Biudžetų esmė ir jų vaidmuo įmonės planavimo ir kontroliavimo procese

I. BIUDŽETŲ ESMEIR JŲ VAIDMUO ĮMONĖS PLANAVIMO IR KONTROLIAVIMO PROCESE. 1.1 Biudžeto esmė. Pokyčių laikotarpiu, pereinant iš planinės ekonomikos į rinkos sąlygas, kai kurių įmonių vadovai ėmė nebetikėti planavimo svarba ir pasinėrė į rinkos gyvenimą, neturėdami ilgalaikių tikslų. Natūralu, kad daugelis tokių įmonių sužlugo, nesugebėjusios numatyti ir prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Palaipsniui susiklosčius rinkos santykiams, mažai kam bekyla klausimas, ar reikia planuoti veiklą. Juk, norint pasiekti tikslą, pirmiausia reikia jį turėti. Klausimas krypsta kitomis linkmėmis. Kokiam laikotarpiui planuoti? Kokius išorinius ir vidinius pokyčius įvertinti? Kiek detali turėtų būti veiklos planų finansinė išraiška? Planavimas - tai vadybos funkcija, skirta organizacijos ateities ištekliams, veiklos programai bei jos rezultatams numatyti, siekiant organizacijos tikslų, Planavimo funkcija derina tarpusavyje ir nukreipia bendram tikslui skirtingų laiko perspektyvų tikslus, taip pat - skirtingų veikų užduotis bei išteklius. Išsivysčiusios rinkos šalyse skirtingų įmonių vadovai savitai įgyvendina planavimo funkciją. Tačiau yra ir bendrumų - valdymo apskaitos skyriai teikia planuotojams reikiamos kiekybinės informacijos. Kuo tiksliau planas bus išreikštas kiekybiniais rodikliais, tuo aiškesnės bus atsakingų centrų užduotys, tuo lengviau bus stebėti plano įvykdymo sėkmę, t.y. įgyvendinti ne mažiau svarbią vadybos funkciją- kontrolę. Kontrolė — tai vadybos funkcija, kuri stebi, ar aktualioji organizacijos veikla vyksta pagal parengtą planą, perspėja apie nukrypimus. Efektyvios kontrolės pagrindas - pagrįstas planas. Antra vertus, planavimas bus bereikšmis, jei nebus kontroliuojamas jo vykdymas. Kontrolė įgyvendinama, palyginus aktualios veiklos rezultatus su tais, kurių buvo tikėtasi planuose. Jei pažvelgsime į įmonę kaip į valdomą, sistemą, tai įsitikinsime, jog įmonė yra valdoma tuomet, kai joje egzistuoja: • planavimas - numatantis įėjimą (išorimus veiksnius); • valdymas - veikiantis procesą (vidinius veiksnius) pagal planą; • kontrolė - matuojanti veiklą; planavimo ir kontrolės sąveika, užtikrinanti aktualiosios veiklos ir planų grįžtamąjį ryšį. Kodėl svarbus įmonės planų ir aktualios veiklos rezultatų grįžtamasis ryšys? Planai visuomet slepia tam tikrą netikrumą ir riziką, nes ateities neįmanoma numatyti tiksliai. Iš tikrųjų veiklą gali nulemti daug nenumatytų veiksnių, todėl patys planai taip pat turi būti koreguojami, atsižvelgiant į šių veiksnių įtaką. Kas užtikrina planų ir aktualiosios veiklos palyginimą bei grįžtamąjį ryšį? Valdymo apskaitos požiūriu, tai atlieka biudžetai -svarbiausias planavimo ir kontrolės įrankis. Biudžetas — tai kiekybiškai išreikštas veiklos planas, numatantis užduotis ir išteklius visoms įmonės veikoms tam tikru planiniu laikotarpiu. Biudžeto vieta planavimo ir kontrolės procese galima išaiškinti nagrinėjant 1.1 schemą. 1.1 schema. Planavimo ir kontrolės procesas. Vakarų literatūroje vartojamą terminą “buget“ įmonės mastu galima būtų traktuoti ir kaip sąmatą. Vakarų Europos literatūroje biudžetas apibrėžtas kaip formalus ir detalizuotas verslo planas. Jis paprastai išreiškiamas finansiniais terminais ir apima pagrindinę verslo veiklą, įskaitant pardavimą ir marketingą, gamybą, paskirstymą, molinius tyrimus, vystymo bei administracinę funkcijas. Biudžetas - tai vienas iš svarbiausių valdymo apskaitos elementų. Ne tik didėlės kompanijos, bet ir pavieniai savininkai (netgi šeimos) sudaro biudžetus ( sąmatus ), padedančius geriau išmanyti savo veiklą, ją kontroliuoti ir numatyti ateitį. Dėl šios priežasties biudžetų sudarymu labai domisi ne tik vadybininkai, bet ir mokslininkai. Biudžetų tyrimų rezultatai rodo, kad jie kiekvienoje įmonėje įvairius vaidmens. Biudžetas ne tik padeda įgyvendinti konkrečius tikslus, bet ir pateikia jų įgyvendinimo būdus. Tinkamai veikianti biudžeto sistema išsprendžia daugybę problemų bei suteikia visą eilę privalumų. Biudžetų teikiama nauda yra: • Veiklos efektyvumas; • Ateities finansinis planavimas; • Darbuotojų veiklos įvertinimo kriterijus ir motyvavimas; • Komunikacija ir koordinacija; • Atsakomybės priskyrimas ir kontrolė. Vaizdžiai galima teigti, jog biudžetas - tai metinis planas, išreikštas litais ir centais, tačiau šis planas prasideda ne nuo skaičiavimų, bet nuo pagrindinių sprendimų - strateginių tikslų formulavimo bei uždavinių tiems tikslams pasiekti nustatymo. Taigi biudžetą galima apibūdinti kaip strateginio plano realizavimo valdymo įrankį, efektyviai paskirstantį finansinius išteklius tarp atskirų organizacinių vienetų. Biudžetas – tai įmonės taikomų normų visuma. Jis skiriasi nuo plano, kuris gali būti išreikštas tiek kiekybiniai, tiek ir piniginiais metais. Biudžetas visada yra išreiškiamas tik piniginiu matu. Be to, biudžetas visada pasižymi realistiškumu (įvertinti būtini resursai), o planai būna ir optimistiniai, ir įgyvendinimo būdus. Biudžetas yra nukreiptas ne tik į konkrečių tikslų įgyvendinimą, bet ir pateikia jų įgyvendinimo būdus. Biudžetas orientuotas į tai, kaip uždirbti pelną, todėl jame taip pat nurodomos ir prognozuojamos pajamos ( bei įplaukos). Biudžeto periodas dažnai priklauso nuo verslo specifikos, pavyzdžiui, informacinių technologijų bendrovės kartais sudaro biudžetus ketvirčiams. Detalizuotus biudžetus kiekvienam atsakomybės centrui dažniausiai sudaro metams. Metinis biudžetas gali būti suskirstytas į dvylika mėnesinių arba trylika savaitinių periodų. Galimas ir toks variantas, kada biudžeto pirmasis ketvirtis suskirstytas mėnesiais, o tolimesnis laikotarpis – ketvirčiais. Metų eigoje ketvirtiniai biudžetai smulkinami į mėnesinius, tuo pat metu jei gali būti koreguojami. Pavyzdžiui, vykdant pirmo ketvirčio biudžetą, atsiranda nauja informacija, kurios pasėkoje galima keisti tolimesnių ketvirčių biudžetus ir sudaryti penktojo ketvirčio biudžetą. Toks procesas vadinamas nepertraukiamu arba slenkančiu biudžetų sudarymu. Įmonėje visada egzistuoja dvylikos mėnesių pastoviai peržiūrimas biudžetas. Šie du biudžetų sudarymo būdai pagal laikotarpius turi savo trūkumus ir privalumus. Sudarant slenkantį biudžetą, kiekvieną ketvirtį atsižvelgiama į pasikeitusias sąlygas ir garantuojamą, kad planavimas nėra vienkartinis procesas, o jis vykdomas pastoviai. Vadovai yra priversti pastoviai galvoti apie ateitį ir peržiūrėti visus planus. Tuo labiau, kad faktiniai rezultatai bus lyginami ne su metų pradžioje numatytais, bet su tais, kurie buvo jau pakoreguoti. Vienkartinis biudžeto sudarymas tūri privalumą prieš slenkantį tame, kad peržiūrinti biudžetą kiekvieną ketvirtį (slenkančio biudžeto atveju), sumažėja dėmesys vėliausiai einantiems laikotarpiams – penktam ir netgi ketvirtam ketvirčiams. Tačiau svarbiausiu dalyku išlieka keturių savaičių ar mėnesinių biudžetų sudarymas. Jie daugiau naudojami kontrolės tikslais. Tais atvejais, kai ateitis nėra stabili, gali būti sudaromi netgi 2 ar1 savaitės biudžetai. Vis dėlto kartais tikslinga sudaryti ir ilgalaikius biudžetus iki 5 metų. Bet kuriuo atveju, jei veikla yra sudėtinga, stipri išorinė konkurencija, biudžetai sudarinėjami dažniau. Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į savo galimybės ir rinkos sąlygas, sudaro savo biudžetą, kurio rengiamą metodai skirtingi. Kai kuriose įmonėse biudžetų sudarymas yra gerai organizuotas, garai dokumentuotas, o kai kuriose gali būti sudarymas atmestinai ir neorganizuotai. Turinčios gerą biudžeto sistemą, veikia efektyviau, nes prieš ką nors nusprendžiant visi sprendimai pamatuojami ir įvertinami. Situacijos yra patikrinamos parengtame biudžeto modelyje, todėl per metus yra daroma mažiau klaidų. Tuo būdu mažiau sugaištama laiko "gaisrų gesinimui", o labiau orientuojamasi į tikslų pasiekimą. Pagrindinis biudžeto privalumas tas, kad jis koordinuoja ir subalansuoja visas įmonės veiklos sritis. Taip siekiama pagrindinio tikslo - pelningos veiklos, taupiai valdant kompanijos išteklius. Labai didelė reikšmė biudžete tenka išlaidų apskaitai. Formalaus biudžeto sudarymo procesas įgalina parengti išsamius veiksmų planus skirtingiems organizacijos sektoriams. Planavimas yra verslo sėkmės pagrindas, o biudžeto sudarymas savo ruožtu verčia planuoti. Biudžeto sudarymo procesas leidžia koordinuoti atskirų organizacijos padalinių veiksmus, kartu planuojant kiekvieno jų veiklą. Rengdami biudžetą, vadovai yra priversti apgalvoti ryšius tarp jų funkcijų bei padalinių, įvertinti laukiamą kiekvieno indėlį į organizacijos tikslų siekimą. Į biudžeto sudarymo procesą įsitraukia visų lygių vadovai, todėl drauge yra formuluojami įmonės tikslai bei jų siekimo problemos, o jau parengtas biudžetas atitinka visų įmonės darbuotojų planus. Svarbus yra ir atskirų padalinių bendravimas, nes tuomet biudžetas atitinka skirtingų padalinių planus. Žemesnio ir vidutinio lygio vadovų dalyvavimas, rengiant biudžetą bei nustatant aiškius tikslus, pagal kuriuos galima vertinti vėlesnę veiklą, yra skatinantis darbuotojus veiksnys. Biudžeto kontrolės aspektas yra plačiai žinomas ir su juo dažniausiai susiduria eiliniai darbuotojai. Faktiškų rezultatų palyginimais su planuotais bei atsiskaitymas už nukrypimus leidžia kontroliuoti sąnaudas joms nustatytos ribose. Skirtumai yra išaiškinami, todėl galima imtis atitinkamų veiksmų jiems likviduoti. Norint įmonėje įdiegti efektyvią planavimo ir kontroliavimo sistemą, būtina pertvarkyti įmonės valdymo struktūrą decentralizacijos linkme. Organizacinės struktūros pakeitimas padaro įmonės veiklą efektyvesnę. Tačiau reorganizavimas labai rizikingas procesas. Keičiasi ne tik darbo, kapitalo paskirstymas, valdymas, bet ir reorganizuojama komanda. Įvykdžius reorganizaciją, darbuotojų sumažėja, bet, vėliau, pagerėjus įmonės veiklai ir naujiems padaliniams ėmus plėstis, didėja ir darbuotojų skaičius. Organizacijai augant dydžiu bei sudėtingumu aukščiausieji vadovai nesugeba tinkamai priimti visų