Vaikinų ir merginų mokyklinio streso ypatumai

 TEMOS AKTUALUMAS Stresas tampa vis svarbesne mūsų užimto gyvenimo dalimi. Kiekvienas, vienu ar kitu metu, patiria stresą…net vaikai ir paaugliai. Emocijos ir jausmai yra reikšminga sudėtinė asmenybės dalis, turinti nemažą įtaką kitoms asmenybės postruktūrėms, sugebėjimų ir įgūdžių vystymuisi, charakterio formavimuisi, įtakojanti mokymosi rezultatus. Psichologiniai tyrimai rodo, kad šiandieninėje mokykloje moksleiviai be teigiamų emocijų išgyvena eilę sunkių emocijų, kas iš dalies apsunkina jų mokymąsi ir asmenybės brendimą. Viena iš tokių emocijų, kurias patiria mokiniai yra mokyklinis stresas. Pedagoginės psichologijos specialistai teigia, kad nedidelė emocinė įtampa ir mažas stresas yra reikalingas mokymosi procese. Tačiau pernelyg didelis stresas, kuris atsiranda per ilgai užsitęsusiose neapibrėžtumo situacijose arba, kai moksleiviai patys negali kontroliuoti mokymo proceso, turi neigiamos įtakos mokymuisi. Taip pat paaugliams, kuriems nesiseka mokykloje pasiekti gerų rezultatų arba linkusiems į nerimą, mokykla gali asocijuotis su stresu (Omizo N.M., 1992). Dauguma iš mūsų dažnai vartojame žodį “stresas”, bet ne visi galime pasakyti ką jis reiškia. Atsižvelgiant į tai, diplominio darbo objektu buvo pasirinkta vaikinų ir merginų mokyklinio streso laipsnis ir kiti ypatumai. Stresas – yra bene pagrindinis moksleivio asmenybės struktūros darinys, sąlygojantis psichinės įtampos pasireiškimo dažnumą bei intensyvumą. Todėl buvo stengtasi parodyti, kaip mokyklinį stresą patiria paaugliai, kaip su juo kovoja ir kaip tai sąlygoja paauglių psichologinę savijautą. I. STRESO SAMPRATA 1.1 KAS YRA STRESAS? Pastaraisiais metais žodis stresas tampa ypač populiariu. Tačiau šis žodis nėra naujas. Dar XII a. anglų kalboje jis vartojamas nelaimės ar vargo prasme. XIII a. žodis “stresas” išreikšdavo svorį ar spaudimą kurio nors asmens atžvilgiu. Vėliau šiuo žodžiu imta suprasti vidinės įtampos būseną, sukeltą išorės poveikių. Streso terminą sukūrė H. Selje. Jis teigė, stresas – bendrasis adaptacinis sindromas, nespecifinė organizmo reakcija į nemalonų poveikį. Priklausomai nuo stresoriaus rūšies ir jo poveikio pobūdžio skiriamos streso rūšys; pati bendriausia klasifikacija – fiziologiniai ir psichiniai stresai. Psichiniai skirstomi į informacinius ir emocinius. Informacinį sukelia tokia situacija, kai dėl pernelyg gausios informacijos žmogus nepajėgia atlikti užduočių, nespėja reikiamu spartumu priimti teisingų sprendimų. Emocinis stresas kyla grėsmėj, pavojaus situacijose. Stresas gali ir suaktyvinti veiklą, ir daryti jai neogimą poveikį; net dezorganizuoti ją. Tai yra vadinama distresu. Normalaus dirginimo būsena vadinama eustresu (Psichologijos žodynas, 1993). Streso apibrėžimų daug: STRESAS – nespecifinis kūno atsakymas į bet kokį jį sukėlusį poveikį. STRESAS – baimė, kad atsitikusi situacija gali peržengti žmogaus galimybes. STRESAS – žmogaus reakcijos į situacijos rezultatus. J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001) išskiria šiuos pagrindinius streso požymius: Emociniai: nerimas, baimė, depresija, pyktis, panieka, įtampa. Fiziologiniai: prakaitavimas, gretas kvėpavimas, galvos skausmai, nuovargis. Kognityviniai: nedėmesingumas, išsiblaškymas, padidėjusi savikritika. Elgesio: gestikuliacija, sustingimas, drebulys, šauksmas, tyla. Galvodami ir kalbėdami apie stresą, šią sąvoką dažnai siejame su psichinėmis bei socialinėmis sąlygomis. Galvojame apie problemas darbe, konfliktus, nesutarimus. “Čia svarbus vaidmuo tenka tam, kaip žmogus vertina tai, kas veikia kaip streso faktorius. Ta pati situacija bailiems žmonėms gali atrodyti grėsminga, kai tuo tarpu kiti į ją visiškai nereaguos.” (Meyer S.C., 2001). H. Selje suskirstė organizmo prisitaikymo prie streso procesą į tris dalis: ALIARMAS – susideda iš šoko fazės ir prieš ją nukreiptos reguliavimo fazės. Tačiau organizmas dažniausiai sugeba tik iš dalies pašalinti šoko sukeltus kūno temperatūros, kraujospūdžio, skrandžio ir žarnyno audinių funkcijų sutrikimus. ILGALAIKIŲ stresų metu pasipriešinimo fazėje mobilizuojamos visos reguliuoti padedančios jėgos ir dažniausiai laimi. Tačiau jeigu stresas tęsiasi ilgai, neįmanoma išvengti žalos organizmo audiniams. HARMONINĖ sistema pasiekia išsekimą. Dabar organizmas nustoja gintis. (www. psichoterapija.lt) Mes pergyvename įvairias stresines būsenas. Stresas gali įtakoti žmogaus mobilizaciją, gali pagerinti adaptacijos galimybes diskomforto ir grėsmės atveju. Tai konstruktyvus stresas – teigiamas. Stresas taip pat gali išbalansuoti žmogų t.y. žymiai sumažinti darbingumą ir gyvenimo kokybę. Tai destruktyvus, kenksmingas stresas. Kiekvienas turi savo jautrias ribas stresui Jeigu stresinio faktoriaus poveikis peržengia tą jautrumo ribą, tuomet žmogaus darbingumas ir gyvenimo sėkmė blogėja. (Lazarus R.S., 2001). Kartais dėl neigiamos stresorių įtakos kyla neadekvačiai stiprūs stresai. Stresinės reakcijos, esant signaliniams psichologinio streso dirgikliams, turi padėti įveikti sunkumus, susijusius su energijos sąnaudomis, bet jei šios reakcijos per stiprios, pačios tampa pažeidimų šaltiniu. Vadinasi, ne pats stresas, o streso mechanizmų sutrikimas yra tas veiksnys, kuris sąlygoja patologinį streso efektą. Dėl to, kad psichologinio streso metu stiprios streso reakcijos neatitinka fizinių sąnaudų, iš esmės ir sutrinka organizmo veikla bei asmenybės būsenos (Lazarus R.S., 2001). Lazarus išskiria dar tokią streso rūšį kaip emocionalųjį stresą. Emocionalųjį stresą žmogus išgyvena daug stipriau, negu informacinį, nes šio streso metu griaunamos giluminės vertybės ir nuostatos, griaunama viskas, kuo žmogus tikėjo, dėl ko gyveno. Emocionalusi stresas kyla esant realiai arba numanomai grėsmei. Taip pat esant pažeminimui, kaltei, kerštui ir nusyvilimui. Toks stresas patiriamas, nutrūkus santykiams su artimu žmogumi, po draugo išdavystės ar artimųjų žmonių netekties. Priklausomai nuo žmogaus individualybės yra skirtingai reaguojama į tokį stresą. Vieni labai susijaudina, tampa neramūs, daug kalba, daug juda. Kiti atvirkščiai – sulėtėja, nutyla, tiesiog laikinai “išsijungia iš gyvenimo ir bendravimo”. (Lazarus R.S.,2001). Po labai stiprių psichologinių stresų, gali prasidėti charakterio pokyčiai. Taip pasireiškia potrauminis streso sindromas. Jam būdingos 3 pagrindinės savybės: Besikartojantys traumuojančio įvykio išgyvenimai. Jie gali kartotis kaip nuolat sugrįžtantys prisiminimai, kaip naktiniai košmarai, įkyrios mintys. Visa tai lydima stipraus nerimo. Emocinis atšalimas kitoms gyvenimo sritims. Po traumuojančio įvykio gali atsirasti ryškus abejingumas anksčiau mėgtai veiklai, žmogus nebenori susitikinėti su draugais, užsidaro savyje. Atsiranda gana ryškūs autonominio nestabilumo simptomai, depresija, kartu su kognityvinės funkcijos sutrikimais (pvz. Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, išsiblaškymas, atminties sutrikimai), padidėja agresyvumas, atsiranda sunkiai kontroliuojami pykčio proveržiai, įvairūs psichosomatiniai nusiskundimai (Patricia Resick/www.psypress.co.uk/clinikalmodular/titles/stress.html-9k). Neretai stebimi lydintys agresyvumo, smurtinio elgesio, silpnos savikontrolės simptomai, tokie asmenys neretai kenčia nuo alkoholizmo ir narkomanijos (Žukauskienė R., 1996). 1.2 MOKYKLINIS STRESAS Lietuvoje mokyklinio streso sąvoka nėra plačiai naudojama ir tyrimų, kurie tirtų mokyklinio streso atsiradimo priežastis, nėra daryta. Užsienio autorių, mokyklinis stresas yra plačiai tyrinėtas ir analizuotas. Užsienyje mokyklinis stresas kamuoja nuo 6 iki 10 milijonu vaikų per metus (Barker 1987). 