Ekologiškų produktų rinka Lietuvoje

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS FiBL – biologinio žemes ūkio tyrimų institutas IFOAM – Tarptautinė ekologinio žemės ūkio federacija ES – Europos Sąjunga JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos EEB – Europos Sąjungos Tarybos reglamentas GMO – genetiškai modifikuoti organizmai FAO - Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija ŽŪM – Žemės ūkio ministerija EŪ – ekologinis ūkininkavimas VŠĮ – viešoji įstaiga UKROFS - Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registras ŽŪPK – Žemės ūkio supirkimo kainos LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė 19 2 lentelė 20 3 lentelė 22 1 pav. Ekologiškų produktų rinka 9 2 pav. Ekologiškų maisto produktų logotipas ES 11 3 pav. Logotipas ,,Ekologiškas“ 11 4 pav. VšĮ ,,Ekoagros“ logotipas 12 5 pav. Lietuvos ekologinio produkto ženklai 12 6 pav. Ekologinio ploto dalis savivaldybiu žemes ukio naudmenose 2007 metais, % 21 7 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos pokyčiai (mln.Lt) 24 8 pav. Ekologiškų produktų perkamumo statistika 25 9 pav. Ekologinio produkto pasiūlospakankamumo vertinimas (%)...............................26 10 pav. Pasitenkinimo ekologiškų produktų kokybe statistika....................................... 26 ĮVADAS Šiandien vis aktualesnis tampa sveikas gyvenimo būdas. Iki šiol rinkoje buvę produktai tenkino mūsų poreikį komfortui, tačiau už tai mes mokėjome ne tik pinigus, bet ir savo sveikatos ir natūralios aplinkos kokybės kaina. Ekologiški produktai yra alternatyva nusistovėjusiai sistemai. Šiandiena jie apima beveik visą prekių asortimentą ir yra nežalingi tiek mums, tiek aplinkai. Vakarų šalys jau senokai pradėjo akcentuoti ekologiškos produkcijos svarbą. Išsivysčiusiose šalyse jie sudaro kelis procentus bendros rinkos. Procentais tai nėra įspūdingas skaičius, tačiau pinigine išraiška šis nedidelis kiekis atitinka kelis milijardus eurus. Lietuvoje yra pastebima teigiama tendencija „žaliam vartojimui“. Pirmosios specializuotos ekologiškų produktų parduotuvės Lietuvoje atsirado 2007 m. Iki tol apie „žaliuosius“ produktus buvo galima išgirsti tik iš draugų, bendraminčių arba internete. Šiandiena pastebimas tiek asortimento augimas, tiek vartotojų susidomėjimas. Tai liudija ir didžiuosiuose prekybos centruose atsiradusios natūralaus maisto oazės bei atskiri specialiu logotipu pažymėti maisto produktai. Kalbant apie asortimentą, Lietuvoje pasirinkimas yra gana didelis ir pradedama jausti netgi konkurencija tarp ekologiškų produktų platintojų. Tačiau kodėl vartotojas beveik nieko apie tai nežino? Problema glūdi informacijos sklaidoje. Nors ir auga susidomėjimas ekologiškais produktais, tačiau jų rinkos dalis gana maža, nes trūksta vartotojus pasiekiančios informacijos. Visa tai rodo, jog ekologiškų produktų rinka yra ypatingai aktuali tema. Darbo objektas. Ekologiškų produktų rinka Darbo tikslas - teoriškai bei analitiškai išsiaiškinti ekologiškų produktų reikšmę bei rinkos tendencijas Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti pagrindinių sąvokų reikšmes; 2. Aptarti ekologinio ūkininkavimo ir gamybos ypatumus; 3. Analitiškai susipažinti su ekologiškų produktų rinka; 4. Nustatyti pagrindinius ekologiškų produktų paplitimo aspektus ir ištirti tai nulemiančius veiksnius; 5. Išanalizuoti vartotojų nuomonę apie ekologiškus produktus; 6. Nustatyti ekologiškų produktų rinkos perspektyvas