Vaikų literatūros egzamino klausimai

VAIKŲ LITERATŪROS EGZAMINO KLAUSIMAI: 1. Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus. Šarlis Pero VL pradžios reikia ieškoti XVIIa. Ieškoma nuorodų, užuominų, kad tai skirta vaikams. Rekonstruojama to meto situacija (vienas ar kitas kūrinys gali būti skirtas vaikams). Iki XVIIa į vaiką žiūrėta kaip į žemesnio lygio psichologinę būtybę, nesigilinama į jo jausmus, vidinį pasaulį. Jis pastebėtas klasicizmo laikotarpiu. Comenius- čekų pedagogas, iškėlė mintį, jog vaikas ne žmogaus prieangis, o visavertė būtybė. Norint jį paveikti reikia išprovokuoti jo vidinį susižavėjimą. “Pasaulis paveikslėliuose”- I-oji vaikams skirta knyga. Tinkamiausia literatūra vaikams- Ezopas. Lapino nuotykiai. Klasicizmo epochoj buvo svarbi auklėjimo tema, žanrai susiskirstė į aukštuosius ir žemuosius, o pirmieji pradmenys- FR. Šarlis Pero XVII-XVIIIa oponavo klasicizmo normoms, skelbė, jog literatūra neturi naudotis vien antika, o liaudies kūryba, dabartimi. Prieš jį sklido rytų pasakos. Šis žanras tapo madingas, ją sekant buvo žaidžiama, ironizuojama. Jo sukurtos 3 eiliuotos pasakos: “Grizelda”, “Juokingi troškimai”, “Asilo oda”, kuriose vyrauja moters tema, kuri yra kantri ištverminga, nuolanki, blaškoma tarp skurdo ir turto ir sulaukianti laimės. Parašė 8 : “Batuotas katinas”, “Pelenė”, “Miegančioji miško gražuolė”, “Raudonkepuraitė”, “Nykštukas”, “Fėjos”, “Mėlynbarzdis”, “Rikė Kuoduotasis”. Jis nekūrė pasakų, jis perpasakojo folklorą. Autoriaus individualybė yra grakštus jo stilius, bei savitų detalių panaudojimas (pilies gyvenimą vaizdavo iš vidaus). Būdingos tam tikros suaugusiųjų pasaulio detalės. Visoms savo pasakoms parašė 1-2 moralus. XVIIIa- Anglija, subrendus švietimo epochai ir poreikiui skaityti, pasirodo pirmieji periodiniai skaitiniai vaikams. DŽ. Newberry išleidęs per 400 leidinių vaikams. Pirmasis atskyrė VL, pirmasis bandė leisti vaikų žurnalą. D. Defo “Robinzonas Kruzas”- realistinio romano atstovas. Knyga artima vaikui, nulėmusi robinziadą. Dž. Sviftas “Guliverio kelionės”, “Barono Miunhauzeno nuotykiai”- knygos pagrindas melų pasakos ir nuotykių principas. Vaikas buvo pastebėtas, tačiau dar netapo lit žanro herojumi. 2. Romantizmo reikšmė vaikų literatūros raidai. Istorinės bei nuotykinės XIXa. Literatūros apžvalga. XIXa. Folkloriškosios literatūrinės pasakos apžvalga. V.Haufas V. Haufas nuėjo Brolių Grimų pėdomis. Pačioje pirmojoje Pasakų almanacho pasakoje karalienė Fantazija iš savo nuostabios karalystės, esančios kažkur virš debesų, siunčia į žemę savo vaikus, kad žmones, kurie „visada paniurę ir rimti – tik dirba pluša ir iš vargų neišsivaduoja“3, padarytų laimingesnius. Jos duktė Pasaka nori jų gyvenimą papuošti ir kokių nors aukštų siekių neturi – vien trokšta vaikus palinksminti, ir tik tada, kai jie jau paruošę pamokas. Taigi Haufui svarbiausia, kad pasakos sudomintų. O šiuo požiūriu vokiečių literatūroje jis turėjo nedaug konkurentų. Ir iš tikrųjų Haufo pasakas skaitome su neatlėgstančiu susidomėjimu. Autorius siekia prikaustyti skaitytojo dėmesį, ir tai jam pavyksta. Šiandien jo pasakose atpažįstame Tūkstančio ir vienos nakties, prancūzų ir vokiečių stebuklinių pasakų pėdsakus, jaučiame ir Hofmano įtaką. Tačiau nedidelę. Kaip pažymi A. Botnikova, tiesiogiai perimtų svetimų siužetų Haufo pasakose ne tiek jau daug. Iš visų keturiolikos pasakų tik trys akivaizdžiai paimtos iš svetimų šaltinių. „Abnerio istorija“ iš antrojo almanacho – perkurtas gerai žinomas apsakymas, kurį panaudojo dar Volteras savo filosofinėje apysakoje Zadigas (1747), „Beždžionė žmogaus vaidmeny“ įkvėpta Hofmano, „Stynfolio ola“ iš paskutinės knygos – laisvai perpasakotas anglų rašytojo R. P. Džilio (1788–1858) apsakymas. Bet tai – ne pačios geriausios V. Haufo pasakos. Kurdamas geriausias, autorius pasikliovė vien savo paties fantazija. Geriausiai pavykusios keturios pasakos: „Pasakojimas apie Kalifą gandrą“, „Pasakojimas apie mažąjį Muką“, „Nykštukas Nosis“ ir „Šaltoji širdis“. Būtent Haufo kūryboje pirmą kartą susipynė pasaka ir gyvenimas. Tai jį skiria nuo pirmtakų. Į pasakos pasaulį įsiterpia realūs istoriniai įvykiai ir netgi tikri asmenys. Per 1798–1799 m. Napoleono žygį į Egiptą Aleksandrijos šeicho Kairašo sūnų prancūzai buvo suėmę kaip įkaitą ir išvežę į Prancūziją. Patyręs daugybę negandų, jis grįžo į gimtinę tik paties Napoleono padedamas. Galiausiai, kaip ir dera pasakos herojui, jis susirado tėvą, draugus ir turtus. Haufo pasakų veikėjai atrodo neįprasti: mažasis Mukas, Nykštukas Nosis, Kalifas gandras, žąsis Mimi. Jie skaitytoją intriguoja, verčia jaudintis. Nors jiems ir nutinka neįtikėtinų dalykų, tuo pat metu jie yra paprasčiausi žmonės. Jie garbėtroškos, smalsūs, pasipūtę ir godūs. Apie savo veikėjus Haufas pasakoja su lengvu humoru. Pavyzdžiui, gerai žinoma, jog su prašymu į kalifą geriausia kreiptis tada, kai jis gerai išsimiegojęs ir ilsėdamasis rūko savo ilgąją rožinę medinę pypkę. Kalifas entuziastingai kaupia savo bibliotekoje rankraščius, nors skaityti ir nemoka („Kalifas gandras“). Siuvėjas Labakanas savo amatą gerai išmano, bet kartais vaizduojasi esąs labai svarbi persona („Pasaka apie netikrą karalaitį“). O angliadegys Pėteris Munkas („Šaltoji širdis“), turėdamas galimybę įgyvendinti tris norus, pirmiausia panori mokėti šokti „geriau už Šokių Karalių“ vietos smuklėje (p. 220). Vis dėlto Haufo pasakos ne tik prikausto dėmesį, bet ir moko, nors pats autorius moralo ir neformuluoja. Jis tarsi savaime išplaukia iš pasakos. Kalifas gandras dėl patirtų kančių tegali kaltinti savo paties neapdairumą ir smalsumą. Mažojo Muko istorija moko gėrio ir dėmesingumo, o Pėterio Munko likimas teigia, jog džiaugsmo už pinigus nenupirksi. Vagystė ir apgaulė Labakanui neatneša tikros laimės. Pasakų moralas paprastas ir prieinamas vaikui. Ir humaniškas. Jakobas, paverstas negražiu ilganosiu nykštuku, viską iškentęs, pasidaro