Biudžetas: deficito priežastys, finansavimo būdai ir pasekmės

Įvadas Darbo aktualumas Suformuoti biudžetą, kurio pakaktų visoms išlaidoms padengti, yra sudėtinga. Todėl tenka apkarpyti išlaidas arba įvesti naujus mokesčius, kurie dažnai daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai. Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju atveju kalbame apie “deficitą”. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Dažnai siekiama subalansuoti biudžetą, norint išlaikyti šalies ekonomiką “ant bėgių”. Apie biudžeto deficitą taip pat kalbame, kai norime apytikriai nusakyti vyriausybės fiskalinę padėtį. Ar vyriausybė bando į ekonomiką įtraukti daugiau likvidžių lėšų nei ji surenka iš mokesčių, ar ji bando likvidžias lėšas išimti iš ekonomikos? Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė. Žinomas būdas biudžeto deficitui finansuoti yra spausdinti ir leisti pinigus. Pinigų pasiūlai viršijant paklausą, skatinama infliacija. Taigi, biudžeto deficitas gali būti vienas iš veiksnių, kurie skatina infliacijos augimą šalyje. Būdamas vienu iš pagrindinių ekonomikos dalyvių, valstybinis sektorius yra santaupų ir investicijų šaltinis. Jei investicijos didesnės už santaupas, visa ekonomika patiria išorinės pusiausvyros sutrikimą arba tai, kas vadinama einamosios sąskaitos deficitu. Laikui bėgant einamosios sąskaitos deficitą kompensuoja einamosios sąskaitos perviršis. Mažinant biudžetą, galima padėti didinti valstybinių lėšų santaupas, o santaupas galima panaudoti per dideliems išorinės ekonominės pusiausvyros sutrikimams mažinti. Biudžeto deficitas - tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, priklausomai nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių. Darbo tikslas – išsiaiškinti kokios yra biudžeto deficito priežastys, kokie yra finansavimo būdai ir pasekmės, bei palyginti Baltijos šalių biudžeto deficitą. Siekiant įgyvendinti iškeltą darbo tikslą iškeliami tokie uždaviniai: * Išanalizuoti bei susisteminti mokslinę literatūrą biudžeto deficito tematika; * Atlikti Baltijos šalių biudžeto deficito palyginimą; * Pateikti apibendrinimą. Darbo objektas – biudžeto deficito priežastys, finansavimo būdai ir pasekmės. Darbo atlikimo metu naudojausi tokiais metodais: nagrinėjami ir analizuojami įvairūs literatūros šaltiniai, periodiniai leidiniai, straipsniai iš interneto, statistinių duomenų analizė. 1. BIUDŽETO DEFICITAS, JO PRIEŽASTYS Valstybės biudžetas – pagrindinis finansinis valstybės planas, sudarytas valstybės piniginis fondas bendroms reikmėms tenkinti, išreiškia biudžeto materialinį turinį1. Valstybės biudžetas – tai jos pajamų ir išlaidų (pirkimai, transferiniai mokėjimai) balansas. Valstybės biudžetas gali būti: 1) subalansuotas; 2) perteklinis; 3) deficitinis. Biudžeto deficitas – finansinių metų valstybės išlaidų, palyginti su įplaukomis, perteklius2. Biudžeto perteklius – tai situacija kai pajamos viršija išlaidas. Pažymima, kad dabartinis biudžeto trūkumo sukūrimas yra iždo politikos įrankis, padedantis vyriausybei reguliuoti bendrosios paklausos ir užimtumo ekonomikoje apimtį. Biudžeto deficitas (angl. budget deficit) – neigiamas biudžeto balansas, kai vyriausybės išlaidos viršija pajamas3. Biudžeto balansas – tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Biudžeto deficito interpretavimas labai priklauso nuo to, kas būtent yra matuojama, o tai savo ruožtu priklauso nuo to, kaip yra sudaromos fiskalinės sąskaitos, kaip registruojamos vyriausybės įplaukos, išlaidos ir kiti sandoriai. Norint įvertinti biudžeto balansą, ypatingą dėmesį reikia skirti apskaitos sistemai, apskaitos vienetui, konsolidavimo metodams, nereguliarių operacijų ir valstybinio sektoriaus įsipareigojimų apskaitymui. Ekonomikai ir finansų rinkoms tampant vis sudėtingesnėms, sudėtingesni darosi ir valstybinio sektoriaus sandoriai bei finansinė veikla. Valstybinio sektoriaus apskaitos taisyklės kinta priklausomai nuo besikeičiančių ekonomikos ir finansų rinkų sąlygų ir atspindi besiplečiančią valstybinio sektoriaus finansinę veiklą. Valstybinis sektorius apima kaip vyriausybės, taip ir visų vyriausybei priklausančių ir jos valdomų vienetų veiklą. Į valstybės sektoriaus biudžeto balansą įeina valstybės biudžeto balansas ir kvazifiskalinės veiklos balansas, kuris atspindi valstybinių įmonių, firmų ir finansinių institucijų veiklą4. Tradiciškai vyriausybės savo sandorius apskaitydavo grynųjų pinigų pagrindu. Kitais žodžiais tariant, vyriausybės sąskaitose įplaukos būdavo apskaitomos tuomet, kai jos būdavo gaunamos, o išlaidos - kai jos faktiškai būdavo atliekamos. Pastaruoju metu daugelis šalių perėjo prie apskaitos kaupiamuoju pagrindu. Tai reiškia, kad įplaukos ir išlaidos apskaitomos tuomet, kai prisiimami jas atitinkantys įsipareigojimai. Apskaita kaupiamuoju pagrindu turi tam tikrų pranašumų, palyginus su apskaita grynųjų pinigų pagrindu. Ji atitinka valstybės veiklos apibrėžimą nacionalinėse sąskaitose ir jos įtaką privačiai veiklai. Naujojoje TVF GFS rekomendacijų redakcijoje patariama vyriausybės apskaitai pradėti taikyti kaupiamąjį pagrindą. Šalis savo finansinius rodiklius apskaito ir prognozuoja pagal GFS (Valstybės finansų statistika) apskaitos sistemą, tačiau yra pradėta naudoti ir ESA 95 (Europos nacionalinių sąskaitų sistema), kituose šaltiniuose galima rasti kaip ESS’95 (žr. 1 pav.). Visiškai pereiti prie ESA 95 apskaitos sistemos bei prognozavimo pagal ją buvo numatyta nuo 2003 m5. Kaip pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos 2001 metų „Nacionalinio plėtros plano 2002 – 2004 m.“ 1997 – 2001 m. analizuojamus duomenis (žr. 1 pav.). Bendrojo šalies biudžeto fiskalinio deficito mažinimo politika 1997 m. buvo sėkmingai vykdoma, tačiau dėl 1998 – 1999 m. pradėto indėlių atkūrimo ir išaugusio valstybės perskolinimo fiskalinis deficitas padidėjo. Sustabdžius indėlių atkūrimą (kuriam 1999 m. buvo išleista 2,9 proc. BVP) ir neperskolinant naftos sektoriui, bendrojo šalies biudžeto (Valstybės ir savivaldybių biudžetai, Valstybinio socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti nebiudžetiniai fondai) deficitas sumažėjo nuo 7,8 proc. BVP 1999 m. iki 2,8 proc. BVP 2000 m. Sparti fiskalinė konsolidacija buvo vykdoma 2000 m. pradžioje pasirašius prevencinį susitarimą su TVF. 1 pav. Bendrojo šalies biudžeto fiskalinio deficito dalis nuo BVP 1997-2001 metais (proc.) Šaltinis: Respublikos 2001 metų „Nacionalinis plėtros planas 2002 – 2004 m.