Lietuvos dirvožemio analizė

1. Lietuvos dirvožemio dangos susidarymo ypatumai. Klimatas ir reljefas Panagrinėsime keletą gamtos veiksnių, įtakojančių dirvožemio dangos susidarymą. Klimatas. Vienas iš pagrindinių dirvožemius formuojančių faktorių, kurie tiesioginiu ar netiesioginiu veikimu sąlygoja atskirų dirvožemių vystymosi kryptį yra klimatas. Klimatas – tai daugiametė meteorologinių sąlygų kaita, viena iš pagrindinių tam tikros vietovės geografinių charakteristikų. Svarbiausias Žemės klimato veiksnys yra Saulės radiacija. Geologiniu laiko atžvilgiu klimato įtaka dirvodarai nevienoda. Dėl įvairių priežasčių (apledėjimo ir atšilimo laikotarpių) Žemės istorijoje klimatas keitėsi daug kartų, o su jo kitimu glaudžiai susijusi organinio pasaulio vystymosi istorija ir Žemės dirvožemio dangos susidarymas. Daugiausia įtakos klimatas turi dirvožemių – bioklimatinių juostų, zonų ir sričių išsidėstymui Žemės paviršiuje. Nuo klimato sąlygų priklauso dirvodaros procesų energetika. Temperatūra ir krituliai lemia vykstančio dūlėjimo pobūdį, nes kiekvieną kartą kai temperatūra pakyla 100C, cheminės reakcijos dirvožemyje vyksta dvigubai greičiau. Be to dirvožemio mikroorganizmai, nuo kurių priklauso dirvožemio biocheminiai procesai, yra jautrūs temperatūrai ir drėgmei. Dirvožemio temperatūra priklauso nuo dirvožemio sudėties bei jo drėgnumo. Kaip jau minėjau, vienas iš pagrindinių dirvožemius formuojančių faktorių yra klimatas. Lietuvos dirvožemiai irgi yra klimatinių kitimų praeityje ir dabartinio klimato veikimo išdava. Lietuvoje, kaip ir visame Žemės paviršiuje, atskirais žemės istorijos laikotarpiais klimatas nebuvo pastovus. Poledyniniu laikotarpiu Lietuvos klimatas smarkiai keitėsi. Tik pasitraukus ledynui, Lietuvoje buvo subarktinis klimatas. Vėliau klimatas atšilo, pasidarė sausas ir šiltas (borealinis), kurį pakeitė atlantinis – šiltas ir drėgnas, paskui – subborealinis – sausas ir šiltas, kol pagaliau įsivyravo subatlantinis, t.y. drėgnesnis ir vėsesnis jau istorinių laikų klimatas. Dabartinė Lietuva klimato atžvilgiu skiriama prie Atlanto kontinentinės srities vakarų klimatinio rajono. Skirtingai nuo kitų geografinių platumų, Lietuvoje svarbus ir lemiantis veiksnys yra šiluma klimato pobūdžiui Saulės radiacija lemiamos reikšmės neturi. Lietuvos klimatą daugiausiai nulemia oro masių judėjimai, surišti su ciklonų susidarymu Atlanto vandenyno teritorijoje ir jų slinkimu į rytus. Ciklonų judėjimo dėka Lietuvoje pakaitomis vyrauja drėgnas Atlanto ir vidutinių platumų kontinentinis poliarinis orai. Be šių oro masių, pasitaiko arktinio ir tropinio oro masių įsiveržimų. Dėl įvairių oro masių judėjimo Lietuvos klimatui būdingas labai didelis orų įvairumas ir nepastovumas, todėl atskiri metų laikai yra labai nepastovūs šilumos ir drėgmės režimo atžvilgiu: žiemos metu būna dažni atodrėkiai, o vasaros metu – apsiniaukę, drėgni ir šaltoki orai. Be to , dėl Lietuvos paviršiaus nelygumų – tam tikro aukštumų ir žemumų išsidėstymo ir dėl pajūrinės padėties tarp atskirų Lietuvos dalių susidaro kai kurie klimato skirtumai. Kadangi Lietuva yra vidutinių platumų juostoje, tai joje yra ryškūs metų laikai, kurie turi įtakos dirvožemio sandarai. Žiemos laikotarpis. Šalčio atžvilgiu žiemos būna labai nevienodos. Žiemos metu, esant žemai temperatūrai, daug drėgmės susikaupia sniego pavidalu. Susidaro sniego danga, kurios storis priklauso nuo atodrėkių. Ploniausia sniego danga būna vakarinėje Lietuvos dalyje, ypač pajūryje, o šiltesnėmis žiemos dienomis čia ji visai nesusidaro. Dirvožemis įšąla negiliai. Nulinė temperatūra paprastai giliausia būna vasario mėnesį. Paprastai žiema laikoma dirvodaros procesų stabilizacijos laikotarpiu. Tada nevyksta jokie dirvodaros procesai. Tačiau Lietuvoje, ypač vakarinėje dalyje, dėl dažnų atodrėkių gali vykti, priklausomai nuo reljefo pobūdžio, išplovimo ir nuplovimo procesai. Veiklių dirvodaros procesų metų dalis yra skirstoma į tirs laikotarpius: • pavasario; • vasaros; • rudens. Pavasario laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra esti nuo 0 iki +130C. Ankstyvasis pavasaris – sniego