Vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas Lietuvoje

Darbo ištrauka

Vyrų ir moterų lygių teisių ir galimybių problema yra labai aktuali kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje. Valstybės lygmenyje tai yra nuostata, kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime. Lygių teisių ir galimybių filosofija turi numatyti ne tik lygias teisės bei galimybes, bet ir rezultatus. Diskriminacijos nebuvimas turi būti ne tik konstatuojamas teisiniuose dokumentuose, bet turi būti įgyvendintas ir praktikoje.Lietuvoje yra teisinis pamatas lyčių lygiateisiškumui įgyvendinti (LR Konstitucija, LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas). Yra sukurta LR moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir LR moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Tačiau praktika rodo, kad moterų teisės yra pažeidžiamos - ypač darbo rinkoje. Priimant į darbą pirmenybė teikiama vyrams, vyrams mokamas aukštesnis atlyginimas (Lietuvoje moterų atlyginimas sudaro tik 76.9 vyrų atlyginimo), vadovaujančiuose postuose - daugumoje vyrai. Taip pat egzistuoja ir bendras vyrų bei moterų nesuvokimas apie tai, kaip lyčių nelygybė įtakoja jų kasdieninį gyvenimą.Tad ir mes savo referate norime plačiau panagrinėti vyrų ir moterų dominavimą darbo rinkoje, bei visuomenėje.Analizuojant socialinių lyčių lygybę išeities taškas yra lygybė ir nelygybė, o ne lytis kaip tokia. Ekonominiai ir politiniai sprendimai, gilinantys takoskyrą tarp vyrų ir moterų, gali būti tiesiogiai ir nesusiję su vyriškumu ar moteriškumu. Jie turi tendenciją nepakliūti į lyčių studijų akiratį, nors ir būdami itin reikšmingi lyčių lygybei. Kompromisas tarp lyčių skirtumų ir socialinės galios nėra naujas. Mūsų visuomenėje dar egzistuoja patriarchalinės struktūros (tarkim, tradicinei visuomenei būdingos lyčių sistemos), nors dažniausiai jos aptinkamos ne pačioje lyčių sistemoje, o "neutraliose" srityse. Šiandien nedaug viešų pareiškimų arba įstatymų atvirai teigia, kad patys galingiausi vyrai turi vadovauti kitiems, tačiau dauguma institucijų remiasibūtent šiuo principu. Jos tą daro arba aktyviai, stiprindamos horizontalią ar vertikalią diskriminaciją, arba pasyviai, laikydamosi įprastų normų, kurios nepasižymi visiška lyčių lygybe. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad labiausiai paplitęs pasyvios diskrimincijos taikymo būdas yra neįvardyti lyčių problemų arba jų nepaisyti. Egzistuoja daugybė skirtumų tarp tipiškų vyriškų ir moteriškų darbų. Staliaus, ūkininko ar programuotojo darbas reikalauja skirtingų gebėjimų, ir kiekvienas vyksta visiškai kitokiame kontekste. Tą patį galime pasakyti apie moteriškuosius darbus, tokius kaip mezgimas, darželio auklėtoja, pedagogo profesija (dauguma (86%) bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų, yra moterys). Sąvokos "būti vyru" ir "darbo kultūra" kiekvienoje profesijoje yra skirtingos. Iš tikrųjų skirtumai gali pasirodyti tokie didžiuliai ir įvairūs, kad sunku įžvelgti bent kokį bendrą šių "tipiškai vyriškų" ar " tipiškai moteriškų" darbų bruožą. Jei pažvelgtume į profesinę struktūrą kaip į visumą, išryškėja bendri dėsningumai. Vyrų darbas skiriasi nuo moterų darbo dviem pagrindiniais aspektais: darbo pobūdžiu ir sprendimų, kurių reikalauja darbas, priėmimo lygiu. Labiau tikėtina, kad darbą atliks vyras, o ne moteris, jei darbas yra techniškas, o ne nukreiptas į kitų žmonių poreikius ir jei reikia priimti daug sprendimų. Šie skirtumai dažnai vadinami "horizontaliąja" ir "vertikaliąja" lyčių dimensijomis darbų socialinio organizavimo struktūroje.Vertikalusis ir horizontalusis pasiskirstymas yra du pagrindiniai diskriminacijos šaltiniai. Abu jie beveik paaiškina didžiulį atotrūkį tarp vyrų ir moterų atlyginimų. Moterys apmokamos menkiau, nes jos dirba žemesniojo lygmens darbus, priima mažiau sprendimų, moterų darbai yra ne tokie techniški ir ne taip smarkiai orientuoti į gamybą. ...

Kiti mokslo darbai