geras ir rūpestingas, ir tada užkeikimas dingsta („Nykštukas Nosis“). Išgyvenimas Haufo pasakojimo manierai itin būdingas, nes autorius ne paprasčiausiai pasakoja, o moko, auklėja, įtikinėja, tačiau, kitaip nei jo pirmtakai XVIII a. rašytojai, nemoralizuoja, o priverčia drauge išgyventi herojų lemtį. Vilhelmo Haufo rinkiniai vadinami pasakų almanachais. Tačiau juose – ne vien pasakos. „Pasakojimas apie nukirstąją ranką“, „Žydas Abneris, kuris nieko nematė“, „Fatmės išgelbėjimas“, „Stynfolio ola“ – labiau novelės. Haufas tai supranta, ir todėl senelis iš ciklo „Aleksandrijos šeichas“ siūlo skirti pasakas ir apsakymus, arba pasakojimus. Pasakose veikia antgamtinės jėgos, o pasakojimuose viskas kasdieniška, svarbiausia juose – žmogaus likimas. Daugelyje Haufo pasakų pilna nuostabiausių gamtos vaizdų. Ypač jie ryškūs ten, kur veiksmas perkeliamas į gimtuosius autoriaus kraštus. Tai „Pasakojimas apie guldeną su elnio atvaizdu“ ir „Šaltoji širdis“. Prieš mus iškyla uolingas Aukštutinės Švabijos peizažas ir Švarcvaldo miškų tankmės. Vilhelmas Haufas iki šiol jaudina skaitytojų širdis. Jis sukūrė savitą pasaulį, kuriame džiaugsmingai lankosi viso pasaulio vaikai. Jie myli autorių už tai, kad jo pasaka taip švelniai pinasi su tiesa, jog dažnai nesuprasi, kas tai – pasaka ar tikrovė? Viena iš jo pasakų tikroviškumo paslapčių – autoriaus ir herojaus artumas. Pats Haufas rašė: „Mes tuose pasakojimuose gyvenome, mes kartu su tais žmonėmis mąstėme ir jautėme... Pasaka mums tapo tikrove, tikrovė – pasaka, nes mes kūrėme ir gyvenome pasakoje“. Prisiminkite, kaip smulkiai jis aprašo kalifo virtimą gandru („Pasakojimas apie Kalifą gandrą“), arba sceną, kai žmogui grąžinama jo tikroji širdis („Šaltoji širdis“), ir patikėsite stebuklu – visa taip įtikinama. Haufo pasaulėžiūrą formavo pačių įvairiausių poveikių sankirta: tai ir vokiečių klasikinė literatūra, ypač Gėtė ir Šileris, ir to meto romantikai, ir Valterio Skoto istorinis romanas. Haufas studijavo senovės istoriją ir labai domėjosi vokiečių folkloru. Didelis išprusimas laidavo, kad jo pasakos kitokios, visai nepanašios į ankstesnes literatūrines pasakas. Juk jis panaudoja folkloro motyvus, tačiau papildo juos kronikomis, istoriniais dokumentais. Todėl pasakų struktūra tokia nauja ir netikėta, o jų pasaulis toks spalvingas ir tikslus! Haufas patikrina kiekvieną pasakojimo smulkmeną – ir ne tik savo tautos pasakų („Špesarto smuklė“), bet ir tų, kurios skaitytoją nukelia į Rytus, – vėliau Vokietijoje pamėgtų Tūkstančio ir vienos nakties pasakų. Vilhelmas Haufas rašydavo labai greitai. Jis skubėjo tarsi nujausdamas mirtį: nesulaukęs dvidešimt penkerių, jau rašė memuarus. O kad būtų žinojęs, jog jo kūriniai gyvuos ilgai, išsaugos jo vardą ir pratęs jo buvimą Žemėje! 3. Romantizmo epochos originalioji lit. pasaka (E. T. A. Hofmanas, A. Pogorelskis, L. Kerolis ir kt.) Tai pasaka, neturinti ryšio su folkloru. Ji atsirado iš idealios erdvės ieškojimo. 2-jų pasaulių struktūra- vienas iš svarbiausių bruožų. Dažniausiai veiksmas prasideda realiame, o vėliau persikeliama į pramanytą pasaulį. Ši pasaka įvairialypis žanras, nes jungiasi su kitais žanrais: apysaka-pasaka, romanas-pasaka, pjesė-pasaka, eiliuotos pasakos. Kitas labai svarbus klasifikacijos aspektas: didaktinė pasaka, filosofinė pasaka, nuotykinė pasaka, nonsensiškoji pasaka. Pirminis pasaulis nebūtinai turi būti išreikštas tekste, užtenka, jog jaustume iš kur atkeliavo reiškiniai. Hofmanas, “Aukso puodas”, rašytoje suaugusiems autorius. Yra 2 pasaulių struktūra (Dresdenas ir pasakos), 2 personažų gretos (miesčioniškų vertybių ir pasakos). Tarp šių dviejų gretų blaškosi herojus. Gausu spalvingų , vaizdingų vaizdų su užuominomis ir potekstėmis (stiklinis indas-aukso puodas)gana aiškiai suformuluojamos idealiosios vertybės – Atlantidos pasaulis- žmogaus ir gamtos harmonija, svarbiausia vieta jausmams. Jis yra parašęs 2 pasakas vaikams “Spragtukas ir pelių karalius”, “Svetimas vaikas” (19a. pr) nuo pirmosios auga lit. pasakos tradicija. Kalėdų vakaras- emocinė priemonė fantazijai atverti. Dovanos- lakią vaiko vaizduotę, nemėgstančią monotoniškumo. Pamilęs kokį daiktą, vaikas atveria vaizduotę ir leidžia tam objektui veikti joje, pats įsijausdamas į fantazijos pasaulį. Svarbi pasaka apie riešutą, kurią Marija sutapatina su savąja. Antroji pasaka- paprastesnė, iškelianti gamtos pasaulį. Supriešinamos miestietiškos ir gamtos vertybės. A. Pogorelskis “Juodoji višta arba požemių pasaulis”. Ši pasaka taip pat turi 2 pasaulius. Gausu įvairių rūšių aprašymų. Pagrindinis personažas vienišas, turintis labai lakią vaizduotę. Iš Hofmano perėmė nemažai poetinių principų, tačiau jis daug realiau vaizduoja vaikišką pasaulį: ištikimybę, kuklumą, žodžio laikymąsi. Vienas iš pirmųjų sukūrė didaktinę pasaką. L. Kerolis. Jo knygos apie Alisą turi meninio savitumo ir išskirtinumo, tačiau jas galima vadinti dilogija. Jos visiškai atmetamos paauglystės amžiuje. Tai viena ryškiausių nonsenso viršūnių. Pirmiausia čia esama realijų labai susijusių su to meto aplinka, daug personažų turi savo atitikmenis realybėje. Knygose gausu folkloro, pasakiškų motyvų, patarlių ir priežodžių. Aiškiai matoma 2 pasaulių struktūra, įrėminimas (antrinis pasakos pasaulis yra giliai po žeme), abiejose knygose sugrįžtama į pirminį. Kurdamas antrinį pasaulį pirmoje knygoje naudoja sapno logiką, antroje- veidrodžio inversiją. “Šachmatų žaidimo” principas būdingas antrajai knygai (primena veidrodį: juoda-balta). Žaidimas erdve bei ūgiu. Šaipomasi iš mokyklos sistemos, viena iš akivaizdžiausių idėjų- absurdiškas, sausas elgimasis su vaiku. Yra ryšys su romantizmu, jo požiūriu į vaiką, kaip į sveiką ir tyros logikos būtybę. 