E. Roterdomietis "Pagiriamasis žodis kvailybei"

Žemaitijos kolegija Telšių menų ir pedagogikos fakultetas menų katedra soneta siraštanovaitė dailės ir technologijų pedagogikos studijų programa, III kursas, 2 grupė ESĖ PAGAL ERAZMO ROTERDOMIEČIO “PAGIRIAMASIS ŽODIS KVAILYBEI” Lektorė: J. Bucevičiūtė Telšiai, 2007m. <...> Iškėliau tai, kas juokinga, o ne kas šlykštu. E. Roterdamietis Ši knyga skirta humanistui, eruditui Tomui Morui. Ši satyra nėra per aštri, visada buvo leista juoktis iš kasdienio žmogaus gyvenimo. Buvo stebėtasi, kaip klausytojai visa tai švelniai išklauso. Čia, šioje knygoje buvo iškelta tai, kas juokinga, o ne kas šlykštu. Keista, kodėl kitam atrodo kvaila, kad pats žmogus save girtu, gi pats žmogus save geriau pažįsta, nei kiti. Gi kas geriau save pagirs, jei ne pats save. E. Roterdamietis drįso tvirtinti, kad galėdavo pralinksminti, kalbėdamas apie kvailybę. Tiesiog jis įnešdavo truputėli saulės, dvelkiančios šilumos, jaunystę, kai jie pažvelgdavo į jį, pasidarydavo jų visai kitokie veidai, jis rūpestingai ilgai apgalvodavo savo kalbas. Kas gi kitas gali, jei ne pati kvailybė sau pačiai pagyrimus duoti. E. Roterdamietis naudojosi liaudies patarle: „Kaip nepasigirsi, jei niekas kitas tavęs negiria?“ jis labai stebėjosi, kad per tiek amžių niekas nepasakė kalbos, dėkingumo kalbos Kvailybei pagirti, nors niekada ir netrūko mėgėjų kurti, aukodami savo brangų laiką. Iš jo mes išgirdome neparuoštą ir neapdorotą, bet teisingesnę kalbą. Yra žinoma, kad pirmieji žmogaus metai maloniausi ir linksmiausi mūsų gyvenime. Vaikai yra mylimi pačių artimiausių, bei svetimų žmonių. Kūdikius apgaubė kvailybės skraiste, žavėdama gimdytojus bei auklėtojus, yra teigiama, kad jiems būtina meilė ir globa. Yra kalbama, kad jaunystėje, daug kas ištiesia bičiulišką ranką. Juo mažiau yra rodoma proto, tuo malonesnis atrodo visiems ir kiekvienam. Žmogus augdamas, gudrėdamas per gyvenimišką patyrimą ir auklėjimą, pamažu yra prarandamas kūno grožis, vikrumas, žvalumas ir net jėga. Na, o senatvė yra nepakenčiama sau ir kitiems. Senatvėje yra nemažai nepakeliamų bėdų, mirtingiesiems yra sunku tai pakelti. Yra, net kalbama, kad senyvi žmonės gyvena antrą kūdikystę. Netgi yra kalbama, kad jie praradę protą kalba nesąmones. Tai ir reiškia, kad jie grįžta į kūdikystę. Iš tikrųjų būti kūdikiu, reiškia būti kvailam. Senatvėje žmonės labai myli vaikus, o vaikai net labai lengvai prisiriša prie senių. Nes panašumas juos suartina. Kuo gi skiriasi senis nuo kūdikio? O gi tuo, kad pirmasis turi daugiau dienų už gimusįjį, ir veidą išvagotos raukšlės, balti plaukai, bedantę burna, silpnas kūnas, švelnumas, užmaršumas, silpnaprotiškumas, plepėjimas. Daug kuom jie yra panašūs, kuo žmogus sensta, tuo darosi panašesnis į kūdikius, vaikus, kai pagaliau išeina iš mūsų pasaulio, neprisisotinę gyvenimu ir nesuvokdami, kas yra toji mirtis. Ar tikrai kvailybė palaiko jaunystę ir veja senatvę? Yra manoma, kad labai užsiėmę rimti, niūrūs žmonės praranda daug džiaugsmo, laimės, jaunystės. Nuo rūpesčių ir nuolatinio mąstymo sunyksta jų energija... yra net sakoma, kad tik vienas kvailumas gali sulaikyti greitai bėgančią jaunystę ir nuvyti šalin nelemtą senatvę. Moteris ir ta pati kvailybė. Kadangi vyras yra gimęs valdyti, jam vyriškumo orumui palaikyti, yra duodama moteris, kuri yra laikoma paika ir kvailoka, bet linksma ir maloni, kad kartu