tirpimo ir ledų nešimo fazė. Šiuo laikotarpiu dirvožemiai turi didžiausią drėgmės perteklių. Priklausomai nuo reljefo dirvožemyje intensyviai vyksta išplovimo arba nuplovimo procesai. Be to, esant žemoms temperatūroms ir gausiai drėgmei, organinių medžiagų irimas šiuo laikotarpiu vyksta lėčiau. Vėlyvesniojo pavasario metu, dėl šiltų ir šaltų oro masių įsiveržimų, yra nepastovūs orai bei mažesnis drėgmės perteklius, todėl vyraujantis dirvodaros procesas yra išplovimas. Gegužės pabaigoje dėl aukštų temperatūrų ir mažo kritulių kiekio dirvožemiai pradžiūsta – nutrūksta išplovimo procesas, ir drėgmė kapiliarais kyla į viršų. Gali vykti išplautų medžiagų kjilimas. Prasideda gera dirvožemio aeracija, intensyviai gali vykti organinių medžiagų irimas ir humifikacija. Vasaros laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra būna +170C ir iškrinta apie 50% visų metinių kritulių. Vasaros pradžioje – birželio mėnesį ir liepos pirmoje pusėje – vyrauja giedri ir sausi orai. Todėl šiuo laikotarpiu yra gera dirvožemių aeracija, gali vykti visi organinių medžiagų kitimo procesai: irimas, sintezė, humifikacija. Atskiri procesai gali vykti vienu laiku, tačiau nevienodu intensyvumu, priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros režimo skirtumų. Sausesnę vasarą stipriau pasireiškia humifikacija. Šio proceso metu gali susiformuoti patvarūs organiniai junginiai, kurie gali gerai laikytis dirvožemyje ir didinti jame organinės medžiagos atsargas. Antroje vasaros pusėje, pagausėjus kritulių kiekiui, vėl susidaro drėgmės perteklius, kuris sukelia dirvožemių išplovimą. Dėl drėgmės gausumo ir nemažo šilumos kiekio šiuo laikotarpiu gali intensyviau pasireikšti ir organinių medžiagų irimas bei jų jungimasis į naujus junginius – sintezė. Rudens laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra svyruoja tarp +100 ir -10C bei vyrauja darganoti su ilgais dulksnojančiais lietumis orai. Šio laikotarpio metu, ypač jo pabaigoje, dirvožemyje vėl susidaro drėgmės perteklius, prasideda įvairių junginių išplovimas ir sulėtėja organinių medžiagų irimas. Susidarius palankioms anaerobinėms sąlygoms, gali vykti bituminizacijos procesas, kuris taip pat kaupia organines medžiagas. Apskritai, šiltuoju metų laikotarpiu, be organinių medžiagų susidarymo ir kaupimosi, dirvožemyje yra palankiausios sąlygos išplovimo procesui, kuris ir lemia mūsų dirvožeminės dangos pobūdį. Apibendrinant apie klimato įtaką dirvožemio susidarymui, galima teigti, kad skirtingas atskirais metų laikotarpiais drėgmės ir šilumos režimas nulemia vienokius ar kitokius dirvožemių vystymosi procesus. Vertinant klimato reikšmę dirvodarai, būtina žinoti maksimalius, minimalius ir sezoninius temperatūros ir kritulių pakitimus. Labai svarbu, kokia kritulių forma, koks intensyvumas bei kritulių ir temperatūros santykis. Be to, aktualu, kaip dirvožemis džiūsta tikru metų laikotarpiu, ar dažnos liūtys, dėl kurių vyksta dirvožemio erozija. Bet svarbiausia, ar susidaro drėgmės perteklius, ar drėgmė sunkiasi per podirvį į horizontą C ir gilesnius sluoksnius, nes drėgmės filtracijos intensyvumas į gilesnius dirvožemio sluoksnius yra vienas iš būdingiausių Lietuvos dirvožemių derlingumą lemiančių veiksnių. Net laikinas drėgmės perteklius, kurio nepajėgia absorbuoti dirvožemis, išplauna augalų maisto medžiagas iš paviršinių sluoksnių į gilesnius. Labai skiriasi drėgmės ir šilumos režimas miškuose, dirbamuose laukuose ar pievose, netgi esant lygiam reljefui. Taigi klimatas turi didelę įtaką augmenijai, o ši – svarbus dirvodaros veiksnys. Reljefas. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo tarpledynmečiai ir ledynmečiai. Didelį dirvožemių dangos įvairumą ir margumą sąlygoja reljefas. Plotai su skirtingomis pagal kilmę dirvožemių gimtosiomis uolienomis ir reljefo formomis turi skirtingus ir dirvožemius. Visas Lietuvos paviršiaus formas galima suskirstyti į dvi grupes: • Lyguminių; • Kalvotų plotų . Lyguminiai plotai. Lyguminguose plotuose dirvožemiams vystytis sąlygos būna vienodesnės (vienodesnė dirvožemių gimtoji uoliena, vienodesnis dirvožemių šilumos ir drėgmės režimas sudaro sąlygas augalams augti ir organinei medžiagai kauptis). Lyguminiai plotai yra nevienodos kilmės ir yra išskiriamos trys lygumų rūšys: • Moreninės lygumos. Šios lygumos, dėl sunkios uolienų mechaninės sudėties ir pakankamo nuolydžio nebuvimo, drėgname klimate turi palankias sąlygas užmirkti. Šiose lygumose dirvožemiai vystosi ant dvinarių sąnašų. Paprastai viršuje būna nestoras (iki 1m) lengvesnės mechaninės sudėties sąnašų sluoksnis, todėl čia pasitaiko laikinas, o kartais ir pastovus dirvožemio užmirkimas. • Fliuvioglacialinės. Šios kilmės lygumoms būdinga lengva uolienų mechaninė sudėtis. Lengvos mechaninės sudėties, ypač rupaus smėlio ir žvyro, dirvožemiai sudaro labai geras sąlygas vandeniui įsisunkti. Įsisunkęs vanduo dėl stambių dirvožemio porų silpnai begali pakilti aukštyn. Todėl šiems dirvožemiams dažniausiai trūksta drėgmės, susidaro kseromorfinis dirvožemių drėgmės režimas. Šiose lygumose po smėliais, negiliai, iki 1 ar kelių metrų gylyje, guli sunkesnės, paprastai moreninės kilmės uolienos. Dėl to šiose lygumose gruntinis vanduo būna negiliai. Dirvožemių vystymuisi čia įtakos turi ne tik kritulių, bet ir gruntinis vanduo. • Limnoglacialinės. Šiose lygumose stovinčiame vandenyje klostėsi smulkiausios medžiagos frakcijos – priemoliai ir moliai. Dėl sunkios mechaninės sudėties, uolienų silpno vandens pralaidumo ir didelio paviršiaus lygumo kritulių vanduo ilgiausiai gali laikytis paviršiuje. Todėl didžiausias šių lygumų neigiamas bruožas yra dirvožemių užmirkimas. Dirvožemiai čia, esant ir mažesniam kritulių kiekiui, vystosi drėgmės pertekliuje. Kalvoti plotai. Šie plotai yra išsidėstę vakarinėje ir rytinėje šalies dalyje. Paviršiaus formų ir uolienų įvairumo atžvilgiu jie smarkiai skiriasi nuo anksčiau aprašytų lygumų plotų. Labai nevienoda mechaninė sudėtis sudaro pagrindą dideliam dirvožemių dangos margumui. Be to, kalvotuose plotuose šalia mechaninės sudėties įvairumo labai įvairios yra ir kitos gamtinės sąlygos, lemiančios skirtingą dirvožemių vystymąsi. Gerą nuotakumą turinčiose kalvų viršutinėse dalyse ir šlaituose vandens įsisunkimas į dirvožemį yra labai menkas. Todėl dirvožemio išplovimas turi būti silpnesnis, negu lyguminiuose plotuose. Šiose šlaitų dalyse dažniausiai trūksta drėgmės. Tuo tarpu tarpukalvėse, kur susirenka nemaža nuo šlaito nutekėjusio vandens, visada būna drėgmės perteklius. Taigi, ir vienoduose mechaninės sudėties atžvilgiu plotuose – šlaituose ir tarpukalvėse – turi vystyti skirtingi ir net kontrastingi dirvožemiai. Silpniau sutvirtintų kalvų dirvožemiai yra ardomi paviršiumi tekančio vandens, vyksta dirvožemių erozija. Nuardytos dirvožemių dalys yra akumuliuojamos pašlaitėse. Taip susidaro nuardytų, nenuardytų ir užneštų dirvožemių juostos – plotai, kurių apimtis ir išsidėstymas tiesiog priklauso nuo šlaitų statumo, kalvų dydžio ir jų formos. Taigi, kuo sudėtingesnis kalvotas reljefas, tuo sudėtingesnė ir margesnė yra dirvožemio danga. Augalijos dangos pokyčiai poledynmetyje ir įtaka dirvožemio dangai. Dėl mažos teritorijos, nedidelių klimato ir reljefo skirtumų nevienodi dirvožemiai Lietuvoje per tą patį laiko tarpą susidarė dėl dirvodarinių uolienų ir ypač veikiant įvairiai augalijai. Augalijos danga Lietuvoje įvairiais poledynmečio laikotarpiais labai keitėsi. Kaip jau minėjau, vėlyvojo ledynmečio subarktinis, šaltas klimatas holoceno pradžioje virto borealiniu, šiltesniu ir sausu; šį vėl pakeitė atlantinis – drėgnas ir šiltas, paskiau – subborealinis – sausas ir šiltas, kol pagaliau įsivyravo subatlantinis, t.y. drėgnesnis ir vėsesnis jau istorinių laikų klimatas. Kintant tokiems svarbiems dirvodaros veiksniams, atitinkamai kito ir dirvodaros procesai. Esant šaltam klimatui, vyravo tundros augalija ir buvo tundrinis dirvodaros procesas. Atlantinio klimato sąlygomis augo vešli plačialapių miškų augalija su liepomis, ąžuolais, guobomis, susidarė labai humusingi dirvožemiai. Dabartinės dirvožemių dangos bruožai atsirado subatlantiniu laikotarpiu, išaugus mišriųjų miškų bendrijoms. Nuo to laiko reiškiasi visi pagrindiniai dirvodaros procesai: jaurėjimas, velėnėjimas ir pelkėjimas, kurių sąveika arba vieno kurio proceso vyravimas lemia dirvožemio dangos mozaiką. Subatlantiniu laikotarpiu beveik visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Todėl dirvožemiams pagrindinius bruožus suteikė miško spygliuočių augalijai veikiant vykęs dirvodaros procesas – jaurėjimas. Dėl vyraujančio jaurėjimo dirvodaros proceso Lietuvoje daugiausia yra jaurinio tipo dirvožemių. Lapuočių, taip pat spygliuočių su gausia lapuočių priemaiša miškuose, karbonatingose dirvodarinėse uolienose, kur jaurėjimo procesas lėtas, bet gausiai kaupiasi organinės daug peleninių elementų turinčios medžiagos, susidaro velėniniai karbonatiniai ir miško rudžemių tipo dirvožemiai. Drėgmės pertekliaus sąlygomis, greta jaurėjimo ir velėnėjimo, ima reikštis pelkėjimas. Spygliuočių miškuose nekarbonatingose dirvodarinėse uolienose susidaro jauriniai pelkiniai, o vyraujant žolinei augalijai arba lapuočių miškuose – velėniniai glėjiniai ir glėjinių miško rudžemių tipo dirvožemiai. Nuolatinio drėgmės pertekliaus sąlygomis, kai įsivyrauja pelkinė augalija, susidaro pelkinio tipo dirvožemiai. Upių užliejamuose slėniuose – salpose dirvožemio susidarymą lemia žolinė augalija ir kasmet išsiliejančio potvynio vandens paliekamos nuosėdos. Čia susidaro salpinio (aliuvinio) dirvožemio tipas. 6 genetiniai Lietuvos dirvožemių tipai 1952 m. buvo priimtas, o 1959 m. papildytas ir iki šiol tebegaliojantis Lietuvos dirvožemių sistematinis sąrašas, kuriame išskirti 6 genetinių tipų dirvožemiai: • Jauriniai; • Jauriniai pelkiniai; • Velėniniai karbonatiniai; • Velėniniai glėjiniai; • Pelkiniai; • Salpiniai. Supratimas apie potipius, rūšis ir atmainas. Tipas jungia dirvožemius su vienoda medžiagų apykaita ir judėjimu, drėgmės ir šilumos režimu, profilio sandara ir derlingumo didinimo būdais. Atskirai, ne tipo lygyje, išskirti miško rudžemiai, deliuviniai, sutvirtintų šlaitų ir eroduotieji dirvožemiai. Dirvožemių tipai skirstomi į potipius, kurie atspindi kokybinius dirvožemių skirtumus ir yra tarpinės pakopos tarp tipų (velėniniai jauriniai dirvožemiai). Pagal pagrindinio dirvodaros tipo pasireiškimo laipsnį potipiai skirstomi į rūšis (menkai, vidutiniškai, smarkiai pajaurėję dirvožemiai). Smulkiausias dirvožemių klasifikavimo vienetas yra atmaina, išskiriama pagal dirvožemio granuliometrinę sudėtį ir apibūdina dirvožemio mechaninę sudėtį. Agrogamybinės grupės ir miško augimvietės-specialieji dirvožemių grupavimai. Lietuvos dirvožemio danga, kurią sudaro išskiriamų dirvožemio arealų (plotų) išsidėstymas, yra labai nevienoda. Dangos foną, išskyrus Lietuvos Vidurio žemumą, sudaro velėniniai jauriniai dirvožemiai. Vidurio žemumoje vyrauja velėniniai glėjiniai, o Pajūrio žemumoje – jauriniai pelkiniai dirvožemiai. Dirvožemio dangos nevienodumą lemia reljefo, dirvodarinių uolienų, mikroklimatinių sąlygų įvairovė. Ypač dirvožemio danga marga kalvotuose plotuose, kur dažnai dirvožemio kontūro plotas neviršija 1 ha. Dėl tos priežasties net ir nedidelėje teritorijoje kartais susidaro tokia daugybė dirvožemio rūšių ir atmainų, kad jas detaliai aprašyti, tuo labiau išskirti žemėlapyje, neįmanoma. Tada ūkiams skirtuose dirvožemių žemėlapiuose nurodomi tokių dirvožemių kompleksai, todėl laukų darbo sklypo kontūrai ne visada sutampa su dirvožemių atmainos kontūrais. Viename dirvožemio kontūre gali būti keli darbo sklypai, ir atvirkščiai, darbo sklypą gali sudaryti kelių dirvožemių atmainos. Praktikos reikalams, planuojant žemės ar miškų ūkio gamybą, dirvožemiai grupuojami į didesnius vienetus, artimus dirvožemių kilmei, jų gamybinei vertei, tinkamumu auginamiems augalams, priemonėms derlingumui didinti. Žemės ūkio reikmėms sudaromos dirvožemių agrogamybinės grupės, nurodomos ūkio agro plane, o miškų ūkių reikmėms – miško augimvietės. Pavyzdžiui, miškininkystėje labai plačiai taikomos miško augimvietės, išskirtos grupuojant dirvožemius pagal reljefą, dirvožemių derlingumą ir drėgnumą, uolienų litologiją (nuosėdinių uolienų sudėtį, struktūrą, kilmę ir pasiskirstyma Žemės paviršiuje) ir stratigrafiją (uolienų sluoksnių susiklostymo seką, jų savitarpio santykį erdvėje ir santykinį amžių) šiuos požymius žymint nustatytais indeksais. Norint teisingai įvertinti gamybines dirvožemių savybes, būtinai reikia žinoti ir skirti visus jų požymius, atspindinčius visą juos veikusių veiksnių sąveiką, kurios rezultatas – tas ar kitas dirvožemis. 