4. XIX a. Realistinė (socialinė buitinė) proza, perėjusioji į paauglių skaitybą (Dikensas, Byčer-Stou, Korolenka, Čechovas ir kt.) ir specialiai vaikams (paaugliams) sukurta (M. Dodž., H. Malo, E.deAminčis) Byčer-Stou. Jos laikotarpiu vyko įvairūs judėjimai prieš vergovę, susibūrė rateliai. Ji ta tema rašė laikraščiuose , kuriame vienų pasirodė “Dėdės Tomo trobelė”. Tai tezinis romanas, smerkiama vergovė, prekyba jais. Šis kūrinys yra giliai realistinis. Romano siužetas turi 2 linijas išeinančias iš vieno taško. Ponas Šelbis, patekęs į skolas, turi parduoti kambarinės sūnelį ir mylimiausią Tomą. Kambarinė Liza- pasipriešinimo linija, kuri baigiasi laimingai. Daugiausia vaizduojamas Tomas, kurio likimas skyla į 3 dalis: 1gerieji Šelbio namai, 2Pono Sentklero namai (išryškėja šeimos romano modelis, kuriamas linksmas tėvo paveikslas, beprotiska jo meile dukrai. Rašytoja labai dėmesinga vaikų paveikslams. Autorė viena iš pirmųjų sukūrė žavaus vaiko įvaizdį.)3plantacijose, kuri jis ir miršta. Autorė tiesiogiai įtakoja skaitytojo jausmus. Charakteriai iškilūs, tačiau nespalvingi. V. Korolenka. “Blogoje draugijoje”, pačio autoriaus adaptuota vaikams į “Požemio vaikai”. Vaizduojamas berniukas, jo vienišumas, jis jaučiasi nelaimingas namie, neigiami santykiai su tėvu, priemiesčio griuvėsiai. Akcentuojamas tikrovės pažinimas, kuris keičia berniuko pasaulį, santykį su namais. Knyga baigiama tėvo ir berniuko psichologiniu suartėjimu. Čechovas- dramaturgija ir apsakymai. Nerašė specialiai vaikams. Jam būdinga nelaimingos vaikystės koncepcija: socialinio siužeto aštrumas, prasiskverbimas į vaiko psichologiją, liūdnas humoras. 5. Specialioji realistinio pobūdžio XIXa. pab- Xxa pr. Proza vaikams ir paaugliams: moralinė, etinė problematika (L.M. Alcott, S., F.H.Burnett ir lt.) L.M. Alcott amerikietė, išgarsėjusi romanu “Mažosios moterys”. Tai šeimos romanas su šeimos istorija. Vaizduojama šeima, kurioje auga 4 mergaitės. Tai autobiografinė knyga. Kiekvienai mergaitėi suteikiamas koks nors talentas. Vaizduojama draugystė su kaimynų šeima, meilės istorijos. Iš visos istorijos eliminuojamas tėvas (namai be vyro). Mažosios liga tampa šio žanro motyvu. Vienas iš svarbiausių dalykų Džo- energingos, linksmos mergaitės paveikslas. S. Coolidge pirmosios tęsėja, išryškėjusi knygų ciklu apie Keitę. Jos pagrindinė knyga “Ką nuveikė Keitė”-dėmesys taip pat sutelktas į šeimą, tarpusavio santykius. Keitė-pratęstas Džo paveikslas, taip pat daugiavaikėje šeimoje. Dar labiau išryškinamas ligos motyvas (invalidė Helena). Dramatizmas prasideda Keitei nukritus nuo sūpynių ir susižeidus stuburą. Viskas persikelia į vidini dramatizmą (kaip gyventi, kad kitiems netaptum našta). Svarbus Dievo motyvas. 2knyga apie mokyklą (kas tinka ledi, kas ne), 3-turistinė (Keitė keliauja po Europą). J. Spyri “Heida” knygos pagrindinė veikėja maža gyvybinga ir visus traukianti mergaitė. Nėra aiškinama, kodėl ji tokia, nemažai romantizmo bruožų. Viena iš svarbiausių veiksmo krypčių- Heida paveikia nemielą senelį, kuris ją pamilsta. Vyrauja gamtos pasaulio išaukštinamas, pabrėžiamas laisvas, natūralus gyvenimas, bendravimas su dievu, čia gamta- atskira plotmė. 2oje knygoje autorė miesto pasaulį vaizduoja kaip opoziciją gamtai, Heida atrodo kaip laukinukė, kuri visus žavi. Rodoma kaip ji dūsta mieste. Socialiniai motyvai-neturtinga alpių šeima. Gražiai pridengtas didaktizmas. F.H.Burnett labiausiai pripažinta rašytoja. “Mažasis lordas Fontlerojus” išryškinamas žavaus vaiko modelis, pagrindinis herojus perėmė daug bruožų iš autorės sūnaus. Rašytoja sukuria politinę situaciją supriešindama Angliją su Amerika. Laibai pabrėžiama meilė motinai, bendravimas su paprastais žmonėmis.niūraus ir šykštaus žmogaus paveikslas suvedamas su šviesaus Sedriko paveikslu. Vienas iš dramatiškiausių knygos aspektų, grafo uždraudimas Sedriko motinai gyventi kartu. Esama socialinių aspektų, įvedamas tam tikras detektyvo motyvas (apsišaukėlis paveldėtojas). “Mažoji princesė” apysaka virtusi pjese, galiausiai beveik romanu. Vėlgi herojus perkeliamas į naują aplinką , kur ir plėtojamas jo charakteris. Sulyg tėvo mirtimi Saros situacija apsiverčia (iš princesės į pelenę). Keliamas klausimas: kaip pačiomis bjauriausiomis situacijomis išsaugoti orumą? Jai padeda vaizduotė, literatūros išmanymas. Knyga turi nemažai pasakiškumo (indas vyriškis, tėvo bičiulis). Veiksmas vyksta pramoniniame mieste. “Paslaptingas sodas” nėra infantiliškumo, pasakiškumo, o tekstai turi daug prasmių. Autorė tarytum apverčia savo pedagoginę teoriją. Nuo pat pradžių kuriamas mergaitės paveikslas, kuri nėra tėvų mylima. Ji- bjaurus ir atšiaurus nieko nemylintis vaikas, po maro, tėvų mirties iš Indijos atgabenama į Angliją. Autorė rodo, kaip aplinka, priešindamasi mergaitei, keičia ją. Gamtos veikimas čia nepaprastai svarbus. Merė ir Kolinas dvi lygiavertės asmenybės. Gausu metaforiškų vaizdų. Pabaigoje rodoma, kaip vaikų paveikslai prikelia pono paveikslą. Keliamos mergaitiškumo, berniukiškumo problemos. Paminėti Anę iš Žaliastogių. Herojus, dažniausiai našlaitis, perkeliamas į naują aplinką, socialines problemas pakeičia moraliniai klausimai, vaiko asmenybė veikia suaugusiojo asmenybę, gyvenimo džiaugsmo idėja labai svarbi, gamtos emocinis poveikis, namų erdvė, laiko cikliškumas, nėra galutinio tikslo. Ieškoma darnos. 6. XIXa. pab- XXa pr. Animalistinė ir didaktinė literatūrinė pasaka (apžvalga, charakteristika). Didaktinė- nukreipta į vaiko ugdymą. Būna pasakos apie gyvūnus, labiausiai siejamos su vaiko auditorija. XIXa antroje pusėje paaštrėjo gamtos ir civilizacijos konfliktas. Šis dėmesys gamtos pasauliui išprovokavo animalistinę pasaką. R. Kiplingas yra tinkamiausiais to pavyzdys. “Šiaip sau pasakos” labai tipiška pasakojimų apie gamtą knyga. 