XVIII-XIX amžiaus teatras

epocha. Ši epocha jau pilna ne tik švietimo, bet ir filosofijos bei sentimentalizmo. Ši ideologinė srovė teatrą globojo jam skirdama filosofinio dėmesio, taip ne teatras ieško filosofijos savy, o filosofija teatro. Ir vis dėlto pasilikę varžymai ir proto, kaip estetikos ir saiko pamato, neatsilaikymas, luomais suskirstytos visuomenės nepakantumas ir nebeatsilaikantis absoliutizmas, perlaužė šviečiamajį amžių. Gana didingai aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje su Prancūzų Didžiąja Revoliucija gimsta romantizmas. Romantikai oponuoja švietimo epochos idealogiją ir saviraiška, tiek literatūroje, tiek ant scenos tampa svarbiu akcentu. Taip devynioliktas amžius apsigyvena vidiame žmogaus pasaulyje ir atsigręžia į istorijos ilgesį.
Aštuonioliktas ir devynioliktas amžius Europoje praplaukė it du dideli banginiai, pakeitę tiek politinę, tiek socialinę, tiek religinę, o ypač kultūrinę savoką ir reikšmę.
Anglijoje ir Nyderlanduose XVII a. pab. formavosi racionalistinės filosofijos srovė (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“) pastūmėjo Švietimo epochos atsiradimą. Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis – kultūrinis judėjimas. Drąsiai galima teigti, jog pirmąjį žingsnį žengė anglų mastytojai, tokie, kaip Džonas Lokas, sudrebinęs europos vertybių sistemą; taip pat Danielis Defo, kūriniu „Robinzonas Kruzas“ atvėre kitą gyvenimo ir būties suvokimo pusę. Žmogaus priešpastatymas savyje ir tarp žmonių tampa vienu iš svarbių filosofinių problemų, kurios suteikia Švietimo epochai savo skonį ir spalvas. 18a. filosofijai pradėjus domėtis teatru, jis tampa meno „madų diktatorius“, demokratiškai skleidžiantis idėjas, naujoves.
Politinė ir kultūrinė padėtis revoliucionavo. Griežtasis klasicizmas išsigimė, o egocentriškoji visuomenė susiformavo gyvenimą dėl savęs, švaistymą tiek meterialiųjų tiek dvasiškų vertybių. Valstiečių ir miesto varguomenės badas, puikiai piešė to meto situaciją, todėl visa inteligentija puotavo prieš savo sąmoningą totalinį žlugimą. Likus tik vardui ir pasipūtimui, europoje prasideda „nelygiavertės santuokos“ – turto siekimas, nepaisant luominės padėties. 18 a. pirmoje pusėja atskriejantčią revoliucijos bangą dar labiau sustiprina dramaturgų, mąstytojų, filosofų kūriniai, veiksmai ir kalbos.
Teatro vaidmuo šioje sentimentalizmo ir minčių epochoje atlieka švietimo misiją. Filosofų dėmesys teatrui pavertė jį svarbiausiu šviesuliu daugelyje šalių. Klesti teatrų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!