2. Lietuvos dirvožemio rajonai. Dėl dirvodaros sąlygų nevienodumo Lietuvos dirvožemio danga nepaprastai marga. Tačiau dėl tam tikrų klimato, dirvodarinių uolienų, reljefo ypatumų pastebimas dirvožemių pasiskirstymo dėsningumas. Tai leidžia šalies teritoriją suskirstyti į atskirus geografinius vienetus, besiskiriančius dirvožemio dangą sudarančių dirvožemių ploto santykiu ir jų savybėmis. Ankstesnis dirvožemio dangos rajonavimas (pagal J. Garmų ir J. Vaitiekūną). Lietuvos dirvožemio dangą rajonavo J. Garmus ir J. Vaitiekūnas. Tada Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į tris dirvožemines – agronomines zonas, o kiekviena zona dar padalinta į 2-5 dirvožeminius – agronominius rajonus, kurių iš viso išskirta 12. Tai: • Lietuvos vakarų (Žemaitijos) zonos teritorija apėmė vakarinius Lietuvos administracinius rajonus. Rytinė jos riba ėjo nuo Smalininkų per Šimkaičius – Ariogalą – Kuršėnus iki Latvijos sienos. Ši zona dar buvo padalinta į 2 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Pajūrio žemumos ir Žemaitijos aukštumos rajonus • Lietuvos vidurio žemumos zona apėmė vidurinę Lietuvos dalį. Ji buvo pati didžiausia ir tęsėsi nuo šalies šiaurinės iki pietinės dalies. Ši zona buvo padalinta į 5 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Ventos, Mūšos bei Nevėžio baseinus bei Panemunės lygumos ir Suvalkijos lygumos rajonus; • Lietuvos rytų zona apėmė Lietuvos pietines ir rytines aukštumas bei Lietuvos pietryčių smėlinių lygumų rajonus. Ši zona taip pat buvo suskirstyta į 5 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Lietuvos Rytų aukštumos vakarinių atšlaičių, Nemuno vidurupio ežeringos aukštumos, Lietuvos šiaurės rytų ežeringos aukštumos, Lietuvos pietryčių smėlynų bei Medininkų aukštumos rajonus. Dabartinis Lietuvos dirvožemių rajonavimas (pagal J. Juodžių): Atlikus žemių tipizavimo darbus J. Juodis atsižvelgdamas į savitą atskirų rajonų dirvožemio dangą, ją sudarančių dirvožemių santykį, reljefo, klimato ir kitus gamtos sąlygų savitumus, kurie sąlygoja nevienodą ūkininkavimo būdą, pasiūlė išskirti 15 dirvožemio rajonų. 15 rajonų, vieta ir skirtumai. 1) Pajūrio žemumos ir Nemuno deltos glėjiškieji velėniniai jauriniai smėliai. Vyrauja glėjiškieji velėniniai jauriniai smėliai ir priesmėliai, o aukštesnėse vietose – velėniniai jauriniai smėliai. Jie rūgštūs (pHKC1 – 4,5-5,5), humusingesni už kitų rajonų dirvožemius. Nemuno žemupyje ir deltoje paplitę įvairūs aliuviniai dirvožemiai. Dėl vėsesnio klimato ir ilgo vegetacijos periodo gerai želia pievos ir ganyklos. Ariamosiose žemėse intensyviausiai šalyje pasireiškia dirvožemių defliacija (dulkių ir smėlio išpustymas iš mechaniškai dūlančių uolienų). Dėl defliacijos Kuršių Nerijos kopose susidaro laikinų defliacinių mikroformų ir mezoformų (gremžių, lomelių). Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 35-40 balų. 2) Vakarų Žemaitijos plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai. Rajono reljefas menkai ir vidutiniškai banguotas. Dirvožemiai rūgštūs, vidutiniškai ir smarkiai pajaurėję, karbonatai randami 120-150 cm gylyje. Vakarinėse Žemaitijos aukštumų atšlaitėse, kur daugiau kritulių, dirvožemiai labiau įmirkę, juose daugiau humuso. Nusausintų ir pakalkintų dirvožemių kokybė labai pagerėja. Žemės ūkio naudmenų dirvožemių našumas 38-43 balai. 3) Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jaurinai priesmėliai ir priemoliai. Rajone vyrauja kalvotas banguotas reljefas. Žemesnėse vietose – glėjiškieji velėniniai jauriniai, pakilesnėse – vidutiniškai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai dirvožemiai. Dėl gausių kritulių pastarieji net statesniuose šlaituose yra su glėjiškumo žymėmis, humusingesni negu Aukštaitijos aukštumose. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 32-35 balai. 4) Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai. Čia kritulių iškrinta mažiau negu Žemaičių aukštumoje. Reljefas lygus arba menkai ir vidutiniškai banguotas, dirvodarinės uolienos karbonatingesnės (turinčios daugiau kalcio ir magnio karbonatų, ypač viršutiniame humusiniame horizonte), dirvožemiai mažiau pajaurėję, vietomis yra velėninių glėjiškųjų dirvožemių. Dirvožemiai, lyginant su vakarinės Žemaitijos dalies dirvožemiais, mažiau rūgštūs ir humusingi. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 36-41 balas. 5) Vidurio Lietuvos žemumos velėniniai glėjiškieji priesmėliai ir priemoliai. Jame paplitę velėniniai glėjiškieji ir velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai paplitę šiaurinėje rajono dalyje, vidurrinėje – priesmėliai ant priemolių. Vyrauja lygumos. Dirvožemių danga vienoda. Kritulių iškrinta mažiau negu kituose rajonuose, klimatas vėsesnis. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 47-52 balai. 6) Nemuno žemupio velėniniai glėjiškieji ir glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai. Rajone vyrauja sunkios limnoglacialinės dirvodarinės uolienos. Dirvožemiai įmirkę, juos būtina sausinti. Dirvožemių danga gana vienoda. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 46-50 balų. 7) Vakarų Aukštaitijos plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai. Rajono reljefas menkai ir vidutiniškai banguotas, vietomis lygus. Aukštesnėse vietose kartu su labiausiai paplitusiais glėjiškaisiais velėniniais jauriniais yra menkai pajaurėjusiųjų velėninių jaurinių priesmėlių, pasitaiko ir smėlių.Lyginant su Žemaitijos dirvožemiais, šio rajono dirvožemiai mažiau humusingi ir rūgštūs. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 40-45 balai. 8) Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priemoliai, priesmėliai bei smėliai. Rajono reljefas menkai ir vidutiniškai banguotas, išraižytas upių ir jų intakų. Dirvodarinės uolienos labai įvairios, vyrauja moreniniai priemoliai. Nemaži limnoglacialinio priemolio ir molio plotai. Klimatas daug palankesnis negu šiauriniuose rajonuose. Dirvožemiai mažiau rūgštūs ir humusingi už Žemaitijos dirvožemius. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 35-40 balų. 9) Baltijos aukštumų nuardytieji (eroduotieji) velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai. Tai kalvočiausias šalies dirvožemių rajonas: daug smulkių kalvų, tarp kurių – nedidelės įmirkusios, užpelkėjusios tarpukalnių žemumos. Intensyviausia šalyje dirvožemio erozija. Dirvožemių danga labai įvairi ir kontrastiška, laukai nedideli ir akmenuoti. Velėniniai jauriniai dirvožemiai rūgštesni negu eroduotieji dirvožemiai. Šio rajono dirvožemiai šalyje mažiausiai humusingi. Šiaurinėje rajono dalyje augalų vegetacija prasideda 2 savaitėmis vėliau negu pietinėje. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 32-37 balai. 10) Pietryčių Lietuvos lygumos tipingieji jauriniai ir velėniniai jauriniai smėliai. Tai prasčiausi šalies dirvožemiai, didesnė jų dalis apželdinta mišku. Reljefas rajone įvairus – vyrauja vidutiniškai ir smarkiai banguotas, vietomis yra eolinių kopų. Miškuose vyrauja rūgščios, nedaug humuso turinčios jauros ir tipingieji jauriniai dirvožemiai. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 30-35 balai. 11) Dysnos lygumos glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai. Rajono dirvožemiai menkai rūgštūs, vietomis neutralios reakcijos. Pasitaiko velėninių glėjiškųjų priemolių. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 37-42 balai. 12) Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės vidutiniškai ir smarkiai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai. Rajono reljefas banguotas arba kalvotas, kalvos plokščios, nuolaidžiais šlaitais. Dirvožemis smarkiai pajaurėjęs, labai rūgštūs. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumas 37-40 balai. 