Darbo ekonomika

 DARBO EKONOMIKA Rekomenduojama literatūra: 1. Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. K. Technologija, 1998. 2. Martinkus B. Sakalas A. Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, Technologija, 2000. 3. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. Kaunas. Technologija. 1996. 4. Česynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai. V., VU leidykla, 1996. 5. Ekonomika truda i socialno - trudovyje otnošenija. (Pod. red. G.G. Melikjana, R. P. Kolosovoj), Moskva, Izd. Mosk. u-ta, 1996. 6. Rofe A. I. Ekonomika i sociologija truda. Moskva, 1996. 7. Rofe A.I. Rynok truda, zaniatostj naselenija, ekonomika resursov dlja truda. M. 1998. 8. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1999. Statistikos departamentas. Vilnius, 2000. 9. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1999. JT vystymo programa. V. 1999. 10. ilo.org [Tarptautinės darbo organizacijos tinklalapis]. 1. ĮVADAS Į DARBO EKONOMIKOS DISCIPLINĄ 1.1. Objektas Ekonomika – graikų filosofo Ksenofonto (apie 430 – 354 m. pr. Kr.) panaudotas terminas (oikonomikos), susidedantis iš dviejų sąvokų: “ūkis” ir “dėsnis”. Dėl to, ekonomikos terminą galime traktuoti, kaip “ūkį, besitvarkantį pagal tam tikrus dėsnius, taisykles”. Kadangi Senovės Graikijos ūkis buvo suprantamas tik saura natūralaus namų ūkio prasme, todėl ir to laikotarpio ekonomika buvo traktuojama kaip namų ūkio tvarkymo menas. Laikui bėgant ekonomikos sąvokos turinys kito, plėtėsi. Dabar šia sąvoka vadinama atskiro subjekto, šalies, net pasaulio ūkis, mokslo žinių apie ūkį, ūkininkavimą bei santykius tarp žmonių ūkininkavimo procese, visuma. Todėl, dėl savo tyrimų objekto sudėtingumo, ekonomikos mokslų sistema susideda iš daugelio sudėtinių dalių (pasistemių): • Ekonomikos teorija (makroekonomika ir mikroekonomika), nagrinėjanti bendruosius pažinimo principus bei metodus, žmonėms bendraujant materialinių gėrybių gamybos, skirstymo, mainų bei vartojimo sferoje (Vakarų šalyse šis mokslas dažniausiai vadinamas “economics” vardu; kitas to mokslo krypties pavadinimas, ypač buvęs populiarus komandinės ekonomikos sąlygomis, yra politinė ekonomija); • Ūkio šakos ekonomika. Tai pramonės, statybos, prekybos, žemės ūkio, transporto ir kt. šakų ekonomika Joje detalizuojami bendrieji ekonomikos teorijos dėsningumai, atsižvelgiant į konkrečios šakos specifiką, pagrindžiami jos efektyvaus funkcionavimo pagrindai; • Gamybos veiksnių (išteklių) ekonomika. Tai žemės, darbo, kapitalo ekonomika. Šiame pasistemyje detalizuojami atskirų išteklių efektyvinimo klausimai. Kaip atskira disciplina dažniausiai dėstoma darbo ekonomika. Darbo ekonomika, kalbant lakoniškai, nagrinėja sprendimų, kuriuos priima kiekvienas darbo rinkos dalyvis padarinius. Darbo ekonomikos tiriamus sprendimus, pagal darbo rinkos dalyvius, galima suskirstyti į 3 grupes: • Individų sprendimai. Jie kuria darbo jėgos pasiūlą. Šiai grupei priklauso kiekvieno žmogaus sprendimai: kokį išsimokslinimą ir profesiją įgyti, kokią ūkio šaką ar veiklą pasirinkti, dirbti vienur ar išeiti ir ieškotis darbo kitur, kokio darbo užmokesčio lygio tikėtis, siekti karjeros versle, valdininko ar politiko darbe, kada išeiti į pensiją, kada kurti šeimą, kiek auginti vaikų ir t.t. • Firmų (darbdavių) sprendimai. Jie kuria darbo jėgos paklausą. Darbdaviai priima sprendimus: į kokį verslą (šaką, įmonę) investuoti savo kapitalą, kiek darbuotojų samdyti, kokio dydžio darbo užmokestį mokėti, kiek valandų jie turi dirbti, kada ką atleisti iš darbo ar galbūt iš viso uždaryti įmonę, kaip formuoti socialinę firmos politiką ir t.t. Visi šie sprendimai priimami valstybės formuojamos teisinės aplinkos sąlygomis, veikiant konkurencijai, šakų ir įmonių restruktūrizacijai, vykstant darbo išteklių sudėties pokyčiams ir daugeliui kitų sąlygų. • Valstybės sprendimai. Jais bandoma subalansuoti individų ir firmų sprendimus. Valstybė, per parlamentą (Seimą), Vyriausybę, teismus priima daugelį sprendimų, kurie formuoja teisinę aplinką darbo rinkai formuotis, kuri gali būti palanki darbdaviui ar darbuotojui, išlaikoma pusiausvyra ar nė vienai pusei nepalanki. Valstybė gali imtis didesnės naštos bandant paremti minimalias pajamas per transferų politiką, perskirstant biudžeto pajamas, (jei vykdoma socialios rinkos politika), didindama ar mažindama užimtumą valstybiniame sektoriuje. Didėdėjant ekonomikos liberalizacijai, valstybės vaidmuo ekonomikoje mažėja. Taigi, darbo ekonomikos objektas yra individų, darbdavių ir valstybės institucijų sprendimai ir jų padarinių nagrinėjimas. Šį objektą konkretinant, galime teigti, kad darbo ekonomika analizuoja darbo pasiūlos ir paklausos veiksnius, jų tarpusavio sąveiką darbo rinkoje. Darbo pasiūla apima daugelį aspektų: a) kiekybinius: gyventojų skaičiaus pokyčius, migraciją, gyventojų dalyvavimą darbo jėgos pasiūloje, darbo trukmę ir t.t. bei kokybinius: b) išsimokslinimas, profesinis pasirengimas, darbuotojų amžiaus sudėtis, sveikatingumas, aktyvumas ir t.t. Analizuojant darbo paklausą, dėmesys koncentruojamas į firmų reakciją į situaciją prekių bei paslaugų rinkose, taip pat šalies ir pasaulio makroekonominėje situacijoje, į darbo užmokesčio lygio pokyčius, teisinės aplinkos pasikeitimus (padidinant minimalų darbo užmokestį, dalis darbuotojų atleidžiami iš darbo ir pan.). Darbo pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika lemia šiuos darbo rinkos padarinius: darbo užmokestį, užimtumą, nedarbą. Tačiau pastaruosius rodiklius paveikia ne vien darbo pasiūla ir paklausa, bet ir įstatymai, profsąjungų veikla, darbo ginčų sprendimo tvarka. Taigi, darbo ekonomika nagrinėja ir šiuos aspektus. Antra vertus, darbo ekonomikai svarbus dar vienas aspektas - visų šalies gyventojų gyvenimo kokybė, jo pokyčiai. Tai irgi įeina į darbo ekonomikos kurso turinį. Darbo ekonomika, kaip studijų objektas glaudžiai susijusi su daugeliu ekonominių ir socialekonominių disciplinų: ekonomikos teorija, ypač mikroekonomika, valstybės ekonomine politika, bendrąja ir darbo statistika, sociologija, vadyba, darbo teise, darbo organizavimu, personalo valdymu, atskirų šakų ekonomikomis, ergonomika ir kt.Vienos jų pasitarnauja kaip metodologinis pagrindas nagrinėjant darbo ekonomikos problemas, kitos siūlo konkrečias priemones bei pagrindžia būdus, kaip jas įgyvendinti. Darbo ekonomikos mokslo turinys ir tikslai laikui bėgant kinta. Komandinės ekonomikos laikotarpiu, pavyzdžiui, žemės ūkio šakos darbuotojams buvo keliamas uždavinys – aprūpinti tuometinės SSRS gyventojus maistu ir pramonės žaliavomis (t. y. žemės ūkio subjektai be jokių išlygų turėjo paklusti valstybės keliamiems planiniams tikslams ir juos besąlygiškai įgyvendinti). Visas valstybės partinis bei administracinis aparatas buvo pajungtas tam, kad valstybės keliami tikslai žemdirbiams būtų įvykdyti (tai, beje, retai pasisekdavo). Tiek ūkininkavimo formos ir būdai, tiek darbo užmokesčio nustatymo, pelno skirstymo, investicijų naudojimo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Santykiuose tarp darbuotojų (netgi specialistų) dominavo vertikalus bendravimo būdas: aukštieji partinės bei administracinės hierarchijos pareigūnai perduodavo komandas žemesniesiems, o šie – dar žemesniems.. Taip buvo žlugdoma asmens iniciatyva, sudaroma totalinio neatsakingumo atmosfera, galų gale, patiriami dideli materialiniai nuostoliai, deformuojami žmonių savitarpio santykiai, dingsta iniciatyvumas bei kūrybiškumas. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbuotojai - žemės ūkio gamintojai patys pasirenka savo veiklos tikslus – dirbti žemės ūkyje ar pereiti į kitokį verslą; kurti prekinį ūkininko ūkį, dirbti žemės ūkio bendrovėje ar pasitenkinti mažaprekiniu socialinės šalpos dariniu – sodybiniu ūkiu. Rinkos ekonomikos sąlygomis valstybė gali paveikti žemdirbius tik netiesiogiai, sukurdama atitinkamą teisinę bei makroekonominę aplinką, panaudodama vienokius ar kitokius ekonominius bei socialinius svertus. Dirbant šiomis sąlygomis, pakinta ir žemės ūkio darbuotojų santykiai: dominavę vertikalūs pavaldumo santykiai laipsniškai keičiasi į horizontaliuosius – partnerystės santykius. Dėja, visas šis procesas yra lėtas, sudėtingas ir prieštaringas. Dėl to lėta ir techninė, technologinė bei ekonominė žemės ūkio pažanga. 1.2. Darbo ekonomikos mokslo uždaviniai Atsižvelgiant į ekonominę, demografinę bei socialinę situaciją Lietuvos ūkyje bei visuomenėje, taip pat pasaulio prekių bei paslaugų rinkose, darbo ekonomikai keliami uždaviniai mūsų šalies sąlygomis dabarties etape gali būti taip detalizuojami: • Išsiaiškinti teorinius darbo ekonomikos klausimus, kurie padėtų suformuoti ekonominių žinių sistemą, reikalingą ekonomikos specialistui; • Susipažinti su Lietuvos darbo jėgos ištekliais, jų kiekybiniais bei kokybiniais pokyčiais, užimtumu, parengimo problemomis ir jų sprendimo būdais; • Išnagrinėti darbo rinkos esmę, nedarbo problemą ir jo mažinimo galimybes; • Suvokti socialinės partnerystės principus ir kolektyvinių ginčų sprendimo būdus; • Išnagrinėti darbo laiko išteklius, jo geresnio panaudojimo būdus, darbo ir poilsio režimą (ši problema bus analizuojama kitoje disciplinoje – “Darbo organizavimas ir apmokėjimas”); • Išsiaiškinti darbo ir socialinių kaštų formavimo problemas pereinamuoju laikotarpiu; • Išanalizuoti žmonių darbinės veiklos rezultatyvumą, pagrįsti darbo efektyvinimo priemones ir būdus; • Išnagrinėti darbo išteklių valdymo problemas; • Išsiaiškinti gyvenimo kokybės sampratą ir ryšį su darbo efektyvumu ir gerinimo galimybes. Darbo ekonomikos mokslui keliamų uždavinių analizė bei sprendimo metodų ir būdų paieškos sudaro šio mokslo studijų turinį. 1.3. Tyrimo metodai Norint tinkamai pažinti ekonominius reiškinius bei procesus, reikia gerai išstudijuoti jų tyrimo būdus, t. t. tyrimo metodologiją. Tik teisingai parinkus metodologiją, galima tiksliai suformuluoti problemą, ją racionaliai spręsti ir gauti pagrįstas išvadas. Kaip ir daugelyje kitų taikomųjų mokslų, darbo ekonomikoje, pirmiausia, pasitelkiami bendriausi (filosofiniai) mokslinio pažinimo metodai: indukcija, dedukcija, analizė ir sintezė. Atliekant konkrečius tyrimus, darbo ekonomika, kaip ir kitos šakų bei išteklių ekonominės disciplinos dažniausiai naudojasi šiais metodais: • Istoriniu. Tiriant šiuo metodu, išsiaiškinama ekonominių reiškinių ar procesų atsiradimo ir buvimo (funkcionavimo) priežastys, periodizacija, vidinės struktūros kaita, vystymosi paskatos ir prognozės (pvz., darbo išteklių dydžio, struktūros, užimtumo kaita tarpukario, sovietiniu laikotarpiu ar atgavus nepriklausomybę). • Statistiniu. Šiuometodu tiriami visuomeninio gyvenimo masiniai reiškiniai ar procesai. Statistinio metodo instrumentų arsenalas gausus: masinių reiškinių stebėjimas; ekonominis grupavimas, apskaičiuojant santykinius dydžius, vidurkius, variacijos rodiklius ir kt; ryšio tarp reiškinių nustatymas ir kt. Šis metodas naudojamas praktiškai visuose ekonominiuose bei socialekonominiuose tyrimuose, kur nagrinėjama masinė ar atrankinė statistinė informacija, renkami ir apdorojami sociologinių tyrimų duomenys. Tai populiariausias ir universaliausias metodas. • Monografiniu. Šiuo metodu analizuojami ir aprašomi vieno tipo visuomeniniai reiškiniai ar apibendrinama atskirų ūkio subjektų patirtis. Istorinis metodas dažnai siejamas su statistiniu ir monografiniu. • Eksperimentiniu. Šiuo metodu tiriama, kada norima nustatyti atskiro veiksnio poveikį rezultataui, jų sąveiką sukėlus specialiomis priemonėmis. Tai labai populiarus tyrimo metodas gamtos bei technikos moksluose, kur pasekmė dažnai priklauso nuo vienos priežasties ir gali būti lengvai patikrinama dirbtinomis sąlygomis. Tačiau eksperimentai gali būti taikomi ir darbo ekonomikoje: pagrindžiant darbo apmokėjimo sistemą, darbo ir poilsio režimą, ieškant racionalių darbo ir gamybos procesų organizavimo formų . • Balansiniu. Šiuo metodu operuojama, kada tiriami dvipoliai reiškiniai ar procesai (pajamos – išlaidos, eksportas – importas, aktyvas-pasyvas, ir t. t.). taip galime skaičiuoti darbo išteklių balansus teritorijose, prognozuojant jų raidos perspektyvas, darbo laiko balansus ir pan. • Matematiniu. Šis metodas gali būti detalizuojamas daugybe konkrečių būdų (gamybinių funkcijų analizės, faktorinės analizės, matematinio programavimo ir t. t.). Šiuo metodu nustatomas reiškinių ar procesų kitimo tipas, ryšio forma, esmingumas, kiekybinė veiksnio įtaka rezultatui, pagrindžiama optimali sistemos struktūra, prognozuojama tolesnė reiškinio ar proceso raida ir t. t. Iš esmės matematiniai metodai yra statistinių metodų tąsa. Jie atskleidžia naujas galimybes, ypač nustatant kiekybinius “priežasties- pasekmės” ryšius, optimaliai išdėstant išteklius, žmonių ir krovinių judėjimo maršrutus, prognozuojant reiškinių ir procesų raidą ir t.t. Tačiau perdėtas ekonomikos matematizavimas ją daro vis formalesne, dingsta jos socialumas, humanitariniai aspektai. Ekonominius reiškinius ar procesus galima tirti vienu kuriuo nors tyrimo metodu arba naudojant jų kombinacijas. Patikimiausių rezultatų pasiekiama, kada naudojami keli tyrimo metodai, išanalizuojantys tiek kokybinę, tiek ir kiekybinę reiškinio ar proceso pusę. Patikimiems tyrimų rezultatams gauti, svarbu ne vien tyrimo metodai, bet ir patikima (ir pakankama) informacija. Darbo ekonomikos tyrimuose daugiausia naudojamasi Lietuvos Respublikos Statistikos departamento sukaupta ekonomine informacija, taip pat žinybine: ministerijų, departamentų, kitų valstybės bei valdžios institucijų, taip pat mokslinio tyrimo įstaigose sukaupta medžiaga. Papildomą pirminę informaciją iš ūkio subjektų, atskirų asmenų (jiems sutikus) gali surinkti ir pats tyrėjas apklausos, anketavimo ir kitais būdais. 1.4. Darbo ekonomikos mokslo tyrimai ir tyrėjai Darbo ekonomikos, darbo organizavimo ir vadybos mokslą kūrė saugelis mokslininkų bei praktikų. Jų tarpe paminėtini: Frederikas W. Teiloras (Tailor)(1856 – 1915)amerikiečių inžinierius, mokslinio įmonių valdymo sistemos kūrėjas (vad. “teilorizmo” pradininkas). Vietoje to, kad būtų vien mokomasi iš patirties ir padarytų klaidų, jis pasiūlė laikytis iš anksto suformuluotų principų: a) kiekvienos operacijos ar veiksmo, judesio tikslingumas, racionalus laiko panaudojimas (darbo dienos fotografija, atmetant nereikalingus veiksmus, judesius, gaišatį), siekiant surasti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą, b) darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais, t.y. taip, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka. C) tinkamų įrankių parinkimas, d) diferencinės darbo užmokesčio sistemos pritaikymas – daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams, e) glaudūs ryšiai tarp administracijos ir darbuotojų, siekiant teisingai paskirstyti atsakomybę paskirstymas tarp darbininkų ir vadovybės f)mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas. F. Teiloras tikėjo, kad administracijos ir darbininkų tikslas yra bendras – padidinti darbo našumą, o galų gale - ir pelną. Tailorizmo principų laikymasis žymiai padidino darbo našumą ir užmokestį, tačiau darbininkai ir profsąjungos ėmė prieštarauti tiems principams, bijodami, kad intensyviai dirbdami darbininkai išseks, bus greičiau atleisti iš darbo. Tai skatino profsąjungų veiklos aktyvėjimą, darbininkų jungimąsi į profsąjungas, jų kovą prieš darbdavius. Teiloro mokslinio valdymo teoriją vėliau koregavo Fordas, Fajolis ir kt. Henry Fordas (1863 – 1947) – automobilių gamybos pradininkas JAV. Kilęs iš ūkininkų šeimos. 1903 m. įsteigė “Hord motor company”. Sukūrė gamybos organizacijos sistemą, kurioje gamybos procesai sujungti pagal technologinį tęstinumą nepertraukiama grandine ir paremti masine srovine gamyba (konvejeriu). Jo įmonėse buvo uždirbama daugiau negu kitose JAV automobilių įmonėse. 1914 m. H. Fordas įvedė 8 val. darbo dieną. Jo įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, poilsio vietos, higienos patogumai, gera estetinė patalpų išvaizda. Šiai pramonės darbo organizavimo sistemai vėliau prigijo “fordizmo” pavadinimas. Pažymėsime svarbiausius H. Fordo gamybos organizavimo principus: 1. Vertikali įmonės struktūra. H. Fordas savo įmones aprūpindavo viskuo, kas reikalinga automobilių gamybai. Dėl to jis nepriklausė nuo konjunktūrinių pokyčių su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose . be to jis galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas, kad būtų laiku ir pakankamai pateikta komplektuojančių detalių, medžiagų reikalingų automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba. 3. Standartizavimas. H. Fordo įmonėse buvo gaminamas tik vienas automobilio tipas (buvo tik keli automobilio kėbulo tipai). 4. Visiškas gamybos mechanizavimas- rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašinomis. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną smulkią gamybos proceso dalį. Dėl to darbininkas tą operaciją labai greitai išmokdavo. Tačiau darbas buvo labai monotoniškas, nuobodus. Henris Fajolis (H. Fayolle) (1841 - 1925). Laikomas klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį ir pirmasis tai susistemino. Toliau plėtojo F. Teiloro idėjas, ypač jas pritaikydamas įstaigų administravimui. Literatūroje pateikiama vadinamųjų. 14 Fajolio valdymo principų: 1) Darbo pasidalijimo būtinumas. Tai sumažina tikslų, kuriems reikia skirti dėmesį skaičių, todėl galima geriau susikoncentruoti prie svarbiausių. Kuo daugiau žmonių specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau atlieka savo darbą (tai svarbu diegiant konvejerių sistemas); 2) Valdžia. Vadovas turi turėti ne tik teisę įsakinėti, bet ir asmeninį autoritetą, kompetenciją; 3) Drausmė. Firmos ir darbuotojo susitarimų laikymasis. Tai geras vadovavimas visuose lygiuose, atlyginimas už geresnę darbo kokybę ir baudos už prasižengimus; 4) Komandų vienovė. Darbuotojas turi gauti nurodymus tik iš vieno asmens; 5) Krypties vienovė. Toms operacijoms, kurių tikslas tas pats, turi vadovauti vienas vadovas pagal vieną planą; 6) Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Bendriems tikslams turi būti pirmenybė prieš asmeninius ir grupinius; 7) Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti teisingai atlyginama ir darbdaviams ir darbuotojams. Atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės; 8) 8) Centralizacija. Turi būti optimali centralizacija; 9) 9) Hierarchija. Valdymo aparate turi būti organizacijos siekius atitinkanti struktūra ir ryšiai.; 10) Tvarka. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir tokį darbą, kuriam jie labiausiai tinka; 11) Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams (gerumo ir teisėtvarkos derinys); 12) Personalo stabilumas. Didelė kaita trukdo sėkmingai dirbti; 13) Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, nors gali būti ir klaidų; 14) Kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo. Tikslinga, kur įmanoma bendrauti žodžiu, bet ne raštais. Henris L. Ganttas (1861-1919). Kartu su Teiloru vykdė keletą bendrų projektų. Tobulino darbo užmokesčio sistemą darbininkams bei žemesniojo lygio vadovams. Siūlė viešai skelbti kiekvieno darbininko darbo rezultatus diagramose, išryškinant kada koks darbininkas darbo užduoties neįvykdydavo. Taip Ganttas davė pradžią kalendoriniam planavimui. Pagrindė vadinamojo “Kritinio kelio paieškas”, kada laiko skalėje atidedamos įvairių darbų apimtys, surandamos “siauriausios” vietos (didžiausi darbų krūviai) ir ieškoma būdų, kaip juos optimizuoti (dabar naudojant kompiuterius). Maksas Veberis (1864 – 1920) vokiečių sociologas.jis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Jo manymu, kiekviena kokių nors tikslų siekianti organizacija turi turėti griežtai nustatytą chierarchiją, valdoma pagal griežtai nustatytas taisykles. Veikla ir tikslai turi būti racionaliai apgalvoti ir apibrėžtas darbo pasidalijimas. Pripažino kompetencijos svarbą, darbo vertinimą tik pagal rezultatus. Racionaliai biurokratijai negali būti lipdoma negatyvi etiketė. Teodoras Šulcas (Theodore W. Schultz) (1902 - ..)JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, vienas iš žmogiškojo kapitalo teoretikų, taip pat globalių agrarinės ekonomikos problemų sprendėjas. Jo žmogiškojo kapitalo teorija teigia, kad lemiamas veiksnys, padedantis garantuoti žmonių gerovę, yra investavimas į žmones, nes lėšos, įdėtos į žmogiškąjį kapitalą, duoda didesnį BVP prieaugį, negu lėšos, įdėtos į pagrindinį kapitalą. Lemintys veiksniai, leidžiantys padidinti neturtingų šalių gerovę, yra ne tiek žemė ar pasėlių plotai, bet gyventojų kokybės gerinimas, investuojant daugiau į išmokslinimą bei sveikatos apsaugą. Parašė veikalų apie globalinių agrarinės ekonomikos problemų sprendimą, investicijas į žmogiškąjį kapitalą.(” Investicija į žmogiškąjį kapitalą”, “Išsimokslinimo ekonominė vertė” ir kt). Vytautas Andrius Graičiūnas (1898 08 17 Čikagoje, –apie 1950, kitur skelbiama, kad 1952 m. sausio mėn. Sibire) Amerikoje gimęs lietuvis, inžinierius, įmonių organizavimo specialistas. 1914-1917 studijavo Čikagos universitete administracijos ir komercijos s[ecoalybę, 1919 m. baigė karo aviacijos mokyklą Grenoblio universitete. 1920-1923 m. studijavo Armour technologijos institute Čikagoje, kurį baigė įgydamas mechanikos inžinieriaus kvalifikacinį laipsnį. Pasižymėjo JAV organizuodamas dideles įmones. 1926 metais bandė įsikurti Lietuvoje, Kaune. Siūlė “Metalo” firmos vadovybei įkurti “Fordo” koncerno automobilių surinkimo įmonę, kuri galėjusi tenkinti nemažą dalį Rytų Europos rinkos automobiliams. Pritarimo ir paramos nesusilaukė, todėl 1927 m. išvyko į V. Europą, kur Šveicarijoje, Pancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje sėkmingai organizavo dideles įmones. 1935 metais V. Graičiūnas vėl grįžo į Lietuvą. Buvo kaip vadybos patarėjas Lietuvos aviacijoje ir ginklavimosi valdyboje, vėliau Lietuvos valstybės teatre ir Lietuvos filmo bendrovėje. Dirbo Vutauto D. U-te Buvo aktyvus mokslinės vadybos idėjų (ypač F. Teiloro) propaguotojas. 1938 m. Lietuvoje įkūrė mokslinės vadybos draugiją. Buvo jos pirmininkas. Po karo 1945-1949 m. dėstė Kauno universitete. Vėliau buvo bolševikų įkalintas ir žuvo Sibire (nusižudė). V. Graičiūnas kaip mokslininkas išgarsėjo Europoje. 1929 m. V. Graičiūnas dalyvavo IV-jame vadybos kongrese Paryžiuje. Tuo laiku buvo parašytas jo vienintelis teorinis darbas –straipsnis “Organizacijos vidiniai ryšiai”, kuris 1933 m. Ženevoje tarptautiniame valiutos biuletenyje buvo paskelbtas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vėliau kelis kartus perspausdintas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis (Niujorke dar net 1969 metais). Cituojamas vadybos enciklopedijose, monografijose. Lietuvių kalba pirmą kartą išleistas 1988 m. (Liaudies ūkis, Nr. 8) V. Graičiūnas sprendė valdymo apimties problemą, atskleidė vadovo ir pavaldinių sąveikos reguliavimo svarbą. Jis matematiškai nustatė pavaldumo normą vadovui. Pavaldinių skaičius turi būti ribotas, nes prisidėjus naujam pavaldiniui, ryšių skaičius didėja geometrine progresija. Viršijus racionalią normą, valdymo efektyvumas ima kristi V. Graičiūnas pirmas panaudojo vadybos sąvoką , vietoj angliško žodžio “menedžmentas”. Iš kitų lietuvių mokslininkų vadybos, administravimo klausimais prieškario metais yra dirbę: prof.. J. Šimkus (1873-1944) VDU pirmas pradėjęs dėstyti vadybos pagrindus, teisės dr. V. Raulinaitis, lietuvių kalba išleidęs A. Fajolio “Administravimo principus ir F. Teiloro “Darbo organizavimo metmenis”, G. Galvanauskas, P. Leskauskis. Tuo metu Tarybų Sąjungoje šiais klausimais dirbo lietuvių kilmės mokslininkas A. Bružas (1887-1970). Lietuvoje darbo ir socialinių problemų sprendimą administruoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Darbo ekonominius ir organizacinius aspektus tiria Darbo ir socialinių tyrimų institutas, o sociologinius aspektus – Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 2. DARBAS IR DARBO SANTYKIAI 2. 