Demoniškojo estetizmo pavidalai

Šiaulai, 2005 m.
Referato pavadinime panaudotas terminas demoniškasis estetizmas nurodo ypatingą egzistencinį žmogaus santykį su pasauliu bei ypatingą posūkį meninei kūrybai. Apie tai išsamiai kalbėjo danų filosofas S. Kierkegaard. Visa jo kūryba persmelkta melancholijos, paženklinta neišvengiamos tragiškos lemties nuojauta. Jam būdingas siekis filosofiją priartinti prie aktualių žmogaus būties problemų. Kierkegaard‘as meninę kūrybą aiškina kaip autentišką pasaulio ir egzistencinę savęs pažinimo formą. Tikrasis menas gimsta iš vidaus, iš meniniko dvasios gelmių, vidinės disharmonijos jausmo. Menininkas traktuojamas kaip nelaimingas žmogus, kurio širdyje gili kančia, tačiau, kai jis kalba, jo kalba skamba kaip įstabi muzika. Poeto likimą S. Kierkegaard‘as gretina su nelaimingų tirono Falario aukomis. Tironas jas uždaręs metaliniame jautyje ir kankinęs jas lėta ugnimi. Taip jis apsisaugodavęs nuo jų šiurpių šauksmų, šauksamai, iki kol pasiekdavo tirono ausis, virsdavę švelniausia muzika.
Šiame referate, naudojantis šio filosofo įžvalgomis, bandysiu panagrinėti kai kuriuos būdingiausius šiuolaikinės kultūros reiškinius.
DEMONIŠKOJO ESTETIZMO PAVIDALAI
S. Kierkegaard‘as vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie tai, kad dekartiškojo cogito ergo sum (mąstau, vadinasi egzistuoju) – abejonės filosofija, kreipusi dėmesį į proto erdvę ir žmogaus gebėjimą savo mąstyme ieškoti vidinės atramos, - jau nebepakanka žmogaus būčiai išreikšti. Šiai racionalizmo pradininko Descartes‘o tezei S. Kierkegaard‘as priešpriešina savąją – Aš esu čia ir todėl mąstau, kad egzistuoju čia. Egzistencija filosofui tampa pamatine filosofijos kategorija. A. Schopenhaueris tai pat nedviprasmiškai pasipriešino ir iškėlė kitą formulę: volo ergo sum, teigdamas, kad būtis skleidžiasi valia. Šitokį būties traktavimą vienas pirmųjų pateikė ir S. Kierkegaard‘as. Jis drąsiai pasipriešino G. Hėgelio autoritetingai nuostatai, kad „viskas, kas protinga, yra tikra“, ir įrodinėjo, jog žmogiška tikrovė yra tragiška, nes visu savo sudėtingumu ir gilumu atsiskleidžia absurdo ir paradokso situacijose, kai protas būna bejėgis. Visos pažintinės žmogaus galios yra subjektyvios ir jų pagalba gali būti kuriamas be galo įvairios pasaulio vizijos, kai fikcija niekuo nesiskiria nuo realybės, tikrovės. Abejojantis protas gimdo tik laisvą mintį, o laisvą asmenybę kuria...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!