ir padaryti išvadas. Tyrimo metodai: Siekiant ištirti ekologiškų produktų rinkos tendencijas ir susisteminti žinias, atlikta mokslinės literatūros analizė bei apibendrinimas. Norint atskleisti pagrindines šios rinkos kitimo priežastis, naudota statistinė analizė bei analitiniai duomenys. Svarbiausia naudota literatūra. Daugiausia naudotasi internete bei spaudoje pateiktais straipsniais, specialistų nuomonėmis. Teorinė dalis parašyta remiantis moksline literatūra bei straipsniais. Darbą sudaro dvi esminės dalys: teorinė ir analitinė. Teorinėje dalyje „Ekologiškų produktų samprata teoriniu požiūriu“, remiantis moksline literatūra bei specialistų straipsniais, išsiaiškintos pagrindinės sąvokos ir aptarti pagrindiniai aspektai ekologiškų produktų gamybos bei rinkos tema. Analitinėje dalyje „Ekologiškų produktų rinkos plėtra bei perspektyvos Lietuvoje“, remiantis tyrimais ir teorine medžiaga, aptartos ekologiškų produktų rinkos bei gamybos plėtra, , prekybos perspektyvos, kainos ir jas lemiantys veiksniai. Be to, aptartos gyventojų galimybės rinktis ir įsigyti ekologiškus produktus bei išanalizuota respondentų vertinimo statistika. Darbą sudaro įvadas, 2 dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 32 puslapiuose, įskaitant 3 lenteles, 10 paveikslų. Taip pat pateikiamas 1 priedas. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 31 šaltinis. 1. Ekologiškų produktų samprata teoriniu požiūriu Šioje dalyje išsiaiškinsime, kas yra ekologiški produktai, jų rinka, kokios sąlygos būtinos, norint auginti ekologiškus produktus. Aptarsime, koks turi būti ekologiškas ūkis, bei kaip šią veiklą įtakoja įvairios institucijos Lietuvoje. Suteiksime informaciją vartotojams, kaip yra ženklinami ekologiški produktai bei pateiksime pavyzdžių. 1.2 Ekologiškų produktų samprata bei paplitimo priežastys. Ekologiški produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei įprastiniai. Taip šie produktai apibūdinami oficialioje ekologinės žemdirbystės internetinėje svetainėje. Tačiau negalima sumaišyti dviejų, iš pirmo žvilgsnio labai panašių sąvokų: natūralus produktas ir ekologiškas produktas. Natūralaus produkto gamyboje gali būti naudojamos natūralios ir nekenksmingos medžiagos, tačiau jos nebūtinai yra ekologiškos. Tik terminas „ekologiškas“ įteisintas Europos Sąjungos Tarybos reglamente (EEB) 2491/2001 ir Lietuvos įstatymuose. Ekologiškų produktų gamintojai laikosi bendrųjų principų, taip pat yra ekologinės gamybos sistemos taikytojai praktikoje. Šie produktai ne tik nekenkia žmogaus sveikatai, tačiau ir neteršia gamtos. Dažnai jie dar vadinami „žaliaisias“. Vis dėlto sparčiai vystantis ekonomikai, žmonės naudoja vis daugiau įvairių trąšų, pesticidų ir kitų derlių didinančių medžiagų, kurios ne tik labai kenkia žmogaus sveikatai, bet kartu ir teršia gamtą. Be to, dauguma maisto produktų yra gaminami naudojant maisto priedus, žymimus raide E. Natūralios medicinos portale yra išskiriami šie pagrindiniai maisto priedai: dažikliai, konservantai, antioksidatoriai, skonį bei aromatą stiprinančios medžiagos, saldikliai, emulsikliai ir stabilizatoriai, tirštikiai, skaidrikliai, antiflomengai ir rūgštingumą reguliuojančios medžiagos Moksliškai ištirta, kad šios medžiagos gali būti labai kenksmingos sveikatai. Jos gali sukelti vėžinius susirgimus, didinti kraujo spaudimą, sukelti išbėrimus, odos sudirginimus, didinti cholesterolio kiekį kraujyje, sukelti virškinimo sutrikimus. