Žvilgsnis į jūrą išvaduoja iš periferijos gniaužtų?

Žvilgsnis į jūrą išvaduoja iš periferijos gniaužtų?? „Atsisukit veidu į jūrą. Pakelkit akis nuo žemės. <...> Veidu į jūrą, ne profiliu“ (Madagaskaras,(toliau M.) p. 23). Toks dažnai pjesėje skambantis raginimas, skatinantis išsivaduoti iš įvairių gniaužtų – ideologinių, psichologinių. Pjesės pagrindinis veikėjas Pokštas, kurio prototipas Kazys Pakštas – viena originaliausių XX a. pradžios lietuvių asmenybių, siūlęs Lietuvą perkelti į Afriką, įtikėjęs savo beprotiška idėja, bando išaiškinti kaimo žmonėms, kad tėvynę reikia perkelti į Madagaskarą. Pokšto pozicija įrodo, kad jis tiki kaimo provincialumu, jis tiki, kad žmonės tarsi marionetės, nemokėdami mąstyti leisis valdomi. Tuo Pokštas iš dalies įrodo ir savo provincialų mąstymą, tačiau tai labai neišryškėja, kadangi M. Ivaškevičiaus nuomone, ši idėja vis tik yra nuostabi svajonė, vizija, tiesiog užvaldžiusi Pokštą, norėjusį tik gero savo kraštui. Atvirkščiai, Pokštas vaizduojamas ko ne šviesiausiu kaimo žmogumi, labiau ryškinamas kaimo neišprusimas, galvojimo stoka. Pokštas: Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas. ( M., p. 23) Provincialumas – visuomenės kolektyvinės sąmonės reiškinys, vidinis įsitikinimas, slypintis žmonių mentalitete. Provincialumas pradeda triumfuoti tada, kai žmonių mintis ir gyvenimą užvaldo utopijos, vizijos. Utopinė idėja, perkelti tėvynę į Madagaskarą – tai paslėptos, neaiškios gyvenimo svajonės realizavimas. Dvejopai galėtumėm vertinti pagrindinį herojų, Pokštą. Tarp pjesėje dalyvaujančių žmonių jis laikomas išsimokslinusiu, pagarbos vertu, tačiau Mariaus Ivaškevičiaus atlaidus žvilgsnis į „tautos vedlį, karžygį“ kuria komišką, sarkastišką ir švelnios ironijos kupiną aurą. Autorius sutinka rašyti apie šią beprotišką geopolitinę „misiją“ todėl, kad tai yra graži Pokšto vizija, svajonė. Pro beprotiškas veikėjo idėjų eilutes, tarsi veržte veržiasi ilgesys geresnio, gražesnio, ramesnio pasaulio, gyvenimo. Bandoma pabėgti nuo ideologijos gniaužtų, sujungti sufragmentiškėjusį pasaulį į tobulą visumą, „įteisinti“ amžinųjų vertybių neliečiamumą, stabilumą. Rašytojo, Mariaus Ivaškevičiaus karta (g. 1973) kuria naująją, postmodernistinę literatūrą. Kaip pats autorius rašo: „Užaugau blogio sistemoje, tačiau ji manęs dar nespėjo suluošinti. Pačiu laiku atėjo „teisingi“ laikai ir kone vienu metu su brandos atestatu „gavau“ išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai“1. Suprantama, kad išsilaisvinus tauta jautėsi nevisavertė, neturinti stabilaus atramo, tuo pat ir visi piliečiai jautėsi suvaržyti, pasimetę. „Madagaskaro“ veiksmas vyksta 1912-1926 metų Lietuvoje. Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje sukasi idėjų karuselė. Naujieji Lietuvos inteligentai sprendžia, ką veikti su šia nauja valstybe, kokia kryptimi ja pasukti, kokį turinį į ją įkrauti. Visa tai išvirsta į oratorinio meno varžybas, net labiausiai neįtikėtinos idėjos svarstomos kaip rimčiausi projektai. Laisvė gyvenime ir kūryboje... Ko gero Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ nėra pats „laisviausias“ kūrinys, lyginant su H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“, S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“, „Doriforė“. Autorius sugeba išlaikyti balansą tarp literatūros naujovių ir tarp amžinųjų vertybių, tradicijos. Vertybinė sistema, šiomis dienomis, mokslininkų, literatūrologų, filosofų, vertinamos nevienareikšmiškai, todėl, kad „skamba psichologiškai subjektyviai. Jos atrodo egzistuojančios lyg ir kiekvieno žmogaus viduje ir į jas negalime įsiskverbti: tai uždaras dalykas, slypintis ne kultūroje, bet asmenybėje“2. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad literatūros centre turi atsidurti provokuojančios knygos. Sensacijų, neišaiškintų paslapčių siužetinės linijos, bandymas įtikti skaitytojui, gal tai - paslėpta provincialumo žymė? Jeigu ideologiniais laikais reikėdavo rašyti tai kas buvo galima, tai dabar skaitytojui tarsi sviedžiama visa tai kas anksčiau buvo tabu. Taigi kyla klausimas ar tikrai tokiuose kūriniuose skaitytojas ras atgaivą sielai. Juk literatūra tam ir yra, kad pakeltų išgyvenimus į aukštesnį nei realybės lygį. Šiuo požiūriu, vertybė tampa privalomu, hierarchišku dalyku. Mariaus Ivaškevičiaus aprašomasis laikotarpis – prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą. Pastebima neišvengiama nuojauta, kaip ir realiame gyvenime, taip ir pjesėje „kad visa tai netrukus bus prarasta“ (M., 15 p.) Todėl pasak autoriaus, ši pjesė – „apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekas nebuvo perkelta“ (M., p.16). Dabar taip pat panaši situacija – veržimasis į išsvajotuosius Vakarus, į „aukštesnę“ vertybinę instanciją. Vakarai yra tapę etalonu. Vien tas veržimasis nuo savęs, noras pabėgti nuo savo šaknų, jau yra tam tikras provincialumo įrodymas. Lietuviškas savęs niekinimo sindromas, o taip pat nekritiškas „Vakarų“ vertinimas, pasireiškia provincialumu ir kategorišku naujovių atmetimu, iniciatyvos nepalaikymu. Provincialais būnama iki tol, kol neatgaunama savigarbos ir nepradedama savęs vertinti. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Svarbu tikėti tuo, ką darai. Provincialumas pasireiškia nesugebėjimu mąstyti globaliai, o veikti lokaliai, nesugebėjimas įvardinti ir įvertinti savo norų ir galimybių aplinkiniame kontekste. Čia ir suklumpa Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai, daug žinantis, tačiau nemanantis, kad gerovę galima kurti ir čia, Lietuvoje. Kaimui skirtuose žodžiuose daug pesimizmo, ironijos, pašaipos, pagaliau nežinojimo ir nesupratimo. Priešingai Pokštui, daug siauriau galvoja jo tėvai, aplinkiniai. Pokšto tėvai – nenorintys žinoti kas dedasi toliau už jų sodybos ribos, nepripažįstantys naujovių, mokslo: Tėvas: Kazimieras reiks ant darbo pristatyt. Nieko nepaveiksi. Trūkumas pajėgumo. Motina: Trūkumas. Tėvas: Gana su knygomis prostituot. Darbas pirma reik išpildyt. Ir nieko tame nepaveiksi. (M. p.,21) Tėvai bijo sėbrystės su knygomis ir vieninteliu mokslu laiko patirtį iš savo tėvų, darbą. Svarbus jiems tik išorinis, objektinis pasaulis – matomas, apčiuopiamas, sotus. Nesuprantamos sąvokos – vidinis pasaulis, meniniai išgyvenimai, mokslo svarba. Tėvas: Negrok man ant jausmo, Kazimierai, kalbėk, nes aš pats savo rankom liežuvį tau išplėtosiu“ (M., p. 22) Tėvas nepripažįsta naujovių, nesupranta tylos, žvilgsnio, jausmo, gyvena pagal modelį – vaikai privalo paklusti tėvams iš dėkingumo ir pagarbos. Provincija priimta laikyti šalies dalį, nutolusią nuo centro. Tad kaimo regionai arba periferija lyg ir būtų provincija. Filosofas Romualdas Ozolas „Šiaurės Atėnuose“ (2004 Nr. 718) teigia, kad mūsų protai jau sugeba įvardyti ne tik teritoriją, bet ir kaip psichologinę sąvoką. R. Ozolas siūlo tokį apibrėžimą “provincija yra ten, kur norima gyventi ne kaip čia, o kaip kitur. Provincialumas susijęs su nevisavertiškumo kompleksu“. Nors ir pats Pokštas vaizduojasi esanti jūrooptimistas, nors ir stengiasi galvoti valstybiškai tačiau vis dar skundžiasi, verkšlena, kas nebūdinga optimistui, laisvam žmogui, kosmopolitui: Pokštas: Klausiate, kuomi mes esam? Lietuviai mes, fatalistai, pati nelaimingiausia tauta. Valstybiškai taip išsiklostė, kad ūgis mūsų tautos praėjo tarp milžinų (M., p. 36) Nevisavertiškumo kompleksų