V. Dmachauskas "Kryžiuočiai ruošiasi pulti Punios pilį"

Savo darbe noriu aptarti ir įsigilinti į XIX amžiaus Lietuvoje vyravusią romantizmo srovę bei remdamasi šios srovės principais išnagrinėti vieną iš žymiausių to meto dailininkų Vincento Dmachausko kūrinį “Kryžiuočiai ruošiasi pulti Punios pilį”. Iš pradžių trumpai apžvelgsiu tuometinę kultūrinę ir politinę to meto Lietuvos situaciją. Aptarsiu tuometinės XIX amžiaus pirmosios pusės dailės bruožus ir smulkiau pristatysiu peizažo žanro charakteristiką. Remdamasi šiais bruožais pateiksiu savo pasirinkto dailininko Vincento Dmachausko kūrybinę biografiją ir braižą, savitumą ir jo paveikslo “Kryžiuočiai ruošiasi pulti Punios pilį” plastinę analizę. Lietuvos menas XIX amžiuje apima bendrąsias Europos dailės raidos tendencijas, nors jo raidą varžė oficiali carizmo kultūros politika. Pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais pagrindiniu meninio gyvenimo centru tapo Vilniaus universiteto suformuotos dailės katedros. Jų mokymo principai buvo artimi to meto Europos dailės akademijoms. Šių katedrų įkūrimas sudarė sąlygas rengti profesionalius vietos dailininkus. Dailės disciplinas pasirenkančių studentų daugumą sudarė smulkiosios bajorijos atstovai. Kaip ir daugelyje Europos kraštų romantizmo laikotarpis Lietuvoje datuojamas 1820-1860 metais. Tačiau daug jam būdingų bruožų pasirodė jau XIX amžiaus pradžioje. Šios srovės brandos ir klestėjimo etapu laikomas tarpsukiliminis laikotarpis (1831-1863), kai išryškėjo prioritetiniai dailės žanrai ir kūrinių tematika. Kiek vėliau romantizmas pasireiškė architektūroje. Tai lėmė įvairios politinės priežastys – 1812 metų karas trėmimai). Romantizmo pradininkai Lietuvoje buvo rašytojai, kurie šlovino tautiškumą, gimtojo krašto meilę, taigi būtent tokie aprašyti motyvai ir buvo pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai romantizmo menininkams. Jie žavėjosi krašto istorija, praeities epochomis, o ypač viduramžiais, nes, pralaimėjus 1831 metų sukilimą, ateitis jiems nebeteikė jokių vilčių. Toks dėmesys vietinės kultūros raidos problemoms itin tiko nacionalinio pasipriešinimo apimtam mūsų kraštui. Atsirado atsiskyrėliškos nuotaikos, kilo noras pabėgti nuo gyvenimo tikrovės ir vienišai gyventi su praeities prisiminimais. Vietoje skaidraus požiūrio į gyvenimą ėmė plisti mistika. Iš švietėjų perimta aistra kurti ateities vizijas buvo svarbus to meto kūrybinis aspektas, todėl menininkai įkvėpimo ieškojo idealizuotoje herojiškoje praeityje. Romantizmo pasaulėjautos bruožai ryškiausiai matyti istorijos, literatūros, tapybos, knygų grafikos ir muzikos srityse. Romantizmo dailė Lietuvoje buvo itin susijusi su rašytine šio sąjūdžio kūryba: įvairiais istoriniais, grožinės literatūros, etnografijos, gamtotyros veikalais, kurie atspindėjo to meto okupuoto krašto interesus, o kartu ir diktavo tam tikrų dailės kūrinių ir žanrų paklausą. Lietuvos romantizmo dailė lygiavosi į to meto literatūrą. Tai nulėmė kryptingą to meto tapybos literatūriškumą, jos idėjinę svarbą. Daugelis dailės kūrinių buvo sukurti remiantis vienu ar kitu literatūros kūriniu ar istoriniu veikalu. Kartu čia pabrėžiamas ir aktyvus literatūrinis santykis su Lietuvos istorija, todėl dažnam to meto menininkui būdingas moralizavimas, moralinių vertybių iškėlimas ir siekis auklėti, mylėti savo kraštą ir jo praeitį. Taigi, dailė buvo vienas iš svarbiausių savimonės palaikymo būdų, o mene išsivaduojamojo judėjimo sąlygomis labiau akcentuotos auklėjamoji ir šviečiamoji meno funkcijos. Kiekvienas dailininkas turėjo savo subjektyvią pasaulėjautą, kurią stengėsi išreikšti savo individualia kalba. Dailininkai tuomet kalbėjo emocionalia kalba, nes taip emocionaliai suvokė tikrovę. Atsirado ir originalumo bei novatoriškumo siekis, o pagrindinis kūrybos principas buvo savitumas. Todėl