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais gausėjant vėžiniams, alerginiams ir kitokiems susirgimams, plintant išsigimimams ir tiesioginiams apsinuodijimams pesticidais, žmonės pradėjo prioritetą teikti ekologiškam maistui. Pagrindinės priežastys yra pateikiamos oficialioje ekologinės žemdirbystės internetinėje svetainėje(2005) : 1. Natūralūs žemės ūkio ir maisto produktai yra neužteršti sunkiaisiais metalais, pesticidų likučiais, nitratų pertekliumi, antibiotikais, hormonais, jų sudėtyje nėra sintetinių maisto priedų. 2. Šiuose produktuose daugiau vitamino C ir būtiniausių mineralų: kalcio, magnio ir chromo taip pat priešvėžinių antioksidantų. 3. Ne mažiau svarbu yra ir tai, jog „žalieji“ produktai pasižymi maistingumu bei geromis skoninėmis savybėmis. Be to, ekologiški maisto produktai yra gaminami iš ekologinio ūkio augalinės ar gyvulinės kilmės žaliavų. Ekologinė žemdirbystė ir gyvulininkystė skiriasi nuo tradicinės tuo, jog prižiūrint augalus ar gyvulius nenaudojamos cheminės trąšos ar kiti įvairūs chemikalai. Ekologiškai ūkininkaujant taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, natūralios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu bei natūraliais piktžolių, ligų, kenkėjų naikinimo ir kontrolės metodais. Ekologinės gyvulininkystės ūkiuose gyvuliai, paukščiai prižiūrimi, atsižvelgiant į jų fiziologinius poreikius ir elgesį, jie aprūpinami geros kokybės ekologiškais pašarais ir veterinarine priežiūra. Ekologinis principų supratimas ir pritaikymas užtikrina subalansuotą ir kokybišką gyvenimą dabartinėms ir ateities kartoms. (Lietuvos vartotojų institutas (2005)) 1.1 Ekologiškų produktų rinkos samprata Anot B. Martinkaus ir V. Žilinsko (2001), rinka - tai visuma mainų santykių, pasireiškiančių pirkimo - pardavimo aktu tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai bei perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą, bei jų tarpusavio ryšį. Ekologiški produktai yra integruojami į bendrą maisto produktų rinką, tačiau funkcionuoja ir kaip atskira sistema. Ekologiškų produktų rinka yra skirstoma į vietinę rinką ir pramoninį srautą. Abi šios kryptys turi ir pozityvius, ir negatyvius aspektus, kurie nulemia ekologiškų produktų tiekėjų pasirinkimą, kaip parduoti savo produkciją. ( 1 pav.) Šaltinis: http://www.lzuu.lt/tracoecobalt/files/outgrowth/books/lzukt_lt/Chapter_2/chapter_2.1.htm 1pav. Ekologiškų produktų rinka 1.3 Ekologinis ūkininkavimas Oficialioje Lietuvos žemės ūkio ministerijos (LŽŪM) internetinėje svetainėje yra pateikiamas toks sąvokos „ekologinis ūkininkavimas“ apibrėžimas: „Ekologinis ūkininkavimas (EŪ)- tai sveiko ir vertingo derliaus užauginimas be sintetinių trąšų, pesticidų ir kitų techninių medžiagų, biologinės įvairovės saugojimas ir aplinkos taršos mažinimas.“ Tokia veiklos sritis yra alternatyviausia žemės ūkio šaka, kuria susidomėjimą nulėmė žmonių gyvenimo kokybės bei sveikatos gerinimo poreikiai. Todėl pagrindinis ekologinio ūkininkavimo tikslas- vartotojui tiekti šviežią, natūralų ir skanų maistą, nepažeidžiant natūralių gamtos ciklų. Tačiau ekologinis ūkininkavimas sietinas ne tik su ekologinio ir natūralaus maisto gamyba. Remiantis VŠĮ „Tatulos programa“ duomenimis, išskirti šie pagrindiniai ekologinio žemės ūkio principai : • saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje gyvenančius jų priešus); • kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų ( anglies, azoto ir