pilni visi šio kaimo gyventojai: kas dėl nesupratimo, nežinojimo, kas dėl fizinių trūkumų: Milė: Sale, tu mane gąsdini. Su šitokiu jautrumu baigsi savo die­nas saužudyste kraupiausia. Salė: Saužudyste - ne išėjimas. Be to, mano dienos kaip šventė, kaip greitas Joannos jojimas, skubėkit mane prisivyti, žy­dėsiu tik tam, kas bus pirmas. Mile, tu tokia graži, tokia išmintinga, tave ir dvokiančią pamils, prakaituotą, o aš sto­ra, baisi, man reikia eliuminuoti visus kenksmingus kva­pus, kuriais pasižymi moterys. Taip laukiu ir taip bijau to pirmojo susitikimo. [...] Kad jūra aplinkui būtų, o aš, joje įsibridus, pra­kaitą kojų skalaučiau. Ir ten Jis mane susirastų. Sale, man pasakytų, lipk pagaliau į batus, nėra man taip stipriai kenksmingos prakaituojančios tavo pėdos. Kiek čia to ma­no gyvenimo. Sukasiu dantis ir iškęsiu. By tik būtum kar­tu. Mile, ar tau kada nors tekę matyti jūrą? (M., p. 31) Į jūrą, kaip į išgelbėtoją, išlaisvintoją žvelgia Pokštas, taip pat ir Salė su Mile. Jūra pati iš savęs tokia begalinė, beribė, galinga, charakteringa, amžina: Salė: Jūra tik būna milžiniška, didelė – niekada. Milė: Sale, ji visa mėlyna. Salė: ne toji, kur aš vaizdavausi. Menkesnę aš ją mačiau. Nėra žmoguje minties, galinčios tai aprėpti (apsiverkia) (M., p.32) Pokštas mano, kad jūra gali būti visa ko davėja. Jūroje – nuotykiai, kelionės, smagumas. Ne visi lietuvaičiai, anot Pokšto, gimę arti žemę. Pokštas: Vaiko, prie žemės nelinkusiu, nebestumkit į kunigus. Jei jis pritingi žemę arti ar apakėt, galgi jam ver­ta pasiūlyti platųjį jūros arimą. Vietoj juodosios sutanos skirkite jam dovanų gražų dryžuotą rūbą bei už didžiuosius turtus, sukauptus seminarijai, padovanokite laivę. (p.89) O svarbiausia, kad jūra suteikia laisvę, išvaduoja iš bet kokių gniaužtų, įsupa į nesibaigiančią, banguojančią pasaką: Pokštas: Valgysim, ką užauginsim, gersim, ką mums nulies. Keliau­sim iš jūros į jūrą, taipgi iš laivo į laivą, mylėsime, ką panorėsim, mirsime tik tuomet, kai šito mirtis panorės. Veidu į jūrą, tauta. Veidu į savąjį namą. Trūkumas Žemėje vietos. Žemė yra per ankšta. Klausiate, ko aš verkiu? Tai bangos mane čia aptaškė, o ašaros man nebėga, gal tik vie­na kita. Gal tik viena kita, matanti, kaip meteoras, švietęs mūs danguje, gęsta į jūros vandenį. Gal tik viena kita, gir­dinti kaip gimtoje mano žaidimų aikštelėje savo idėjinį ka­muolį daužo jau kitas vaikas. Visa kita, brangieji, tiktais jū­ra ir bangos. Namo, namo, namo į ilgą ir tolimą kelią. Namo, namo, na­mo visi, kas tiktais dar gali. Namo, kas jau amžiams užmi­go ir kam užuvis nesimiega. Namo, kas tik auga, skrenda, telkšo ar srauniai bėga. Namo, kas į dainą sudėta ir tas, kam dainoj ne vieta. (M., p. 107) Jūra nėra provinciali, ji gyvena sau, dėl savęs, taip pat atveria naujas erdves žmogui. Kas gali būti nuostabiau už tobulą paprastumą. Jūra gyvenimo pilnatvės, taip pat ir mirties ir ano pasaulio simbolis. Prie to ką davė žmogui prigimtis, buvimas greta jūros prideda antra tiek. Todėl nenuostabu, kad gyvenimas prie jūros suteikia žmonėms tam tikro polėkio, ragina nesustoti, tobulėti, svajoti. „Madagaskaras“ juokiasi iš ano laiko utopijomis ir fantazijomis tikinčių žmonių, tačiau juokiasi ne piktai, o tik su tam tikru ironijos žiupsniu. Ivaškevičius pabrėžia, kad stereotipinis gigantiškas mažos tautos mąstymas, stiprybės paieška senovėje, pasirinkimas teisingo kelio bus veiksmingas tik veidu, ne profiliu žvelgiant į jūrą – mąstant laisvai, užtikrintai, protingai ir savarankiškai. 1 www.rašyk.lt 2 Kavolis, Vytautas. Kultūros dirbtuvė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 34

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!