12 pasakų pavadinimai klausimai, o pačios pasakos atsakymai į juos. 2 dalių “džiunglių knyga” iš 8 pasakų, su pagrindiniu veikėju Maugliu. Pats rašytojas augo Indijoje, todėl jis pažino savitą džiunglių pasaulį. Aukštinamas ne individualumas o kolektyvumas. “Džiunglių įstatymai sako”- labai griežtos taisyklės. Gyvūnų charakteriai sužmoginami, tačiau jie grindžiami moksliškais pastebėjimais. Gamtos pasaulis žiaurus, tačiau geresnis nei žmonių. Pati istorija griauna gamtos dėsnius gyvūnų pasaulyje. B. Potter “Pasaka apie triušį Petriuką” kūryba priklauso paveikslėlių žanro knygoms, kur piešinys ir knygos neatsiejami. Ji piešė kerpes, grybus, sporas, o jos knygoje veikia nedideli gyvūnai, kurie labai saikingai supasakinami. Autorė aukštinama už nepaprastai gilų gamtos pažinimą. Teigė, kad mažas vaikas turi aprėpti knygos pasaulį. S. Lagerliof “stebuklingosios Nilso kelionės” rėmėsi Anderseno ir Kiplingo užrašais. Daug vietos užima kalbantys gyvūnai, folklorinis užkeikimas, padavimai. Nuotykiai, patirtis, grįžimas- esminiai pasakos elementai. Paraleliškai plėtojama dar viena siužeto linija- vaikai ieškantys tėvo. Unikalus, daugialypis žvilgsnis į Švediją, įdomiai pateikiamos naujos žinios. Didaktinis lygmuo- šiurkštus vaikas, daug pamato ir pasikeičia. Socialinės-skurdas, vargas, džiova. Pažintinis- patriotiniai motyvai. K.Grehemas “Vėjas gluosniuose” nėra pažintinio mokomojo tikslo, akcentuojamas gamtos paslaptingumas. I visus 4 personažus žiūrima kaip į vaikus. Akcentuojama namų idėja, o gyvūnai labai drastiškai sužmoginami. H. Loftingas “Daktaro Dolitlio istorija”, V Bouzelsas “Bitė Maja ir jos nuotykiai” E. B. White “Šarlotės voratinklis”, “Stiuartas Litlis”- Tikslas pristatyti gamtos pasaulį. Prie pirminio pasaulio prisideda kalbantys gyvūnai, kuriami tikroviški bruožai. Buitiškame kontekste autorius gražiai iškelia moralines problemas (vienatvės, draugystės) vengiama filosofiškumo, tačiau mirtis parodoma kaip neišvengiamybė (voras gaudo muses). R. Dahl “Čarlis šokolado rojuje” Charakterio raida, iš blogo virtimas geru, pavyzdžio didaktika, neigiamo charakterio vaizdavimas, fantastinių šalių kūrimas, svajonės išsipildymo principas, konkreti apibrėžta mintis, idėja, žinių teikimas, turi nuotykinį siužetą. 7. XX a. Nonsensiškoji literatūrinė pasaka. (apžvalga, charakteristika) Būdingas akivaizdus nesuderinamumo principas, demonstruojama neįmanomybė, daužomas tikrovės vaizdas. Priešingai negu didaktinė, neturi aiškios minties, tezės. Siejama su modernistine literatūra. Nėra aiškios ribos tarp pirminio ir antrinio pasaulio. Buities fone atsiranda antgamtiški dalykai (be motyvacijos). Nėra didingo herojaus, iškilių personažų. Būdingi veikėjai- daiktai, žaislai, gyvūnai. Adresatas neapibrėžtas (teksto prasmės mįslingos, neapibrėžtos) svarbi atmosfera, nuotaika. Technika sudėtinga ir įvairi. Žaidimas kalba ir frazeologizmais, žodžio daugiaprasmiškumais, vardais tautosakos elementais. D.Beris “Piteris Penas ir Vendė” anglų rašytojo kūrinys. Vaizduojamas skraidantis vaikas. Buitinio plano ir antgamtinių dalykų kaktomuša. Šuo saugo vaikus, maudo juos. Fantastiškumą didina veikėjai iš kito pasaulio. Niekados šalis- metaforinis įvaizdis. Tai išsipildžiusi šalis, kurioje gyvena pamestinukai ir išskirtinai berniukai. Piratiški susidūrimai nėra gąsdinantys, tai kaip berniukiški žaidimai. Piterio laikysena: vienintelis nenori, kad Vendė būtų jo mama (graudulys, paslaptis, nes pargrįžęs namo rado uždarytą langą, jo namuose niekas nelaukė). Autorius nori akcentuoti vaikystės pasaulio amžinumą. A.A Milnas “Mikė pūkuotukas”. Autorius išgyveno laimingą vaikystę ir stengėsi tą jausmą atgaminti kūrinyje, bet žiūrėdamas į savo sūnų. Mikė- žaislinis meškinas. 2 knygos apysakos žanro, turinčios novelišką struktūrą (užbaigtos istorijos). Knygoje atgaminamas vaiko žaislo pasaulis (personažai- vaiko žaislai). Veiksmas vyksta 100mylioje giroje, kur realiai jie turėjo vasarnamį. Tai nerūpestingi nuotykiai , keliantys komišką efektą. Dvi didžiausios nelaimės : 1knygoje-potvynis, 2-audra. Harmoniją išjudina nauji personažai kengūra Kenga, Tigras, kuris spardosi. Svarbus savitumas: autorius sukombinuoja žmogaus bruožus, mintis, žaislo bruožus ir gyvūno bruožus. Visiems būdingas naivumas, nesusikalbėjimas, egoizmas (vaiko matymas savęs viso pasaulio centre) Knygoje 10 personažų: Kristoferis- autoritetas, asilas-paniurėlis, paršelis-mažas, baikštus, bet nori būti kilnus, pelėda- išmintinga (bet nemoka skaityti), tigras-pagyrūnas, triušis-organizatorius. Knygos prasmė formuojama paskutiniame skyriuje- Robinas mažiau laiko praleidžia su gyvūnai, pradeda lankyti mokyklą, vadinasi neišvengiamai užauga. P. Trevers 3 knygos apie “Merę Popins”. Buitiškoje aplinkoje Vyšnių 17 reikia auklės ir ant skėčio atskrenda MP, kuri išeis, kai vėjas pasikeis. Apvertimo principas (užčiuožia laiptų turėklu aukštyn). MP paveikslas: ji- auklė, kuri perpranta vaikų norus, bet griežta ir reikli. Jai būdingas antgamtiškumas. Knygos pasakojimo lauką plėtoja ir kiti veikėjai: MP giminaičiai, pažįstami, gyvūnai, žaislai, skulptūros, Bengsų šeimos nariai, kaimynai. Knygos turi pasikartojančią struktūrą (analogiški skyriai ir vaizdai), įrėminimą. Jos spalvingos, fantastiškos apvertimo principas (žuvys žvejoja žmones). Žodžio daugiaprasmiškumo įsiužetinimas. A. Lindgren rašė ir pasakas ir realistinę prozą. “Pepė Ilgakojinė” atsirado spontaniškai. Buitiškas miestelio pasaulis. Mergaitė tikroviškas vaikas, turinti antgamtiškų savybių: labai stipri, pilnas lagaminas auksinių pinigų, gyvena viena namelyje. Noveliška struktūra, berniukiška mergaitė. “Mažylis ir Karlsonas”- buitis, namai, šeima, vaikas, norintis šuns. Karlsonas griauna tikroviškumą. Pedomorfizmo principas. Tuvė Janson parašė 8 apysakas- pasakas apie Mumius. Vaizduojamas trolių Mumių slėnis (idiliško pasaulio metafora), kur gyvena gyvūnėlių-nykštukų mišrūnai. Ji kuria šeimos įspūdį, o visos knygos turi pasikartojančio siužeto schema (prasideda nelaime, baigiasi ramybe). Pasitelkiami skirtingi žanrai: nuotykinis pradas, stebuklinė pasaka, memuarai, dramos. Paminėti M. Ende. 8. XX a. Filosofinė (poetinė, alegorinė) literatūrinė pasaka (apžvalga, charakteristika) Tradicija siejasi su romantizmo