13.15) Kazlų Rūdos, Karsakiškio ir Smalininkų senųjų deltų lygumų velėniniai jauriniai, tipingieji jauriniai ir glėjiškieji velėniniai jauriniai smėliai. Visi trys rajonai yra skirtingose šalies dalyse, tačiau jų dirvožemio danga panaši, o patys dirvožemiai nederlingi ir labiau tinka miškams nei žemės ūkio augalams auginti. Naujoji Lietuvos dirvožemio klasifikacija. Lietuvos dirvožemiai yra susidarę mineralinėse (daugiausia moreninėse, limnoglacialinėse, fliuvioglacialinėse, aliuvinėse, eolinėse ir biogeninėse (durpėse)) dirvodarinėse uolienose. Mineralinės uolienos pagal granuliometrinę sudėtį daugiausia yra smėlingas lengvas priemolis (34,3%), vidutinio sunkumo priemolis (17,8%), smėlis (12,8%), priesmėlis (6,6%), rišlus smėlis (4,9%), dulkiškas molis (4,2%). Jų karbonatingumas yra nevienodas: karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio žemumoje, ypač jos šiaurėje (karbonatų iki 30%). Mažiau karbonatingos yra Baltijos aukštumose (10-15%), mažai – Žemaičių aukštumos vakaruose ir Pajūrio žemumoje, mažiausia – Medininkų aukštumoje. Dirvodarinėse uolienose, veikiant dirvodaros veiksniams – jaurėjimui, išmolėjimui, rudžemėjimui, velėnėjimui ir pelkėjimui, susidarė skirtingi dirvožemiai, kurie sugrupuoti į 12 grupių pagal dirvodaros ypatumus, sąlygojančius būdingą dirvožemio sandarą, savybes, drėgmės režimą bei derlingumą, išskyrus atvejus, kai ypatingas jų savybes lemia dirvodarinės uolienos. Klasifikacijos I lygis 12 dirvožemio grupių: 1. Pradžiažemiai (Regosols) – jauni, gerai natūraliai drenuojami (automorfiniai) mineraliniai inicialiniai dirvožemiai, susidarantys smarkiai eroduotų kalvų šlaitų puriose sunkesnės granulometrinės sudėties mineralinėse uolienose ir neturintys glėjiškumo savybių iki 50 cm gylio nuo paviršiaus. Skiriami pagal pilkšvąjį diagnostinį horizontą, neturi durpiškojo ar rudžeminio horizonto. Jie būna karbonatingieji, pasotintieji ir nepasotintieji bazėmis, užima apie 0,4% dirvožemio dangos, daugiausia paplitę Rytų ir Pietryčių kalvotame reljefe bei Žemaitijos kalvų stačiuose šlaituose, jie labai mažo humusingumo ir derlingumo. 2. Kalkžemiai (Leptosols) – menkai išsivystę seklūs dirvožemiai, susidarę karbonatingame žvyre, nukastame arba negiliai slūgsančiame dolomite ar gipse. Jie yra nedideliais plotais ar ploteliais karbonatinguose žvyrynuose (žvyriniai) arba iki dolomito nukastuose dolomito karjeruose (Akmenės, Pakruojo raj. ) ar seklaus gipso vietose (Pasvalio, Biržų raj.) – uoliniai. 3. Rudžemiai (Cambisols). Vidurio žemumoje ir kitose aukštesnėse vietose yra susidarę rudžemiai (Cambisols), užimantys maždaug apie 17% dirvožemio dangos. Tai – menkai diferencijuoto profilio dirvožemiai, išsivystę purioje vidutiniškai sudūlėjusioje dirvodarinėje uolienoje, turintys rudžeminį diagnostinį horizontą ir neturintys glėjiškumo savybių iki 50 cm gylio nuo paviršiaus. Jie būna karbonatingieji, pasotintieji ir nepasotintieji bazėmis, glėjiškieji ar giliau glėjiniai, artimos neutralios ar rūgštokos reakcijos (pH>5,6), humusingi (1,0 mm skersmens dalelių) – >10%. Horizontas A1 (A) dažniausiai būna lengvo priemolio, rečiau priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio. Įplautajame horizonte B fizinio molio dalelių judėjimas neryškus. Šiuose dirvožemiuose jaurėjimas silpnas. Velėniniai glėjiškieji dirvožemiai karbonatų turi gana įvairiai: nuo keliolikos procentų iki 30% ir daugiau. Viršutiniuose horizontuose karbonatų yra mažiau. Velėniniuose glėjiškuose dirvožemiuose humuso gana daug: horizonte A1(A) 2-4%, gilesniuose – vos kelios dešimtosios procento. Šių dirvožemių fizikinės savybės labai priklauso nuo dirvodarinių uolienų granuliometrinės sudėties. Velėniniai glėjiniai (VG1). Velėniniai glėjiniai dirvožemiai dažniausi Lietuvos Vidurio žemumoje komplekse su velėniniais glėjiškaisiais. Jie užima žemiausias mikroreljefo vietas, yra šlapesni, drėgnesni negu glėjiškieji. Lietuvoje velėniniai glėjiniai dirvožemiai išskiriami į 2 grupes: • susidariusius moreniniame priemolyje • limnoglacialiniame priemolyje. Velėninių glėjinių moreninio priemolio dirvožemių granuliometrinėje sudėtyje vyrauja smulkaus smėlio frakcijos, yra gana daug stambių dulkių ir dumblo. Horizontas A1 (A) dažniausiai būna lengvo priemolio. Horizontas B - sunkes­nis. Į jį įplauta iš viršutinio