“ http://www.finmin.lt/notes_images/web/stotis_inf.nsf/0/DC8DF1F21540DBC6C1256D2C004B0D66/$File/NDP.doc [žiūrėta 2006-11-23] Fiskalinės politikos sugriežtinimas 2000 m. lėmė spartų mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito mažėjimą nuo 11,2 proc. BVP 1999 m. iki 6,0 proc. BVP 2000 m. Sumažėjo Vyriausybės vertybinių popierių palūkanos – 1999 m. visų vidaus rinkoje išleistų Vyriausybės vertybinių popierių vidutinių palūkanų normų svertinis vidurkis buvo 11,4 proc., per 2000 m. šis rodiklis sumažėjo iki 9,4 proc., o per 2001 m. pirmąjį pusmetį sumažėjo iki 7,1 proc. Pastebima pažanga 2000 m. pasiekta įgyvendinant struktūrines reformas fiskalinės politikos srityje. Buvo žengti pirmieji pensijų sistemos reformos įgyvendinimo bei Valstybinio socialinio draudimo fondo (SODROS) finansų sutvarkymo žingsniai; įgyvendinant naująjį Biudžeto sandaros įstatymą, nebiudžetiniai fondai buvo įtraukti į valstybės biudžetą; priimti įstatymų pakeitimai, leidžiantys pradėti veikti Rezerviniam (Stabilizavimo) fondui, kurio pagrindinis pajamų šaltinis bus lėšos iš privatizavimo; intensyviai ruošiamasi energetikos sistemos pertvarkymui ir kitoms sektorių reformoms. Kadangi tarp vyriausybės įsipareigojimų atsiradimo ir mokėjimų vykdymo praeina tam tikras laikas, vyriausybės biudžeto balansas, apskaičiuotas grynųjų pinigų pagrindu, skiriasi nuo biudžeto balanso, apskaičiuoto kaupiamuoju pagrindu. Kai susidaro dideli mokėtinų sumų įsiskolinimai (nepriemokos), šis skirtumas gali būti labai didelis. Neatidėliotini finansavimo poreikiai priklauso nuo grynųjų pinigų balanso, o galutiniai tam tikrų metų finansavimo poreikiai, susidarantys vykdant fiskalinę politiką, priklauso nuo kaupiamuoju pagrindu apskaičiuoto balanso. Taigi, aiškinant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į tai, kokiu pagrindu jis yra apskaičiuotas. Skaičiuojant biudžeto deficitą reikia: 1. Atsižvelgti į infliacijos tempą, t.y. realiais, o ne nominaliais dy­džiais; 2. Iš visų išlaidų turi būti pašalintos arba atimtos investicijos (pvz., vyriausybė finansuoja viadukų, gele­žinkelių statybą). Šios investicijos yra priskiriamos prie vyriausybės išlaidų, tačiau verslinin­kas savo investicijų nepriskiria prie išlaidų, o greičiau prie aktyvų (turto visuma), o prie išlaidų pri­skiria nusidėvėjusio kapitalo išlaidas. Taigi, prie vyriausybės išlaidų reikia priskirti ne investicijas, o tik valstybės nuosavybėje esančio kapitalo susidėvėjimą; 3. Nepaskirstyti įsipareigojimai. Biudžeto deficitas iškraipomas neįstačius į jį kai kurių vyriausybės įsipa­reigojimų, pvz., valstybės tarnautojų pensijos (būsimos pensijos yra valstybės skola). Kad galėtume tinkamai interpretuoti biudžeto balansą, turime suprasti, ką turime galvoje sakydami “vyriausybė”. “Vyriausybė” - tai fiskalinių sąskaitų vienetas. Fiskalinėje apskaitoje priimta, kai į konsoliduotos vyriausybės sąvoką įeina centrinė vyriausybė ir savivaldybės bei visi didieji fondai (tokie kaip SODRA), kurie priklauso valstybiniam sektoriui ir kuriuos jis valdo. Bet vyriausybės vaidmuo gali būti daug didesnis, ypač kai yra valstybei priklausančių įmonių, valstybinių bankų ir centrinis bankas, kurie užsiima kvazifiskaline veikla. Valstybinės įmonės, kurioms vyriausybė nurodo mažinti kainas už savo gaminius ir paslaugas, teikia vartotojams subsidijas, kurios neatsispindi biudžete. Valstybiniai bankai, kuriems nurodoma teikti kreditus tam tikriems klientams arba teikti kreditus nustatant lengvatines palūkanas, faktiškai apmokestina savo indėlininkus ir teikia nebiudžetines subsidijas tam tikriems klientams. Centriniai bankai, kurie patiria nuostolius iš operacijų, kuriomis siekiama palengvinti likvidumo problemas vidaus rinkoje, faktiškai subsidijuoja skolininkus iš valstybinių fondų. Visa tai yra kvazifiskalinės valstybinio sektoriaus veiklos pavyzdžiai. Interpretuojant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į analizės vienetą, t. y. ar tai “vyriausybė” pagal tradicinį apibrėžimą, ar “valstybinis sektorius”, į kurį įeina visa fiskalinė ir kvazifiskalinė valstybės veikla. Valdžios sektorių sudaro valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai, socialinio draudimo fondai („Sodra“ bei Privalomojo sveikatos draudimo fondas), taip pat nebiudžetiniai (Privatizavimo, Garantinis, Rezervinis (Stabilizavimo), Ignalinos AE uždarymo, 1990 m. blokados) fondai bei Santaupų atkūrimo sąskaita. Biudžeto balanso dydis gali smarkiai priklausyti nuo to, kokia taikoma konsolidavimo metodika. Norint suprasti biudžeto balansą, svarbu žinoti, kas yra konsoliduota ir kaip įvairios sąskaitos buvo konsoliduotos (žr. 1 lentelė). 1 lentelė Valdžios sektoriaus deficitas ir skola * Konsoliduoti duomenys     2002 2003 2004 2005 mln. Lt % su BVP mln. Lt % su BVP mln. Lt % su BVP mln. Lt % su BVP Valdžios sektoriaus deficitas (-)/ perteklius (+): -766,8 -1,5 -718,7 -1,3 -922,9 -1,5 -371,2 -0,5 Centrinė valdžia -964,3 -1,9 -1007,4 -1,8 -1432,9 -2,3 -751,1 -1,1 Vietos valdžia 18,9 0,0 6,3 0,0 91,8 0,2 -36,9 -0,1 Socialinės apsaugos fondai 178,6 0,3 282,4 0,5 418,2 0,7 416,8 0,6 Valdžios sektoriaus bendroji skola (nominali vertė laikotarpio pabaigoje) 11524,3 22,2 12020,9 21,2 12151,5 19,4 13282,1 18,7 Šaltinis: Valdžios sektoriaus deficitas ir skola/Statistikos departamentas/http://www.stat. gov.lt/lt/pages/view/?id=1116 [žiūrėta 2006-11-23] *Pagal 2005m.gruodžio 12d.Tarybos reglamentą(EB) Nr.2103/2005 iš dalies keičiantį reglamento (EB) Nr.3605/93 nuostatas, susijusias su statistinių duomenų kokybe, taikant perviršinio deficito procedūrą ES šalys narės standartizuota forma turi pateikti metodologine prasme patikimą ir palyginamą statistiką apie valdžios sektoriaus deficitą ir skolą. Tokia forma yra Europos nacionalinių sąskaitų sistema (ESS'95). Ji yra labai artima pasauliniams nacionalinių sąskaitų standartams (NSS'93), pagal kuriuos visi šalies ekonominiai subjektai yra jungiami į 5 institucinius sektorius ir aiškiai apibrėžiama, kas juos sudaro. Valdžios sektorių sudaro valstybinio valdymo institucijos, kitos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų finansuojamos įstaigos, nebiudžetiniai fondai, socialinės