą: benzininio, dyzelinio, suskystintomis dujomis varomo, dvitakčio benzininio variklio. Transmisinės alyvos būna: rankinio valdymomechaninės pavarų dėžės, automatinės pavarų dėžės, hipoidinės pavaros, kitų pavarų. Hidraulinės alyvos naudojamos automobilių ir mobilių darbo mašinų hidraulinės pavarose. Įvairioms autotransporto priemonėms parenkamos skirtingos alyvos: lengvūjų automobilių, sunkvežimių, traktorių ir savaeigių darbo mašinų, mašinų su dvitakčiais varikliais. Pagamintas automobilis pripildomas alyvų pačioje gamykloje. Gamyklos specialistai parenka tinkamiausias alyvas ir jas naudoja savo gaminamiems automobiliams. Tai būtų gamyklinės alyvos. Automobilio priežiūrai arba remontuojant savininkas pasirenka alyvą iš labai gausaus prekybininkų siūlomo asortimento. Tai priežiūros alyvos. Rinkoje paprastai būna tik priežiūros alyvos, o gamyklines alyvas specialiai užsako pačios automobilių gamyklos. Parduodamų alyvų rūšys ir jų skiriamieji ženklai būna nurodyti prekės etiketėje. Yra nusistovėjusios ženklinimo taisyklės, todėl simboliniai ženklai vienodai suprantami visame pasaulyje. Yra keturios pagrindinės etiketės ženklinimo dalys, kuriomis apibūdinamos alyvos:1)alyvos klampos ženklas, kaip pagrindinis alyvos charakteristikos rodiklis SAE – klampos laipsnis;2)Paskirties ženklas, jis kartu yra kokybės kategorijos arba klasės simbolis, nusakantys pagrindinę alyvos paskirtį ir kokybės lygį;3) Kilmės ženklas – tai firmos, kuri pagamino arba kuri parduoda šią alyvą prekinis ženklas; 4)Markė – tai konkrečios alyvos pavadinimas arba ženklas, rodantis alyvos išskirtinumą firmos asortimente. Etiketėje klampa išreiškiama SAE klampos laipsniais. SAE yra amerikos automobilių inžinierių sąjungos inicialai. Tai organizacija, kuri sukūrė minėtą automobilinių alyvų klampos laipsnių sistemą, pripažintą visame pasaulyje. Skaičiai reiškia alyvos klampą. Kuo didesnis skaičius tuo alyva klampesnė, jei yra tik vienas skaičius, tai rodo, kad alyva skirta tik vienam sezonui – (SAE 40) tik vasarai arba tik žiemai (SAE10W). Kai klampos ženklas sudarytas iš 2 skaičių, tai rodo kad alyva galima naudoti ir vasarą ir žiemą. TRANSMISINĖS ALYVOS IR SKYSČIAI transmisijos agregatams naudojamos šiek tiek kitokios alyvos negu varikliams. Transmisinių alyvų darbo salygos skiriasi nuo variklių alyvų žemesne temperatūra ir tuo, kad į jas nepatenka degimo produktų, bet transmisijos sistemose didesni kontaktiniai slėgiai, kurie šiuo atveju yra lemiami. Dalis transmisijos mechanizmų yra hidrauliniai, todėl transmisijoje kartais reikia kelių skirtingų alyvų arba alyvų su labai universaliomis savybėmis.Transmisijos mechanizmus ir agregatus tikslinga grupuoti pagal jų darbo ir tepimo pobūdį į keturias grupes:1)mechanines arba krumplines pavaras;2) mechanines pavaras su šlapiaisiais trinties elementais3)Hidraulinius mechanizmus4)Hidromechanines pavaras, kur kartu su krumplinėmis pavaromis yra ir hidrauliniai mechanizmai, kartais ir trinties poros skystyje. Transmisinės alyvos turi pasižymėti tokiomis savybėmis: gerai tepti paviršius, suteikti trinties savybių, sugebėti išlaikyti tepalo plėvele ant trinties paviršių ir apsaugoti tuos paviršius nuo intensyvaus dilimo ir strigimo, išlikti stabili, neputoti, saugoti nuo surudyjimo. Transmisijos alyvos klampa ypač svarbi transmisijos agregatų tepimui. Transmisijos pavaros paprastai perduoda didelę jėgą, apkrova esti labai netolygi, net smūginė, yra dideli slydimo trinties greičiai. Dėl to kyla didelis transmisijos darbo triukšmas. Kad tokiomis salygomis būtū gerai tepam,a ir pavara dirbtų tyliai, alyva turi būti pakankamai tiršta.kuo alyva klampesnė tuo didesnę apkrovą atlaiko, tačiau dėl didelės vidinės