Barokas, klasicizmas ir Šviečiamasis amžius literatūroje

Barokas literatūros kultūros ir meno istorijos epocha, prasidėjusi XVI a. vid. Italijoje bei Ispanijoje ir iš ten iki XVIII a. 4-ojo dešimtmečio paplitusi po visą Europą. Terminas atsirado XVIII a. tam, kas netaisyklinga, keista, įmantru, neįprasta, nusakyti. Meno istorijoje ir literatūros moksle jį įteisino šveicarų mokslininkas H. Wölfflingas. Anksčiausiai baigėsi Prancūziškoje, čia XVII a. Viduryje jį pakeitė klasicizmas. Universaliausiais baroko epochos bruožais galima laikyti Antikos ir Biblijos tekstų imitaciją, reformacijos ir kontrreformacijos ideologinę polematiką, kultūros sinkretizmą, jungusį skirtingų žanrų, stilių, kalbų, tikybų, epochų imitacijos šaltinių sanklodas. Daugelis baroko reiškinių susiformavo antonomijų, antitezių ir kontrastų pagrindu, ieškant priešingybių jungties. Tokios yra sacrum - profanum, Amor profanus – Amor divinus, concurs discordia – discors corcordia jungtys. Baroko literatūrai būdinga žanrų įvairovė. Greta tradicinių, iš Antikos paveldėtų ,, didžiųjų‘‘ žanrų – epo, tragedijos, komedijos – baroko epochoje ypač populiarios tampa mažosios literatūros formos: epigrama, emblema, akrostikas, anograma, apoftegma, logogrifas, kankinas, epicedijas, trenas, elegija. Baroko literatai mėgo žaisti žodžio etimologija, forma ir prasme, ieškoti įvairiausių imitacijos, interpretacijos, ritmo bei rimo galimybių. Populiari buvo herbinė poezija (In stemma, In arma). Tai trumpi 6-8 eil. eilėraščiai, komentuojantys herbo simboliką, susiejantis ją su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnai. ,,Herbiniai‘‘ eilėraščiai kartu su herbo atvaizdu dažniausiai buvo dedami knygos pradžioje ir sudarė dalį pratarmės ir dedikacijos. Proginiuose kūriniuos esama įdomių formos ieškojimų: rašomi kvadrato, kryžiaus, piramidės, rombo formos eilėraščiai, derinami prozinis ir eiliuotas tekstai, gausūs dramos, deklamacijos, inscenizacijos elementai. Mėgstami įvairių kalbų bei eilėdarų rinkiniai. Specifine baroko poezijos rūšimi laikytini ,,makaronikai“ – eilėraščiai, kuriuose bandoma derinti skirtingų kalbų žodžius bei gramatines formas, tuo stengiantis sukelti komišką efektą, nustebinti skaitytoją, įtraukti jį į įdomų intelektualinį žaidimą. Šito žanro kūrinių pradininku laikomas italų poetas T. Folingas (1491-1544), Lenkijoje šio žanro kūrinių parašė J. Kochanowskis, Lietuvoje – P. Roizijus. Prozoje buvo populiarūs tokie žanrai, kaip atsiminimai, dienoraščiai, pamokslai, kelionių aprašymai. Svarbų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!