apsaugos fondai, taip pat priskiriamos kitų rūšių įmonės ar įstaigos, daugiau kaip 50% finansuojamos iš atitinkamų biudžetų. Deficitas/perteklius pagal ESS’95 reiškia grynasis skolinimasis (-)/ grynasis skolinimas (+). Dar vienas labai svarbus sistemos reikalavimas, kad duomenys būtų įvertinti priskaičiuotų ataskaitiniam laikotarpiui (pvz. kalendoriniams metams) pajamų ir išlaidų principu, taip vadinamu kaupiamuoju, o ne tada, kai jie buvo sumokėti. Tai daugiausia liečia mokesčius, palūkanas ir kitus srautus, kurie apskaitomi piniginių srautų principu, kaip paprastai yra tvarkoma biudžetų apskaita. Todėl deficitas yra kitoks negu įprastai skelbiamas6. Daugelyje šalių valstybinis sektorius vykdo diskriminaciją, vienai ar kitai grupei suteikdamas lengvatinį mokesčių režimą. Prarastų dėl lengvatų mokesčių įplaukų vertė apibrėžiama kaip mokesčių išlaidos. Tai tiesiog dar viena nebiudžetinių valstybės išlaidų forma. Kai kuriose valstybėse bandoma kiekybiškai įvertinti mokesčių išlaidų vertę, pridėti jas prie kitų viešųjų išlaidų ir taip gauti išsamų valstybės išlaidų vaizdą. Biudžeto balansas, įtraukus į jį mokesčių išlaidas ir neįtraukus, leidžia išmatuoti vyriausybės nuožiūra vykdomos įplaukų politikos įtaką fiskaliniams rezultatams. Lietuvoje visuomenės dėmesys koncentruojamas į nacionalinio biudžeto balansą ir valstybės biudžeto balansą, pirmasis apima pasikartojančias centrinės vyriausybės išmokamas sumas, o pastarasis - pasikartojančias savivaldybių išmokamas sumas. Nacionalinis ir valstybės biudžetas - tai irgi yra apskaitos sąvokos. Tuos biudžetus reglamentuoja įstatymas ir nuolatos prižiūri Seimas. Tačiau nei nacionalinis, nei valstybės biudžetas neduoda pakankamai išsamaus bendros fiskalinės padėties vaizdo. Nacionalinis biudžetas neatspindi investicijų, kurios finansuojamos vyriausybės paskolomis, jis neatspindi valstybinių fondų finansinės veiklos, jis neatspindi visos kvazifiskalinės valstybės veiklos, valstybės investicijų, finansuojamų iš valstybės skolų, jis neatspindi valstybės prisiimamų įsipareigojimų dinamikos. Reikia stengtis įtraukti visus tuos elementus tam, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie įvairaus lygmens valdžios bei valstybinio sektoriaus fiskalinį balansą. Apibrėžus apskaitos vienetą (konsoliduotą vyriausybę ar plačiau - visą valstybinį sektorių), apskaitos metodiką (grynųjų pinigų ar kaupiamuoju pagrindu), apskaitos klasifikaciją ir konsolidavimo metodus, galima rasti daug būdų, kaip išmatuoti deficitą. Kokį deficito matą pasirinksime, priklauso nuo to, kokias biudžeto balanso charakteristikas bandome įvertinti, pvz., kiek vyriausybei reikės finansavimo, kaip vyriausybė galės aptarnauti savo skolas, kokį postūmį valstybės išlaidos duoda visai ekonomikai, kokiomis santaupomis disponuoja valstybė tam, kad finansuoti savo investicijas, arba kokį poveikį vyriausybė daro šalies finansų institucijoms. • Konvencinis fiskalinis balansas (arba GFS absoliutus balansas) apskaičiuojamas taip: konsoliduotos vyriausybės pajamos kartu su neatlygintinais pervedimais (grantais), atėmus išlaidas ir grynąjį skolinimą. Toks apskaičiavimas panašus į grynąjį vyriausybės veiklos balansą, kuris apskaičiuojamas kai bendros pajamos atėmus bendras išlaidas. Konvencinio balanso sąvoka yra glaudžiai susijusi su pinigų sąskaitomis. Tačiau šiame deficite neišskiriamos biudžeto deficito dalys, kurios susidaro dėl tam tikros vyriausybės veiklos: einamosios, praeities įvykių (pavyzdžiui, skolinimosi praeityje) arba konkrečių fiskalinės politikos diskretinių sprendimų. Jame neatsispindi ir kapitalo sandoriai, kurie pakeičia vyriausybės nuosavą kapitalą. • Grynasis skolinimas/skolinimasis - tai vyriausybės finansavimo poreikių matas. Jį galima apskaičiuoti kaip grynąjį vyriausybės finansų aktyvų padidėjimą minus grynieji prisiimti įsipareigojimai. Šis parametras apskaičiuojamas taip, kaip ir grynasis vyriausybės veiklos balansas, atėmus grynuosius įsigytus kapitalo aktyvus. • Einamasis balansas lygus einamosioms pajamoms (bendros pajamos atėmus kapitalo pajamas) minus einamosios išlaidos. Taip apskaičiuotas einamasis balansas leidžia išmatuoti valstybės “santaupas” arba valstybės išteklius, kuriuos galima panaudoti investicijoms. Bendras balansas be grantų lygus iš einamojo balanso atėmus grantus. Grantai eliminuojami tam, kad būtų galima išskirti kintamuosius, kurie nėra susiję su vidaus politika. • Likvidumo balansas lygus konvenciniui deficitui atėmus skolinimąsi užsienyje ir vidaus nebankines paskolas. Tokiu būdu galima išmatuoti, kokį poveikį deficitas turi šalies pinigų agregatams. • Deficitą galima taip pat nusakyti kaip pokyčius balanse ar vyriausybės nuosavo kapitalo pokyčius. Šiuo atveju deficitas yra lygus konvenciniui deficitui plius bet kokie vyriausybės skolinimo pokyčiai minus grąžintos skolos plius kapitalo išlaidos. • Tais atvejai, kai yra didelė infliacija, biudžeto deficitas atspindi tiesioginį vyriausybės infliacinio finansavimo poveikį. Virtualusis deficitas - tai biudžeto deficitas, kuris apibrėžiamas, kai infliacija lygi nuliui. • Šalyse, kuriose yra didelis ciklinis nedarbas, vyriausybės balansas dar matuojamas visiško užimtumo deficitu. Tai yra vyriausybės deficitas, kuris būtų esant visiškam užimtumui nedidėjant infliacijai. • Pirminis balansas lygus GFS deficitui atėmus išmokėtas už valstybės skolas palūkanas. Pirminiame balanse neatsispindi realių buvusių deficitų poveikis dabartinei fiskalinei politikai, jis nusako kiek likvidumo vyriausybei reikės, kad ji galėtų tenkinti savo buvusio ir dabartinio skolinimosi poreikius. • Operacinis (veiklos) balansas - tai bendras balansas atėmus tą skolos aptarnavimo dalį, kuri kompensuoja kreditoriams infliacijos poveikį. Kitaip sakant, veiklos balansas lygus pirminio balanso sumai ir išmokėtoms realioms palūkanoms. Ir pirminis balansas, ir veiklos balansas leidžia įvertinti vyriausybės sugebėjimą vykdyti savo kreditinius įsipareigojimus. Šie balansai paprastai yra labai atidžiai stebimi tose šalyse, kurios turi didėjančią valstybės skolą. • Struktūrinis, arba cikliškai neutralus biudžeto balansas sudaromas tam, kad būtų galima įvertinti fiskalinės politikos padėtį bendrame balanse, neatsižvelgiant į ciklinius arba išorės šokus. Struktūrinį balansą galima