kt.), apytakos ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai, vystant mišrius augalininkystės – gyvulininkystės ūkius; • išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas); • taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius augalus, kaip azoto šaltinį, minimalizuoti žemės dirbimą ir kt.). Ekologinis ūkininkavimas, anot E. Kairytės (2004 ), yra ypatingai perspektyvi ūkio šaka, kurios augimas pastarąjį dešimtmetį siekė 20-30%. Tačiau net ir tokiu atveju ekologiškam ūkininkavimui reikalinga parama. ES sąjunga savo narėms skiria lėšas, skatinančias ekologinių produktų gamybos plėtrą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija teigia, jog „tokios programos tikslas- paremti ekologinį ūkininkavimą kaip gamybos sistemą, kuri teikia socialinę ir ekonominę naudą gyvenantiems kaimo vietovėse, užtikrina aplinkosaugą ir kokybiškų maisto produktų, turinčių didelę paklausą rinkoje, gamybą.“ Maksimali parama ekologiniam ūkiui negali būti didesnė kaip 43 478 EUR. Lietuva taipogi naudojasi Europos sąjungos teikiamomis investicijomis. Įstojus į ES buvo pradėta įgyvendinti kaimo plėtros programa ,,Ekologinis ūkininkavimas. 2007 – 2013 m“, remianti ekologinius ūkius. Todėl ekologinis ūkininkavimas nėra tik pasiaukojimas visuomenės labui. Tai verslo rūšis, galinti teikti nemažą pelną jo savininkui. Tačiau ekologiškas ūkis, nuo tradicinio skiriasi tuo, jog jis privalo atitikti griežtus reikalavimus ir standartus, nustatytus ES Tarybos 2001m. gruodžio 19d. priimtame reglamente (EEB) Nr. 2491/2001 (2001). Šiame dokumente yra akcentuojami pagrindiniai ekologiškų produktų gamybos aspektai : • ženklinimas; • perdirbimas; • tikrinimas; • rinkodara; • importas; Taigi ekologinis ūkis, atitikęs reglamente išdėstytus reikalavimus, gauna ES finansinę paramą ir turi būti ženklinamas specialiu logotipu, kuris leis vartotojams pasitikėti jų vartojamos produkcijos gamintoju (2 pav.). Šaltinis: http://ec.europa.eu/agriculture/organic/eu-policy/logo_lt 2 pav. Ekologiškų maisto produktų logotipas ES 1.4 Ekologiškų maisto produktų ženklinimas Vartotojai perkantys ekologiškas maisto prekes turi būti tikri, kad jų perkama prekė yra tikrai ekologiška. Anot FAO (2002), ekologiški maisto produktai gali būti : 1. Ekologiški vienkomponenčiai 2. Sudėtiniai maisto produktai, į kurių sudėtį įeina ne mažiau kaip 95 proc. ekologiškų sudėtinių dalių. Jei produkte ekologiškų sudėtinių dalių nuo 70-95 proc., tuomet maisto produktas nelaikomas ekologišku ir jo sudėtinės dalys nurodomos sudėtinių dalių sąraše. Produkto etiketėje gali būti nurodomas ekologiškų sudėtinių dalių procentas, pavyzdžiui: ‚, 75 proc. ekologiškų sudėtinių dalių.“ Vartotojai gali pamanyti, kad produktai yra taip pat ekologiški ant kurių pakuočių etikečių yra užrašytas žodis ,,Natūralus“. Žodžiai ,,ekologiškas“ ir ,,natūralus“ nėra tapatinami. Taip pat ant produktų etikečių gali būti užrašyta: ,,tik iš natūralių ingredientų“, ,,be hormonų“, ,,genetiškai nemodifikuota“. Produktai ant kurių etikečių yra šie užrašai taip pat nėra ekologiški. Almonas Gutkauskas (2005) išskiria šiuos ekologiškų maisto produktų pakuočių ženklinimo užrašus ir logotipus, garantuojančius produkto ekologiškumą: 1. Užrašas ,,Ekologiškas“. Jei ant pakuotės etiketės yra toks užrašas, tai maisto produktas yra ekologiškas. Į jo sudėtį įeina ne mažiau kaip 95 proc. ekologiškų sudėtinių dalių, bei jis yra išaugintas ar pagamintas ekologiniame