reikiamų sprendimų. Tokiomis aplinkybėmis tam tikrų sprendimų priėmimas yra deleguojamas pavaldiems vadovams ir taip yra pradedama judėti decentralizavimo linkme. Decentralizavimo lygis kiekvienoje įmonėje gali skirtis. Visiška decentralizacija įmanoma, kai atskiri padaliniai veikia visiškai autonomiškai bei gali priimti visus sprendimus lyg savarankiškas vienetas. Tačiau realiai praktikoje tam tikrus sprendimus priima tik aukščiausio lygio vadovai. Tokius sprendimus apima: • Pagrindiniai investicijų sprendimai; • Vidurinio lygio vadovų parinkimas; • Kainodaros sprendimai. Jei aukščiausio lygio valdžia šiuos sprendimus deleguotų žemesnio lygio vadovams, kompanijoje išryškėtų strateginės kontrolės trūkumas. Todėl paprastai padalinių atsakomybei yra priskiriami sprendimai, susiję su kasdieninėmis operacijomis, pardavimais bei reklama, personalo parinkimu ir apmokymu, taip pat ryšiais su vartotojais ir tiekėjais. Gerai organizuota ir kontroliuojama decentralizacija turėtų: • Pagerinti vietinių sprendimų priėmimą – padalinių valdymas glaudžiai susijęs su kasdieninėmis operacijomis, todėl priimami greitesni ir tikslesne informacija pagrįsti sprendimai. • Pagerinti strateginių sprendimų priėmimą – aukščiausio lygio vadovams tenka spręsti mažiau rutininių klausimų ir taip jie gali daugiau laiko skirti strateginiams sprendimams. • Didinti lankstumą ir mažinti komunikacijos sunkumus – t.y. galimybė priimti sprendimus veiksmo vietoje sumažina laiko sąnaudas ir taip galima greičiau reaguoti į besikeičiančias rinkos bei tiekimo sąlygas. Trumpesnė komunikacijos grandis leidžia greičiau ir tiksliau priimti sprendimus išvengiant komunikacijos trukdžių. • Didinti padalinių vadovybės motyvaciją – tai yra pagrindinis decentralizacijos bruožas ir pagrindinis faktorius nulemiantis padidėjusį efektyvumą. • Skatinti originalių sprendimų priėmimą ir didinti atsakomybę – tai ypač svarbu apmokant jaunus vadovus. Daugelyje organizacijų paplitęs darbuotojų judėjimas iš vieno padalinio į kitą. Taip sukuriamos karjeros galimybės gabiems ir ambicingiems vadybininkams. Atsakomybės centrų koncepcija Atsakomybės centrai – tai dalis organizacinės struktūros, kurios tikslas yra kaupti informaciją apie tokių centrų funkcionavimą. Atsakomybės centrų ataskaitos apima tik tuos išlaidų ir pelno atvejus, kuriuos gali paveikti centro valdymas. Apskaitos pagal atsakomybės centrus bruožai: • kuriama stambiose decentralizuotose organizacijose; • funkcionuoja paraleliai su tradicine buhalterijos sistema; • skirta vidaus vadovybės informacinių poreikių patenkinimui; • suteikia reikalingą didesnę veiksmų laisvę atskiram vykdytojui; • gali būti įvesta, jei tiksliai apibrėžtos atsakomybės sferos. Efektyvi įmonės planavimo ir kontrolės sistema turėtų veikti numatomose ir aiškiose atsakomybės susidarymo vietose. Atsakomybės vieta gali būti: • įmonės padalinys; • produkto linija; • teritorija; • bet koks vienetas ar vienetų grupė. Atsakomybės centrai turi didelę reikšmę planavimo procese. Planavimo procese informacija juda tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Informacijos judėjimas žemyn prasideda nuo tikslų suformavimo. Tam , kad atsakomybės centruose būtų suformuotas atitinkamas biudžetas, iš viršaus apatinius lygius turi pasiekti veiklos nurodymai. Aukščiausias valdymo lygis nustato įmonės strategiją, kuria remiantis formuojami tikslai ir specifinės užduotys. Turint tokius tikslus atsakomybės centruose nustatomas operatyvinis veiklos biudžetas, o duomenys šiame procese juda iš apačios viršun. Atsakomybės centrų klasifikavimas Apskaitos specialistai atsakomybės centrus dažniausiai skirsto į tris klases: 1. Išlaidų centrai. 2. Pelno centrai. 3. Investicijų centrai. Išlaidų centrai – tai atsakomybės centrai, kuriuose išlaidos yra pagrindiniai planavimo ir kontrolės duomenys. Išlaidų centrai yra dažniausiai naudojamas atsakomybės centrų tipas. Galima būtų išskirti tokius svarbiausius išlaidų centrų bruožus: • jų apimtys gali kisti nuo padalinio su keletu darbuotoju iki visos pramonės gamyklos; • jie gali egzistuoti kitų išlaidų centrų viduje; • jie gali būti organizuoti visur, kur tik, atsižvelgiant į struktūrinį vienetą, galima išskirti ir išmatuoti išlaidas, tenkančias produkcijos vienetui; • išlaidų centro vadybininko tikslas – ilgalaikis išlaidų minimizavimas; • jie įvertinami pagal biudžetą ir faktišką išlaidų ataskaitą. Pelno centrai ypatingi tuo, kad juose vadybininkai personaliai atsakingi už šio atsakomybės centro veiklos rezultatą, kuris apskaičiuojamas iš realizavimo pajamų atėmus išlaidas. Dažniausiai pelno centrai apima savarankiškus pajamų ir išlaidų centrus. Pelno centro vadybininkai turi turėti galimybę kontroliuoti pardavimo kainą (išorinę arba transferinę – sutartinę vidinę – kainą), realizacijos apimtį (faktinę realizaciją arba sąlyginę vidinę realizaciją) ir visus apskaitomus išlaidų straipsnius. Investicijų centrai plačiai yra naudojami stambiose įmonėse, bei įmonėse, turinčiose savarankiškų korporacijų ar dukterinių įmonių, kurios gali įtakoti ne tik išlaidas ir pajamas, bet ir turto dydį atitinkamuose struktūriniuose padaliniuose. Investicijų centrai vertinami taip pat kaip ir pelno centrai. Be to, jiems priklauso finansinių rodiklių nustatymas 1.2 Biudžeto parengimo tikslai, funkcijos ir sudarymo etapai. Bendras įmonės tikslas gali būti sėkmingai įgyvendintas, tik tuomet, kai to darniai siekia ne tik aukščiausia įmonės vadovybė, bet ir kiekvienas atsakingas įmonės vadovas ar eilinis darbuotojas. Kadangi finansiškai neišreikšti planai negali tokio derinimo atklikti tiksliai, tai biudžetai čia yra nepakeičiama priemonė. Siekiant norimų tikslų, visada reikia ne tik žinoti, ką jis reiškia, bet ir turėti tam tikrų priemonių jiems pasiekti. Biudžetai sudaro svarbią šių priemonių dalį. Vadybininkai turi gauti informaciją, ar jų veikla atitinka biudžetus, tiksliau tariant, iškeltus tikslus. Be šios informacijos negalima imtis kokių nors veiksmų darant tam tikrus sprendimus. Pagrindiniai biudžetų sudarymo tikslai yra tokie: 1. Padėti planuoti kasmetines operacijas; 2. Įvairių įmonės padalinių veiklos koordinavimas ir jų funkcionavimo subalansavimo užtikrinimas; 3. Planų pateikimas įvairių atsakomybės centrų vadovams; 4. Pardavimu (Gamybos) valdymas; 5. Vadovų darbo efektyvumo įvertinimas. Taip pat biudžetai turėtų: • Tolygiai paskirstyti išteklius tarp padalinių; • Atlikti finansinę kontrolę; • Iš anksto numatyti problemas ir pasirengti jas spręsti. Biudžetai sudaromi taip, kad jie atspindėtų finansinius išlaidus: ir kiekvieno atsakomybės centro, ir visos įmonės. Atsakomybės centrų biudžetuose atsispindi numatoma jų veiklos apimtis, būtini ištekliai, centro ir jo produktų išlaidos. Visų padalinių biudžetai tarpusavyje derinami tiek veiklos apimačių, tiek finansavimo požiūriu. Biudžetų tikslas – numatyti veiklos apimtį, pajams ir išlaidus, susijusius su valdomu objektu. Biudžetavimo objektų visuma sudaro biudžetų sistemos pagrindą, panašiai kaip išlaidų objektai sudaro išlaidų apskaitos sistemą. Sudarant biudžetus visuomet nustatomas planuojamas laikotarpis, kuriame numatoma veikla, susijusi su tokiais valdymo objektais: • Atsakomybės centrais (padaliniais, veiklomis); • Produktais; • Regionais. Specialistai įvairiai vertina biudžetų tikslus. Vieni pirmenybę teikia biudžeto planavimui, kiti – jo įvertinimui, koordinavimui ar kontrolei. A.Riise pateikia tokią biudžeto tikslų schemą. ( 2 schema). Biudžetų tikslai. 1.2 schema. Biudžetų tikslai. Schema rodo, kad biudžetų tikslai buvo vertinami pagal skalę 1-20, kur svarbiausia yra 20 balas. Schemos viršutinė (geltona) linija rodo esamą biudžetų tikslų būklę įmonėje, o apatinė (mėlyna) – kokią norėtų matyti įmonės darbuotojai. Jų apklausos rezultatai rodo, kad prasčiausiai įvertintas “Atpildas“ Suprantama, kad konkrečiose įmonėse ir šalyse žmonių nuomonės dėl biudžetų tikslų smarkiai. Galima išskirti septynias biudžetų funkcijas: 1) sutiekti pagalbą įmonės valdymo aparatams, formuojant ir koreguojant jų bei jiems pavaldžių padalinių veiklos einamuosius rezultatus; 2) motyvuoti visų atsakomybės padalinių bei atsakomybės centrų veiklą, koordinuojant jų biudžetus bei einamuosius planus; 3) harmonizuoti įvairių įmonės padalinių bei atsakomybės centrų veiklą, koordinuojant jų biudžetus bei einamuosius planus; 4) maksimaliai derinti įvairių įminės darbuotojų grupių interesus, motyvuojant juos bendriems įmonės tikslams pasiekti; 5) nustatant nukrypimus nuo numatytų biudžetų bei normų ir kitaip vykdant biudžetų realizavimo kontrolę, laiku aprūpinti įmonės vadybininkus valdymui reikalinga informacija; 6) įvertinti įmonės padalinių bei atsakomybės centrų vadovų veiklą, planuojant jų padalinių darbą bei organizuojant planų vykdymą; 7) kelti įmonės vadybininkų kvalifikaciją. Visa apimantis įmonės veiklos biudžetas apjungia atskirų įmonės padalinių, veiklų biudžetus. Keičiantis sudėtiniams biudžetams, keičiasi ir visos įmonės veiklos biudžetas. Biudžetai vadina svarbų vaidmenį įmonių valdymo procese. Jie: • Padeda rengiant ir koordinuojant trumpalaikius veiklos planus; • Aktyvina vadybinę veiklą įgyvendinant įmonių veiklos tikslus; • Didina asmeninę vadybininkų atsakomybę Biudžetų parengimui yra būtinos šios sąlygos: a) nustatyta įmonės valdymo struktūra, paskirstytos vadybininkų pareigos, aiškiai apibrėžtos jų veikimo ribos; b) apibrėžta atsakomybė už vadovavimą rengiant įmonės biudžetą ir jo sudėtines dalis; c) kvalifikuoti ir gerai išmanantys įminės veiklą vadybos specialistai; d) efektyvi ir racionali menedžmento apskaitos sistema įmonėje bei kvalifikuoti šios srities specialistai. Biudžetinei informacijai keliami reikalingumo, pakankamumo, svarbumo, patikimumo, ažūriškumo, ergonomiškumo ir analitiškumo reikalavimai. Kada biudžetavimo procesas yra efektyvus? Gali būti išskiriami šie esminiai momentai, užtikrinantys efektyvų biudžetavimo proceso valdymą: • aukščiausios vadovybės parama bei įsitraukimas į biudžetavimo