Visuomenės vaidmuo sprendžiant nusikalstamumo problemas

Darbo ištrauka

Lietuvos visuomenė per dešimtį metų išgyveno įvairių sukrėtimų, negandų, krizių. Žmonės prie šių reiškinių prisitaikė įvairiai – kas pralobo, kas nuskurdo, kas visai nepakeitė savo gyvenimo pobūdžio. Atsirado gausybė įstatymų, kurie gina venos ar kitos Lietuvos visuomenės grupės interesus. Tačiau vieni laikosi įstatymų, kiti juos pažeidinėja. Esant didesniam pažeidėjo skaičiui, didėja Lietuvoje nusikalstamumas.Nusikalstamumas, kaip ir bet kuris kitas socialinis procesas, neegzistuoja pats savaime, nėra izoliuotas nuo visuomenės gyvenimo. Jis susijęs su daugybe kitų socialinių procesų ir yra nuolat veikiamas bei pats daro poveikį šiems procesams. Kitaip sakant nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų. Šio sąlygotumo kilmės ir mechanizmo suvokimas yra bene svarbiausias kriminologijos uždavinys. Neišsiaiškinus, kokios nusikalstamumo šaknys, negalima rimtai galvoti apie efektyvią šio reiškinio kontrolę. Aišku tik viena, kad visuomenės pagalba šiuo atveju būtina. Koks vis dėlto visuomenės vaidmuo sprendžiant nusikalstamumo problemą, tą ir pabandysiu savo darbe atskleisti remdamasis tiek savo, tiek įvairių autorių literatūra. Dauguma kriminologijos literatūros šaltinių teigia, kad nusikalstamumo priežastimis turi didelę įtaką specifinės nusikaltėlio asmeninės savybės. Jeigu individas padaro nusikaltimą, tai paaiškinama arba jo asmeninėmis savybėmis arba visuomeninių vertybių susilpnėjimu arba mechanizmo, kuris užtikrina, kad bus paisoma šių vertybių, susilpnėjimu. Taigi visuomenės vertybės buvo laikomos svarbiu veiksniu, sulaikančiu individą nuo nusikaltimų. Tačiau egzistuojančios nusikalstamumo priežasčių teorijos, didžiausią dėmesį skiriančios asmenybei, nėra pagrindinės šiuolaikinės kriminologinės minties kryptis [1, p. ].Nusikalstamumo sociologija nusikalstamumo elgesio šaltiniu laiko objektyvius visuomenės vystymosi prieštaravimus. Vienas iš tokių prieštaravimų yra nuolat egzistuojantis žmonių poreikių ir jų patenkinimo galimybių prieštaravimas. Atsižvelgiama į tai, kad poreikiai atsiranda neatsitiktinai, iš esmės juos lemia materialinių gėrybių gamyba. Pavyzdžiui, poreikis turėti videomagnetofoną arba automašiną atsirado tik tada, kai šie gaminiai tapo prekėmis mažmeninėje prekyboje; kai didžioji dalis miesto gyventojų gyveno bendruose butuose, poreikis gyventi atskirame bute nebuvo toks ryškus kaip dabar, nes dauguma gyventojų gyvena atskiruose butuose. Nuo socialinių sąlygų priklausančių konkretaus žmogaus poreikių patenkinimo galimybės yra ribotos. Iš vienos pusės jas riboja tai, kad yra tam tikras pagamintų prekių ir paslaugų kiekis, o iš kitos pusės – egzistuojantis tų gėrybių skirstymo būdas. Ribotas ir netolygus poreikių patenkinimas sukelia žmonėms stiprų nepasitenkinimo jausmą, stumia į konfliktus su aplinkiniais ir visa visuomene. Tokie konfliktai neretai įgauna nusikaltimų pavidalą. ...

Kiti mokslo darbai