apskaičiuoti įvairiais būdais. Potencialus BVP apibrėžiamas kaip BVP, kurį būtų galima pasiekti, jei nebūtų ciklinių arba struktūrinių šokų. Potencialų BVP galima apskaičiuoti pagal tendencijas per tam tikrą laiką, kaip per tam tikrus laikotarpius pasiektą rezultatą, arba pagal visuminės gamybos funkciją. Skirtumas tarp faktinio BVP augimo ir potencialaus BVP nusako gamybos atsilikimą. Tokiu būdu galima įvertinti ekonomikos padėtį verslo cikle ir ekonominių šokų poveikį. Naudojant potencialų BVP galima apytikriai apskaičiuoti, kiek vyriausybė galėtų teoriškai surinkti įplaukų. Taip pat galima apytikriai numatyti užimtumo lygį, kuris būtų esant potencialaus BVP lygiui. Valstybės išlaidos koreguojamos pagal skirtumą tarp transferų, kurie būtų esant potencialaus BVP nedarbo lygiui, ir kurie yra esant faktiniam nedarbo lygiui. Skirtumas tarp absoliutaus balanso (matuojamo įprastiniu būdu) ir įplaukų atėmus išlaidas, apskaičiuotas esant potencialiam BVP, leidžia įvertinti struktūrinį, arba cikliškai koreguojamą, biudžeto balansą. • Tais atvejais, kai yra gana didelė kvazifiskalinė veikla, gali būti tikslinga sudaryti išplėstą balansą, atsižvelgiant į grynosios kvazifiskalinės veiklos rezultatus. Tais atvejais, kai yra daug nebiudžetinių sąlyginių įsipareigojimų, reikėtų pabandyti juos irgi atspindėti išplėstame balanse. Kai fiskalinės sąskaitos yra sudaromos kaupiamuoju pagrindu, tikėtina, kad grynųjų pinigų balansas skirsis nuo veiklos (arba absoliutaus) balanso. Absoliutų grynųjų pinigų balansą galima apskaičiuoti arba tiesiogiai, arba iš šalies pinigų sąskaitų. Grynųjų pinigų balansas lygus gryniesiems grynųjų pinigų pokyčiams iš visų operacijų, susijusių su likvidumo tikslais įsigytais finansiniais aktyvais, ir su prisiimtais įsipareigojimais. Trys patys dažniausi analitiniai būdai deficitui išmatuoti - tai pirminis deficitas, veiklos deficitas ir struktūrinis, arba cikliškai koreguojamas, balansas. To pačio dydžio fiskalinis deficitas, priklausomai nuo jo priežasčių ir struktūros, gali turėti skirtingą poveikį ekonominei veiklai, ekonominiam augimui ir kainų stabilumui. • Pirma, skirtingos mokesčių ir išlaidų kategorijos daro skirtingą įtaką visuminei paklausai ir pasiūlai. • Antra, fiskalinė politika daro įtaką augimui, o augimas savo ruožtu sąlygoja būsimas mokestines pajamas. Tai, kad įplaukos iš mokesčių yra endogeninės, rodo, kad fiskalinis balansas nėra visiškai pavaldus politiniams sprendimams ir pilnai prognozuojamas. Kartais deficitas gali susidaryti dėl pasirinktos fiskalinės politikos, bet kitais atvejais jo priežastis gali būti nepakankamas augimas arba prastai surenkamos biudžeto įplaukos. • Trečia, skirtingi deficito finansavimo šaltiniai turi nevienodą įtaką visuminei paklausai ir ekonominei veiklai. Deficitas gali būti finansuojamas taip, kad dėl tokio finansavimo privati veikla gali būti išstumiama arba, atvirkščiai, suaktyvinama. Didelis deficitas, kuris finansuojamas, neišstumiant vidaus investicijų, turi skirtingą poveikį ekonomikai nei didelis deficitas, kuris išstumia vidaus investitorius iš vidaus finansų rinkų. • Ketvirta, kaip jau buvo minėta, grynųjų pinigų pagrindu apskaičiuotas deficitas nerodo įsiskolinimų ar susikaupusių įsipareigojimų ir, juo labiau, įsipareigojimų poveikio. Kitos valstybinio sektoriaus dalys (centrinis bankas, valstybinės įmonės, savivaldybės, kvazivyriausybiniai fondai) gali turėti didelį deficitą, bet jis neatsispindi įprastuose fiskalinio deficito rodikliuose. • Penkta, fiskalinį deficitą galima sumažinti, padarius pakeitimus kartą ir visiems laikams, pavyzdžiui, pardavus valstybines įmones, atšaukus mokesčius, darant skolos atlyginimo lengvatas ar įšaldant darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje. Tačiau tokios priemonės fiskalinio deficito nesumažins visam laikui. Nepasitenkinimas biudžeto deficitu kyla dėl: 1. Vyriausybės nesugebėjimo grąžinti susikaupusios skolos; 2. Išlaidų, didinančių valstybinio sektoriaus lyginamąjį svorį ūkyje; 3. Biudžeto deficito infliacijos ir kitų priežasčių. 2. BIUDŽETO DEFICITO EKONOMINĖS PASEKMĖS Biudžeto deficito pasekmė – pastoviai besikaupianti pinigų suma, vadinama valstybės skola. Taigi, galima teigti, kad biudžeto deficitas, neįvertinus valstybės skolos aptarnavimo išlaidų, vadinamas pirminiu deficitu. Biudžeto deficitas – tai pagrindinis (svarbiausias) fiskalinę politiką apibendrinantis rodiklis trumpuoju laikotarpiu, o valstybės skolos – ilguoju laikotarpiu. Galima išskirti šias biudžeto deficito pasekmes trumpuoju laikotarpiu: • Kainų augimą. • Realios gamybos apimties augimą. • Privačių investuotojų „išstūmimo efektą“. Pasekmės ilguoju laikotarpiu: • Kainų lygio augimas. • „Kapitalo išstūmimo efekto“ sustiprėjimas. • Realios gamybos apimties sugrįžimas prie įprasto lygio. Prognozuojant ekonominius rodiklius, svarbu įvertinti galimas biudžeto deficito pasekmes, kurios dažniausiai priklauso nuo: • Faktinio ekonomikos augimo tempo (jei atsiliekama nuo potencialių). • Infliacijos tempo. • Deficito finansavimo priemonių. • Šalyje vykdomos monetarinės politikos. • Nacionalinių santaupų, valstybės biudžeto deficito ir privataus sektoriaus investicinio aktyvumo tarpusavio santykio. • Deficito augimo dėl valstybės išlaidų didinimo arba mokesčių mažinimo. • Vyriausybės išlaidų skirstymo į investicines ir vartotojiškas. • Mokestinio prekybos balansų santykio. Absoliutus deficito ir skolos dydis siejamas su vienos ar kitos šalies ekonomikos dydžiu, todėl fiskalinei situacijai prognozuoti naudojami skirtingi dydžiai. Vienas iš jų – biudžeto deficito bei valstybės skolos ir BVP apimties santykis. Tikrasis biudžeto deficito poveikis visuminei paklausai priklauso nuo valstybės išlaidų multiplikacinio efekto. Paprastoje uždaroje ekonomikoje fiskalinio impulso multiplikatorius yra lygus 1/(1-b+b*T+m), kur b - ribinis polinkis vartoti, T - tiesioginių mokesčių lygis, o m - ribinis polinkis importuoti. Jei ribinis polinkis importuoti didelis, fiskalinio deficito pasekmės gali iš šalies ekonomikos persiduoti į didesnę importo paklausą ir tada nacionalinės pajamos didės mažiau, nei didėja viešosios išlaidos. Atviroje ekonomikoje fiskalinis impulsas priklauso nuo deficito poveikio šalies palūkanoms, kapitalo atėjimui ir valiutos kursui. Trumpalaikėje perspektyvoje