Viskas apie variklius

1.Bazinės variklio detalės. Alkūninis mechanizmas, jo paskirtis, sandara ir veikimas? Bazinės detalės: 1) blokas – priklauso nuo aušinimo būdo, cilindrų išdėstymo, variklio paskirties 2) galvutė – gali būti ištisinė, individuali (kiekvienam cilindrui atskirai), grupinės (po 3). Kada galvutė bendra, patvariau, bet sugedus 1 cilindrui sunku remontuoti, paprasčiau, kai kiekvienam cilindrui atskira galvutė 3) Karteris ( į jį pilama variklinė alyva). Dengia bloką iš apačios. Jam reikia apsaugos 4) dujų skirstymo mechanizmo dangtis 5) Sankabos dangtis. Alkūninis mechanizmas. Paskirtis: cilindro viduje tiesiaeigį slenkamąjį judesį paverčia alkūninio veleno sukamuoju judesiu. Sudaro: 1) stūmoklis. Jį sudaro galvutė, kurioje gali būti degimo kamera, kreipiančioji dalis, kurioje yra tepami žiedai, sijonėlis, stebulė (viduje), anga pirštui montuoti 2) švaistiklis. Jį sudaro kotas, viršutinė neišardoma galvutė, apatinė išardoma galvutė (įmontuojami slydimo guoliai) 3) Pirštas 4) Alkūninis velenas Jį sudaro 5 pagrindiniai kauliukai, 4 švaistikliniai kauliukai, jungiantys peteliai, atsvarai, reikalingi subalansuoti varikliui 5) Smagratis. 3 f-jos: a) elektros starteris sujungiamas su smagračio žiediniu krumpliaračiu ir paleidžia variklį b) suvienodina alkūninio veleno sukimosi greitį c) prie smagračio montuojama sankaba, duodanti judesį transmisijai. 2. Dujų skirstymo mechanizmas, jo paskirtis, sandara ir veikimas. Variklių paleidimo būdai? Paskirtis: griežtai nustatytais laiko tarpais įleidžia į cilindrus degųjį skystį (karbiuratoriniuose varikliuose) arba išvalytą orą (dyzeliuose) ir pašalina deginius (atidirbusias dujas). Sandara: priklausys nuo to, kur yra sumontuotas dujų skirstymo velenėlis, kuris gali būti bloko apačioje, viduryje ir galvutės viršuje. 1) alkūninio veleno varantysis krumpliaratis 2) tarpinis krumpliaratis 3) dujų skirstymo velenėlio krumpliaratis 4) dujų skirstymo velenėlis 5) kumštelis (jų yra daug) 6) kėliklis 7) strypas, strypelis (tuščiaviduris) 8) vožtuvo šiluminio tarpelio reguliavimo sraigtas 9) svirtelė 10) stovas 11) vožtuvo spyruoklė 12) vožtuvo kreipiančioji įvorė 13) vožtuvas (kotelis ir galvutė) 14) vožtuvo lizdas. Variklių paleidimo būdai. Varikliai gali būti paleidžiami naudojant žmogaus raumenų energiją (paleidimo rankena), elektros srovę, suslėgtą oro energiją ir mažos galios vidaus degimo variklius.Variklių paleidimo būdai: 1) Rankinis paleidimo būdas šiuolaikiniuose varikliuose yra rezervinis ir taikomas sugedus starteriui 2) Labiausia paplitęs variklių paleidimo būdas – starterinis 3) Krumpliaračiai gali būti sujungiami keliais būdais. Labiausiai paplitęs mechaninis priverstinis krumpliaračių sujungimo būdas. Dar yra inercinis krumpliaračių sujungimo būdas. 