čia svarbu būtų pabrėžti romantizmo daugiastiliškumą. Lietuvos romantizmo dailė yra sunkiai apibrėžiama, nes XIX amžiaus pradžioje dailėje gausu įvairių krypčių, pavyzdžiui istorinėje ir mitologinėje tematikoje vyrauja klasicizmas, religinėje tapyboje dar vis jaučiama baroko įtaka, o portretuose ir peizažuose – romantizmo srovė. Tačiau temos ir tapybos žanrai romantizmo šalininkų nebuvo vertinami pagal kokią nors griežtą hierarchiją, nes pasak jų visos tapybos rūšys gali būti galingu saviraiškos lauku. Tiesa, kiek daugiau dėmesio buvo skiriama religinei tapybai, buvo siekiama šį žanrą padaryti svarbiausiu, ir nuvertinamas natiurmortas, nes jis mažiausiai tiko to meto idėjų atskleidimui. Dažnai net ir tas pats menininkas kūrė labai skirtingos stilistikos kūrinius. Toks daugiastiliškumas paaiškinamas universitetinės dailės mokyklos vystymosi nenuoseklumu, o be to daug kas priklausė ir nuo mokytojo estetinių pažiūrų, užsakovų pageidavimų, be to ir nuo pačio dailininko patyrimo (studijų svetimuose kraštuose ar panašiai). Kūrinio vertė nepriklauso nuo jo žanro, ji priklauso nuo jame glūdinčios idėjos ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris siejo šios nestilinės epochos kūrinius: idėjinis turinys ir tematika, meninės kūrybos samprata, o menininkus – tai, kad jie buvo Vilniaus universiteto dėstytojai, auklėtiniai arba pastarųjų mokiniai. Šis įstabus reiškinys Lietuvos dailės istorijoje yra vadinamas Vilniaus meno mokykla. Pagrindinis šios mokyklos mokytojas – Jonas Rustemas. Jo kūryba atstovavo pereinamajam laikotarpiui iš klasicizmo į romantizmą, todėl, būtent jo romantinės stilistikos darbai pasižymi kosmopolitiškumu. Tačiau Jonas Rustemas išauklėjo naują tapytojų kartą, kurie suformavo akivaizdžiai vietinį romantizmą, tokį koks jis buvo tik Lietuvoje. Apskritai romantizmo srovė propagavo dvasingumą, jausmingumą,, pakilumą, heroizmą, svajotojiškumą, nuoširdumą, asmenybės ir tautų laisvę. Bręstančios nacionalinės dailės principiniai uždaviniai ir romantinės krašto savitumo paieškos, kreipė jausmingą žvilgsnį į liaudį: buvo domėtasi kasdieniu gyvenimu, žmonių įpročiais ir papročiais. Taip buvo įteisintas ir išpopuliarintas buitinis žanras, kuris neretai prabildavo ir alegorine kalba. Romantiniams vaizdams būdingas išskirtinumo pabrėžimas, gyvenimo pertvarkymo patosas, kuris buvo įkūnijamas per unikalią kiekvieno menininko pasaulėjautą. Esminiu meninės kūrybos pradmeniu visuotinai laikomas jausmas, o formą lemiančiu veiksniu – skonis. Dailininkams romantikams būdingas pažiūrų bendrumas pagrindiniais meninės kūrybos klausimais, nors žinoma, kiekvienas menininkas naudojo savitą plastinę kalbą. Žinomiausi Lietuvos romantizmo skulptoriai yra Henrikas Dmachauskas, Jonas Slizietis, Elena Skirmantaitė-Skirmantienė, architektai Karolis Gregotavičius, Fulgentas Rimgaila, Tomas Tišeckis bei tapybos atstovai yra Jonas Rustemas, Polikarpas Joteika, Vincentas Dmachauskas, Mykolas Kulieša, Kanutas Ruseckas, Vincentas Smakauskas, Karolis Ripinskis. Šie tapytojai praktikavo darbą skirtinguose žanruose, bet manau labiausiai dėmesio nusipelno peizažistai. Jau minėta grožinė ir istorinė literatūra paskatino nacionalinio peizažo atsiradimą, o šio romantinio peizažo pradininkas buvo Vincentas Dmachauskas. Menininkai stengėsi fiksuoti dar tebestovintį, bet jau nykstantį ar netgi sunaikintą Lietuvos architektūros paveldą, įvairius svarbius istorinius įvykius arba netgi nacionalinius papročius ir tradicijas, įvairias bydermejeriškas scenas, nes būtent tuo metu buvo atkreiptas dėmesys į unikalų mūsų krašto folklorą. Visi šie išvardinti objektai – senos pilys, žmonių grupės (taip buvo pabrėžiamas organiškas gamtos ir žmogaus ryšys) dažniausiai buvo komponuojami unikaliame lietuviškame peizaže. Su šio žanro atsiradimu galima tapatinti