horizonto A1 (A) dalis smulkiųjų mo­lio dalelių. Velėniniai glėjiniai dirvožemiai miškuose yra daugiau ar ma­žiau rūgštūs (pHKCl - 5-6), laukuose - neutraloki arba neutra­lios reakcijos (pH KCl - 6-7). Velėninių glėjinių moreninio priemolio dirvožemių horizonto A1(A) kietosios fazės tankis yra mažesnis negu tokios pat granuliometrinės sudėties velėninių glėjiškųjų dirvožemių. Jų horizonto A1(A) poringumas yra didesnis negu horizonto B. Didžiausias drėgmės procentas yra viršutinėje horizonto A1(A) dalyje. Velėniniai glėjiniai limnoglacialinio priemolio dirvožemiai daugiausia aptinkami Lietuvos Pietvakarių limnoglacialiniame baseine ir sudaro net 26,6 % Lietu­vos velėninių glėjinių dirvožemių ploto. Vietomis, kaip antai Jo­niškėlio-Pasvalio, Balbieriškio-Simno ir kituose baseinuose, be limnoglacialinio priemolio, randami ir limnoglacialinio molio ve­lėniniai glėjiniai dirvožemiai. Dažniausi yra pajaurėję velėniniai glėjiniai limnoglacialiniai priemolio ir molio dirvožemiai, o išplau­tieji ir tipingieji sudaro nedidelius plotus. Velėninių glėjinių dirvožemių profilyje ryškiai išsiskiria horizontai A ir B, o kiti - ne tokie ryškūs. Velėniniai glėjiniai dirvožemiai, susidarę limnoglacialiniame priemolyje, savo morfologiniais požymiais yra panašūs į to paties potipio moreninius priemolius. Horizontas A1(A) storas, tamsiai pilkos spalvos, grumstiškai grūdiškos struktūros laukuose ir trupiniškos – miškuose. Horizontas B1 20-50 cm gelsvai melsvas ar balzganai melsvas, drėgnokas, kartais turįs humuso ir mangano santelkų. Pajaurėjimo požymiai neryškūs: pajaurėjusiuose yra ploni horizontų A2(E), A1, A2 (AE) arba (A2B (EB) pėdsakai. Horizontas c prasideda 80-120 cm gylyje. Jame yra karbonatų židinėlių. Limnoglacialinio priemolio velėniniai glėjiniai, kaip ir glėjiškieji dirvožemiai neturi skeleto, rupaus ir vidutinio stambumo smėlio. Vyrauja fizinio molio ir stambiųjų dulkių frakcijos. Tipingųjų ir išplautųjų velėninių glėjinių dirvožemių reakcija yra šarmiška arba neutrali, o pajaurėjusių – rūgštoka (pHKC1 - 40%) durpių. Labiau­siai susiskaidžiusios durpės Lietuvos Vidurio lygumos, o mažiau­siai - pietryčių lygumos pelkiniuose dirvožemiuose. Tai galima paaiškinti pelkinių dirvožemių peleningumu. Peleningumas dides­nis pelkėse, supamose velėninių glėjinių ir velėninių karbonatinių dirvožemių, turinčių daug kalcio ir kitų maisto medžiagų. Pele­ningiausios (18-30%) žemapelkių dirvožemių durpės, susidariu­sios upių salpose, mažiau peleningos terasų ir daubų durpės - 8­20%. Šių dirvožemių durpių didelį peleningumą iš .esmės lemia drėkinimas daug tirpių junginių turinčiais gruntiniais arba pavir­šiniais vandenimis. Kadangi aukštapelkių dirvožemius drėkina la­bai mažai mineralinių junginių turinti kritulių drėgmė, jų durpių peleningumas 50%. Už­mirkę glėjiniai sluoksniuotieji, glėjiniai grūdiškieji ir apneštieji pelkiniai dirvožemiai nesudaro gerų sąlygų augti vertingiems pievų augalams. Pirmutinė ir pagrindinė priemonė - sausinimas. Sureguliavus drėgmės režimą, šiuos dirvožemius reikia tręšti mi­neralinėmis trąšomis, gerinti žolių botaninę sudėtį, vengti gany­ti gyvulius. Sunkiausiai pagerinami pelkiniai aliuviniai dirvože­miai, nes reikia brangių melioracijos ir agrotechnikos priemonių. Būtina reguliuoti jų drėgmės režimą, pašalinti krūmus bei kel­mus, suarti, išlyginti paviršių, jeigu reikia, pakalkinti, patręšti mineralinėmis trąšomis, įsėti daugiamečių žolių mišinius. Tikslin­giausia juos naudoti pievoms. Užliejimo laikui ir aliuviniams procesams salpoje sutrumpinti, drėgmės režimui aliuviniuose dirvožemiuose reguliuoti įrengiami polderiniai sausinamųjų žemių plotai, pylimais apsaugomi nuo užliejimo, iš kurių drėgmės perteklius šalinamas mechaniškai arba sausinimo priemonėmis. LITERATŪRA 1. J. Motuzas, V. Buivydaitė, V. Šleinys . Dirvotyra. Vilnius, 1996. 2. V. Danilevičius, I. Matulevičius, A. Motuzas. Dirvožemio mokslas ir geologijos pagrindai. Vilnius, 1977. 3. J. Bulotas, A. Mejeris, V. Ruokis, J. Vatiekūnas, V. Vazalinskas. Lietuvos TSR dirvožemiai. Vilnius, 1965.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!