epocha. Jai irgi rūpi egzistenciniai, amžinieji klausimai. Tačiau čia nėra priešpriešos dabarčiai. Tai nebūtinai idealūs pasauliai, nėra svarbus herojaus persiauklėjimas, charakterio kaita. Nėra manipuliacijos buitimi. Pirminis ir antrinis pasauliai atskirti, veiksmas nuoseklus (ne epizodai ar novelės), dėl to, jog siužetas paremtas gėrio ir blogio kova. Yra konkretus tikslas, pasaka gvildena problemą, tačiau jos negalima suvesti į vieną teiginį. Provokuoja skaitytojo mąstymą. Dažnai personažai įgauna alegoriškumą, metaforiškumą. Tai savitos intonacijos kūriniai (liūdnos, tragiškos). Filosofinė pasaka gali būti lyginama su liaudies stebukline, nonsensiškąją galime lyginti su liaudies buitine. Didaktinę galime lyginti su gyvulių pasaka. O. Proislerio “Krabatas” knyga susijusi su folkloru. Siužeto ištakos serbų pasakos apie 14 metų paauglį Krabatą, kuris su draugais persirengė 3 karaliais. Gavo kvietimą atvykti į malūną, ten tampa 12-uoju paslaptingu malūno darbininku. Patenka į juodosios magijos mokyklą. Kiekvieną N metų naktį vienas iš jų žūva. Rašytojas kalba apie pavergimą. Vyrauja pasipriešinimo tema, meilės tema. Žmogaus valią sustiprina draugystė, meilė, o šios jėgos stipresnės už tradicinį pasaulį. M. Endė “Momo” analizuojama laiko filosofija. Momo apgaubta paslaptimi. Ji sužavi tuo, jog kiekvienam randa laiko. Pasakiškumo beveik nėra. Vėliau atsiranda pilkieji ponai, kurie kalbina žmones taupyti laiką ir dėti jį į taupomąja sąskaitą. Žlunga žmogiškosios vertybės., o Momo keliauja laiko vaduoti. Laikas siejamas su žmogaus gyvenimo būdu. M. Gripe “Varpų metas”apie identitetą (asmenybes). Veiksmas perkeliamas į viduramžių laikus. Karaliui rūpi žvaigždės, o ne karalystė. Sostas atiduodamas 13 metų vaikui Arvidui, kuris bodisi valdžia. Jo gyvenimo džiaugsmas- filosofinės knygos. Jo antrininkas Helgė į pasaulį atėjo nelaukiamas. 2 herojų kilmė supriešinama. Vaizduojamas gyvenimas rūmuose, Arvido prisirišimas prie Helgės. J. Korčiakas “Karalius Motiejukas pirmasis” aukštinamas vaikas, nėra ryškių pasakos bruožų. Veikia žmonės, o knygoje nėra geografinio apibrėžtumo, veikėjai suabstraktinami. Vaikas karaliaus soste. Rūpi herojaus jausma. Motiejukas nori visiems padėti, todėl greit tampa marionete. Įsteigia vaikų seimą, o šie jį išduoda. Kai jis vadovauja karui, jo šalis pralaimi ir jis išvyksta į negyvenamą salą. 2dalis negyvenamoje saloje rašo dienoraštį, apmąsto kodėl žmonės tokie.. pabaigoje grįžta į savo šalį, įsidarbina fabrike, žūva. Knyga kalba vaikui apie pasaulio sudėtingumą, svajonių žlugimą. Apžvelgiami rasinės nelygybės klausimai, socialinė nelygybė. A. de Saint-Exuperie “Mažasis princas” vyrauja žvilgsnis iš paukščio skrydžio į planetą. Filosofinė pasaka, kurioje svarbiausia vaikystės kultas, vaiko gebėjimas matyti esmingiausius dalykus, jo pranašumas. Matyti reikia ne išorę, o vidų. Šią galimybę turi vaikai. 6 asteroidai turi kondensuotą mintį: gyvena karalius, bet neturi pavaldinių; gyvena vienas tuščiapilvis, girtuoklio planeta, verslininko planeta, žibintuvo planeta, geografo planeta. Jo- suaugusiųjų žmonių gyvenimo būdai, jų absurdiškumas. Pasaulis pagrįstas įvaizdžiais, žodžiais raktais. Daiktai turi antrinę prasmę. Pabaigoje paprašo gyvatę, kad jam įgeltų ir galėtų grįžti į savo planetą. Savižudybė arba laimingas sugrįžimas. 9. A. Lingren gyvenimas ir kūryba. (Švedijos rašytoja. Astrida Lindgren užaugo Näs miestelyje, netoli Vimmerbio, Smålande ir didžioji dalis jos knygų buvo paremtos Lindgren vaikystės prisiminimais. Pepė Ilgakojinė, žymiausias jos personažas iš tiesų buvo sugalvotas jos dukrelės Karinos. Astrida Lindgren buvo Samuelio Augusto Ericssono ir Hannos Džonson dukra. Turėjo dvi seseris. Jos brolis, Gunaras Ericssonas, buvo Švedijos parlamento narys. Baigus mokyklą, Lindgren pradėjo dirbti vietinėje Vimmerbio laikraščio redakcijoje. Jai 18 metų pastojus nuo vyriausiojo redaktoriaus, šis norėjo Astridą vesti, tačiau to nenorėjo pati Astrida. 1926 m. Kopenhagoje A. Lindgren susilaukė sūnaus Larso netekėjusi. 1926 m., rašytoja persikėlė gyventi į Stokholmą, mokėsi norėdama tapti mašininke ir stenografininke. 1931 m. ji sukūrė šeimą su savo bosu, Sture'o Lindgren (1898-1952). Po 3 metų, 1934 m., Astrida susilaukė antrojo vaiko, Karinos, kuri vėliau tapo vertėja. Šeima 1941 m. persikėlė į Dalagatano apartamentus, pro kurių langus matėsi visas Vasaparkenas, kuriame rašytoja gyveno iki pat mirties. Astrida Lindgren mirė 2002 m., sulaukusi garbingo 94 m. amžiaus. Po jos mirties, Švedijos vyriausybė įkūrė Astridos Lindgren Memorialinį Apdovanojimą A. Lindgren garbei. Šis apdovanojimas yra didžiausias pasaulyje piniginis apdovanojimas vaikų ir jaunimo literatūros rašytojams, kurio suma – 5 mln. Švedijos kronų.) Šį rudenį visas pasaulis minės A. Lindgren 100-ąsias gimimo metines. Astrida Lindgren yra įžymiausia, mylimiausia ir garsiausia Švedijos rašytoja. Jau daugelį metų Švedijoje viešųjų bibliotekų populiarumo suvestinėse ji užima pirmąją vietą, gerokai aplenkdama kitus rašytojus - tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Be to, A.Lindgren kūrybą galima laikyti reikšmingiausiu Švedijos kultūriniu eksportu, nes jos knygos išverstos į daugiau kaip šešiasdešimt kalbų, įskaitant tokias retas kalbas kaip fryzų, katalonų, kym-ro, suahelių ir zulusų (6, 116-217). Vis dėlto A.Lindgren šlovė nėra tokia visuotinė kaip gali atrodyti. Iš tikrųjų, ne sykį bendraudama su užsienio vaikų literatūros specialistais, suvokiau, jog manieji Vakarų kolegos turi miglotą supratimą apie A.Lindgren. Norėdami likti mandagūs, jie prisimins keletą pavadinimų, bet tuo pat metu pasidomės, ar A.Lindgren yra kažkas tokio kaip Enid Blyton, - rašytoja, pamėgta vaikų, bet atmesta kritikų, - ir tai, be abejo, labai iškalbinga. Švedijoje apie A.Lindgren buvo parašyta daktaro disertacija, išleista keletas tomų rimtų straipsnių