trinties tokioje alyvoje būna dideli energijos nuostoliai. Be to tiršta alyva labai apsunkina neįkaitusio automobilio važiavimo pradžią, blogiau prasiskverbia į mažus tarpelius tarp besitrinančių paviršių ir gali pabloginti tepimą. Kita vertus, klampi alyva pranašesnė tuo, kad sunkiau prasiskverbia per tarpines. Atsižvelgiant į transmisijos darbo sąlygų specifiką, nustatomi 2 tepaliniųalyvų klampos rodikliai, atitinkantys svarbiausias alyvos eksplotacijos sąlygas – klampą esant nusistovėjusiam rėžimui ir šaltos transmisijos klampą. Nuo jos labao priklauso tepimas darbo pradžioje. Taigi nustatoma normalaus darbo klampa, maksimali kinematinė klapma, minimali tepimo tenperatūra, kurioje dar įmanomas patikimas transmisijos darbas.transmisinių alyvų klampa žymima SAE klampos laipsniais. Klampa pasirenkama, atsižvelgiant į konstrukcinius pavaros reikalavimus, rečiau į metų laikus. Dabar daugiausiaigaminamos visasezonės alyvos. Universalios alyvos turi mažesnę temperatūrinę klampos priklausomybę. TEPALAI tepalai yra pastos pavidalo tepimo medžiagos, kurios neteka veikiamos savo svorio, bet lengvai tepamos. Jie naudojami tepti paviršiams, ant kurių tepalai turi išlikti ir nenutekėti. Tai gali būti atviri besitrinantys paviršiai, vertikalūs paviršiai, šarnyrinės jungtys ir pan.Tepalai gaunami iš alyvų, jas sutirštinus tirštikliais. Be jų tepalai dar gerinami funkciniais ir kietaisiais priedais.Skystuosius tepalus sąlygiškai vadinsime alyvomis, o tirštuosius – pastos pavidalo tepalais arba plastiniais tepalais. Tepalai būna įvairios paskirties ir pagal tai skirtingai vadinami: tepimo tepalai, apsauginiai tepalai ir pn. Pagrindinė tepalų savybė – gebėjimas laikytis ant atviro paviršiaus, taip pat atvirose arba ne visai sandariose jungtyse, be to tepalai turi netirpti vandenyje ir pasižymėti apsauginėmis savybėmis. Jie turi ne tik sumažinti trintį, bet ir sušvelninti smūgius. Labai svarbi tepalų funkcija - apsaugoti besitrinančius paviršius nuo purvo, dulkių ir kitų nešvarumų. Dėl savo tirštumo tepalai negali atlikti tokių funcijų, kurios būtinos alyvoms – plauti ir aušinti paviršius.Dabar naujose transporto priemonės pastebima tendensija kur tik galima tepimą tepalais pakeisti tepimu alyvomis.Tepalų aprašuose paprastai nirodoma:pagrindinė paskirtis arba paskirties grupė;tepalo sudėtis, pirmiausia nurodant tirštiklį, nes nuo jo daugiausia priklauso tepalo savybės, tam tikrais atvejais nurodoma ir bazinė alyva, ypač jei ji kokia įpatinga;ypatingi funkciniai priedai;ypatingosios sąvybės;konsistencija;lašėjimo temperatūra. Tepalai klasifikuojami pagal sudėtį, pagrindines sąvybes ir paskirtį. AUTOMOBILINIAI TEPALAI. Tepalų gamybos ir naudojimo įvairovė yra labai didėlė. Ši gausybė tvarkoma keliais požiūriais, bet daugiausia pagal paskirtį ir ir pagrindines eksplotacines savybes. Tepalai skirstomi į grupes pagal tokius požymius:cheminę sudėtį;naudojimo sritį;specifines sąvybes;specialiuosius priedus;specifinį naudojimą. Europos standartai neatskiria automobilių tepalų nuo kitų. Tačiau praktiškai naftos produktų gamintojaibendruose tepalų aprašuose automobilinius tepalus išskiria į atskirą asortimento grupę. Amerikoje šie tepalai atskiriami jau oficialiai. Tepalų ženklinimo pavyzdžiai:ISO – L – XBEGB00; ISO – tarptautinė standartų organizacijaL – tepimo medžiagų klasė;X – tepimo medžiagų grupė;B – žemutinė eksplotacijos temp.;E – viršutinė eksplotacijos temp.;G – apsaugos nuo rudyjimo lygis;00 – konsistencijos NLGI Nr.;Pagal GOST:Cka 2/8 – 2;C – bendros paskirties tepalas;Ka – kalcio muilo tirštiklis;2/8 – eksplotacijos temp(20-80 0);.2 – konsistencijos klases indeksas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!