25 mokinių klasėje kas trečias jau yra bent kartą patyręs stresą mokykloje kas sąlygoja blogą mokymąsi (Hill and Sarason, 1988). Stresas gali pasireikšti kaip neapčiuopiama nesėkmės priežastis ir tai yra pati sudėtingiausia ir sunkiausiai aptinkama forma (Hill and Sarason, 1988). Negydomas stresas gali sukelti elgesio ir emocines problemas, piktnaudžiavimą narkotikais, sveikatos problemas ar net savižudybes. Taip pat gali sukelti skaitymo, metematikos, kalbėjimo ir rašymo sunkumų (Frey, 1980). Dar stresas gali būti dėmesio sutrikimo priežastimi (Omizo and Michael, 1992). Šiuo metu mokyklinio streso sukeltos psichinės ligos yra daug plačiau paplitusios nei bet kurios kitos ligos (American Psychiatric Association, 2001). Kaip mokyklinis stresas menkina gabumus? Jaučiama emocinė įtampa, jausmas, kad gali būti pasmerktas, fiziologinis nerimo jausmas (šaltis, prakaituotos rankos, drebulys, jaudulys ir muistymasis) išblaško mokinių susikaupimą ir jie negali atlikti netgi elementarių užduočių (Elkind, 1994). Stresas taip pat gali būti pagrindinė atsitraukimo priežastis. Vaikas palaipsniui gali išmokti vengti stresą keliančių situacijų, užduočių ar net vengti pačios mokyklos ir mokytojų (Elkind, 1994). Pagrindiniai mokyklinio streso signalai: • Staigus svorio didėjimas arba mažėjimas be rimtos priežasties; • Elgesio ir temperamento pakitimai (irzlumas, nerūpestingumas arba perdėtas entuziazmas, rūpestingumas); • Užsidarymas savyje arba staigus emocijų proveržis; • Aktyvumas arba priešingai išsiblaškymas (nerimas, žaidimas su drožtuku, dažnas ėjimas į dušą, nerviniai tikai, šokinėjimas nuo užduoties prie užduoties, nuolaidumas įvairiems gyvenimo įvykiams, nuolatinis dūsavimas); • Nepateisinamas nuovargis ar neaiški liga; • Miego sutrikimai; • Galvos ir pilvo skausmai; • Narkotikų vartojimas ar piktnaudžiavimas jais; • Padidėjusi rizika susirgti astma arba alergija; • Vengimas mokyklos, motyvuojant išgalvota liga; • Staigus apetito sumažėjimas arba besaikis valgymas, nagų kramtymas; • Visuomenei nepriimtinas elgesys (Rubenzer, 1997). Užsienio autoriai taip pat išskiria pagrindinius faktorius, kurie sąlygoja mokyklinio streso atsiradimą. Cawood’as (1981) išskiria tokias priežastis: • Nesutarimai su mokytojais; • Nesutarimai su bendraamžiais (izoliacija, pajuoka); • Sunki mokymosi programa; • Per dideli tėvų reikalavimai; • Mokinys nėra gabus; • Atsakinėjimas prieš klasę; • Blogas pažymys ir pan. (Cawood, 1981). Kaip matome, visa tai, kas susiję su mokykla ir jos darbuotojais, mokiniams dažnai kelia stresą. Kad jo išvengtume kiekvienas turime atsižvelgti į mokinių poreikius, jų norus ir individualius skirtumus. II. PAAUGLYSTĖ IR JOS YPATUMAI II.1 PAAUGLYSTĖS IR JAUNYSTĖS TRUKMĖS PERIODIZAVIMO PROBLEMOS Įvairioje literatūroje galima rasti gana skirtingų paauglystės ir jaunystės trukmės apibūdinimų. Taip pat skirtinga ir šio laikotarpio periodizacija. Apibrėžti paauglystės ir jaunystės laikotarpį labai sunku. Šioje dalyje noriu trumpai pateikti kai kurių užsienio ir Lietuvos autorių pateiktas periodizacijas. Prieš kelis dešimtmečius JAV APA Vystymosi psichologijos skyrius pateikė tokią paauglystės periodizaciją: 12 – 14 m. – ankstyvoji paauglystė 14 – 16 m. – vidurinioji paauglystė 16 – 21 m. – vėlyvoji paauglystė(www.psichoterapija.lt). E.Hurlock (1965) paauglystę periodizuoja atsižvelgdama į lytį: PERIODIZACIJA MERGAITĖS BERNIUKAI Ankstyvoji paauglystė 12-16 14-17 Vėlyvoji paauglystė 17-20-21 18-21 K.C.Garrison’as mano, kad bet koks skirstymas yra dirbtinis. Jis teigia, kad fazių ribos gali būti tik labai apytikriai apibrėžtos. I.Kon’as paauglystę skirsto į tris etapus: Paauglystė (11-12-14-15) Jaunystė (14-15-18) Vėlyvoji jaunystė ir brendimo pradžia (18-23-25) E.Erikson’as nurodo, kad paauglystė tęsiasi maždaug iki dvidešimties metų. J.Arnett (2000) išskiria laikotarpį nuo 18 iki 25 metų kaip atskirą, pavadindamas jį besiformuojančios pilnametystės laikotarpiu. Tas laikotarpis nepriklauso nei paauglystei, nei pilnametystei. J.Černiaus nuomone, paauglystė baigiasi iki 18 metų. Nuo 18 metų prasideda jauno suaugusio amžius ir tęsiasi iki 29 metų. A.Gučo manymu, paauglystė baigiasi iki 18 metų ir tada prasideda jaunystės laikotarpis. B. ir Ph. Newman paauglystėje išskiria du laikotarpius: Jaunesnysis paauglys (12-18 m.) Vyresnysis paauglys (18-22 m.) (Beresnevičienė D., 2003). 2.2. PAAUGLYSTĖ IR JAI KELIAMI UŽDAVINIAI Paauglystę ne vienas išgyvena sunkiai ir audringai. Galbūt todėl visuomenėje vyrauja nuomonė, kad nemažai paauglių susiduria su psichologiniais sunkumais. Šiame skyriuje norėčiau apžvelgti keletą teorijų, kurios padės plačiau paaiškinti paauglystėje iškylančius sunkumus. Viena iš svarbiausių šios srities teorijų yra klasikinė S.Freudo psichoanalizės teorija. Jos autorius mano, kad paauglystėje žmogus išgyvena genitalinį augimo laikotarpį. Santykinę ankstesnių laikotarpių rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Žadina meilės objektai, o malonumo šaltiniais tampa lytinių organų formavimasis ir jaudinimas. Šiuo metu vėl gali atsinaujinti Edipo komplekso konfliktai, jeigu jie nebuvo išspręsti anksčiau. Tai yra jeigu neįvyko sėkmingas libido išstūmimas ir perkėlimas, paaugliai pakliūva į savo pasąmoningų impulsų valdžią. Taigi paauglys patiria labiau ar mažiau įsisąmonintą konfliktą tarp savo seksualinių impulsų ir visuomenės draudimo juos tenkinti. Susidūrus geismui ir draudimui, kyla baimė. Todėl paauglys mėgina atsiskirti nuo šeimos aplinkos. Jis pradeda triukšmingai neigti šeimos nuomonę, skonį, įpročius ir tikslus. Paauglys, kuriam pavyksta savarankiškai įsitvirtinti ir nukreipti savo seksualinius poreikius į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus. Todėl paauglio maištas, psichoanalizės požiūriu, laikytinas neišvengiamu dalyku. Taigi, remiantis psichoanalizės teorija, galima padaryti išvadą, kad paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis, kurio metu svarbiausia ne nuslopinti paauglio maištą, bet padėti jam kuo kryptingiau siekti savarankiškumo ir visapusės nepriklausomybės nuo šeimos. Dar vienas psichologijoje gerai žinomas bandymas sistemiškai paaiškinti paauglių vystymąsi bei jo sunkumus yra E.Erikson’o teorija. Paauglystėje vyksta tapatumo krizė. Pasak E.Erikson’o, visuomenė paaugliui suteikia laiko labai svarbiems sprendimams priimti ir savo tapatumui suformuoti. Tačiau ne visi paaugliai vienodai sėkmingai tuo laiku pasinaudoja. Kartais sprendimus jie priima pernelyg anksti ir pereina į suaugusiųjų visuomenę tam nepasiruošę. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją, kai prisiima kelis skirtingus tikslus bei vertybes ir todėl negali rasti savo asmeninio tapatumo. Tokiems paaugliams sunku vykdyti jiems keliamus reikalavimus, atlikti mokyklines užduotis, susirasti draugų arba mąstyti apie savo ateitį (Giedrienė R., 1999). Kaip matome, E.Erikson’as mano, kad dauguma psichologinių paauglių sunkumų yra sietini su netinkamu tapatumo krizės įveikimu. Su šiuo požiūriu ne visiškai sutinka vystymosi užduočių ir jų įveikimo teorijos šalininkai. Antai R.J.Havighurst tvirtina, kad paauglys savo gyvenime susiduria su daugeliu pokyčių ir užduočių ir yra priverstas prie jų prisitaikyti. Teorijos autorius teigia, kad paauglystėje susiduriama su tokiomis užduotimis: • Suformuoti naujus ir brandesnius santykius su abiejų lyčių vienmečiais. • Įsisąmoninti vyrišką ar moterišką socialinį vaidmenį. • Priimti savo fizinės išvaizdos pokyčius ir išmokti veiksmingai naudotis savo kūnu. • Tapti emociškai nepriklausomam nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų. • Siekti ekonominės nepriklausomybės pagrindų. • Pasirinkti profesiją ir jai ruoštis. • Rengtis santuokai ir šeimyniniam gyvenimui. • Ugdyti intelektualinius sugebėjimus ir formuoti savybes, būtinas visuomeninei kompetencijai įgyti. • Išmokti socialiai atsakingai elgtis. • Suformuoti vertybių ir etinę sistemas, kuriomis būtų vadovaujamasi gyvenime. Aptariamasis autorius pažymi, kad psichologinių sunkumų turintys paaugliai įvaldę daug mažiau problemų įveikimo strategijų, yra nerimastingesni ir pažeidžiamesni (Giedrienė R., 1999). 