rinkinių. Gausu-publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Studija apie A.Lindgren buvo įtraukta į prestižinę Twayne"s World Author seriją (3). Tačiau vien tai, jog A.Lindgren išversta ir išleista daugybėje šalių (pavyzdžiui, JAV parduota daugiau kaip 4 mln. Pepės Ilgakojinės egzempliorių), savaime dar neįrodo jos populiarumo. Išspausdinta knyga nebūtinai yra skaitoma ir mėgstama. Daugybė akademinių straipsnių apie A.Lindgren įvairiuose pasaulio kraštuose taip pat neatspindi jos reikšmės kurioje nors šalyje. Tačiau yra viena šalis, kurioje A.Lindgren besąlygiškai pripažįstama, - tai Rusija. Greta jos - buvusios tarybinės respublikos, galbūt ir satelitinės Rytų Europos valstybės. Kodėl Astrida Lindgren tapo viena mėgstamiausių pasaulio vaikų rašytoja? Ką apie tai mano ji pati? -Taigi,-pasakojo Astrida Lindgren žurnalistui,- man rodos, todėl, kad mano vaikystė buvo tokia laiminga. Ir kad joje buvo tiek daug meilės. Ji gimė Neso vienkiemyje netoli Vimerbiu miestelio Smolande. 1907 metais, lapkričio 14 dieną. Be Astridos, šeimoje buvo dar trys vaikai. Brolis Gunaras, vos metais vyresnis. Ir dvi sesutės, Stina ir Ingegerda, truputį jaunesnės. Norint suprasti, kodėl Astridos vaikystė buvo tokia laiminga, reikia parskaityti knygeles apie Padaužų kaimą. Nes iš tiesų taip ir buvo! 10. Xxa.-XXIa. Realistinės prozos vaikams bei paagliams probleminiai-teminiai modeliai. 1994 metų lietuvių autorių knygos vaikams parodo visų pirma gerokai išsiplėtusią leidyklų geografiją: ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje, Vilkaviškyje spausdinamos knygos. Ypač iniciatyvūs uteniškiai. Kaip ta proza vaikams, išleista 1994 metais atrodo? Susidarė įspūdis, kad brandžiausios knygos buvo parašytos daug anksčiau, bet tik dabar pasiekė mūsų skaitytoją. Pirmiausia turiu galvoje J.Jankaus "Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis". Ši knyga, išsamiai pristatyta J.Linkevičiaus, tęsia mažojo skaitytojo pažintį su lietuvių literatūrine pasaka. Pasakų lentyną papildo ir A.Šmulkščio "Negirdėtos neregėtos pasakos". Tai jotvingių, sėlių, prūsų, žemgalių, kuršių pasakos, atgaivinančios išnykusių genčių dvasią, jų pasaulėvaizdį. Tačiau perdėm aprašomasis, monologinis pasakojimo būdas galbūt ir atbaidys jaunąjį skaitytoją... Išskirtinę vietą užima 1993 metų pabaigoje Šiauliuose išleista pačių vaikų sukurtų pasakėlių knyga "Kelionė į Nykštukijos šalį". Anot vaikų bibliotekos darbuotojų, ši knygelė labai populiari tarp mažųjų šiauliečių: juk įdomu paskaityti tikroje knygoje savo klasės ar kiemo draugo sukurtą istoriją! Kalbant apie realistinę prozą taip pat pirmiausia minėtina iš emigracijos mus pasiekusi rašytojo R.Spalio-Giedraičio apysaka "Gatvės berniuko nuotykiai". Ji papildo tuštoką paauglių skaitinių lentyną. Skautų stovyklos, prieškarinės Lietuvos kasdienybė vaizduojama per vaikystės prizmę, įdomus ir dinamiškas pasakojimas turėtų patraukti šiuolaikinį skaitytoją. Autorius yra parašęs šio pasakojimo tęsinį: "Ant ribos", "Rezistencija". Taigi galėtume turėti lietuvišką "Vaikystės", "Paauglystės", "Jaunystės" variantą. Prozos knygeles vaikams sukūrė S.Eitminavičius ("Metai žaibo apšviesti"), V.Greblikas ("Sauja karšto smėlio"). V.Greblikas skiria savo knygą sūnaus Artūro atminimui -tai iškart nuteikia atitinkamam skaitymui ir ypatingam realybės pojūčiui. O apsakymo "Skrajūnas" herojus ir knygos pradžioje besišypsantis berniukas su lėktuvėliu tokie panašūs... Skaitydamas šios knygos apsakymus "Sauja karšto smėlio", "Naujas keistas žaidimas" jauti pulsuojančią kasdienybę, šiuolaikinio vaiko jauseną ir pasaulio suvokimą. Gražūs tradiciniai apsakymai apie gamtą ("Laimės paukščiai", "Balti gulbės sparnai"), kur vaikai, pažindami gamtos pasaulį, mokosi pažinti svarbius žmogaus gyvenimo dalykus. Šiuolaikišką ir netgi savaip publicistišką šią knygą daro aktualios temos: "Ilga naktis" (trėmimai j Sibirą), triptikas apie vaikų namus, "Naktinis svečias" (Afganistano karas). Bet paskutinysis apsakymas pasirodė itin laikraštinis ir nevaikiškas. Turbūt ne temos aktualumas, bet pasakojimo emocingumas, vaiko paveikslo įtaigumas turėtų veikti skaitytoją: Toks, sakyčiau, yra apsakymas "Atsisveikinimas". Mirties tema nevaikiška, bet, antra vertus, ji yra viena iš svarbiausių ir didžiausių vaikystės baimių. Apie tai labai rimtai kalbėjo dar A.Lindgren, parašiusi šia tema apysaką-pasaką "Broliai Liūtaširdžiai". V.Grebliko apsakyme mergaitės bendravimas su močiute, seno žmogaus filosofinis santykis su mirtimi padeda mažajai herojei suvokti svarbią tiesą, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Mirus močiutei, turbūt, "kažkur turės gimti naujas žmogus"... Iš kitų pernai išėjusių knygų išskirčiau pažintines knygeles. Jas sukūrė jau skaitytojui pažįstami gamtininkai G.Isokas ("Kur lizdelį sukti"), S.Paltanavičius ("Ir meška, ir skruzdėlytė"), A.Každailis ("Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros"). Labai reikalingą ir svarbią knygelių apie įžymius žmones lentynėlę papildo S.Laurenčikaitės "Mūsų Basanavičius" iš "Tėviškės" serijos. Manyčiau, kad mieliausiai jaunesni skaitytojai imsis knygelių apie gamtą, rasdami čia dinamišką pasakojimą, stebėdami nuostabų, kupiną įvykių gamtos gyvenimą ir Lietuvos miške, ir egzotiškoje Karibų jūroje. Každailio knygelė yra ir įdomesnės meninės formos - tėvelio jūreivio laiškai pasiekia sūnų per fantastinį, labai "jūrišką" personažą Žvyniuką. Skaitytojai, pamėgę šio rašytojo knygą "Ko verkė plekšnytė", manau, nenusivils ir dabar. Kiek problemiškesnė "Mūsų Basanavičiaus" situacija. Kažin, ar knygelė atitinka adresatą! Sunku bus vaikams peržengti tam tikrą pasakojimo akademiškumą, aprėpti faktų gausumą! Apskritai, reikia pasakyti, kad "Tėviškės" serijos knygelės gal daugiau ir skirtos vaikams skaityti kartu su tėvais, mokytojais: gyvas suaugusio komentaras gali padaryti patį pasakojimą ir dinamiškesnį, ir "vaikiškesnį", o faktus aiškesnius. V.Landsbergio "Rudnosiuko istorijos" yra jau tradiciniu Lietuvoje betampantis improvizavimas vaikystės, vaikų literatūros tema. Savotiškas įkvėpėjas čia būtų S.Geda, po jo minėtume J.Erlicką. Šią tradiciją tęsia V.Landsbergis, o dabar ir S.Poškus. Smagu pažaisti, šiek tiek atsikvėpti ir vaikui, ir suaugusiam! Neišnyko praėjusiais metais rašytojų dėmesys istorinei tematikai: A.Kandroškaitė parašė "Kaip romėnai Jėzų kryžiavo: Tunikos legenda" (dail. L.Grabauskas), A.Jasiulionis - poemą "Apie Lietuvą dainą dainuoju" (dail. S.Aleksiūnas). Skaitant atrodė, kad viskas jau girdėta, apie viską jau kalbėta, tik paveiksliukus tai tikrai įdomu pažiūrėti. Ačiū iliustratoriams! Tai kokia ta 1994 metų proza vaikams? Įvairi. Atsirado naujų autorių ir naujų leidyklų. Kol kas labai aktualu, kad gera knyga, išleista Utenoje, Vilkaviškyje ar kur kitur patektų bent jau į bibliotekas. Ojas atsirinks pats skaitytojas. 11. Prano Mašioto gyvenimas ir kūryba. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą. 1883 m. baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete. Universitete visą laiką priklausė Maskvos lietuvių studentų ir farmaceutų draugijoms. Iš 77 savo gyvenimo metų – 30 metų atidavė pedagogikai: dirbo mokytoju Rygoje, Voronežo, Klaipėdos lietuviškų gimnazijų direktoriumi, švietimo ministro pavaduotuoju. Spaudoje bendradarbiauti pradėjo nuo 1884 m. Jo straipsniai buvo spausdinami „Aušroje“, „Šviesoje“, „Vienybėje Lietuvininkų“, „Varpe“, „Lietuvių laikraštyje“ ir daugybėje kitų laikraščių. Savo darbus jis pasirašydavo arba pavarde, arba slapyvardžiais: Ašaka, Ašakaitis, Ašakaitis Pranas, Bismarkis, Dėdė Pranys, Mark-bis, P. Mašaitis, P. Mošaitis, Rygietis, Tas, A. P., C. M., P. A., P. P. M., Pr., Pr. M., Pr. Mš. Apie 150 knygų autorius: iš jų 8 vadovėliai (matematikos, fizikos, rašybos), 30 knygų – grožinė literatūra vaikams („Pasakėlės“, „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senio pasakos“, „Kiškiai“). 60 knygų išverstos iš svetimų kalbų: D. Svifto „Guliverio kelionės“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, H. Velso „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt. Rašytojas palaidotas JAV, 1993 m. palaikai atvežti į Lietuvą ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Kaip ir daugelis Novužės krašto visuomenės veikėjų, P.Mašiotas pradėjo nuo minčių, kurios, iškaltos granite, puošia buvusios pedagogo gimtinės vietą. „Ir aš mažas buvau…“ „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“. Viskas prasidėjo nuo iš Mažosios Lietuvos į Zanavykus atklydusios stubos slenksčio, per kurį mažasis Pranukas dar keturiomis ropšdavosi, kad galėtų išbėgti į kiemą, pažvelgti į saulę, sodą. Čia Paprūsėje, Pūstelninkų kaime – pradžių pradžia. Čia 1863 m. gruodžio 19 d. Pranukas atėjo į šį pasaulį. Augo jis susipratusių vidutiniokų ūkininkų šeimoje, pas kuriuos ne kartą glaudėsi Šešupę perbridę knygnešiai. Iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių berniukas pramoko skaityti. Vėliau baigė Naumiesčio pradžios mokyklą, o 1883 metais – Marijampolės gimnaziją. Vaikiną viliojo tikslieji mokslai ir 1887 metais Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultete jis įgijo gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Kadangi rusų administracija lietuvių, baigusių pedagoginius mokslus, dirbti Lietuvoje neskyrė, teko pasitenkinti darbu Lomžoje. Tik 1889 metais persikėlė į Rygą, ten atsiradus laisvai raštininko vietai. 1892-aisiais jau paskirtas Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytoju ir čia mokytojavo net 22 metus, o paskutiniuosius dvejus metus (1913-1915) buvo ir Rygos mergaičių gimnazijos direktorius. P.Mašiotas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo aktyvus slaptojo lietuvių moksleivių ratelio narys, platino draudžiamą lietuvių spaudą. Maskvos universitete priklausė Lietuvių studentų ir Farmaceutų draugijoms, bendradarbiavo „Aušroje“. Rygoje rašė į „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“ (jame turėjo vaikams skyrelį), „Vilniaus žinias“, „Viltį“ (buvo šio leidinio dalininkas), „Vairą“, „Rygos garsą“ (1910 metais redagavo šio leidinio kroniką). Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose. Priklausė „Dainos“ draugijai, buvo vienas Lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės“ steigėjų, 1906 metais buvo Kanklių bibliotekos ir skaityklos komisijos narys, 1906-aisiais kartu su Marcelinu Šikšniu įsteigė Lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo jos pirmasis pirmininkas, vėliau – garbės narys. Rygoje ši draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. 1912-1914 metais sekmadieniais P.Mašiotas Rygos lietuvaites gimnazistes mokė lietuvių kalbos. 1907 metais buvo išrinktas vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu. Rygoje mažiesiems skaitytojams išleido populiarias knygeles „Mano dovanėlė“ (1913) ir „Pasaka – nepasaka“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje susitelkus nemažam lietuvių tremtinių skaičiui, kartu su Vaižgantu P.Mašiotas buvo Centrinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotinis. 1915 metų vasarą, vokiečių armijai artėjant prie Latvijos, pasitraukė į Maskvą, o netrukus atvyko į Voronežą ir čia vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai. Kad žemėje mažėtų blogio, o gėrio daugėtų, reikėjo užkariauti pačių mažiausiųjų širdutes ir jose sėti tik gėrį. 1894 metais JAV P.Mašiotas mažiesiems išleido populiarią knygelę „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę“. Produktyvus buvo ir Voronežo laikotarpis. Vadovaudamas M.Yčo gimnazijai, jis išleido „Mokslo pasakas“ (1916), „Senio pasakas vaikams“, „Naujas senio pasakas“, „Augalų pasakas“, „Apie Lietuvos senovę“ (1917). Be nelengvo vadovavimo gimnazijai ir kūrybinio darbo, dar priklausė „Trijų tarybai“ (Kazys Grinius, J.Jablonskis ir P.Mašiotas). 