1. Darbas kaip gamybos veiksnys Darbas plačiąja prasme yra tikslinga žmogaus veikla, kurianti materialines ir dvasines (kultūrines) vertybes. Darbas yra būtina sąlyga žmonijos egzistavimui. Paveikdami mus supančią gamtinę aplinką, žmonės ją keičia ir pritaiko savo poreikiams. Tai darydami jie sukuria sąlygas visuomenei progresuoti, plėtotis. Darbas siaurąja prasme - fizinė ir protinė žmogaus veikla, kurios tikslas – gauti pajamų (t. y. pinigų) ir taip sudaryti pagrindą tenkinti savo poreikius. Žmogaus kuriamoji veikla pirmiausia pasireiškia darbo procese. Darbo procesas tai gamtos ar žmogaus sukurtų materialinių bei intelektinių produktų sujungimas, ką atlikus, gaunama nauja pageidaujama materiali ar nemateriali substancija (rezultatas), kuriai gauti ir buvo atliekamas tas procesas. Kad vyktų bet koks darbo procesas, būtini šie elementai: • Darbo objektas - t.y. visa tai, į ką nukreipiamas žmogaus darbas, kas paveikiama žmogaus darbu ir kurio poveikio rezultatų žmogus siekia (žemė, žaliava, pusfabrikatis, informacija ir kt.). • Darbo priemonės yra visa tai, kuo žmogus paveikia darbo objektą (mašinos, mechanizmai, instrumentai, pastatai ir visa, kas sudaro sąlygas darbo proceso vyksmui). Darbo objektas ir darbo priemones sudaro gamybos priemones. Kada gamybos priemones mes nagrinėjame nebe jų fizine, bet ekonomine prasme, tai mes vadiname kapitalu. Sėkmingam darbo proceso vyksmui, būtina racionali technologija, t.y. darbo priemonių poveikio į darbo objektą būdai, darbo priemonių panaudojimo reglamentas, taip pat darbo organizacija - darbo jėgos panaudojimo būdai, jos sąveika su gamybos priemonėmis. Su darbo proceso sąvoka tampriai susijusi ir gamybos proceso sąvoka. Vienais atvejais darbo procesas sutampa su gamybos procesu, kitais atvejais, nesutampa. Darbo procesas ir gamybos procesas sutampa daugelyje pramonės šakų, kur naudojamasi žmogaus sukurtomis gamybos priemonėmis. Nesutampa tais atvejais, kai gamybos procesas būna ilgesnis už darbo procesą. Tai būna tais atvejais, kada žmogus tiesiogiai darbo objekto neveikia, tačiau jame vyksta kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai be žmogaus pagalbos (dažniausiai taip būna, kada turime reikalą su biologiniais pokyčiais: pasėti augalai auga, bręsta, žmogui tiesiogiai nesikišant į jų augimo procesą; bręsta vynas, alus, auga pasodinti medžiai miške ir t.t. Atskirais atvejais taip būna ir su žmogaus sukurtomis piemonėmis, kada rezultatui gauti reikalingos ilgalaikės cheminės reakcijos (pvz., statyboje, betono masės sukietėjimas). Šio atveju gamybos procesas daug ilgesnis ir sudėtingesnis negu darbo procesas, o galutiniai gamybos rezultatai priklauso ne tik nuo betarpiško žmogaus poveikio darbo proceso, bet ir nuo kitų veiksnių, t,y. nuo viso gamybos proceso turinio. Į tai atsižvelgdami, mes toliau operuosime gamybos proceso sąvoka. Baigus gamybos procesą (jei jis nenutrūkstamas – tai fazę, kurioje gaunami rezultatai), gaunami jo rezultatai, efektas – tai, ko žmogus siekė: maistas, būstas, vartojimo reikmenys, proto kūrybos vaisiai ir kt. Darbo jėga (kitap darbo ištekliai) yra vieni iš klasikinių išteklių triados, kurią sudaro žemė, darbas ir kapitalas. Kadangi žemė yra taip pat kapitalas, tai paprastumo dėlei nagrinėsime tik 2 veiksnius: darbą ir kapitalą . Naudojantis tam tikra technologija bei organizacija, gamybos procese sunaudojame tam tikrą dalį kapitalo išteklių (K) ir darbo sąnaudų (D) ir gauname vienokį ar kitokį gamybos rezultatą (efektą) (Q). šis ryšys gali būti išreiškiamas taip: Q - f (K . D), t.y. gamybos rezultatų kiekis yra tam tikro sunaudoto resurso kiekio funkcija. Tiek darbas, tiek ir kapitalas yra būtini gamybos proceso elementai, tačiau tam tikrose ribose gali būti vieni pakeičiami kitais (dažniausiai darbas gali būti pakeičiamas kapitalu, jį mechanizuojant, automatizuojant, diegiant modernias technologijas ir t.t.). Verslo subjektai, siekdami minimizuoti savo kaštus, siekia surasti optimalų darbo ir kapitalo santykį. Išreiškiant matematiškai, tai pasiekiama tuomet, kada susilygina šių veiksnių ribinių sąnaudų produktai: MPk / Pk - MPd / Pd; kur: MPk – ribinių kapitalo sąnaudų produktas; MPd – ribinių darbo sąnaudų produktas; Pk – kapitalo sąnaudų vieneto kaina; Pd – darbo sąnaudų vieneto kaina. Žmogaus darbas yra vienas pagrindinių ir iki galo nepakeičiamų gamybos veiksnių (dalis, kartais netgi ženkli, žmonių darbo gali būti pavaduojama mašinomis ar kitokia technologija). Nuo našaus, kvalifikuoto, iniciatyvaus žmonių darbo priklauso bet kokios veiklos sėkmė, pradedant valstybės valdymu, baigiant individualia (personaline) įmone, ūkininko ūkiu, atskiro patentininko veikla. Dėlto darbo ekonominiams, socialiniams, organizaciniams, ergonominiams ir kitiems aspektams nagrinėti turi būti skiriamas labai rimtas dėmesys. Šių klausimų svarba ypač padidėja rinkos ekonomikos sąlygomis, vykstant ūkio transformacijai ir restruktūrizacijai, stiprėjant konkurencijai visuose ekonomikos baruose, taip pat ir darbo rinkoje. 2. 2. Žmonių tarpusavio santykiai gamyboje Darbo procese žmogaus darbas pasireiškia šiais svarbiausiais aspektais: • Psichofiziologiniu. Jis susijęsi su žmogaus raumenų, smegenų, nervų, kitų žmogaus organų energijos sąnaudomis. Šios sąnaudos priklauso nuo darbo sunkumo, nervinės psichologinės įtampos dydžio ir sukelia žmogui fizinį ar/ir emocinį nuovargį,. Nuo šios energijos eikvojimo mastų bei galimybių ją atstatyti, priklauso žmogaus darbingumas, sveikata, vystymasis. • Technologiniu ir organizaciniu. Tai žmogaus sąveika su gamybos priemonėmis. Jis priklauso nuo darbo aprūpintumo technikos priemonėmis, mechanizacijos ir automatizacijos lygio, technologijos tobulumo, žmogaus kvalifikacijos ir patirties. Efektyviai žmogaus sąveikai su gamybos priemonėmis pasiekti, žmonės – darbuotojai privalo įgyti reikiamą profesinį parengimą, kelti kvalifikaciją. Žmonės gamyboje tarpusavyje bendrauja. Tarp jų nusistovi horizontalūs bei vertikalūs ryšiai. Horizontalūs ryšiai - tai partnerystės santykiai darbo procese tarp to paties rango darbuotojų. (santykiai tarp ūkininkų, kooperatyvo narių, samdomų to paties lygio specialistų, darbininkų) Vertikalūs ryšiai tai vadovų ir pavaldinių santykiai. Jie išreiškia socialinį bei ekonominį žmonių darbinės veiklos aspektą. Šie santykiai priklauso nuo darbo pasidalinimo bei kooperacijos, nuo darbo organizavimo formų (individualus ar kolektyvinis darbas), nuo įmonės tipo ir kt. Mažėjant turto poliarizacijai ir gausėjant viduriniajam (savininkų – gamintojų) sluoksniui, taip pat gilėjant privatizacijai, tarp verslo subjektų vis labiau plinta horizontalūs ryšiai. Žmonių bendravimo darbe principus, darbo ir žmonių bendravimo darbe kultūrą didele dalimi lemia valstybės santvarka. Vienaip bendraujama totalistinėje valstybėje, kitaip demokratinėje. Būdingi totalistinės santvarkos žmonių tarpusavio bendravimo bruožai yra įtarumas, nepasitikėjimas, viršininko baimė, politizavimas. To nėra (arba neturėtų būti) atviroje demokratinėje visuomenėje, Komunistinės valstybės sąlygomis, panaikinus privačią nuosavybę, buvo pakirsti pagrindai reikštis atskiro asmens iniciatyvai, siekti teisėtos naudos, būtinybei kaupti kapitalą, išryškinti savo verslinius sugebėjimus. Ypač dėl to nukentėjo ūkininkai, visada buvę savininkais gamintojais – asmenimis dirbusiais sau. Žemės nacionalizacijos ir prievartinės kolektyvizacijos išdavoje jie tapo samdiniais. Tiek visame šalies ūkyje, tiek ir žemės ūkyje nustota gerbti ir vertinti nuosavybę ( ji tapo “visaliaudine’ – niekieno). Suklestėjo tiek gamybos priemonių, tiek pagamintų gaminių vogimas, neoficialus turto bei paslaugų realizavimas, girtuokliavimas darbe ir buityje, pačių primityviausių poreikių tenkinimas (pačia pigiausia ir visiems prieinama relaksacijos priemone tapo alkoholis). Antra vertus, suklestėjo formalizuotas ir politizuotas darbuotojų skatinimas ne pagal realius kriterijus, bet darbuotojų politinį patikimumą, parankumą valdantiesiems. Gausėjo biurokratizuotas specialistų sluoksnis, kurių svarbiausioji funkcija buvo nurodymų transiliavimas “iš viršaus žemyn” valdžios vertikalėje. Demokratinėje šalyje, dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis ir gausėjant savininkų – gamintojų sluoksniui, formuojasi kitoks bendravimo stilius, paremtas, pirmiausia, horizontaliais (partnerystės) ryšiais, asmenine atsakomybe už pasiektus rezultatus, už savo verslo ir savo šeimos materialinę situaciją. Pereinamuoju laikotarpiu, kurį mes šiandien pergyvename, visuomenėje ženklios abiejų santvarkų raiškos formos, sukeliančios daugeliui žmonių psichologinį diskomfortą ir nusivylimą. Dažnai žmonės intuityviai nori sujungti (dėja, nesujungiamus) jiems patinkančius abiejų santvarkų raiškos elementus: -dauguma darbuotojų(jų tarpe ir dauguma žemdirbių) pozityviai priima nuostatą, kad nebėra jokių gamybos planų, privalomos gamybos krypties (specializacijos), smulkmeniško kišimosi į gamybos procesus, darbo apmokėjimą, nereglamentuojama iš kur pirkti gamybos priemones ir kur parduoti savo produkciją ir t.t. -negatyviai priima prekinio ūkio nuostatas, kad reikia pačiam gamintojui rūpintis savo prekių realizavimu, kad nestabilios kainos, kad valstybė skiria permažą paramą, neišreikalauja skolų iš žemės ūkio produkcijos supirkėjų ir t.t. Linkstama daugiau pajamų naudoti vartojimui, bet ne kaupimui, verslo plėtimui (charakteringas simptomas - dalis ūkininkų stengiasi statytis gerus gyvenamuosius namus, bet ne gamybinius pastatus).. Visuomenėje gilūs nesutarimai dėl turto restitucijos (savininkai reikalauja besąlygiškai turtą grąžinti, dabartiniai jo naudotoji nelinkę tai daryti; valstybė šią problemą bando spręsti politinio kompromiso būdu, dėl ko lieka nepatenkinta nei viena, nei kita pusės). Daug nesąžiningo turto privatizacijos faktų. Nemaža visuomenės dalis, dešimtmečius dirbusi valstybės samdiniais, praradusi verslumo ir iniciatyvos jausmą, todėl bijo rizikuoti ir delsia kurti savo verslą (be to, neturi išteklių), dėl to jaučiasi nesaugi, netikra dėl savo ateities. Išryškėjo nepakantumas, pavydas, netgi kerštingumas daugiau pasiekusiam. Kai kurie asmenys dėl sovietmečio propagandos reliktų psichologiškai nepasiruošę samdytis privačiam darbdaviui. Tai sukelia kai kuriems asmenims nostalgiją buvusiam (tačiau negrįžtamai žlugusiam) sovietinės ekonominės santvarkos modeliui. Beje, tai būdingas visų transformacijos lūžių bruožas. XIX a. panaikinus baudžiavą ir išlaisvinus baudžiauninkus nuo ūkinės ar teisinės priklausomybės dvarininkams, daugelis naujųjų ūkininkų taip pat baiminosi, kad nesugebės gyventi “be pono”. Visuomenėje dar gaji marksistinė nuostata, kad naują vertę kuria tik darbas. Tuo būdavo paneigiama klasikinės ekonomikos nuostata, kad yra keli naujos vertės kūrėjai: a) darbas (už tai atsilyginant darbuotojams, jiems mokant darbo užmokestį), b) kapitalas ( už tai naujos vertės dalis , kaip verslumo bei kapitalo pajamos atitenka to kapitalo savininkui ir c) žemė (žemės savininkas gauna žemės rentą). Dėl to ne visi žiūri palankiai į palūkanų mokėjimą kapitalo savininkams bei į žemės nuomos mokėjimą žemės savininkams (reikalavimas žemę atiduoti tam, kuris ją dirba). Dėl visuomenės susipriešinimo ir nepasitikėjimo vienų kitais, solidarumo stokos, pereinamuoju laikotarpiu labai sunkiai plėtojasi kooperacijos ryšiai , kuriasi nedaug verslo įmonių tipų, kur būtina visiška partnerių atsakomybė už bendro darbo rezultatus (pvz., ūkinės bendrijos). Vienas iš svarbiausių dabarties visuomenės uždavinių – pozityviųjų asmens savybių ugdymas. Kalbant apie kaimo žmones, - tai ūkininkiškosios savimonės ir solidarumo ugdymas, kaimo bendruomenių stiprinimas. Vietoje dabartinės amorfinės, pasyvios, pesimistiškai nusiteikusios, linkusios degraduoti kaimo visuomenės būtina išugdyti struktūrizuotą, aktyvią, visuomenę. Tik tokia visuomenė galės išsilaikyti rinkos sąlygomis ir netaps našta valstybei. Darbas reikšmingas žmogui ir visai žmonijai dar ir tuo, kad gamybos procese ir, ypač, darbo procese ne tik kuriamos vertybės, bet tobulėja ir pats darbuotojas. Šis reiškinys ypač ženklus, plėtojantis horizontaliesiems ryšiams tarp verslo subjektų. Savarankiškai dirbdamas ir savanoriškos kooperacijos būdu bendradarbiaujantis asmui įgyja daugiau patirties, geriau atskleidžia savo galimybes, praturtina žinias, imasi sveikos rizikos bei atsakomybės už savo verslo rezultatus. Jis ima kurti naujas idėjas, tobulina gamybos priemones, technologiją, sukuria naujaus gaminius, paslaugas, plečia pasiūlą. Ūkinės demokratijos plėtojimasis padeda geriau įsitvirtinti visuomenėje ir politinei demokratijai. Tiek darbo proceso, tiek ir dar platesnės visumos – gamybos proceso tobulinimas, savo ruožtu, sudaro pagrindą ir žmonių gyvenimo kokybei gerinti, nes taip ne tik didinama gaminių bei paslaugų pasiūla, bet ir jų įsigijimo galimybės, nes didėja žmonių moki paklausa.Galutinėje išvadoje racionaliai tobulinant gamybos procesą, gerėja žmonių gyvenimo kokybė. Darbo veiksnį vertinant ekonominiu požoūriu, nagrinėjamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo gyventojų skaičius, o kokybinį- techninis, ekonominis, teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Darbas (taip pat ir juos atliekantys darbuotojai) gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus: Pagal psichofiziologinius kriterijus, darbas gali būti fizinis, protinis, kūrybinis (šie darbai dažnai būna tarpusavyje persipynę). Pagal darbui atlikti reikalingą išsilavinimo lygį: nekvalifikuotas (jam atlikti nereikalingas joks specialus pasirengimas); kvalifikuotas (jam atlikti reikalingos žinios įgijamos trumpalaikio mokymosi metu), labai kvalifikuotas (reikalingas daugiametis mokymasis bei valstybės pripažintų egzaminų laikymas); Pagal hierarchiją (pavaldumą) darbas būna vadovaujantis ar vykdomasis. Kai kurie darbuotojai vykdo hierarchiškai aukštesniųjų vadovų nurodymus, tačiau patys pateikia nurodymus hierarchijoje žemiau esantiems darbuotojams. Hierarchiškumas ypač ryškus kariuomenėje ir buvo labai paplitęs komandinėje ekonomikoje. Pagal teisinį statusą (priklausomybę): savarankiškas, nesavarankiškas. Prie savarankiškų darbuotojų priskiriami: 1) darbdaviai; 2) asmenys dirbantys sau. Nesavarankiški – darbininkai bei tarnautojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Tarpinę grandį sudaro darbdaviams bei asmenims dirbantiems sau padedantys šeimos nariai. Darbdavys yra kapitalo savininkas, dirbantis savarankiškai nuosavoje įmonėje arba su partneriais valdantis turtą (įmonės kontrolinį akcijų paketą) bendrosios nuosavybės pagrindu ir nuolatiniam darbui (daugiau kaip 3 mėnesiams) samdantis darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą). Darbdavys įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie įsipareigoja mokėti samdomiems darbuotojams darbo užmokestį ir užtikrinti kitas norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ar šalių susitarimu numatytas sąlygas. Asmenys dirbantys sau. Tai savarankiškai dirbantys asmenys nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su vienu ar keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomų darbuotojų. Partneriais gali būti šeimos nariai arba kiti asmenys, pasitelkti darbui trumpam (nepastoviam) laikuo.Jų veikla remiasi individualiu arba šeimos narių darbu, nesusieta su darbo sutartimi. Jie gali dirbti savomis ar išnuomotomis gamybos priemonėmis. Tai ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai, priskirti užimtųjų kategorijai, daržininkai, gėlininkai, komersantai, amatininkai (statybininkai, prekių gamintojai, siuvėjai, kirpėjai ir pan.), muzikantai, menininkai, t.y. asmenys nepriklausantys jokiai firmai ar įmonei, taip pat patentininkai (dirbantys pagal patentus asmenys). Kai kuriuos jų trumpai charakterizuosime. Ūkininkai – fiziniai asmenys, kurių vardu įregistruotas ūkis. Jie valdo ūkį ir disponuoja jo turtu. Ūkininko ūkio nariai yra ūkininko šeimos nariai, taip pat kartu gyvenantys broliai, seserys. Naudoja žemės ūkio gamybai > 1 ha žemės ūkio naudmenų, o specializuotai produkcijai gaminti > 0,30 ha. Ūkininko ūkis įregistruotas apskrities viršininko administracijoje – rajono žemės ūkio skyriuje. Sodybinių ūkių naudotojai (vad. sklypininkai, asmeninio ūkio naudotojai) tai kaimo gyventojai – smulkūs žemdirbiai turintys iki 1,0 ha žemės. Užimtumo prasme jie būna dvejopi. Darbingo amžiaus žemdirbiai, kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, tik tą žemę, nesvarbu ar tą produkciją patys suvartoja ar parduoda, juridiškai laikomi užimtais (darbo jėga). Smulkūs žemdirbiai pensininkai užimtų kategorijai priskiriami tik tada, jeigu jų pajamos iš žemės ūkio yra didesnės už gaunamas pensijas. Visi kiti pensininkai, iš dalies užsiimantys smulkiu žemės ūkiu, laikomi neaktyviais gyventojais. Padedantys šeimos nariai.-tai asmenys, kurie dirba įmonėje ar ūkininko ūkyje, kuris priklauso giminaičiui, ten pat gyvena. Jų darbas neapmokamas. Prie padedančių šeimos narių priskirtini tie, kurie per savaitę dirba > 15 valandų. Jeigu darbymetyje ūkininkui padeda vaikai ar kiti giminaičiai, gyvenantys kitur, jų darbas taip pat priskiriamas prie neapmokamų šeimos narių darbo. Jeigu šeimos narių darbas apmokamas (jie gauna darbo užmokestį ar kitokį atlyginimą), tokiu atveju jie nebus laikomi padedančiais šeimos nariais, bet samdomais darbuotojais. Samdomi darbuotojai. Tai asmenys, kurie kurie sudaro raštišką ar žodinę darbo sutartį su bet kurio tipo įmone, valstybine įstaiga ar ūkininku dirbti tam tikrą darbą, už kurį jiems bus išmokėtas sutartas atlyginimas, nepriklausomai nuo įmonės pajamų. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo užmokestį arba atlyginimą. Be to, jis gali gauti komisinius, t.y. atitinkamą procentą nuo parduotų prekių kiekio. Už darbą gali būti sumokėta ir natūra: maisto produktais, pramoninėmis prekėmis, gali nemokamai naudotis suteiktu gyvenamuoju plotu ir pan. Asmenys savininko vardu vadovaujantys įmonei yra taip pat samdomi darbuotojai. Samdomų darbuotojų kategorijai priskiriami ir valstybės samdomi darbuotojai (įvairių rangų valdininkai, kiti darbuotojai). Kai kur prie samdomų priskiria ir rinktus asmenis (deputatus, atlyginimą gaunančiuspartijų lyderius; kitur jie traktuojami kaip savarankiška užimtų asmenų grupė). Pagal atrankinius tyrimus, atliktus 1998 m. Lietuvoje iš bendro 1588 tūkst. užimtų asmenų 261,9 tūkst. ( %) užimtų asmenų buvo darbdaviai ir dirbantys sau, 1267,3 tūkst. ( %) buvo samdomi darbuotojai, o 58,8 tūkst, ( %) padedantys šeimos nariai. Privačiame sektoriuje dirbo 66 % užimtų asmenų. Normaliomis sąlygomis darbuotojas atlieka jo kvalifikaciją atitinkantį darbą. Praktikoje ši pusiausvyra dažnai pažeidžiama. Dalis kvalifikuotų darbuotojų (ypač esant didelei struktūrinei bedarbystei, dėl amžiaus, kartais dėl politinių motyvų) negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo ir dirba mažiau kvalifikuotą darbą ir nepanaudoja savo intelektinių pajėgų. Būna ir atvirkščiai: stokojant labai kvalifikuotų darbuotojų, tokį darbą dirba nepakankamos kvalifikacijos asmenys , dėl ko nukenčia darbo kokybė. 2. 3. Darbo ypatybės ir problemos žemės ūkyje Darbas žemės ūkyje daug kuo skiriasi nuo darbo kituose šalies ūkio sektoriuose: • Dauguma darbų (ypač augalininkystėje) atliekama po atviru dangumi ir labai priklauso nuo gamtinių - klimatinių sąlygų; • Daugelis darbų sezoniški; jų negalima delsti ar atidėti (ypač gyvulininkystėje); kadangi žemės ūkio gamybos procesuose dalyvauja gyvi organizmai (gyvuliai), gamybos technologija negali būti nutraukiama; • Net ir gaminant vieną žemės ūkio produkcijos rūšį, tenka nudirbti daug skirtingų darbų. Ypač darbų įvairovė padidėja, jei ūkyje įvairiašakė gamyba. Dėl to reikia mokėti aptarnauti daugelį skirtingų technologinių įrenginių ir mašinų; • Mechaniniai gamybos technologijos procesai tampriai susiję su gamtiniais – biologiniais procesais, todėl reikia gerai juos pažinti ; • Daugelis gamintojų, ypač ūkininkai, dirba izoliuotai vieni nuo kitų, todėl dažnai tenka tenka pasikliauti vien savo jėgomis bei žiniomis. • Socialinė parama kaimo subjktams neatskirta nuo ekonominės paramos prekinio ūkio subjektams. Žemdirbio darbo sėkmė (greta žemės ir kapitalo faktorių) didele dalimi priklauso nuo jo kvalifikacijos, fizinių savybių, išsilavinimo, asmens būdo amžiaus. Sakoma, jeigu visuomenėje darbus imtume skirstyti į: Baltus ir juodus; Švarius (fizine prasme) ir nešvarius; Lengvus ir sunkius, tai žemdirbio darbą galima pavadinti juodu, nešvariu, sunkiu. Tačiau, žemdirbio, juo labiau – žemdirbio – ūkininko darbas yra tuo pačiu ir jo gyvenimo būdas, gyvensena. Tas, kuris jo nemėgsta, neapkenčia, jį traktuoja vien kaip pinigų užsidirbimo priemonę, iš tokio asmens gero ūkininko nebus. Tam turi būti potraukis, kuris gali būti igimtas, bet dar dažniau – išugdytas. Šis potraukis, pirmiausia, išugdomas šeimoje, kur vaikui nuo mažumės skatinama iniciatyva ir atsakomybė (pašerti, prižiūrėti gyvulį) Žemdirbiai būna stabilesnio charakterio, labiau užgrūdinti, labiau jaučiantys atsakomybę, Tačiau šios pozityvios savybės išugdomos ne per vieną kartą ir glaudžiai susijusios su nuosavybe. Labiausiai jos išryškėja pas savininkus gamintojus – šeimos ūkio ūkininkus, kurie patys nudirba daugumą žemės ūkio darbų. Silpniau tos savybės išsiugdo pas žemės nuomininką, samdinį ar stambaus komercinio ūkio (praeityje – dvaro) savininką. Šiuo metu Lietuvos kaimo darbo ištekliai išsidėstę gyvenvietėse ir vienkiemiuose, o nežymi žemdirbių dalis gyvena miestuose ir epizodiškai atvyksta nuosavybės valdymo ar darbo procesų (kaip taisyklę – augalininkystės) organizavimo reikalais. Gyvenvietėse būna geresnė infrastruktūra, tačiau stokojama erdvės ūkiniams statiniams. Šis gyvensenos tipas labiau priimtinas žemės ūkio bendrovių nariams, samdiniams, iš dalies vien augalininkystės krypties ūkių ūkininkams. Gyvulininkystės ir mišrios krypties ūkių ūkininkams tinkamesnė yra vienkieminė sistema. Tokia sistema Lietuvoje formavosi kaip Stolypino bei N. Lietuvos žemės reformos išdava. Šiuo metu apie 2/3 buvusių vienkiemių sunaikinti. Ypač šis procesas paspartėjo 1966 – 1985 metų laikotarpiu, kada melioruojant žemes buvo naikinami ir vienkiemiai, jų savininkams mokant kompensacijas. Dabar dauguma išlikusių vienkiemių yra fiziškai susidėvėję. Dalis naujai besikuriančių ūkininkų statosi sodybą vienkiemyje, nors pilnai suformuotų vienkiemių nedaug. Kol kas nėra ir suformuotos koncepcijos, kiek ir kokių vienkiemių racionalu kurti. Vienkiemių kūrimui valstybė teikia ribotą paramą. Pagal galiojantį įstatymą, gali būti skiriama įsikūrimo pašalpa (iki 1000 Lt/ha, bet ne daugiau kaip 50 000 Lt ūkiui). Šiuo metu iš Kaimo rėmimo fondo, Kelių fondo valstybė skiria lėšų kelių grupiniam ūkininkų naudojimui nutiesimui, elektros perdavimo linijoms, arteziniams šuliniams įrengti, telefonizacijai, iš dalies padengti vienkiemių pirkimo bei gamybinių pastatų statybos išlaidas (jauniems ūkininkams) ir kt. Gyvenant gyvenvietėse (kaip kadaise neišskirstytuose gatviniuose kaimuose) atskiras ūkininkas privalo laikytis bendros valios ir tvarkos, kurią diktuoja dauguma (ne visada racionali ir pažangi). Tai priverstinis bendruomeninis (teritorinis) solidarumas. Gyvenant vienkiemyje ūkininkui daugiau laisvės ir galimybių reikštis iniciatyvai, todėl labiau išsivysto individualistiniai pradai, taip pat galimybės bendrauti pasirinktinai su kitais ūkio ar visuomeniniais, politiniias subjektais (funkcinis bendravimas – dalyvavimas įvairių draugijų, kooperacijos darinių veikloje). Dėl to vienkieminėje sistemoje labiau plėtojasi ne teritorinis, bet funkcinis bendruomeniškumas. Mūsų dienomis, abiejų šio bendravimo formų tėra tik pradmenys, ką būtina ugdyti. Perspektyvoje, didėjant darbo našumui žemės ūkyje, atsisakant dirbti mažiau načias žemes, iš kurių negaunama pelno, žemės ūkyje užimtų asmenų skaičius mažės, Dėl to išlyla būtinybė daliai šiandieninių žemdirbių (ir ypač daliai priaugančio jaunimo) sudaryti sąlygas verstis kaime ne žemės ūkio verslais, patiems iš kaimo neišsikeliant. Tai vienas iš kaimo plėtros programos uždavinių. Kas turėtų pasilikti žemdirbiais? Pirmiausia, tie, kurie geriausiai pasiruošę darbui žemės ūkyje: turintys žemdirbio kvalifikaciją, patirtį, kapitalo ūkiui įkurti ir išplėsti jį iki optimalaus dydžio, kuris duotų pakankamai pajamų ūkininko šeimos pragyvenimui, siekiantis ir mokantis bendradarbiauti horizontaliame lygyje. Turi perspektyvų ir tie ūkiai, kuriuose be žemės ūkio žaliavos gamybos, bus plėtojamas ir jos perdirbimas, prekyba gatava produkcija. Išliks ir tokie ūkiai, kurių nariai turės pajamų iš kitos (ne žemės ūkio veiklos). Problemiškiausi smulkūs, nepilno užimtumo ir nepakankamų pajamų ūkiai. Jų savininaki ar naudotojai ateityje turės 2 alternatyvas: a) išplėsti ūkį iki racionalaus dydžio ir taip užsitikrinti pakankamas šeimos pajamas; b) atsisakyti ūkininkauti, pereinant į kitas veiklas. Labai negatyvi tendencija, kuri šiandien pastebima kaime – dalies kaimo gyventojų pasyvumas, psichologinis susitaikymas su socialiniu vegetavimu. Tokia nuostata sudaro prielaidą paveldimam skurdui, nusikalstamai terpei formuotis, skatina proletarinį ar liumpenproletarinį mentalitetą ir yra bet kokios pažangos stabdys. 