procesą; • koordinuojančio biudžeto procesą asmens - biudžeto vadovo - paskyrimas; • atsakingų už biudžeto vykdymą asmenų paskyrimas; • tinkama apskaitos sistema ir geras sąskaitų planas; • biudžeto modelio ir standartinių biudžeto paketų sukūrimas bei parengimas; • biudžetavimo darbų laiko grafiko parengimas. Vienas svarbiausių dalykų rengiant biudžetus - tai paskirstyti atsakomybę. Viena iš pagrindinių biudžeto taisyklių yra ta, jog kad ir kas atsitiktų, kažkas už tai turi būti atsakingas. Tačiau paskirstant atsakomybę įmonės vadovai turėtų atsižvelgti į tai, jog asmuo gali būti paskirtas atsakingu tik už tas sąnaudas, pajamas ir investicijas, kurias jis su savo personalu gali kontroliuoti. Siekiant užtikrinti didesnį biudžetavimo proceso efektyvumą turėtų būti paruošti biudžeto paketai ir kartu su instrukcijomis, kuriose nurodyta, kaip tuos paketus pildyti, pateikti atsakingiems asmenims. Taip pat turėtų būti pateikiamas kalendorius - kokiais terminais, kam ir kaip pristatyti užpildytą paketą. Biudžeto paketą reikėtų sukurti naudojant standartines formas. Tokių procedūrų laikymasis garantuotų, kad darbas bus padarytas ir kad į biudžeto sudarymą bus žiūrima rimtai. Svarbus vaidmuo biudžetavimo procese taip pat tenka įmonės apskaitos sistemai. Ji turi užtikrinti ne tik teisingą mokesčių apskaičiavimą, kurio reikalauja mokesčių inspekcija, bet taip pat turi padėti vadovams priimti savalaikius sprendimus. Tai reiškia, kad tiek pardavimai, tiek išlaidos turi būti pakankamai detalizuotos ir paskirstytos tarp atsakomybės centrų. Sąskaitų planas turi būti susietas su biudžetu. Geriausia, kai biudžetas yra integruotas su apskaitos sistema. Biudžetų parengimo tvarką ir metodiką turi reglamentuoti savo įsakymu įmonės vadovas. Įsakyme turi būti patvirtinta biudžetų komiteto sudėtis ir funkcijos, išvardijami įpareigojimai biudžetų komiteto sudėtis ir funkcijos, išvardijami įpareigojimai biudžetų komitetui, nurodomi tų įpareigojimų vykdymo terminai. Skiriami atsakingi už šį darbą žmonės, gali būti nurodyti išnaudotų biudžetų likučių panaudojimo būdai ir suteikiami įgaliojimai jiems paskirstyti. Būtinai skiriamas už visos įmonės metinio biudžeto parengimą ir vykdymą atsakingas asmuo. Su šiuo įsakymu turi būti pasirašytinai supažindinti visų įmonės padalinių (atsalimybės centrų) vadovai ir vadybininkai. Taip pat įsakyme turi būti nurodomas atskirų padalinių biudžetų parentimo etapai ir periodiškumas. Visam biudžeto sudarymui vadovauti organizacijoje galima sudaryti biudžeto komitetą arba paskirti už biudžetą atsakingą asmenį. Visų pirma reikia parengti veiklos prognozę, kurioje nurodomi laukiami įvykiai. Iš pradžių rengiama pardavimų prognozė, į pagalbą galima pasitelkti matematinius statistinius metodus. Tada rengimas kiekybinis biudžetas, patikrinama, ar jis įvykdomas, ar atitinka reikiamas charakteristikas. Jie reikia, jis pataisomas, ir tada parengiamas finansinis biudžetas, kuris yra pagrindinis ir turi būti patvirtintas aukščiausios įmonės vadovybės. Pagrindinį biudžetą detalizuoja atskirų funkcijų, padalinių, veiklos sričių ir pelno centrų biudžetai. Jie yra svarbūs kasdienei faktinių rezultatų kontrolei, jų palyginimui su planuotais bei nukrypimų priežasčių nagrinėjimui ir šalinimui. Pagal užsienio literatūrą, įmonės dažniausiai naudoja tokį biudžetų sudarymo modelį: 1. Įmonės veiklos suplanavimas pagal pagrindines veiklos rūšis, atsižvelgiant į įmonės ateinančių metų pajėgumus bei rinkos galimybes. Įmonės vadovybė planuoja tiek atskirų padalinių, tiek visos įmonės veiklos planus. Įmonės vadovybė suformuoja bendrą įmonės poziciją planuojamam laikotarpiui. 2. Numatomi ypatingi veiksniai, kuriems atsiradus gali keisti suplanuota įmonės veikla. Tokie veiksniai išdėstomi atskiroje ataskaitoje ir numatoma jų poveikio rezultatai. 1. Ištiriami galimi nukrypimai nuo plano. Jeigu būtina, biudžetas turi būti pakoreguotas. 2. Iš naujo planuojama, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją bei vystant įmonės veiklą. Kiti autoriai pateikia tokį biudžetų sudarymo modelį: Svarbiausi biudžetavimo darbai: • strateginių planų ir biudžetų vertimas į taktinius ir operatyvinius planus ir biudžetus, • veiklų biudžetų derinimas, • veiklų biudžetų patvirtinimas ir jungimas į pagrindinį (Master) biudžetą, • nukrypimų tolerancijos ribų nustatymas. Biudžetavimo etapai: 1. Apibrėžiami laikotarpio tikslai; 2. Nustatomi apribojimai (dažniausiai - paklausa); 3. Parengiama veiklos programa (apimtys ii- asortimentas); 4. Numatomi ir derinami pastovieji ištekliai kiekvienai veikai; 5. Pagal veiklos apimtis nustatomas lanksčiųjų išteklių poreikis produktams; 6. Įvertinus išteklių kainas, sąnaudų normas ir kastų paskirstymo normas, numatomos produktų pajamos ir kaštai būsimam laikotarpiui; 7. Biudžetas koordinuojamas (iš apačios į viršų); 8. Patvirtinimas galutinis veiklos ir finansinis biudžetas; 9. Atliekamas veiklos monitoringas ir nukrypimų analizė. 1.3 Biudžetų rūšys. Dažniausiai, kai kalbama apie ateinančiųjų metų biudžetus, turima omenyje pelno (nuostolio) atskaitos, pinigų srautų bei balanso biudžetai. Tačiau šie biudžetai yra tik galutinis produktas. Norint juos parengti pirmiausiai turi būti sudaromas pardavimų biudžetas. Šis biudžetas yra svarbiausias įmonei, nes jis nustato parametrus kitų biudžetų parengimui. Paskui, atsižvelgiant į pardavimų biudžetą, parengiami gamybos bei kapitalinių investicijų biudžetai, administracinių ir diskretinių išlaidų biudžetas. Nemaža dalis įmonių apsiriboja vien tik pardavimų ir išlaidų biudžetų sudarymu. Tačiau labai svarbu suprasti, kad reikėtų planuoti ir valdyti ne tik pajamas ir išlaidas, bet ir balansą: atsargų, pirkėjų įsiskolinimo, skolų tiekėjams ir kitų balanso straipsnių lygį. Balanso planavimas ir kontrolė įgalintų geresnį pinigų srautų valdymą, kas, savo ruožtu, didintų firmos vertę. Labai svarbus įmonėms yra ir pinigų srautų biudžetas. Jis leidžia iš anksto suplanuoti perteklinių pinigų srautų atsiradimą, kurie gali būti nukreipti trumpalaikėms investicijoms, arba suteikia galimybę iš anksto tinkamai pasiruošti galimiems pinigų trūkumams, tuo būdu išvengiant nemalonių siurprizų metų eigoje. Kiekvienos veiklos programos biudžetas gali būti padalytas į ”mini biudžetus“ pagal tam tikras veiklos sferas, t.y. pardavimas, įplaukos, gamybos ir prekybos, administracijos išlaidos. Apskaitos literatūroje ir praktikoje sutinkamos įvairios biudžetų klasifikacijos. Pagrindinė ir dažniausiai sutinkama klasifikacija – tai biudžetų išskyrimas į: 1. veiklos biudžetą 2. finansinis biudžetą Veiklos biudžetas – tai kurios nors įmonės funkcijos būsimosios veiklos finansinių rezultatų prognozė. Išskiriami tokie veiklos biudžetai: 1. pardavimų biudžetas 2. gamybos biudžetas 3. atsargų biudžetas 4. parduotos produkcijos savikainos biudžetas 5. pardavimo sąnaudų biudžetas 6. prognozuojamų pajamų ataskaita Be bendro gamybos biudžeto taip pat yra sudaromo tokie biudžetai: 1. Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžetas 2. Tiesioginių darbo išlaidų biudžetas 3. Pridėtinių išlaidų biudžetas. Finansinis biudžetas gali būti apibrėžtas kaip ataskaitų ir planų visuma, kuriuose numatomi tekėtini finansiniai poreikiai ir resursai. Prie finansinių biudžetų priskiriami: 1. investicijų (kapitalo) biudžetas 2. pinigų biudžetas 3. prognozuojamas balansas. Plačiau biudžetų sistema bus nagrinėjama darbo antrame savitus biudžetų sudarymo būdus. Todėl kiekvienoje įmonėje biudžetai skirsis detalumu, lankstumu, sudarymo tikslais, duomenų baze ir kitais parametrais. Vis dėlto galima sugrupuoti biudžetus į keletą alternatyvių rūsių. Pagal veiklos scenarijų skaičių biudžetai gali būti: • statiniai arba • lankstūs. Statiniai biudžetai sudaromi vienai nustatytai veiklos apimčiai. Čia nėra įvertinama paklausos rizika ir nesudaromi skirtingi veiklos scenarijai. Tokie biudžetai tinka nerizikingoje situacijoje, kai galima tiksliai nustatyti būsimą veiklos apimtį - pavyzdžiui, pagal ilgalaikes sutartis. Lankstūs biudžetai - tai alternatyvių biudžetų rinkinys, numatantis keletą busimos paklausos būklės scenarijų bei jas atitinkančias alternatyvias veiklos programas. Alternatyvių scenarijų parengimas leidžia iš anksto numatyti finansines paklausos pasikeitimo pasekmes ir parengti veiksmų programas, esant ir optimistinei, ir pesimistinei prognozei. Pagal veiklos programos pagrindimą biudžetai gali būti: • istoriniai, • programiniai, • nulinės bazės. | Veiklos programa yra biudžetų sudarymo pradinis taškas, todėl labai svarbu, kokiais duomenimis bus pasiremta, ją nustatant. Galima tiesiog pasinaudoti statistiniais metodais ir pagal veiklos apimties istorines kitimo tendencijas numatyti artimiausio periodo veiklos apimtį. Šiuo atveju tokiu pat statistiniu būdu bus numatyti ir veiklos kaštai bei pajamos. Toks biudžetavimas vadinamas istoriniu. Jis yra tik apytikslis ir negali tenkinti ilgalaikio planavimo poreikių, tačiau trumpam laikotarpiui galima juo pasinaudoti. Šiuo atveju neatsižvelgiama į išteklių pastovumą ar kintamumą, Kur kas tikslesni programiniai biudžetai. Juose numatomi pagrindiniai loginiai ryšiai tarp išorinės aplinkos analizės, veiklos programos, jos išteklių ir pajamų. Čia aiškiai išsiskiria pastovieji ir lankstieji ištekliai, todėl tiksliau numatomos išlaidos, priklausančios ir nepriklausančios nuo veiklos apimties. Juose naudojama normatyvų (standartinių kainų, išlaidų, paskirstymo normų bazė) koreliaciniai ryšiai tarp išorinių ir vidinių veiklos apimtį ribojančių veiksnių. Nors toks biudžetavimas sudėtingesnis, bet jo rezultatai kur kas tikslesni, nes įvertina gilumines finansinės sėkmės priežastis. Nulinės bazės biudžetai - tai dar neegzistuojančios veiklos projektas, kai visi duomenys prognozuojami nauji. Tai vadinamieji verslo planai. Nulinės bazės biudžetai yra patys rizikingiausi, nes kiekvienam pirminiam skaičiui pagrįsti tenka atlikti rinkos tyrimus, o jų rezultatų paklaidos būna gana didelės. Antra vertus, šiuo atveju neišvengiamai laikomasi