2.3 PAAUGLYSTĖS STRESORIAI Streso dažnai neišvengia ir paaugliai. Daug streso jie patiria mokykloje, nes čia praleidžia didelę savo laiko dalį. H.I.Kaplan, B.J.Sadock (1988) išskyrė dažniausiai pasitaikančius psichosocialinius stresorius vaikams ir paaugliams (Žukauskienė R., 1996). Dažniausiai pasitaikantys psichosocialiniai stresoriai vaikams ir paaugliams Stresas Stresoriai įvykis aplinkybės Streso nėra Jokių stresą sukeliančių įvykių Jokių užsitęsusių neigiamų aplinkybių Lengvas stresas Susipyko su draugais, pakeitė mokyklą Nesantaika šeimoje, ankštos gyvenimo sąlygos Vidutinio laipsnio stresas Išmetė iš mokyklos, gimė brolis arba sesuo Nuolatinis nepasitenkinimas savimi, lėtinės tėvų ligos Sunkaus laipsnio stresas Tėvų skyrybos, suėmimas, nelauktas nėštumas Tėvų šiurkštus elgesys arba visiškas atstūmimas, mirtinos tėvų ligos Ypatingas stresas Tėvo mirtis, fizinė arba seksualinė negalia Pakartotinės fizinės ir seksualinės negalios Katastrofa Abiejų tėvų mirtys Lėtinė nepagydoma liga H.I.Kaplan ir B.J.Sadock vardindami psichosocialinių stresorių rūšis, į jų tarpą įtraukia ir perėjimo iš vaikystės į suaugusiojo statusą ciklą. Tai reiškia, kad pati paauglystė yra stresų laikotarpis. Tačiau paaugliai nevienodai reaguoja į stresą sukeliančias situacijas: kas vienam yra stresas, kitam – ne. Galima prieliada, kad kai kurios aplinkybės padidina subjektyviai paauglių išgyvenamą stresą. Kaip rašo L.C.Jensen “gyvenimo pokyčiai patiriami kaip stresiškesni, jeigu keli iš jų vyksta vienu metu, jei yra netikėti ir nauji, neaiškūs ir neišvengiami, jei paauglys yra atskirtas nuo savo draugų, artimųjų ir kitų žmonių” (www.asgaliu.lt/03/naudinga.filosofija.html). Stresas veikia trijose plotmėse: fizinėje, emocinėje ir elgsenos. Fiziniai streso simptomai yra labai įvairūs: virškinimo sutrikimai, apetito pokyčiai, miego sutrikimai, galvos skausmai, pykinimas, drebulys ir pan. Emociniai streso simptomai: įtampa, nervingumas, baimė, nerimas, padidėjęs įtarumas, prislėgta nuotaika, iniciatyvos nebuvimas ir pan. Patiriamą stresą liudijantys elgsenos požymiai: asocialus elgesys, nuolatinis užimtumas, pagilėjusios problemos šeimoje, nuolatinis rūkymas ar girtavimas ir t.t. (www.asgaliu.lt/03/naudinga.filosofija.html). Užsitęsęs, lėtinis arba dar vadinamas “blogasis” stresas neigiamai veikia paauglių psichologinę savijautą. Tokio streso pasekoje paaugliai būna išsekę, mirtinai pavargę jau net tik ką atsikėlę, baikštūs ir pasimetę, negali susikaupti, yra irzlūs ir pikti. Dauguma stresų su kuriais kasdien susiduriame, visų pirma sukelia psichinių sunkumų (Gartinkel B.,1986). Paaugliai labai dažnai kenčia nuo streso. G.S.Hall’as teigia, kad nors ne visi paaugliai patiria audras ir stresą, tačiau audros ir stresas dažniau pasireiškia paauglystėje nei kitais amžiaus tarpsniais. Paauglystės audros ir stresas lengviau praeina tradicinėse kultūrose nei Vakaruose. Hall’o nuomone, paauglystės audrų ir streso vaizdas susideda iš trijų komponentų: konfliktų su tėvais, nuotaikos svyravimų ir pavojingo elgesio (Hall G.S., 1999). Stresoriai paauglystėje gali būti įvairūs, susiję su problemomis tarp šeimos narių (tėvų skyrybos, prievarta šeimoje ir pan.), bendraujant su bendaamžiais (izoliacija, patyčios), mokytojais, stresas, susijęs su mokymosi nesėkme (egzaminai, kontroliniai) ir pan. Stresas gali ištikti visose sferose, kuriose paauglys veikia. L.Bulotaitė (2000) pabandė išsiaiškinti su kokiomis dažniausiai psichologinėmis problemomis paaugliai susiduria kasdien. Apklaususi 150 vyresnių klasių (14 – 18 metų) moksleivių pastebėjo, kad “net 42,7% moksleivių pabrėžė, kad jų santykiai su tėvais įtempti. 81% turi problemų bendraudami su mokytojais, 16,7% - su klasės draugais, 18% - su draugais. Įvertindami savo charakterį, mokiniai pabrėžė jautrumą, nepasitikėjimą savimi, pesimizmą, nesugebėjimą bendrauti. Tik 16,7% apklaustųjų moksleivių teigė, kad niekada nejautė nerimo, depresijos. 10% moksleivių skundėsi miego sutrikimais, 25,3% - nuotaikos svyravimais be priežasties. 10% prisipažino, kad jie nuolat būna stresinės būklės. Daug moksleivių sakė, kad juos slegia mokyklos aplinka. Jie nerimauja dėl pažymių, sunkiai įveikia mokymo programą, jaučia baimę ir įtampą prieš kontrolinius darbus. Nemaža dalis moksleivių prisipažino, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas – tai vienas iš šių sprendimo būdų (Bulotaitė L., 2000). Vaikų nesugebėjimas spręsti šių kasdieninių problemų, adekvačiai įvertinti savo poreikių patenkinimo galimybių ir apriboti juos, žemas savęs vertinimas bei panašios problemos sukelia vidinę psichinę įtampą ir verčia ieškoti būdų kaip ją sumažinti, atsipalaiduoti. Dažnai vaikai, nerasdami supratimo ir paramos šeimoje bei mokykloje, pasirenka socialiai nepriimtinus psichinės įtampos sumažinimo būdus. Tai gali būti rūkymas, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, įvairios asocialaus elgesio formos (agresija, chuliganizmas, nusikalstamumas). Didelė psichinė įtampa ir nemokėjimas su ja susidoroti gali privesti prie savižudybių, nervinių – psichinių sutrikimų (Bulotaitė L., 2000). 2.4 PAAUGLIŲ PSICHOLOGINĖ SAVIJAUTA MOKYKLOJE Užsitęsęs stresas neigiamai veikia paauglio psichologinę savijautą. Tačiau blogą psichologinę savijautą lemia ne tik stresas. Streso gali ir nebūti, tačiau paauglys jaučiasi emociškai blogai. Psichologinės savijautos apibrėžimų nėra daug. Pikūnas J., Palujanskienė A. (2000), psichologinę savijautą tapatina su psichinės sveikatos terminu, kuris reiškia psichinių sutrikimų nebuvimą, žmogaus jėgų rezervą, kurio dėka pastarasis gali nugalėti stresus ir sunkumus. Tai pusiausvyra tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio. Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomone, žmonėms, turintiems gerą psichinę sveikatą būdinga: • pasitenkinimas savimi, nerimo, baimės, kaltės nebuvimas ar silpnas išreikštumas bei sugebėjimas įvertinti teik savo galimybes, sugebėjimas, tiek ydas ir trūkumus; • geri santykiai su žmonėmis, sugebėjimas mylėti ir gerbti kitus, jausti atsakomybę už save; • bandymas spręsti iškilusias problemas, priimti pasikeitimus ir naują patyrimą, realių tikslų iškėlimas (www.baltimorepsych.com). Asmenybės gera psichologinė savijauta kolektyve apibrėžiama taip: “tai asmenybės pasitenkinimas veikla, tarpusavio santykiais, vadovybe, jos saugumo jausmas, vidinė ramybė. Visa tai apibrėžiama terminu emocinis komfortas”. Kitų autorių nuomone (Bukšnytė L., 1999) moksleivių psichologinę savijautą apibrėžia kaip nerimastingumo, savigarbos lygis bei moksleivių požiūris į mokytojus. Tai rodo, kad moksleivių psichologinė savijauta yra siejama su jų požiūriu į mokymąsi, mokytojus. J.Makari ir A.Zaborskio tyrimo duomenimis, tokie moksleivių teiginiai kaip “gera mokytis”, “patinka mokytis” yra laikomi psichologinės savijautos mokykloje rodikliais, o požiūrio į mokyklą ir psichologinės savijautos mokykloje sąvokos vartojamos kaip sinonimai (Makari J.,Zaborskis A., 2000). M.Pileckaitė – Markovienė psichologinę savijautą laiko emociniu požiūrio į mokymąsi aspektu (Pileckaitė – Markovienė M., 2001). Autorė psichologinę savijautą mokykloje sieja su mokinių vidine darna. “Aukštesnę vidinę darną turintys vaikai geriau juačiasi mokykloje” (Pileckaitė – Markovienė M., 2001). Visų pirma, kad paauglys gerai jaustųsi, pajustų emocinį komfortą, be galo svarbus veiksnys yra teigiams savęs vertinimas. Savęs vertinimas – tai pagrindinė asmenybės charakteristika, jos branduolys. Nuo savęs vertinimo lygio priklauso asmenybės aktyvumas, jos dalyvavimas kolektyvo veikloje. Netikusiu, nieko nevertu save laikantis žmogus dažnai mažai ir stengiasi pakeisti savo likimą, kad jis taptų linksmesnis. O gerai save vertinantys dažnai linkę įtemptai dirbti. Jų savigarba neleidžia dirbti nepakankamai gerai. Teigiamas savęs vertinimas ir pasitikintis elgesys padeda įveikti stresą. Pasitikėjimas savimi reiškiasi mokėjimu aiškiai išreikšti savo mintis ir jausmus, o tai mažina nerimą, baimę, kitas neigiamas emocijas (Kite M.E., 1988). A.Zaborskio, N.