romantizmo, kaip subjektyvaus žmogaus ir gamtos santykio išraiškos, sklaidą. Nuo XIX amžiaus pradžios per kelis dešimtmečius peizažo vaizdavimas pasikeitė. Pradžioje tai buvo griežti klasicistiniai peizažai, topografiškai tiksliai atkuriantys kraštovaizdį, dažnai ir reprezentacinę memorialinę paskirtį užsakovams turintys jiems brangių vietų atvaizdai Ilgainiui gamtos vaizdavimas individualėjo, nes kiekvienas dailininkas stengėsi perteikti savo asmeniškas nuotaikas ir pozicijas, savaip interpretuodamas jį supančią gamtą. XIX amžiuje susiformavo ir pagrindiniai peizažo meninės kalbos principai, kuriuos padiktavo Vilniaus meno mokykla su savo atstovais. Grožio buvo ieškoma čia pat – gimtojo krašto gamtoje, išryškinant kraštovaizdžio ir augmenijos unikalumą, žmonių buities pėdsakus. Tobuliausias ir pagrindinis modelis dailininkams buvo natūra, tačiau nesiekiama mėgdžioti ir atkartoti gamtą, ir būtent todėl vaizdai čia paprasti ir organiški, egzotikos nėra, nes labiausiai mene yra vertinama kūrinio idėja, o tai yra tėvynės meilė, kuri pasireiškia senovės paminklų įamžinimu ir žavios vietinės gamtos vaizdavimu. Tačiau kiekvienas tapytojas vis skirtingai per gamtą išreikšdavo šią meilę tėvynei, todėl ir peizažo žanras nebuvo visai vienlytis. To meto peizažinę tapybą galima būtų suskirstyti į kelis tipus: tai istorinis peizažas ir gamtos bei nuotaikos peizažas. Pastarojo tipo peizažuose, saulėtų Italijos peizažų įtakoje, buvo atsigręžta į pilką ir melancholišką gimtojo krašto gamtą ir stengtasi pavaizduoti tik jai vienai būdingą augmeniją, reljefą, įvarius gamtos reiškinius juos poetizuojant ir paverčiant žavėjimosi objektu. Romantiniams peizažams būdinga yra ir tai, kad dailininkai tapo ir realiai egzistuojančias (egzistavusias) pilis, jų griuvėsius ar kitus architektūrinius statinius, menančius šlovingus mūsų krašto protėvių žygius. Vietovaizdis buvo poetizuojamas, be to buvo ieškoma ir sąsajų su istorine praeitimi. Čia pastebima ir taip romantikų mėgstama viską naikinančio laiko vizija: ant kalno stovinčios apgriuvusios pilys – dažnas Lietuvos peizažistų darbų motyvas. Tiesa, vaizduojamos ne tik scenos menančios didingus ir šlovingus Lietuvos viduramžius, tačiau ir dailininkam artimesnius laikus. Dažnas motyvas jų darbuose, tai įvairūs garsių, Lietuvai nusipelniusių žmonių gimtinių atvaizdavimas, žinomų didikų giminių dvarų ansamblių tapymas, kuris yra tiesioginė nuoroda į tai, kad ši aukštuomenė įnešė didelį įnašą į XIX amžiaus europietiškąją krašto kultūrą (to meto bajorija prisiėmė kultūros puoselėtojo vaidmenį). Kalbant apie peizažo žanrą reikia paminėti ir tai, kad dailininkai pamažu pradėjo mokytis plenero tapybos – erdvės, oro, šviesų ir spalvų tarpusavio ryšio, nors darbą natūroje praktikavo ne visi. Bene geriausiai Lietuvos gamtą pažinojo geriausias to meto peizažistas Vincentas Dmachauskas, tapybą natūroje pradėjęs praktikuoti dar studijų laikais. Vincentas Dmachauskas (1807-1862) – vienas žinomiausių Lietuvos romantizmo tapybos atstovų, dirbęs ne tik kelių tapybos žanrų srityse – tapė buitines ir istorines kompozicijas, kūrė peizažus, bet buvo ir geras scenografas, sukūręs apipavidalinimą ne vienam to meto teatro spektakliui (G.A.Rossini „Italės Alžyre“, S.Moniuškos „Halka“, G.Donizetti „Favoritai“). Tačiau ryškiausiai jo talentas skleidėsi ir atsiskleidė peizažo žanre. Vincentas Dmachauskas – lietuvių romantinio peizažo pradininkas, amžininkų pelnytai vadintas “Vilniaus apylinkių Klodu Lorenu”. Vladislovas Sirokomlė laiške Kraševskiui taip apibūdino savo bičiulio Vincento Dmachausko peizažus: “[Jis tapo] ne kokią nors konvencionalią, idilišką [gamtą], bet Lietuvą visoje jos tiesoje, eilinę dieną, kasdienišku, įprastu pavidalu. Jo peizažuose viskas yra pažįstama

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!