programinio biudžetavimo principo, todėl išsiaiškinami svarbiausi verslo sėkmę lemiantys išoriniai ir vidiniai veiksniai, o jų žinojimas labai padeda valdant realią veiklą. Pagal išteklių pagrindimą biudžetai gali būti: • projektų fondų arba • veikų fondų. Ištekliai pagrindžiami pagrindiniams planuojamiems kaštų objektams. Projektų fondai - tai biudžetai, sudaromi atskiriems projektams, bet ne atsakomybės centrams. Toks biudžetavimo būdas tinka, pavyzdžiui, statybos, reklamos ir panašioms projektų pagrindu dirbančioms įmonėms. Veikų fondai — tai biudžetai sudaromi pastoviems atsakomybės centrams - padaliniams, veikoms. Šiuo atveju susiduriama su darnaus pastoviųjų išteklių paskirstymo tarp padalinių problema. Pagal koregavimo pobūdi biudžetai gali būti: • periodiniai arba • slenkantys. Periodiniai biudžetai nenumato, kad trumpalaikiai einamosios veiklos rezultatai automatiškai koreguotų ateinančio periodo duomenis. Šiuo atveju veiklos laikotarpiai detalizuojami "iš viršaus". Pavyzdžiui, metinis biudžetas detalizuojamas visiems dvylikai mėnesių iš anksto. Toks biudžetų sudarymo būdas yra griežtas ir numato vienareikšmišką orientaciją į metinius veiklos rezultatus. Jis geriau tinka pastoviems ištekliams kontroliuoti. Slenkantys biudžetai numato automatišką, ateinančio periodo biudžeto koregavimą pagal einamosios veiklos duomenis. Šiuo atveju metinis biudžetas iš anksto nenustatomas. Toks biudžetavimas lanksčiai reaguoja į einamąją situaciją, tačiau jis tinka ne tiek veiklai kontroliuoti, kiek konstatuoti padėčiai. Tai negriežtas biudžetų sudarymo būdas. Jis labiau praverčia lankstiems ištekliams numatyti. Gerai, kai biudžetuose dera ir periodinių, ir slenkančių biudžetų savybės. II. ĮMONĖS PAGRINDINIO BIUDŽETO PARENGIMAS. 2.1 Įmonės biudžeto parengimo metodika. Veiklos biudžetas yra planavimo ir kontrolės sistema, kuri padeda nuolat gerinti veiklą. Jis paremtas įprastine biudžeto sistema ir veiklos analize išskiriant išlaidų centrus. Veiklos biudžetas padeda susieti organizacijos strateginius tikslus su atskirų veiklų tikslais. Rengiant veiklos biudžetą remiamasi prielaida, kad sąnaudas sukelia tam tikros veiklos, todėl pagrindinis tikslas yra tiesiogiai kontroliuoti išlaidų priežastis, o ne pačias išlaidas. Ilgu laikotarpiu yra geriau perprantamos ir valdomos. Kadangi ne visos veiklos kuria vertę, todėl labai svarbu atskirti ir išnagrinėti, kiek kuri veikla sukuria vertės. Siame biudžete veiklai įvertinti yra naudojama daugiau parametrų nei įprastose biudžeto sudarymo sistemose, kuriose naudojamų tradicinių finansinių rodiklių nepakanka norint nuolatinio veiklos gerėjimo. Reikalingi papildomi rodikliai, kurie įvertintų išlaidų priežastis, veiklos kokybę, reagavimą į pokyčius ir pan. Svarbi biudžetų sudarymo taisyklė: Pirmiausia sudaromas veiklos apimties biudžetas tai funkcijai, kuri riboja poreikį visoms kitoms įmonės veikloms. Gali susiklostyti dvejopa situacija: pirma sudaromas gamybos biudžetas arba pirma sudaromas pardavimų biudžetas. Rinkos sąlygomis veikiančiai įmonei paprastai pagrindinis veiklos apribojimas yra paklausa, todėl pirmiausia sudaromas pardavimų biudžetas. Jame numatoma, kiek, už kokią sumą, kokių produktų ar paslaugų per planuojamą laikotarpį įmonė parduos. Šiame biudžete numatomi ir pardavimų veiklos išlaidos (tyrimams, reklamai, komisiniams, atlyginimams ir pan.). Reguliuojamų ekonominių santykių (socializmo) sąlygomis pagrindiniai apribojimai būdavo išteklių deficitas. Tokiu atveju biudžetai buvo pradedami sudarinėti nuo gamybos biudžetų, kai visa veikla būdavo planuojama pagal įmonės technologinį pajėgumą. Veiklos biudžetai gali būti detalizuojami iki reikiamo lygio: padalinių, tarnybų, veikų ar kitų valdymo objektų. Kuo detalesni biudžetai, tuo jie tikslesni ir labiau padeda veiklą valdyti. Praktiškai biudžetų detalumą nulemia naudojama valdymo apskaitos - ir iš dalies - išlaidų apskaitos sistema. Veiklos biudžetų sistemos rezultatas - veiklos pajamų ir išlaidų biudžetai, kuriuose atspindi ir pagrindinių, ir aptarnavimo veiklų ištekliai bei rezultatai. Visų veiklos biudžetai derinami ir apibendrinami pagrindiniame biudžete (2.1 schema). 2.1 schema. Įmonės pagrindinio biudžeto schema. Pagal šį schemą vyksta biudžetavimo procesas gamybos įmonėje. Pardavimo įmonėje pagrindinio biudžeto schema yra paprastesnė. Čia nagrinėjama pilną pagrindinio biudžeto schemą todėl, kad gamybos įmonės turi parduoti pagamintas prekės, o prekybos įmonės dažnai teikia papildomos paslaugas, kurios susieja su gamyba arba, kaip papildoma veikla, gamina prekės. 2.2 Įmonės pagrindinio biudžeto sudarymas. 2.2.1 Pardavimų biudžetas Pardavimų biudžeto sudarymas yra pradinis veiklos biudžeto parengimo etapas. Pardavimų biudžetas – tai ateinančio ataskaitinio laikotarpio planas, kuriame numatoma pardavimų apimties prognozė vienetais, planuojama gaminių kaina bei prognozuojamos pardavimų pajamos. Neprognozuodama pardavimų apimties, įmonė negali stabiliai funkcionuoti. Dėl to gali susidaryti dideli gatavos produkcijos atsargų likučiai arba jų gali trūkti. Be to neparengusi pardavimų biudžeto įmonės negalės sudaryti gamybos biudžeto, kas sąlygos gamybos apimties, medžiagų įsigijimo, tiesioginio darbo išlaidų nukrypimus. Prognozuojamos pardavimų apimties nustatymas neapsiriboja vien tik praėjusio laikotarpio pardavimų apimties įvertinimu tam tikrais statistiniais ar kitais modeliais. Nustatant pardavimų prognozę taip pat būtina įvertinti: ◦ bendras šalies ir atskiros ūkio šakos ekonomines sąlygas; ◦ kainų politiką; ◦ vartotojų gaunamas pajamas; ◦ naujo gaminio skverbimosi į rinką galimybes; ◦ rinkos tyrimo rezultatus; ◦ sezoninius nukrypimus; galimus vartotojų kategorijų ir rinkų teritorijų pasikeitimus. Pardavimo arba realizacijos apimties prognozavimas - tai rinkodaros specialistų veiklos sritis, kuomet jie, išanalizavę situaciją rinkoje, numatę jos kitimo tendencijas bei pasitelkdami atitinkamus prognozavimo metodus, pateikia kiekybiniais rodikliais paremtą įmonės gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų pardavimo prognozę. Prognozuoti pardavimų apimtį paprastai pradedama nuo kelerių pastarųjų metų pardavimų veiklos apžvalgos. Dažnai surinkti duomenys pateikiami grafiškai. Toks grafinis duomenų pateikimas vadinamas tendencijos analize (žr. 2.1. pav.). 2.1 paveikslas. Prognoziniai pardavimai  Tendencijos analizė yra būsimųjų kintamųjų dydžių, pirmiausia pardavimų apimties kiekybinis įvertinimas, remiantis kelerių praėjusių metų faktiškais duomenimis. Pardavimų prognozavimui yra taikomi ir sudėtingesni metodai bei matematiniai modeliai, pavyzdžiui, regresinė analizė. Kas atsitiktų, jeigu pardavimų prognozė pasirodytų esanti netiksli? Kas atsitiktų, jeigu pailgėtų pristatymo laikas, sulėtėtų užsakymai? Greičiausiai tokiu atveju, įmonė prarastų dalį klientų, kurie susierzinę nueitų pas konkurentą. Galima ir kita situacija. Tarkime, jeigu įmonė pervertina rinką, gali susikaupti per daug likvidaus kapitalo nepanaudojamuose įrenginiuose ar sandėliuose, vadinasi, būtų neefektyviai panaudojamos lėšos.  Atskirai norėčiau paryškinti prognozavimo svarbos sąsajas su rizika (neapibrėžtumu). Šiandieninė verslo aplinka Lietuvoje yra labai rizikinga ir, kaip pastebima literatūroje "kuo didesnis nepatikimumo (rizikos) laipsnis, tuo didesnis plano ir prognozės poreikis. Tai aiškinama tuo, kad pagrindinis planavimo ir prognozavimo tikslas yra nustatyti ir numatyti būsimus siekius ir stengtis padaryti tam tikrą įtaką būsimiems įvykiams" . Pardavimų biudžeto schema Gaminys Prognozuojama pardavimų apimtis vnt. Prognozuojama pardavimo kaina Lt Prognozuojamos pardavimų pajamos Lt X Y Iš viso: 2.3 schema. Pardavimų biudžetas. Norėdami išsiaiškinti veiklos biudžeto parengimo procesą, pasinaudokime sutartinės įmonės „Statybiniai blokeliai“ pavyzdžiu. Ši įmonė gamina standartinius betoninius blokelius, kurie naudojami pastatų statybai. Žemiau pateiktas šios įmonės pardavimų biudžetas 2002 metams. Prognoziniai duomenys pateikiami atskirais ketvirčiais. Pavyzdyje, mes darome prielaidą, kad įmonė gamina tik vienos rūšies gaminius, tačiau analogiška biudžetų parengimo seka ir tose įmonėse, kurios gamina įvairaus asortimento gaminius. Tam, biudžete, kiekvienam gaminiui išskiriama atskira eilutė arba net rengiamas atskiras biudžetas. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Pardavimų biudžetas (tūkst. vnt.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojami pardavimai vnt. 2 000 6 000 6 000 2 000 16 000 Prognozuojama pardavimų kaina Lt x 0,70 0,70 0,80 0,80 0,75 Prognozuojamos pardavimų pajamos Lt 1 400 4 200 4 800 1 600 12 000 2.1 lentelė. Pardavimų biudžetas. 2.2.2 Gamybos biudžetas. Kuomet pardavimų biudžetas yra parengtas, pereinama prie gamybos biudžeto sudarymo. Gamybos biudžetas parodo, kiek vienetų gaminių turi būti pagaminta, esant prognozuojamai pardavimų apimčiai. Gamybos biudžetas parengiamas pasiremiant pardavimų biudžeto bei planuojamais gatavos produkcijos atsargų likučių laikotarpio pabaigoje duomenimis. Iš pardavimų biudžeto įmonė sužino, koks reikalingas vienos ar kitos produkcijos kiekis siekiant patenkinti rinkos paklausą. Jeigu įmonė neturėtų gatavos produkcijos atsargų (kaip kad yra JIT gamyboje) , tuomet prognozuojama pardavimų ir gamybos apimtis būtų vienoda. Tradicinėje gamyboje kiekviena įmonė turi gatavos produkcijos atsargų likučius tiek laikotarpio pradžioje, tiek pabaigoje, todėl būtina, pasiremiant tam tikrais analizės metodais juos įvertinti ir parengti likučių prognozę. Rengiant gamybos biudžetą, reikia remtis tokia lygybe: Prognozuojama gamybos apimtis vienetais = Prognozuojama pardavimų apimtis vnt. + Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje – Prognozuojamas gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Rengiant gamybos biudžetą, reikia tik prisiminti, kad jis rengiamas tik natūrine, o ne pinigine išraiška. Gamybos biudžeto schema Rodiklis Gaminys X Gaminys Y Prognozuojamas gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje vnt. Prognozuojama pardavimų apimtis vnt. Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje vnt. Iš viso reikia pagaminti: 2.3 schema. Gamybos biudžetas. Parenkime, įmonės „Statybiniai blokeliai“ gamybos biudžetą. Tarkime, kad remiantis įmonės gatavos produkcijos atsargų likučių politika, pirmo ir ketvirto ketvirčio pradžioje blokelių likutis turėtų sudaryti 100000 vnt., antro ir trečio ketvirčio pradžioje – 500000 vnt. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Gamybos biudžetas (tūkst. vnt.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojami pardavimai vnt. 2 000 6 000 6 000 2 000 16 000 Prognozuojamas gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje vnt. 500 500 100 100 100 Iš viso reikalingas gatavos produkcijos atsargų kiekis 2 500 6 500 6 100 2 100 16 100 Atimti: Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje 100 500 500 100 100 Prognozuojama gamybos apimtis vnt. 2 400 6 000 5 600 2 000 16 000 2.2 lentelė. Gamybos biudžetas 2.2.3 Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžetas. Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžetas – tai planas, kuriame nustatoma kokį kiekį, už kokią kainą ir už kokią sumą per ateinantį ataskaitinį laikotarpį reikės įsigyti tiesioginių medžiagų. Tiesioginių medžiagų biudžetas parengiamas pasiremiant tiesioginių medžiagų sunaudojimo ir prognozuojamų tiesioginių medžiagų atsargų likučių laikotarpio pabaigoje duomenimis. Ne visuomet pavyksta iš karto parengti Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžetą. Ypač tuomet, kai įmonėje gaminami įvairaus asortimento gaminiai, kurių gamyboje naudojamos įvairios medžiagos. Tuomet patogiau yra rengti atskirus biudžetus, kaip pavyzdžiui: tiesioginių medžiagų poreikio biudžetą, tiesioginių medžiagų sunaudojimo biudžetą, tiesioginių medžiagų atsargų likučių laikotarpio pabaigoje biudžetą ir galiausiai tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžetą. Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžeto sudarymas ypač svarbus, nes dėl žaliavų trūkumo gali sustoti gamyba, o esant jų pertekliui bus patiriamos didelės tiesioginių medžiagų atsargų saugojimo išlaidos. Tiesioginių medžiagų poreikio biudžeto schema Prog. gamybos apimtis vnt. Žaliava a Žaliava b Norma gaminiui kg Poreikis kg Norma gaminiui kg Poreikis kg X Y 2.4 schema. Tiesioginių medžiagų poreikio biudžetas. Medžiagų išlaidos priklausys tiesiogiai nuo gamybos programos. Šie biudžetai sudaromi kiekvienai pagrindinių medžiagų rūšiai. Pirmiausia planuojamos medžiagų sąnaudų normos, numatomos kiekvienam produktui pagal jo sudėtį. Standartinėse sąnaudų normose numatomi ir normalūs gamyboje susidarantys medžiagų nuostoliai. Medžiagos netekimai - tai grynojo medžiagos kiekio baigtuose produktuose ir jų sąnaudų skirtumas. Netekimai planuojami procentu nuo medžiagų sąnaudų: Prognozuojant tiesioginių medžiagų išlaidų dydį per metus, planuojamos ir būsimosios medžiagų kainos. Jos įvertina vieno natūrinio medžiagos vieneto išlaidas, susidarančias tiekimo veikloje: įsigijimo, transportavimo, saugojimo. Šios kainos vadinamos tiesioginių medžiagų įsigijimo kainomis. Jos gali būti prognozuojamos pagal praėjusių laikotarpių patirtį, pasirinkus objektyvius prognozavimo metodus, taip pat atsižvelgiant į numatomus pokyčius tiekėjų rinkoje. Jei numatomas kainos pokytis per planuojamąjį laikotarpį, tai medžiagos įsigijimo kaina numatoma kaip metinis vidurkis. Šis dydis padeda nustatyti medžiagų standartinius kaštus vienam produktui. Pagal juos prognozuojami tiesioginės medžiagos kaštai visai gamybos programai. Taip prognozuojamos sąnaudos ir išlaidos kiekvienai pagrindinių tiesioginių medžiagų rūšiai. Dažnai prognozuojama istoriniu principu - t.y. pagal praėjusių laikotarpių duomenis bendruoju lygiu, neskirstant į medžiagų rūšis. Tačiau taip neįvertinama informacija apie įsigijimo kainų pokyčius skirtingoms medžiagų rūšims, ir biudžetas praranda tikslumą. Medžiagų sąnaudas gamyboje ir išlaidas reikia žinoti ne tik tam, kad įvertintume gamybos kaštus, bet ir tam, kad būtų teisingai numatytas medžiagų įsigijimo poreikis ir grafikas. Čia svarbu numatyti medžiagų atsargų lygį ir jo pasikeitimą. Atsargų lygis laikotarpio pabaigoje numatomas pagal tiekimo ir sandėliavimo veikų rekomendacijas, atsižvelgiant į tiekimo sutarčių pobūdį, tiekimo stabilumą ir tiekėjų patikimumą. Pirkimo biudžetas prognozuojamas kiekvienai pagrindinių medžiagų rūšiai. Šis biudžetas padeda toliau planuoti tiekimo veiklą bei pinigų srautus. Tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidų biudžeto schema Žaliava Kaina Gaminys X Gaminys Y Iš viso kiekis suma kiekis suma a b Iš viso 2.5 schema. Tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidų biudžetas Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžeto schema Rodiklis Žaliava a Žaliava b Iš viso Prognozuojamas tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pabaigoje Lt Prognozuojamas tiesioginių žaliavų sunaudojimas Lt Tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pradžioje Lt Prognozuojamos tiesioginių žaliavų įsigijimo išlaidos Lt 2.6 schema. Tiesioginių medžiagų įsigijimo biudžeto Įmonė „Statybiniai blokeliai“ savo produkcijos gamyboje naudoja cementą, smėlį, žvyrą ir vandenį. Paprastumo dėlei laikykime, kad visos tiesioginės žaliavos laikomos vienu junginiu (t.y. lyg tai būtų viena žaliava). Tarkime, kad vieno blokelio gamybai jų reikia 13 kg. Jeigu įmonė nori I ketvirtį pagaminti 2,4 milijono blokelių, vadinasi jai reikės 31,2 milijonų šios žaliavos. Kuomet žaliavų poreikis yra apskaičiuotas, tuomet apskaičiuojamas tiesioginių žaliavų įsigijimas pagal tokią lygybę: Tiesioginių žaliavų įsigijimas = Tiesioginių žaliavų poreikis + Prognozuojamas tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – Tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pradžioje. Tiesioginių žaliavų atsargų likučių poreikį apsprendžia įmonės specifika. Įmonėje „Statybiniai blokeliai“ reikalingi tiesioginių žaliavų atsargų likučiai yra tokie: 3 ir 4 ketvirčio pabaigoje – 2,5 mln. kg; 1 ir 2 ketvirčio pabaigoje – 4 mln. kg. Vieno kilogramo įsigijimo kaina – 0,02 Lt Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Tiesioginių žaliavų įsigijimo biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojama gamybos apimtis vnt. 2 400 6 000 5 600 2 000 16 000 Tiesioginių žaliavų norma vienam gaminiui (kg) x 13 13 13 13 13 Tiesioginių žaliavų poreikis (kg) 31 200 78 000 72 800 26 000 208 000 Prognozuojamas tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pabaigoje (kg) 4 000 4 000 2 500 2 500 2 500 Atimti: Tiesioginių žaliavų atsargų likutis laikotarpio pradžioje (kg) (2 500) (4 000) (4 000) (2 500) (2 500) Tiesioginių žaliavų įsigijimas (kg) 32 700 78 000 71 300 26 000 208 000 Tiesioginių žaliavų įsigijimo kaina X 0,02 0,02 0,02 0,02 0,02 Tiesioginių žaliavų įsigijimas (Lt) 654 1 560 1 426 520 4 160 2.4 lentelė. Tiesioginių žaliavų įsigijimo biudžetas. 2.2.4 Tiesioginio darbo išlaidų biudžetas. Tiesioginio darbo biudžetas numato tik pagrindinės gamybos veikos darbininkų darbo laiką ir darbo užmokesčio išlaidas. Šios išlaidos įeis į gaminamų produktų kastus, todėl planuojamos pagal gamybos prognozę. Šis biudžetas sudaromas pagal esamą darbo apmokėjimo formą (čia: laikiną), įvertinus metinį pagrindinio darbo laiko fondą bei kiekvieno produkto darbo laiko normas kiekvienoje gamybos operacijoje. Darbo laiko ir kaštų biudžetas nustatomas taip: Prognozuojamas valandinis produktyvaus darbo laiko fondas planuojamiems metams; Nustatomi einamieji darbo laiko standartai kiekvienai gamybinei operacijai (veikai) bei laiko normos kiekvienam produktui; Nustatomi standartiniai valandiniai darbo užmokesčio tarifai kiekvienai operacijai (veikai); Nustatomas operacijų poreikis gamybos programai; Apskaičiuojamas valandinis darbo laiko biudžetas gamybos programai; Apskaičiuojami darbo užmokesčio kaštai gamybos programai. Produktyvaus darbo laiko fondas apskaičiuojamas taip: DLF=d-p-v(l-k); čia: DLF – metinis valandinis darbo laiko fondas,val.; d - darbo dienų skaičius planuojamais metais, dienomis; p – pamainų skaičius gamyboje; k - koeficientas, įvertinantis darbo laiko nuostolius; v – valandų skaičius pamainoje. Produktyvaus darbo laiko fondas apskaičiuojamas vienam darbuotojui. Jis yra mažesnis nei bendrasis, kadangi jame numatomi darbo laiko nuostoliai - prastovos, ilgadieniai. atostogos ir kitas neproduktyvus darbo laikas. Darbo laiko standartai numatomi operacijose tokiai laiko bazei, kuri apskaitos praktika susiklosčiusi tokia, kad darbo užmokestis apskaičiuojamas mėnesiui, o išmokamas du kartus per mėnesį, kaip to reikalauja teisiniai aktai. Todėl darbo laiko standartai nustatomi valandai bei mėnesiui. Išsivysčiusiose šalyse dažnai darbo užmokesčio apskaita vyksta savaitėmis, todėl darbo laiko standartai numatomi savaitei. Darbo laiko standartai gali būti einamieji arba idealieji. Einamieji darbo laiko standartai numato didesnes laiko normas tai pačiai operacijai (veikai) negu idealieji. Idealieji standartai numato minimalias galimas darbo laiko sąnaudas, o einamieji - esamas sąnaudas, įvertinant n- prastovų, ir ligadienių, ir neproduktyvaus darbo laiką, Jei planuojamais metais numatoma imtis veiksmų darbo laiko nuostoliams sumažinti, tai galima planuoti ir mažesnius einamuosius darbo laiko standartus. Sudarant biudžetus, naudojami: • einamieji darbo laiko standartai ir • standartiniai valandiniai darbo užmokesčio tarifai. Darbo užmokesčio standartiniai valandiniai tarifai yra vieni svarbiausių įmonės standartinių duomenų. Šie tarifai nustatomi: • operacijai (veikai), • vienai darbo valandai, • vienam darbininkui. • Standartiniai darbo užmokesčio tarifai apskaičiuojami pagal standartinę (mėnesio ar savaitės) algą ir produktyvaus darbo laiko (einamąjį) standartą: DUs= As / DLs Dus - darbo užmokesčio valandinis standartinis tarifas, Lt/val.; As - standartinė alga gamybos operacijoje, Lt/bazei; DLs - darbo