3. Tepimo sistema, jos paskirtis, sandara ir veikimas.Ji reikalinga: 1. tepti judančias variklio detales ir mažinti trintį, 2. valyti alyvą ir šalinti iš jos dilimo produktus ir degenas, 3. didina kompresiją, 4. aušina variklį, 5. mažina dinaminius smūgius. Sandara: alyvos karteris; imtuvas; siurblys; filtras; aušintuvas; apsauginis vožtuvas; termostatinis vožtuvas; praleidimo vožtuvas; išleidimo vožtuvas; kanalai, kuriais cirkuliuoja alyva sistemoje; kontroliniai prietaisai (manometras, termometras).Veikimas: alyva iš karterio siurbiama pro imtuvą, kuris saugo siurblį, kad į jį nepatektų stambios priemaišos. Siurblys tiekia alyvą tarp besitrinančių variklio datalių paviršių. Jo korpuse yra du krumpliaračiai: varančiojo krupliaračio velenėlį suka alkūninis arba dujų skirstymo velenas, varomasis krumpliaratis sukasi laisvai. Taip siurbiama alyva užpildo tarpkrumplius ir patenka į slėgio kanalą. Alyvą reikia filtruoti, nes joje susikaupę detalių dilimo produktai ir degenos kenkia variklio detalėms. Nevalyta alyva kanalu patenka į rotorių ir jį užpildo. Toliau kanalais ji patenka į vamzdelį, o iš jų dviem purkštukais išteka dideliu greičiu ir nuteka į karterį. Apsauginis vožtuvas saugo siurblį nuo perkrovų, termostatinis vožtuvas praleidžia šaltą alyvą į karterį. Alyvai pašilus vožtuvas užsidaro ir alyva teka pro aušintuvą. Praleidimo vožtuvas atidaro alyvai kelią į tepimo magistralę, kurioje maksimalų slėgį riboja išleidimo vožtuvai, nuleisdami alyvos perteklių į karterį. 4. Aušinimo sistema, jos paskirtis, sandara ir veikimas. Skysčių ir oro aušinamų sistemų palyginimas.Paskirtis: aušinti variklį ir palaikyti normalų šiluminį režimą. Varikliai dažniausiai aušinami skysčiu arba oru.Sandara: vandens marškinėliai, jungiančiosios žarnos ir atvamzdžiai, radiatorius, ventiliatorius, vandens siurblys, vandens pompa, termostatas, vandens išleidimo čiaupai, vandens temperatūros daviklis, termometras, užuolaidėlė ar žaliuzės , radiatoriui uždengti.Veikimas: skysčiu aušinama sistema pripilama vandens pro atvamzdį, įlituotą į radiatoriaus viršutinį bakelį ir uždaromą dangteliu. Skystį cirkuliuoti verčia išcentrinis vandens siurblys. Jis pumpuoja vandenį į skirstymo kanalą. Iš jo vanduo pro angas patenka į aušinimo ertmes ir aušina viršutines cilindrų įvorių dalis. Vanduo iš bloko pro kanalų angas patenka į cilindrų galvutę ant vožtuvų lizdų pertvarų ir purkštuvų įvorių ir jas aušina. Dalis vandens atvamzdžiu teka į paleidimo variklio aušinimo ertmę, iš jos atvamzdžiu ir vandens nutekėjimo vamzdžiu – į termostato korpusą. Priklausomai nuo to, kiek įšilęs variklis, iš jo vanduo patenka arba į radiatorių, arba į vandens siurblį.Skysčiu aušinamose sistemose cirkuliuojantysis vanduo arba specialus techninis skystis – antifrizas, pasižymintis žema užšalimo temperatūra, paima nuo įkaitusių varikliodetalių šilumą ir pro radiatorių atiduoda ją į aplinką. Ši sistema gali būti termosifoninė, priverstinė, atviroji ir uždaroji. Oru aušinamose sistemose variklių cilindrai ir cilindrų galvutės turi aušinimo briaunas, kurios padidina aušinimo paviršių 10-15 kartų, palyginti su jų vidiniu paviršiumi. Tokiuose varikliuose įrengti ventiliatoriai, kurie pučia oro srovę ir aušina cilindrus bei jų galvutes. Oru aušinamuose varikliuose nėra radiatoriaus, termostato, aušinimo skysčio. Juos sudaro tinklelis; kreipiamasis aparatas; ventiliatorius; gaubtas; galinis, priekinis ir šoninis deflektoriai; cilindrai, turintys briaunas. Tokie varikliai yra paprastesnės konstrukcijos, patogesni eksploatuoti ir sunaudoja dvigubai mažiau oro. 5. “Otto“ variklių maitinimo sistema ir