su vyru gyvendama, savo kvailumu švelnintų ir saldintų nuobodų vyriško proto rimtumą. Kad ir kaip moteris norėtu įrodyti, kad ji yra begalo protinga, bet vis vien pasirodys dar didesnė kvailė. Moterys yra daug laimingesnės už vyrus. Jos su savo išoriniu grožiu, daro viską teisingai, jos pavergia net ir išdidžiuosius tironus. Moters švelnus veidas, plonas balsas ir švelni oda tai spinduliuojanti jaunystė, jos siekia gyvenime, kad kuo labiau patiktų vyrams. Tam tikslui jos naudoja apdarus, dažymąsi. Šukuosenas, kvepalai, veido dirbtinis gražinimas, visokie gudravimai ir kt. Moters kvailumas yra didžiausias vyrams džiaugsmas. Ir tai yra tikra tiesa, ir tai žino ne vienas, kokias nesąmones vyrai kalba moterims, ir kokias kvailystes išdarinėja, kad tik pasinaudotu jos meile. Ir tai dar yra vadinama meile. Yra, net tokių vyrų ypač senesnių, labiau linkusių išgėrinėti, negu moteris mylėti, - kuriems išgertuvės yra didžiausia palaima. Ar galima, būtų įsivaizduoti puotą be moterų, kai kuriems taip, jie net nusisamdo koki juokdarį, kad jis prajuokintų, savo kvailomis kalbomis, išblaškytų išgertuvių tylą ir nuobodulį. Yra, net sakoma, kad juokas nepamainomas desertas, ar koks saldumynas. Kuo daugiau gyvenime yra kvailumo, tuo naudingesnis mirtingiesiems- juk liūdnas gyvenimas, net gyvenimo vardo nevertas. O gyvenimas iš tikro bus liūdnas, jei nebandysime, mes to liūdesio atsikratyti savo pasilinksminimais. Yra manoma, kad draugystė geriausias dalykas, jis reikalingas kaip oras, ugnis ir vanduo. Ji yra tokia maloni, kad netekti jos, tas pats kas netekti saulės. Draugystė yra verta didelės pagarbos, net patys filosofai tai mini. Yra didžiausia kvailystė, kai vienas įsimylėjėlių bučiuoja savo mergelės apgamą, kai tiki kažkuo žavisi, grožisi. Nė vienas žmogus negimsta, be kokių nors trūkumų, vienas jų turi mažiau, tai jis yra geresnis už kitus. Kiekvienas iš mūsų turime kažkokia tai yda, filosofai tai labai greitai įžvelgia, tarytum jie savo ydų nematytų. Juokingi žmonių įpročiai daro gyvenimą malonų ir sujungia visą visuomenę. Kvailybė- tai lyg sutuoktinių taikintoja. Vyrai ir žmonos stiprina savo bendrą gyvenimą pataikavimais, juokais, lengvabūdiškumu, klaidomis. Juk tik vienai moteriai reikia dėkoti, kad visada yra meilė, jei namuose vyrauja taika, šeimyniniai ryšiai nenutraukiami. Vyrai atleidžia, net savo neištikimai moteriai, net ašaros užglaistomos bučiniais, kai kas net iš to juokiasi. Bet kam gyvenime klysti, nei pavyduliauti ar savo gyvenimą paversti tragedija. Kažin ar žmogus gali ką nors mylėti, jei jis pats savęs neapkenčia? Turbūt, kad ne, nes tai gi neįmanoma. Jei kas nors žmogų išsižada,dėl kokių nors priežasčių, tie žmonės jam pasidaro nemieli, bjaurūs, šlykštūs, nepakenčiami. Reikia branginti viską, kas sava, bet ne svetima, nes tai jau yra gyvenimo silpnybė, dėl to pražūsta visas gyvenimo skonis, grožis, iliuzijos. Nuo to nuobodaus smulkmeniškumo dingsta net visas grožis, jaunystė. Nieko nėra neįmanoma gero, gražaus padaryti, jei tu pats sau nepatinki, šlykštiesi savimi. Tik pats žmogus, jei tik sau patinka, gali patikti ir kitiems. Reikia tik to norėti, o po to jau esama. Išmintingas žmogus gyvenime pasirodo didžiausiu kvailiu, nes jis nemoka taip džiaugtis gyvenimu, jis nėra tiek patyręs gyvenime ir perdaug nutolęs nuo visuomenei priimtų pažiūrų ir papročių. Dėl tokių požiūrių, tiesiog