Akcijų kainų kitimas 2003 metais: "Lietuvos Telekomas"

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS AB – Akcinė Bendrovė FMĮ – Finansų Maklerio Įmonė LCVPD – Lietuvos Centrinis Vertybinių Popierių Depozitoriumas NVPB – Nacionalinė Vertybinių Popierių Birža VVP – Vyriausybės Vertybiniai Popieriai VP – Vertybiniai Popieriai VRE – Vidurio ir Rytų Europa VVPB – Vilniaus Vertybinių Popierių Birža UAB – Uždaroji Akcinė Bendrovė Įvadas Vertybinių popierių rinka – būdama finansų rinkos sudedamąja dalimi, atlieka ypatingą vaidmenį ekonominėje sistemoje, kuri nėra centralizuotai valdoma ir kur vyriausybės vaidmuo perskirstant finansinius išteklius yra ribotas. Šios rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius popierius, sudarantis galimybes paskirstyti bei perskirstyti finansinius išteklius tarp atskirų ūkio subjektų. Vertybinių popierių rinka glaudžiai susijusi su visos šalies ūkio pajėgumu, todėl jos vystymosi ryšys su ekonominiu šalies vystymusi yra abipusis: gerėjant bendrai ekonominei situacijai, kartu tampa aktyvesnė ir vertybinių popierių rinka; savo ruožtu, plėtojantis vertybinių popierių rinkai, spartėja šalies ekonominis augimas. Tuo pasireiškia vertybinių popierių rinkos svarba tiek valstybės, tiek gyventojų gerovei. Vertybinių popierių rinkos užuomazgos dabartinėje Lietuvoje pradėjo formuotis paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kuomet Lietuvos teritorijoje esantis turtas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos nuosavybe ir prasidėjo jo privatizacija. Pramoninėse šalyse vertybinių popierių rikos turi gilias vystymosi tradicijas ir užima ypatingą padėtį finansavimo procese bei šalies ekonomikoje. Investicijos į vertybinius popierius yra svarbios tiek mikro, tiek makro lygyje, tuo tarpu šalyse, atstatančiose rinkos ekonomiką, vertybinių popierių rinka yra palyginti nauja šalies ūkinės veiklos sritis. Investicijos į vertybinius popierius yra populiariausia taupymo priemonė, tuo tarpu Lietuvoje gyventojai nepatikliai nusiteikę vertybinių popierių atžvilgiu. Viena iš priežasčių , kodėl lietuviai nepalankiai nusiteikę vertybinių popierių atžvilgiu, gali būti ta, kad Lietuvoje trūksta informacijos apie investavimo į vertybinius popierius būdus ir galimybes (gauti patikimą informaciją apie įmonių, išleidusių akcijas, finansinę padėtį ir jos pokyčius yra labai sudėtinga), mažai nagrinėta Lietuvos vertybinių popierių rinka bendrame šalies ekonominiame kontekste. Taigi ši rinka yra dar gana naujas, nesuprantamas daugeliui lietuvių reiškinys, todėl verta šia tema domėtis, išmokti ją pažinti. AB„Lietuvos Telekomas“, yra viena seniausių ir sėkmingiausiai dirbančių įmonių Lietuvoje. Pagrindinis veiklos pobūdis – fiksuotas telekomunikacijų ir interneto paslaugų tiekimas. Dauguma lietuvių naudojasi viena ar kita šios Bendrovės paslauga, todėl kartu domisi ir įmonės akcijų kainos kitimu. Buvusi monopolininkė Lietuvoje, dabar yra priversta dirbti konkurencijos sąlygomis, tačiau pripažįstama kaip užimanti svarbią vietą telekomunikacijų sferoje. Tyrimo objektas – „Lietuvos Telekomo“ akcijos Tyrimo tikslas - išsiaiškinti kaip kito „Lietuvos Telekomo“ akcijų kainos 2002 ir 2003 metais. Tyrimo tikslui paieskti yra naudojami tokie uždaviniai: • pateikti vertybinių popierių raidos istoriją; • išskirti vertybinių popierių rūšis ir tipus; • atskleisti akcijų vertinimą; • aprašyti akcijų įsigijimą; • aprašyti ”Lietuvos Telekomo” istoriją ir pagrindines funkcijas; • išnagrinėti ”Lietuvos Telekomo” akcijų kainos kitimą 2003 metais; • Pateikti išvadas, apibendrinant teorinės ir analitinės darbo dalių medžiagą. Darbą sudaro įvadas, 2 dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 17 puslapių, įskaitant 1 lentelę, 2 paveikslus. Taip pat pateikiamas 1 priedas. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 5 šaltiniai. 1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ SAMPRATA BEI JŲ ĮSIGIJIMO BŪDAI Lietuviams trūksta informacijos apie vertybinius popierius, todėl jie yra nepalankiai nusiteikia jų atžvilgiu. Žinant kaip veikia vertybinių popierių rinka, investavus dalį turimų pinigų, galima gana greitai praturtėti. 1.1. Vertybinių popierių istorija Vertybinių popierių rinkos užuomazgos atsirado viduramžių laikais, kuomet XIII a. -XIV a. mugėse be prekių buvo pradėta prekiauti vekseliais. Tokiais muges galima vadinti šiuolaikinių vertybinių popierių rinkų prototipais. VP rinkos pradžia siejama su pirmųjų biržų atsiradimu XVIa., t.y. Antverpeno ir Liono biržomis, kuriose buvo pradėta prekiauti vertybiniais popieriais ir su akcinių bendrovių steigimu, kuomet atsirado nauja vertybinių popierių rūšis-akcijos. Viduramžių prekyba vekseliais sudarė sąlygas atsirasti rinkos tarpininkams bei pirmosioms biržoms, kuriose vykdavo universali prekyba, t.y. tiek prekėmis, tiek vekseliais ar kitais vertybiniais popieriais. Tai buvo vertybinių popierių užuomazgos, o tikrąjį vertybinių popierių atsiradimą ,pagal šiuolaikinį jos supratimą, vis dėlto reikėtų sieti su XVI a. pabaiga, kuomet pradėjo steigtis akcinės kompanijos ir suaktyvėjo daugelio šalių vyriausybių vertybinių popierių emisinė veikla. Bet kokios prekės rinkos atsiradimą reikėtų sieti su pagrindinių rinkos atributų atsiradimu-pasiūla, paklausa ir jų suderinimo mechanizmu. XVI a. -XVII a. pradžioje Europos šalyse pradėjo kurtis kompanijos, kurių nuosavas kapitalas buvo formuojamas išleidžiant į apyvartą akcijas. Tokiu būdu rinkoje atsirado naujas prekybos objektas-kompanijų akcijos, prasidėjo jų pasiūlos formavimasis (vekseliais jau buvo prekiaujama anksčiau). Sėkmingi daugelio kompanijų prekybinės veiklos rezultatai, sugebėjimas mokėti didelius dividendus, didino gyventojų susidomėjimą akcijomis, ir tuo pačiu skatino formuotis kitą rinkos pusę-paklausą. Dideli akcijų kursų svyravimai rodė. kad tuometinėje VP rinkoje paklausos ir pasiūlos suderinimo mechanizmas veikė prastai, rinka buvo nereguliuojama ir prekyba akcijomis turėjo savireguliuojantį pobūdį. Prekybiniai sandoriai akcijomis bei vyriausybinės skolos dokumentais būdavo sudarinėjami kavinėse ar tiesiog gatvėje, vadinasi, istoriškai pirma susiformavo stichinė vertybinių popierių rinka. Organizuota VP prekyba sietina su biržų steigimu. V. Jurgutis(1940) teigia, kad sudėtinga tiksliai nustatyti pirmųjų biržų atsiradimo metus, nes jos dažnai veikė neilgą laiką, t. y. epizodiškai ir ne visuomet turėjo tikslią vietą. Daugumos autorių (Kaderli, Rubcov, Steffens) nuomone, pirmoji birža, kurioje buvo prekiaujama VP buvo įkurta 1611m. Olandijoje, vėliau VP biržos buvo pradėtos steigti kitose Europos valstybėse. Iki XIX a. vidurio VP rinkos vaidmuo ekonomikoje palyginti buvo nežymus, bankų kreditai buvo populiaresnis verslo finansavimo būdas, nei akcijų ar skolos vertybinių popierių emisija. Nepaisant to, kad funkcionavo akcinės bendrovės, vis dėlto vyraujanti nuosavybės forma buvo privatinė (individuali). Dėl šios priežasties negalėjo vykti aktyvi prekyba nuosavybės vertybiniais popieriais, ir fondų biržose pagrindiniai prekybos objektai buvo vyriausybių ir