Duomenų apsauga ir autorių teisės

 Vilniaus “Minties” gimnazija Duomenų apsauga ir autorių teisės Parengė: Marekas Zemnickis 4c Data: 2006 10 24 TURINYS 3 Bendra informacija apie virusus 3 6 Virusai 7 Apsauga nuo virusų 8 10 Antivirusinė programinė įranga 10 Autorių teisės 10 Eleltroninių laiškų rašymo ir siuntimo etiniai principai 13 Literatūra ir šaltiniai 16 Kompiuterinių virusų ISTORIJA Pirmą kartą (1949 m.) programos-viruso, t.y. kompiuterinės programos, galinčios daugintis, modelį pateikė ir Džonas fon Neimanas (John fon Neumann). Pirma programa, kuri turėjo kompiuterinio viruso bruožų buvo žaidimas „Karas operatyvioje atmintyje“ („Core War“), kurį 6-ajame dešimtmetyje sukūrė kompanijos Bell Laboratories darbuotojas M.Duglas Makilroi. Yra žinoma, kad primosios virusų pobūdžio programos buvo kuriamos (kaip įdomus uždavinys) dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Pirmas virusas, plitęs per diskų boot sektorius buvo 8-ojo dešimtmečio viduryje sukurtas „Hipboot“. Šis virusas plito Data General „Nova“ kompiuteriuose ir buvo skirtas programinės įrangos atnaujinimui. Pirmoji nekontroliuojamai besidauginusi žalinga programa (kirminas) buvo sukurta Xerox Palo Alto laboratorijose 1980 m. Ši programa buvo skirta naudingam kompiuterių panaudojimui prastovų metu, tačiau nebuvo įvertinta galima jos žala. Pirmas žinomas „laukinis“ virusas (plitęs tarp paprastų kompiuterių) buvo 1981 Apple II kompiuterių virusas „Elk cloner“. Jį 1982 m. parašė Rich Skrenta. Šis virusas plito lanksčiais diskeliais. Virusas užkrėsdavo Apple DOS 3.3 operacinę sistemą ir kiekvieną kartą užkraunant kompiuterį iš diskelio virusas pasileisdavo. Jis netrukdė dirbti su kompiuteriu, tik stebėdavo sistemos darbą su diskais užkrėsdamas kiekvieną, dar neužkrėstą, diskelį. Virusas nepadarydavo didesnės žalos (nors manoma, jog jis galėjo gadinti diskelius, kuriuose būdavo kita operacinė sistema), tik kas penkiasdešimtą sistemos įkrovą pateikdavo tokią poemą: Virusas nebuvo labai sudėtingas, tačiau jis sėkmingai plito, nes daugelis žmonių tuo metu net neįsivaizdavo apie tokią grėsmę, nebuvo būdų kaip patikrinti diskelius ar pašalinti virusą. Pašalinti būdavo galima tik rankiniu būdu, tačiau tai galėdavo atlikti tik atitinkamos specializacijos kompiuterių specialistai. Didelis susidomėjimas virusais (užkrečiančiais kitas programas) kilo, sukūrus virtualių mašinų programavimo žaidimą, 1983 metais išspausdintą Scientific American žurnale. Įvairios šio žaidimo versijos programuotojų tarpe gana populiarios iki šiol. Pirmas įprastus kompiuterius užkrečiantis ir smarkiai paplitęs virusas "Brain" buvo sukurtas 1986 Pakistane. Šio viruso kūrėjai apkrėstų kompiuterių savininkams siūlė komercines viruso išnaikinimo paslaugas. Vėliau virusus ėmė kurti programuotojai, susidomėję uždavinio sudėtingumu bei netrivialiu programavimu. 1999 metais, Internete pasirodžius Melissa kirminui (dar žinomam, kaip "lamerių virusas"), buvo įsitikinta, kad besidauginančias programas gali rašyti net labai prastos kvalifikacijos programuotojai, virusų kūrimas tapo neprestižiniu uždaviniu. Šiuo metu pilnaverčiai virusai yra gana menkai paplitę, dažniausiai pasitaiko paprastesni kirminai. Be ginčų apie pirmąjį kompiuterinį virusą netyla diskusijos ir dėl pirmo termino „kompiuterinis virusas“ pavartojimo. Dar 1970 m. viduryje Deivid Gerrold mokslinės fantastikos novelėje „When H.A.R.L.I.E was One“ (Kai H.A.R.L.I.E buvo išrinktuoju) buvo išgalvotos kompiuterinės programos aprašymas, pavadintos VIRUS, kuri veikė taip, kaip tikrasis virusas. Džonas Bruneris 1975 m. išleistoje novelėje „Shockwave riders“ aprašė programas, kurios sklido tinklais trindamos duomenis. Terminas „kompiuterinis virusas“ 1982 m. buvo naudojamas ir komikse „Uncanny X-Men“ (šiurpieji X-Men‘ai). Vis dėlto pirmą kartą terminas „kompiuterinis virusas“ moksliniame leidinyje buvo panaudotas Fred Cohen straipsnyje „Experiments with Computer Viruses“ (Eksperimentai su kompiuteriniais virusais). Bendra informacija apie virusus Kompiuterinis virusas yra programa, savaime įsiskverbianti į kitas programas ir sugebanti daugintis. Gebėjimas daugintis yra sąlygojamas viruso ypatybės ieškoti dar neužkrėstų programų ar bylų, kurios yra kaupikliuose ir jas infekuoti. Jeigu, sakykim, esate susidūrę tik su “pramoginiu” virusu (pvz., neseniai siautęs “Love bug”) tai nereiškia, kad nėra kitų daug pavojingesnių. Virusų kūrimo tikslai ir paskirtis yra labai skirtinga – vieni tik trikdo