deficito įtaka visuminei pasiūlai ir paklausai priklauso nuo to, kaip deficitas finansuojamas (t. y. kokia jo įtaka kainų lygiui ir šalies kapitalo rinkai, o savo ruožtu, koks šių veiksnių poveikis kapitalo srautams iš išorės, valiutos kursui ir konkurencingumui)7. Fiskalinio impulso dydis valstybės išlaidoms taip pat priklauso nuo to, ar priklausomai nuo biudžeto deficito, keičiasi vartotojų elgesys. Jei vartotojai mažina dabartinį savo vartojimą tikėdamiesi, kad ateityje reikės didesnių mokesčių deficitui padengti, tuomet deficito poveikis privačioms išlaidoms bus kompensuojamas (iš dalies). Kaip pasikeis privataus sektoriaus elgesys, priklauso nuo visuomenei teikiamos informacijos kokybės ir nuo to, kaip formuojami privataus sektoriaus lūkesčiai. Dinamine prasme fiskalinis deficitas - tai tam tikras perskirstymas tarp dabartinės ir būsimųjų kartų. Dėl fiskalinio deficito dabartiniai mokesčių mokėtojai laimi, o būsimieji - pralaimi. Dabartiniai mokesčių mokėtojai kaupia valstybės skolą, o būsimieji mokesčių mokėtojai tą skolą turi aptarnauti. Dauguma atvejų tai yra pajamų progresyvinis perkėlimas, nes tikėtina, kad dabartinė karta yra neturtingesnė už būsimąsias kartas. Kitais žodžiais tariant, fiskalinis deficitas teikia naudos dabartiniams neturtingiems mokesčių mokėtojams santykiniai turtingesnių būsimųjų mokesčių mokėtojų sąskaita. Fiskalinio deficito poveikis gamybos veiksnių kainoms paprastai didina pajamų nelygybę. Fiskalinis deficitas keičia gamybos veiksnių kainą, nes didina kapitalo kainą šalies rinkose palyginus su tuo, kokia ji būtų, jei deficito nebūtų. Dėl kapitalo kainos didėjimo mažėja kapitalo atsargos, o dėl to mažėja darbo užmokestis ir kapitalo didinimo grąža. Tai reiškia, kad biudžeto deficitai - tai regresyvinis perskirstymas, kadangi dauguma žmonių finansuoja savo vartojimą iš darbo užmokesčio, ir tik nedidelei visuomenės daliai priklauso didžioji dauguma privataus visuomenės turto. Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje, yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Infliaciniai procesai ir deficitas vienas kitą “maitina”, nes infliacija suryja mokesčių įplaukas (kadangi atsiliekant mokesčių surinkimui prarandamos realiosios įplaukos) ir mažina vyriausybės galimybes finansuoti deficitą spausdinant ir leidžiant pinigus (kadangi privatus pinigų poreikis, esant didelei infliacijai, mažėja). Dauguma atvejų dideli biudžeto deficitai kelia grėsmę makroekonominiam stabilumui ir, tuo pačiu, ekonominiam augimui ir plėtrai. Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas, nes nacionalinės santaupos (S) yra lygios S=Y-C+G (kur, G – vyriausybės pirkimai, C – asmeninis vartojimas, Y – nacionalinės pajamos). Mažėjant nacionalinėms santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas. Aukštesnės palūkanų normos didina šalies valiutos poreikį, o tai, esant laisvai svyruojančiam valiutos kursui, didina valiutos kursą. Esant fiksuotam valiutos kursui, didesnės palūkanų normos šalies viduje pritraukia kapitalą (kitaip sakant, šalies investicijoms daugiau naudojamasi pigesne galimybe skolintis iš užsienio). Tai gali prisidėti prie einamosios sąskaitos deficito didėjimo ir nepakeliamos užsienio skolos kaupimo. Ilgainiui dėl aukštesnių palūkanų normų formuojant šalies kapitalą ir dėl to, kad užsienis gauna vis daugiau pelno iš šaliai priklausančio turto, nacionalinės pajamos gali pasidaryti mažesnės nei galėtų būti. Fiskalinis deficitas (ar perviršis) gali pakeisti valstybės skolos dydį. Valstybės skolos santykis su BNP yra lygus: (Valstybės skola/BNP)= (Pirminis deficitas/BNP) - (Senjoražas/BNP) + (i-g) x b ,kur i - realioji palūkanų norma, g - realioji ekonominio augimo norma, b - pradinis valstybės skolos santykis su BNP. Valstybės skolos santykis su BNP didėja, jei pirminis deficitas yra didelis arba jei BNP auga mažiau nei realioji valstybės skolos palūkanų norma. Esant tokioms aplinkybėms skolos dinamika tampa nestabili. Tam tikrame taške visuomenė nustos pirkti valstybės vertybinius popierius ir deficitas turės sumažėti. Ir atvirkščiai, jei ekonominis augimas greitas, o valstybės skolos reali efektyvi palūkanų norma žema (t. y. dėl lengvatinio skolinimosi galimybių), vyriausybė gali išlaikyti pirminį biudžeto deficitą, nedidindama skolos ir nacionalinių pajamų santykio. Jei valstybės skola didelė, arba jei valstybės skola didėja labai greitai, atsiranda “kieto nusileidimo” pavojus. Valstybės skola gali išaugti tiek, kad gali viršyti šalies turto, kurį užsieniečiai norėtų įsigyti, lygį. Dėl augančios valstybės skolos atsiranda baimė, kad šalies obligacijos nebus išpirktos. Jei investitorių ketinimai staigiai pasikeičia, ir jie daugiau nebenori įsigyti šalies turto, tokio turto kaina staigiai krinta. “Kieto nusileidimo” atveju valstybės aktyvai sumažėja, nes krinta jų kaina. Didelės palūkanų normos dar pablogina deficitą. Vartojimas mažėja, infliacija auga, nes vis daugiau pajamų yra finansuojama spausdinant ir leidžiant pinigus, kurie nuvertėja. Tokiomis aplinkybėmis gali įvykti bendra finansinė krizė, kuri apima ir bankus, ir įmones. Taigi, “kieto nusileidimo” pavojus iš dalies priklauso nuo to, ar fiskalinis deficitas skatina ar neskatina didinti valstybės skolos dydį virš kritinės ribos ar iki tokios ribos, kai užsieniečiai šalies turto įsigyti nebenori. Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą, yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu arba reaguoti į laikinus ekonominius šokus. Taigi, biudžeto deficitas – tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Trumpalaikėje perspektyvoje biudžeto deficitas didina vartojimą ir tuo pačiu visumines išlaidas ir visuminę paklausą. Pagal Keinso (Dž. Keynes) teoriją visa tai skatina ekonominį augimą – biudžeto deficitas didina išlaidas ir užtikrina geresnę trumpalaikės nacionalinės gamybos pusiausvyrą. 