laiko einamasis standartas, val. Kaip ir kiti standartiniai dydžiai (normos), šie tarifai prognozuojami, atsižvelgiant į praėjusių laikotarpių duomenis ir į numatomus darbą reglamentuojančių teisės aktų pokyčius, darbo rinkos pasiūlą, o taip pat — į numatomą personalo skatinimo politiką. Darbas yra vienas iš lanksčiųjų išteklių, todėl gali būti prognozuojamas ir matematiniais trumpalaikio prognozavimo metodais. Taip numatomi visų gamybos veikų darbo laiko ir užmokesčio standartai. Darbo laiko normos kaip einamieji standartai nustatomos ne tik operacijoms, bet ir produktams. Produkto darbo laiko norma išreiškia laiką (valandomis), kuris būtinas vienam produkto vienetui atlikti vieną gamybinę operaciją. Kai produkto gamybos technologija numato daug gamybinių operacijų, tai vienam produktui standartiniai tiesioginio darbo išlaidos apskaičiuojami, susumavus visų būtinų operacijų darbo laiko ir darbo užmokesčio tarifų sandaugas. Tiesioginio darbo laiko biudžetas laiko vienetais išreiškia metinę veiklos apimtį (pagal gamybines operacijas). Pagal jį randamas darbuotojų poreikis. Žinant standartinius darbo kaštus produktams bei jų gamybos programą, galima sudaryti visos gamybos programos tiesioginio darbo kaštų biudžetą (pagal atskirus produktus). Be tiesioginio darbo ir tiesioginių medžiagų kaštų, gamybos biudžete planuojamos ir kitos inventorizuojamos gamybinės išlaidos. Tiesioginio darbo kaštų biudžetas sudaromas ir pagal gamybos padalinius (veikas). Šiuo principu sudarytas darbo išlaidų biudžetas naudojamas padalinių (veikų) išlaidams prognozuoti. Žemiau pateiktas tiesioginio darbo išlaidų biudžeto pavyzdys. Tiesioginio darbo išlaidų biudžeto schema Gaminys Prognozuojama gamybos apimtis vnt. Tiesioginio darbo laiko norma vienam gaminiui (val.) Iš viso prog. dirbti tiesioginio darbo val. Vienos tiesioginio darbo val. įkainis Lt Prognozuojamos tiesioginio darbo išlaidos Lt X Y Iš viso 2.7 schema. Tiesioginio darbo išlaidų biudžeto Įmonėje „Statybiniai blokeliai“ vienos gamybos fazės metu pagaminama 100 blokelių. Tam sugaištama 1,5 tiesioginio darbo valandos. Vadinasi vieno blokelio gamybai sugaištama 0,015 val. Vidutinis vienos darbo valandos įkainis įmonėje yra 10 Lt. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Tiesioginio darbo išlaidų biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojama gamybos apimtis vnt. 2 400 6 000 5 600 2 000 16 000 Tiesioginio darbo laiko norma vienam gaminiui (val.) 0,015 0,015 0,015 0,015 0,015 Iš viso prognozuojama dirbti tiesioginio darbo valandų 36 90 84 30 240 Vidutinis vienos tiesioginio darbo valandos įkainis x 10 10 10 10 10 Tiesioginio darbo išlaidos 360 900 840 300 2 400 2.4 lentelė. Tiesioginio darbo išlaidų biudžetas 2.3.5 Pridėtinių, pardavimų ir administracinių išlaidų biudžetas. Pridėtinių išlaidų biudžetas – tai kiekvienos išlaidų rūšies, kaip pvz. patalpų nuomos, netiesioginio darbo ir kitų išlaidų, ateinančio ataskaitinio laikotarpio planas. Pridėtinių išlaidų planavimo procesas įmanomas tik tuomet, kai šios išlaidos išskaidomos į pastovių ir kintamų išlaidų elementus. Pastovios pridėtinės išlaidos yra planuojamos pasiremiant praėjusių laikotarpių duomenimis, pakoreguojant juos įvertinus laukiamus pasikeitimus. Kintamos išlaidos yra nustatomos pasiremiant planuojamu veiklos lygiu. Mišrių išlaidų prognozė paruošiama pasiremiant mišrių išlaidų formule Y = a + b ∙X Kuomet yra įvertintos ateinančio laikotarpio pridėtinės išlaidos, apskaičiuojama pridėtinių išlaidų norma, pasiremiant tokia lygybe: Ši pridėtinių išlaidų norma bus naudojama tiek rengiant statinius biudžetus, tiek lanksčius biudžetus, tiek priskiriant pridėtines išlaidas konkrečiam gaminiui ar užsakymui. Tarkime, kad įmonėje „Statybiniai blokeliai“ pridėtinės išlaidos jau suplanuotos ir jau apskaičiuota kintamų pridėtinių išlaidų norma, kuri yra 8 Lt/ tiesioginio darbo valandai. Pastovios pridėtinės išlaidos nepriklauso nuo gamybos apimties ir jos parodomos biudžete absoliučia planuojama suma. Tarkime, šioje įmonėje planuojamos pastovios pridėtinės išlaidos sudaro 1,28 mln. per metus (320000 Lt per ketvirtį). Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Pridėtinių išlaidų biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojamos dirbti tiesioginio darbo valandos 36 90 84 30 240 Kintamų pridėtinių išlaidų norma vienai tiesioginio darbo valandai x 8 8 8 8 8 Prognozuojamos kintamos pridėtinės išlaidos 288 720 672 240 1 920 Prognozuojamos pastovios pridėtinės išlaidos 320 320 320 320 1 280 Iš viso pridėtinių išlaidų 608 1 040 992 560 3 200 2.5 lentelė. Pridėtinių išlaidų biudžetas Pardavimo ir administracinių išlaidų biudžetas Pardavimo ir administracinių išlaidų biudžetas – tai ateinančio ataskaitinio laikotarpio planas, kuriame numatoma kiekvienos išlaidų rūšies, kai pavyzdžiui pardavimo skyriaus personalo darbo užmokesčio, administracijos pastato nuomos išlaidų ir pan. prognozė. Šis biudžetas rengiamas pagal tuos pačius principus, kaip ir pridėtinių išlaidų biudžetas. Tai yra, pardavimo ir administracinės išlaidos taip pat turi būti išskaidytos į kintamų ir pastovių išlaidų elementus. Tarkime, kad įmonės „Statybiniai blokeliai“ pardavimo ir administracinės išlaidos jau išskaidytos į kintamas ir pastovias ir parengta analogiškos, kaip ir pridėtinių išlaidų formos, biudžetas. Pardavimo ir administracinių išlaidų paskirstymo bazė paprastai būna parduotų vienetų skaičius. Šioje įmonėje taip pat. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Pardavimo ir administracinių išlaidų biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį 1 ketvirtis 2 ketvirtis 3 ketvirtis 4 ketvirtis Iš viso Prognozuojama pardavimų apimtis vnt. 2 000 6 000 6 000 2 000 16 000 Kintamų pardavimo ir administracinių išlaidų norma vienam gaminiui x 0,05 0,05 0,05 0,05 0,05 Prognozuojamos kintamos pardavimo ir administracinės išlaidos 100 300 300 100 800 Pastovios pardavimo ir administracinės išlaidos: Darbo užmokestis Reklamos išlaidos Nusidėvėjimas Draudimas Komandiruočių išlaidos 35 10 15 4 5 35 10 15 4 5 35 10 15 4 5 35 10 15 4 5 140 40 60 16 20 Iš viso pastovių pardavimo ir administracinių išlaidų 69 69 69 69 276 Iš viso pardavimo ir administracinių išlaidų 169 369 369 169 1 076 2.6 lentelė. Pardavimo ir administracinių išlaidų biudžetas. ABC (Active based cost) metodas. Akivaizdu, kad kaip keičiasi technologijos bei verslo aplinka, taip turėtų kisti ir taikomi verslo valdymo metodai. Daugelis sutiks, kad nėra universalių, šimtmečius tinkančių metodų sprendimams priimti kasdien besikeičiančioje verslo aplinkoje. Vieną iš naujausių metodu yra ABC metodas. ABC metodas remiasi individualizuotu požiūriu į netiesioginių išlaidų paskirstymą, todėl jis labiausiai tinkamas naudoti tokiose verslo šakose: • kuriose yra dideli netiesioginiai išlaidas; • gaminami skirtingi produktai; • nepastovios gamybos apimtys; • darbo sąnaudos yra labai skirtingos; • šakoje yra stipri konkurencija. Tokiose situacijose padarytų klaidų kaštai gali būti labai dideli. ABC metodika nėra sunkiai įdiegiama ir taikoma įmonės veikloje, kadangi didžioji dalis duomenų yra gaunama iš įmonėse kaupiamų apskaitos duomenų. ABC metodo pranašumas prieš TC (tradicinis išlaidų paskirstymas) yra tas, kad naudojant pirmąjį galima tiksliai įvertinti ne tik gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų išlaidas, bet ir vykdomų projektų, klientų aptarnavimo ar atskirų įmonės padalinių išlaidas. Tokia informacija ypač naudinga priimant kainodaros, verslo vystymo sprendimus. Be to, ABC metodas įvertina ir įmonės vidinių darbų apimtis bei kaštus, kas įgalina įmonių vadovus, atsižvelgiant į gautus rezultatus, ieškoti būdų brangius vidinius darbus pakeisti pigiau kainuojančiais arba perduoti jas vykdyti kitoms įmonėms. ABC metodu gauti rezultatai, neteigia, kad reikia atsisakyti nepelningo produkto. Tačiau tai yra signalas, kad ši veiklos sritis neuždirba įmonei pelno, todėl būtina ieškoti galimybių padėčiai pagerinti, o jei to neįmanoma padaryti, viena iš išeičių, yra produkto atsisakymas. Įmonės, kurios savo veikloje yra įdiegę ABC išlaidų paskirstymo sistemą, nori įdiegti ir ABC biudžetų parengimo sistemą. Biudžeto sistema, paremta ABC veiklomis gali tarnauti kaip nuolatinio tobulinimo sistema. Veiklos yra išlaidų priežastis, tuo tarpu sunaudotų išteklių suma priklauso nuo veiklos poreikio, todėl norint parengti ABC biudžetą reikia atlikti tris žingsnius: 1. Identifikuoti veiklas naudojamas įmonėje. 2. Nustatyti kiekvienos veiklos poreikį. 