karbiuratoriai; elementaraus karbiuratoriaus sandara ir veikimas. Paskirtis: ruošti reikiamos sudėties degųjį mišinį ir tiekti reikiamą jo kiekį į variklio cilindrus bei šalinti deginius. Vienas pagrindinių maitinimo sistemos elementų, kuriame degalai maišomi su oru, yra karbiuratorius. Sandara: pagrindinis kanalas, difuzorius, maišymo kamera, droselis, plūdės kamera, degalų žikleris, purkštukas, plūdė ir adatinis vožtuvas.Veikimas: degalai kanalu patenka į plūdės kamerą pro adatinį vožtuvą. Daugėjant degalų plūdės kameroje, plūdė kyla ir tam tikru momentu uždaro degalų įleidimo angą. Mažėjant degalų kiekiui plūdės kameroje, plūdė nusileidžia, atidaro adatinį vožtuvą ir įleidžia degalus iš siurblio. Žikleris dozuoja degalus, patenkančius į purkštuką. Veikiant varikliui, pro difuzorių einantis oro srautas sukelia išretėjimą. Plūdės kameroje kanalu palaikomas atmosferinis slėgis. Dėl slėgių skirtumo plūdės kameroje ir difuzoriuje degalai teka pro žiklerį ir trykšta iš purkštuko fontanu. Degalų čiurkšlę smarkiai lėkdamas oras susmulkina į mažus lašelius, kurie toliau judėdami oro sraute garuoja. Toliau degusis mišinys ruošiamas įsiurbimo kolektoriuje ir variklio cilindruose. Jo kiekis, patenkantis i variklio cilindrus, reguliuojamas droseliu.Papildomi karbiuratoriaus įtaisai: tuščiosios eigos sistema – nepakankamai susimaišo oras ir degalai; ekonomaizeris – mišinio riebinimo įtaisas,padedantis varikliui išvystyti didelę galią; greitinimo siurblys – naudojamas mišiniui riebinti, kad gauti didesnę galią; paleidimo įtaisai – kad variklis patikimai pradėtų veikti, į karbiuratorių tiekia degalus. 6. Dyzelinių variklių maitnimo sistema ir didelio slėgio įpurškimo siurbliai bei reguliatoriai. Jų paskirtis, sandara ir veikimas. Maitinimosistema skirta ruošti kokybišką degųjį mišinį iš degalų ir oro. Ji sudaryta iš oro tiekimo, degalų tiekimo, atidirbusių dujų išmetimo ir reguliavimo sistemų. Oro tiekimo sistemą sudaro išcentrinis rupaus valymo filtras, kombinuotas oro valytuvas, turbokompresorius ir įsiurbimo kolektorius. Degalų tiekimo sistemos yra 2: mažo ir didelio slėgio. Pirmoji valo iš degalų pmechanines priemaišas ir šalina vandenį, taip pat nepertraukiamai tiekia juos į didelio slėgio sistemą, kuri reikiamais momentais ir reikiamu kiekiu ir nustatytu slėgiu juos purškia į degimo kameras. Degalai pratekėję pro nesandarumus tarp purkštuko korpuso ir adatos, vamzdeliu grąžinami į degalų baką, filtrą arba tiekimo siurblį. Dujų išmetimo sistemą sudaro išmetimo kolektorius, išmetimo triukšmo slopintuvas ir kibirkščių gesintuvas, įmontuotas tame pačiame korpuse. Reguliavimo sistemą sudaro mechaninis visarėžinis reguliatorius, pritvirtintas prie didelio slėgio siurblio korpuso. Jis keičia siurblio plundžerių arba dozatorių padėtį ir tiekiamų degalų į variklių cilindrus kiekius taip, kad esant įvairioms apkrovoms alkūninio veleno sūkiai atitiktų nustatytą greičio rėžimą. 