vietinių valdžios organų skoliniai įsipareigojimai. Esant tokioms sąlygoms negalėjo susiformuoti nuosavybės vertybinių popierių likvidi antrinė rinka, skatinanti investuoti į akcijas. Padėtis pradėjo keistis, kai XIX a. antroje pusėje daugelyje šalių sparčiai pradėjo vystytis gamyba, didelis dėmesys buvo skiriamas infrastruktūros objektų statybai (geležinkelių tiesimas), išaugo poreikis tokių projektų finansavimui ir akcinių bendrovių steigimas, tapo dažnas reiškinys daugelyje šalių. Naujos nuosavybės formos –akcinės bendrovės paplitimas, suaktyvino investicinę veiklą, t. y. bankai tapo pagrindiniais akcinių bendrovių nuosavybės VP platintojais. Dar vienas, svarbus VP rinkos aktyvinimo momentas – investicinių fondų atsiradimas. Stiprių institucinių investuotojų (bankų, investicinių fondų) dalyvavimas VP rinkoje, padidino paklausą vertybiniams popieriams ir, galima teigti, kad daugelyje šalių VP rinka perėjo į naują kiekybinį ir kokybinį raidos etapą, kuris, pirmiausia, pasireiškė šios rinkos didėjančiu vaidmeniu ekonomikoje. Didėjančio VP rinkos vaidmens negalima vertinti vienareikšmiškai. Iš vienos pusės, auganti prekyba akcijomis pirminėje rinkoje, didino verslo įmonių finansavimo galimybes, tai skatino gamybos ir visos ekonomikos kilimą. Iš kitos pusės, aktyvi prekyba antrinėje rinkoje ir nepakankamas priežiūros mechanizmas skatino spekuliaciją vertybiniais popieriais, ypač akcijomis ir, kaip liudija pasaulinis patyrimas (1929m. – 1933m. ) atvedė prie negatyvių reiškinių finansų rinkose, ir sukrėtė ne vienos šalies ekonomiką. Didelę reikšmę rinkos ekonomiką atkuriančių šalių finansų sistemų plėtrai turėjo pasaulio politinės ir ekonominės minties raida, kuriai XX a. pabaigoje buvo būdingos liberalizmo idėjos. Pasaulio visuomenės dėmesį ir paramą šioms šalims sąlygojo politinės ypatybės. Visų pirma, VRE šalių nepriklausomybė ir liberalizavimas kartu pažymėjo sovietinio bloko subyrėjimą. Antra, VRE šalių siekimas integruotis į Europos Sąjungą didino ekonominių sprendimų politizavimą bei skatino finansus, o vėliau ir teisinės sistemos kūrimą pirmaujančių Europos šalių pavyzdžiu. Vertybinių popierių rinkos atsiradimą šalyse, išėjusiose iš sovietinio bloko, pirmiausia sietinas su ekonominių reformų pradžia. Ekonominės transformacijos metu pokomunistinėse šalyse didelį mastą įgavo valstybinio turto privatizavimas, kurio pasėkoje buvo sukurta vertybinių popierių pasiūla, pradėjo formuotis rinka, kuri sudarė sąlygas VP tolesnei cirkuliacijai. Beveik visose pokomunistinėse šalyse privatizavimo metu buvo įsteigtos investicinės bendrovės, kurios palengvino privatizavimo procesą, akumuliuodamos gyventojų privatizavimo čekius ir investuodamos į privatizuojamas įmones. Ypatingai šių bendrovių veikla buvo žymi Lenkijoje, kur privatizavimo investicinių bendrovių kūrimo iniciatorė buvo šalies valdžia. Privatizuojamų įmonių VP būdavo perduodami į investicinę bendrovę valstybinės valdžios ir pačių įmonių iniciatyva, o privatūs asmenys galėjo investuoti į investicines bendroves savo privatizavimo čekius. Valstybinė valdžia, kaip įmonių savininkė ir investicinių bendrovių steigėja, buvo suinteresuota, kad įmonės, kurių akcijas valdė investicinės bendrovės, veiktų pelningai ir būtų parengtos privačių savininkų atėjimui, todėl ji stengėsi gerai organizuoti investicinių bendrovių veiklą. Čekijoje, Vengrijoje investicines bendroves steigė privatūs asmenys, neretai bankai, tačiau jos taip pat atliko svarbų vaidmenį privatizuojant valstybines įmones. Lietuvoje prasidėjus