3.GYVENTOJAI IR DARBO JĖGA 3. 1. Gyventojai ir jų kiekybinė bei kokybinė charakteristika. Gyventojai – visuma žmonių, kurie gyvena tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje: šalyje, regione, mieste, seniūnijoje, gyvenamojoje vietovėje (kaime, vienkiemyje). Gyventojai traktuojami dvejopai: a) kaip biologinės būtybės, todėl nuolatos kinta dėl jų gyvenimo ciklo kaitos (gimsta, bręsta, sensta, miršta) ir b) kaip socialinės būtybės – žmonių bendruomenės nariai. Žmonės kaip socialinės būtybės taip pat nuolatos kinta: įgyja įsilavinimą, kvalifikaciją, užima vienokią ar kitokią padėtį visuomenėje, migruoja, keičia pilietinę priklausomybę, politines nuostatas, savo socialinę situaciją (progresuoja ar degraduoja.). Šiuo metu(nuo 1994 metų) pagal Lietuvos respublikoje nustatytą tvarką, Lietuvos gyventojai (sąvoka) suprantami kaip Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolatos gyvenantys asmenys. Gyventojų kaitos dėsningumus tiria daugelis mokslų, pirmiausia demografija. Šis mokslas, pirmiausia, tiria gyventojų reprodukcijos procesus: skaičiaus, struktūros pokyčius, prognozuoja galimas šios raidos pasėkmes, pasiūlo priemones valstybės institucijoms, kaip išvengti negatyvių pasekmių ar jas sušvelninti ir kaip pasinaudoti pozityviomis gyventojų raidos tendencijomis. Gyventojais domisi ir kiti mokslai ir pirmiausiai tais aspektais, kurie svarbūs tų mokslų turiniui: medicina, sociologija, ekonomika ir t.t. Darbo ekonomika gyventojus nagrinėja kaip darbo išteklius, darbo jėgą. Darbo ekonomikos požiūriu, gyventojai nagrinėjami kaip darbo rinkos subjektai. Čia aiškinamasi, kaip geriau panaudoti gyventojų išteklius, kaip juos parengti darbinei veiklai, kaip kelti jų kvalifikacines savybes, o transformacijų laikotarpiu, - kaip juos dalykiškai ir psichologiškai paveikti, kad jie galėtų greičiau ir veismingiau prisitaikyti naujai situacijai (kaip iš vertikalių santykių pereiti į horizontalius santykius), kad būtų kuo mažesni socialiniai nuostoliai (minimalus nusivylusių ir degradavusių žmonių skaičius, kad būtų mažiau transformacijos laikotarpio “dvasinių invalidų”). Gyventojų sisteminių studijų pradžia -XVII a. Vienas pirmųjų gyventojus kaip socialinę kategoriją ėmėsi nagrinėti anglų ekonomistas Tomas Robertas Maltusas savo darbe “Apie gyventojų dėsnį (1798). Maltusas teigė, kad kad gyventojų skaičius auga geometrine progresija (1, 2, 4, 8, 16, 32 ir t.t.), tuo tarpu žmonių egzistavimo priemonės auga tik aritmetine progresija (1, 2, 3, 4, 5, 6 ir t.t.). Dėl to gyventojų skaičiaus augimas aplenkia pragyvenimo priemonių augimą. Jeigu šiai tendencijai nebus jokių kliūčių, gyventojų prieaugispriklausys vien nuo natūralių žmogaus lytinių instinktų, tai gyventojų prieaugis gali didėti kasmet po 2,8 % ir gyventojų skaičius kas 25 metai padvigubės. Tačiau pragyvenimo priemonių trūkumas sukelia badą, epidemijas, karus ir taip gyventojų skaičius susireguliuoja iki to lygio, kokį gali užtikrinti pragyvenimo priemonių (pirmiausia, maisto) augimas Maltusas nurodė 3 kliūtis, kurios apriboja gyventojų skaičiaus augimą: a) skurdą, b) ydas ir 3) moralinius suvaržymus. Skurdas padidina sergamumą ir mirtingumą ir taip gyventojų sumažėja; Žmonių ydos, moralinis palaidumas, šeimų pakrikimas sumažina vaikų skaičių .Moraliniai suvaržymai apriboja žmonių neturinčių pragyvenimo šaltinių, vedybas, dėl to taip pat lėtėja gyventojų prieaugis. Visais laikais ši teorija turėjo daug pasekėjų ir dar daugiau kritikų. Ypatingai šią teoriją puolė marksistai, teigdami, kad skurdo problemą gali išspręsti socialistinė santvarka. Daugelis demografų, sociologų, ekonomistų pripažįsta dalinį, santykinį šios teorijos pobūdį. Kada vyksta nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas, esant ribotiems gamtos ištekliams ir pasireiškiant mažėjančio efektyvumo dėsniui, mažėja gyventojų gyvenimo lygis (šiuo metu pasireiškia kai kuriose Afrikos šalyse). Antra vertus, kai kuriose šalyse pasireiškianti depopuliacija - gyventojų skaičiaus mažėjimas, taip pat mažina šalies ekonominio augimo galimybes, nes mažėja vienas iš reikšmingiausių gamybos veiksnių (darbo jėga). Depopuliaciją gali nulemti kelios priežastys: mažas gimstamumas, didelis mirtingumas, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė ( kaip vidinės depopuliacijos priežastys), taip pat didelė emigracija, kaimyninių tautų agresija: netektis karuose, sukilimuose, dėl genocido ir pan., (kaip išorinės depopuliacijos priežastys). Depopuliacija mažina tautos gyvybingumą, jos santykinę reikšmę tarp kaimyninių tautų ir šalių, ir dar labiau sukelia kaimyninių šalių ekspansijos pavojų. Vokiečių teorija apie “erdvę be tautos” ir “tautą be erdvės”. Lietuviai, kaip daugelį šimtmečių nepalankiomis išorinėmis ir vidinėmis sąlygomis gyvenusi tauta savo gyventojų skaičių labai mažai padidino ir prarado žymią dalį savo tautos apgyvento arealo. (Kova su kryžuočiais, ekspansija Rytuose, daugybė sukylimų, tremtys ir rezistencija, emigracijos ir t.t.). Europoje panaši slovakų, latvių, vengrų situacija. Tuo tarpu palankesnėmis sąlygomis gyvenusios tautos (Pvz. Skandinavijos šalys gyventojų skaičių žymiai padidino, o teritoriją išsaugojo. Ypač savo teritoriją ir gyventojų skaičių padidino slavai (rusai). Visus šiuos aspektus nagrinėja specialus mokslas geopolitika. Iš lietuvių šiuo klausimu daugiausiai yra tyrinėjęs prof. K. Pakštas. Maltuso dėsnio negatyvias pasėkmes gerokai sušvelnina mokslo ir technikos pažanga. Ji įgalina ženkliai padidinti materialinių vertybių gamybą, išteklių efektyvumą (papildomų išteklių efektyvumo kreivė pasistumią į aukštesnį lygmenį ir į didesnio intensyvinimo lauką.) Medicinos pažanga mažina sergamumą, mirtingumą bei ilgina žmonių gyvenimo trukmę. Nuo XVIII a. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempai visą laiką didėjo. Didžiausias prieaugis (2,1 %) pasiektas šio šimtmečio 7-jame dešimtmetyje. Vėliau prieaugis ėmė mažėti iki 1,7 %. (Didžiausios reikšmės turėjo gyventojų prieaugio sumažinimas Kinijoje (nuo 2,4 % iki 1,2 %). Mažiausias prieaugis ar net depopuliacija labiausiai ekonomiškai išvystytose šalyse. Didžiausias prieaugis besivystančiose Azijos, Afrikos ir P. Amerikos šalyse. Tikimasi, kad XXI a. pradžioje šis rodiklis nukris iki 1,5 %. Pernai pasaulyje gyveno 6 milijardai žmonių. JT specialistai prognozuoja, kad pasaulio gyventojų skaičius turėtų stabilizuotis apie 2035 metus, jam pasiekus 10 milijardų. Šalyse, kur mažas gyventojų prieaugis, pasireiškia gyventojų senėjimas., t.y. visuomenėje didėja vyresnio amžiaus gyventojų skaičius. Tai sukelia naujas problemas, ypač transformacijų šalyse, kur iškyla pagyvenusios kartos žmonių socialinių garantijų klausimai (kas išlaikys pensininkus). Svarbiausi gyventojų kiekybinės kaitos rodikliai yra šie: • Nuolatinių gyventojų skaičius Jų tarpe: • Miesto gyventojai. Tai gyventojai, kurie gyvena kompaktiškai užstatytose gyvenamosiose vietovėse, turinčiose daugiau kaip 3 tūkstančius gyventojų (Jeigu mažesnės kaip 3 tūkst. gyventojų gyvenvietės turėjo miesto statusą iki įsigaliojant LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui (1994 07 19), jos ir toliau laikomos miestais. • Kaimo gyventojai. Tai gyventojai, kurie gyvena kitose gyvenamosiose, neturinčiose miesto požymių. • 1000 gyventojų: • gimė; • mirė • natūralus gyventojų prieaugis (+,-, %) • santuokų skaičius; • ištuokų skaičius; • gyventojų migracija (išvyko iš šalies, atvyko į šalį, migracijos saldo) Gyventojų kokybinę charakteristiką rodo šie rodikliai: • pasiskirstymas pagal lytį; • nacionalinė sudėtis; • išsilavinimo lygis (iš jų: mieste ir kaime); jis parodo visuomenės intelektinį potencialą; • studentų ir moksleivių skaičius; • gyventojų kultūrinis lygis (knygų, kaikraščių, žurnalų egz. skaičius gyventojui; teatrų, muziejų lankomumas, • profesinė – kvalifikacinė struktūra; • pasiskirstymas pagal amžiaus grupes; • gyventojų sveikatingumo rodikliai; • vidutinė gyvenimo trukmė; • gyventojų pasiskirstymas pagal užimtumą fiziniu ir protiniu darbu; 3. 2. Gyventojų darbinis aktyvumas Darbo ekonomika ypatingą dėmesį skiria tai gyventojų daliai, kuri susijusi su darbo santykiais visuomenėje. Tai dirbantieji, o taip pat tie, kurie norėtų dirbti, tačiau dėl įvairių aplinkybių nedirba. Komandinės ekonomikos laikotarpiu buvo populiari darbo (jėgos) išteklių kategorija. Darbo (jėgos) ištekliais buvo laikomi visi darbingi asmenys, įskaitant darbingo amžiaus moksleivius ir studentus, ir tuos, kurie nenorėjo dirbti, todėl galėjo būti įdarbinami prievartos būdu. Ši kategorija rėmėsi nuostata, kad kiekvienas darbingo amžiaus asmuo privalėjo dirbti (arba mokytis atsitraukus nuo gamybos). Jeigu kuris asmuo ilgą laiką be rimtos priežasties nedirbo (neskaitant invalidų I-os ir iš dalies II-os grupės) buvo laikomas “veltėdžiu”, teisiškai persekiojamas, įdarbinamas per prievartą ar net baudžiamas laisvės atėmimu. Tuo metu apskaičiuoti darbo ištekliai buvo vienas svarbiausių komandinės ekonomikos planinių rodiklių. Didžiausią darbo jėgos dalį sudaro darbingo amžiaus gyventojai. Darbingo amžiaus gyventojai . Iki 1995 metų – tai 16-60 metų vyrai ir 16 –55 metų moterys. Nuo 1995 metų darbingumo amžius ilginamas 2 mėn. per metus vyrams ir 4 mėn. per metus moterims, kol vyrams pasieks 62 metus 6 mėnesius, moterims 60 metų. Rinkos ekonomikos ir demokratiškos visuomenės sąlygomis kiekvienas darbingo amžiaus asmuo pasirenka savęs realizavimo būdą: dirbti ar nedirbti (nedirbti – būti kieno nors išlaikomu, gyventi iš kapitalo palūkanų ir pan.). Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) klasifikaciją, 1982 m. priimtą Tarptautinėje darbo statistikų konferencijoje Ženevoje, gyventojai skirstomi į ekonomiškai aktyvius (darbo jėgą) ir ekonomiškai neaktyvius. Rinkos ekonomikos sąlygomis “darbo išteklių” sąvoka gali būti naudojama tik suteikus jai sąvokos “darbo jėga” turinį (kaip jos sinonimas). Ekonomiškai aktyviais – darbo jėga, yra laikoma gyventojų dalis, dalyvaujanti darbo rinkos pasiūloje gaminant prekes ir teikiant paslaugas. Kiekybiškai tai būtų: a) dirbantys gyventojai; ir b) nedirbantys, bet aktyviai darbo ieškantys gyventojai (bedarbiai, šią sąvoką labai apibrėžtai konkretizuojant). Šios dvi gyventojų grupes yra darbo santykių visuomenėje subjektai. Jos sudaro darbo pasiūlą, todėl yra darbo ekonomikos tyrimo objektas. Iš ko susideda darbo ištekliai, kokia jų kokybė bei pasipildymo galimybės ateityje, (t.y. kokia bus darbo išteklių pasiūla), koks jų užimtumas dabar ir perspektyvoje, yra svarbiausios išsities pozicijos valstybės demografinei politikai formuoti, kuri turėtų vienaip ar kitaip paveikti į gyventojų prieauglį, emigraciją ir imigraciją, Pagal PDO metodiką, darbo jėga laikomi dirbantys ar darbo ieškantys gyventojai vyresni kaip 14 metų. Darbo jėgos pokyčiai Lietuvoje 1994 1995 1996 1997 1998 1999 Gyventojai - iš viso 3724,0 3717,7 3711,9 3707,2 3704,0 3700,8 Gyvent. vyresni 14 m. 2951,3 2955,8 2965,3 2973,1 2987,2 3005,4 Darbo jėga 2002,9 1979,4 1937,8 1827,9 1842,5 1861,7 Darbo jėga yra grupuojama bei analizuojama pagal kelis požymius: a) sektorinę sudėtį, b) profesinę sudėtį, c) dirbančius ir bedarbius, d) užimtus vien pagrindiniame darbe ir turinčius papildomą darbą, e)dirbančius visą darbo dieną (ar visu etatu) ar dirbančius ne visą darbo dieną (ar ne visu etatu) ir t.t. Darbo jėgos sektorinė sudėtis Pagal atrankinius tyrimus 1999 m.nustatytas šitoks darbuotojų pasiskirstymas pagal veiklos sferas: • Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje –331,1 • Pramonėje 283,2 • Prekyboje 236,9 • Švietime 158,4 • Statyboje 108,6 • Sveikatos apsauga, socialinis darbas 110,8 • Transportas, sandėliavimas 105,1 • Valstybės valdymas, gynimas 70,9 • Finansinis tarpininkavimas 16,4 Ir t.t. Darbo jėga pagal profesinę sudėtį, pagal tarptautinį klasifikatorių ISCO- 88 yra taip grupuojama: • Įstatymų leidėjai, vyriausieji pareigūnai ir valdytojai (Lietuva, 1997 m. pagal darbo jėgos tyrimo duomenis, %, 10,9;(Danija, 7,0) • Specialistai, 12,1; (12,5) • Technikai, 7,9; (17,4) • Tarnautojai, 6,0; (11,9) • Aptarnavimo ir prekybos darbuotojai, 10,6; (15,7); • Kvalifikuoti žemės, žuvininkystės ir žvejybos darbuotojai, 14,6, (2,8) • Amatininkai ir gimininngų profesijų darbininkai 17,6 (12,1); • Įrengimų, mašinų operatoriai ir surinkėjai, 9,9 (7,5) • Elementarios profesijos, 10,4, (11,3) • Kitos, 0. (1,8) Dirbantys (užimti) asmenys, Lietuvos Statistikos departamento darbo jėgos, užimtumo ir nedarbo atrankiniuose tyrimuose – vyresni kaip 14 metų abiejų lyčių asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo už atlyginimą, tiek pilną , tiek ir nepilną darbo laiką (daugiau kaip 1 valandą) ar atliko kitą pajamų davusį darbą savarankiškai ar pas atskirus asmenis, nepriklausomai nuo pajamų už savo darbą gavimo trukmės. Tai darbdaviai, samdomi darbuotojai, šeimos įmonėje dirbantys apmokami ir neapmokami šeimos nariai, asmenys dirbantys sau. Užimtais laikomi ir smulkūs žemdirbiai, užsiimantys žemės ūkio produkcijos gamyba: augalininkyste ar gyvulininkyste (jie bus laikomi užimtais, jeigu tuo metu darbo procesas nevyko, bet vyko gamybos procesas). Jei namų ūkis turi visai nedaug žemės (namų valda), bet šią žemę naudoja verslio (augina daržoves, gėles ir pan.), o užaugintą produkciją parduoda, jie taip pat priskiriami prie užimtų asmenų. • Užimtais laikomi ir laikinai nebuvę darbe dėl ligos, traumos, atostogų, laisvadienių, dirbę pagal specialų grafiką, moterys buvusios motinystės atostogose ar auginusios vaikus iki 3 metų amžiaus ( jei nebuvo oficialiai nutraukusios ryšių su darboviete), mokymuose ne darbo vietoje, administracijos inicijuotose mokamose ar nemokamose atostogose, streikuose ir pan.; • Pagal šią metodiką, užimtais laikomi ir visi dirbantys pensininkai.. Užimti gyventojai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 Užimti gyventojai 1655,7 1632,3 1620,4 1570,7 1597,6 1598,4 Iš jų: žem. ūkyje 379,2 342,8 339,8 324,5 336,1 322,8 Užimti gyventojai gali dirbti vien pagrindiniame darbe arba turėti ir papildomą darbą. Jeigu asmuo dirba dviejuose darbuose, tai pagrindiniu darbu laikomas tas, kuriame jis dirba daugiau valandų. Antrasis (ar trečiasis ir t..t) darbas laikomas papildomu. Jis atliekamas po pagrindinio darbo. Užimti gyventojai gali dirbti visą darbo dieną ar visu etatu. Jis trunka nemažiau kaip 40 valandų per savaitę, išskyrus atskirų profesijų (pedagogų, medikų), kurių darbo laiką nustato specialūs vyriausybiniai dokumentai, darbą. Kitais atvejais laikoma, kad dirbama sutrumpintą darbo dieną ar ne visu etatu. Kas yra laikomi bedarbiais? Pagal Tarptautinės darbo organizacijos traktavimą, bedarbiais laikomi asmenys, sulaukę 14 metų ir vyresni, kurie aptariamuoju momentu tenkino žemiau išvardintas sąlygas: • Tiriamąją savaitę neturėjo darbo ir uždarbio (pajamas duodančio užsiėmimo); • 4 savaites ieškojo darbo, t.y. kreipėsi į valstybinę ar komercinę užimtumo tarnybą, naudojosi spaudos skelbimais ar pats skelbėsi, tiesiogiai kreipėsi pas darbdavius (į įmonių administracijas) arba ėmėsi priemonių nuosavam verslui organizuoti (ieškojo patalpų, įrengimų, bandė gauti patentą, licenziją, kreditą ir kt.); • suradę darbo per artimiausias 2 savaites galėjo pradėti dirbti; Užimtais nelaikomi registruoti bedarbiai, atliekantys apmokamus viešuosius darbus, kuriuos paskiria užimtumo tarnybos; Pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą, kuriuo vadovaujasi Darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Skirtingas bedarbystės traktavimas pateikia ir skirtingą bedarbių skaičių bei atitinkamas išvadas apie užimtumą. Dėl to oficialūs užimtumo rodikliai, paremti darbo Biržos duomenimis yra visada mažesni, negu juos pateikia Statistikos departamentas, remdamasis atrankinės apklausos duomenimis pagal TDO metodiką. Bedarbių skaičiaus dinamika 1994 1995 1996 1997 1998 1999 Stat dep tyrimai 347,2 347,1 317,4 257,2 244,9 263,3 Reg darbo biržoje 64,7 109,0 124,5 104,5 113,7 Ekonomiškai neaktyviais gyventojais (neįeinančiais į darbo jėgos sudėtį) laikomi 14 metų amžiaus ir vyresni asmenys, kurių negalima priskirti nei prie užimtųjų nei prie bedarbių. Tai: • Moksleiviai, studentai, kursų klausytojai, besimokantys dieninėse mokymo įstaigose; (291,8 tūkst.); • Nedirbantys asmenys gaunantys senatvės (taip pat lengvatines) bei invalidumo pensijas;(663,5 tūkst.); • Asmenys užimti namų ūkiu, vaikų, ligonių (giminaičių- ne samdos pagrindais) priežiūra; • Nustoję ieškoti darbo (praradę viltį surasti darbo ar išnaudoję visas paieškos galimybes), nors galintys dirbti; (Ši asmenų kategorija padidėja ekonominių krizių metu, taip pat pokomunistinės transformacijos laikotarpiu. Šie asmenys priskirtini “paslėptos’ bedarbystės tipui, nes nepatenka į bedarbių registrus ir iškreipia realią situaciją darbo rinkoje. Juos galima išryškinti tik specialių surašymų metu arba vykdant reprezentatyvius sociologinius tyrimus).(16,1 tūkst); • Asmenys gyvenantys iš kapitalo palūkanų (rentininkai); • Užsimantys neregistruotu ar net nelegaliu verslu (jų gausumas taip pat iškreipia darbo jėgos pasiūlos –paklausos santykį). • Kareiviai, kaliniai, nors juos bedarbiais negalima laikyti (kai kurie jų dirba daug sunkesnėmis sąlygomis, negu daugelis dirbančiųjų). Atrankiniais tyrimais nustatytas kitų neišvardintų neaktyvių žmonių skaičius 181,8 tūkst asmenų. Neaktyvių gyventojų skaičius 1994 1995 1996 1997 1998 1999 Neakt gyventojai 984,4 976,4 1025,4 1145,1 1144,7 1143,7 Darbo jėgos sudėtis laikui bėgant kinta. Tai priklauso nuo demografinių pokyčių šalyje, švietimo politikos, darbuotojų kvalifikacijos ugdymo sistemos, socialekonominių pokyčių kaitos ir pan. Išreiškiant gyventojų aktyvumą, skaičiuojami šie rodikliai: 1. Darbo jėga (dydis, mastas) Užimti ir ieškantys darbo asmenys. 2. Aktyvumo lygis: Bendras aktyvių gyventojų (užimtų ir ieškančių darbo) skaičius Bendras gyventojų, vyresnių kaip 14 metų amžiaus skaičius 3. Užimtumo lygis : dirbančių (užimtų) gyventojų skaičius Bendras gyventojų, vyresnių kaip 14 metų amžiaus skaičius 4. Nedarbo lygis: Ieškančių darbo gyventojų skaičius Bendras aktyvių gyventojų skaičius Lietuvos gyventojų aktyvumas 1994 1995 1996 1997 1998 1999 Aktyvumo lygis 67,9 66,9 65,4 61,5 61,7 61,9 Užimtumo lygis 56,1 55,2 54,6 52.8 53.5 53,2 Nedarbo lygis 17.4 17.1 16.4 14,1 13.3 14,1 Reg. biržoje ned. lygis 3,8 6,1 7,1 5.9 6.4 8,4 Darbo ekonomikoje nagrinėjama ir nevisiško užimtumo kategorija. Tai situacija kada gamyboje ar paslaugų teikimo sferoje užimta daugiau darbuotojų nei to reikalauja ekonominis bei technologinis tikslingumas. Nevisiškas užimtumas būna matomasis ir nematomasis. Matomasis nevisiškas užimtumas – situacija, kai asmuo dėl darbo trūkumo (ne savo valia) dirba dirba mažiau valandų nei numatyta įstatyme (darbas sutrumpintą darbo dieną, savaitę, priverstinės atostogos). Šitokio darbo mastą nusako 2 rodikliai:a) ne visiškai užimtų darbuotojų skaičius ir b) ne visiškai užimtų darbuotojų darbo laiko trukmė. Nematomasis nevisiškas užimtumas. Tai netiesioginiais būdais išreiškiama užimtumo samprata, kada atskleidžiamas neracionalus darbo jėgos paskirstymas, naudojimas. Charakteringi nevisiško užimtumo požymiai yra a) mažos pajamos, b) ne visiškai panaudota darbuotojų kvalifikacija ir c) menkas darbo našumas ir t.t. 3. 3. Gyventojų migracija Dėl įvairių priežasčių tam tikra gyventojų, tuo pačiu ir darbo jėgos dalis keičia gyvenamąją ar/ir darbo vietą. Tai –mechaninis gyventojų judėjimas – migracija. Migracija suprantamas žmonių persikėlimas nuolatiniam gyvenimui iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą. Asmenys, kurie tai daro, vadinami migrantais. Migracija gali būti: a) vidinė ir išorinė (tarptautinė); Vidinė migracija – migrantų judėjimas šalies viduje. Išorinė migracija - migrantų judėjimas iš valstybės į valstybę. Šitokia migracija, kada ji vyksta kryptingai orientuota į tam tikras teritorijas, per ilgą laiką suformuoja net atskiras valstybes (JAV, Kanada, ir žymia dalimi visas Amerikos žemyno šalis, Australiją, N. Zelandiją ir kt. Paskutinė išorinės migracijos suformuota valstybė – Izraelis). Iš vienos šalies išvykimas į kitą šalį vadinamas emigracija (tuo pačiu asmenys – emigrantai), o atvykimas į šalį vadinamas imigracija (asmenys -imigrantai). Išorinė migracija būna savanoriška ir prievartinė, nors tarp šių sąvokų nėra ryškios ribos. Savanoriškai migracijai laisva valia apsisprendžia pats migrantas. Šiam apsisprendimui gali būti kelios priežastys: a) demografinės : santuoka, kai vienas sutuoktinių išvyksta gyventi pas kitą sutuoktinį; tėvų ar vaikų persikėlimas vienų pas kitus gyventi; b) ekonominės: persikėlimas gyventi į šalį ar tos pačios šalies regioną, kur patrauklesnės socialinės- buitinės, darbo sąlygos, galimybė dirbti kvalifikuotą darbą; c) etninės -sugrįžimas į etninę tėvynę (repatriacija); d) politinės (persikėlimas gyventi į šalį, kurios santvarkai migrantas simpatizuoja; e) medicininės (palankesnis klimatas ar medicininė priežiūra) ir t.t. net ir savanoriškos migracijos atveju dažnai būna kokia nors determinantė, kuri sąlygoja šį žingsnį, nors migrantas savo valia gali ir kitaip pasielgti. Prievartinė migracija. Ją nulemia nuo migranto nepriklausančios sąlygos. Gyventojų perkėlimas ryšium su statybomis, ekologinės ir kitokios katastrofos, karo veiksmai, gyventojų trėmimas, prievartinė darbo prievolė, įkalinimas, pasitraukimas nuo neišvengiamos grėsmės dėl karo, okupacijos etninių valymų ir pan. daugumą prievartinių migrantų sudaro pabėgėliai ir priverstiniai persikėlėliai. Pabėgėlis - asmuo atvykės į kokios nors šalies teritoriją, neturintis tos šalies pilietybės, priverstas atvykti dėl realios grėsmės, kuri kyla dėl jo priklausomybės tam tikrai rasei, kalbai, tautybei, religijai, politiniams įsitikinimams, socialinei grupei ir pan. Priverstiniai persikėlėliai - asmenys, savosios šalies piliečiai, dėl tų pačių motyvų, kaip ir pabėgėliai, priversti išvykti iš savo gyvenamųjų vietų į kitas (tokių asmenų daug Rusijoje, Jugoslavijoje). Migracija gali būti grįžtamoji (laikina) ir negrįžtamoji (nuolatinė). Esant grįžtamajai migracijai, numatoma realiai įgyvendinama galimybė migrantui sugrįžti į ankstesnę vietą. Negrįžtamoji – tokios galimybės nesuteikia. Migracija dar gali būti skirstoma į teisėtą (teisės aktais reglamentuotą; o migrantai tų aktų nepažeidžia) ir neteisėtą (kada migrantai pažeidžia kurios nors vienos šalies (ar kelių šalių) teisės aktus, reglamentuojančius išorinį asmenų judėjimą tarp šalių). Gyventojų migracija, susijusi su jų darbo veikla, vadinama darbo migracija. Priklausomai nuo charakterio, darbo migracija būna: a) periodinė, b) sezoninė ir c) švytuoklinė. Periodinė migracija susijusi sugyventojų kilnojimusi, kurį sukelia periodiškai pasikartojančios priežastys; vėliau jie vėl grįžta į ankstesnes vietas (poliarininkai, žvejai); Lietuvai nebūdinga migracija; Sezoninė migracija – gyventojų persikėlimas į kitas vietas sezonui (kalnų piemnys, dalis miestų gyventojų, vasarą gyvenantys kaime, sodininkų bendrijose) Švytuoklinė migracija – kasdieninis, ar kas 2-3 dienas šaudyklinis judėjimas į darbo, tarnybos ar mokymosi vietą; tai nedidelių atstumų migracija. Migracija įvertinama rodikliais: išvykusiųjų skaičius, atvykusiųjų skaičius, migracijos saldo. Visi tie rodikliai gali būti absoliutūs ir santykiniai (skaičius 100, 1000 gyventojų). Valstybei didžiausios reikšmės turi išorinė migracija, nes ji gali ženkliai paveikti šalies gyventojų prieaugį, jų kokybinę sudėtį. Ji gali būti ekonominės, socialinės bei tautinės plėtros skatintoja ar stabdytoja. Šiuo metu Lietuvoje problemiški šie migracijos sriautai: • Jaunų, kvalifikuotų specialistų, menininkų išvykimas į užsienį dirbti ir gyventi su abejotina tikimybe grįžti; dalis šitokių migrantų išvyksta neturėdami leidimų apsigyventi ir dirbti jų pasirinktose šalyse, todėl tampa nelegalais, neturi socialinių garantijų, dažnai deportuojami; • Dalies neaktyvių gyventojų migracija iš miestų į kaimo vietoves, neturint realių galimybių verstis žemės ūkiu ar kitais kaimo verslais; taip dar labiau apsunkinamos kaimo vietovės gyventojų socialinės paramos galimybės, susidaro papildomos degraduojančių asmenų sankaupos, blogėja kriminogeninė padėtis; • Nelegalių imigrantų sriautas į Lietuvą kaip tranzitinę šalį (dažniausiai iš Baltarusijos), pakeliui į vakarų šalis; dalis tų imigrantų siekia pasilikti Lietuvoje ir taip didina socialines ir kitokias problemas. 