Žemaitienės tyrimai parodė, kad dauguma 11 – 15 metų moksleivių į bendravimą su mokytojais žiūri palankiai, tačiau didelė jų dalis nesijaučia mokytojų pripažįstami ir vertinami kaip asmenybės. Kai kuriems mokiniams atrodo, kad mokytojai per daug reikalauja ir tikisi iš mokinių (Zaborskis A. ir kiti, 1996). Tyrimai rodo, jog toli gražu ne visad Lietuvos moksleiviai patenkinti bendravimu su savo mokytojais. Vaikų nuomone, mokytojai nemoka su jais bendrauti (šitai pažymi 29% tiriamųjų moksleivių), stokoja pagarbos mokinio asmenybei (32%), mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta jų interesų ir poreikių (39%). Panašius duomenis pateikia E.Martišauskienė: 34,8% jos tiriamųjų vyresniųjų paauglių, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose ir gimnazijose, pažymi, jog santykių su mokytojais kokybė yra nepakankama, o 2,8% - netgi neigiama. L.Bukšnytė, lygindama jaunimo mokyklų ir bendrojo lavinimo mokyklų moksleivius, rado reikšmingą skirtumą: jaunimo mokyklų moksleiviai santykius su mokytojais vertino palankiau nei bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai (Bukšnytė L., 1999). Paauglių psichologinė savijauta priklauso ir nuo santykių su tėvais. Prof.habil.dr.Z.Bajoriūnas sako, kad tėvai ir vaikai vieni su kitais susiję fiziologinėmis ir dvasinėmis reakcijomis, veikia vieni kitų sveikatą, psichologiją ir aspiracijas . A.Zaborskio ir kitų tyrimais nustatyta, kad tie paaugliai, kurie lengvai bendrauja su tėvais, mažiau linkę rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus, ar kitaip negatyviai elgtis. Moksleiviai, kuriems sunkiau sekasi bendrauti su tėvais, dažniau nei kiti nurodė jaučią psichosomatinius negalavimus: galvos skausmą, irzlumą, blogą nuotaiką, nuovargį, nemigą. Tokiems paaugliams sunkiau sekasi ir mokykloje: jie dažniau patiria vienišumo jausmą, draugų atstūmimą ir tyčiojimąsi. (A.Zaborskis ir kiti, 1996). L.Bulotaitė, apklaususi 150 vyresnių klasių (14 – 18m.) moksleivių nustatė, jog net 42,7% moksleivių santykiai su tėvais įtempti. (Bulotaitė L., 2000). M.Barkauskaitės tyrimo duomenimis beveik 50% tirtų paauglių artimiausioje aplinkoje – šeimoje ir klasėje – jaučiasi nesaugūs, nereikalingi, nemylimi ir nepripažinti, ko negalima pasakyti apie pasirinktas bendraamžių grupes. 50% paauglių šeimose neturi palankių sąlygų humaninio ugdymo pradmenims rastis, t.y. vieni neturi sąlygų save teisingai suprasti, realiai save įvertinti, kiti negali savęs realizuoti, pasirinkti, apsispręsti, savarankiškai veikti, treti jaučia nuolatinę įtampą, dėmesio, pagalbos, emocinio ryšio, bendrų išgyvenimų, įvertinimo, pripažinimo stoką. Tokioje šeimoje nematoma, nejaučiama, ką išgyvena paauglys, nesistengiama jam padėti, nesukuriamos sąlygos vidinei paauglio harmonijai. Tai neabejotinai turi įtakos ir paauglio savijautai mokykloje, draugų grupėje, visuomenėje (Barkauskaitė M., 1999). Paauglio konfliktas ir su šeima, ir su mokykla didina savižudybės minčių riziką: berniukams 2 kartus, mergaitėms – 3 kartus (Zaborskis A., 1996). Pernelyg didelė tėvų globa, rigidiškumas, konfliktų vengimas, įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti paauglių psichosomatinių ligų priežastimis. Tėvų auklėjimo stilius formuoja elgesį, siekius ir asmenybės bruožus. Per griežtas tėvų elgesys ugdo paauglio nepasitenkinimą kitais ir savimi, agresyvumą, nerimastingumą, o palankumas, supratimas – savarankiškumą, aukštesnių aspiracijų lygį. Perdėta globa skatina savimeilės pasireiškimą. Fizinės bausmės tik laikinai nuslopina išorinį agresyvumą, tik laikinai “išsprendžia” konfliktus, tačiau visam laikui palieka randus paauglio psichikoje (Klimauskaitė A., 2001). Paauglių emocinę būklę stipriai veikia krizės šeimoje. F. Cawood teigė, jog kiekvienam paaugliui reikia tėvų, kurių santuokiniai ryšiai stabilūs (Cawood F., 1981). Skyrybų atveju paauglio psichikoje prasideda negrįžtamas procesas – savivertės sumažėjimas, pradedama blogiau mokytis, tampama nedrausmingais. Gana dažnas atvejis – bėgimas iš namų. Dėl prasto emocinio būklės, blogos savijautos paauglys dažnai nustoja lankyti mokyklą. Taigi, namų įtaka paauglio psichologinei savijautai yra labai ryški. Ji nulemia, koks laimingas, saugus ir pusiausvyras, tvirtas bus paauglys, kaip jis bendraus su suaugusiais, bendraamžiais; ar bus savimi pasitikintis (Cawood F., 1981). Paauglystėje labai išauga draugystės su bendraamžiais poreikis. Bendravimo įgūdžių paauglys taip pat daugiausia mokosi ne iš suaugusiųjų, o iš savo draugų. Daugelis sveikatai žalingų elgesio būdų gali būti naudojama vien norint sulaukti bendraamžių palankumo ir pripažinimo (Zaborskis A. ir kiti, 1996). Kadangi dauguma vienmečių šiame amžiaus tarpsnyje išgyvena panašias problemas, todėl tarp benraamžių lengviausia rasti emocinį palaikymą ir supratimą. Paaugliai, kurių bendravimas su vienmečiais dėl vienokių ar kitokių priežasčių susiklostė nesėkmingai, tampa izoliuoti, atskirti nuo benraamžių grupės (Zaborskis A. ir kiti, 1996). Želvys R. sako, kad nepopuliarūs bendraamžių tarpe paaugliai papuola į uždarą emociškai prislėgtų, pernelyg įsigilinusių į save, neužtikrintų savo reikšmingumu paauglių ratą. Savo atstumtumo supratimas dar labiau sumažina paauglio pasitikėjimą savimi ir sustiprina jo socialinės izoliacijos jausmą. Sėkmingas paauglio bendravimas dažniausiai apsprendžia jo psichinę sveikatą. Tai taikytina tiek nervų ir psichinėms ligoms, tiek ir asocialiems pasireiškimams. Psichologiniai duomenys rodo, jog sutrikę santykiai su bendraamžiais veda į įvairias emocinės ir socialinės adaptacijos formas (Želvys R., 1994). Mokykla – svarbi socialinė terpė, kurioje paauglys praleidžia didelę savo laiko dalį. Dėl šios priežasties psichologinis klimatas mokykloje labai veikia paauglio emocijas. A.Zaborskio ir kitų tyrimų duomenimis, daugumos (apie ¾ ) apklaustųjų moksleivių požiūris į mokyklą pozityvus: jie teigė, kad “mokykloje labai patinka” arba “šiek tiek patinka”. Akivaizdu ir tai, kad būti mokykloje labiau patiko mergaitėms nei berniukams. Tačiau net ketvirtadaliui berniukų “lankyti mokyklą yra nuobodu”, “pamokos yra nuobodžios” ir “būtų nuostabu jei nereikėtų eiti į mokyklą”. Mergaičių atsakymai šiek tiek pozityvesni. Bodėjimasis mokykla didėja kartu su amžiumi nuo 11 iki 15 metų. Dauguma apklausoje dalyvavusių moksleivių sakė, “kad didžioji dalis to, ko išmokstame mokykloje yra naudinga” arba “aš daug išmokstu mokykloje”. Tai siejasi su dominuojančia pozityvia nuostata mokyklos atžvilgiu. Tačiau vis tiek dalis mano, kad ėjimas į mokyklą yra tuščias laiko gaišimas. 