3. BIUDŽETO DEFICITO FINANSAVIMAS Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžeto deficitą galima finansuoti spausdinant pinigus, eikvojant užsienio valiutos rezervus, skolinantis iš užsienio ar šalies viduje. Valstybės biudžeto deficitas gali būti dengiamas spausdinant pinigus – pertekline pinigų emisija, tačiau dėl perteklinių pinigų ir kainų kilimo ekspansinis poveikis gali būti trumpalaikis. Ilgu periodu, dėl kainų augimo, auga nominali palūkanų norma, dėl to mažėja vartotojų išlaidos ir investicijos. Be to, perteklinė pinigų emisija iššaukia valiutos nuvertėjimą. Nuvertėjus valiutai, mažėja importas, ir to pasėkoje mažėja konkurencija šalies viduje. Infliacijos paspartėjimas nuvertina gyventojų pajamas, firmų apyvartines lėšas. Dėl to mažėja socialinės sferos realusis darbo užmokestis. Todėl demokratinėse šalyse vengiama šio būdo: trumpalaikis laimėjimas veda prie ilgalaikio pralaimėjimo. Vyriausybės pajamos, gaunamos spausdinant pinigus, yra vadinamos senjoražu. Vyriausybės pajamos, gaunamos iš senjoražo, yra artimai susijusios su infliacijos tempu. Perteklinė pinigų pasiūla padidina infliaciją. Infliacinį mokestį moka visi visuomenės nariai, kurie turi pinigų, nes infliacija sumažina pinigų perkamąją galią. Galimybės deficitą finansuoti, leidžiant neinfliacinius pinigus (arba vykdant senjoražą), priklauso nuo to, kiek auga BVP, kokia yra reali pinigų paklausa. Lietuvos atveju, esant valiutos santykiui su BVP 10 proc., jei pinigų poreikis bus stabilus, o ilgalaikis augimas, kaip numatoma, bus 4,5 proc., valstybės pajamos iš neinfliacinių pinigų spausdinimo gali sudaryti 0,6 proc. BVP. Industrinėse šalyse šis procentas yra vidutiniškai 1 proc. BVP, o daugumoje besivystančių šalių - mažiau kaip 2,5 proc. BVP. Biudžeto deficitui finansuoti galima panaudoti ir oficialius užsienio (valiutos) rezervus. Bet kai rezervų lygis pagal importo reikalavimus ar skolos grąžinimo įsipareigojimus yra žemas, privačiam sektoriui gali pasirodyti, kad peržengta “minimalių” rezervų riba. Tai gali paskatinti kapitalą bėgti iš šalies ir sukelti mokėjimų balanso krizę. Galimybės oficialius rezervus panaudoti biudžeto deficito finansavimui yra gana ribotos. Biudžeto deficitą taip pat galima finansuoti, skolinantis šalies viduje. Vyriausybės skolinimasis mažina kredito išteklius, kuriais, kitu atveju, galėtų pasinaudoti privatus sektorius, arba didina kredito kainą. Vyriausybės skolinimasis šalies viduje turi didelę įtaką tam, kiek privatus sektorius turės finansavimo galimybių ir kokia bus jų kaina. Demokratinės šalys biudžeto deficitą finansuoja parduodamos Vyriausybės vertybinius popierius: iždo vekselius (nuo vieno mėnesio iki vienerių metų); obligacijas (išpirkimo terminas iki 25 metų). Iš tokio finansavimo kylančios pasekmės: 1. vyriausybės vertybinius popierius perka fiziniai ir juridiniai asmenys. Vertybiniai popieriai sumažina paskolų fondą ir dėl to padidina palūkanų normą. Jai padidėjus, mažėja investicijos, mažėja vartojimo išlaidos. Taigi, vyriausybės vertybiniai popieriai išstumia privataus sektoriaus išlaidas; 2. jie perskirsto pajamas tarp tų kurie perka juos ir likusių gyventojų. Reikalas tas, kad mokesčius moka visi, o palūkanas už vertybinius popierius gauna tik patys turtingiausi; 3. jei valstybės biudžetas yra nuolatos deficitinis, tai neišvengiamai didėja valstybės skola, jos aptarnavimo kaštai, palūkanų suma. Atsiranda svarbus valstybės biudžeto išlaidų straipsnis – skolos (vidinės) aptarnavimo išlaidos. Šalies kapitalo rinkose biudžeto deficito ir skolinimosi iš užsienio ryšys yra labai glaudus, nes vyriausybė turės kreiptis į “gilesnes” pasaulines kapitalo rinkas, kad galėtų finansuoti savo deficitą. Pasaulinės kapitalo rinkos gana nepastovios, ir nuomonės apie kredito suteikimo patikimumą gali greitai keistis. Labai pasikliauti pasaulio rinkomis finansuojant biudžeto deficitą rizikinga, nes besikeičiančios pasaulinių kreditų sąlygos gali kaip mat sumažinti fiskalines įplaukas arba sukelti nenumatytą infliaciją. Biudžeto deficitai gali susidaryti nebūtinai dėl vyriausybės vykdomos ekonominės veiklos. Jie dažniau priklauso nuo to, kaip šalies politikos institucijos yra sutvarkytos ir valdomos, o ne nuo kokio nors ypatingo noro išlyginti vartojimą ar perskirstyti išteklius tarp kartų. Vyriausybės institucinė struktūra turi žymią įtaką biudžeto deficito dydžiui. Politikai paprastai mažai kalba apie mokesčių padidinimą, pabrėždami valstybės išlaidų naudą ir savo kalbose maskuoja valstybės įsipareigojimus. Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodys mažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistines įplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikį biudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintas infliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidos numatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas - vėlesniais metais. Biudžeto kontrolės mechanizmai gali būti silpni ir įvairūs išlaidų subjektai gali būti linkę leisti daugiau nei galima, skolintis, o ne skatinti taupyti ir kaupti nepatvirtintus įsipareigojimus. Tyrimai rodo, kad kuo didesnis skaidrumas, tuo lengvesnis biudžeto kontrolės procesas. 4. BALTIJOS ŠALIŲ BIUDŽETO DEFICITO PALYGINIMAS Visos trys Baltijos valstybės 2003 metais nepažeidė nė vieno pagrindinių Europos Sąjungos (ES) Stabilumo ir plėtros pakte numatytų apribojimų biudžeto deficitui ir valstybės skolai. Lietuvos biudžeto deficitas 2003 metais siekė 1,7% bendrojo vidaus produkto, Latvijoje šis rodiklis siekė 1,8%. Estija vienintelė iš ES valstybių kandidačių 2003 metus užbaigė su biudžeto pertekliumi, jis siekė 2,6%8 (žr. 2 pav). 2 pav. Baltijos šalių 2003 metų biudžeto deficitas (-)/ perteklius (+), % Lietuvoje 2003 m. biudžeto deficitas sudarė 1,7% BVP, o sektoriaus skola 2003 m. pabaigoje sudarė 21,9% BVP. Metinę pažymą apie šiuos duomenis, apskaičiuotus pagal atitinkamo ES Tarybos reglamento reikalavimus, Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos narės, pateikia Europos Komisijos Ekonomikos ir finansinių reikalų generaliniam direktoratui. Minėti duomenys svarbūs, kadangi jais remdamasi ES vykdo iždo priežiūrą ir taiko nuobaudas, jei jie viršijami. Pagal Mastrichto kriterijus, šalies biudžeto deficitas neturi viršyti 3% BVP, o skola – 60% BVP9. Prie Antrojo ES valiutų kursų mechanizmo (ERM II) prisijungusios šalys privalo užtikrinti, jog biudžeto deficitas dvejus metus neviršys 3% bendrojo vidaus produkto (BVP). Jau nuo 2004 metų birželio 28 dienos Lietuva kartu su Estija prisijungė prie antrojo valiutų kursų mechanizmo (ERM II) ir sėkmingai jame dalyvauja10. Estijos 2,6% biudžeto perteklius iki 2005 metų dėl su naryste ES susijusių sąnaudų turėtų sumažėti iki nulio, o valstybės skola siekia tik 5,4% BVP. Lietuvos biudžeto deficitas, buvo prognozuojama, kad 2004 m. ir 2005 m. bus kiek mažesnis nei 3% BVP, o valstybės skola siekia maždaug 23% BVP11. ES sušvelnino biudžeto taisykles Europos Sąjungos finansų ministrai 2005 m. susitarė palengvinti biudžeto taisykles, skirtas eurui sustiprinti. Ministrai susitarė dėl Stabilumo ir augimo pakto pakeitimų. Šie turėtų sušvelninti taisyklių, reikalaujančių, kad biudžeto deficitas neviršytų 3% bendrojo vidaus produkto, taikymą. ES ekonomikos ir pinigų politikos komisaras Choakinas Almunija (Joaquin Almunia) teigė, kad šalys, kuriose pensijų sistemos reforma didina biudžeto deficitą, gaus penkerių metų nuolaidų laikotarpį. Tai ES naujokėms padės greičiau įsivesti eurą12. 