3. 4. Lietuvos gyventojų judėjimo ir užimtumo pokyčių priežastys bei perspektyvos Nuo 1990 iki 1999 m. užimtumo dinamiką Lietuvoje apibūdina šie procesai: • Krito bendras gyventojų užimtumas; 1991-2000 m. oficialus gyventojų užimtumas sumažėjo. Tačiau užimtumas Lietuvoje sumažėjo mažiau negu daugelyje kitų pokomunistinių šalių. (labiausiai užimtumas sumažėjo Vengrijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Rumunijoje užimtumas padidėjo dėl padidėjusio užimtumo žemės ūkyje. Užimtumas padidėjo ir Slovėnijoje.Ten ir žemės ūkio gamyba viršijo ikireforminį lygį. ES šalyse – ta pati tendencija: Užimtumas sumažėjo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Tačiau šopse šalyse tendencija panaši, kaip Lietuvoje 1992-1993 m.:ilgai laiku nesumokamas darbo užmokestis, žmonės dirba trumpesnį darbo laiką, tačiau darbo santykiai su įmone nenutraukiami. Baltarusijoje stengiamasi išlaikyti perteklinį užimtumą, dėl ko čia ypač sumažėjo realios pajamos ir darbo našumas. NVS šalyse (ypač Baltarusijoje, Ukrainoje transformacinis nuosmūkis dar tebevyksta, nepasiekta “nuosmūkio duobė”, menki šalies ekonomikos ir socialinės sistemos restruktūrizacijos požymiai, todėl bedarbystės augimas ten dar nepasiekė maksimumo. Daugelyje ES šalių tuo laikotarpiu užimtumas padidėjo (ypatingai Airijoje - 24,2 %; Austrijoje - 11,1 %, Ispanijoje- 4,1 %; tik Suomijoje 12 % sumažėjo (ją palietė iš dalies transformacijos banga, nes jos ekonomika buvo orientuota į TSRS). • Pokyčiai užimtumo sektoriuose: daugėjo užimtų privačiame sektoriuje skaičius. Iki 1994 metų užimtų privačiame sektoriuje daugėjo ne dėl spartesnės šio sektoriaus plėtros, bet dėl privatizacijos (buvę valstybiniai objektai tapo privatūs). Laikoma, kad užimtų privačiame sektoriuje apie 70 % atitinka ES vidurkį. Po privatizavimo užimtumas labiausiai sumažėjo mašinų gamybos, metalo apdirbimo bei statybos medžiagų pramonės įmonėse. Lietuvoje užimtumas pramonėje mažėja dėl transformacinio gamybos nuosmūkio, prarastų rinkų, apyvartinių lėšų stygiaus, žemos produkcijos kokybės, pasenusios technologijos, menko našumo ir t.t. ES ir kitose šalyse (JAV, Japonijoje) taip pat mažėja pramonės darbininkų dalis tik dėl kitų priežasčių: modernizacijos bei santykinės spartesnės kitų sektorių plėtros. Pramonės sektoriuje užimtumas didesnis nei Lietuvoje buvo Lenkijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, nes šiose šalyse labai lėtai privatizuojami pramonės objektai, ir didelę įtaką turi profesinės sąjungos, kurios prieštarauja privatizacijai, išsikovoja sąlygas, kad nebūtų atleidžiami pertekliniai darbuotojai ar kad darbo užmokestis būtų subsidijuojamas (ypač Rumunijoje ir Bulgarijoje). Lietuvoje profsąjungos silpnos ir privatizacijos procesui beveik netrukdė. Privatizavimas darbo rinką veikia dvejopai: *mažina užimtumą, nes atsisakoma senos kokybės perteklinių darbo vietų. Privatizuojamose įmonėse (atsižvelgiant į darbo sąlygas per 5 metus leidžiama 30 % sumažinti darbo vietų skaičių); *didina produktyvumą ir sudaro pagrindą kurti naujas (naujos kokybės) darbo vietas. `Lietuvoje ir R. V. Europoje ženkli žemės ūkio darbuotojų (kartu su miškininkyste) dalis: Lietuva – 20,5 %, Estija 9,9, Latvija 20,6 Lenkija 20,5, Rumunija 39,0 Slovakija 8,6 Slovėnija 12,0 Vengrija 7,9 Suomija 6,9, Danija 3,7 1991-1996 Lietuvoje didėjo santykinis užimtumo rodiklis žemės ūkyje. Tai lėmė sodybinių ūkių pagausėjimas kaime, žemės restitucija, sunki ekonominė padėtis mieste. Tačiau Lietuvos integracijos į ES sąlygomis tai sąlygos papildomas problemas. Žymiai sumažėjo kaimo gyventojų mobilumas. Pabrangus transporto sąlygoms, nedaug kaimo gyventojų gali važiuoti dirbti į miestus. (Nuo 1997 užimtumas žemės ūkyje pradėjo kristi). Šiuo laikotarpiu pasikeitė ir užimtų žemės ūkyje struktūra. Jeigu 1991 m. tik 12 % ūkininkavo individualiai, tai dabar – apie 80 %. (kiti ž.ū. junginiuose (bendrovėse ir pan.). Kaip ir Lietuvoje, užimtumas žemės ūkyje padidėjo Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje. Šiose šalyse bendra tendencija: Didelė žemdirbių dalis; Mažas darbo našumas; Žemės ūkiu užimtų žmonių pajamos gerokai mažesnės negu kituose sektoriuose. Kur žemdirbiai sudaro mažesnę dalį, ten didesnis našumas ir mažesnis pajamų atotrūkis nuo kitų sektorių.(tas rodo, kad čia žemdirbių pertekliu, snepilnas užimtumas.) Paslaugų sferos dalis. ES šalyse paslaugų sferoje dirba apie 67 % dirbančiųjų. Lietuvoje – 56,7 % (Latvijoje-56,9 %; Estijoje 58,6 %, Lenkijoje 55,5 %). Tendencija – kuo daugiau žemės ūkio, tuo mažiau paslaugų. Lietuvoje neracionalus paslaugų sferos pasiskirstymas: sutelkta miestuose. Labai sumažėjo paslaugų kiekis ir suprastėjo jų kokybė mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. (menka perkamoji galia). • Atsirado naujos užimtumo formos. (privatūs darbdaviai, asmenys dirbantys sau, padedantys šeimos nariai,) • Sumažėjo švytuoklinė darbo migracija. Iki 1990 metų Lietuvoje buvo labai aktyvi švytuoklinė darbo migracija. Ji buvo kaip pirmas etapas darbo jėgai iš kaimų ir mažesniųjų miestų keltis į didžiuosius miestus, laukiant buto. 1992-1993 daugeliui įmonių nutraukus savo veiklą, švytuoklinė migracija nebeteko reikšmės. • Formuojasi kai kurios negatyvios bedarbystės tendencijos. 1)vis daugiau bedarbiais tampa jauni žmonės, neturintys klvalifikacijosir tokiems žmonėms vis sunkiau parūpinti darbo, nes darbdaviai kelia vis didesnius reikalavimus priimamiems darbuotojams, tobulėja technologija, kuri reikalauja vis didesnės kvalifikacijos. 2) didelę dalį bedarbių sudaro jaunimas, dėl ko padidėja bedarbystės socialiniai nuostoliai: jaunimas greičiau palinksta į asocialų elgesį, užsiima nelegalia ir neoficialia veikla. Formuojasi teritorinė užimtumo diferenciacija. Nedidelis gyventojų mobilumas dėl didelių butų kainų skirtumų bei brangaus transporto. Dėl to didėja teritorinė užimtumo diferenciacija. Problemos dėl mažo profesinio darbo jėgos mobilumo. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse yra menkas profesinis darbo jėgos mobilumas. Žmonės nenoriai keičia savo įgytą profesiją, o praradę darbą stengiasi susirasti darbą pagal turimą profesiją. Tik 5-12 % bedarbių dalyvauja profesinio mokymo kursuose ir tik 10 % dirbančiųjų per metus kelia savo kvalifikaciją ir dalyvauja kitokiuose mokymuose. Žemas darbo jėgos profesinis mobilumas yra labai neigiama tendencija ūkio plėtojimo perspektyvų požiūriu. Postindustrinėje visuomenėje labai sparčiai progresuoja technika ir technologija, žinios ir įgūdžiai labai sensta. Dėl to reikia nuolatos tobulinti žinias ir įgūdžius. Lietuvoje užimtų pagal profesijas struktūra skiriasi nuo daugelio Europos šalių. Lietuvoje yra santykinai daug vyriausiųjų pareigūnų bei valdytojų, bei kvalifikuotų žemės, miškų bei žuvininkystės ūkio specialistų.. Gerokai mažiau yra technikų, tarnautojų, operatorių. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pokomunistinių šalių rinkos santykiai užimtumo sferoje dar tik klostosi. Todėl daugelyje įmonių tebėra perteklinis užimtumas, neefektyvus darbo jėgos panaudojimas, nepakankamas dėmesys personalo valdymui bei darbo motyvacijos didinimui. Apibendrintai vertinant, galime teigti, kad Lietuvoje mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja naujų profesijų, labai kvalifikuotų specialistų poreikis. Tose šalyse, kur ženklus socialinis bei politinis nestabilumas, slopinamas investicinis aktyvumas ir transformacijos procesas, taip pat ir darbo jėgos srityje dar labiau apsunkinamas. • Susiformavo darbo netekusiems asmenims paramos sistema. • Sumažėjo valstybės vaidmuo užimtumo ir darbo aplinkos reguliavimo sferoje. Svarbiausios gyventojų skaičiaus ir kokybės kaitos tendencijos: • Lietuvoje neprognozuojamas gyventojų skaičiaus didėjimas (optimistinė prognozė- kad ateityje jis nustos mažėti, stabilizuosis; pesimistinė – kad ir toliau mažės dėl 2 priežasčių: depopuliacijos ir neigiamo migracijos saldo. • Kurį laiką stabilizuosis ir miesto-kaimo gyventojų santykis. Miesto gyventojų skaičiaus didėjimą dėl vidinės migracijos ribos būsto problema; • Viena iš demografinių ir darbo jėgos naudojimo problemų – jaunų ir kvalifikuotųdarbuotojų išvykimas iš Lietuvos. Šiai problemai spręsti šalis nepasirengusi. 4. Darbo rinka ir darbo santykiai 4.1. Darbo rinkos esmė Darbo rinka yra rinkos ekonomikos dalis, išreiškianti žmonių santykius, susijusius su darbo jėgos pasiūla ir paklausa. Darbo rinka funkcionuoja kartu su kitomis rinkomis (prekių ir paslaugų, kapitalo, mokslo tyrimų, būsto, investicijų, vertybinių popierių, kredito (pinigų) ir pan.). Teorinius pagrindus mokymui apie darbo rinką padėjo klasikinės ekonomikos atstovas Adam Smith (1723-1790). Jo teigimu, materialiniai, darbo ir finansiniai ištekliai racionaliai naudojami tik laisvosios konkurencijos sąlygomis. Jis įrodė, kad gyventojų užimtumas tampriai susijęs su darbo užmokesčio dydžiu. Jeigu darbuotojo darbo užmokestis didėja, tai užimtumas mažėja. Kitas klasikinės ekonomikos atstovas David Ricardo (1772-1823) teigė, kad, padidėjus darbo užmokesčiui virš minimalaus lygio, kuris būtinas normaliai gyventojų reprodukcijai, didėja darbo pasiūla, bet tai, savo ruožtu, mažinančiai veikia į darbo užmokesčio lygį. Žanas Batistas Sejus (1767 – 1832) suformulavo pasiūlos ir paklausos pusiausvyros dėsnį, kuris apsprendžia pusiausvyros kainą visiems pasiūlos –paklausos dalykams, taip pat ir darbui. Kas parduodama darbo rinkoje? Klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad darbo rinkoje parduodamas darbas, o darbo užmokestis, tai darbo kaina, jo piniginis ekvivalentas; Tuo būdu darbo užmokestis yra laikomas kaip viena iš pajamų rūšių. Kitos pajamos yra: kapitalo palūkanos, renta už naudojimąsi žeme, pelnas kaip verslininko pajamos (verslumo pajamos). Marksistinė darbo teorija teigia, kad darbo rinkoje parduodama darbo jėga (žmogaus sugebėjimas dirbti), o darbo užmokestis yra darbo jėgos kaina. Ši teorija pripažįsta, kad naują vertę kuria tik gyvasis darbas, o kapitalistas darbininkui sumoka ne visą darbo užmokestį ir taip jam lieka pelnas. Taigi, anot marksistų, taip kapitalistai išnaudoja dirbančiuosius.. Koks darbo rinkos mechanizmas, remiantis klasikinės ekonomikos teorija? • Darbo rinkoje perkamas –parduodamas būsimasis darbas, t,y. tas darbas, kurį darbuotojas atliks ir tuo darbu sukurs prekes ar paslaugas. Kai žmogus samdosi dirbti, jis darbdaviui dar nėra nieko padaręs. (Kartais būna ir panašių prekinių sandorių, kai perkamos- parduodamos ir būsimosios materialinės prekės –fiūčeriniai sandoriai (būsimasis obuolių derlius, linų derlius, kavos pupelių derlius ir t.t.); • Darbdavys, pirkdamas darbą, tuo pačiu tampa to darbo rezultatų savininku, o darbą parduodantis darbuotojas (samdinys) už savo darbą gauna tiek, kiek tas darbas vertas, t.y. to darbo kainą; tačiau darbdavys neperka paties darbuotojo (taip buvo tik vergvaldžių laikais). • Tapęs darbo rezultatų savininku, darbdavys jais ne tik naudojasi, bet ir disponuoja; • Darbo užmokestis priklauso nuo kelių faktorių: a) konjunktūros darbo rinkoje (kurią nusako darbo pasiūla ir paklausa), b) darbo užmokesčio lygį formuojančio modelio, c)nuo nacionalinės bei regioninės darbo rinkos ypatybių. Svarbiausi darbo rinkos elementai: 1. Rinkos subjektai (darbdaviai ar jų atstovai iš vienos pusės ir darbo ieškantys asmenys); 2. Teisės aktai, kurie reglamentuoja darbo rinkos subjektų santykius; 3. Rinkos konjunktūra – darbo pasiūlos ir paklausos santykis, kuri nulemia 2 dalykus: a) darbo užmokesčio lygį konkrečiai darbo rūšiai ir b) gyventojų užimtumo lygį; 4. Gyventojų užimtumo tarnybos (biržos, centrai, ) 5. Darbo rinkos infrastruktūra (proforientavimo, parengimo ir perkvalifikavimo tarnybos, užimtumo fondai, darbo reklamos firmos ir pan. 6. Socialinių garantijų sistema (bedarbiams, atleidžiamiems iš darbo) 7. Alternatyvinių laikinų užimtumo formų sistema (viešieji darbai) Jeigu yra visi šie darbo rinkos elementai ir tarp jų nustatyti pagrįsti ryšiai, rinka optimaliai funkcionuoja. Šitokiam darbo rinkos funkcionavimui, būtina išlaikyti šias sąlygas: • Turi būti gerai suderinti informaciniai ryšiai tarp darbo pardavėjų ir pirkėjų ; • Turi būti kiekvienoje rinkos subjektų pusėje konkurencinė aplinka; • Nustatytas darbo rinkos pusiausvyrą atitinkantis darbo užmokestis; • Efektyviai veiktų bedarbių socialinės paramos sistema. Darbo rinkoje pardavėjas yra asmuo, ieškantis sau tinkamo darbo, o pirkėjas – darbdavys – valstybės institucija ar verslo įmonė – tinkamų darbuotojų, kurie galėtų už užmokestį atlikti darbo jėgos pirkėjo numatytas funkcijas. Tačiau darbo rinkoje būna ne vien darbdaviai bei darbininkai, bet netiesiogiai dalyvauja dar viena žmonių kategorija – asmenys dirbantys sau: a) šeimos ūkių ūkininkai, b) individualių įmonių savininkai, c) laisvųjų profesijų atstovai (menininkai) ir pan. Jie parduoda ne tiesiogiai savo darbą, bet to darbo pastangomis pagamintus produktus ar paslaugas. Jei pirkėjai perka jų produkciją, tuo pačiu ir jų gamintojas dalyvauja visuomeninėje gamybos proceso apyvartoje ir lieka aktyvus. Antra vertus, jis dalyvauja prekių ir paslaugų rinkoje ir veikia į ją. Jeigu jo produkcija ar paslaugos neperkamos, tuo pačiu ir jų siūlytojas galų gale tampa bedarbiu ir susilygina su kitais darbo rinkos dalyviais. Pasiūlos apimtis darbo rinkoje nuolatos kinta. Vieni darbo rinkos dalyviai į ją ateina, kiti iš jos pasitraukia. Asmenys padidinantys darbo rinkos pasiūlą: 1. asmenys , kurie neturi darbo, tačiau nori dirbti: • Asmenys atsisakę darbo ar jo netekę darbdavio valia (bedarbiai); • jaunimas, baigęs įvairių lygių mokyklas, kurie iki tol dar nedirbo; • moterys, prieš tai nutraukusios darbą ir auginusios vaikus; • asmenys, grįžę iš karinės tarnybos; • asmenys grįžę iš įklinimo vietų; • imigrantai, reemigrantai ir kt. 2. asmenys, nors ir turintys darbą, tačiau yra darbu nepatenkinti ir ieško kito (pagrindinio ar papildomo) darbo; Asmenys sumažinantys darbo rinkos pasiūlą ir pasitraukiantys iš darbo rinkos: • surandę darbą; • atsisakę darbo paieškų ir patekę į neaktyvių gyventojų tarpą; • ėmęsi neregistruotos ar nelegalios veiklos; • tapę pensininkais ar invalidais; • mirę. Darbo vietas (darbo pasiūlą) formuoja neužimtos (vakuojančios) darbo vietos; tiek esančios jau veikiančiuose objektuose, tiek ir numatomos naujuose objektuose. Priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio darbo rinkoje, susiformuoja rinkos konjunktūra, kuri būna 3-jų tipų: 1. Deficitinė darbo rinka, kada pasiūla mažesnė už darbo paklausą; formaliai dažna situacija sovietmečiu, kada daugelis įmonių nuolatos ieškodavo darbuotojų; tačiau didžia dalimi situaciją lėmė iškreipti socialistinis gamybos būdas: nenašus darbas, nereikalingų darbuotojų laikymas ir pan. 2. Perteklinė darbo rinka, kada darbo pasiūla viršija darbo paklausą( dažna situacija rinkos ekonomikos sąlygomis); 3. Subalansuota darbo rinka, kada darbo jėgos pasiūla lygi jos paklausai (ideali siektina situacija, tačiau ne visada duodanti pačius geriausius darbo jėgos panaudojimo rodiklius. Yra keli darbo rinkos modeliai. Jų skiriamasis bruožas – konkurencijos laipsnis. Pagal tai skiriama: a) visiškai konkurentiška darbo rinka, b) monopsoninė darbo rinka; c) darbo rinka, įvertinant profsąjungų vaidmenį ir d) dvišalių monopolijų rinka. Visiškai konkurentiška darbo rinka pasižymi šiomis savybėmis: • Yra daug tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios samdo tam tikrus darbuotojus; • Yra daug tarpusavyje konkuruojančių , vienodos kvalifikacijos darbuotojų, kurie siūlo savo darbo paslaugas; • Nei firmos, nei darbuotojai nekontroliuoja ir nediktuoja darbo užmokesčio lygio. Darbo užmokestis (D) Pk Ps Darbo kiekis Pasiūlos ir paklausos sąveika konkurenciškoje rinkoje Čia vertikalinėje ašyje atidedama darbo užmokesčio dydis (D), o horizontalinėje – darbo kiekis (D). Kreivė Pk-Pk rodo darbo paklausos pokyčius, kintant darbo užmokesčiui.. Esant kitoms lygioms sąlygoms (vienodai kvalifikacijai, didžiausią paklausą turės tie, kurie sutiks dirbti už mažiausią atlyginimą, o mažiausią paklausą tie, kurie reikalaus didžiausio užmokesčio. Kreivė Ps-Ps rodo darbo pasiūlos pokyčius. Šiuo atveju didžiausioji darbuotojų dalis nusiteikusi gauti didžiausią atlyginimą ir tik mažesnė dalis nusiteikusi dirbti ir už mažesnį atlyginimą. Darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške nusistovi pusiausvyra ir tuo apsprendžiama darbo kaina ir darbo paklausos lygis Monopsoninė darbo rinka. Tai vieno pirkėjo rinka,kuriai būdingi šie bruožai: • tam tikros profesijos darbuotojai sutelkti iš esmės vienoje įmonėje (Atominės elektrinės personalas Lietuvoje); • šios profesijos žmonės dėl geografinių ir kitų veiksnių neturi alternatyvų rasti jų profesiją ir kvalifikaciją atitinkantį darbą kitoje vietoje. • Darbo užmokestį diktuoja firma, tačiau jo dydis priklauso nuo samdomų darbuotojų skaičiaus. Kartais monopsoninę darbo rinką sukuria bet kokia įmonė, esanti nedideliame mieste, kur nėra alternatyvų įsidarbinti ar persikelti kitur. Jeigu monopsoninę darbo rinką pasidalina keli subjektai (nedaug subjektų) turime oligopsonijos atvejį. Profsąjungų poveikis darbo rinkai. Profsąjungos darbo rinkoje gina samdomų darbuotojų interesus: padidinti paklausą darbo rinkoje ir pakelti darbo užmokestį.(įkainius). Darbo paklausos didėjimą profsąjungos skatina šiais būdais: • Didina paklausą gaminamoms prekėms bei paslaugoms (pirki prekę lietuvišką); • Reikalaudamos, kad vyriausybė padidintų finansavimą gamybai (kurtų naujas darbo vietas); • Ribodamos darbo pasiūlą (atsisakant priimti į darbą paauglius, priversdamos atleisti iš darbo pensinio amžiaus asmenis, sutrumpinant darbo savaitę); • Priversdamos darbdavius padidinti darbo užmokestį aukščiau pusiausvyros taško. Dvišalių monopolijų rinka. Tai būdinga monopsoninei rinkai, kurią veikia stiprios šakinės profsąjungos. Tuo atveju abiejų priešingų jėgų (darbdavių) ir profsąjungų poveikio rezultate priartėjama prie visiškos konkurencijos sąlygų. Darbo rinkos segmentacija. Tai darbdavių ir, ypač, darbo pardavėjų pasiskirstymas į tam tikras grupes, kurios turi bendrus specifinius požymius. Segmentuota darbo rinka tokia, kurioje yra keli ar daug apibrėžtų darbo rinkos sudėtinių dalių – segmentų, kuriuose tarpusavyje konkuruoja tam tikros darbuotojų grupės, ir tie asmenys nekonkuruoja kituose segmentuose. Tai moterų, invalidų, pagyvenusių asmenų, jaunimo ir t.t segmentai. Kartais valstybė kai kurių segmentų užimtumo pagerinimui imasi specializuotų užimtumo programų, darbdaviai gauna tam tikrų lengvatų (pelno apmokestinimui) ir pan. Darbo rinkoje darbo santykiai tarp darbo jėgos pardavėjų ir pirkėjų užsimezga keliais būdais: a) betarpiškai šalims susitarus, b) per valstybinės tarnybos ar verslo įmonės personalo tarnybas (gali būti ir konkursų būdu), c) per valstybines ar komercines užimtumo tarnybas (darbo biržas), d) asmeniniais kontaktais tarp darbo ieškančiojo ir darbdavio. Šio susitarimo rezultatas apiforminamas kaip samdos sutartis, darbo sutartis, kontraktas. 4.2. Nedarbas ir jo mažinimo priemonės Tai socialekonominis reiškinys, kada dalis ekonomiškai aktyvių gyventojų neturi darbo ir uždarbio. Pagal kilmę, nedarbas skirstomas į tris tipus: • frikcinį (tekamąjį); • ciklinį - dėl nepakankamos paklausos; • struktūrinį.- dėl netinkamos darbo jėgos paklausos ir pasiūlos struktūros; Frikcinis (tekamasis) nedarbas būna trumpalaikis, neišvengiamas. Jis susijęs su darbo vietos keitimu paties darbuotojo iniciatyva, ieškant tinkamesnio darbo ar gyvenamosios vietos. Ekonominiu požiūriu tai natūralus reiškinys, ypač populiarus sovietmečiu TSRS, taip pat Vakarų šalyse. Laikoma, kad ekonominiu požiūru jis yra neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas, nes žmonės stengiasi iš mažiau apmokamo darbo pereiti į geriau apmokamą ir taip didėja jų pajamos, gerėja darbo jėgos pasiskirstymas, auga BVP apimtis. Tačiau labai išsiplėtojęs šis procesas (ypač tarptautiniu mastu) kelia etnosocialinių problemų, gali paskatinti ne tik “raumenų”, bet ir “protų” nutekėjimą į užsienį ar mažiau kvalifikuotų kitų šalių gyventojų antplūdį, su kuo jau susidūrė Vakarų šalys. Ši problema dar paaštrės, plečiantis ES riboms. Ciklinį nedarbą sąlygoja bendras ekonomikos nuosmūkis., kada visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja. Dėl to ciklinis nedarbas yra paklausos deficito pasekmė ( JAV 1982 m. esant ekonomikos nuosmūkiui, nedarbo lygis pakilo iki 9,7%. O didžiosios depresijos metais (1933) ciklinis nedarbas siekė beveik 25%). Struktūrinis nedarbas. Šią nedarbo formą sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų (techninio lygio, darbuotojų struktūros ir pan.) Struktūrinį nedarbą pokomunistinėse šalyse sukėlė ir ūkio transformacija bei restruktūrizacija, nes smarkiai sumažėjo kai kurių gamybos šakų apimtis, pasikeitė daugelis prioritetų. (Smarkiai sumažėjo gamyba tose šakose, kurios dirbo karo pramonei, buvo orientuotos vien Rusijos rinkai. Tuo pačiu padidėjo poreikis specialistų, mokančių Vakarų šalių kalbas, galinčių dirbti marketingo, rinkos paieškų sferoje. Struktūriniai bedarbiai nuo frikcinių skiriasi tuo, kad, norėdami gauti darbo, jie turi persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o frikciniai – turi tas savybes, tik ieško kur geriau savo žinias gali pritaikyti. Dėl to frikcinis nedarbas būna trumpalaikis, o struktūrinis – ilgalaikis. Jį ypač sunkiai įveikia pagyvenę, bendrą žemą išsilavinimą bei nepakankamą kvalifikaciją turintys asmenys. Darbo rinkoje niekada nebūna absoliučios pusiausvyros. Net ir esant didelei darbo pasiūlai, dalis darbo vietų ilgiau ar trumpiau būna neužimtos, ypač dėl frikcinės ar struktūrinės bedarbystės. Ideali yra santykinė pusiausvyra, kada laisvų darbo vietų skaičius susilygina su darbo ieškančių žmonių skaičiumi. Nedarbas negatyviai veikia ir žmogų – bedarbį , ir šalies ekonomiką. Bedarbis ir jo šeima nukenčia finansiškai, nes sumažėja šeimos pajamos ar jų visai netenkama. Šiam nuostoliui kompensuoti, mokamos bedarbio pašalpos. Išsivysčiusiose šalyse (JAV) bedarbio pašalpa būna 40-50% gauto paskutinėje darbovietėje atlyginimo (mokama 6 mėnesius, po to reikia nors trumpam padirbėti, kitaip pašalpa bus nutraukta). Yra įvairių socialinių bedarbystės nuostolių: nedarbas demoralizuoja žmogų, skatina netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, šeimų irimą, mažėjantį natūralųjį gyventojų prieauglį ir t.t. Yra dar viena nedarbo negatyvi pasekmė – darbinės patirties praradimas: nesukaupiamos naujos žinios, atrofuojasi įgūdžiai. Kaip teigiama savanoriškos bedarbystės pasekmė – galimybė demokratiškoje visuomenėje pasirinkti darbą ar poilsį (laisvalaikį), už kurį iš dalies kompensuojama. Savanoriška bedarbystė sovietmečiu nebuvo toleruojama. Šitokie asmenys būdavo traktuojami kaip asocialūs elementai, veltėdžiai. Jie būdavo persekiojami, prievarta įdarbinami. Nedarbo nuostoliai šalies ekonomikai išreiškiami BNP netektimi dėl padidėjusios bedarbystės. Šį ryšį nusako Okano dėsnis (JAV mokslininko A. Okun vardu): 1% padidėjusios bedarbystės sumažina potencialias BNP 2,5%. Didėjant bedarbystei, nepagaminamos potencialios prekės, nepateikiami potencialūs patarnavimai (Antra vertus, stokojant paklausos toms prekėms ir patarnavimams, didėja ir bedarbystė). Kita bedarbystės nuostolių forma – išlaidos bedarbių pašalpų mokėjimui. Visiškas užimtumas – ekonomikos būsena, kai nedarbo lygis yra kuo žemiausias, nėra nedirbančių ne savo valia (arba kitaip apibrėžiant – kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių). JAV kongresas 1978 m. yra patvirtinęs 4% nedarbą (ir 3% metinę infliaciją) kaip “status quo”. Rinkos ekonomikoje visada liks tekamasis (frikcinis) nedarbas, taip pat minimalus struktūrinis nedarbas . Visišku užimtumu ekonomistai laiko nedarbo lygį 4-5%. Kai kurie sociologai (rusas A. Davydovas) bando pagrįsti optimalų nedarbo lygį, jį susiedamas su ekonomikos ciklais, ekonomikos būkle: • 0-3% - ekonomikos klestėjimo laikotarpiui; • 3 –5 % - ekonominio pakilimo; • 5 – 8 % nuosmūkio; • 8 – 13 % ekonominės krizės; • 13 – 21 % aštrios ekonominės krizės; • 21 –34 %ekonominio kracho laikotarpis. Daugumoje pokomunistinių šalių (taip pat ir Lietuvoje) ekonomika yra ekonominės krizės būsenoje, todėl jai būdingas 8 -13% nedarbo lygis. Ženkliai jį sumažinti, nesureguliavus kitų ekonomikos rodiklių, yra nerealu. Tačiau siekti visiško užimtumo – buvo ir pasiliks vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Nedarbo mažinimo priemones galima skirstyti į dvi grupes: Priemonės didinančias darbo pasiūlą: • tobulinant darbo rinkos paslaugas (kai kas tampa bedarbiais, dėl to, kad nežino informacijos apie laisvas darbo vietas); • tobulinant deficitinių specialybių darbuotojų ruošimą;(mažina struktūrinį nedarbą); • koreguojant valstybės paramos bedarbiams sistemą (sumažinant bedarbių pašalpas, kurios dalį žmonių skatina nedirbti ar pratęsti darbo paieškos trukmę, vietoje to skiriant daugiau lėšų viešiesiems darbams, taip pat darbuotojų perkvalifikavimui, nuosavo verslo kūrimui). Realiausia priemonė nedarbui sumažinti – paspartėjęs ekonomikos augimas. Tačiau bedarbių skaičiaus mažėjimas atsilieka nuo ekonomikos augimo tempų. Laikoma, kad, esant stabiliam ūkiui, nedarbo lygiui sumažinti 1 % gamyba turi išaugti 2 – 3 %. Priemonės didinančias darbo paklausą: • vyriausybės ir profsąjungų pastangomis sulėtinant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo ar restruktūrizacijos sąlygomis (profsąjungos išsireikalauja, kad būtų išsaugomos darbo vietos, modernizuojant įmonę ar vyriausybės paramos ekonomiškai silpnoms įmonėms priemonėmis nutolinant bankrotą. Tačiau visos šios priemonės neskatina ekonominės plėtros, ekonominiu požiūriu yra neefektyvios, ir naudotinois tik saugantis socialinio sprogimo. • visuminės paklausos didinimas, Vyriausybei didinant paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tačiau ši tendencija skatina kainų augimą (infliaciją). Kada ji pasiekia neleistiną lygį, ją reikia mažinti fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis slopinant visuminę paklausą. Tada gamyba sulėtėja, sumažėja infliacija, bet pagausėja bedarbių. Sumažinimui vėl reikia skatinti gamybą. Ir tai susiformuoja ekonomikos reguliavimo principas “stok-eik”. Jis ilgą laiką buvo būdingas Anglijos ekonomikai (1945 -1978 m.); • papildomų darbo vietų kūrimas plėtojant smulkųjį verslą; dalis bedarbių ar samdomų darbuotojų, kurie nepatenkinti darbo užmokesčiu ir turėdami mažą pradinį kapitalą (ar skolindamiesi, gaudami iš specialių fondų) steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą; • darbo namuose plėtimas. Tai patogu moterims, pagyvenusiems žmonėms, invalidams. Ši forma suaktyvėjo, išsiplėtojus personalinių kompiuterių tinklui ir apskritai komunikacijoms. Nagrinėjant pasiūlos struktūrą, matome, kad išsivysčiusiose šalyse užimtumą didina tik paslaugų sfera, bet ne gamybos sfera (darbo vietų paslaugų sferoje gausėja 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos sferoje). 