1918 metais P.Mašiotas grįžo į Lietuvą. Po 35 metų (neskaitant vasaros atostogų) – vėl tėvų žemėje. Naujai besikuriančioje valstybėje – darbų kalnai. Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje. Artėjant bolševikams, persikėlė į Kauną. Dirbo Aukštojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919-ųjų pabaigos – švietimo viceministru. Darbavosi Knygų leidimo ir terminologijos komisijose, buvo vienas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto steigėjų. Rašė spaudai: „Švietimo darbui“, „Lietuvos mokyklai“, išleido knygas „Kaip žmogus žemėje įsikūrė“, „Kiškiai“ (1919), „Šaltieji ir šiltieji kraštai“, „Žiemą ir vasarą“, „Vaikų pasakos“ (1920), „Mūsų mažiesiems, mūsų mieliesiems“, „Pasakėlė“ (1921). 1922 metais išleistos net šešios knygelės vaikams: „Išradėjai ir išradimai“, „Mano poilsis“, „Senio pasakos“, „Sparnuočiai“, „Gimnaziją atsiminus“, „Ir aš mažas buvau“. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos mokslų fakultetas P.Mašiotui suteikė garbės daktaro laipsnį. 1922 metais Klaipėdos mokytojų seminarijos patalpose buvo atidaryta pirmoji uostamiestyje lietuviška gimnazija. 1924 metais jai vadovauti ėmėsi P.Mašiotas. Gimnazijoje vyravo įtampa. Mažlietuviai mokytojai, išskyrus Adomą Braką, su mokytojais iš Didžiosios Lietuvos net nesisveikindavo, o per pertraukas mokytojų kambaryje kalbėdavo vokiškai. Viską, kas buvo susiję su Didžiąja Lietuva, stengtasi pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai į mokinius žvelgė iš aukšto, nevengė jų bausti fizinėmis bausmėmis. P.Mašiotui tai buvo svetima. Tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti nebuvo paprasta, bet gimnazijos direktorius pamažu į savo pusę palenkė ne vieną. Klaipėdoje P.Mašiotas tuoj įsitraukė ir į visuomeninę veiklą. Buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys, rengė mokyklinius vadovėlius, išleido knygas mažiesiems „Kai knygas draudė“, „Būta ir pramanyta“, parengė „Pasaulio pasakas“, „Pajūriais pamariais“ (šie darbai pasirodė jau išėjus į pensiją). 1929 metais susirgo veido nervo uždegimu ir buvo priverstas palikti Klaipėdą. Persikėlė į Kauną, kur turėjo nuosavą namą. Bet ir būdamas užtarnautame poilsyje, nesėdėjo rankų sudėjęs – rašė. Gyvendamas Kaune ir jau įkopęs į aštuntą dešimtį, P.Mašiotas savo darbų tempo nemažino. Bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Gimtojoje kalboje“, „Žiburėlyje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Mažiesiems skaitytojams išleido „Mokslo pasakas ir pasakojimus“, „Juozukas ir Jackus“, „Dėde, papasakok!“, „Pažadėta ir ištesėta“, „Nepaprastos atostogos“, „Pašešupių knygnešiai“, „Trijų talka“ ir kt. Vertė kitų rašytojų kūrinius, kuriais stengėsi praturtinti vaikų knygų lentynėles. Atėjo lemtingieji 1940 metai. Kauno gatvėmis žlegėjo okupantų tankai. Jo žentas Juozas Urbšys su rašytojo dukra Marija, palikę Kauną, išsikėlė į Kačerginę, pas brolio Jono Mašioto šeimą. Birželį okupacinės valdžios atstovai įsiveržė į 77 gyvenimo metus bebaigiančio P.Mašioto namus ir pareikalavo, kad šis tučtuojau užleistų butą „reikalingesnių“ raudonosios armijos karininkų šeimoms. Neturėdamas pasirinkimo, pedagogas prisiglaudė viename Kačerginės vasarnamyje, arčiau saviškių. 1940 m. liepos 17 d. buvo suimtas jo žentas J.Urbšys su dukra ir išgabenti į nežinią. Išgirdęs šią tragišką žinią, Lietuvos vaikų pasakų senelis paleido iš rankos plunksną ir daugiau jos nebepakėlė. Mirė P.Mašiotas 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune. 12. Vytautės Žilinskaitės kūryva vaikams. Vytautė Žilinskaitė (g. 1930 m. Kaune) – prozininkė. 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Kūrybą spausdina nuo 1950 m. 1961 m. išleidusi eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“, perėjo prie prozos. Savo satyromis rašytoja davė pradžią naujoms tendencijoms lietuvių humoristikoje. Nemažai rašo vaikams. 1972 m. rašytojai įteikta Respublikinė valstybinė premija už humoristinius kūrinius, 1979 m. – Respublikinė valstybinė premija už knygą vaikams „Robotas ir peteliškė“, 1964 m. – Žurnalistų sąjungos premija. 1980 m. suteiktas nusipelniusios kultūros veikėjos vardas. Net du kartus rašytoja gavo Šarūno Marčiulionio premiją už geriausią vaikų literatūros kūrinį (1997 ir 2001 m.). Nuo 1963 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. V. Žilinskaitės kūryba versta į vokiečių, lenkų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kt. kalbas. Rašytoja gyvena ir dirba Vilniuje. V. Žilinskaitės knygos – dažniausiai ne istorijas pasakoja, o svarsto kokią nors problemą, ji „filosofuoja“ pasirinkta tema, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis, fantastiškais įsivaizdavimais, kurdama absurdiškas situacijas. Jos humoreskos nėra lėkštas šmaikštavimas, jose niekados nėra nė šešėlio vulgarumo ir nešvankumo, bet joas geliantis sąmojis, stebinantis groteskas ir išradingumas taiko į pačią išjuokiamo reiškinio esmę. „Vytautė Žilinskaitė gana esmingai pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, intelektualizuodama jo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia“, - rašė Kubilius 1995 metais. V. Žilinskaitė parašė satyros rinkinių, eilėraščių rinkinį, knygų vaikams, išvertė rusų rašytojų kūrinių. 13. Lietuvių vaikų poezijos modeliai. Vieno pasirinkto poeto (Vytės Nemunėlio, A. Mutučio, M. Vainilaičio, S. Gedos, R. Skučaitės) kūrybos analizė, aptarimas. Martynas Vainilaitis (g. 1933 m. sausio 26 d. Mergežeryje - 2006 m. birželio 20 d.) – lietuvių poetas, rašytojas, vertėjas, apie 30 knygų autorius; vaikų poetas bei rašytojas. Martynas Vainilaitis baigė Vilniaus valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą. Porą metų dirbo aktoriumi, o vėliau atsidėjo vien tik kūrybai. Už rinktinę „Mano volungėlė“ (1975) gavo Lietuvos valstybinę premiją. Vasaromis poetas gyvendavo ir kurdavo Vaitakarčmio kaime. Martynas Vainilaitis: "Noriu grįžti į pradžios mokyklą" "

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!