7. Otto ir dyzelinių variklių rodiklių palyginimas. Dyzelio varikliai lyginant su Otto yra ekonomiškesni, nes jų degalų sąnaudos darbo vienetui yra mažesnės. Dyzelio varikliai pasižymi didesniu sukimo momentu, kai sūkių dažnis mažesnis. Beto dyzeliniai degalai pigesni ir mažiau pavojingi gaisro atžvilgiu. Dyzeliniai varikliai patikimesni, nes nėra uždegimo sistemos. Jų degalai mažiau toksiški. Tačiau dyzeliniai varikliai turi ir daug trūkumų: tos pačios galios jie esti didesnių gabaritų ir masės. Sunkiau paleisti, kai temperatūra žema, triukšmingiau dirba. 8. Kai kurios istorinės žinios apie variklių, traktorių ir automobilių atsiradimą ir jų vystymąsi iki šių dienų. Pasaulyje žinomos traktorių ir automobilių gamyklos. D.Vatas naudodamas atskirą garų kondencatorių 1763m patobulino T.Njukomeno garo mašiną o 1782 pagamino 2 taktų garo variklį. Pirmasis suskūrė garų varomas transporto mašinas prancūzas N.Kiunjo. 1931m tapr miestų jau važinėjo gariniai omnibusai su priekabomis. Apie 1850m anglai ir prancūzai panaudojo garinius ratinius automobilius dirvoms arti. Pirmasis tinkamas garvežys eksplotuoti buvo sukonstruotas 1814m. o 1825 buvo nutiesta pirmoji geležinkelio linija. Tinkamus eksplotuoti vidaus degimo variklius pavyko sukurti tik XIXa pabaigoje, kai buvo išsiaiškinti termodinamikos pagrindai. 1885m K.Bencas pagamino vandeniu aušinamą keturtaktį bendzininį variklį. 1883m buvo pagamintas oro aušinamas bendzinis variklis, kuriame buvo įtaisytas karbiuratorius. 1897 pagamintas savaiminio užsiliepsnojimo vidaus degimo variklis. Pramononių automobilių gamyba prasidėjo 1885. Pirmoji šalis pradėjusi serijiniu būdu gaminti traktorius su vidaus degimo verikliais buvo JAV. Garsiausios pasaulio firmos gaminančios moderniškus traktorius: Johndeere, Lamborghini, Same, Belorus, Holder, Case, Fiatagri. Šiuolaikinių automobilių gamyklos: Ford, Mazda, Opel, Volvo, Citroen. 9. Vidaus degimo variklių klasifikacija pagal įvairius požymius. Pagal degiojo mišinio ruošimo būdą stūmokliniai VDV skirstomi į karbiuratorinius ir dyzelinius. Pagal darbinio mišinio uždegimo būdą skiriami VDV, kuriuose mišinys uždegamas elektros kibirkštimi arba jis užsiliepsnoja savaime dėl aukštos suslėgimo temperatūros. Pagal darbo ciklą stūmokliniai varikliai skirstomi į keturtakčius ir dvitakčius, kurie gali būti nepripučiami ir pripučiami. Pagal galios reguliavimo būdą, kai kinta apkrova, o alkūninio veleno sukimosi dažnis yra pastovus, skiriami varikliai, kuriuose degusis mišinys keičiamas kokybiškai, kiekybiškai arba mišriai. Pagal cilindrų skaičių varikliai skirstomi į vienacilindrius ir daugiacilindrius – dviejų, trijų, keturių ir t.t. cilindrus. Pagal cilindrų išdėstymą bloke varikliai gali būti vertikalieji arba horizontalieji, vienos eilės, dviejų eilių V formos, žvaigždės pavidalo ir opoziciniai su priešpriešiais judančiais stūmokliais. Pagal cilindrų darbinį tūrį varikliai skirstomi į mikrolitražius, mažalitražius, vidutinio litražo ir didelio litražo. Pagal aušinimo būdą varikliai skirstomi į skysčiu, vandeniu, oru ir mišriai aušinamus. Stūmokliniai VDV dar skirstomi pagal vidutinį stūmoklio judėjimo greitį į lėtaeigius, vidutinio greičio, greitaeigius ir labai greitaeigius. Pagal alkūninio veleno sukimosi kryptį – į dešininius ir kairinius, reversuojamus ir nereversuojamus. 