4.3. Darbo biržų veikla Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje suformuota vieninga darbo biržos sistema. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo įkurta Respublikinė darbo birža taip pat teritoriniai jos padaliniai miestuose bei rajonuose (47). Sistema atitinka Europos šalių biržų standartus. Darbo biržų veikla ir kiti rėmimo klausimai reguliuojami LR bedarbių rėmimo įstatymu, kuris priimtas 1990 12 13. Lietuvoje pirmieji bedarbiai buvo užregistruoti 1991 m. kovo 1 d., kada Lietuvoje pradėjo veikti teritorinės darbo biržos. Tačiau 1991-1992 m. bedarbių registravosi mažai. Su kiekvienais metais jų skaičius didėjo. Pagrindinis darbo biržos tikslas yra gyventojų užimtumo garantijų darbo rinkoje įgyvendinimas, ir tai konkretizuojama nedarbo mažinimu Lietuvoje ir bedarbiams socialinės paramos teikimu. Pagrindinės darbo biržos funkcijos: • analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja darbo rinkos pakitimus; • registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • tarpininkauja piliečiams įsidarbinti Lietuvoje ir užsienyje; • dalyvauja organizuojant bedarbių ir įspėtų dėl atleidimo iš darbo profesinį mokymą; • Tvarko iš Užimtumo fondo gautas lėšas, teikia pasiūlymus dėl Užimtumo fondo lėšų naudojimo; • Rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis - teritorines gyventojų užimtumo programas (pirmiausia, socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumo garantijas, t.y. asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, moterims, turinčioms vaikų iki 14metų, asmenums, kuriems iki pensijos liko mažiau kaip 5 metai, asmenys grįžusiems iš įkalinimo vietų, invalidams; šioms asmenų grupėms nustatomos įdarbinimo arba darbo vietų steigimo kvotos (iki 5 % bendro darbuotojų skaičiaus; • Teikia siūlymus savivaldybėms laikinai sustabdyti darbuotojų atleidimą, jeigu nesudarytos sąlygos įdarbinti atleistuosius. (Savivaldybės darbo biržos teikimu gali sustabdyti darbuotojų atleidimą laikinai –iki 6 savaičių, dalis su tuo susijusių išlaidų darbdaviui gali būti kompensuotos iš Užimtumo fondo arba savivaldybių biudžetų). • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo klausimą (darbdaviai privalo registruoti laisvas darbo vietas darbo biržoje, o ši – viešai jas skelbti. Jeigu darbdaviai pažeidžia šią tvarką, darbo biržos sprendimu moka į Užimtumo fondą vidutinio skelbiamo darbo užmokesčio dydžio baudą už kiekvieną neregistruotą laisvą darbo vietą; • Katu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos bedarbius • Organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus; • Skiria ir mokas bedarbio pašalpas. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamos visuomeniniais pagrindais veikiančios trišalės komisijos. Jos sudaromos iš iš vienodo skaičiaus lygiateisių barių: darbuotojų (profesinių sąjungų, susivienijimų, asociacijų ir kt.), darbdavių (susivienijimų, asociacijų) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus deleguoja minėtos organizacijos, o valstybės valdymo organų atstovus skiria LR vyriausybė ir savivaldybės. Trišalės komisijos teisės: • Svarsto ir teikia pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos, darbo rinkos reguliavimo, socialinės paramos bedarbiams (prioritetų ir sistemos) tobulinimo; • Teikia pasiūlymus gyventojų užimtumui pagerinti, įdarbinimo kvotoms neįgaliesiems nustatyti, viešiesiems darbams organizuoti, bedarbių mokymui, konsultavimui pagerinti; • Svarsto darbo biržų veiklą ir užimtumo fondo naudojimą. Darbo biržoje gali registruotis visi ieškantys darbo asmenys: • Nedirbantys (bedarbiai); • Turintys įspėjimą apie atleidimą iš darbo; • Kiti: *dirbantys; *besimokantysdieninėse švietimo, mokymo įstaigose, pensinio amžiaus. Gyventojų užimtumo ekonomines prielaidas suteikia Užimtumo fondas. Gyventojų užimtumo fondo lėšas sudaro: • Draudimo nuo nedarbo įmokos. Tai privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis, kurios dydį kiekvienais metais nustato LRV tvirtindama valstybinio socialinio draudimo biudžeto fondą. • Darbo biržos pajamos; • Valstybės biudžeto dotacijos; • Baudos, surenkamos iš darbdavių už darbo vietų registracijos pažeidimus ir kt. Užimtumo fondo lėšos naudojamos: • Bedarbių ir įspėtų apie būsimą atleidimą iš darbo asmenų mokymo finansavimas; • Gyventojų užimtumo programų finansavimas; • Papildomų darbo vietų steigimo išlaidos (kompensacija darbdaviams iki 24 minimalių mėnesinių algų jei vieta skiriama invalidams ir iki 12 MMA kitiems asmenims); • Kompensacijos darbdaviams dėl darbuotojų atleidimo iš darbo laikino sustabdymo; • Viešiesiems darbams finansuoti; • Užimtumo fondo remiamiems darbams finansuoti (teisę į juos įgyja bedarbiai, kuriems bedarbio pašalpa nebuvo skirta, ar nutraukta, ar tie, kuriems pasibaigė pašalpos mokėjimo terminas, abiturientai, kiti neturintys socialinio draudimo stažo); • Bedarbio pašalpoms mokėti; • Paskoloms, teikiamoms bedarbiams, norintiems organizuoti savo verslą; • Darbo biržos ir darbo rinkos mokymo tarnybos veiklai finansuoti ir kt. Viena darbo biržos funkcijų yra viešieji darbai. Jie organizuojami bedarbiams, kuriems sunku parinkti darbą. Viešuosius darbus darbo biržos organizuoja kartu su savivaldybėmis. Jų trukmė gali būti iki 2-jų mėnesių, tačiau, jeigu nuolatinio darbo neatsiranda, ir darbuotojas sutinka, viešieji darbai gali būti pratęsiami iki 6 mėnesių. Dirbant viešuosius darbus, atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Dirbantieji viešuosius darbus, bedarbis negauna bedarbio pašalpos, jeigu darbo užmokestis yra didesnis už šią pašalpą. Jeigu darbo užmokestis mažesnis už gaunamą pašalpą, darbo biržos moka darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos skirtumą. 4.4. Socialinės garantijos bedarbiams LR gyventojų užimtumo įstatymas nedirbantiems, bet darbo ieškantiems asmenims suteikia tam tikras socialines garantijas. Valstybė garantuoja: • nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas; • informaciją apie laisvas darbo vietas; • nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant; • nemokamą bedarbių mokymą ir perkvalifikavimą; • galimybę nedarbo atveju dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus: • bedarbio pašalpą. Netekę darbo ir neįdarbinti asmenys nustatyta tvarka gali būti pripažinti bedarbiais, kuriems skiriama bedarbio pašalpa. Bedarbiais pripažįstami: • Darbingi 16 metų ir vyresnio amžiaus asmenys, kol jie įsigįs teisę į pensiją; • Neturintys darbo ne dėl jų priklausančių aplinkybių; • Užsiregistravę darbo biržoje; • Norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą; • Pasirengę mokytis naujų profesijų. (Šios sąlygos nustatytos Lietuvos gyventojų užimtumo įstatyme). Bedarbio pašalpa gali būti mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius per metus. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Priešpensinio amžiaus bedarbiams(likus ne daugiau kaip 5 metams iki teisės gauti senatvės pensiją) pašalpos mokėjimas pratęsiamas 2 mėnesiams (iš viso 8 mėnesius). Bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos liko mažiau kaip metai, ir kurie gavo bedarbio pašalpą, pašalpos mokėjimas pratęsiamas iki teisės gauti senatvės pensiją. Bedarbio pašalpa pradedama mokėti ne iš karto užsiregistravus darbo biržoje, bet praėjus tam tikram laikui, priklausomai nuo bedarbystės priežasčių: a) 8-tą dieną nuo užsiregistravimo (neturintiems reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo dėl svarbių priežasčių); b) b) praėjus 3 mėnesiams nuo užsiregistravimo(atleisti iš darbo savo pareiškimu ir už kaltus veiksmus); Bedarbio pašalpą gali gauti tik asmenys: • Bedarbiai, kurie iki užsiregistravimo valstybinėje darbo biržoje turi nemažesnį kaip 24 mėnesių valstybinio socialinio draudimo stažą per paskutiniuosius 3 metus, jeigu darbo birža nepasiūlė darbo pagal profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę arba profesinio mokymo. • Jeigu nėra reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, ši teisė įgyjama po to, kai su darbo biržos siuntimu bedarbis per paskutiniuosius 12 mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą, o mokymosi ir darbo bendra trukmė buvo ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų. Bedarbio pašalpa apskaičiuojama pagal formulę: P = RP + (2x MGL – RP) x s/S ; s-bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažas mėnesiais; S – 300- stažas, kurį įgijęs bedarbis gauna maksimalią bedarbio pašalpą. Bedarbio pašalpos dydis priklauso nuo nuo: a) bedarbio valstybinio socialinio draudimo stažo; b) bei darbo netekimo priežasties. Stažas, suteikiantis teisę į maksimalią bedarbio pašalpą –25 metai. Bedarbio pašalpa negali būti mažesnė už vyriausybės patviertintas valstybės remiamas pajamas (RP=135 lt) ir neturi viršyti 2-jų minimalių gyvenimo lygių (MGL=125 Lt). (dėl to dabar minimali pašalpa –135 Lt, maksimali 250 Lt).Visa tai numatyta Bedarbių rėmimo įstatyme. Bedarbio pašalpa neskiriama: • jeigu bedarbis iki pašalpos paskyrimo vieną kartą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat jei nuvykimo į siūlomą darbovietę ir grįžimo atgal laikas miesto ar priemiestiniu transportu neviršija 3 valandų (lengvatinėmis sąlygomis, jei asmuo vienas augina vaikus iki 8 metų amžiaus –2 val.) ir jei vieną kartą atsisakė mokytis profesijos, atitinkančios darbo rinkos poreikius (iš viso 2 atsisakymai); • jei bedarbis dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti ar mokytis; • atsisakė darbo biržos siūlomo sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas jo tinkamumas darbui; Tam tikrais atvejais jau paskirta bedarbio pašalpa gali būti sumažinama 50 %: • jei vieną kartą atsisakė siūlomo darbo, kuris atitiko jo pasirengimą, sveikatą ir laiko trukmę kelionei ir vieną kartą atsisakė profesinio mokymo (iš viso 2 kartus); Sustabdoma: • Kai mokosi ir gauna iš Užimtumo fondo bedarbio mokymo pašalpą; • Įsidarbina Užimtumo fondo remiamuose darbuose; • Dirbant apmokamus viešuosius darbus, kada uždarbis viršija bedarbio pašalpos dydį; Nutraukiama: • 2 kartus per bedarbio pašalpos mokėjimo laiką atsisakė siūlomo darbo palankiomis sąlygomis ir 2 kartus atsisakė profesinio mokymo (iš viso 4 kartus); • neatvyko priimti pasiūlymo dirbti ir mokytis; • įsidarbino; • neteko bedarbio statuso; • pradėjo gauti iš valstybės arba SODROS biudžetų pensiją, didesnę už gaunamą bedarbio(mokymo) pašalpą. 5. Socialinė partnerystė ir kolektyvinių ginčų reguliavimas 5.1. Socialinės partnerystės esmė Socialinė partnerystė yra yra bendradarbiavimas ir atsakomybės už darbo rinkos problemų sprendimo sėkmę pasiskirstymas tarp darbuotojų atstovų, darbdavių bei vyriausybės. Šių problemų sprendimas labai svarbus įgyvendinant rinkos ekonomiką pokomunistinės transformacijos šalyse, išvengiant konfrontacijos, stiprinant visuomenės solidarumą, ugdant jos pilietiškumą, pakertant bet kokį objektyvų ar subjektyvų pagrindą klasinei, luominei ar kitokiai visuomenės sluoksnių tarpusavio priešpriešai. Įgyvendinant socialinės partnerystės principus, sudaromos prielaidos visus socialinius konfliktus spręsti civilizuotais būdais, išvengiant politinės bei ekonominės prievartos bet kuriame visuomenės segmente ar raidos etape. Pagrindas socialinei partnerystei formuotis – racionalios darbo rinkos formavimasis, kur dalyvauja du partneriai: 1) darbdaviai ir 2) darbo jėgos pardavėjų atstovai, taip pat ir trečiasis partneris – valstybė (jos atstovai), kurie stengiasi spalaikyti ekonomiškai ir socialiai pagrįstą darbo rinkos pusiausvyrą. Socialinės partnerystės laipsnis priklauso nuo, pirmiausia, nuo valdymo demokratizacios laipsnio. Komandinės ekonomikos sąlygomis apie 90 % visų sprendimų susijusių su darbo ir socialinių santykių reguliavimu ateidavo iš centro (iš trečiojo partnerio). Gilėjant demokratizacijai ir veiklos decentralizacijai, didėja kitų partnerių vaidmuo, ypač darbdavių. Transformacijos laikotarpiu jų poveikis, susilpnėjus profsąjungų veiklai, ypač išaugo. Ko siekia darbdaviai iš šių santykių: kuo pigiau pirkti pilnavertė darbi jėgą (nesilaikyti darbo apmokėjimo minimumo, darbo sąlygų, ilginti darbo laiko trukmę, mažinti lėšas darbo apsaugai, atžtsisakyti priimti į darbą pagyvenusius darbuotojus, moteris su mažais vaikais, neparodyti viso darboužmokesčio ir taip išvengti SODROS mokesčių (bet tuo sumažinant darbuotojo socialines garantijas) ir t.t. Ko siekia darbuotiojas?: gauti už savo darbą atlyginimą, kuris garantuotų normalų gyvenimo lygį jam ir jo šeimos nariams, socialines garantijas, tinkamas darbo sąlygas. (mažiau dirbti, daugiau gauti). Vadinasi, “ekonominis pyragas” turi būti padalinamas tarp darbdavių ir darbininkų kiek galint teisingiau, taikiu ir civilizuotu būdu. Dėl to socialiniai partneriai (pirmiausia, darbdaviai ir darbuotojų atstovai – profsąjungos) privalo išmokti dirbti besikeičiančiose sąlygose. Tarptautinė darbo organizacija, sprendžiant darbo rinkos problemas, yra nustačiusi šiuos santykių tarp partnerių principus: • Visuotinė ir tvirta taika tarp socialinių partnerių gali nusistovėti tik laikantis socialinio teisingumo; (Svarbu pasirinkti teisingą pelno formavimosi bei jo paskirstymo strategiją, atlyginimų tarp darbininkų ir administracijos santykį, kainų įvairių sektorių pagamintai produkcijai reguliavimo principus, paramos mechanizmą ir pan.). • Vengti negatyvių precedentų; (Atsisakymas kurioje nors šalyje ar tos šalies regione sudaryti žmoniškas darbo sąlygas darbuotojams, trukdo pagerinti ir darbuotojų padėtį ir kitose šalyse ar vienos šalies regionuose; toleruojami negatyviūs precedentai gali sukelti vienokią ar kitokią grandininę reakciją). • Žodžio ir vienijimosi teisė, teisė kurtis darbuotojų atstovavimo sistemai – profsąjungoms ir joms laisvai išsakyti savo poziciją. Svarbus įmonininkų ir profsąjungų paritetinis dalyvavima sprendimuose. Antra vertus, darbuotojų atstovai turi įvertinti situaciją ne tik darbo rinkoje, kurios gerinimu jie suinteresuoti, bet ir situaciją prekių rinkoje, kurios gerinimu suinteresuotas darbdavys. Dėlto darbuotojų atstovai turi įvertinti savų reikalavimų įtaką įmonės konkurenciniam pajėgumui prekių rinkoje, jo nesumažinti, nes kitaip bus pakirstas pagrindas užimtumui bei pajamoms gauti. Svarbu pagrįsti ir racionalų pelno skyrimą investicijoms bei vartojimui; premijoms, dividendams ir pan. • Bent kieno nors skurdas yra visuotinio gerbūvio pavojus (didina visuomenės poliarizaciją tiek tarp pasaulio šalių, tiek atskiroje šalyje tarp regionų, visuomenės grupių; tai kelia visuomenėje įtampą, skatina revoliucinių išlyginimų mintis); • Visi žmonės, nepriklausomai nuo jų rasės, tikėjimo ar lyties turi teisę į materialinį gerbūvį bei dvasinį vystymąsi laisvės ir lygių galimybių sąlygomis; • Visiškas užimtumas ir gyvenimo lygio kilimas;(savaime aišku, tai judėjimo kryptis • Darbas nėra prekė (ją suvokiant moraline, bet ne ekonomine prasme). TDO rekomenduojami santykių tarp socialinių partnerių principai yra universalūs, formuoti, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, todėl ne visi vienodai aktualūs atskirose šalyse. 5.2. Darbdavių ir samdomų darbuotojų organizacijos Kiekvienas darbdavys, steigdamas ar įgydamas verslo įmonę, iš jos veiklos siekia gauti: • pelno, naudos; • realizuoti kokią nors idėją.( kuri išplėstų gamybos apimtį, leistų modernizuoti jo įmonę, padėtų įsitvirtinti i rinkoje ir, galų gale, padidintų jo pelną) . Kai kuriems gyventojų sluoksniams (daugeliui ūkininkų, kūrybinims darbuotojams) jų verslas yra kartu ir gyvenimo būdas. Šiame versle jie siekia realizuoti ne vien ekonominius tikslus, todėl jų verslininkystės prioritetų skalėje pelnas ne vidada svarbiausias dalykas. Siekdami bendrų tikslų, darbdaviai vienijasi. Vienijamasi pagal du požymius:komercinį ir nekomercinį (visuomeninio atstovavimo). Komercinis vienijimasis – įvairių verslo struktūrų, garantuojančių rinkų pasidalijimą, geresnes žaliavų tiekimo, produkcijos realizavimo, kreditavimo, inovacijų diegimo sąlygas. Dažnai šis įmonininkų vienijimosi tipas susijęs su monopolinių tendencijų stiprinimu, netobulos rinkos konkurencijos formavimusi, tuo pačiu - betarpišku pelno didinimu. Kaip taisyklė, šis procesas susijęs su spaudimu ir į darbo rinką, ir į prekių vartotoją.Ūkio raidoje žinomi trestų, sindikatų, kartelių, ir kitų kapitalo koncentravimo formų kūrimasis. Šiuolaikinė socialinė valstybė, įdėmiai seka šį procesą ir įstatymais apriboja šių darinių formavimasi, neleidžia monopolizuoti rinką, ir t.t. Tačiau daugelio šalių vyriausybės remia darbdavių (iš esmės – savininkų – gamintojų ar vartotojų) kooperatinių darinių kūrimąsi, kas stiprina vidutinių gamintojų sluoksnį, neleidžia formuotis monopolinėms akcinio kapitalo formacijoms. . Mūsų sąlygomis skatintini darbdavių dariniai, skirti jų gaminamų prekių eksportui suaktyvinti. Lietuvoje kai kurie komercinio vienijimosi pavyzdžiai buvo nesėkmingi. Ypač nepasisekė bendri gamybinės ir finansinės veiklos dariniai. Tokie buvo EBSV koncernas, susijęs su “Kauno holdingu”, Korporacija “Lietverslas”, susijusi su “Tauro” banku ir pan. Šios nesėkmės priežastis – siauri, egoistiniai lyderių interesai, menkas išmanymas apie stambių privačių darinių vadybą, nesėkminga restruktūrizacijos strategija, transformacijos laikotarpio sunkumai, rinkų nerestruktūrizuotai produkcijai stoka ir kt. Nekomercinis (visuomeninio atstovavimo) darbdavių vienijimosi tikslai yra šie:: • bendros strategijos formavimas ir bendrų veiksmų koordinavimas; • norminių teisės aktų projektų recenzavimas ir ekspertavimas; • interesų atstovavimas santykiuose su valstybės ir valdžios institucijomis; • strategijos su samdomais darbininkais ir jų organizacijomis pagrindimas; • susivianijimo nariams paslaugų teikimas (informacinių, konsultacinių, visuomeninės nuomonės formavimo, narių švietimo ir t.t.). Mūsų šalyje paminėtinos svarbiausios sektorinės (šakinės) darbdavių visuomeninio atstovavimo organizacijos: • Lietuvos pramonininkų konfederacija (p-kas B. Lubys); • Lietuvos smulkiųjų ir vidutinių verslininkų susivienijimas (V. Uspaskich); • Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (Lietuvoje jų yra 5; veikia regioniniu principu; turi savo asociaciją); • Lietuvos žemės ūkio rūmai;(J. Ramonas); • Lietuvos ūkininkų sąjunga;(A. Butkus); • Žemės ūkio bendrovių asociacija (J Kraujelis); • Lietuvos žemės savininkų sąjunga ir kt. (A. Venckūnienė). • Lietuvos šeimos ūkių bendrija (K. Starkevičius); Kai kurios paminėtos darbdavių organizacijos (ypač žemdirbių) savo esme nėra grynai darbdavių, labiau savininkų – gamintojų organizacijos, nors jose vyrauja darbdavio, bet ne samdomo darbininko interesai..Kai kurios visuomeninio atstovavimo organizacijos kuria ir kitas paralelines - komercines organizacijas (ŽŪBA,) kurios yra komercinio vienijimosi pavyzdžiai. Darbdaviai siekia bendradarbiauti ir su politinėmis organizacijomis, kurios galėtų per Seimą ir kitas valstybės struktūras tarpininkauti priimant jiems palankius sprendimus (ieško politinių lobistų). Šiuo metu dauguma Lietuvos politinių jėgų pabrėžia atstovaujančios visų gyventojų interesus, todėl lobistinę veiklą darbdavių naudai reklamuoti nesistengia (tai atviriau deklaruoja tik Lietuvos liberalų sąjunga, nors rėmėjų yra ir LDDP, Konservatorių, Centro bei kitose partijose) . Samdomų darbuotojų organizacijos. Visose šalyse anksčiau ar vėliau susiformuoja profesiniai dirbančiųjų susivienijimai (profsąjungos). Tai masiniai savivaldiniai dirbančiųjų visuomeniniai susivienijimai, jungiantys vienos šakos ar vienos profesinės grupės, atskirais atvejais –ir vienos teritorijos (pvz., apskrities) samdomojo darbo dirbančiuosius jų atstovavimui ir socialinių interesų gynimui. Profsąjungų formavimąsi skatino samdomojo darbo dirbančiųjų gausėjimas, jų koncentracija. Socialinės, ekonominės, politinės bei psichologinės sąlygos profsąjungoms formuotis įvairiose šalyse susidarė ne vienu laiku. Pirmiausia jos susiformavo XIX a.Anglijoje (vadintos tredjunijomis –“Trade Union”), Prancūzijoje (vadintos sindikatais), Vokietijoje, JAV. Lietuvoje pirmosios profesinės sąjungos susikūrė XIX a. pabaigoje. Iš pradžių jos buvo vadintos darbininkų kasomis . XX a.pradžioje Vilniuje veikė siuvėjų, stalių, odininkų, kurpių, puodžių, šerininkų, vėliau malūnų, kepyklų, plytinių, lentpjūvių it kt. darbininkų profsąjungos. Profsąjungų raidos istorijoje jas visada savo tikslams siekė pajungti kairiosios politinės partijos bei grupuotės ir neretai tai joms pasisekdavo. Didžiausias šio pajungimo pavyzdys – buvusi Sovietų Sąjunga, kur profsąjungos buvo paverstos “komunizmo mokykla” ir talkininkavo valstybei, kuri gynė savuosius gamybinius interesus (vienintelis darbdavys buvo valstybė, nes visos įmones ir organizacijos buvo valstybinės). Profsąjungų suvalstybinimas sovietmečiu buvo ir jų prestižo praradimas, kuris dabar Lietuvoje sunkiai atkuriamas. Normalioje visuomenėje profsąjungos yra būtina visuomeninės sistemos dalis. Jos ne tik atstovauja ir gina samdomųjų darbuotojų socialinius interesus, bet atlieka ir visuomeninės nuomonės indikatoriaus (grįžtamojo ryšio) vaidmenį valstybėje, ypač įvertinant jos vykdomos politikos socialumą, būtinybę keisti ekonominę politiką viena ar kita kryptimi. Transformacijų laikotarpiu profsąjungų reikšmė ir svoris paprastai menkesnis negu demokratinėse susiformavusios rinkos ekonomikos šalyse. Tai lemia kelios priežastys: • Negatyvi psichologinė nuostata apie profsąjungas, atėjusi iš sovietinių laikų. • Privatizavimas ir įmonių skaidymasis; • Bankrotai ir su tuo aktyvių darbininkų išėjimas( protų nutekėjimas ir profsąjungų intelektinės bazės sunykimas; • Darbininkų ir net jų atstovų nenoras konfliktuoti su darbdaviais; • Nesutarimai tarp profsąjungų lyderių, organizacinis susiskaidymas. Profsąjungų sunykimas, jų vertės sumenkinimas yra žalingas ne tik darbuotojams, bet ir valstybei, galų gale net patiems darbdaviams. Profsąjungos greta atstovaujamojo vaidmens, atlieka ir visuomenės minties indikatoriaus vaidmenį. Tai grįžtamasis ryšys valstybei, kuris leidžia laiku diagnozuoti ir koreguoti savo socialinę politiką. Jeigu ši nuomonė ignoruojama, reiškia ignoruojama socialinė aplinka ir tenka laukti ženklių visuomenės posūkių ar net socialinių sprogimų. Pagrindinis profsąjungų uždavinys – sudaryti su darbdaviais Kolektyvinę sutartį ir rūpintis, kad būtų jos laikomasi. Svarbiausi klausimai, kurie turi būti sprendžiami kolektyvinėje sutartyje, yra šie: • Darbo užmokestis ir su juo susiję klausimai (priemokos, pašalpos, kompensacijos ir pan.); • Darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmas, atsižvelgiant į infliaciją, kainų augimą ir kt.; • Darbuotojų užimtumas; • Darbo ir poilsio laiko bei atostogų trukmė; • Darbosaugos priemonės ir jų gerinimas; • Papildomos lengvatos ir kompensacijos (greta tų kurias numato įstatymai) iš įmonės lėšų (pvz., darbuotojų rekreacijai, priedai prie pensijų, transporto kaštų kompensavimas, maitinimosi išlaidų dalinis padengimas, parama įmonės socialinėms struktūroms ir t.t.). Reikia pažymėti, kad šiuo metu profsąjungos nėra pakankamai aktyvios ir ypač stokojama tarp jų sutarimo, vienybės. Tai lemia ir nepakankamą jų svorį ginant samdomojo darbo dirbančiųjų interesus. 