neišvengiamai gimsta neapykanta, visam pasauliui viskas daroma kvailių labui. Jei vienas iš tų protingųjų sukiltų prieš visus vadinamuosius kvailius, tai geriausia jam būtų vieta dykuma ir ten vienam gėrėtis vienatve ir savo didžiąja išmintim. Kas gi galėjo išrasti ir perduoti kitoms kartoms, tokių puikių mokslų, kaip mokslai ir menas, jei ne patys kvailiausi žmonės, kurie mano, jog garbė, lyg nieko niekingesnio, ir tai gali jiems to atlyginti už tiek nemiegotų naktų ir išlieto prakaito. O būtent pačiai kvailybei reikia dėkoti už puikias gyvenimo gėrybes. Mokslas taip pat yra artimas sielai Kvailybei, tik sveiku protu. Net ir tie patys gydantys gydytojai, mums pataikauja. Teisininkai, lyg priekabių ieškotojai, dauguma filosofų juos vadina tiesiogiai asilais, o nuo jų sprendimų priklauso dauguma sprendimų, kurie mums būtini. Juk dvigubai kvaili yra tie, kurie yra gimę žmonėmis, svajoja, užmiršę savo dalią, nori pasidaryti panašūs į nemirtinguosius dievus ir kaip gigantai kariauja prieš gamtą panaudodami mašinas, vadinamas mokslais. Už tai kuo mažiau laimingi tie, kurie arčiau galvijų būsenai, bei kvailumui ir nesistengia pasiekti tai, kas neduota žmogui. Iš visų laimingiausiai gyvena tie žmonės: juokdariai, kvailiai, mulkiai, avigalviai, ir kt. įvairiausiais vardais vadinami. Jų neslegia daugybės rūpesčių, kurie dieną ir naktį neduoda jiems ramybės. Tie linksmi kvailiukai amžinai juokiasi, džiaugiasi, išdykauja, dainuoja, bet ir teikia kitiems žmonės malonumą, linksmumą, pokštus ir juoką. Jie išsklaido visus žmogaus gyvenimo liūdesius. Kodėl gi nevisi žmonės elgiasi vienodai vienas su kitu, o kvailiukus visi myli, kaip artimus giminaičius, kviečiasi pas save, guodžia, lepina, vaišina, apdovanoja, padeda jiem nelaimės atveju. Jiems yra leidžiama viską kalbėti ir daryti kas jiems tinkama, ir niekas jiems nedaro nieko pikto, nei blogo, tarytum jaustų jų nekaltumą, jautrumą. Jie yra iš tikro dievų globojami, todėl juos taip visi gerbia. Kvailius taipogi mėgsta ir didikai, bei užimantys aukštas pareigas, be jų, net kai kurie , net valgyti negali, nei vaikščioti, net gi nė vienos valandos be jų praleisti. Juos labiau myli, nei niūrius išminčius. Kvailiai suteikia valdininkams linksmumą, juoką, kvatojimą, nerūpestingumą. Tik vieninteliai kvailiai nuoširdžiai ir tikrai sako tiesą. Tai pati puikiausia kvailio ypatybė. Yra net sakoma,- kad kvailio širdyje, tas jo ir veide, tą jis ir žodžiais pasako, o išminčiai kalba, kas jiems atrodo naudinga. Jie netgi sugeba juodą paversti baltu, iš tų pačių lūpų sakyti šilto ir šalto, viena jie turi širdyje, o visai ką kitką kalba. Išminčius jei tik prataria, koki nors neatsargų žodį, jis gi atsakys savo galva, o kvailys- juokdarys tas pačias kalbas perteiks linksmumu. Kvailiai sugebėdavo sakyti tiesą, nieko neįžeidant. Dėl tų pačių priežasčių ir moterys myli vyrus, ir yra pačios linkusios į linksmumą ir visokias nesąmones. Kad ir kas nutiktų moteriai su kvailiu, ji lengvai mokės išsisukti, priims tai kaip juoką ar žaidimą, savo išradingumu visa tai pridengs. Prietaringieji- žmonės mėgsta įvairius pasakojimus apie išgalvotus dvasių pasirodymus ir stebuklus, net gi tiki pasakas apie vaiduoklius, visokias būtybes iš anapus pasaulio.kuo įdomiau yra pasakojama, tuo toliau vis įdomiau klausytis. Kai sakant didesni malonumai kutena mūsų ausis. Tai ne vien nuoboduliui prastumti yra tie