10. Vidaus degimo variklių pagrindinės sąvokos (VGT, AGT, S, D, S/D, Vc, Vb, Va, taktas, ciklas) ir pagrindiniai parametrai (n, Me, Pe, Bd, be). Stumoklio padėtis, kai jis labiausiai nutolęs nuo variklio alkūninio veleno, vad viršutiniu galiniu tašku (VGT). Kai stumoklio atstumas nuo alkūninio veleno yra mažiausias, tokia padėtis vad apatiniu galiniu tašku (AGT). Atstumas, kurį nueina stumoklis, slinkdamas cilindre nuųo VGT iki AGT arba atgal, vad stumoklio eiga ir žymimas raide S. D-cilindro skersmuo. S/D-stūmoklio eigos ir cilindro skersmens santykis. Tūris, esantis virš stūmoklio, kai šis yra VGT, vad suslėgimo kameros tūriu ir žymimas Vc. Cilindro tūris, kurį išlaisvina stūmoklis, slinkdamas iš VGT į AGT, vad cilindro darbiniu tūriu Vh. Visą cilindro tūrį Va sudaro ertmė višr stūmoklio, kai jis yra AGT. Variklio darbo ciklo dalis, kurią sudaro viena stūmoklio eiga, vad taktu. Variklio darbo ciklu vad tam tikru nuoseklumu cilindre besikartojančių procesų visuma: degiojo mišinio arba oro įsiurbimas, suslėgimas, degimas, išsiplėtimas ir deginių pašalinimas. Bandant variklius stendais, nustatomas efektyvusis sukimo momentas Me. Bandant variklius, nustatomas jų valandinės degalų sąnaudos Bd. Žinant jų dydį, nesunku apskaičiuoti ir santykines efektyviąsias degalų sąnaudas be, kurios rodo, kiek degalų sunaudojama vienam efektyviajam variklio darbo vienetui gauti. 11. Keturtakčio karbiuratorinio variklio veikimas ir jo darbo ciklo parametrai- pa, Ta, pc, Tc, pz, Tz, pb, Tb, pr, Tr. Įsiurbimo taktas vyksta alkūniniam velenui sukantis laikrodžio kryptimi ir stūmokliui slenkant iš VGT į AGT. Pradžioje isiubimo vožtuvas jau pravertas, o išmetimo vožtuvas greitai užsidaro. Degusis mišinys susidaro kai oras teka pro karbiuratorių ir į jį patenka degalų garai bei smulkūs jų lašeliai. Šis mišinys įsiubiamas į cilindrą. Ten susimaišęs su nedideliu deginių kiekiu, likusiu po ankstesnio ciklo, vad darbiniu mišiniu. Suslėgimo taktas vyksta alkūniniam velenui sukantis nuo 180-360 laipsnių ir stūmokliui grįžtant iš AGT į VGT. Užsidarius įsiurbimo vožtuvui, cilindre prasideda faktinis darbinio mišinio suslėgimas ir jis baigiasi stūmokliui atsidūrus VGT. Proceso pradžioje karštos cilindro sienelės pašildo darbinį mišinį. Slegiant toliau mišinio temperatūra kyla. Kai ji pasidaro aukštesnė už cilindro sienelių vidutinę temperatūrą, šilumos srautas keičia kryptį. Suslėgimo takto pabaigoje, kai stūmoklis yra padėtyje atitinkančioje 20-30 laipsnių veleno posūkio iki VGT kampą, darbinis mišinys cilindre uždegamas elektros kibirkštimi. Išsiplėtimo taktas prasideda kai stūmoklis yra VGT padėtyje ir kai abu vožtuvai uždaryti. Dvi šio takto fazės: mišinio degimas ir dujų išsiplėtimas. Besiplečiančių karštų dujų slegiamas stūmoklis juda iš VGT į AGT ir pasuka alkūninį veleną nuo 360-540. išsiplėsdamos dujos atliekas naudingą darbą. Stūmokliui tolstant nuo VGT dujų slėgis ir temperatūra po truputį mažėja. Darbo takto metu cilindre įvyksta degimo ir išsiplėtimo procesai, o pabaigoje prasideda deginių šalinimo procesas. Išmetimo taktas vyksta stūmokliui slenkant iš AGT į VGT ir alkūniniam velenui sukantis nuo 540-720. Išmetimo vožtuvas užsidaro ne išmetimo takto pabaigoje o įsiurbimo takto pradžioje. Išmetimo taktu variklio darbo ciklas sąlyginai baigiasi. 