5.3. Valstybės reikšmė socialinės partnerystės sistemoje Partnerystės santykių trečiąja šalimi yra valstybė. Jos vaidmuo sprendžiant darbo rinkos ir kitais su darbo santykiais susijusiais klausimais nėra vienareikšmiškas. Vienais atvejais ji būna garantu, kitais – nepriklausomu reguliatoriumi, koordinatoriumi, kontrolieriumi, arbitru ir t.t. Visas problemas ji stengiasi reguliuoti makrolygyje: šalies ar ūkio sektorių mastu. Būdama piliečio teisių garantu darbo santykiuose, valstybė parengia teisinius tų santykių reguliavimo pagrindus (įstatymus ir poįstatyminius aktus) dėl minimalaus darbo užmokesčio, socialinių lengvatų, darbo ir poilsio režimo ir t.t. Kaip nepriklausomas darbo santykių reguliatorius valstybė apibrėžia profsąjungų teises, kolektyvinių sutarčių sudarymo, taip pat darbo konfliktų sprendimo procedūras, Valstybė būna ir kaip derybų trečioji šalis sprendžiant sprendžiant darbo ir socialines problemas (kartu su darbdaviais ir profsąjungomis ji dalyvauja parengiant trišalius susitarimus minėtais klausimais, kur kiekviena šalis gauna tam tikrus įsipareigojimus). Valstybė dalyvauja ir trišalėse konsultacijose, kur ji patikrina savo politiką ar naujai rengiamus jos pokyčių kryptis. Išimtinais atvejais valstybė imasi ir aktyvios vienašališkos politikos darbo santykių sferoje. Pavyzdžiui, didelės infliacijos sąlygomis,valstybė “užšaldo” darbo užmokestį ir taip drastiškomis priemonėmis, sumažindama visuminį vartojimą, bando kovoti su infliacija.. Kitas pavyzdys – minimalaus darbo užmokesčio didinimas, kuris gali būti nepakeliamas daliai darbdavių ir net padidina bedarbystę, tačiau valstybei naudingas iš fiskalinių interesų (surenka daugiau fizinių asmenų pajamų mokesčio). Be kita ko, valstybė yra pati darbdavė gausiam valstybės tarnautojų, valdininkų skaičiui. Ji turi didelės įtakos ir spec. paskirties akcinėse įmonėse, kur valstybė valdo kontrolinį akcijų paketą. Šiose įmonėse bei organizacijose valstybės vykdoma darbo ir socialinė politika turi precedentinės reikšmės kitoms ūkio sferoms. 5.4. Kooperacijos kaip gamybinės ir socialinės partnerystės formos plėtojimas. Daugelis smulkiųjų gamintojų (tai dažniausiai asmenys dirbantys sau arba viename asmenyje ir darbdaviai ir darbininkai), ypač žemės ir maisto ūkyje, sėkmingai tvarkosi, jeigu daugelį funkcijų vykdo ne individualiai, bet bendromis pastangomis. Kaip taisyklė, šitaip būna tvarkomos ne pagrindinės gamybinės funkcijos (žemės dirbimas ar gyvulių priežiūra), bet infrastruktūros reikalai (gamybos priemonių pirkimo, kai kurių mašinų naudojimo, produkcijos perdirbimo bei realizavimo, finansinio aptarnavimo ir pan.). Šiam tikslui pasiekti gamintojai buriasi į įvairios paskirties kooperatyvus: kredito, pirkimo – pardavimo, perdirbimo, įvairių paslaugų ir pan. Kooperatyvai – tai asmenų susivienijusių bendram tikslui sąjunga. Ir tuo skiriasi nuo akcinių bendrovių, kurios , savo esme yra kapitalų sąjungos. Kooperatyvai patys savaime neturi intereso kaupti pelną sau pačiam, bet aptarnauti savo narius. Jeigu iš tos veiklos gaunamas pelnas, jis paskirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai apyvartai su kooperatyvu (kredito kooperatyvo pelnas išskirstomas jo nariams, proporcingai paimtų paskolų dydį; agroserviso kooperatyvo pelnas – proporcingai pasinaudotų paslaugų apimtis, produkcijos perdirbimo kooperatyvo pelnas – proporcingai pateiktos perdirbti produkcijos kiekį ir pan.). Objektyvioji kooperatyvo nauda – padidėjęs gamybos mastas, kuris sutaupo kaštus, leidžia geriau surasti pirkėją, brangiau parduoti prekę (arba priešingai, perkant didmenomis, gauti sumažinta kaina). Subjektyvioji kooperatyvo nauda – geresnis gamintojų atstovavimas, jų interesų gynimas, patirties perdavimas. Lietuvoje privatizacijos metu perdaug pasitikėta akcinio kapitalo galia, todėl kooperatinei veiklai plėtotis laiku nebuvo sudaryta palanki teisinė ir ekonominė aplinka, todėr kooperatinis judėjimas neįgijo reikiamo pagreičio, pradedančius kurtis kooperatyvus užgožė stambus akcinis kapitalas. Svarbiausios kooperacijos Lietuvoje atsilikimo priežastys: • Lyginant su kitų įmonių formomis, pavėluotai (tik 1993 metais, kada kitos ūkininkavimo formos formavosi 1990 –1991 metais) priimtas LR Kooperacijos įstatymas, todėl kooperatyvai negalėjo steigtis pirminės privatizacijos metu. Kooperacijos plėtrai buvo ypač nepalanki žemės ūkio perdirbimo ir agroserviso įmonių privatizavimo tvarka, numačiusi visų šio tipo įmonių pavertimą akcinėmis bendrovėmis Tai sąlygojo marketingo grandinės pertrūkius, kada žaliavos gamintojai gauna santykinai mažesnį pelną negu perdirbėjai ar prekybininkai (esant kooperatiniams ryšiams, dalis pelno už galutinį produktą grįžta žaliavos tiekėjui); • Ilgai trukęs (iki 1999 metų vidurio) susikūrusių kooperatyvų teisinis ir ekonominis diskriminavimas, lyginant su ūkininkų ūkiais at net žemės ūkio bendrovėmis. Kooperatyvai privalėjo mokėti PVM valstyvei už kooperatyvo nario apyvartą su savo kooperatyvu, jeigu kooperatyvas nariui teikė kokias nors paslaugas. Be to kooperatyvų pelnas buvo apmokestintas tuo pačiu tarifu kaip ir akcinių įmonių, nors kooeratyvo pelnas – tai jį sudarančių narių – ūkininkų pelnas; • Tiesioginis kooperacijai palankių įstatymų nuostatų ignoravimas (LR žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo nuostatos apie kooperatinio kredito sistemos kūrimą ir beprocentinio kredito iš Valstybės biudžeto skyrimą). • Didesnis akcinio kapitalo agresyvumas (dėl jo didesnės koncentracijos, pelno troškimo ir kt) rinkoje, geriau organizuotas akcininkų interesų gynimas, jų lobistų gausa valstybės bei valdžios institucijose; • Geresnis akcinio kapitalo įmonių bei jų interesus atstovaujančių organizacijų intelektinis aprūpinimas (labiau patyrę darbuotojai, ypač teisininkai, geresnė informacija, geresni ryšiai su aukštaisiais valdžios ešelonais); • Susiklostę antagonistiniai žemės ūkio produkcijos gamintojų ir šios produkcijos perdirbėjų santykiai, kada situacijoje pranašumą turi perdirbėjas, taip pat prekybininkas; • Silpna kaimo vietovės gyventojų socialinė organizacija, horizontalių (partnerystes) ryšių tarp kaimo bendruomenės narių stoka, kaimo gyventojų išsisluoksniavimas, dažni antagonistiniai santykiai, susiformavę dėl nesutarimų atgaunant ūkinį paveldą, mechaniško gyventojų sumaišymo, sutrikusių giminystės ryšių; • Kooperacijos lyderių, jų iškėlimo ir ugdymo sistemos stoka; • Didelė kaimo ūkinių subjektų poliarizacija: dominuoja labai smulkūs, ekonomiškai nepajėgūs, neturintys net elementarių išteklių kooperavimui asmenys; antra vertus, dalis stambių ūkio subjektų (stambūs ūkininkai bei žemės ūkio bendrovės mažiau suinteresuotos kooperacija arba jiems dėtis su smulkiais subjektais neapsimoka dėl kooperatinio balsavimo principo (vienas kooperatyvo narys – vienas balsas); • Psichologinis kooperatyvų sutapatinimas su sovietmečio dariniais – kolūkiais arba Gorbačiovo “perestrojkos” laikų pseudokooperatyvais. Abi formos visuomenės sąmonėje suformavo negatyvų įvaizdį, kurio negali išstumti pozityvi klasikinių kooperatyvų patirtis (kurios beveik nėra). • Kai kurių kooperatyvų veiklos nesėkmės (“Kupiškio pieno”), diskreditavusios ir kitų kooperatyvų veiklą. Racionaliai kooperacijos plėtrai reikalinga: • Šalinti teisines, ekonomines ir organizacines kliūtis kooperatyvams organizuotis; • Priimti LR žemės ūkio kooperacijos įstatymą bei LR kredito kooperatyvų įstatymą; • Skatinti savivaldybes remti kooperaciją, visų pirma joms prisidedant prie kuriamų seniūnijose techninių ir kitų paslaugų kooperatyvų; • Suaktyvinti finansinę, organizacinę ir intelektinę paramą kooperacijai, teikti kooperatinėms bendrovėms žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantijas; • Išsiaiškinti potencialius kooperacijos lyderius, juos (taip pat kooperatyvų visų lygių vadovus) sistemingai mokyti suteikiant atestuotą kvalifikaciją; • Steigiant ir plėtojant kooperatyvus, prioritetą teikti pardavimų, paslaugų (ypač finansinių, techninių, atstovavimo) kooperacijai); • Kooperatyvų steigimą pavesti žemdirbių ūkinės savivaldos institucijoms ir jų atstovams apskrityse bei rajonuose, reikšmingiau prie šio darbo pasitelkiant savivaldybes bei seniūnijas; • Skatinti vieno tipo kooperatyvų (techninių paslaugų, prekybos, kredito ir kt.) teritorinių bei visą šalį apimančių susivienijimų kūrimąsi. 5.5. Kolektyviniai ginčai ir jų sprendimas. Kolektyviniai ginčai - tai nesutarimai tarp darbdavio ir profesinės sąjungos, kada darbdavys nepatenkina su profsąjunga sutartų sąlygų arba susiformuoja nauja situaciją, kuri reikalauja keisti sąlygas ginant darbuotojų interesus, o darbdaviai nesutinka tai daryti. Kolektyvinių ginčų reguliavimo tvarka numatyta LR Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatyme. Reikalavimus darbdaviams iškelia vietos profsąjunga arba aukštesnis tų profsąjungų darinys (susivienijimas, asociacija ir pan.). Reikalavimai turi būti tiksliai apibrėžti, motyvuoti, išdėstyti raštu ir įteikti darbdaviui. Darbdavys privalo išnagrinėti reikalavimus per 7 kalendorines dienas nuo jų gavimo ir atsakyti įteikėjams raštu. Jeigu atsakymas nepatenkino reikalavimus iškėlusios organizacijos, tuomet tai bando spręsti kolektyvinius ginčus nagrinėjantys organai: • Taikinimo komisija iš reikalavimus įteikusiųjų ir reikalavimus gavusiųjų šalių atstovų. Jei susitariama, sprendimas apiforminamas protokolu ir abiems šalims yra privalomas. • Darbo arbitražas arba Trečiųjų teismas. Šios institucijos sprendžia ginčus, jei taikinimo komisija ginčo neišsprendžia. Kolektyvinių ginčų reguliavimas streikuojant. Jeigu kolektyvinis ginčas nesureguliuojamas aukščiau išvardinta tvarka, arba jeigu darbdavys nevykdo priimtų sprendimų, gali būti skelbiamas streikas. Priimti sprendimą skelbti streiką turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Streikas skelbiamas, jei šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė du trečdaliai darbuotojų. Apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu prieš 7 kalendorines dienas. Skelbiant streiką, galima kelti tik tuos reikalavimus, dėl kurių bebuvo susitarta taikinamosios procedūros metu. Prieš streiką gali būti skelbiamas įspėjamasis (ribotas) streikas, kuris negali trukti ilgiau kaip 2 valandas. Apie jį darbdavys turi būti įspėtas prieš 24 valandas. Skelbti streiką draudžiama vidaus reikalų, krašto apsaugos, ir krašto saugumo sistemose, taip pat elektros energijos, centralizuotose šilumos tiekimo ir dujų tiekimo įmonėse, neatidėliotinos medicinos pagalbos tarnybose. Šių sistemų darbuotojų reikalavimus sprendžia LR vyriausybė. Yra ir kitų specifinių apribojimų. Streikuoti draudžiama, jei paskelbta ypatingoji padėtis, taip pat stichinės nelaimės zonose. Streikui vadovauja profesinė sąjunga arba jos sudarytas streiko komitetas. Paskelbus streiką, darbdavys gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Tai turi būti išnagrinėta per 10 dienų. Streiko metu darbuotojams nemokamas atlyginimas. Derybose dėl streiko užbaigimo gali būti susitarta dėl prarasto atlyginimo ar jo dalies išmokėjimo. Darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, mokama kaip už prastovą ne dėl jų kaltės. Priėmus sprendimą dėl streiko ar jo metu, darbdaviui draudžiama priimti vienašališką sprendimą nutraukti įmonės veiklą, trukdyti darbuotojams ateiti į darbo vietas, į streikuojančių vietą priimti kitus darbuotojus. Streikas pasibaigia: patenkinus reikalavimus, šalims susitarus atatinkamomis sąlygomis nutraukti streiką, profesinei sąjungai, kuri iškėlė reikalavimus, pripažinus, kad toliau tęsti streiką netikslinga. Jei streikas buvo pripažintas neteisėtu, profesinė sąjunga turi darbdaviui atlyginti nuostolius. Jei ji neturi lėšų, nuostolius turi dengti streiko organizatoriai bei dalyviai. Nuostoliams padengti gali būti panaudotos ir kolektyvinėje sutartyje numatytos materialinės skatinimo priemonės darbuotojams. Stipresnės ir nuosekliai dirbančios profesinės organizacijos kaupia lėšas į Streiko fondus, kurios naudojamos streikų išlaidoms padengti, streikuojantiems darbuotojams materialiai paremti. Be streikų, profsąjungos ar darbuotojai naudoja ir kitas poveikio formas savo interesams apginti: piketavimą, boikotus. Piketavimas – darbuotojų grupės pastangos atkreipti darbdavio, visuomenės bei valdžios institucijų dėmesį į jų keliamus reikalavimus. Piketai organizuojami prie darboviečių, valdžios įstaigų, kitose viešose apibrėžtose vietose. Piketuotojai savo reikalavimus išdėsto plakatuose, memorandumuose, juos įteikia darbdaviams, valdžios atstovams, ir laikia pozityvių sprendimų. Jų nesulaikus, savo interesams apginti imamasi kitų formų, dažniausiai, streikų. Boikotas. Visiškas ar dalinis ekonominių santykių su ekonominiu partneriu (valstybe, firma, asmeniu) nutraukimas; atsisakymas pirkti ir vartoti boikotuojamo subjekto prekes, žaliavą, paslaugas ir pan.Boikotas gali būti solidarizavimosi forma su streikuojančiais to subjekto darbuotojais. Streikų priešingybė yra lokautai. Tai darbdavių veiksmai siekiant priversti dirbančiuosius atsisakyti keliamų reikalavimų arba juos pakeisti. Lokauto metu darbdaviai uždaro įmonę, neįleidžia darbuotojų į savo darbo vietas, bando paveikti streikų vadovus nusileisti, ir pan. 6. Darbo ir socialiniai kaštai 6.1. Darbo ir socialinių kaštų samprata Visi kaštai susiję su darbo jėga, jos naudojimu, skirstomi į darbo ir socialinius kaštus. Darbo kaštai išreiškiami darbo užmokesčiu, kuris objektyviai priklauso nuo konkretaus darbo vertės (sunkumo, sudėtingumo) .ir nuo santykinės darbuotojo vertės (kokybės, kvalifikacijos). Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokestį veikia ir darbo rinka – darbo jėgos paklausa ir pasiūla. Kuo didesnė paklausa konkrečiai darbo jėgai, tuo didesnė jos kaina, ir atvirkščiai. Darbo kaštų priklausomybė nuo paklausos bei pasiūlos Darbo kaštai – atlyginimas už darbą turi atitikti kiekvieno darbuotojo realų indėlį, siekiant įmonės tikslų, ugdytų žmogiškąjį potencialą. Atlyginimas už darbą susideda iš šių elementų: 1. Pastoviosios darbo užmokesčio dalies. Tradiciškai pastovusis darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į darbo vietos keliamus reikalavimus (protinius, fizinius, atsakomybės laipsnį, darbo vietos sąlygas ir kt.). Daugelyje šalių dabar vietoje šio kompleksinio vertinimo daugiau kreipiama dėmesio į darbuotojo kvalifikaciją. 2. Kintamosios darbo užmokesčio dalies. Ši dalis nustatoma tam tikram laikotarpiui, o jos dydis mokamas atsižvelgiant į darbuotojo pastangas dirbant. (Paprastai sudaro 30-40% pastovaus darbo užmokesčio). 3. Premijų. Jos mokamos darbuotojams už pasiūlymus, atnešusius įmonei pelną ar leidusius sutaupyti išteklių. 4. Dalyvavimo pelnuose. Tai viena įmonės darbuotojų dalyvavimo įmonės valdyme formų, jų skatinimo gerais galutiniais darbo rezultatais priemonė. Socialiniai kaštai - tai įstatymų numatyti, taip pat savanoriški kaštai, skirti darbuotojų išlaikymui (plačiąja prasme). Tai įstatymais reglamentuojamos socialinio draudimo įmokos, išlaidos darbosaugai. Įmonė, norėdama sudaryti geresnį psichologinį klimatą ir stabiizuoti darbuotojus, gali daryti ir savanoriškas socialines išmokas (“tryliktoji’ alga, papildomi senatvės, invalidumo draudimai ir pan.). 6.2. Darbo užmokesčio sistema. Tai įvairių darbo užmokesčio priskaičiavimo būdų rinkinys, iš kurio darbdavys pasirenka vieną ar kelis būdus savo darbuotojų atlyginimui priskaičiuoti. Visi galimi darbo užmokesčio priskaičiavimo variantai skrstomi į 2 grupes: • laikinis darbo užmokestis; • vienetinis darbo užmokestis Vienokios ar kitokios darbo užmokesčio formos pasirinkimas priklauso nuo organizacinių ir techninių gamybos sąlygų ir lemia geriausius gamybos rezultatus. Vienetinio darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Vienetinis darbo užmokestis darbuotojui apskaičiuojamas atsižvelgiant į įkainius, kurie priklauso nuo darbo pobūdžio ir atlikto darbo kiekio: W = V x Q; Čia; W – priskaičiuotas darbo užmokestis (lt); V - įkainis už atlikto darbo ar pagamintos produkcijos vienetą; Q – atliktų darbų ar pagamintos produkcijos kiekis. Norint naudoti vienetinį darbo užmokestį, reikalingos šios sąlygos: • darbo ar produkcijos apimtis turi būti lengvai išmatuojama kiekybiniais rodikliais, kurie tiksliai išreiškia darbuotojo gautą rezultatą; • atliktas darbas (produkcija, paslaugos) turi būti lengvai priskiriami tam darbuotojui, kuriam skaičiuojamas vienetinis darbo užmokestis; • įmonėje turi būti sudarytos sąlygos didinti konkretaus darbuotojo išdirbį (produkciją, paslaugas), nepabloginant darbo kokybės. Vienetinė darbo užmokesčio forma daugiausiai naudojama darbininkų darbui apmokėti., nes jų darbą lrengviau išreikšti vienetais, tonomis, litrais ir t.t. V. Europoje ši forma vis rečiau taikoma ir darbininkų dalis apmokama pagal šią formą svyruoja nuo 14% Švedijoje iki 1% Prancūzijoje ar Italijoje ir pastoviai mažėja. Šio mažėjimo priežastys: • technologijos pažanga rodo, kad vienetinis darbo užmokestis yra neefektyvus tiek produkcijos išdirbio didinimo, tiek ir jos kokybės gerinimo požiūriais.Tai geriau pasiseka padaryti tik viso kolektyvo, bet ne atskirų jo narių pastangomis. • esant dinamiškiems gamybos sąlygų pokyčiams, kai labai greitai kinta įrengimai ir darbo funkcijos, vienetinio darbo užmokesčio instrumentai (normos, įkainiai) labai greitai sensta; • ekonominiais svertais sunku sukontroliuoti pagrindinio ir papildomo apmokėjimo už darbą išlaidas; kaip rodo patirtis, jos nuolatos didėja ir tai didina infliaciją. Europos šalyse vienetinis darbo apmokėjimas būna: • Tiesioginis – klasikinė forma, kada darbo užmokestis tiesiogiai proporcingas darbuotojo išdirbiui. Problemiškiausias įkainio už darbo, produkcijos ar paslaugų vienetą nustatymas. Komandinės ekonomikos sąlygomis egzistavo labai sudėtinga darbų tarifikavimo (jų skirstymo kategorijomis) sistema ir valstybės nustatyti kiekvienos kategorijos darbų tarifiniai atlygiai. Vakarų šalyse yra kitas principas: darbuotojų atlyginimams skiriama tam tikra dalis (apie 40%) realizuojamos produkcijos vieneto kainos ir toji suma paskirstoma darbininkams. • Progresinis. Jam būdinga tai, kad tam tikra darbų apimtis yra mokama pagal nominalius, o darbui virš nustatytos apimties - pagal padidintus įkainius. Tai daroma tik už labai svarbius darbus nedideliuose darbo baruose. • Regresinis - kuo labiau viršijamos darbo normos, tuo lėčiau kyla darbo užmokestis. Tai papildomų pajamų pasidalijimo sistema: tarp darbdavio ir darbuotojo. Jei darbuotojui galima pagaminti daugiau produkcijos ar atlikti darbų dėl to, kad darbdavys sudarė geresnes technines ir technologines sąlygas, todėl ir papildomojimnauda tarp jų pasidalijama.. Naudojama ten, kur išdirbio normos retai keičiamos, darbas nepakankamai normuojamas • Diferencijuotas - panašus į progresinį. Neįvykdžius nustatytos apimties, mokamas nepilnas įkainis, o viršijus – aukštesnis įkainis. Neskatina kokybės, bet skatina kiekybę. Dažniau sutinkamas neaukštos techninės kultūros kraštuose. • Fiksuotų priedų – už kiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas. • Asmeninių priedų. Šiuo atveju tarifinis atlygis susideda iš nominalaus atlygio ir asmeninio priedo, kurį lemia darbo stažas ir pan. Asmeninis priedas gali būti diferencijuotas pagal darbuotojo požiūrį į darbą, domėjimąsi darbu ir atsakomybės jausmą. • Netiesioginis. Naudojamas nepagrindinių (t.y. aptarnavimo tarnybų) darbininkų darbui apmokėti. Šių darbininkų uždarbis priklauso nuo jų aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų (tinka derintojams, remontininkams); • Akordinis. Šiuo atveju darbo užmokestis nustatomas ne už kiekvieną gamybinę operaciją atskirai, o už visą darbų kompleksą t.y. akordinę užduotį. Tai skatina našiau dirbti ir kuo greičiau atlikti darbą (tinka statybos darbams, skubiam įrengimų remontui ir derinimui. Su darbininkais atsiskaitoma, užbaigus visą darbą, o, jei darbas trunka ilgiau kaip mėnesį, mokamas avansas. Laikinis darbo užmokestis. Dabartinėmis gamybos sąlygomis, taikant labai sudėtingus technologinius procesus, labai svarbu palaikyti pastovų darbo ritmą, bet ne atskirų darbuotojų pastangas ”išsiveržti” į priekį. Šiuo atveju darbo užmokesčio skatinamoji funkija – užtikrinti iš anksto numatyto darbų ritmo eigą, efektyvų įrengimų panaudojimą, produkcijos kokybės gerinimą..Šitokios gamybos reikalavimus geriausiai atitinka laikinis darbo užmokestis. Nustatant laikinį darbo užmokestį, darbuotojams mokama už dirbtą laiką, darbininkams – pagal tarifinius atlygius, specialistams ir tarnautojams pagal nustatytas algas. Šiuo atveju darbuotojų atlyginimas tiesiogiai nesiejamas su pagamintos produkcijos ar suteiktų paslaugų kiekiu. Darbininko darbo užmokestis nustatomas valandinį atlygį dauginant iš dirbtų valandų skaičiaus: W = A x T, čia: W – darbo užmokestis; A – valandinis tarifinis atlygis; T – dirbtų valandų skaičius. Specialistams ir tarnautojams mokant laikinį darbo apmokėjimą, orientuojamasi į nustatytas mėnesines algas, kurios priklauso nuo darbuotojų profesijos, kvalifikacijos. Atskirose įmonėse bei organizacijose jos skiriasi, nes priklauso nuo tų organizacijų ekonominio pajėgumo. Turi reikšmės ir atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų paklausa ir pasiūla.. Anglijoje daugiausiai uždirba gydytojai (3k,), banko darbuotojai 2 kart, šachtininkai 1,7 k., vairuotojai vidurkis, pardavėjai 0,8 karto nuo vidutinio darbo užmokesčio (be ž. ū darbininkų). Europos šalyse taikomas laikinis darbo užmokestis yra kelių rūšių: • Paprastais laikinis – kai darbuotojams už dirbtą laiką mokama pagal tarifinius atlygius. Taip mokant už darbą, užmokestis nesiejamas su pagamintos produkcijos kiekiu ar suteiktomis paslaugomis. Darbo laikas, pagal kurį skaičiuojamas darbo užmokestis, priklauso nuo įstatymiškai patvirtintos darbo savaitės trukmės. (Italijoje ir Švedijoje ji 40 val., Prancūzijoje – 39, Vokietijoje 37,6 val.).Atskirose šalyse valandiniai tarifiniai atlygiai tarpusavyje žymiai skiriasi, netgi pačiose ES šalyse. Jeigu Vokietijos apdirbimo pramonės vidutinis tarifinis atlygis-17,44 DM prilygintume 100%, tai Danijoje –121%, Švedijoje 101%, D. Britanijoje –88%, Portugalijoje 20%. Rytų Europos šalyse vidutiniai tarifiniai atlygiai daug mažesni: Čekijoje 19%, Lenkijoje14% • Laikinis darbo užmokestis su privaloma įvykdyti normuota užduotimi. Darbuotojui sumokama pagal tarifinį atlygį tik su sąlyga, jei darbuotojas įvykdys numatytą darbo užduotį. Jei jis jos nespėja baigti, leidžiama baigti po darbovalandų arba per pietų pertrauką. • Laikinis darbo užmokestis su asmeniniais priedais. Šiuo atveju atlyginimą sudaro dvi dalys: 1) kvalifikacijos ir kitų su darbu susijusių savybių vertinimas (išsimokslinimas, atsakomybė, sugebėjimų lygis); 2) asmeninių nuopelnų, atsižvelgiant į darbuotojo universalumą, elgesio patikimumą, lojalumą įmonei, kurioje darbuotojas dirba. Pirmoji šitokio atlyginimo dalis yra pagrindinė, antroji – papildoma. Ji tikslinama kas 3-6 mėnesiai. • Kelių valandinių atlygių sistema. Tuo atveju nustatomi 2 ar 3 valandiniai atlygiai. Vienas valandinis atlygis yra bazinis. Jis nustatomas tiems darbuotojams, kurie įvykdo darbo normas. Tiems, kuris viršija darbo normas, nustatomas 20% didesnis tarifinis atlygi. Tiems, kur normų neįvykdo nustatomas 15-20% mažesni valandiniai tarifiniai atlygiai. 