Bendroji žemės ūkio politika

Darbo ištrauka

Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai nuosekliai išplėtota perskirstamojo pobūdžio ES politika, kurios paskirtis – iš ES biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių.BŽŪP pagrindą sudaro sudėtingas daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Tai sukelia nuolatines perprodukcijos krizes ir labai daug kainuoja. Šiai politikai iki šiol tenka didžiausia ES biudžeto dalis. Po nuoseklių reformų ji mažėja ir toliau smarkiai mažės, tačiau iki šiol vis dar sudaro apie pusę visų ES biudžeto išlaidų.1957 m. EEB steigimo (Romos) sutartyje buvo nurodyti tokie penki žemės ūkio politikos tikslai:• padidinti žemės ūkio našumą, remiant techninę pažangą ir užtikrinant racionalų žemės ūkio gamybos vystymą bei optimalų gamybos veiksnių, t.y. darbo jėgos, panaudojimą;• tokiu būdu užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį, būtent didinant asmens, dirbančio žemės ūkyje, individualias pajamas;• stabilizuoti rinkas;• užtikrinti tiekimo galimybes;• užtikrinti stabilų maisto prekių tiekimą vartotojams priimtinomis kainomis.Kaip matyti, geriausiu atveju tik du iš penkių politikos tikslų yra tikrai ekonominiai, o kiti siejasi su valstybių narių saugumu ir socialinėmis gerovės valstybės funkcijomis. Taigi nuo pat pradžių šią politiką skatino ne ekonominio efektyvumo motyvai, o bendresni gerovės valstybės tikslai. Žemės ūkio politika buvo priskirta prie gerovės politikos.Kaip gerovės politikos dalis BŽŪP plėtojosi pagal tik jai vienai būdingą logiką. Ji tapo tam tikru rezervatu, kuriame vyko kitaip nei kituose ekonomikos sektoriuose – ji rėmėsi kitomis taisyklėmis ir kita veiksmų logika, būtent žemės ūkio produktų kainų nustatymu ir pajamų žemdirbiams garantavimu.1962 m. buvo pasiektas susitarimas dėl BŽŪP principų ir konkrečių jos priemonių. Buvo suformuluoti trys pagrindiniai BŽŪP principai:1. Bendra žemės ūkio produktų rinka.2. Bendrijos preferencijų, tai yra pirmenybės ir privilegijos, EB gamintojams.3.Finansinis solidarumas – BŽŪP finansuojamas bendrijų lėšomis per EB biudžetą.Vis didėjant perprodukcijai, 1984 m. buvo įvesti kvotų pavidalo pieno produkcijos apribojimai, tačiau ir jie neišsprendė problemos. Gamyba vis tiek didėjo, o kartu didėjo ir Bendrijos biudžeto išlaidos.Vidurio ir rytų Europos valstybių narystė ES tapo kitu nemenku BŽŪP reformos stimulu. Remiantis įvairiais apskaičiavimais nustatyta, kad visose valstybėse kandidatėse kurios jau įstojo i ES, taikant dabartinį BŽŪP režimą, būtinai reikia padvigubinti ES biudžeto lėšas šiam tikslui. Dėl to, BŽŪP ir toliau bus reformuojama mažinant garantuojamų supirkimo kainų lygį ir racionalizuojant žemės ūkio politiką, o valstybėms kandidatėms jau įstojusioms į ES yra jau taikomi gana ilgi pereinamieji laikotarpiai, kai joms dar nebuvo taikomi visi BŽŪP nuostatai.Taigi tęsiant BŽŪP, 2002 m. sausio pabaigoje ES Europos Komisija (EK) ir pasiūlė būsimoms ES narėms (tame tarpe ir lietuviu) pirmaisiais įstojimo 2004 metais naujų narių žemdirbiams skirti tik 25 %. ES fermeriams mokamu tiesioginių išmokų. Pagal pasiūlytą planą šios išmokos kasmet būtų didinamos, kol 2013 metais jos pasiektų ES lygį.Tiesioginės išmokos Lietuvos Žemdirbiams turėjau jau sudaryti 2004 m.- 233,9 mln. Litų, o turėtų sudaryti 2005 m. – 301,7 mln. Litų ir 2006 m. – 376,9 mln. Litų. Valstybės pagalba – 90,7 mln. Litų. Tokiu būdu visa tiesioginė parama žemės ūkiui 2004 metais sudarė 697,5 mln. Litų. Struktūrinėje paramoje 66,2 mln. Litų finansuoja šalies nacionalinis biudžetas.Taigi susidarė paradoksali situacija: Lietuva Į ES bendrą biudžetą sumokėjo 800 – 900 mln. Litų narystės mokestį, o kad 2004 m. gavo iš biudžeto 606,8 mln. Litų savų pinigų "paramą" žemės ūkiui, Lietuvai iš nacionalinio biudžeto dar reikėjo pridėti 1044,8 mln. litų. Kitaip tariant, 2004 m. Lietuvai ES narystė kainavo maždaug apie 2 milijardus litų. ...

Kiti mokslo darbai