52,4% mokinių tvirtino, kad mokykloje būti gera, savo mokyklos dalimi jautėsi 45,6%, tačiau to negalėtų pasakyti atitinkamai 26,8% ir 29,2% apkaustųjų (Zaborskis A. ir kiti, 1996). Kad žmogus emociškai jaustųsi komfortabiliai, jis turi būti saugus. Deja, mokykla nėra ta vieta, kur mokiniai galėtų jaustis saugiai. A.Zaborskio ir kitų autorių tyrimais nustatyta, kad tik du trečdaliai moksleivių buvo tikri dėl savo saugumo mokykloje. Kiti tvirtino, kad mokykloje neikada nesijaučia saugūs ir ramūs (3,9%) arba saugumo ir ramybės jausmą patiria retai (9,7%) (Zaborskis A. ir kiti, 1996). Hill K. teigia, kad mokykloje yra iki 40% visų faktorių, kurie blogina mokinių savijautą. Ji pateikė Amžiaus tarpsnių fiziologijos instituto (Rusija) duomenis apie rizikos faktorius mokykloje. Į juos įeina: • stresinė pedagoginė taktika; • mokymosi proceso intensyvumas; • mokymo metodikos; • technologijų neatitikimas mokinių amžiui ir galimybėms; • neracionalus mokymosi veiklos organizavimas; • sveikos gyvensenos mokymo nebuvimas. Minėta autorė teigia, kad į mokyklą ateina apie 20% vaikų su jau sugadinta psichine sveikata, o baigiant pirmą klasę tokių vaikų jau padaugėja iki 60- 70%. Stresas beceik tapo tradicinės mokymo metodikos pagrindu (Hill K., 1988). L..Bukšnytė, lygindama jaunimo mokyklos moksleivius su bendrojo lavinimo mokyklos moksleiviais, nustatė, kad dauguma jaunimo mokykos tiriamųjų jaučiasi pakankamai gerai (82,4%), o bendrojo lavinimo mokykloje taip pat jaučiasi tik 44% tiriamųjų. Taip pat paaiškėjo, kad jaunimo mokyklose mokiniai jaučiasi labiau gerbiami ir saugųs, mažiau įsitempę. Dauguma moksleivių nurodė, jog jie jaučia įtampą, kai rašo kontrolinį darbą, nepasiruošia pamokai, yra kviečiami atsakinėti prie lentos, prieš klasę, kai gauna blogą pažymį, kai mokytojai pikti, rėkia ant mokinių ir pan. (Bukšnytė L., 1999). Kaip galima pastebėti paauglio psichologinę savijautą, įtakoja daugelis faktorių: santykiai su tėvais, mokytojais, bendraamžiais, draugais; jų vertinimas; paauglio paties vertinimas, mokyklos psichologinis klimatas ir kt. Tačiau Makari J. ir Zaborskio A.. nuomone, reikšmingiausi moksleivių savijautos veiksniai yra teisingas mokytojų elgesys vertinant moksleivius, saugumo pojūtis mokykloje ir mokytojų bei bendraamžių parama (Makari J., Zaborskis A., 2000). Bloga mokinio savijauta, kitaip sakant, psichologinio diskomforto jautimas mažina intelektinės veiklos galimybes, moksleivio darbingumą, iniciatyvumą, apsunkina bendravimą su kitais žmonėmis, skatina vengti tų situacijų, kurios sukelia nemalonius išgyvenimus, potyrius, dėl kurių mokinys gali išeiti iš mokyklos jos nepabaigęs (Klimauskaitė A., 2001). III. LYČIŲ SKIRTUMAI III.1 ABIEJŲ LYČIŲ ASMENYBINIAI SKIRTUMAI Spranger’is šiuo klausimu taip teigia: be abejo, mes nežinome, kad mergaitės psichinis išsivystymas vyksta kitaip, kad jos sielos struktūra yra kitokia negu berniuko. Bet tuos giliau siekiančius struktūros skirtumus suimti į sąvikas labai sunku (Renzetti C.M., 1989). Kokios gi lyčių psichinių skirtumų preižastys? Psichologai G.Haymans, A.Huth yra pateikę tokius šios problemos aiškinimus: • Vyrai ir moterys psichiniu atžvilgiu gimsta vienodi. Skirtumai atsiranda tik laikui bėgant dėl išorinių veiksmų. • Vyrai ir moterys gimdami paveldi psichinius lyčių skirtumus, bet tas skirtumų paveldėjimas yra protėvių įgytas, patiriant praėjusių laikų politinių bei socialinių sąlygų įtaką. • Psichiniai lyčių skirtumai nuo pat pirmųjų žmonių atsiranda drauge su fiziniais skirtumais. Vadinasi, psichinių lyčių skirtumai glūdi pačių žmonių prigimtyje ir nėra auklėjimo arba socialinių sąlygų padarinys. Daugelis asmenybės kintamųjų skiriasi priklausomai nuo lyties. Catell’io 16 PF (pradinių faktorių) 1965m. tyrimas parodė, kad 5 faktoriai parodo didžiausią lyčių skirtumą. Vyrai yra labaiu dominuojantys ir užsispyrę, o moterys labiau nuolankios ir prisitaikančios (faktorius E). Moterys yra švelnesnės psichikos ir jautresnės, o vyrai griežtesni ir savimi pasitikintys (faktorius I). Faktorius M rodo, kad moterys labiau išsiblaškiusios ir kūrybingos, o vyrai – praktiški bei besirūpinantys “žemiškais” dalykais. Faktorius N rodo, kad vyrai labiau apskaičiuojantys, o moterys atviros tarpasmeniniuose santykiuose. Faktorius Q1 rodo, kad vyrai linkę pokyčiams ir liberalūs, o moterys konservatyvesnės ir linkusios laikytis tradicijų. Išvada – vyrai ir moterys turi skirtingas vertybių skales. Myers’o – Briggs’o tipo rodiklis. Pagal jį moterys yra bendrai ekstravertės, intuityvios, jausmingos; vyrai – intravertai, jaučiantys, galvojantys. Labiausiai skiriasi Mąstymo (v) – Jautimo (m) skalės, todėl yra naudojamos kitos normos individualiems tyrimams (Myers ir McCaulley, 2001). Wiggins’o tarpasmeninių santykių būdvardžių skalėj, Jerry Wiggins’as (1979) prašė nurodyti būdvardžius, apibūdinančius juos pačius. Kai kurios skalės, ambicijų – dominavimo (PA) ir šilumos sutikimo (LM), buvo tapatinamos su vyriškumo ir moteriškumo skalėmis kaip pagal Bem (1974) tyrimą. Moteriškumo matas tipiškai nurodo į emocionalų ekspresyvumą, o vyriškumo matas nurodo instrumentinį elgesį. Paauglystėje per palyginti trumpą laiką vaiko kūnas patiria daug svarbių pasikeitimų. Egzistuoja individualūs fizinės raidos skirtumai. Vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti vėliau, taigi ne visi paaugliai atitinka bendraamžių grupėje dominuojančius stereotipus. Šie stereotipai formuojasi labai anksti, dar iki paauglystės. Tam didelės įtakos turi kultūra bei masinės informacinės priemonės. Socialinis soaudimas nevienodai paveikia mergaites ir berniukus. Dėl vėlyvo lytinio brendimo mergaitės nerimauja, tačiau tas nerimas nepalieka ryškių pėdsakų. Tuo tarpu lėčiau bręstantys berniukai tarp savo bendraamžių turi žemesnį socialinį statusą, patiria nepilnavertiškumo kompleksą, priklausomybės jausmą. Šios berniukų problemos neretai palieka žymę ir suaugusiojo asmenybėje (Vaičiulienė A., 1998). Pastebėta, kad mergaitės lengviau save tapatina su moteriška gimine, nei berniukai su vyriška. Berniukams tai vyksta ne taip sklandžiai. Visuomenė ir bendraamžių grupės toleruoja kur kas didesnę seksualinių vaidmenų įvairovę, tuo tarpu griežtų vyriškumo kanonų nepaisymas paaugliui gali sukelti daug psichologinių sunkumų (Vaičiulienė A., 1998). Lyčių esminis pastovumas vaikystėje yra beveik vienodas. Tačiau asmenybės testai rodo, kad paauglės mergaitės ir suaugusios moterys turi daugiau neurotinių simptomų nei vyrai. Šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad mūsų visuomenė apbrėžia psichinę sveikatą, atsižvelgdama į vyro vaidmenį arba juk testus dažniausiai sudaro vyrai. Buss ir Finn (1987) studija rodo, kad baimė ir kaltės jausmas aukštesni moterų tarpe. Dattel ir Neimeyr (1990) ištyrė, kad moterys labiau bijo mirties. Šie ir daugelis kitų autorių rašo, kad moterys labiau kenčia nuo depresijos. Pyktis ir agresija labiau būdinga vyrams. Daugybė skirtumų, kurie egzistuoja tarp vyrų ir moterų, turi pakankamai didelę prasmę. Moterys yra ištvermingesnės nei vyrai. Berniukų didesnis mirtingumas gimstant. Moterys rečiau serga pavojingomis ligomis, pvz. Širdies ligomis. Moterys į aplinkinio pasaulio įvykius reaguoja aštriau, individualiau, su didesne užuojauta. Mažos mergaitės įpranta pasitenkinti siauresne veiklos sritimi ir menkiau priešinasi kontrolei. Jos mažiau turi to impulsyvumo, kuris vėliau turi įtakos teisėtvarkos pažeidinėjimams, lyginant su berniukais ir vyrais (Vaičiulienė A., 1998). J.Stapley, J.M.Haviland (1991) teigimu, paauglės merginos yra linkusios domėtis tarpasmeninių santykių sritimi, tuo tarpu vaikinai domisi sportu, mėgstamiausiais užsiėmimais ir laimėjimais. Vaikinus labiausiai emociškai sutrikdo laimėjimų srities nesėkmės, o merginos yra jautriausios tarpasmeninių santykių problemoms. Lietuvoje ištyrus paauglių ateities orientacijų ypatumus, buvo gauti tokie rezultatai: Lietuvos merginų ir vaikinų ateities orientacijos iš dalies atitinka tradicinius lyties vaidmeniui keliamus reikalavimus, tačiau merginoms labiau būdinga aktyvesnė laimėjimų orientacija, nei vaikinams. Reikšmingai skiriasi vaikinų ir merginų ateities tikslai: merginos ateitį sieja su išsilavinimu, o vaikinai su nuosavybe ir turtu susijusiais tikslais (Sondaitė J., 2001). Išanalizavus suicidinį elgesį tarp lyčių Sondaitė J. pateikė tokias išvadas: suicidiniai veiksniai tarp berniukų turi didesnį endogeninį rodiklį t.y. tarp jų daugiau pacientų, sergančių depresija, psichopatijomis, dažnesi pasikartojantys suicidai, dažnaiu nei tarp mergaičių pasitaiko realūs bandymai nusižudyti. Tarp berniukų dažniau pasireiškia asocialus elgesys (Sondaitė J., 2001). Naujausi psichiatrų tyrimai rodo, kad paaugliai gana dažnai yra linkę į savižudybes. S.Meyers tyrė 64 paauglius tarp kurių: 33 buvo kilusių minčių apie savižudybę, 15 jau vieną ar du kartus bandė žudytis, o 6 iš jų reikėjo medicininės pagalbos. Visiems tiriamiesiems buvo nustatyta depresija, šizofrenija ir kitos ligos. Buvo rasta didelė koreliacija tarp depresijos ir savižudybės tendencijos. Taip pat pastebėta, kad tie paaugliai, kurie jau kartą bandė žudytis, būtinai tai pakartojo ir antrą kartą. Pagrindiniai savižudybės faktoriai buvo narkotikų ir alkoholio vartojimas. Autorė tiki, kad pagrindinė narkotikų ir alkoholio vartojimo priežastis yra depresija (Duoglas R.,Robinsons and Norman E.Alessi, 1990). Ištyrus paauglių vertybines orientacijas, pastebėta, kad vaikinai labiau, nei merginos vertina materialinę gerovę, įspūdžių pilną gyvenimą ir malonumus. Merginoms yra reikšmingersnės vertybės: šeimos gerovė, rūpinimasis artimaisiais ir tikra darugystė arba artimas bendradarbiavimas (Ivanauskienė V., 2000). III.2 SKIRTINGOS LYČIŲ REAKCIJOS Į STRESĄ Priešingai, nei buvo manoma anksčiau, moterys stresą įveikia kitaip, negu vyrai – teigiama naujausių stresų tyrimų išvadose. Naujausi tyrimai parodė, kad moterys ir daugelis moteriškos lyties gyvūnų į stiprų stresą reaguoja aiškiu noru globoti ir ieškoti paramos aplinkoje. Tokia elgsena tikriausiai susiformavo per žmogaus evoliucijos tūkstantmečius, svarsto psichologai, nes mamos globėjišku elgesiu sugebėdavo išsaugoti vaikus. Globėjiška elgsena turi fiziologinį pagrindą, - teigia UCLA psichologai. Svarbiausią vaidmenį vaidina hormonas oksitocinas, gaminamas smegenyse. Labai daug šio hormono moterų organizmas pasigamina gimdymo metu – jis palengvina gimdymą. Streso metu šį hormoną gamina ir vyro, ir moters organizmai. Oksitocinas padeda organizmui nusiraminti. Moterų lytinis hormonas estrogenas stiprina oksitocino poveikį, o vyrų lytinis hormonas androgenas – priešingai jį silpnina. Moterų psichinė ir fiziologinė reakcija į stresą skiriasi nuo vyrų, ir galbūt todėl moterys gyvena ilgiau už vyrus 7,5 metų, - teigia S. Teilor. Šių tyrimų išvadas, psichiatrijos profesoriaus B.Doyle nuomone, neprieštarauja kitoms teorijoms – pavyzdžiui, tarpasmeninių santykių stilių teorijai, pagal kurią moterys lengviau negu vyrai užmezga socialinius ryšius, joms labaiu patinka kuo nors rūpintis, aukotis. Stresą patyrę vyrai elgiasi objektyviau ir analitiškiau, o moterys – subjektyviau bei jausmingiau. Vyrai pirmiausia stengiasi suvokti, kas vyksta aplinkui. Jie streso atsikrato, keisdami išorinį, objektyvų pasaulį. Streso apimtas vyras pasineria į savo mintis ir stengiasi nuspręsti, ką reikia daryti, kad stresas sumažėtų. Moters psichika krypsta į vidinį subjektyvų pasaulį. Moterys stengiasi sumažinti stresą, keisdamos save. Jos Į stresą pirmiausia reaguoja jausmais, kurie padeda joms atgauti pusiausvyrą, jos siekia išsiaiškinti savo nuostatą ir, norėdamos sumažinti stresą, ima keisti save (Gray J., 2000). Atsitikus kokiam nors nemalonumui, vyras, norėdamas išlaikyti savitvardą, stengiasi objektyviai išanalizuoti savo jausmus ir svarsto, kaip galėtų pakeisti susidariusią padėtį. Jis budriai ir atidžiai stebi išorinę aplinką bei tuomet gali nustatyti, kur jo kaltė, kad atsirado problema. Po to jis ieško objektyvių problemos sprendimo būdų. Šitaip jis ima suprasti ir pripažinti savo atsakomybę dėl to, kas nutiko. Streso apimta moteris, priešingai, ima gilintis į savo jausmus. Tik tuomet ji gali vertinti tai, kas nutiko, kodėl taip yra ir ką reikia daryti. Yra skiriamos trys pagrindinės moterų ir vyrų reakcijo į stresą. Galima teigti, kad kas būdinga suaugusiems tas, greičiausiai, būdinga ir paaugliams. Pirma vyrų reakcija į stresą: atitolimas Patirdamas stresą, vyras stengiasi neigti savo jausmus ir emocinį skausmą ir taip atitolsta. Jis nenori bendrauti ir kalbėti. Nesuvokdamas savi skausmo, vyras nemato ir kitų žmonių kančios. Jis nepajėgia užjausti. Vyras elgiasi lyg niekur nieko, tačiau atrodo nepasiekiamas ir užsisklendęs, nes slopina savo jausmus. Antra vyrų reakcija į stresą: niurzgėjimas Streso apimtas vyras visą savo dėmesį sutelkia į vieną tikslą. Tokį vyrų priešinimąsi galima paaiškinti remiantis svarbiu psichologiniu vyrų ir moterų skirtumu. Moterų didžioji smegenų jungtis yra didesnė negu vyr. Tai yra dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulio jungiamasis audinys. Trečia vyrų reakcija į stresą: užsisklendimas Vyrai užsisklendžia nevalingai. Šio proceso jis neįstengia kontroliuoti. Savyje užsisklendęs vyras tarsi perspėja, kad niekas tegul nemėgina jam siūlyti jokios pagalbos. Patyrę stiprų stresą, daugelis vyrų slopina savo jausmus ir stengiasi padėtį įvertinti objektyviai. Streso apimtas vyras linkęs savyje užsisklęsti ir atsiriboti nuo savojo aš, Tik taip jis gali atgauti pusiausvyrą (Gray J., 1999). Pirma moters reakcija į stresą: per didelis rūpestingumas Apimtos streso moterys tampa emocingesnės. Būdama tokios būsenos, moteris nesugeba nustatyti prioritetų. Jai darosi vis sunkiau atskirti savo poreikius nuo kitų. Antra moters reakcija į stresą: irzlumas Ypač didelis rūpestingumas sukelia moteriai įtampą, todėl ji ima per jautriai į viską reaguoti, Būdama tokios būsenos, ji ima kalbėti neracionaliai, nenuosekliai, nelogiškai, prišneka neteisybių, o paskui pamiršta, ką sakiusi, arba aiškina, kad ne tai norėjusi pasakyti. Po kelių minučių jai pačiai viskas gali atrodyti juokinga. Trečia moters reakcija į stresą: išsekimas Būdama tokios būsenos, moteris jaučiasi visiškai išsekusi ir netekusi jėgų, Tokiu momentu moteris negali jaustis vieniša. Jai reikia kitų žmonių pagalbos. Pasiekusi ribą, moteris atrodo visiškai tuščia ir bejėgė. Iš tikrųjų energijos jai pakanka, tik ji prarado ryšį su ja. Moteris jaučia, kad "privalo" veikti, tik neįstengia veikti viena. Jai reikia pagalbos. Kol niekas jai nepadės, ji neatgaus energijos. Paprastai vyrai geriau sugeba sugriauti sistemas, naujai pažvelgti į problemos sprendimą,apskritai vyrams būdinga didesnė”nepriklausomybė nuo lauko”,t.y. sugebėjimas išvengti problemos konteksto įtakos.Rizikingose situacijose vyrai smalsesni ir žymiai mažiau konservatyvūs.Tačiau žmonių santykių problemų srityje moterys pralenkia vyrus.Iškilus žmogiškoms problemoms vyrai linkę duoti patarimus, o moterys linkusios rodyti įsijautimą į asmens