6.3. Darbuotojų finansinis dalyvavimas įmonės veikloje Finansinis darbuotojo dalyvavimas įmonės veikloje duoda jam prie fiksuoto darbo užmokesčio papildomų pajamų. Šios papildomos pajamos nustatomos nuo įmonės gauto pelno arba susiejamos su kitais įmonės veiklos rodikliais: darbo našumo augimu, gamybos kaštų mažinimu, pardavimų apimties augimu ir pan. Jos iš anksto nenustatomos. Darbuotojams dalyvaujant įmonės finansinėje veikloje, skatinamas darbuotojo suintersuotumas galutiniais įmonės finansiniais rezultatais ir taip geriau suderinami įmonės ir samdomo darbuotojo interesai. Šį principą, nuo seno galiojusį vakarų šalyse labai puldavo marksizmo teoretikai, nes sakydavo, kad kapitalistai taip paperka darbininkus, kad jie nekovotų ir nesistengtų nuversti kapitalistinę santvarką. Yra šios darbuotojų dalyvavimo finansinėje įmonės veikloje formos: • Pajamų paskirstymas; tai būdinga nedidelėms gamybinėms organizacijoms: artelėms, kooperatyvams; • Dalyvavimas pelnuose; Ši forma naudojama stambiose įmonėse. Priklausomai nuo gauto pelno ar kitų sutartų ekonominių rodiklių pasiekto lygio (darbo našumo padidėjimo, gamybos kaštų sumažinimo ir t.t.) mokami priedai prie anksčiau priskaityto vienetinio ar laikinio darbo užmokesčio.. Tie priedai gali būti išmokami grynais pinigais, įdedami į įmonės socialinius fondus arba įšaldomi specialiose sąskaitose tam tikram laikui: kol darbuotojas čia dirba ar kol išeis į pensiją. (tai atidėto mokėjimo sistema). • Įmonės akcijų įsigijimas. Tai dalies įmonės akcijų nemokamas skyrimas arba pardavimas lengvatinėmis sąlygomis jos darbuotojams. Gaunami už akcijas dividendai – priedas prie darbo užmokesčio. Darbuotojų finansinis dalyvavimas įmonės veiklojeleidžia surerinti įmonės ir darbuotojų interesus: • Ugdomas darbuotojų lojalumas įmonei, didėja jų prisirišimas prie įmonės, stiprėja bendradarbiavimo dvasia; • Mažėja vidinių konfliktų ypač tarp darbininkų ir administracijos; • Sumažėja darbuotijų (ypač įmonei svarbių, kvalifikuotų) tekamumas; • Darbuotojai skatinami ūkiškai mąstyti ir veikti; • Pagerinama įmonės finansinė padėtis (kai už dalį atlyginimo skiriama akcijų). Dalyvavimo pelnuose sistema yra grupinio materialinio skatinimo sistema. Ji dažnai taikoma bankininkystėje ir draudimo versle. Ji efektyvi ir stambiose įmonėse, kur individualias darbuotojų pastangas sunku nustatyti. Centrinėje ir Rytų Europoje (pokomunistinėse šalyse) darbuotojų finansinis dalyvavimas įmonių veikloje daugiausiai siejamas su privatizacijos procesu. Tai daroma 2 formomis: • Paskirstant arba lengvatinėmis sąlygomis parduodant akcijas: a) darbo kolektyvo nariams; b) kitiems su įmone susijusiems asmenims, dažniausiai žaliavos tiekėjams (Lietuvoje 50 % perdirbimo įmonių akcijų buvo perleista žemdirbiams už 2,5 % jų nominaliosios vertės); • Paskirstant investicinius čekius (kuponus, vaučerius, investicines išmokas ir t.t.) šalies piliečiams, kurie su šiomis išmokomis galėjo dalyvauti privatizacijoje.. Nors oficialusis šitokio dalyvavimo tikslas – padaryti kuo daugiau savininkų, tačiau daugelį asmenų, kaip taisyklė, domino ne investicinis momentas, bet didesnis pajamų gavimas savo vartojimui. Dėl to daugelis gautąsias investicines išmokas parduodavo už grynus pinigus ir skirdavo juos vartojimui. Darbuotojų finansiniam dalyvavimui pelnuose nevisada pritaria profsąjungos, nes taip plėtojasi tiesioginė partnerystė tarp įmonės vadovybės ir darbuotojų ir dėl to sumažėja profsąjungų, kaip tarpininko, vaidmuo. Vadybos specialistai nelinkę pritarti ženkliam akcijų paskirstymui dideliam savininkų (įmonės darbuotojų) ratui privatizacijos metu. Jie geriau linkę kurti su užsienio kapitalu bendras įmones ir taip gauti papildomo kapitalo ir naujų technologijų. Tuo tarpu, kaip rodo Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių patirtis, užsienio investitoriai nelinkę bendrauti su tomis įmonėmis, kuriose didelę kapitalo dalį valdo dirbantieji. Didelės infliacijos sąlygomis Rytų Europos įmonių darbuotojai linkę didinti tiesiogines savo pajamas ir nepalaiko ilgalaikių kapitalinių įdėjimų į gamybą.. Nestabilios ekonomikos sąlygomis jie nelabai pasitiki ir savo įmonės akcijomis. Užtat jie linkę reikalauti didesnio darbo užmokesčio. Lietuvos respublikos įstatymai suteikė teisę Lietuvos įmonėms ir organizacijoms pačioms reglamentuoti darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius – kvalifikacinius reialavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką. Vienintelis reikalavimas, kad būtų išlaikomas minimalus mėnesio tarifinis atlyginimas (dabar 430Lt) ar minimalus valandos tarifinis atlygis (…Lt/val.). 6.4. Socialiniai kaštai Tai valstybės, privačių institucijų, taip pat darbdavio kaštai, nesusiję su darbo apmokėjimu, tačiau pagerinantys darbo jėgos panaudojimo sąlygas, suteikiantys darbuotojams socialines garantijas, pagerinantys gyvenimo kokybę. Kai kurie socialiniai kaštai reglamentuojami įstatymais. Tai socialinis draudimas, darbosauga. Kitų socialinių kaštų dydis priklauso nuo įmonės politikos, jos finansinių galimybių bei dirbančiųjų pastangų bei organizuotumo. Kaip taisyklė, darbdaviai socialinius kaštus didina, didėjant darbo jėgos paklausai, norint išlaikyti firmai reikalingus žmones. Svarbiausios socialinių kaštų susidarymo sritys: 1. Dirbančiųjų poilsio organizavimas ir sanatorinis kurortinis gydymas; 2. Darbuotojų maitinimo ir buitinių problemų sprendimas (padengiama dalis maitinimui skirtų išlaidų, galimybė suteikti paskolą iš įmonės darbuotojo buitinių sąlygų pagerinimui ir pan.); 3. Socialinė parama darbuotojams bei jų šeimoms. Įmonė gali sudaryti pašalpų fondą, kurio gavimo prioritetus suformuoja pati įmonė; 4. Dirbančiųjų darbo sąlygų gerinimas (triukšmo mažinimas, ventiliacija, apšvietimas, šilumos režimas, poilsio vietų, relaksacijos kambarių įrengimas ir t.t); 5. Darbuotojų ugdymo, mokymo ir kvalifikacijos kėlimas; 6. Papildomas senatvės, invalidumo draudimas, suteikiantis teisę darbuotojui į papildomą pensiją ir t.t. Kai kurie socialiniai kaštai galibūti įskaičiuoti į gaminio savikainą arba dengiami iš pelno. Šiems kaštams dengti, šalia darbdavio lėšų, būna naudojamos (kaip papildomas šaltinis) ir valstybės bei savivaldybių, šalies ir tarptautinių fondų, labdaros lėšos. 7. Darbo efektyvumas 7.1. Darbo našumo esmė, rodikliai ir tendencijos Darbo ekonominis efektyvumas yra matuojamas darbo našumu. Jis šreiškiamas gauto ekonominio efekto dalimi, tenkančia: 1) darbo jėgos vienetui (darbuotojui); 2) sugaištam darbo laiko vienetui (darbuotojo dirbtai valandai). Skaičiuojant darbo našumą makrolygyje (šalies ūkyje), ekonominis efektas paprastai išreiškiamas per metus šalyje sukurtu bendruoju vidiniu produktu , nacionalinėmis pajamomis ar kitais makroekonominiais ekonominio efekto rodikliais. Šis efektas dalijamas iš vidutinio metinio šalies ūkyje užimtų darbuotojų skaičiaus (antruoju atveju – iš jų dirbto laiko fondo). Skaičiuojant darbo našumą mikrolygyje (ūkio subjekto lygyje), efekto rodikliu imama bendrosios produkcijos vertė, grynoji produkcija (bendrosios pajamos), pajamos iš realizacijos.Šis pasirinktasis efekto rodiklis dalijamas iš vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus ar jų dirbto laiko sąnaudų. Atskirais atvejais, esant vienarūšei produkcijai, darbo našumas gali būti skaičiuojamas ir natūriniais rodikliais (batų skaičius, tenkantis batų fabriko darbuotojui, plytų skaičius plytinės darbuotojui ir pan). Tai vadinamieji išdirbio rodikliai. Pastarieji gali būti skaičiuojami ir vienai valandai (valandos išdirbis), pamainai, mėnesiui ir pan. Gali būti skaičiuojami ir atvirkštiniai darbo našumo rodikliai – darbo imlumas. Jie paprastai išreiškiami darbo laiko sąnaudas dalijant iš efekto (pagamintos produkcijos vertės ar kiekio) rodiklių. Darbo našumo augimas konkrečioje įmonėje pasireiškia šiais požymiais: • Esant tam pačiam darbuotojų skaičiui, padidėja produkcijos kiekis, nekintant jos kokybei; • Pagerėja produkcijos kokybė, nekintant pgamintos produkcijos kiekiui (dėl to padidėja pagamintos produkcijos vertė); • Ta pati produkcija pagaminama dirbant mažesniam darbuotojų skaičiui ar sutaupant jų darbo laiko fondą; • Pasikeičia santykis tarp gyvojo ir sudaiktintojo darbo sąnaudų (gyvojo darbo sąnaudų dalis, išreikšta darbuotojų darbo užmokesčiu sumažėja, nors padidėja materialiniai kaštai, tačiau bendra visų gamybos kaštų suma sumažėja); • Pasireiškia įvairūs šių požymių deriniai. Apibendrinta forma galima teigti, kad yra 5 darbo našumo didėjimo atvejai: 1. Y/L, kai Y (efektas) didėja, o L (darbuotojai, darbo sąnaudos) mažėja; sparčiausias darbo našumo augimo atvejis, naudingas kada yra didėjanti rinkos paklausa); 2. Y/L, kai didėja ir efektas ir darbo sąnaudos, bet efektas auga sparčiau už sąnaudas; 3. Y const./L, kai gamyba nekinta, o darbo sąnaudos mažėja (darbo našumo didinimas minimizavimo būdu); 4. Y/L const., kai gamyba didėja, esant nekintančioms darbo sąnaudoms;(darbo našumo didinimas maksimizavimo būdu) 5. Y/L, kai mažėja ir produkcija ir darbo sąnaudos, tačiau darbo sąnaudų mažėjimas spartesnis už produkcijos mažėjimą. (tai būna pageidaujama situacija esant transformaciniam nuosmūkiui). Kiekvienas ūkio subjektas ir visas šalies ūkis siekia didinti darbo našumą. Didėjant darbo našumui ir esant normaliam darbo užmokesčiui, sudaroma prielaida sumažinti gamybos kaštus, tuo pačiu padidinti įmonės konkurencinį pajėgumą, paspartinti prekių apyvartą, padidinti bendrą pelno sumą, taip pat įmonės rentabilumą. Rinkos ekonomikos teorija, skirtingai nuo marksistinės, traktuoja, kad bet kokio gamybinio efekto šaltinis yra ne vien žmogaus darbas, bet bendras visų gamybos veiksnių (darbo, žemės, kapitalo, verslumo) poveikis. Kiekvieno šių veiksnių dalį efekto kūrime galima apskaičiuoti tik apytikriai. Be to, diegiant mokslo ir technikos pažangą, gamybos procese šių veiksnių proporcijos kinta. Žemės ištekliai išlieka daugmaž pastovūs, darbuotojų skaičius auga lėtai, o kai kuriose šakose (žemės ūkyje, netgi pramonėje) mažėja. Labiausiai didėja kapitalas visomis jo daiktinėmis formomis, taip pat verslumas, kaip organizavimo, vadybos, informacijos pažanga. Todėl viso efekto priskyrimas vienam iš išteklių, (darbui, skaičiuojant darbo našumą), yra sąlyginis dalykas. Tačiau darbo našumo lygio didinimas (kaip ir žemės efektyvumo, kapitalo efektyvumo didinimas turi svarbią reikšmę, nes tuo pačiu sudaroma prielaida didinti ir visų gamybos veiksnių ekonominį efektyvumą, nors jį išreikšti vienu rodikliu yra sunku.. 7. 2. Darbo našumo veiksniai ir didinimo būdai Darbo našumo lygis priklauso nuo: • Darbo laiko panaudojimo lygio. Tai ekstensyvus darbo našumo veiksnys, susijęs su negamybinių darbo laiko sąnaudų bei prastovų sumažinimu, darbo dienos ir darbo savaitės ilginimu (gali padidinti darbo našumą, apskaičiuotą vienam metiniam darbuotojui). Kadangi darbo dienos ir darbo savaitės trukmę reglamentuoja įstatymai, todėl jų darbdavys negali savavališkai didinti. • Darbo intensyvumo. Jis išreiškiamas žmogaus energijos sąnaudomis per laiko vienetą. Kuo intensyviau dirbama (ypač fizinį darbą), tuo būna pasiekiamas ir didesnis darbo našumas. Tačiau ši darbo našumo didinimo priemonė turi savo fiziologines ribas, todėl yra ribota. • Mokslo ir technikos pažangos. Tai apibrėžtų ribų neturintis darbo našumo didinimo veiksnys. Jo elementai- naujos energijos rūšys, nauja technika, technologija, informacija, verslo organizavimo metodai. Ieškant rezervų darbo našumui didinti, visi veiksniai gali būti sugrupuoti į šias grupes: • Materialiniai techniniai veiksniai, susiję su naujos technikos, pažangios technologijos diegimu, naujų žaliavų, energijos, medžiagų naudojimu. Tai pasiekiama, modernizuojant įrangą, mechanizuojant darbo procesus, automatizuojant gamybą. Kalbant apie materialinis techninius veiksnius, jų įtaką darbo našumui, skaičiuojami šie rodikliai: • Darbo aprūpintumas energija (kiek energetinių galingumų kW, AG teko gamybos darbuotojui; • Darbo aprūpintumas elektros energija (kiek elektros energijos sąnaudų teko gamybos darbuotojui; • Darbo aprūpintumas pagrindiniu kapitalu (kiek pagrindinio kapitalo teko gamybos darbuotojui); • Mechanizuotumo ir automatizuotumo lygis (darbuotojų dalis užimta mechanizuotu (atitinkamai – automatizuotu) darbu; Kuo šie rodikliai didesni, tuo sudaroma galimybė didinti darbo našumą. Tačiau jų padidėjimas gali būti ir dėl neracionalaus energetinių išteklių naudojimo, energijos švaistymo. Nagrinėjant mikrolygyje, į tai būtina atsižvelgti. Ekonominiai ir organizaciniai veiksniai; • Valdymo sistemos ir valdymo aparato tobulinimas; • Racionali personalo politika; • Racionalios gamybos padalinių struktūros suformavimas įmonėje; • Pagalbinių tarnybų veiklos tobulinimas; • Darbo pasidalijimo ir kooperacijos tobulinimas; • Darbo vietų geresnis organizavimas ir aptarnavimas; • Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas; • Darbo užmokesčio sistemos tobulinimas. Socialiniai ir psichologiniai veiksniai: • Darbo kolektyvų kokybės (demografinės sudėties, pasirengimo lygio, drausmingumo, darbinio aktyvumo, kūrybinės iniciatyvos, vadovavimo stiliaus) gerinimas; • Nedarbo lygis (Kuo didesnis nedarbas, tuo didesnė darbuotojų konkurencija, pastangos išsaugoti darbo vietą); • Gamintojų konkurencijos augimas; Siekiant padidinti darbo našumą, gali būti pritaikytas maksimizavimo ar minimizavimo principas. Maksimizavimo principas naudojamas tada, kai su turimais darbo ištekliais siekiama pasiekti didžiausią darbo našumą . Šis principas tinka tada, kada yra rinka papildomiems gaminiams. Atskirais atvejais, gali būti priimami ir nauji darbuotojai. Minimizavimo principas didinant našumą naudojamas tada, kai nėra rinkos papildomai produkcijai. Tuomet buvusį gamybos lygį stengiamasi palaikyti su vis mažėjančiais darbo ištekliais (dėl darbo našumo padidėjimo, tą pačią produkciją pagamina mažesnis darbuotojų skaičius). Pastarasis principas daug kur naudojamas gamybos restruktūrizavimo metu, kada tenka atleisti komandinės ekonomikos metu dirbusius perteklinius darbuotojus 8. Darbo išteklių valdymas 8.1. Darbo išteklių valdymo mechanizmas ir metodai Darbo išteklių (plačiau kalbant- žmonių išteklių) valdymas gali būti aptariamas 2 lygiais: 1) makrolygyje (šalies ūkio lygyje) ir 2) mikrolygyje (verslo ar kitokios veiklos organizacijos lygyje). Makrolygyje svarbiausios valstybės funkcijos, valdant darbo (žmonių) išteklius yra šios: 1. Garantuoti maksimalų žmonių užimtumą (tai viena iš 3-jų klasikinių valstybės funkcijų; kitos dvi yra : užtikrinti minimalią infliaciją ir teigiamą valstybės užsienio prekybos saldo). 2. Garantuoti teisingą pajamų ir galimybių pasiskirstymą. Pastaroji funkcija ypač akcentuojama po antrojo pasaulinio karo, kada liberalistinis laisvosios rinkos modelis daugelyje šalių imtas keisti socialinės rinkos modeliu. Šiuo laikotarpiu svarbiomis valstybės funkcijomis taip pat pradėtos laikyti dar 2 kitos: stabilus ekonomikos augimas ir aplinkos išsaugojimas. Totalitarinėse santvarkose žmonių išteklių valdymui visada skiriama daug dėmesio. Socializme, komandinės ekonomikos sąlygomis, valdant darbo išteklius ypač didelis dėmesys buvo skiriamas darbo išteklių planingam sutelkimui, paskirstymui, išdėstymui. Tam tikslui funkcionavo reglamentuotas jaunimo nukreipimas į vienokias ar kitokias profesijos sritis (ypač profesinio mokymo sistemoje), planinis paskirstymas į darbo vietas (dažnai net visos TSRS mastu), organizuotas, dažnai net prievartinis masinis gyventojų perkėlimas (Sibiro įsisavinimas) ir pan. Kaip taisyklė, totalitarinėse valstybėse (Stalino laikų TSRS, Hitlerio laikų Vokietija, Mao cze duno Kinija ir kt) egzistavo gausus priverčiamojo darbo stovyklų tinklas (Gulagas- Tarybų sąjungoje), kur katorginiu darbu būdavo baudžiami politiniai santvarkos priešai, pagrįsti klasiniu, rasiniu, tautiniu, politiniu ir kt. principais (B. Sruogos “Dievų miškas”, gausi memuaristika iš Stalino laikų lagerių). Demokratijos sąlygomis darbo ištekliai makrolygyje valdomi, pirmiausia, keičiant teisinę bazę, kuri formuoja naują teisinę bei ekonominę aplinką. Tai sprendimai, kuriuos priima Parlamentas, Vyriausybę ar Prezidentas (savo kompetencijos ribose). Jie gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginio sprendimo pavyzdys – pensinio amžiaus ribos nustatymas, bedarbio registravimo darbo biržoje tvarka, bazinės pensijos dydis ir t.t. Netiesioginio sprendimo pavyzdys. Bedarbių skaičiaus sumažinimas monetarinės politikos priemonėmis: sumažinami komercinių bankų valiutos rezervai, dėl to padidėja kredito ištekliai, sumažėja palūkanų norma, padidėja investicijų, ima sparčiau augti gamyba, padidėja darbo jįgos poreikis, sumažėja bedarbių. Rinkos ekonomikos sąlygomis demokratinėje valstybėje daugelis darbo išteklių (žmonių išteklių) valdymo funkcijų sprendžiamos nebe valstybės, bet organizacijų, firmų lygmenyje (t.y. mikrolygyje). Darbo išteklių valdymas mikrolygyje susideda iš šių nuoseklių pagrindinių veiklų: 1. Žmonių išteklių planavimas Yra 4 stadijos: a) Sprendžiama, kiek ir kokių sugebėjimų žmonių reikės organizacijai. Tai apsisprendus, b) sudaromas ateities darbo jėgos balansas ir išsiaiškinama, kiek darbuotojų galės likti ateityje iš dabar dirbančių; c) planuojamas būsimasis darbuotojų pasitelkimas ar atleidimas ir d) planuojamas darbuotojų tobulinimasis; 2. Verbavimas. Būna išorinis (už organizacijos ribų) ir vidinis (kada tam tikrai pareigybei ieškoma darbuotojų organizacijos viduje). Verbuojant siekiama sudaryti kandidatų grupė, iš kurios atsirenkami reikalingos kvalifikacijos darbuotojai. Vietos kur verbuojami darbuotojai - mokymo įstaigos, darbo biržos. Naudojamasi skelbimais. Valstybinėms tarnyboms užimti, kaip taisyklė skelbiami darbuotojų konkursai. Demokratinėse šalyse verbavimo procedūra turi būti nediskriminacinė (pagal lytį, amžių, rasę, religiją, politines pažiūras, (išskyrus vad. A lygio valdininkus, kurie priimami politinio ar asmeninio psitikėjimo pagrindu); 3. Atranka; Atrankos procesas apima abipusį sprendimą: organizacija sprendžia: siūlyti darbą ar ne, o kandidatas į darbuotojus sprendžia: sutikti su pasiūlymu, ar ne. Situaciją nulemia pasiūlos- paklausos principas: kuo didesnė pasiūla, tuo samdytojas labiau diktuoja sąlygas. Ir priešingai: jei darbuotojas labai vertinams ir jam teikia pasiūlymus kelios organizacijos, jis gali reikalauti palankesnių sąlygų (profesionaliajame sporte); 4. Orientavimas (Socializacija). Naujam darbuotojui teikiama informacija, kad jis efektyviai dirbtų ir organizacijoje gerai jaustųsi. Orientavimui naudojama 3 tipų informacija: a) informacija apie kasdieninę darbo tvarką; b) organizacijos tikslų, gaminių ar paslaugų apžvalga; c)organizacijos politikos, darbo taisyklių pristatymas. Darbuotojas turi kuo greičiau suprasti, kad organizacijoje jis surado tai ko tikėjosi. 5. Mokymas ir tobulinimas. Mokymo programos yra orientuotos dabar atliekamo darbo lygiui palaikyti, o tobulinimo programos – ugdyti sugebėjimus ateities darbams. Mokyti geriau sekasi naujus darbuotojus, nes jie neturi susiformavusių stereotipų ir lengviau paklūsta organizacijoje nusistovėjusiai tvarkai. Mokyti patyrusius darbuotojus sudėtingiau, ypač kada norima pakeisti jų darbo metodus. Tobulinimo programos – asmens ruošimas ateičiai. Tai a) treniravimas – kai pavaldinį moko, konsultuoja tiesioginis viršininkas; b) darbo rotacija- kai darbuotojas laikinai perkeliamas iš vienos pareigybės į kitą ir taip gali išplėsti savo patyrimą, c) mokomosios pareigybės kai besimokančiam suteikiami patariamieji postai prie vadovo ir lt. Gali būti tobulinama ir ne darbo vietoje (kursai, seminarai, stažuotės) 6. Veiklos įvertinimas. Būna a) neformalus, kasdieninis, trumpai aptariant, kas geraipavyko, kas prasčiau; ir b) formalus (sisteminis). Atliekamas kas pusmetį ar kasmet Šiuo būdu vertina: a) tiesioginis vadovas; b) grupė vadovų; c) grupė kolegų; d) pavaldiniai vertina savo viršininką (studenta vertina dėstytoją). 7. Pareigų keitimas (paukštinimas ar pažeminimas), bausmės ir atleidimas. Paaukštinimas svarbiausias gerai atlikto darbo įvertinimo būdas. Jis turi būti pagrįstas nuopelnais, negali būti favoritizmo ar diskriminacijos. Perkėlimas į kitas pareigas- kaip tobulinimosi dalis, paaukštinimas; Bausmė skiriama, kai darbuotojas nusižengia organizacijos politikai, tvarkai. Dažniausiai būna keli bausmės etapai: įspėjimas, papeikimas, nušalinimas, bausminis perkėlimas, pažeminimas pareigose, atleidimas. Kartais gali būti siunčiami persikvalifikuoti, tobulintis. Darbo jėgos valdymą mikrolygyje gali paveikti ir valstybė, per jos priimamus norminius teisės aktus ir taip paveikti organizacijų išorinę aplinką 8.2. Darbo išteklių valdymo institucijos Visa su gyventojais (tiek dirbančiais žmonėmis, tiek mažamečiais ar pensininkais) susijusi valstybės politika vadinama socialine politika. Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvos respublikos socialinė politika vykdoma dviem pagrindinėmis kryptimis: • Socialinė apsauga; Į jos turinį įeina 2 elementai: a) socialinis draudimas, kuris finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokantis su tomis įmokomis susietas išmokas ir b) socialinė parama – visa likusioji socialinės apsaugos dalis, kuri teikia išmokas pinigais, taip pat ir įvairią nepiniginę paramą ( nakvynės namai, ligonių slauga ir lankymas namuose); socialinė parama gali būti teikiama tikrinant gavėjo pajamas ir turtą, ar netikrinant.. Pagrindines teises į socialinę apsaugą numato 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos 52 str teigiama, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”. Pagrindiniai socialinės apsaugos principai yra: Universalumas -galimybė gauti socialinės apsaugos teikiamas išmokas ar kitas paslaugas visiems Lietuvos gyventojams; Solidarumas –principas pagrįstas solidarumu tarp dirbančių ir pensininkų, taip pat dėl ligos, invalidumo ir kitokių priežasčių nedirbančių asmenų. • Darbo politika. Jos turinį (darbo kryptis) sudaro: a) užimtumas bei darbo rinka, b) darbo santykiai, c)darbo sąlygos ir d) darbo apmokėjimas. Pagrindinės darbo politikos nuostatos fiksuotos LR Konstitucijos 48 str.: “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokęjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju….Priverčiamasis darbas draudžiamas. Pagrindiniai darbo politikos principai: • Integralumas, t.y. visi darbo klausimai turi būti sprendžiami, juos siejant su šalies ūkio restruktūrizavimu; • Decentralizacija,- visi darbo politikos tikslai ir uždaviniai realizuojami juos diferencijuojant pagal regionus; • Trišalis valdymas,- t.y. platus įvairaus lygio trišalių struktūrų (darbuotojų, darbdavių ir valstybės (savivaldybės) dalyvavimas sprendžiant įvairius darbo politikos klausimus, siekiant rasti susitarimo pusiausvyrą tarp vyriausybės bei socialinių partnerių. Socialinę politiką formuoja ir įgyvendina LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagrindinės SADM užduotys yra: • Rengti bei tobulinti įstatymų bazę, kitus normatyvinius dokumentus (Vyriausybės nutarimų projektus, ministro įsakymus) bei programas darbo rinkos ir užimtumo, darbo santykių, darbo apmokėjimo, darbų saugos, socialinio draudimo, socialinės paramos, šeimos, jaunimo, , migracijos, problemų ir kt. srityse; Kad tai galėtų atlikti, ministerija turi nuolatos analizuoti esamą politiką, ją, įvertinti, išryškinti taisytinas vietas, parengti pasiūlymus socialinei politikai patobulinti, suformuluoti reikiamų teisės aktų projektus, juos suderinti su kitomis institucijomis ir pateikti Vyriausybei. • Organizuoti šių įstatymų bei programų įgyvendinimą; tam tikslui reikia informuoti visuomenę apie rengiamus projektus ir ypač apie priimtus norminius dokumentus, apmokyti darbuotojus(tiek pas save, tiek ir SADM pavaldžiose struktūrose), parengti reikalingas duomenų bazes, įvertinti įgyvendinamos naujos politikos pasekmes, • Nuosekliai ugdyti socialinio teisingumo principą; • Dirbti su socialiniais partneriais (darbdaviais ir darbuotojais); • Stiprinti socialinę apsaugą; • Bendradarbiauti su ES, tarptautinėmis organizacijomis ir atskiromis šalimis socialinės apsaugos ir darbo klausimais. Pagrindinės SADM veiklos sferos yra: • Socialinis draudimas (senatvės, invalidumo, motinystės, nedarbo) • Darbo rinkos politika; • Profesinė sveikata ir sauga; • Darbo santykiai; • Socialinė parama; • Invalidų socialinė integracija; • Vaikų, šeimos, jaunimo politika; • Moterų ir vyrų lygių galimybių politika; • Socialinių grupių politika; • Integracija į ES ir kt. SADMiniserijoje dirba apie 130 darbuotojų. (Ministrė Vilija Blinkevičiūtė). Didesnioji ministerijos struktūrų dalis skirta socialinės paramos problemoms spręsti.Darbo problemoms spręsti yra Darbo departamentas, turintis 3 skyrius: • Darbo rinkos ir lygių galimybių skyrius; • Darbo sąlygų skyrius; • Darbo santykių ir apmokėjimo skyrius. Prie SADM veikia 15 įvairių institucijų: • Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA); • Respublikinė darbo birža; • LR Trišalės tarybos sekretoriatas; • Valstybinė darbo inspekcija; • Darbo ir socialinių tyrimų institutas; • Įv . mokymo centrai, tarnybos, inspekcijos ir kt. 8.2. Tarptautinė darbo organizacija (TDO)(International Labour Organization, ILO) TDO sukurta 1919 m., įgyvendinant Versalio taikos sutarties nuostatas prie tuometinės Tautų lygos, bandant sudaryti atsvarą prievartiniams revoliuciniams pokyčiams, kuriuos skatino Rusijos bolševikai ir jų pasekėjai kitose šalyse. Vietoje revoliucijų – taikus socialinis progresas, socialinė taika tarp visuomenės sluoksnių, TDO pergyveno Tautų Sąjungą, ir 1946 metais tapo pirmuoju specializuotu Jungtinių tautų padaliniu. Pagrindiniai TDO uždaviniai: • Parengti tarptautinę politiką ir programas, kurios spręstų socialines ir darbo problemas • Parengti ir priimti tarptautines konvencijas ir rekomendacijas, kurios įgyvendintų TDO politiką, • Pagalba šalims dalyvėms, joms sprendžiant socialines ir darbo problemas (vad. techninis bendradarbiavimas); • Žmogaus teisių gynimas (teise į darbą, teisė vienytis, apsauga nuo priverčiamojo darbo, nuo visokeriopos diskriminacijos); • Kova prieš skurdą, už gyvenimo lygio pagerinimą; • Įvairių programų (darbo sąlygų ir gamybos aplinkos pagerinimo, darbosaugos ir darbo higienos sąlygų pagerinimo, aplinkosauga ir aplinkos atkūrimas); • Darbdavių ir dirbančiųjų organizacijų sąveikos, jų bendradarbiavimo suvyriausybėmis skatinimas, bendrai reguliuojant socialinius ir darbo santykius; • Priemonių rengimas labiausiai pažeidžiamoms dirbančiųjų grupėms ginti(moterims, jaunimui, invalidams, pagyvenusiems žmonėms, migrantams); Tie uždaviniai visada buvo aktualūs, nors prioritetai pamažu kinta. Dabartiniu metu akcentuojama į šiuos prioritetus: • Demokratizacijos proceso rėmimas, pirmiausia susijęs su trišalių komisijų darbo suaktyvinimu; • Kova su skurdu,didinant užimtumą, perkvalifikuojant darbuotojus; • Dirbančiųjų darbo ir pilietinių teisių apsauga. TDO veikloje dalyvauja apie 180 šalių (beveik visos). Ji visą laiką siekė politinio neutralumo, tačiau ne visada tai pasiseka. TSRS jos veikla nepatiko, kaip nepakankamai revoliucingą, todėl pasitelkižusi socialistines šalis siekė prastumti komunistines idėjas. JAV dėl to nepatenkinta kurį laiką buvo iš organizacijos išėjusi. 1969 m. šiai organizacijai buvo suteikta Nobelio taikos premija. TDO struktūra: Aukščiausias TDO organas - Tarptautinė darbo konferencija.. Ji susirenka kasmet birželio pradžioje Ženevoje, tęsiasi 4 dienas. Kiekvienos šalies delegacija konferencijoje turi 4 balsus: 2 nuo Vyriausybės ir po 1 nuo darbdavių ir darbuotojų. Jie gali savo pozicijų delegacijoje nederinti ir balsuoja pagal savo įsitikinimus. Konferencijos darbe dalyvauja ir įvairūs patarėjai be balso teisės. Kas antri metai Konferencija tvirtina 2-metę darbų programą ir biudžetą. Lėšas organizacija sutelkia iš šalių nario įnašų. Vieną kartą į 3 metus Konferenciją renka Administracinę tarybą. Tai TDO vykdomasis organas. Joje 56 nariai. Formuojama trišaliu principu:28 vietos skiriamos vyriausybių atstovams (iš jų 10 vietų skiriama stambiausioms industrinėms valstybėms), 14- darbdavių ir 14 darbininkų atstovams. Renkant kitus tarybos narius, siekiama, kad bųtų atstovaujami visi pasaulio regionai. Taryba įgyvendina TDO sprendimus, rengia programų ir Biudžeto projektus, kuriuos tvirtina Konferencija. Administracinė taryba 5-rių metų laikotarpiui renka Generalinį TDO direktorių.(paskutinis buvo belgas Mišelis Hansenn). Tarptautinis darbo biuras tai Ženevoje esantis TDO sekretariatas, kuris atlieka tyrimų ir informacijos funkcijas. Jis taip pat parenka ekspertus, kuriuos dažniausiai siunčia į besivystančias šalis TDO projektams įgyvendinti. Šis biuras turi 2 institutus: a) Tarptautinis darbo problemų tyrimo institutas (Ženevoje) ir b) Tarptautinis profesinės ir techninės kvalifikacijoskėlimo centras (Turine, Italija). TDO struktūra TDO per savo egzistavimo laikotarpį darbo klausimais parengęė kelis šimtus dokumentų: konvencijų ir rekomendacijų. Šių dokumentų teisinė prigimtis skirtinga. Konvencijos yra tarptautiniai teisės dokumentai, kurie įsigalioja šalyje, juos ratifikavus. Rekomendacijos buvo savotiški orientyrai šalims -TDO narėms rengiant savo nacionalinius teisės aktus darbo klausimais. 8.3 Darbo išteklių rengimo ir kokybės gerinimo sistema Dabartinė Lietuvos švietimo sistema apima: • Ikimokyklinį ugdymą ikimokyklinio ugdymo įstaigose (darželiuose); • Bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą (pradinėse, pagrindinėse, jaunimo mokyklose, tęsiant vidurinėse mokyklose bei gimnazijose (būna realinio ir humanitarinio profilio); • Profesinis mokymas. Pastarasis būna 3-jų pakopų: • I tipas, suteikiantis kvalifikacijos pažymėjimą ir ir pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimą; • II tipas, suteikiantis kvalifikuoto darbuotojo diplomą ( be brandos atestato); • III tipas, suteikiantis kvalifikuoto darbuotojo diplomą ir brandos atestatą; • IV tipas – suteikiantis kvalifikuoto darbuotojo diplomą (jau anksčiau turint brandos atestatą); • Aukštesnysis mokymas, suteikiant aukštesniosios mokyklos diplomą. (Aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, aukšt. ekonomikos, vadybos, ir kt. mokyklos); • Aukštasis mokslas, studijuojant 2-jų tipų mokyklose: • Neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Jose bus programos, suteikiančios dviejų tipų diplomus: 1) aukštojo neuniversitetinio mokslo diplomas, pažymintis suteiktą profesinę kvalifikaciją; 2) neuniversitetinės aukštosios mokyklos bakalauro diplomas, pažymintis suteiktą profesinę kvalifikaciją; Pas mus ši sistema dar tik pradedama kurti; Tai bus kolegijos, kaip prognozuojama , dalis bus specializuotos (Teisės kolegija, Verslo vadybos kolegija), bei teritorinės politechninės kolegijos, kuriose bus kelių skirtingų programų (žemės ūkio, pramonės, statybos) deriniai. Veikia 4 valstybinės kolegijos ir keletas nevalstybinių. • Universitetinės aukštosios mokyklos, suteikiančios 4-ių tipų kvalifikacijas: a) bakalauro (kartu išduodant aukštojo mokslo diplomą, pažymintį profesinę kvalifikaciją); 2) diplomuoto specialisto (t.y. išduodant tik aukštojo mokslo diplomą, pažymintį suteiktą profesinę kvalifikaciją; manoma, kad tai pereinamojo laikotarpio specialybės tipas); 3) magistro ( plius diplomas, pažymintis suteiktą profesinę kvalifikaciją)ir 4) daktaro (išduodant daktaro diplomą; daktarantūros tvarka taip pat dabar keičiama); Švietimo įstaigos yra valstybinės ir nevalstybinės (savivaldybių, privačios, kitų steigėjų) Kvalifikacijos kėlimo sistema. Vykstant mokslo ir technikos pažangai, tiek darbininkai, tiek ir įvairių lygių vadybos specialistai, laikas nuo laiko turi atnaujinti ir papildyti įgytų žinių turinį. Ypač šis poreikis padidėja transformacijų laikotarpiu, kada daugeliui asmenų tenka keisti darbo pobūdį, mokytis naujų verslų bei to verslo naujų metodų. Dėl to mūsų dienomis labai aktualus yra kvalifikacijos kėlimas. Tai užsiima daugelis išvardintų mokslo ir mokymo įstaigų, pasitelkiant ir kitus darinius. Imant pavyzdžiu žemės ūkio šaką, tai būtų: • LŽŪKtarnyba ir jos padaliniai rajonuose; • LŽŪR ir jų padaliniai rajonuose; • Verslo mokymo centras Vilniuje (Ž. Ū. kooperacijos ir verslo mokymo centras); • Inovacijų centras (LŽŪU). Už valstybinės mokslo ir studijų politikos formavimą bei įgyvendinimą atsakinga LR švietimo ir mokslo ministerija. Laikoma, kad investicija į darbo jėgos parengimą bei kvalifikacijos kėlimą yra labiausiai atsiperkančios. Tačiau masiškai parengti labai kvalifikuotus darbo išteklius (turinčius aukštąjį išsilavinimą) gali tik turtingos šalys, galinčios šiam reikalui skirti pakankamai valstybės ir privačių lėšų. Dėl to neturtingose šalyse susidaro ydingas ratas: stokojama kvalifikacijos, dėl to ekonomika vystosi lėtai, o vienam dirbančiajam sukuriama nedaug BVP ir NP. Antra vertus, prie tokių ekonominių sąlygų šalis gali skirti mokymui nedaug lėšų. Liaudis nuo seno žino posakį: “Biednas, kad durnas (nemokytas), o durnas (nemokytas) dėl to, kad biednas”. Šiuo metu viena svarbiausių mokslo ir studijų problemų (greta finansinių) yra mokyklų tinklo optimizavimas. Dėl to perspektyvoje dalis žemės ūkio ir AŽŪM bus sujungiamos dalis likviduojamos, dalis AŽŪM bus pertvarkomos į kolegijas. 8.4. Darbo išteklių valdymo teisiniai aspektai (aptariami pratybų užduotyse) 1.1.LR darbo sutarties įstatymas (Nr. I- 2048, 1991 11 28) 1.2.Dėl darbo sutarčių registravimo taisyklių patvirtinimo (LRV nutarimas, Nr 912, 1996 07 30); 2.1.LR kolektyvinių susi tarimų ir sutarčių įstatymas (Nr.I –1201, 1991 04 04, Žin. 1991, 12-312); 2.2. Dėl sezoninio darbo (LRV nutarimas Nr. 154, 1994 03 07). 3.1. LR Darbo apmokėjimo įstatymas (Nr. I-924, 1991 01 09, Žin, 1991,4-104) 3.2. Dėl darbuotojo vidutinio darbo užmokesčuo apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (LRV nutarimas Nr. 100, 1996 01 17); 4.1. LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Nr. I-1336, 1991 05 21, Žin., 1991, 17-447); 4.2. Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų kai kuriose ūkio šakose (LRV nutarimas Nr. 248, 1996 02 20); 5.1. LR Atostogų įstatymas (Nr. I – 2113, 1991 12 17; Žin. 1992, 2-18); 5.2. Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į prailgintas atostogas, sąrašas ir šių atostogų trukmė (Žin. 1992, 20-603, 115-2919) 6.1. LR žmonių saugos darbe įstatymas (Nr. I- 266, 1993 10 07; Žin., 1993, 55-1064); 6.2. Dėl ūkininkavimo žinių minimumo patikrinimo, ūkininkų kvalifikacijos kėlimo . (LRV nutarimas Nr. 935, 1992 12 09); 7.1. LR bedarbių rėmimo įstatymas (Nr. I-864, 1990 12 13 , Žin, 1991, Nr. 2-25); 7.2. Įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarka ( Socialinės ir darbo ministerijos 1995 03 12 įsakymas Nr. 39) 8.1. LR kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas ( Žin. 1992-307) 8.2.Darbuotojų skaičiaus mažinimo reguliavimas (Žin. 1992, 29-861) 9.1.LR gyventojų pajamų garantijų įstatymas, Žin., 1990, 30-711 9.2. Visuotinis Lietuvos respublikos gyventojų surašymas, (LRV nutarimas, Žin., 1994, 91-1783) 10.1. LR. Profesinių sąjungų įstatymas ( Žin., 1991, 34-933) 10.2. Valstybinė jaunimo politikos koncepcija (Žin., 1996, 10-237 9. Gyvenimo kokybė 9.1 Gyvenimo kokybės ir gyvenimo lygio samprata Nors ekonomika iš esmės yra visuomeninis, socialinis mokslas, tačiau vienos šio mokslo šakos didesnį dėmesį skiria gamybos aspektams (žemės ūkio ekonomika, pramonės ekonomika, iš esmės dauguma šakinių ekonomikų). Kai kurios kitos ekonomikos mokslo kryptys didžiausią dėmesį skiria socialiniams aspektams. Tai mažmeninės prekybos ir visuomeninio maitinimo ekonomika, komunalinio ūkio ekonomika, kultūros, švietimo sveikatos apsaugos ekonomika ir t.t. Šias ekonomikos mokslo kryptis galima pavadinti vienu pavadininmu – socialine ekonomika. Ji orientuota į žmogų, jo vartotojiškus interesus, poreikius. Ši ekonomika tiria tai, kaip žmonės gyvena, domisi apie tai, kaip žmonės patenkinti savo gyvenimo sąlygomis. Trumpai pasakius, ji tiria gyvenimo kokybę. Pasaulio ekonominėje ir socialinėje literatūroje apie gyvenimo kokybės sampratą plačiau pradėta nagrinėti prieš 2 dešimtmečius, nors “gero gyvenimo” sampratos ieškota dar senovės graikų mąstytojų platono ir Aristotelio veikaluose. Nesvetima buvo ši idėja ir senovės Romoje, pasižymėjusia hedonistinio (malonumų) gyvenimo paieškomis. Pasaulinė sveikatos organizacija 1993 m. gyvenimo kokybę nusako “kaip individų vietos gyvenime suvokimą kultūriniame ir užimamos padėties kontekste…” Šioje koncepcijoje gyvenimo kokybė susiejama su fizine sveikata, žmogaus nepriklausomybės laipsniu, socialiniais ryšiais, santykiais su aplinka ir kt. Kituose apibrėžimuose gyvenimo kokybę bandoma išsiaiškinti, problemą suskaidant į kelias sferas a) asmens sferą (gyvenino prasmė, asmenybės formavimasis); b) tarpasmeninę sferą (santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais, visuomene); c)išorinę (pajamos, gyvenamoji vieta, būstas, mityba ir kt.) ir d) globalinė (gamtosauginė aplinka, žmogaus teisės ir laisvės). Apskritai, sintezuojant įvairius šaltinius, galima pasakyti, kad gyvenimo kokybė išreiškia žmonių pasitenkinimo jiems teikiamomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis laipsnį, gyvenimo sąlygų patogumą, t.y. bando atsakyti į klausimą, kaip gera žmonėms gyventi. Tai negali būti išreiškiama kokiu nors vienu kiekybiniu rodikliu, skaičiumi. Gyvenimo kokybė yra apibendrinta sąvoka, paprastai išreiškiama kaip “aukšta”, “vidutinė”, “patenkinama”, “žema”, “nepatenkinama”. Kokiais nors gyvenimo kokybės balais neišreiškiama. Greta gyvenimo kokybės sąvokos, būna nagrinėjamas ir gyvenimo lygis. Jis išreiškia žmonių gerbūvio lygį kiekybiniais matais, pagal daugelį vertinimo kriterijų bei rodiklių, išreiškiant žmonių gaunamas pajamas, vartojimą, darbo ir buities sąlygas, gyventojų išsilavinimą, kultūrą,sveikatą,, ekologinę situaciją ir t.t Aptarsime svarbiausias gyvenimo lygio rodiklių grupes. 9.2.Gyvenimo lygio makroekonominiai rodikliai • Bendrojo vidinio produkto, taip pat nacionalinių pajamų apimtis, tenkanti vienam šalies gyventojui. • Vartojimo lygis ir struktūra. Šiuo rodikliu paprastai išreiškiama, kiek svarbiausių gėrybių ir paslaugų natūrine išraiška per metus tenka vienam asmeniui, taip pat šeimai (dažniausiai šeima skaičiuojama iš 4 asmenų). Šis rodiklis skaičiuojamas visos šalies mastu, skaidomas regionais, taip pat pagal atskiras socialines grupes: miesto ir kaimo gyventojai; dirbantys ir pensininkai; vyrai ir moterys. Pagrindiniai vartojimo rodikliai būna: maistas, drabužiai, avalynė, būstas, baldai, ilgalaikio naudojimo daiktai - automobiliai, TV, šaldytuvai ir kt; paprastai tie rodikliai laikui bėgant kinta Skaičiuojant maisto suvartojimą asmeniui, paprastai imama dėmesin duona, bulvės, daržovės, vaisiai, pienas, mėsa, žuvis, cukrus, kiaušiniai. Siekiant nustatyti, kaip šis maisto vartojimo lygis atitinka žmonių poreikius, jis palyginamas su normatyviniu vartojimu, kurį rekomenduoja mokslas. Dažnai bendram maisto suvartojimui įvertinti, ypač nagrinėjant pasaulines mitybos tendencijas, skaičiuojama, kiek vienam asmeniui tenka kalorijų per parą, baltymų ir pan. • Gyventojų piniginės pajamos. Skaičiuojamos per mėnesį vienam asmeniui, taip pat šeimai. Žiūrima, ar tos pajamos viršija pragyvenimo minimumą.- t.y. galimybę įsigyti vartotojo krepšelį – būtiną minimalią gėrybių ir paslaugų apimtį. Tas krepšelis susideda iš 2-jų dalių: minimalaus maisto krepšelio, kurį sudaro būtiniausi produktai, garantuojantys būtinas kalorijas , baltymus (jame nėra skirta lėšų alkocholiui, tabakui, delikatesams), taip pat būtinos išlaidos ne maisto prekėms (drabužiai, avalynė, būtinoms ilgo naudojimo prekėms, vaistams, sanitarijai,), taip pat paslaugoms apmokėti (elektrai, dujoms, šilumai, transportui ir t.t.). Jeigu asmuo gauna pajamas mažesnes negu jos reikalingos minimaliam vartotojo krepšeliui suformuoti, t. y. negu pragyvenimo minimumas, laikoma, kad jis yra už skurdo ribos. Svarbu ir tų pajamų pasiskirstymas; t.y. kokią pajamų dalį gauna 10% gyventojų turinčių maksimalias pajamas , ir kokią dalį pajamų gauna 10% gyventojų turinčių minimalias pajamas. Kuo didesni skirtumai tarp šių grupių, tuo visuomenė socialiai labiau poliarizuota. Gyventojų išlaidų struktūra. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į išlaidas, kurios skiriamos maistui, būsto išlaikymui. Kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo dalis maistui tenka mažesnė ES ekonomiškai pajėgiausiose šalyse (Vokietijoje, Danijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje) šiam tikslui skiriama apie 25% pajamų. P. Europos šalyse bei Airijoje tenka 35%. Gyvenimo kokybei gerėjant, santykiniai daugiau išlaidų tenka informacijai, transportui. Didžiausiu transformacijos nuosmūkio laikotarpiu Lietuvoje maistui buvo skirta iki 60% išlaidų (dabar –apie 45%). Rusijoje- apie 70% • Gyventojų piniginės ir daiktinės santaupos. Kartais mažos piniginės pajamos (sakysime, pensininko), gali būti kompensuojamos anksčiau sukauptu piniginiu ir materialiu turtu, todėl pajamų deklaracijų analizę paprastai papildo turto ir santaupų deklaracijų analizė. Kadangi sovietmečiu dauguma asmenų didesnio turto negalėjo sukaupti, o rublinės santaupos labai nuvertėjo (jas nepilnai atstatys ir santaupų atkūrimo įstatymas), todėl didžioji dauguma mažas pajamas turinčių asmenų (ypač pensininkai, jaunos šeimos), turi ir mažas santaupas, todėl jų vartojimo galimybės labai ribotos. • Gyventojų aprūpintumas gyvenamuoju plotu; • Gyventojų aprūpinamumas infrastruktūros objektais (mokyklų, ligoninių vietų, vaikų įstaigų, bibliotekų, kultūros įstaigų ir t.t.) skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui; • Gyventojų bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygis; • Prekių apyvarta ir paslaugos, tenkančios gyventojui; • Gyventojų sveikatingumo rodikliai (bendroji gyvenimo trukmė, gimstamumas, sergamumas, mirtingumas); • Laisvas laikas, pasiliekantis asmens dispozicijoje. Jis priklauso nuo darbo savaitės trukmės, atostogų trukmės. Kai kuriuos socialinius rodiklius valstybė reguliuoja įstatymais bei vyriausybės nutarimais. LR Darbo apmokėjimo ir kitasis įstatymais valstybė reguliuoja: • Minimalų valandinį atlygį; (2,53 Lt). • Minimalų mėnesinį darbo užmokestį; (430 Lt); • Valstybės remiamos pajamos (135 Lt) • Neapmokestinamas darbo užmokesčio minimumą • Pagal LR Gyventojų pajamų garantijų įstatymą, LR Seimas, LRV teikimu, nustato minimalų gyvenimo lygį (MGL –125 Lt). • Bazinę pensiją. Jos lygis visiems pensininkams vienodas (dabar 138 Lt). Jos dydį tvirtina Vyriausybė Valstybinio socialinio draudimo tarybos teikimu. Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110% minimalaus gyvenimo lygio, Atskirų šalių gyvenimo lygiui tarpusavyje palyginti Jungtinės tautos naudoja vadinamąjį žmonijos išsivystymo indeksą, kuriame sujungti 3 reikšmingi rodikliai: 1) nacionalinės pajamos vienam gyventojui, 2) vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė šalyje ir 3) išsilavinimas. 1998 pirmasis šalių penketukas pagal šį indeksą buvo: Kanada, Norvegija, JAV, Australija, Islandija. O paskutinis pasaulyje (nuo pabaigos); Siera Leone, Nigeris, Burkina Faso, Etiopija, Burundis. Lietuva užėmė 52 vietą, Latvija -63, Estija-46,, Rusija –62, Lenkija-44. Valstybės politikos uždavinys socialinėje srityje yra sudaryti kiekvienam darbingam asmeniui sąlygas savo darbu susikurti jam reikalingą gyvenimo lygį, taip pat suteikti būtiną socialinę paramą nesavarankiškiems asmenims (vaikams, invalidams, nusenusiems) 9.3.Skurdo problema, jos veiksniai ir mažinimo būdai Nepakankamos šeimos pajamos sąlygoja skurdą. Būna nagrinėjamas absoliutus ir santykinis skurdas. Pagal santykinio skurdo kriterijus prie skurstančiųjų priskiriami tie visuomenės nariai arba šeimos, kurių asmeninės pajamos (tuo pačiu ir gyvenimo lygis ženkliai atsilieka nuo vidutinio lygio. Santykinio skurdo riba laikoma 40-60 % (dažniausiai skaičiavimuose imama 50 % riba).smeninių pajamų ar faktinų vartojimo išlaidų vidurkio. (1999 m. Lietuvoje, pagal šią metodiką apskaičiavus išėjo, kad žemiau skurdo ribos yra … gyventojų) Tačiau taip taikant šitokią metodiką, skurde gyvenančių žmonių dalis būna žymiai sumažinama, nes ir vidutinės pajamos (ar vartojimo išlaidos) yra labai nedidelės, daug mažesnės negu išsivysčiusiuose kraštuose. Tokia metodika tinka tik ekonomiškai stipriose šalyse. Pagal santykinio skurdo rodiklį Lietuva formaliai turi geresnius rodiklius negu D. Britanija ar Italija, nors toks palyginimas neparodo realybės; pastarosiose šalyse, net gaunant mažiau kaip 50 % pajamų vidurkio, vartojimo lygis išliekas daug aukštesnis negu Lietuvoje. Lietuvoje ir kitose nedidelių pajamų gyventojui šalyse tikslingiau skaičiuoti absoliutaus skurdo rodiklį. Jis būna diferencijuojamas į fiziologinio skurdo ir socialinio skurdo rodiklius. Jo ribą galima surasti remiantis minimaliais asmeninio vartojimo normatyvais.1990 priimtame LR gyventojų pajamų garantijų įstatyme minimalus gyvenimo lygis (MGL) apibrėžtas kaip šeimos pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojantį visiems minimalų socialiai priimtinų poreikių tenkinimo lygį (maisto poreikius pagal fiziologines normas; minimalius drabužių avalynės baldų, higienos priemonių, buto, komunalinių, transporto, ryšių, švietimo paslaugų poreikius). Buvo nustatytas ir MGL dydis –125 Lt. (Jis vadinamas taikomuoju MGL).Tačiau jo reikšmė –nereali ir netenkina net minimalių fiziologinių poreikių, nekalbant apie minimalius socialinius poreikius. Lietuvoje sudarinėjamas ir skaičiuojamasis MGL.1999 m. jis apskaičiuotas 187,5 Lt..Šis rodiklis parodo fiziologinį minimumą, nes išreiškia minimalaus maisto produktų rinkinio (maisto krepšelio) vertę. Tai- žemutinę absoliutaus skurdo (fiziologinio skurdo) ribą. Jeigu prie maisto krepšelio vertės būtų pridėtos ir kitos išlaidos, būtinos tenkinti žmogaus minimalius poreikius, tai antroji – socialinio skurdo riba būtų jeigu vienam šeimos nariui gaunama mažiau negu 241,9 Lt. per mėnesį. (1999 m. skaičiavimu). Pagal Statistikos departamento atliktus namų ūkio biudžeto tyrimus, 1999 m. Lietuvoje 1 šeimos nariui per mėnesį teko 428 lt. natūrinių ir piniginių pajamų (mieste – 475,2; kaime-327,1). Jos parodomos, diferencijuojant pagal socialines – ekonomines grupes: Samdomi darbuotojai 465,1 pensininkai 380,2 Verslininkai 514,4 Žemdirbiai 252,6 Kiti namų ūkiai 253,4 Tačiau vidurkis skurdo lygio neatskleidžia . Jį parodo pajamų lygiai deciliuose. Jeigu vidutiniškai šalyje tik 2-se deciliuose pajamos buvo mažesnės už socialinio skurdo ribą, tai žemdirbių ir kitų namų ūkių pajamos už socialinio skurdo ribą buvo mažesnės net 6 deciliuose . Be to šeimos tipas taip pat lėmė pajamų pasiskirstymą: Vienišas asmuo – 553,6 lt (1 skurdo decilė) Vienas suagęs su vaikais (nepilna šeima) iki 18 m.-323,2 lt (4 skurdo decilės) Poros su vaikais iki 18 m. 392,3 lt (3 skurdo decilės) Kiti namų ūkiai su vaikais - 344,0 lt (3 skurdo decilės) Poros be vaikų-542,4 lt (1 skurdo decilė) Pagrindinės didelio socialinio skurdo priežastys: • didelis nedarbas • lėtas darbo užmokesčio augimas, jo didelis atsilikimas nuo išsivysčiusių šalių lygio; tuo tarpu daugelio vartojimo reikmenų kainos (ypač būsto išlaikymo, energetikos) didėja daug sparčiau negu užmokestis; ekonominių gėrybių kainos vis labiau orientuojamos į pasaulines (tai lemia ir privatizacija, ypač tarptautiniams verslo subjektams). Siekiant išvengti neigiamų skurdo padarinių, svarbus vaidmuo tenka socialinės politikos administravimo sistemai. Būtinas veiksmingesnis kompensacinių išmokų nepasiturintiems mechanizmas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!