2005 m. Lietuvoje biudžeto deficitas sudarė 0,5% šalies BVP. Tuo pat metu Estijoje biudžetas buvo perteklinis ir sudarė 1,6% BVP, o Latvijoje - 0,2%13 (žr. 3 pav.). 3 pav. Baltijos šalių ekonomika 2005 metais Šaltinis: „Eurostat“ Latvijoje ir Estijoje 2006 m. pastebimas ekonomikos perkaitimas – didelė infliacija ir einamosios sąskaitos deficitas, o Lietuva auga stabiliai, tvirtina Šiaurės Europos finansų įmonių grupės SEB analitikai Vidurio ir Rytų Europos valstybių ekonomikos pusmečio apžvalgoje „Eastern European Outlook“. Latvijos vartojimo augimą skatina ir didėjantis nominalusis darbo užmokestis. Lietuvoje taip pat pastebimas vidaus rinkos bumas, tačiau jo įtaka makroekonomikos rodikliams kol kas nėra tokia drastiška, kaip šiaurinėse kaimynėse. Analitikų nuomone, stabilumą Lietuvos ekonomikai garantuoja palyginti nedidelė infliacija ir priimtinas einamosios sąskaitos deficitas. Jei Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą jau 2007 m. ir konkretų skolos sumažinimo planą per 2007 metus, tai būtų puiki antiinfliacinė priemonė, nukreipta į infliacijos priežastis (ne pasekmes). Nesant biudžeto deficito, nereikėtų jo finansuoti iš skolintų lėšų ir tai nedidintų pinigų kiekio šalyje, o tai tiesiogiai lemtų žemesnį infliacijos lygį. Siekiant šių tikslų reikia nedidinti valstybės išlaidų, kurios pastaraisiais metais augo greičiau nei bendrasis vidaus produktas.14 Nepaisant mažėjančių mokesčių, kitų metų, t. y. 2007 m. nacionalinio biudžeto pajamos auga beveik 2 mlrd. Lt. Valstybės biudžeto pajamos, neskaitant ES paramos, kitąmet auga 14,3%, iki 15,728 mlrd. Lt. Prognozuojama, jog nominalus BVP augimas 2007 m. sieks 10%, infliacija dėl šilumos ir kuro kainų augimo bus 4,7%, biudžeto fiskalinis deficitas sieks 1,3%. „Be abejo, kitų metų biudžetas pagal pajamas bus didesnis. Žmonių pajamos auga, prekybos apyvarta auga, ūkis auga, šalies BVP auga. O visas tai generuoja biudžeto pajamas, nes auga pajamos iš mokesčių surinkimo“, - Valstybės žinioms sakė Rimantas Šadžius, finansų viceministras. Pasak jo, pagal ministerijos prognozes, kitais metais didės ir pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio, nors šis mokestis kitąmet bus dar mažesnis negu šiemet - 27%. „Nors tarifas mažėja, faktiškai pajamos auga. Gana sparčiai auga vidutinis darbo užmokestis, pajamos yra legalizuojamos“, - pabrėžia p. Šadžius. Didesnes biudžeto išlaidas, p. Šadžiaus teigimu, lemia išaugusios pensijos, įvairios pašalpos, be to, planuojamas atlyginimų didinimas valstybiniame sektoriuje15. APIBENDRINIMAS Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė. Skaičiuojant biudžeto deficitą reikia atsižvelgti į infliacijos tempą, iš visų išlaidų turi būti pašalintos arba atimtos investicijos, į nepaskirstytus įsipareigojimus, nes biudžeto deficitas iškraipomas neįstačius į jį kai kurių vyriausybės įsipa­reigojimų, pvz., valstybės tarnautojų pensijos (būsimos pensijos yra valstybės skola). Vyriausybės gali pateikti biudžetą taip, kad tikrasis deficitas atrodys mažesnis. Jie linkę pervertinti augimą, skelbti per daug optimistines įplaukų surinkimo prognozes ir optimistinį įvairios politikos poveikį biudžetui; neįtraukti įvairių pozicijų į biudžetą, naudoti užaukštintas infliacines prognozes ir priimti daugiamečius biudžetus, kuriuose išlaidos numatytos pirmaisiais metais, o įplaukų mobilizavimas - vėlesniais metais. Nepasitenkinimas biudžeto deficitu kyla dėl vyriausybės nesugebėjimo grąžinti susikaupusios skolos, dėl išlaidų, didinančių valstybinio sektoriaus lyginamąjį svorį ūkyje, ir dėl biudžeto deficito infliacijos. Biudžeto deficito pasekmė – pastoviai besikaupianti pinigų suma, vadinama valstybės skola. Didelis biudžeto deficitas, kuris skatina per didelę paklausą šalyje, yra viena iš pagrindinių didelės infliacijos priežasčių. Šiandien Lietuvoje papildomai į rinką patenkančios lėšos vyksta dėl valstybės biudžeto deficito, t.y. augančio skolinimosi, ES paramos ir per privačius finansavimo šaltinius. Biudžeto deficitai mažina nacionalines santaupas. Mažėjant nacionalinėms santaupoms, mažėja paskolų pasiūla. Tai, savo ruožtu, didina palūkanų normas, ir verčia gyventojus bei įmones mažinti investicijas. Iš principo, biudžeto deficitas turi būti finansuojamas. Biudžeto deficitą galima finansuoti spausdinant pinigus, eikvojant užsienio valiutos rezervus, skolinantis iš užsienio ar šalies viduje. Biudžeto deficitas visada yra neigiamas reiškinys, tačiau kai Vyriausybė jo nemažina esant ekonominiam augimui arba mažina didindama mokesčius, tai galima vertinti tik kaip rimtą jos atsakomybės už vykdomą ekonominę politiką trūkumą16. ŽODYNĖLIS Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) (gross national product, GNP) – per metus pagamintų prekių ir paslaugų verčių suma. Jį sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, vyriausybiniai prekių ir paslaugų pirkimai, bendrosios individualios vidaus investicijos, grynasis prekių ir paslaugų eksportas. Šalies BNP nustatymas eliminuoja pakartotinį pagamintų gėrybių vertės įskaičiavimą. Bendrasis vidaus produktas (BVP) (gross domestic product, GDP) – tai BNP, išskaičiavus iš jo tam tikros šalies investitorių pajamas už investicijas užsienio šalyse ir pridėjus pajamas, kurias gauna užsieniečiai už investicijas į tos šalies ekonomiką; tai BNP ir Grynojo eksporto (eksporto ir importo skirtumas) skirtumas. Bendrasis šalies biudžetas – tai Valstybės ir savivaldybių biudžetai, Valstybinio socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir kiti nebiudžetiniai fondai. Biudžetas – pajamų ir išlaidų sąmata. Biudžeto deficitas (angl. budget deficit) – neigiamas biudžeto balansas, kai vyriausybės išlaidos viršija pajamas. Biudžeto perteklius – dydis, kurio valstybės biudžeto pajamos viršija išlaidas. Einamosios sąskaitos perteklius – kiekis, kuriuo šalies prekių ir paslaugų eksportas yra didesnis negu jos prekių ir paslaugų importas, įvertinus grynuosius vienpusiškus pervedimus į užsienio šalis. Europos sąjunga (ES) – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, VFR (1957m.); Airija, Danija, D. Britanija (1973m.); Graikija (1981m.); Ispanija, Portugalija (1986m.); Rytų Vokietija (1990m.); Australija, Suomija, Švedija (1995m.); Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Kipras, Malta (2004m.). Finansai – lėšų, priklausančių įmonei ar valstybei, visuma, taip pat šių lėšų gavimo ir panaudojimo sistema. Fiskalinė politika – iždo politika, kuria remiantis per mokesčius formuojamos vyriausybės pajamos. Ja siekiama sureguliuoti vyriausybės išlaidas norint paveikti visuminę paklausą. Grynoji fiskalinė politika yra vyriausybės išlaidų ar mokesčių lygio pokytis, kurio nelydi pinigų kiekio padidėjimas. Fiskaliniai metai – dvylikos mėnesių periodas apskaičiuotas tam tikrų metų veiklos rezultatus. GFS – tai valstybės finansų statistika. Infliacija – vidutinio kainų lygio pakilimas; pinigų perkamosios galios smukimas. Investavimas – kapitalo kaupimas. Ekonomistai vartoja šį terminą kalbėdami apie realųjį investavimą( t. y. realaus kapitalo kaupimą: pastatų, įrenginių įsigijimą), o ne apie finansinį investavimą (pvz., obligacijų įsigijimą). Kapitalas – 1) realusis kapitalas: pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje; 2) finansinis kapitalas – fondai, skirti realiojo kapitalo įsigijimui, pvz., finansiniai aktyvai (obligacijos, akcijos); žmogiškasis kapitalas: išsilavinimas, profesija ir patyrimas, kurie didina žmonių veiklos produktyvumą. Konsoliduotas šalies biudžetas – tai bendrasis šalies biudžetas, į kurį įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos (jos laikomos valstybės lėšos). Kredito normavimas – turimų fondų paskirstymas tarp skolintojų, kai paskolų paklausa viršija pasiūlą esant tam tikrai palūkanų normai. Likvidumas – turto (pvz., vertybinių popierių) pavertimo grynaisiais pinigais galimybė be didelio vargo, be žymių nuostolių ir iš anksto numatyta kaina. Mastrichto sutartis (ES sutartis). Ši sutartis buvo pasirašyta 1992 m. ir dar labiau sustiprino Bendrijos konstitucinius pagrindus ir dalyvaujančias šalis susiejo tvirčiau nei įprastos suverenių valstybių sutartys. Jos tikslai: skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę – socialinę pažangą; įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką; bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse; įsivesti bendrus pinigus ir įsteigti Europos centinį banką (ECB). Mokesčiai – įstatymų tvarka viešosios valdžios nustatyta privaloma piniginė prievolė (įmoka), už kurią jokia specialia paslauga mokesčio mokėtojui nėra atlyginama. Monetarinė politika – centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius. Multiplikatorius – koeficientas, išreiškiantis realaus nacionalinio produkto pokyčių priklausomybę nuo investicijų (vyriausybės išlaidų ar eksporto) pokyčių. Nacionalinis biudžetas – ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami pinigų fondai, skirti valstybės funkcijų ir uždavinių įgyvendinimui finansuoti. Nacionalinio biudžeto pajamos – finansinių išteklių mobilizacija į įvairias valstybės valdymo struktūras. Palūkanų norma – procentinė skolos dalis, rodanti, kiek pinigų turi būti sumokėta daugiau nei pradinės skolos suma; tai pinigų skolinimo kaina. Perteklius – 1) kiekis, kuriuo pasiūla viršija paklausą, esant tam tikrai rinkos kainai; 2) biudžeto perteklius, kai vyriausybės pajamos viršija išlaidas. Ribinis polinkis importuoti – prekių bei paslaugų importo ir BNP pokyčių santykis. Ribinis polinkis vartoti – vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų pokyčių santykis; jis rodo, kaip pasikeis vartojimas, pajamoms padidėjus vienu vienetu. Santaupos – 1) grynosios asmeninės pajamos, atmetus vartojimo išlaidas; 2) nacionalinės santaupos – asmeninių, verslininkų ir vyriausybės santaupų suma. Senjoražas – tai vyriausybės pajamos, gaunamos spausdinant pinigus. Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) – tarptautinė organizacija, įkurta 1947 metais, padedanti plėtoti pasaulinę prekybą, remianti šalis, turinčias finansinių sunkumų. Taip pat vadovauja pertvarkant įsiskolinusių valstybių ekonomiką, reguliuoja trumpalaikių paskolų suteikimą. Transferinės išmokos – išmokos, kurias vyriausybės skiria individualiems asmenims, norėdamos užtikrinti socialines garantijas, ir kurios nėra šelpiamų asmenų produktyvios veiklos ekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Užsienio valiutų rezervai – užsienio valiutos, kurias turi vyriausybė ar šalies centrinis bankas. Valdžios sektorius – jį sudaro valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai, socialinio draudimo fondai („Sodra“ bei Privalomojo sveikatos draudimo fondas), taip pat nebiudžetiniai (Privatizavimo, Garantinis, Rezervinis (Stabilizavimo), Ignalinos AE uždarymo, 1990 m. blokados) fondai bei Santaupų atkūrimo sąskaita. Valiutos kursas – vienos šalies pinigų kaina, išreikšta kitos šalies pinigais. Valstybės biudžetas – tai jos pajamų ir išlaidų (pirkimai, transferiniai mokėjimai) balansas. Valstybės skola – visuminis įsiskolinimas kreditoriams tam tikrai datai, nepaisant kada skola yra susidariusi. Valstybiniai nebiudžetiniai fondai – ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami valstybės pinigų fondai, turintys tikslinę paskirtį. Visuomeninė paskola – paskola skirta biudžeto deficitui pasengti. Visuminė paklausa – visuma prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti pirkėjai esant vidutiniam kainų lygiui. LITERATŪRA 1. Naraškevičiūtė, V., Lakštutienė, A. (2003). Valstybės finansai. Kaunas: Technologija. p. 60. 2. Gavelis V., Klimašauskienė D. ir kt. (2000). Mikroekonomika. Vilnius: Enciklopedija. 3. Mikroekonomika. Specialiųjų terminų žodynas 4. Biudžeto deficito apibrėžimas [žiūrėta 2006-11-23]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!