3. Įvertinti išteklius, reikalingus numatomam veiklos lygiui. Jeigu įmonė yra įdiegusi ABC ar ABM (Activity based. Management) sistemą, tai 1 žingsnis jau bus atliktas. Kiekvienos veiklos poreikis turi būti apskaičiuojamas pasiremiant ateinančio laikotarpio pardavimų ir gamybos apimtimi, Taigi kaip tradicinis, taip ir ABC biudžetas pradedamas nuo pardavimų ir gamybos biudžetų parengimo. Tiesioginių medžiagų ir tiesioginio darbo išlaidų biudžetai rengiami taip pat kaip ir tradiciniam.e biudžete, nes šios išlaidos yra tiesiogiai priskiriamos produktams. Pagrindinis skirtumas tarp padalinių ir ABC biudžetų yra pridėtinių ir veiklos išlaidų planavime. Funkciniame biudžete šios išlaidos planuojamos pagal atskiras išlaidų rūšis. Šios išlaidos grupuojamos į pastovias ir kintamas ir planuojamos priklausomai nuo veiklos lygio. Be to šie biudžetai rengiami atskiruose padaliniuose, o vėliau perkeliami į pagrindinį biudžetą. Pavyzdžiui gamybos priežiūros išlaidos pagrindiniame biudžete, tai bus visų padalinių gamybos priežiūros išlaidų suma.. Tuo tarpu ABC biudžetas (planavimas) yra paremtas veiklomis ir biudžetai rengiami kiekvienai veiklai, kuriai reikia išteklių, reikalingų pasiekti ta.m tikrą gamybos a,r pardavimų apimtį. Tarkime veikla yra žaliavų įsigijimas. Šios veiklos poreikis yra tas, kad reikalingos žaliavos įvairių produktų ar paslaugų gamybai. Išlaidų nešėjas yra užsakymų skaičius. Juo matuojamas šios konkrečios veiklos lygis. Tarkime, kad norint įmonę aprūpinti reikiamu žaliavų kiekiu reikia parengti 15000 užsakymų. Tuomet reikia apgalvoti, kokie ištekliai reikalingi, kad ši veikla normaliai funkcionuotų. • darbuotojai (pirkimų agentai); • kanceliarinės priemonės (popierius, pašto ženklai, vokai ir t.t.); • baldai (stalai, kėdės); • kompiuteriai; • biuro patalpos. Tarkime, kad vienas darbuotojas (pirkimų agentas) gali parengti 3000 užsakymų per metus. Vadinasi šiai veiklai realizuoti reikės 5 agentų. Tokiu būdu reikės 5 stalų, 5 kompiuterių ir 1 biuro 5 agentams. Tada biudžete pagal veiklas eilutėje. Žaliavų įsigijimas bus pateiktas toks biudžetas: Darbo užmokestis pirkimų agentams - 200000 Lt; Nusidėvėjimas - 5000 Aprūpinimas kanc. prekėmis -15000 Biuro išlaikymas -6000 Iš viso 226000 Lt 2.2.6 Parduotos produkcijos savikainos biudžetas Šis biudžetas aprūpina reikalinga informacija rengiant parduotos produkcijos savikainos biudžetą ir prognozinį balansą. Tai lyg ir papildomas pagalbinis biudžetas, kuriame apskaičiuojama vieno gaminio savikaina ir įkainojamas gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje. Šis biudžetas parengiamas pasiremiant informacija, sukaupta tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidų, tiesioginio darbo išlaidų ir pridėtinių išlaidų biudžetuose. Kaip ir rengiant kitus biudžetus, taip ir čia, informaciją galima modeliuoti taip, kaip yra patogiau vartotojui. Galimos biudžetų schemos pateiktos žemiau: Vieno gaminio savikainos apskaičiavimas Gamybos išlaidų elementai Vieno kg kaina/ t.darbo val. įkainis Gaminys X Gaminys Y Norma Suma Lt Norma Suma Lt Žaliava a Žaliava b Tiesioginio darbo išlaidos Pridėtinės išlaidos Vieno gaminio savikaina 2.8 schema. Vieno gaminio savikaina. Gatavos produkcijos atsargų likučių laikotarpio pabaigoje biudžetas Gaminys vnt. 1 vnt. savikaina Iš viso X Y 2.9 schema. Gatavos produkcijos atsargų likučio laikotarpio pabaigoje biudžetas. Kai yra sudaryti visi aukščiau išvardinti biudžetai, galima paskaičiuoti ir parduotos produkcijos savikainos biudžetą. Kadangi yra svarstoma, ar dar gaminti produktą, reikia atsakyti į klausimą, kokia yra parduotos prekės savikaina. Ji gali būti paskaičiuota naudojant vidutinių, konkrečių kainų, FIFO ir LIFO metodais. Parenkime įmonės „Statybiniai blokeliai“ gatavos produkcijos atsargų likučio laikotarpio pabaigoje biudžetą. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Gatavos produkcijos atsargų likučių laikotarpio pabaigoje biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį Norma Kaina Suma Tiesioginių žaliavų sunaudojimas 13 kg 0,02 Lt 0,26 Tiesioginio darbo išlaidos 0,015 val. 10 Lt 0,15 Pridėtinės išlaidos: Kintamos pridėtinės išlaidos Pastovios pridėtinės išlaidos 0,015 val. 0,015 val. 8 Lt/val. 5,33 Lt/val. * 0,12 0,08 Vieno gaminio savikaina 0,61 2.7 lentele. Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje biudžetas. Vienetai Vieno vnt. savikaina Suma Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje 100 000 0,61 61 000 2.8 lentelė. Parduotos produkcijos savikainos biudžetas rengiamas pasiremiant kitų biudžetų informacija. Tai tiesioginių žaliavų sunaudojimo, tiesioginio darbo išlaidų, pridėtinių išlaidų ir gatavos produkcijos atsargų likučio laikotarpio pabaigoje biudžetais. Parduotos produkcijos savikainos biudžeto schema Gaminys X Gaminys Y Iš viso Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje Prognozuojamos tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos Prognozuojamos tiesioginio darbo išlaidos Prognozuojamos pridėtinės išlaidos Nebaigtos gamybos atsargų likučių pasikeitimas Prognozuojamas gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje Parduotos produkcijos savikaina 2.10 schema. Parduotos produkcijos savikainos biudžetas. Tarkime, kad įmonėje „Statybiniai blokeliai“ gatavos produkcijos atsargų liktis laikotarpio pradžioje buvo 55000 Lt. Turėdami šią informaciją ir pasiremdami duomenimis iš kitų biudžetų galime parengti šios įmonės parduotos produkcijos savikainos biudžetą. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Parduotos produkcijos savikainos biudžetas (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį Tiesioginių žaliavų sunaudojimo išlaidos 4 160 Tiesioginio darbo išlaidos 2 400 Pridėtinės išlaidos 3 200 Iš viso gamybos išlaidų 9 760 Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje 55 Produkcija paruošta pardavimui 9 815 Atimti: Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje 61 Prognozuojama parduotos produkcijos savikaina 9 754 2.9 lentelė. Parduotos produkcijos savikainos biudžetas. 2.2.7 Prognozuojama pajamų ataskaita Paskutinis veiklos biudžeto parengimo etapas yra prognozinės pajamų ataskaitos parengimas. Ji parengiama pasiremiant pardavimų biudžeto, parduotos produkcijos savikainos biudžeto ir pardavimo ir administracinių išlaidų biudžeto duomenimis. Parenkime nagrinėjamos įmonės prognozinę pajamų ataskaitą. Įmonė „Statybiniai blokeliai“ Prognozinė pajamų ataskaita (tūkst.) Už 2002 metų laikotarpį Pardavimų pajamos 12 000 Atimti: Parduotos produkcijos savikaina 9 754 Prognozuojamas bendrasis pelnas 2246 Atimti: Pardavimo ir administracinės išlaidos 1 076 Prognozuojamas veiklos pelnas 1 170 Atimti: Palūkanų išlaidos Prognozuojamas pelnas prieš apmokestinimą Atimti: Pelno mokestis Prognozuojamas grynasis pelnas 2.10. lentelė. Prognozinė pajamų ataskaita. 2. 3 Finansinio biudžeto parengimo metodika. Pagrindinis finansinis biudžetas apibendrina ir užbaigia biudžetavimo ciklą. Jame prognozuojama įmonės kaip vientiso objekto finansinė būklė ateityje, įvertinus investicijų planą bei funkcinius biudžetus. Grynų pinigų srautų biudžetui sudaryti reikia operatyvios informacijos ( pavyzdžiui, mėnesio ar dar trumpesnio periodo) duomenų. Pelno ir balanso biudžetai prognozuoja įmonės finansinį rezultatą planuojamų metų pabaigoje, todėl apibendrina taktinių (pinigų) biudžetų informaciją. Finansinio biudžeto elementų ryšiai yra pavaizduoti 2.11 schemoje. 2.11 schema. Finansinis biudžetas. 2.3.1 Kapitalo biudžetas. Kapitalo investicijų sprendimų tipai Ilgalaikio turto investicijos – svarbus nekasdieniškas finansų vadybininko darbas. Kartais tokie sprendimai gali labai padidinti įmonės savininkų turto vertę, bet jei didelis projektas pasirodo besąs nesėkmingas, įmonė gali ir bankrutuoti. Ilgalaikės investicijos reiškia, kad dabar išleidžiama didelė pinigų suma, tikintis nemažos naudos ateityje. Be abejo, išleistų pinigų vertė neturėtų būti didesnė už ateities pinigų vertę. Ilgalaikės investicijos – tai įrengimų, pastatų, žemės ir kitokio nekilnojamo turto pirkimas, taip pat naujų gaminių gamyba, naujų rinkų įsisavinimas, veiklos tyrimas ir kiti projektai. Apskritai, bet kurios įmonės ateities sėkmės sprendimai priklauso nuo dabar padarytų finansinių sprendimų. Ilgalaikių investicijų valdymo procesas apima: • sprendimą dėl investicinių projektų reikalingumo; • būsimų pinigų srautų nustatymą; • projekto pasirinkimo sprendimą; • rizikos nustatymą. Įmonės finansininkas turėtų nuolat analizuoti ilgalaikių investicijų galimybes. Sprendimą investuoti priima įmonė, o pasiūlymus įvairių projektų forma ji nuolat gauna iš įvairių šaltinių. Pirmiausia reikia nuspręsti, kad reikia daryti investicijas į ilgalaikį turtą. Antras sprendimas, ar rinktis ilgalaikio turto pakeitimo, ar jo fizinės būklės atstatymo, ar gamybinių pajėgumų išplėtimo projektus. Tarkime priėmėme sprendimą investuoti. Darant prielaidą, kad daugeliu atvejų yra projektų pasirinkimo galimybė, finansininko uždavinys – įvertinti būsimus pinigų srautus ir parinkti tokį projektą, kuris užtikrintų didžiausią naudą akcininkams ateityje. Kodėl reikia žinoti būsimus pinigų srautus? Grynasis pelnas – tai aritmetinis skirtumas tarp uždirbtų pajamų ir patirtų sąnaudų. Jis apibūdina veiklos efektyvumą. Tačiau ir efektyvi veikla gali bankrutuoti, jeigu pritruks pinigų. Todėl finansininkas norėdamas padaryti teisingą sprendimą neapsiriboja vien pelningumo rodikliais, o analizuoja grynuosius pinigų srautus: t.y. ar per tam tikrą laiką gauti pinigai viršija išleistus. Būsimieji pinigų srautai yra skaičiuojami kiekvienam projektui. Kuo skiriasi grynasis pelnas nuo grynojo pinigų srauto? Jeigu Pelno (nuostolio) ataskaita yra parengiama taikant duomenų kaupimo metodą, tai grynojo pelno rodiklis priklauso ir nuo tokių sąnaudų bei pajamų, kurie yra nesusiję su pinigų srautais, kaip pavyzdžiui nusidėvėjimas. Taigi kiekvienas projektas turi būti paremtas pinigų srautais. Darant sprendimus dėl ilgalaikių investicijų lemiamą reikšmę turi pinigų srautų rodikliai, nes pinigų srautų rodikliai realiau negu projekto pelnas apibūdina ekonominę projekto vertę. Juk perkant ilgalaikį turtą užmokami pinigai, todėl ir nauda iš to projekto turi būti įvertinama pinigų rodikliais. Projekto pinigų srautai yra skirstomi į: 1) Pradinės investicijos, taip vadinamas nulinių metų pinigų srautas. Jis visada žymimas su minuso ženklu, kadangi investuojant visada išleidžiami pinigai. 2) Projekto veiklos pinigų srautai. Tai per visą projekto (ilgalaikio turto) egzistavimo laikotarpį vykstantys pinigų srautai. Dažniausiai pinigų gavimai viršija jų išleidimus. 3) Projekto pabaigos pinigų srautai. Tai nustatyto laikotarpio pabaigos, kai pasibaigia ilgalaikio turto egzistavimas, pinigų gavimai (jų gali ir nebūti). Investicijų įvertinimo metodai Panagrinėkime šešis alternatyvius projektus, kurių vertė yra vienoda – 20000 Lt. Projektų įgyvendinimui taikomos kai kurios prielaidos: • kiekvienas iš šių šešių projektų yra vienodai rizikingas, t.y. tikimybė gauti pelną visose šešiose alternatyvose yra vienoda; • investicijos daromos metų pradžioje, o pelnas gaunamas metų pabaigoje; • visų projektų vertė vienoda, o amortizuojami jie per ketverius metus. • gautinas pelnas sutampa su pinigų srautais. Projektas Pradinės investicijos Laukiamas pelnas metų gale 1 metai 2 metai 3 metai 4 metai A 20 000 20 000 0 0 0 B 20 000 8 000 8 000 8 000 8 000 C 20 000 20 000 8 000 7 000 6 000 D 20 000 15 000 7 000 6 000 6 000 E 20 000 6 000 6 000 6 000 20 000 F 20 000 7 500 7 500 8 000 9 000 2.12 schema. Šeši laukiamo pelno projekto variantai. Taigi reikia nuspręsti, kurį iš alternatyvių šešių variantų pasirinkti. Tam reikia juos suranguoti, t.y. nustatyti, kuris galėtų būti pirmas ir t.t. Vizualinis šių šešių projektų analizavimas gali padėti prieiti kai kurių išvadų. Pavyzdžiui: 1. Palyginkime projektus A ir C. C projektas yra geresnis negu A, Kadangi jis duoda pelną, ne tik 1, bet ir 2, 3 ir 4 metais. 