12. Keturtakčio dyzelinio variklio veikimas ir jo darbo ciklo parametrai – pa, Ta, pc, Tc, pz, Tz, pb, Tb, pr ir Tr. Keturtakčio dyzelinio variklio darbo ciklas susideda iš keturių besikartojančių taktų: įsiurbimo, suspaudimo, išsiplėtimo arba darbo ir išmetimo. 1.Įsiurbimas.Stūmokliui judant iš VGT į AGT, cilindre susidaro išretėjimas. Pro atidarytą įsiurbimo vožtuvą cilindras pripildomas oro. Dėl didesnio suspaudimo laipsnio ε, pasibaigus išmetimui, cilindre mažiau lieka deginių. Įsiurbimo takto pabaigoje oro slėgis cilindre pa=0,080-0,095MPa, o temperatūra Ta=310-350K. 2.Suspaudimas. Sūmoklis juda iš AGT į VGT; įsiurbimo vožtuvas užsidaro. Tūris virš stūmoklio mažėja, cilindre esantis oras suspaudžiamas. Kadangi dyzelinio variklio suspaudimo laipsnis didelis, todėl suspaudimo pab. oro slėgis pc=0,40-0,55MPa, Tc=850-1000K. Suspaudimo takto pabaig., kai stūmoklis yra arti VGT, į cilindrą dideliu slėgiu pradedami purkšti degalai. Jie maišosi su karštu oru, garuoja ir užsiliepsnoja. Dalis degalų sudega stūmokliui judant dar link VGT. Stūmokliui pasiekus VGT ir judant link AGT, prasideda išsiplėtimo taktas. 3. Išsipėtimo taktas. Šio takto pradžioje, stūmokliui esant arti VGT, slėgis cilindre yra beveik pastovus.pz=5,5-8,0MPa, Tz=1900-2200K. Dujomis plečiantis, slėgis ir temperatūra mažėja. Išsiplėtimo pab:pb=0,2-0,5MPa, Tb=1000-1300K. 4. Išmetimas. Jo metu iš cilindro pašalinami degalai. Dujų išmetimas prasideda išsiplėtimo takto pab atsidarius išmetimo vožtuvui, ir tęsisi iki įsiurbimo takto pradžios. pr=0,105-0,12MPa, Tr=650-900K. 13. Daugiacilindrinių variklių veikimas ir kas yra cilindrų darbo tvarka. Darbo eigų kaita daugiacilindriame variklyje-cilindrų darbo tvarka.Ji priklauso nuo cilindrų ir veleno alkūnių išsidėstymo, dujų skirstymo mechanizmo ypatumų. Šiuose varikliuose cilindrai išdėstomi vertikaliai viena eile, dviem eilėmis V forma arba horizontaliai opoziciškai.Kiekvienam cilindrų skaičiui turi būt parinktas kampas γa tarp alkūninio veleno švaistiklių kakliukų.Dviejų cilindrų keturtakčių variklių kai γa=1800, darbo taktai abiejuose cilindruose įvyksta alkūniniam velenui apsisukus vieną kartą; sukantis antrą kartą, juose vyksta pagalbiniai taktai. Keturių cilindrų keturtakčio variklio alkūninio veleno alkūnės išdėstomos vienoje plokštumoje. Du kraštiniai švaistiklio kakliukai nukreipiami į vieną pusę, du vidiniai – į preišingą Kai γa=1800, darbo taktai cilindruose kartojasi vienodais intervalais. Šešių cilindrų keturtakčio variklio veleno alkūnės daromos γa=1200 kampu viena kitos atžvilgiu. Tada darbo taktų kaitos periodai cilindruose yra vienodi. Šešių cilindrų V formos keturtakčio variklio kampas tarp cilindrų γc=900, o tarp alkūnių γa=1200. Šio variklio taktai kartojasi netolygiai. 14. Išdirbio ir degalų sąnaudų apskaita žemės ūkio gamyboje dirbantiems traktoriams ir automobiliams. Indikatorinis naudingo veikimo koeficientas i  Li / Q1 , kai Li – indikatorinis darbas, Q1 – vidutinis šilumos kiekis. i parodo kaip efektyviai panaudojama energija (apie 0,5). Dalis indikatorinės galios ar darbo (Pi) yra sunaudojama varikliui sukti: variklis į transmisiją teikia vadinamą efekyiąją dalį (Pe). Pi>Pe. Variklio efektyvioji galia PeMe*w, kw., kai Me – sukimosi momentas, w – kampinis sukimosi dažnis. Valandinės degalų sąnaudos Bd kg/h; l/h; automobiliuose l/100km. Lyginamosios efektyviosios degalų sąnaudos (matuojant variklio ekonomiškumą) be Bd*10 3/ Pe , g/kw*h. Šis rodiklis ypč svarbus ekonominiu požiūriu. 