pirminiam privatizavimo etapui, buvo išleistos akcijos ir padėtas pagrindas VP rinkos kūrimuisi, nes čia pradėjo formuotis dvi vertybinių popierių rinkos pusės: • Emitentai, kurių daugumos ekonominis aktyvumas buvo sumažėjęs nutraukus ryšius su Sovietų Sąjungos rinka; • Investuotojai, kurių didžioji dalis mažai susigaudė esamoje situacijoje bei turėjo mažą supratimą apie akcijas. Privatizacijos eigoje išleistos akcijos vėliau tapo pirkimo – pardavimo objektu, būtent šios akcijos ir buvo pirmieji vertybiniai popieriai Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, ir būtent jų atsiradimas lėmė struktūrų užsiimančių vertybinių popierių tvarkymu, sukūrimą. Viena iš pagrindinių Lietuvos VP rinkos kūrimo ypatybių buvo nereguliuojamos vertybinių popierių rinkos pervedimas į teisiškai reguliuojamą, nes tuometinėje Lietuvos VP rinkoje buvo susidariusi paradoksali situacija, kai faktiškai vyko prekyba akcijomis „Vilniaus biržoje“, tuo tarpu dar nebuvo sukurta įstatyminė bazė, reglamentuojanti prekybą vertybiniais popieriais. Iš Baltijos šalių Lietuva pirmoji pradėjo formuoti vertybinių popierių rinką, kurti jos reguliavimo bei kitas su ja susijusias institucijas. 1.2. Vertybinių popierių rūšys ir tipai Žmonės turintys laisvų pinigų ir norintys užsidirbti daugiau susidomi vertybiniais popieriais. Vertybiniai popieriai- serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias jam suteikia jo turimos bendrovės akcijos. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus VP rūšys yra akcijos, obligacijos, vekseliai, čekiai, Vyriausybės vertybiniai popieriai, taupymo lakštai, teisės ir kt. Plačiau aptarsime akcijas, obligacijas vekselius. 1.2.1. Akcijos Akcija - tai vertybinis popierius, patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo savininkui teisę gauti dividendą. Dividendai-tai akcinės bendrovės pelno dalis, kuri priklauso nuo turimų akcijų kiekio. Investuotojai investuodami savo lėšas į akcijas ir kartu tapdami nuosavybės dalininkais gali uždirbti didelį pelną, bet gali ir prarasti visą į bendrovę investuotą turtą. Akcijos būna įvairių rūšių ir klasių. Skirtingų rūšių akcijos suteikia jų savininkams skirtingas turtines ir neturtines teises: pavyzdžiui, vienos rūšies akcijos gali suteikti jų savininkams balsavimo teisę, o kitos rūšies akcijos jų nesuteikti; vienos rūšies akcijų dividendo dydis gali būti nustatomas iš anksto (t.y. jas įsigyjant), o kitos rūšies akcijų- tik skirstant bendrovės gautą pelną. Akcijų klasės yra “siauresnės“. Pavyzdžiui, tos rūšies akcijos, kurių dividendo dydis nustatomas iš anksto, gali sudaryti kelias akcijų klases: vienos akcijų dividendas, tarkime yra 5%, o kitos klasės akcijų-11%. Dažniausiai kiekvienoje akcijoje nurodomas jos nominalas. Akcinės bendrovės kapitalas gali būti sudarytas iš kelių dalių. Kiekvienai iš šių dalių parengti išleidžiamos vienos klasės akcijos. Kiekviena iš dalių gali būti skirtingai susmulkinta į atitinkamos vertės nedalomas “daleles“-akcijas. Jų piniginė išraiška ir yra atitintamos klasės akcijų nominalas. Kitaip sakant, akcijos nominalas yra kurios nors klasės akcijų vienos nedalomos dalies piniginė išraiška. Vienos klasės akcijos gali turėti tik vieną nominalą. Vadinasi, jeigu, steigiant akcinę bendrovę, indėlininkai įnešė 1 mln. litų, tai gali būti išleista, pvz.,10 tūkst. akcijų po 100 Lt kiekviena (arba 100 tūkst. akcijų po 10 Lt, arba 1 mln. akcijų po 1 Lt). Pagal išleistų akcijų su nominalu kiekį galima įvertinti akcinės bendrovės akcinį kapitalą (jis lygus išleistų akcijų kiekio ir jų nominalo sandaugai). Akcijos pagal dividendo gavimo būdą yra skirstomos į dvi pagrindines rūšis-paprastas ir privilegijuotas. 