emocinę būklę (Rosenfield S., 1980). E.Eriksonas teigia, kad socialinėje sferoje vyrai ir moterys gali vienodai sėkmingai dirbti ir vadovauti. Tačiau visuomenė, dovanojusi moteriai laisvę, mėgdžiojimui nieko kito nepasiūlė, tik vyrišką modelį. Moters įtaka visuomenėje niekada nebus visiškai realizuota, jei ši įtaka neatspindės vidinės erdvės egzistavimo, moters sielos poreikių ir galimybių. Moteris turi išplėtoti savo savybes, kusios biologiškai ir fiziologiškai sąlygotos (Vaičiulienė A., 1998). Daugelis su lytimis siejamų asmenybės ir jausmų skirtumų nulemia kultūra arba bent jau jie yra didele dalimi aplinkos ir paveldėjimo sąveikos pasekmė. Kadangi kultūra keičiasi, kartais net labai sparčiai, tą kultūrą atspindintis elgesys taip pat gali keistis ir keičiasi. IV. DARBO OBJEKTAS, TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖ Diplominio darbo objektu buvo pasirinkti 14 – 16 metų paaugliai. TIKSLAS: Išanalizuoti 14 – 16 metų vaikinų ir merginų mokyklinio streso įveikimo ir psichologinės savijautos įveikimo sąsajas. UŽDAVINIAI: 1. Remiantis literatūra išanalizuoti streso sąvoką ir psichologinę savijautą mokykloje. 2. Palyginti mokyklinio streso įveikimo stilius tarp vaikinų ir merginų. 3. Palyginti psichologinę savijautą mokykloje tarp vaikinų ir merginų. 4. Palyginti bendros psichologinės savijautos ir streso įveikimo stilių koreliacijas. 5. Palyginti streso įveikimo stilių ir psichologinės savijautos parametrų koreliacijas. 6. Suformuoti psichologinės pagalbos būdus paaugliams, patiriantiems mokyklinį stresą. HIPOTEZĖ: Į stresą skirtingai reaguoja vaikinai ir merginos. Vaikinai yra linkę labiau gilintis į problemą, o merginos labiau vadovaujasi emocijomis. V. TIRIAMIEJI, TYRIMO METODIKOS IR ORGANIZAVIMAS Tiriamųjų skaičius: 603 mokiniai (296 berniukai ir 307 mergaitės); Tiriamųjų amžius: 14 -16 metų; Tyrimo vieta: Telšių “Germanto” vidurinė mokykla ir Telšių “Kranto” vidurinė mokykla; Vilniaus Grigiškių vidurinė mokykla ir Vilniaus Sausio 13 – osios vidurinė mokykla; Palangos senoji gimnazija; Klaipėdos Vytato Didžiojo gimnazija; Mažeikių raj. Krakių kaimo pagrindinė mokykla. Tyrimo organizavimas: Tyrimas buvo atliekamas pamokų metu, anonimiškai. Mokiniams buvo pateiktos anketos su klausimais ir galimais atsakymų variantais, jie turėjo jas užpildyti. Tyrimo metodikos 1990, 1992 metais Endleris ir Parkeris su aukštųjų mokyklų studentais atliko testą: kaip susidoroti su mokykliniu stresu. Jie išskyrė tris etapus, kovojant su stresu: sukoncentruotas į problemą, į emocijas ir į vengimą. Šiuo pavyzdžiu buvo sukurtas testas, skirtas mokyklų moksleiviams. Klausimyne buvo 66 klausimai iš kurių 21 sukoncentruotas į problemą, 37 - į emocijas, 18 - vengimą. Į klausimus atsakinėjo 393 aukštosios mokyklos pirmo kurso studentai. Hensas paruošė dvi klausimyno versijas A ir B. A versija tiria susidorojimo su stresu stilių, o B skirta tirti susidorojimo strategijai. Abi versijos turi po 42 klausimus. Klausimynas buvo pateiktas 696 pirmo kurso studentams (393 merginoms ir 303 vaikinams). Pusė tiriamųjų pirma užpildė A versiją ir tik po to B, o kiti atvirkščiai, Atskirai buvo analizuojami berniukų ir mergaičių atsakymai. Galutinės klausimyno skalės buvo sudaromos pagal empirinius ir teorinius berniukų ir mergaičių gautus atsakymus. Buvo patikslinti ir etapai: 1. Sukoncentruotas į problemą. Sudaro 11 klausimų, tokių kaip: aš kaupiu informaciją, kuri padeda susidoroti su iškilusia problema; aš susikoncentruoju, spręsdamas problemą ir pan. 2. Sukoncentruotas į emocijas. Taip pat sudaro 11 klausimų: aš stengiuosi kontroliuoti savo emocijas; aš aptinku save verkiant; aš kaltinu save, kad pakliuvau į tokią situaciją... 3. Sukoncentruotas į vengimą. Sudaro 11 klausimų: aš žiūriu TV; aš pasiilgstu klasės draugų; aš bendrauju... 33 klausimai yra diagnostiniai, o kiti orientaciniai. Šis klausimynas buvo atliekamas pakartotinai ( 4 savaičių laikotarpyje). Buvo pastebėta, kad A versijoj skalė pakilo nuo 37 iki 51 ir kad berniukai yra stabilesni nei mergaitės. B versijoj rezultatas buvo nuo 27 iki 55. Ir vėl berniukų rezultatai buvo geresni nei mergaičių. Nors koreliacinis koeficientas 100 žmonių pakyla nuo 06 iki 20, bet šie koeficientai yra labai žemi. Tai yra pirmas originalus Lenkų klausimynas, kurio pagalba galima nustatyti stilių ir strategiją, kovojant su mokykliniu stresu. Jis skirtas 15-16 metų paaugliams. Norint jį pritaikyti vyresnio amžiaus grupėms, reikia daugiau patobulintų tyrimų (Endler N. S. & Parker J. D. A., 1990). Streso įveikimo stiliaus nustatymui buvo naudota modifikuota klausimyno versija. Buvo atlikta faktorinė analizė ir bandyta klausimyną pritaikyti lituvių paaugliams ir buvo išskirti 4 būdingi faktoriai: 1. Susitelkimas ties problema (pgl. Endlerį ir Parkerį – problemos sprendimas). Sudaro 16 teiginių, tokių kaip: ieškau informacijos, kuri padėtų man išspręsti problemą, palaipsniui bandau atsikratyti savo problemų, bandau labiau panaudoti savo sugebėjimus ir potencialus ir pan. 2. Emocinis išgyvenimas (pgl. Endlerį ir Parkerį – emocinis reagavimas). Sudaro 10 teiginių, tokių kaip: gailiuosi savęs, kaltinu save už tai, kad pakliuvau į tokią situaciją, prašau klasioko pagalbos ir pan. 3. Koncentruotas į dezadaptyvų vengimą. Sudaro 6 teiginiai, kaip: reiškiu pyktį žmogui, kuris sukėlė mano problemą, geriu alų, vyną ar likerį, keikiuosi ir pan. 4. Koncentruotas į adaptyvų vengimą. Sudaro 8 teiginiai, kaip: vaikštau po parduotuves, nusiperku sau ką nors, bendrauju, juokiuosi ir stengiuosi išlaikyti humoro jausmą ir pan. Kaip pastebime vengimas buvo išskirtas į dvi grupes: adaptyvus ir dezadaptyvus. Taip buvo pavadinta remiantis teiginiais. Kaip žinome dezadaptyvus elgesys yra toks, kuris netelpa į visuomenės nustatytas normas ir kliudo aplinkiniams. Adaptyvus elgesys yra priimtinas visiems ir nekelia jokio pavojaus aplinkiniams ir patiems paaugliams (Psichologijos žodynas, 1993). Tirti paauglių psichologinei savijautai mokykloje buvo naudota Semantinio Diferencialo skalė (Beresnevičienė D., 1995) “Aš mokykloje”. Klausimyną sudaro 6 teiginiai kaip: “patinka mokytis”, “lengva mokytis”, “įdomu mokytis”, “malonu mokytis”, “naudinga mokytis”, “sekasi mokytis’. Įvertinimo skalė nuo 2 iki –2. Kuo aukščiau mokinys save vertina, tuo jo psichologinė savijauta mokykloje yra geresnė ir atvirkščiai, kuo blogiau vertina, tuo paauglys mokykloje jaučiasi blogiau. VI. REZULTATAI IR APTARIMAS 6.1 PAAUGLIŲ MOKYKLINIO STRESO ĮVEIKIMO STILIŲ ĮVERTINIMAS Atlikus tyrimus buvo paskaičiuoti atskirų streso įveikimo stilių vidurkiai, kurie pavaizduoti 1 histogramoje. Nagrinėjant paauglių mokyklinio streso įveikimo stilių pasiskirstymus, matyti, kad paaugliams labiausiai būdingas adaptyvus vengimas: vidurkis x~2,54. Nedaug atsilieka problemos sprendimo stilius, x~2,46. Mažiausiai priimtini yra dezadaptyvaus vengimas x~2,06 ir emocinio reagavimo stilius x~2,03. Išanalizavus streso įveikimo stilių rezultatus, matyti, kad skirtumas tarp rezultatų nėra labai didelis. Iš esmės galiu sakyti, kad kiekvienas mokinys renkasi visus stilius, gal mažiau emocinį ir dezadaptyvaus vengimo, priklausomai nuo nuotaikos, savijautos ir streso stiprumo. Adaptyvaus vengimo stilius labiausiai priimtinas visų respondentų tarpe galbūt todėl, kad paaugliai neturi laiko, gal ir noro, gilintis į problemas. Jie geriau bendrauja su draugais, turiningai leidžia laiką ir, jų nuomone, taip jie susidoroja su mokykliniu stresu. Galbūt vengiama dar ir todėl, kad dažnai paaugliai nesigilina į šeimos ir mokyklos problemas, ypač jeigu iš jų nereikalaujama pareikšti savo nuomonės vienu ar kitu svarbiu klausimu. Vengimas gali būti tarsi primityvus gynimasis nuo problemų. Nedaug atsilieka ir problemos sprendimo stilius, tai galėtų būti galbūt todėl, kad spartesnė branda, t.y. akceleracija įtakoja žvelgti į gyvenimą rimčiau, o greitėjantis gyvenimo tempas, dideli reikalavimai lemia bei skatina paauglius spręsti susidariusias problemas. 