195 – 200 g/kw*h efektyviausia. 15. Traktorių ir automobilių klasifikacija pagal įvairius požymius. Kaip mes suprantame traukos klasę ir kam tokia sąvoka reikalinga? Traktoriai klasifikuojami pagal paskirtį, važiuoklės konstrukciją, liemens tipą bei galią ir paskirtį. 1. Pagal paskirtį traktoriai skirstomi į bendruosius, universaliuosius ir specialiuosius. 2. Pagal važiuoklės konstrukciją traktoriai skirstomi į ratinius (T – 25A, T – 150K) ir vikšrinius (T – 150, T – 130) 3. Pagal liemens tipą traktoriai į rėminius (T – 150K, T – 150), pusiau rėminius (T – 25A, T – 40M) ir berėmius. Automobiliai pagal paskirtį klasifikuojami į keleivinius, krovininius, vilkikus ir specialiuosius. Keleiviniai automobiliai būna lengvieji ir autobusai. Lengvieji automobiliai klasifikuojami pagal kėbulo tipą, variklio darbinį tūrį bei neįkrauto automobilio masę. 4. Pagal kėbulo tipą: 1 Sedanas – tai uždaras automobilis su 2 ar3 sėdynių eilėmis, 2 ar 4 šoninėmis durimis. 5. Pagal variklio darbinį tūrį bei pagal neįkrauto automobilio masę lengvieji automobiliai skirstomi į 5 klases: a) mažiausios klasės; b) mažos klasės; c) vidutinės klasės; d) aukštos klasės. Lengvieji automobiliai, kaip ir ratiniai traktoriai bei kroviniai autobusai būna normalaus pravažumo ir pravažieji. Autobusai skirstomi atsižvelgiant į jų paskirtį ir ilgį. 6. Pagal ilgį autobusai skirstomi į mikroautobusus, mažus, vidutinius, didelius ir labai didelius.Krovininiai automobiliai skirstomi į klases atsižvelgiant į jų paskirtį, talpą, krovinių dėžės tipą ir tiltų skaičių. 7. Pagal talpą krovininiai automobiliai skirstomi į : 1 labai mažos, 2 mažos, 3 vidutinės, 4 didelės, 5 labai didelės talpos daugiau kaip. Automobiliai, pritaikyti priekaboms ar puspriekabėms vilkti, vadinami vilkikais. Specialiaisiais vadinami gaisriniai, sanitariniai, kelių priežiūros, grunto gręžimo, sportiniai, autokranai ir kitokie automobiliai su mechanizmais specialiems darbams atlikti. Automobilius galima klasifikuoti ir pagal kitus eksploatacinius bei konstrukcinius požymius. 16. Traktorių ir automobilių sandara. Arba kitaip tariant, kokie pagrindiniai mazgai sudaro traktorių ir automobilį? Traktoriai ir automobiliai yra sudaryti iš variklio, transmisijos, važiuoklės, valdymo ir darbinių įrenginių.Variklis cilindruose sudegančių degalų šiluminę energiją paverčia mechanine energija, kurią alkūninis velenas perduoda transmisijai.Transmisija variklio sukimosi momentą perduoda varantiems ratams. Ji sudaryta iš sankabos tarpinio sujungimo, pavarų dėžės ir užpakalinio tilto.Važiuoklė ratų vikšrų sukamąjį judesį paverčia traktoriaus ir automobilio slenkamuoju judesiu. Tai vežimėlis, kuriame sumontuoti visi mechanizmai.Valdymo įrenginius sudaro vairavimo ir stabdžių sistemos.Darbiniai įrenginiai varo žemės ūkio mašinas arba kitas dalis. Juos sudaro prikabinimo įtaisas, pakabinimo sistema, darbinis velenas ir darbinis skriemulys traktoriuose ir kėbulo išvertimo ar