kasdieninį kompiuterio ar kompiuterinio tinklo darbą, kiti gi skirti tam tikriems duomenims ieškoti ir naikinti. Kompiuterinių virusų padarinių šalinimas gali kainuoti daug brangiau negu visas tinklas (prarandama begalė neįkainojamos informacijos). Kompiuterių virusai beveik niekuo nesiskiria nuo biologinių virusų (jei palygintume kompiuterio sudedamasias dalis ir žmogaus organus, o bylas ir programas su ląstelėmis gautume visišką analogiją). Terminą “kompiuterio virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fred Cohen 1984 metais. Po įvairių virusų siautėjimų (“Černobylis”, “Cornel/Arpanet”) kompiuteriniams virusams pradėta teikti tokią pačią reikšmę kaip ir AIDS ir kitoms pasaulinio mąsto ligoms ar nelaimėms. Kompiuterinių virusų grėsmė dar tik padidėjo nuo to, kad atsirado kompiuteriniai vietiniai tinklai, o vėliau ir globalūs – “Arpanet” ir “Internet”. Dėl virusų gebėjimo daugintis ir tinklų susikūrimo kelis ar keliasdešimt tūkstančių kartų padidėja jų griovimo ir plitimo mąstai. Ši problema turi vieną aspektą. Išsivysčiusiose šalyse daugelis firmų, kuriančių programinę įrangą, rūpinasi ir antivirusinėmis programomis. Taip pat yra nemažai literatūros šiuo klausimu. Daugelis kompiuterių savininkų žino, kas yra kompiuterio virusas, kokios gali būti jo pasekmės, ir yra pasirengę su juo kovoti. Silpnai išsivysčiusiose šalyse (Lietuva irgi ne išimtis) labai paplitęs nekontroliuojamas įvairių programų kopijavimas, piratinės programinės įrangos platinimas. Tai ypač gera dirva kompiuterio virusams. Todėl mokyklose, įvairiose įstaigose užkratas yra kasdieninis reiškinys. Toks aplaidumas gali baigtis labai liūdnai jei pasitaikys pavojingo viruso egzempliorius. Taigi ne tik nuo techninių ir programinių priemonių priklauso kompiuterio saugumas, o ir nuo pačių vartotojų, požiūrio ir nuostatų . Virusų veikimo principai, rūšiavimas ir klasifikacija Virusų, skirtų tik lengvai trikdyti kompiuterio darbą požymiai ir padariniai yra lengvai pastebimi, t.y. įvairūs vaizdai ar garsai, užrašai ar pan. Tokie virusai nedaro daug žalos. Kitų rimtesnių virusų dažniausiai pasitaikantys požymiai yra: •    pasikeičia command. com ir kitų sisteminių bylų dydis bei datą; • lėčiau nei įprasta programa įrašoma į atmintį, neaiškus kreipimasis į diską; •    neveikia kai kurios rezidentinės programos bei tvarkyklės; •    anksčiau normaliai dirbusi programa nustoja veikti; •    staiga sumažėja RAM * dydis bei disko talpa ir t. t. Visus virusus galima suskirstyti į kelias grupes pagal šiuos požymius: •     veikimo terpę; •     veikimo terpės užkrėtimo būdą; •     poveikio pavojingumą   Pagal pirmąjį požymį virusai dar skirstomi į tinklo, bylų ir įkėlos. Tinklo virusai plinta kompiuterių tinklais, bylų - įsiterpia į vykdomas bylas, įkėlos - į pirmąjį diskelio ar kietojo disko sektorių. Galimi mišrūs variantai, be to, tinklais gali plisti visų tipų virusai. Pagal veikimo terpės užkrėtimo būdą virusai skirstomi į rezidentinius ir nerezidentinius. Rezidentinis virusas užkrėtimo metu tiesioginės kreipties atmintyje palieka savo rezidentinę dalį, kuri po to perima operacinės sistemos kreipimąsi į užkrečiamus objektus ir įsiterpia į juos. Rezidentiniai virusai yra kompiuterio atmintyje ir lieka aktyvūs, kol kompiuteris išjungiamas. Nerezidentinis virusas neužkrečia kompiuterio atminties ir yra aktyvus tik tam tikrą laiką. Pagal padarytą žalą virusai būna: • Neveiksmingi, nedarantys įtakos kompiuterio darbui, tačiau sumažinantys jo atmintį dėl viruso plitimo; •  nepavojingi, tačiau sumažinantys atmintį bei pasireiškiantys grafiniais, garsiniais ar kitokiais efektais; • pavojingi, trikdantys kompiuterio darbą; • labai pavojingi, naikinantys programas, duomenis, kompiuterio darbui reikalingą informaciją, įrašytą į sisteminės atminties sritį. Kompiuterinis virusas - tai speciali nedidelės apimties programa, turinti automatinį dauginimosi - maskavimosi mechanizmą ir galinti kompiuteryje atlikti nepageidaujamus veiksmus. Dažniausiai virusais užsikrečiama per el. pašto žinutes, iš interneto parsisiunčiant infekuotus failus arba naudojant infekuotus diskelius ar kompaktinius diskus. Pagrindiniai užkrėtimo šaltiniai : Iš kur kilęs virusas 1998 1999 2000 El.laiško priedai 32% 56% 87% Diskeliai (iš namų) 36% 25% 4% Neaišku 5% 7% 2% Diskeliai (kiti) 21% 9% 2% Internetas 9% 11% 1% Vidinis tinklas 3% 2% 1% Platinami CD 2% 0% 1% Demonstraciniai diskeliai 4% 2%

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!