2. Palyginkime projektus B ir F: jie abu siūlo 32000 Lt pelną. Tačiau projektas B pirmaisiais metais siūlo 1000 Lt didesnį pelną. Paprastai pirmenybė teikiama ankstesniam pelno gavimui. 3. Palyginkime projektą C su visais kitais projektais. Šis projektas siūlo patį didžiausią pelną ir jis turėtų būti gaunamas pirmaisiais metais. 4. Tačiau ne visada intuicija gali duoti teisingą atsakymą. Palyginkime projektą D ir E. Pagal projektą D tikėtinas pelnas 34000 Lt, tačiau pagrindinė pelno dalis būtų gaunama pirmaisiais dviem metais. Tuo tarpu projektas E žada daug didesnį – 38000 Lt pelną, tačiau didesnė jo dalis būtų gauta paskutiniaisiais metais. Ir nors atrodytų vizualiai nėra sudėtinga tai padaryti, bet tuoj pat susiduriama su sunkumais, kai reikia lyginti keleto skirtingų grupių investicinius projektus. Nors ir atrodo, kad projektas C yra geriausias, tačiau jis gali pasirodyti ne toks geras palyginus su kita grupe projektų. Todėl reikalinga metodika, kurią būtų galima naudoti, ranguojant projektus pagal jų patrauklumą Pagrindiniai kapitalo investicijų sprendimų modeliai yra klasifikuojami į dvi grupes: Paprasti (statiniai) metodai; 1. Diskontiniai (dinamiški) metodai. Paprasti metodai neatsižvelgia į pinigų laiko vertę, tuo tarpu diskontiniai atsižvelgia į pinigų laiko vertę. Tiek vienus, tiek kitus plačiai naudoja įmonės. Paprastieji metodai. Atsipirkimo laikotarpis (Payback Period) Atsipirkimo laikotarpis – tai metų skaičius, per kurį grąžinamos pirminės investicijos. Šio metodo įvertinimo taisyklė yra paprasta – kuo trumpesnis šis laikotarpis, tuo geriau. Pati pagrindinė šio rodiklio apskaičiavimo formulė yra tokia: Atsipirkimo laikotarpis (PP) = Investicijų vertė Metinis pinigų srautas Pavyzdžiui B projekto atsipirkimo laikotarpis yra 20 000 Lt / 8 000 Lt = 2,5 metų. Tačiau šią paprastą formulę tiesiogiai galime naudoti tik tada, kai pinigų srautai per visus laikotarpius yra vienodas. Jeigu pelnas atskirais laikotarpiais skiriasi, tuomet atsipirkimo laikotarpis skaičiuojamas etapais. Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti D projekto atsipirkimo laikotarpį imame 15000 Lt iš pirmų metų ir trūkstamus 5000 iš antrų metų. Iš čia: PP D = 15000/15000 + 5000/7000 = 1 + 0,714 = 1,714 metų. Atitinkamai apskaičiuokime kitų projektų atsipirkimo laikotarpius ir suteikime jiems rangus. Projektas Atsipirkimo laikotarpis Rangas A 1 1 B 2,5 4 C 1 1 D 1,714 3 E 3,1 6 F 2,65 5 2.11 lentelė. Atsipirkimo laikotarpių projektai. Kartais atsipirkimo laikotarpio apskaičiavimo formulė gali būti šiek tiek modifikuojama priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, jeigu numatyta, kad įmonės pradinės investicijos turės likutinę vertę, tuomet skaičiuojant atsipirkimo laikotarpį į tai reikia atsižvelgti: PP = Pradinė investicijų vertė – Likutinė investicijų vertė Metinis pinigų srautas Jeigu įmonė investicinių projektų įvertinimui naudoja ne pinigų srautų rodiklį, o grynojo pelno rodiklį, tuomet: PP = Pradinė investicijų vertė Metinis grynasis pelnas – Metinė nusidėvėjimo suma Šis metodas mėgstamas įmonės vadovų dėl savo paprastumo. Jį lengvai supranta bet kuris darbuotojas: t.y. kuo daugiau laiko reikia tam, kad projektas atsipirktų, tuo didesnė rizika. Įmonės, turinčios rizikingus pinigų srautus bei likvidumo problemų, bus linkę investuoti į projektus su trumpesniu atsipirkimo laikotarpiu. Taip pat projektai su trumpesniu laikotarpiu gali būti patrauklūs įmonių vadovams dėl asmeninių sumetimų. Tačiau šis metodas turi ir nemažai trūkumų. 1. Atsipirkimo laikotarpio rodiklis visiškai ignoruoja kitų laikotarpių po atsipirkimo gautiną pelną. 2. Atsipirkimo laikotarpio rodiklis neatsižvelgia į būsimų pinigų vertės kitimą. 3. Netgi apskaičiavus atsipirkimo laikotarpį, nėra aišku, koks jis iš tikrųjų turi būti (t.y. koks yra normatyvas). Pvz., ar jis turi būti vienodas visiems projektams nekreipiant dėmesio į tai, kad kai kurie gali būti susiję su didele rizika. 4. Apskaitinė pelno norma Šis metodas gan paprastas ir patrauklus, jis dažnai naudojamas praktikoje. Jo esmė tokia: apskaičiuojamas vidutinis projekto pelningumas po mokesčių ir atėmus visas nusidėvėjimo išlaidas. Kitaip tariant tai buhalterinis pelningumas, kuris nustatomas, remiantis apskaičiavimo metodika, taikoma apskaitoje. Tarkime, kad mūsų pavyzdyje pirminės investicijos skirtos įrengimų įsigijimui. Įrengimų tarnavimo laikas 4 metai, tuomet nusidėvėjimas sudaro 5000 litų per metus. Per pirmus metus iš kiekvieno iš šešių projektų bus gautas toks. Projektas Pinigų srautai (pelnas) Nusidėvėjimas Apskaitinis pelnas A 20 000 5 000 15 000 B 8 000 5 000 3 000 C 20 000 5 000 15 000 D 15 000 5 000 10 000 E 6 000 5 000 1 000 F 7 500 5 000 2 500 2.12 lentelė. grynasis apskaitinis pelnas. Nusidėvėjimas savo esme yra išlaidos, kurios neapmokamos pinigais, ir jos atimamos skaičiuojant grynąjį apskaitinį pelną. Kad geriau suvoktume šį skirtumą pateiksiu pavyzdį. Tarkime, įmonės praėjusių metų veiklos rezultatai yra tokie (aiškumo dėlei tarkime, kad pajamos sutampa su įplaukomis, o sąnaudos su išlaidomis): Pardavimų pajamos 30 000 Bendrosios išlaidos 20 000 Tarpinis pelnas 10 000 Nusidėvėjimas 5 000 Apskaitinis grynasis pelnas 5 000 Tai yra piniginių įplaukų prasme mes gautume 10000 litų pelną, o apskaitine prasme mūsų pelnas sudarytų tik 5000 litų. Būtent apskaitinis pelnas ir bus naudojamas apskaičiuojant apskaitinio pelno koeficientą. Apskaitinio pelno koeficientas = Vidutinis metinis grynasis apskaitinis pelnas / Vidutinė metinė investicijų vertė. Vidutinis metinis grynasis apskaitinis pelnas = (Pinigų srautai per visą laikotarpį – nusidėvėjimo suma)/metų skaičius. Kiti analitikai vardiklyje naudoja ne vidutinę metinę investicijų vertę, o pradinę investicijų vertę atimdami likutinę vertę. Tai didelės įtakos rezultatams neturi, svarbu kad tik ta pati bazė būtų naudojama visiems analizuojamiems projektams. Pirmuoju atveju pelningumo rodiklis visuomet bus didesnis, antruoju atveju mažesnis. Apskaičiuokime C projekto apskaitinio pelno normą. C projekto vidutinis metinis grynasis apskaitinis pelnas yra 5250 litų. T.y. iš grįžtančios 41000 litų sumos atimame 20000 litų nusidėvėjimo sumą, o gautą rezultatą daliname iš 4 (metų skaičius). Vidutinė metinė investicijų vertė = (Pradinė investicijų vertė + Likutinė investicijų vertė)/2 C projekto vidutinė metinė investicijų vertė = (20000 + 0)/2 = 10000 litų Tai logiškai paaiškinama taip, kad pirmų metų pradžioje įrengimų vertė yra 20000 litų, o metų pabaigoje atėmus nusidėvėjimą, jau tik 15000 litų, vadinasi vidutinė pirmų metų įrengimų vertė yra 17500 litų, taip apskaičiavus antrų metų vertė yra 12500 litų, trečių metų vertė 7500 litų, o ketvirtų – 2500 litų. Visų keturių metų vidutinė įrengimų vertė yra (17500 + 12500 + 7500 + 2500)/4 = 10000. Tokiu būdu C projekto apskaitinė pelno norma yra 5250/10000 = 0,525 = 52,5% Kitų projektų apskaitinio atsipirkimo koeficientai yra tokie: A – 0; B – 0,30; C- 0,525; D – 0,35; E – 0,45; F – 0,30. Atitinkamai pagal tai suteikiami ir rangai. Apskaitinio pelno koeficientas plačiai naudojamas kaip lengvai suprantamas rodiklis. Jis apima visų metų pelnus, be to sutampa su buhalterine grynojo pelno apibrėžimu. Tačiau kaip ir pirmasis rodiklis, taip ir šis neįvertina pinigų vertės, o taip pat nenurodo normatyvų pagal kuriuos būtų priimami ar atmetami projektai. Diskontiniai metodai Diskontavimo esmė Diskontavimo metodai yra paremti pinigų laiko vertės koncepcija. Tai yra geriau gauti dolerį šiandien, negu po metų. Taip yra dėl dviejų priežasčių: 1) pinigai turi laiko vertę, 2) ateitis nėra garantuota. Pinigų laiko vertė gali būti išreikšta formule: Būsimoji vertė = Dabartinė vertė * (1 + palūkanų norma)metų skaičius, Arba Fn = P(1 + r)n, kur Fn – būsimoji pinigų vertė; P – dabartinė pinigų vertė; r – palūkanų norma; n – metų skaičius. Tarkime, jeigu šiandien investuotume 100 Lt, kokia bus pinigų vertė po dviejų metų, jeigu palūkanų norma 8 proc. 100(1+0,08)2 = 116,64 Lt Investuotas 100 litų per 2 metus turi uždirbti ne mažiau kaip 16,64 litus. Įmonės be būsimosios pinigų vertės dažnai skaičiuoja būsimųjų pinigų srautų dabartinę vertę. P = Fn / (1 + r)n Tarkime, investuotojas tikisi, kad per 2 metus pinigų srautai sudarys 500 Lt. Kokia dabartinė pinigų vertė, jei palūkanų norma 12 procentų. 500 / (1 + 0,12)2 = 398,50 Lt; Tarkime, šiandien paskolinau 1000Lt. Po 10 metų žadama grąžinti 2000 Lt (palūkanų norma 8 proc.). Ar naudingas sandėris. Galime apskaičiuoti būsimą pinigų vertę: Būsima vertė = 1000 (1 + 0,08)10 = 1000 * 2,1589 = 2159 Lt. Procesas, kuomet perskaičiuojami pinigų srautai atsižvelgiant į palūkanų normą ar reikalaujamą pelningumą, vadinamas pinigų diskontavimu. Palūkanų norma ar pelningumo norma, vadinama diskonto norma. Skaičiavimai formulėmis yra teisingi, tačiau darboimlūs. Paprasčiau dabartinę ir būsimąją pinigų vertę skaičiuoti pasiremiant lentelėmis. Grynosios dabartinės vertės metodas (Net present value) Yra du pagrindiniai diskonatavimo metodai, skirti investiciniams projektams priimti. Pirmasis yra grynosios dabartinės vertės metodas. Grynoji dabartinė vertė apskaičiuojama kaip skirtumas tarp dabartinės diskontuotos pinigų vertės ir kapitalinių investicijų: Grynoji dabartinė vertė (NPV) = Dabartinė diskontuota vertė – Bendra investicijų suma Naudojant šį metodą sprendimų priėmimo taisyklė yra tokia: priimami visi projektai, kurių NPV≥0, o atmetami visi, kurių NPV

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!