Žmogaus teisės ir humanitarinės teisės samprata

Darbo ištrauka

Netikslus terminų "tautų teisė, žmogaus teisės ir humanitarinė teisė" naudojimas ir jų suplakimas į vieną sukėlė didelę sumaištį ir net paskatino skeptiškai vertinti šias gerai žinomas sąvokas. Minėtos sąvokos priklauso tarptautinės viešosios teisės sistemai ir yra atskiros šakos šioje sistemoje.Šio darbo pagrindinis tikslas - konkretizuoti tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių prigimtį. Tikimės, jog šis darbas padės nepamiršti šių dviejų viešosios tarptautinės teisės šakų panašumų bei skirtumų. Manome, jog teisininkui yra privalu esant reikalui mokėti aiškiai ir paprastai paaiškinti šiuos dalykus.Ilgą laiką nebuvo skiriama pakankamai dėmesio šių dviejų tarptautinės teisės šakų tarpusavio santykiui. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kilus keliems ginkluotiems konfliktams, per kuriuos vienu metu reikėjo atsižvelgti ir į karo teisės aspektus, ir į žmogaus teisių nuostatas (Artimųjų Rytų konfliktai, Nigerijos ir Vietnamo karai) žmonės aiškiai pamatė tarp abiejų teisės šakų esantį ryšį. Šis ryšis nenustojęs savo aktualumo ir šiandieninėje politinėje tarptautinių santykių arenoje (bręsta dar vienas karas su Iraku, Rusijos priekaištai Gruzijai ir pan.). 1968 m. Teherane vykusioje JT surengtoje Tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje buvo oficialiai paskelbtas tarp žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės esantis ryšys, ko pasėkoje buvo raginama ginkluotų konfliktų atveju griežčiau taikyti egzistuojančių konvencijų nuostatas ir siekti tolesnių sutarčių.Neabejotinai, tarptautinė humanitarinė teisė, ir žmogaus teisės yra susijusios su asmens apsauga, tačiau tarp jų veikimo sferos, tikslų ir taikymo srities esama tam tikrų skirtumų. Tai ir bandysime parodyti šiame darbe. Pirmiausia aptarsime žmogaus teises, tiek tarptautiniu mastu, tiek ir nacionaliniu, pamėginsime pateikti trumpą istorinę šios teisės šakos raidą ir įgyvendinimo priemones.Į tarptautinės humanitarinės teisės istorinę raidą nesigilinsime, kadangi ši teisės šaka lengviau apibrėžiama, pamėginsime giliau pažvelgti į šios teisės šakos įgyvendinimo užtikrinimo priemones ir vadovaudamiesi lyginamuoju - analitiniu metodu pabandysime išryškinti šių teisės šakų panašumus ir skirtumus.Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių koncepcija sparčiai vystėsi ir plito. XX a. pabaigoje pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms yra vienas iš kertinių tarptautinės bendruomenės principų. Klasikinė tarptautinė teisė individo praktiškai nelietė. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje žmogus tapo jos subjektu (kai išnaudoti visi valstybės vidaus teisių gynimo būdai), kadangi pasikeitė tarptautinės teisės tikslai ir pan.Šiuo metu žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės jau yra užtikrinamos dviejuose lygmenyse. Pirma, nacionaliniame lygmenyje, kur nacionalinėje teisėje, paprastai Konstitucijoje, yra garantuojama tarptautinių teisių apsauga. Antra, tarptautiniame lygmenyje, kurį dar galėtumėme skirstyti į universalų (globalinį) ir regioninį, kur tarptautinės organizacijos rūpinasi žmogaus teisių apsauga valstybėse narėse. "Dabar tarptautinė teisė jau tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, laisves ir pareigas. Pirmiausia tai liečia žmogaus teise, kurios įtvirtintos visų pirma tarptautinės teisės aktuose" . Taip yra sukurta gana efektyvi dvipakopė žmogaus teisių apsaugos sistema.Žmogaus teisės turi būti apsaugotos nuo valstybės ir jos institucijų, t.y. valstybė negali apriboti ar atimti iš žmogaus jo teisių, be to, valstybė turi garantuoti kiekvienam žmogui atitinkamas žmogaus teises. Taigi valstybė turi dvi pareigas: negatyvią pareigą - nepažeisti žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių ir pozityvią pareigą - garantuoti jas. Tarptautinis lygmuo atlieka jas. Tarptautinis lygmuo atlieka kontrolės mechanizmo funkciją. ...

Kiti mokslo darbai