pakėlimo įtaisas 17. Sankabos, jų paskirtis, sandara ir veikimas. Sankabų klasifikacija. Sankaba skirta trumpam laikui atjungti transmisiją nuo veikiančio variklio ir po to sklandžiai juos sujungti. Transmisija atjungiama stabdant automobilį ar perjungiant pavaras. Veikiantis variklis sklandžiai sujungiamas su transmisija, kad automobilis pradėtų lėtai važiuoti. Sankaba reikalinga apsaugoti transmisijos mazgus nuo pernelyg didelės apkrovos ir smūgių. Sankabų klasifikacija: 1) pagal trinties pobūdį: a) sausos; b) šlapios; 2) pagal įjungimo mechanizmo tipą: a) nuolat įjungtos; b) nenuolat įjungtos; 3) pagal prispaudimo mechanizmą ir valdymo tipą: a) mechaninės; b) hidraulinės; c) pniaumatinės; 4) pagal trinties paviršių arba diskų skaičių: a) vienadiskės; b) dvidiskės; c) daugiadiskės; 5) pagal varomų velenų skaičių: a) vienasrautės; b) dvisrautės. Sankabos sandara: 1) varančioji dalis (ji sukasi visada): a) smagratis; b) sankabos gaubtas; c) prispaudimo diskas; d) prispaudimo spyruoklės; e) sankabos išjungimo svirtelės. 2) varomoji dalis: a) varomasis diskas; b) pavarų dėžės pirminis velenėlis. Sankabos valdymo mechanizmai: a) sankabos guolis; b) sankabos šakutė; c) sankabos trauklė su reguliavimo varžtu; d) sankabos valdymo svirtis su pedalu. Frikcinėse sankabose sukimo momentas perduodamas suspaustais sankabos diskais, jiems tarpusavy trinantis. Vienadiskės sankabos veikimo mechanizmas: prispaudimo diskas gali slankioti pirmyn arba atgal, bet sukasi kartu su sankabos gaubtu ir smagračiu. Prispaudžiamąjį diską spaudžia prie smagračio spyruoklių. Taip prispaudžiamas prie smagračio varomasis diskas ir dėl trinties sukasi kartu su juo bei suka veleną. Sankaba įjungta. Nuspaudus pedalą, išjungimo mova, pasislinkdama ant veleno, nuspaudžia svirteles, kurios atitraukia prispaudimo diską (spyruoklės spaudžiamos) nuo varomojo disko. Sankaba išjungiama, t. y. Sukimo momentas nebeperduodamas nuo smagračio velenui. Dvidiskės nuolat įjungto tipo sankabos veikimo principas nedaug skiriasi nuo vienadiskės. 18. Pavarų dėžės, jų paskirtis, sandara ir veikimas. Ką mes vadiname perdavimo skaičiumi? Kokiu būdu keičiamas važiavimo geitis ir traukos jėga, kaip pakeisti važiavimo kryptį? Pavarų dėžė yra už sankabos. Paskirtis: 1) atjungia transmisiją nuo veikiančio variklio ilgiasniam laikui; 2) keičia centrinei pavarai perduodamą sukimo momentą ir kampinį greitį, o tuo pačiu traktoriaus važiavimo greitį ir traukos jėgą; 3) leidžia keisti traktoriaus judėjimo kryptį (į priekį ir atbulom). Sandara: 1) pirminis ašies velenėlis; 2) antrinis ašies velenėlis; 3) slankikliai; 4) fiksatorius (kiek slankiklių tiek ir fiksatorių); 5) blokatorius; 6) pavarų perjungimo svirtis; 7) kulisė; 8) sankabos valdymo pedalas; 9) pavarų perjungimo šakutė; fiksatoriai reikalingi tam, kad pavaros savaime neįsijungtų ir neišsijungtų. Bendrasis transmisijos perdavimo skaičius it  w/wr  Z2/Z1, kai w – variklio kampinis sukimosi greitis, wr – rato kampinis sukimosi greitis, Z2 – varomojo veleno krumplių skaičius, Z1 – varančiojo veleno krumplių skaičius. Jei i >1 pavara lėtinanti, o jei i 1 pavara tiesioginė, o jei i

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!