1. Visos akcinės bendrovės išleidžia paprastas akcijas. Jų nominalios vertės turi būti vienodos. Šių akcijų bene svarbiausia charakteristika yra tai, kad jų savininkams leidžiama dalyvauti akcinės bendrovės valdyme tai yra jie turi balsavimo teisę akcininkų susirinkimuose. Kiekviena paprasta akcija dažniausiai suteikia jų savininkams vieną balsą akcininkų susirinkime. Be to, paprastos akcijos suteikia jų savininkams teisę gauti dividendą, jei akcinė bendrovė gauna pelną ir valdymo organas (akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ar valdyba) nutaria pastarojo dalį išmokėti akcininkams dividendo pavidalu. Jiems mokami dividendai tik tuomet, kai išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams. 2. Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkime taigi jų savininkai nedalyvauja tiesiogiai bendrovės valdyme, jie akcininkų susirinkime turi tik patariamojo balso teisę. Nusiperkant šių akcijų jose jau iš anksto nurodomas dividendo, kuris bus išmokamas, dydis (akcijos nominalinės kainos atžvilgiu). Dividendas išmokamas tik tada, kai atitinkamas bendrovės valdymo organas nusprendžia skirti dalį bendrovės pelno dividendui mokėti. Jeigu privilegijuotosiose akcijose nurodytam dividendui išmokėti pelno nepakanka, visos privilegijuotosios akcijos su skirtingomis dividendo normomis gauna proporcingai mažesnio dydžio dividendą. Privilegijuotų akcijų privalumas yra tai, kad jos turi pirmumo teisę paprastųjų akcijų atžvilgiu gauti dividendą, t.y. jei bendrovė skelbia dividendą, privilegijuotų akcijų savininkams dividendas išmokamas pirmiausia, o jau po to atsiskaitoma su paprastų akcijų savininkais. Dar vienas privalumas yra tas, kad jų savininkai turi pirmenybę gauti turto dalį, kai bendrovė likviduojama, o jos turtas dalijamas akcininkams. Privilegijuotos akcijos yra kelių rūšių: a. Privilegijuotos akcijos su kaupiamuoju dividendu suteikia teisę perkelti dividendus vėlesniam laikui. Vadinasi, jeigu kuriais nors metais arba keleriais metais iš eilės jų dividendas nebus mokamas, jis vis tiek bus išmokėtas vėlesniais metais už visus neišmokėtus metus. b. Konvertuojamos privilegijuotos akcijos. Jų savininkai turi teisę pagal pageidavimą (o kartais visuotiniam akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ar valdybai nusprendus) per tam tikrą laikotarpį pakeisti savo akcijas į atitinkamą paprastų akcijų kiekį. 3. Savininko teisių atžvilgiu akcijos skirstomos į vardinės ir pareikštinės. Vardinės akcijos negali būti nei laisvai perkamos nei parduodamos. Vardinėmis akcijomis gali naudotis tik jų savininkas, kurio pavardė nurodyta pačiose akcijose ir kuriam šitos akcijos parduotos. Jose nurodoma savininko pavardė, kartais-vardas. Taip pat šios akcijos savininkas įrašomas į bendrovės akcininkų registracijos knygą. Jose nurodoma savininko pavardė, vardas, adresas, turimų akcijų skaičius ir akcijų nominalinė vertė. Vardinės akcijos keičia savininką tik tada, kai akcinėje bendrovėje įforminamas atitinkamas jų perdavimo įrašas. Pareikštinės akcijos jų savininkų gali būti perduotos arba parduotos kitiems asmenims. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam akcijų savininkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas. Akcijoje nurodomi šie rekvizitai: 1. vertybinio popieriaus pavadinimas 2. bendrovės kodas ir pavadinimas 3. nominalo vertė 4. numeris (kodas) 5. privilegijuotų akcijų dividendo dydis ir balsavimo teisė 6. išleidimo į apyvartą data 7. vardinės akcijos savininkas 8. bendrovės valdybos pirmininko parašas 1.2.2.Obligacijos Obligacija laikomas vertybinis popierius, liudijantis apie tai, kad jos savininkas suteikė kreditą fiziniam ar juridiniam asmeniui, ir patvirtinantis fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą grąžinti nurodytu vertybiniame popieriuje laiku jo savininkui šio vertybinio popieriaus nominalinę kainą ir savininko teisę gauti iš anksto nustatytas palūkanas už suteiktą kreditą. Taigi obligacija aprūpina jos savininką reguliariu fiksuotų pajamų gavimu ir termino pabaigoj tam tikra išpirkos kaina (paprastai lygia nominalui). Obligacininkai, t.y. obligacijų savininkai, kitaip negu akcininkai nėra akcinės bendrovės turto savininkai, be to obligacijos-terminuotos. Priklausomai nuo pajamų išmokėjimo metodo ir paskolos apmokėjimo būdų išskiriamos penkios obligacijų rūšys: 1. Konvertuojamos obligacijos. Šios obligacijos akcinės bendrovės valdymo sprendimu gali būti keičiamos į bendrovės akcijas. 2. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama ir ta prasme jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių lyginant su pareikštinėmis obligacijomis. 3. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno. 4. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi akcinės bendrovės aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje. 5. Obligacijos, kurios išleidžiamos nesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos. Pagrindiniai obligacijos parametrai: • nominalinė kaina (nominalas), • išpirkos kaina arba jos nustatymo taisyklė, jei ji skiriasi nuo nominalo, • apmokėjimo data, • kupono procentas (kuponas) • palūkanų (procentų) mokėjimo terminai. Palūkanų mokėjimas vyksta vieną kartą metuose, kas pusmetį arba kas ketvirtį. Tam tikrą reikšmę obligacijoms turi priešlaikinio obligacijos išpirkimo draudimo numatymas arba nenumatymas. Emitento turėjimas priešlaikinės išpirkos teisę tam tikra prasme mažina obligacijos kokybę, nes padidėja neapibrėžtumo laipsnis investitoriui. Obligacijos yra svarbus finansinių investicijų objektas. Nuo jų emisijos momento ir iki apmokėjimo jos parduodamos ir perkamos už rinkoje nusistovėjusias kainas. Rinkos kaina emisijos momentu gali būti žemesnė už nominalą lygi nominalui ir didesnė už nominalą. Kadangi skirtingų obligacijų nominalai iš esmės tarp savęs skiriasi, todėl dažnai atsiranda būtinybė turėti sugretinantį obligacijų rinkos kainos matuoklį. Tokiu rodikliu yra kursas. Kursu suprantama vienos obligacijos pirkimo kaina skaičiuojant 100 piniginių nominalo vienetų. Pk = P / N * 100, kur Pk - obligacijos kursas; P - rinkos kaina; N - nominalinė obligacijos kaina. Pavyzdžiui, jei obligacija su 1000 Lt nominalu parduodama už 911 Lt, tai jos kursas 91.1. Užsienyje terminas obligacijos kaina dažnai reiškia jos kursą. Rinkos kaina ir kursas priklauso nuo obligacijos pelningumo lygio, nuo paskolos palūkanų lygio vertinimo momentu ir eilės kitų sąlygų, iš kurių svarbiausia yra kapitalinių įdėjimų patikimumo (rizikos laipsnio) įvertinimas. Bendros obligacijų ir bet kurio kito vertybinio popieriaus pajamos su fiksuotomis einamosiomis pajamomis susideda iš trijų elementų: • periodiškai išmokamų kuponinių pajamų arba palūkanų priskaičiavimo, • vertybinio popieriaus vertės pakeitimo (t.y. jos priartinimo prie išpirkos kainos) per tam tikrą laiko periodą; jei obligacija buvo nupirkta su diskontu (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!