"Visos savo gyvenimo pilnumos – laimės – vienu metu turėti negali"

I. Įvadas.
Boecijus (apie 480-524) vadinamas “paskutiniuoju romėnu ir pirmuoju scholastu”: jis vertė, komentavo ir kompiliavo antikos filosofų tekstus. Boecijus buvo užsimojęs išversti į lotynų kalbą visą Platono ir Aristotelio kūrybą, nors tuo metu panašų uždavinį keldavo ištisos neoplatonikų mokyklos. Jo triūsą stabdė valstybinė veikla ir nutraukė ankstyva mirtis. Garsiausias ir dažniausiai perrašinėtas, o vėliau spausdintas Boecijaus veikalas yra penkių knygų “Filosofijos paguoda”, kurią jis sukūrė kamuojantis kalėjime prieš mirtį. Sielvartaujantis autorius sulaukia paguodos iš suasmenintos antikinės išminties. Ilgainiui filosofija ir turėjo realią funkciją – guosti ir patarti (filosofija kaip terapija).
Pirmoje knygoje aprašomas Filosofijos (“gydytojos”) apsireiškimas Boecijui, kuris aprauda savo dalią, skyrusią jam gėdingai smukti iš valdžios viršūnių į kalėjimą. Jis skundžiasi, jog žmonėms tenka kęsti likimo išdaigas, nors visa gamta ramiai gyvena pagal nustatytus tvirtus dėsnius. Filosofija paaiškina, kad jis kremtasi nesuvokęs žmogaus prigimties ir paskirties.
Antroje knygoje ši gydytoja atlieka pirmąją “procedūrą”: parodo, koks nepastovus yra likimas (“dviveidė akla dievybė Fortūna”) ir žmonių dalia, ragina prisiminti sėkmę, kuri Boecijaus neapleidusi nuo mažų dienų, ir viltį, kurią turėtų žadinti sveiki gyvi artimieji ir jų parama.
Trečios knygos argumentai atsipalaiduoja nuo jausmų ir taiko į atsigodusį kalinio protą. Ponia Filosofija apibrėžia tikrąją laimę, kuri nesanti nei turtai, nei galia, nei garbė, nei malonumas, bet pasaulį valdantis ir tvarkantis Aukščiausias Gėris. Visos gėrybės esančios to Gėrio dalelės, kurios jį nurodo, tačiau atvesti iki jo negali. Tolimesniu samprotavimu Filosofija įrodo Aukščiausiojo Gėrio vientisumą, jo sutapimą su Dievu, vengdama atvirkštinio teiginio, jog Dievas esąs tik gėris.
Atkuntančio kalinio abejonę dėl blogio poveikio pasauliui filosofija sklaido ketvirtoje knygoje: anapus regimybės privalu įžiūrėti pamatinę tvarką, kurioje likimo skirti įvykiai paklūstą Apvaizdai. Įrodžiusi, kad padorumas savaime yra atlygis, o piktadarybė – savaime bausmė, Filosofija, “tarsi pradėdama iš naujo”, keičia samprotavimo tvarką ir ima dėstyti dieviškąją perspektyvą, kurioje blogis apskritai neegzistuoja.
Paskutinėje knygoje išrišamas klausimo, kaip suderinti žmogiškąją laisvę su Dievo visažinyste,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!