pasakojimai, bet kai kam tai ir papildo kišenes, kaip sakant duoda nemažai naudos, ir ypač kunigams ir aikščių, gatvių elgetoms. O ką jau besakyt apie tuos kurie eina savo nuodėmes išsipasakot kunigams, atpirkauja, ir apie tuos kurie tiki burtininkais, magija, visais kerais, bet tai tiki tik patys didžiausi kvailiai, ir jų yra nemažai. Ir tai yra iš tikrųjų kvaila. Visas gyvenimas krikščionių yra kupinas visokių beprotybių. Kunigai ne tik tai pakenčia, bet ir skatina, nes jie žino, kad didina jų pelną. Yra net ir tokių kurie netgi susiruošia savo laidotuvėms, lyg jie galėtu gėrėtis tuo reginiu, bet juk tai didžiausia kvailystė. Vis dėlto keista, kodėl žmonės kurie niekuo nesiskiria nuo paskutiniųjų valkatų, jie vis dėl to didžiuojasi savo kilme. Tik visi kažkodėl rodo savo protėvių paveikslus, taipogi ir neužmiršta prosenių, bei prosenelių, prisimenant senąsias šeimos pavardes. Nors jie nė kiek nėra geresni už kitus, nei blogesni už tuos rodomus paveikslus, kuriuos jie rodo visiems, ir žiūri į juos taip į kokius dievus. Yra, netgi ir tokių kvailių, kad net gali atsisakyti tėvo palikimo, nei pripažintų neturintys talentų. Didelė dalis žmonių yra užsikrėtę didžiu kvailumu. Kad ir koks bebūtų tamsuolis, jis tiesiog visom prasmėm yra patenkintas savimi, ne gana to dar ir kiti jais žavisi, didžiuojasi, aukština. Ir kam gi siekti tiek mokslo, darbo, kurie padaro žmogų gėdingą ir drovų ir tokie yra vertinami tik nedaugelio. Yra sakoma, jog apsigauti yra ne kas, bet jau nelaimė, kurios mes niekam nelinkime. Bet gyvenimas, be to ir yra nelaimė, kai kurie blogai mano, kad daiktuose, materialinėse vertybėse yra tikroji laimė, bet taip nėra. Laimė priklauso nuo mūsų pačių, kaip mes patys tuos daiktus vertinsime. Per didelis žmogaus žinojimas atima nuo jų pačių patį gyvenimo malonumą, ką nors naujo sužinot. Nes jiems jau būna žinoma. Kaip bebūtu keista, bet žmonės daugiau tiki melu, apgaule, bet ne tiesa. Lyg tiesa būtų tokia nuobodi, bet tikroviška. Pažiūrėkim, praeidami pro vargšą valkatą kuris valgo suskretusį maistą, o mes jo negalėtume to maisto, net į burną įsidėt, o jis valgo net pasigardžiuodamas, nes jis bus sotus, ir bus laimingas. Jam iki laimės tiek ir tereikia, būti sočiam. Kad ir kiek mes brangintume vertingus daiktus mes nebūsim laimingi, jei juos laikysime, kažkur padėję saugioje vietoje, o jų nenešiojant. Laimė tai lyg savęs apgaudinėjimas, nes priimtina, ir jie gali gėrėtis drauge su kitais žmonėmis. Ir joks gėris nebus mums taip malonus, jei mes gėrėsimės vieni, be jokių draugų. Poetai- oratoriai tiek didžiai vertina kvailumą, kad dažnai, neturėdami rimtų įrodymų, atsikerta juokais. Juk vienas sukelti kvatojimą juokingais pasisakymais, be abejo, yra Kvailybės globojamas. Fortūna mėgsta žmones ne labai protingus, bet drąsius, kurie kartoją: kas bus, kas bus?. Baugus palieka tas žmogus, kuris yra išmintingas, jie tiesiog gyvena skurde, nevalgę, niekinami. O tuo tarpu kvailiams plaukte plaukia pinigėliai, jie pasiekia aukštumas. Netgi poetai pastebi, kad geriau jau būti pačiu kvailiu, nei būti nuobodžiu paniurėliu- išminčium. Gi su juo nuobodu, net pajuokaut negalima, nes jis visada yra rimtas. Yra sakoma, kur linksma, ten susirenka kvailiai, o kur liūdna vien išminčiai, o kad Kvailybė yra pranašesnė už išmintį, tai jau žinome, nes tai tiesa.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!