Baltijos šalių (Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Švedijos) liaudies dainos

Lietuva skirstoma į regionus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Kiekvieno regiono dainos savitos. Lietuvių liaudies dainų išlikę nedaug, kadangi lietuviai ilgą laiką buvo neraštingi ir liaudies kūryba buvo perduodama iš lūpų į lūpas nerašytine forma. Dainuojamoji tautosaka suklestėjo 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje. Svarbiausias lietuvių liaudies bruožas – lyrizmas. Tai gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Dainos skirstomos į vestuvių, kalendorines, darbo dainas. Mažiau jaunimo, vaikų, meilės dainų.
Susidomėjimas tautosaka Europoje pajdidėjo 18a. Ją imta užrašinėti, publikuoti.
Mažosios Lietuvos kunigas Povilas Ruigys 1747m. parašė lietuvių kalbos žodyną ir ten įdėjo tris lietuvių liaudies dainas kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Pirmąjį didesnį lietuvių liaudies dainų rinkinį 19a. išleido Karaliaučiaus profesorius Laurynas Rėza. Kiti panašių rinkinių leidėjai: Saulius Stanevičius, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius. 1980m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas“, kurį sudaro daugiau kaip dvidešimt tomų.
Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika, nors neišvengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo. Senosios vienbalsės dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais, išvingiavimais, priegaidėmis (foršlagais), atsikvėpimais sakinio ar net žodžio viduryje, staigiais užšaukimais ir t.t. dainos nedaug kuo skiriasi nuo tokių pat aukštaičių krašto dainų, bet atidžiau įsiklausę, rastume ir nemažai skirtumų. Lengviausia žemaičių dainas atskirti iš tarmės. Jos laisvesnės, dainuojamos tarsi improvizuojant. Žemaičiai pratę, kad, sustojus į būrį,dainos melodiją užvestų vienas dainininkas – tada visi kiti pritaria jam antru balsu. Vedantis paprastai turi gražų, stiprų balsą, gerą klausą., o pritarti gali visi,net ir nemokantys dainuoti. Apskritai žemaičių dainos yra gana jausmingos, lyriškos ir, nors beveik visos mažorinės, yra savaip graudžios labai gerai.
AUGA ONT KALNA
Žemaičių daina
Juodas avietelės – Stuoviejė seselė Naverk, seselė,
Ta mona vargelis, Pri bruolė šalelės, Balta lelėjelė Žemuogelės – ašarelės. Stuoviedama griaude verkė. Aš parjosiu kareivielis.
Aukštaičių dainos
Dar iki 20a. Aukštaitijoje skambėjo sutartinės, homofoninės, dvibalsės ir tribalsės dainos.
Aukštaičių dainos turi tris pagrindinius tipus:
• Pačios primityviausios melodijos tipas (sūpuoklinės dainos, rydavimai, piemenukų raliavimai).
• Sutartinės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!