6.2 PAAUGLIŲ MOKYKLINIO STRESO ĮVEIKIMO STILIŲ PASISKIRSTYMAS TARP VAIKINŲ IR MERGINŲ Paauglių streso problemos sprendimo stiliaus vidurkiai pagal lytį it T – testo rezultatus 1lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p problema 2,43 2,49 1,68 600,65 0,093 Iš 1 lentelės matyti, kad problemos sprendimo stiliaus pasirinkimas tarp abiejų lyčių yra panašus: Merginų x~2,49, o vaikinų rezultatas yra x~2,43. Išnagrinėjus streso įveikimo stilių rezultatus, išryškėja, kad merginų tarpe dominuoja stilius, sutelktas į problemos sprendimą. Tai įtakoja merginų greitesnė branda, didesnis atsakomybės jausmas, didesnė iniciatyva. Pastebima vidurkių tendencija (t(600,65)=1,68, p=0,093). Paauglių streso emocinio reagavimo sprendimo stiliaus vidurkiai pagal lytį ir T – testo rezultatus 2 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p emocija 1,99 2,07 2,40 600,98 0,017 Matome taip pat nežymų skirtumą tarp lyčių emocinio reagavimo streso įveikimo stiliaus. Iš 2 lentelės matyti, kad šis streso įveikimo stilius labiau būdingas merginoms x~2,07, bet nedaug atsilieka ir vaikinai x~1,99. Gautas statistiškai reikšmingas vidurkių skirtumas (t(600,98)=2,40, p = 0,017). Tokie rezultatai iš dalies patvirtina nuomonę, kad merginos yra jausmingesnės bei jautresnės aplinkos įvykiams ir savo pačių išgyvenimams nei vaikinai, nors pastebimas labai mažas vidurkių skirtumas. Paauglių streso dezadaptyvaus vengimo stiliaus vidurkiai pagal lytį ir T – testo rezultatus 3 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Dezadaptyvus vengimas 2,00 2,11 2,67 598,60 0,008 Iš 3 lentelės matyti, kad ir dezadaptyvus vengimo streso įveikimo stilius labiau būdingas merginoms x~2,11, nei vaikinams x~2,00. Gautas statistiškai reikšmingas vidurkių skirtumas(t(598,60)=2,67, p=0,008. Tokie rezultatai paneigia tai, kad merginos renkasi emocinio reagavimo streso įveikimo stilių. Taip pat iš 3 lentelės matome, kad vaikinams šis streso įveikimo stilius taip pat yra būdingas. Paauglių streso adaptyvaus vengimo stiliaus vidurkiai pagal lytį ir T – testo rezultatus 4 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Adaptyvus vengimas 2,51 2,57 1,89 593,85 0,059 Iš 4 lentelės paaiškėja, kad ir adaptyvaus vengimo streso įveikimo stilius labiau būdingas merginoms x~2,57, nei vaikinams x~2,51. Aišku, tie skirtumai nėra dideli, bet pastebima tendencija, kad tai gali būti daugiau būdinga merginoms (t(593,85-=1,89, kai p=0,059). Apibendrinant paauglių streso įveikimo stilius pagal lytį, galime teigti, kad tiek vaikinai, tiek merginos renkasi visus streso įveikimo stilius. Statistiškai reikšmingi vidurkiai gauti pagal parametrus “emocija” (t(600,98)=2,40, kai p=0,017) ir “dezadaptyvus vengimas” (t(598,59)=2,67, kai p=0,008). Iš gautų parodymų galima teigti, kad merginos stresą sprendžia daugiau emociškai ir dezadaptyviai vengdamos, bet būdingas ir problemos sprendimo stilius bei adaptyvus vengimas. Paauglių streso įveikimo stilių pasiskirstymas pagal lytį pavaizduotas 2 histogramoje . VI.3 VAIKINŲ IR MERGINŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS MOKYKLOJE PALYGINIMAS Atlikus tyrimus buvo paskaičiuoti paauglių psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal 6 parametrus: “patinka mokytis”, “lengva mokytis”, “įdomu mokytis”, “malonu mokytis”, “naudinga mokytis”, “sekasi mokytis” (žr. priedą nr. 1). Gauti rezultati peteikti 5 – 10 lentelėse. Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “patinka mokytis” it T – testo rezultatai 5 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Patinka mokytis -0,074 0,098 2,53 599,32 0,011 Lyginant paauglių psichologinę savijautą (5 lentelė) pagal tai kaip jiems patinka mokytis, matyti, kad merginoms tai labiau būdinga x~0,098, nei vaikinams x~-0,074. Vidurkių skirtumas statistiškai reikšmingas (t(599,32)=2,53, kai p=0,011). Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “lengva mokytis” ir T – testo rezultatai 6 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Lengva mokytis -0,15 -0,13 0,38 598,33 0,708 Lyginant paauglių psichologinę savijautą pagal lengvumą mokytis, iš gautų rezultatų matyti, kad merginoms mokytis yra lengviau x~-0,13, nei vaikinams x~-0,15, bet skirtumas nėra didelis. Vidurkių skirtumas statistiškai nereikšmigas (t(598,33)=0,708). Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “įdomu mokytis” ir T – testo rezultatai 7 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Įdomu mokytis 0,064 0,25 2,78 597,27 0,006 Lyginant paauglių psichologinę savijautą pagal įdomumą mokytis, matyti, kad merginoms yra įdomiau mokytis x~0,25, nei vaikinams x~0,064. Vidurkių skirtumas statistškai reikšmingas (t(597,27)=2,78, kai p=0,006). Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “malonu mokytis” ir T – testo rezultatai 8 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Malonu mokytis -0,17 0,036 3,45 593,69 0,001 Lyginant paauglių psichologinę savijautą pagal tai, kaip malonu yra mokytis, matome, kad merginoms yra maloniau mokytis x~0,036, nei vaikinams x~-0,17. Vidurkių skirtumas statistiškai reikšmingas (t(593,69)=3,45, kai p=0,001). Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “naudinga mokytis” ir T – testo rezultatai 9 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Naudinga mokytis 1,30 1,43 2,06 601 0,006 Lyginant paauglių psichologinę savijautą pagal naudingumą mokytis, matome, jog merginos mano, kad mokytis yra naudingiau x~1,43, nei apie tai mano vaikinai x~1,30. Vidurkių skirtumas statistiškai reikšmingas (t(601)=2,06, kai p=0,006). Vaikinų ir merginų psichologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal parametrą “sekasi mokytis” ir T – testo rezultatai 10 lentelė vaikinai merginos T – testo rezultatai x x t df p Sekasi mokytis 0,21 0,39 2,73 595,27 0,007 Lyginant paauglių psichologinę savijautą pagal sėkmę moksle, mergaitės geriau vertina savo pasiekimus x~0,39, nei vaikinai x~0,21. Vidurkių skirtumas statistiškai reikšmingas (t(595,27)=2,73, kai p=0,007). Apibendrinant rezultatus pagal visus 6 psichologinės savijautos parametrus, matyti, jog merginų psichologinė savijauta yra aukštesnė nei vaikinų. Manyčiau, tokius skirtumus nulemia tai, kad merginos labiau stengiasi, kovoja už savo ateitį, todėl labiau pasitiki savimi. Vaikinai mažiau dėmesio skiria mokslui ir jų rezultati yra žemesni kaip ir psichologinė savijauta. Tai paneigia L.Bukšnytės, 1999 m. tyrimų rezultatus, jog mergaičių savigarbos lygis yra žemesnis lyginant su vaikinais. Paauglių psihologinės savijautos aritmetiniai vidurkiai pagal lytį pavaizduoti 3 histogramoje. Iš 3 histogramos matome, kad aukščiausi rezultatai merginų mir vaikinų yra ties parametru “naudinga mokytis”, žemiausi vaikinų “malonu mokytis”. 6.4 PAAUGLIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS IR STRESO ĮVEIKIMO STILIŲ KORELIACIJOS Bendros paauglių psichologinės savijautos ir streso įveikimo stilių koreliacijos 11 lentelė Problema Emocija Adaptyvus vengimas Dezadaptyvus vengimas Psichologinė savijauta r p N 0,022 0,58 603 0,136 0,001** 603 0,009 0,816 603 -0,035 0,385 603 **koreliacija reikšminga kai p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!