ūkyje (3 pav.). Šaltinis: http://www.rimi.lt/Files/Image/eko_produktai/ekologiskas.jpg 3pav. Logotipas ,,Ekologiškas“ 2. Sertifikavimo įstaigos pavadinimas, adresas ir jos logotipas. Sertifikavimo įstaigos kontruoliuoja ir akredituoja Lietuvos ekologinius ūkius, įmones ir juose pagamintą produkciją. Viena iš jų- VŠĮ ,,Ekoagros“ (4 pav.) Šaltinis: http://www.vet.lt/uploads/images/Ekoagros_logo.JPG 4 pav. VšĮ ,,Ekoagros“ logotipas 3. Lietuviškas ekologinio žemės ūkio ženklas. Šis ženklas parodo tai, kad maisto produktas yra išaugintas ar pagamintas Lietuvos ekologiniame žemės ūkyje. Šis ženklas yra naudojamas kartu su specialiu Tatulos programos ženklu (5 pav.) Šaltinis: http://www.organic.lt/documents/EKOLOGININS%20UKIS_13.JPG 5 pav. Lietuvos ekologinio produkto ženklai 4. Specialus Europos Sąjungos logotipas su užrašu lietuvių ar kitos šalies narės kalba ,,Ekologinis ūkis“- Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipas patikina vartotojus, jog jie gali pasitikėti vartojamų maisto produktų ir gėrimų kilme bei kokybe, nes kiekvieno ekologiško maisto produkto ženklinimas šiuo logotipu užtikrina produkto atitiktį ES ekologinės gamybos Reglamento reikalavimams ( 2 pav.). Vartotojai pirkdami produktus su šiuo ES logotipu gali būti tikri, kad: ◦ produktas atitinka oficialios kontrolės reikalavimus; ◦ produktas atvežtas tiesiai iš perdirbėjo ar gamintojo sandarioje pakuotėje; ◦ 95 proc. sudedamųjų dalių pagamintos ekologinės gamybos būdu; ◦ nurodytas gamintojo, paruošėjo, prekiautojo pavadinimas ir kontrolės įstaigos pavadinimas ir kodas. Šiuo metu ekologiškos produkcijos gamintojai gali pasirinkti ar naudoti ES logotipą ant savo produktų pakuočių. Tačiau nuo 2010m. liepos 1d. ES logotipas taps privalomu ir kiekvienas ekologiškas produktas bus pažymėtas šiuo logotipu. Šio žymėjimo pranašumas tas, kad visose Europos Sąjungos šalyse vartotojai galės atpažinti ekologišką produktą. Taigi pirkėjai pirkdami ekologiškus maisto produktus su šiais išvardintais ekologiškų maisto produktų logotipais, gali būti tikri, kad tie maisto produktai yra tikrai ekologiški ir verti savo gana aukštos kainos. 1.3 Ekologiškų produktų reikalavimai Ekologiškiems produktams yra keliami ypatingai aukšti reikalavimai. Tik juos atitikę produktai gali būti ženklinami specialiais logotipais (žr. 1.4) Todėl vartotojas, pirkdamas tokį produktą, gali būti tikras dėl jo natūralių gamybos būdų. Augalininkystės produktams taikomi šie pagrindiniai apribojimai, išskirti ES tarybos reglamente (EEB) Nr. 2491/2001 (2001): 1. Dirvos tręšimas arba dirvos biologinis aktyvumas yra palaikomas arba, jeigu reikia, didinamas tokiais būdais: 1.1. auginant ankštinius augalus, žaliąją trąšą arba ilgiašaknius augalus pagal tinkamą daugiametį sėjomainos planą; 1.2. įterpiant į dirvą kompostuotas arba nekompostuotas organines medžiagas iš ūkinės veiklos subjektų; 2. Kenkėjų, ligų ir piktžolių kontrolei yra naudojami priemonių deriniai: 2.1. tinkamas rūšių ir veislių pasirinkimas; 2.2. tinkamas sėjomainos planas; 2.3. mechaninis dirvos dirbimas; 2.4. gamtoje esančių kenkėjų priešų apsauga, taikant jiems palankias apsaugos priemones (pvz.: gyvatvorių sodinimas, lizdaviečių priežiūra, grobuonių paleidimas į atitinkamas vietoves); 2.5. piktžolių naikinimas liepsna. 3. Produkcija renkama vietovėse, kuriose mažiausiai 3 metus nebuvo naudojamos sintetinės trąšos ir cheminės augalų apsaugos priemonės; 4. Vietovė privalo turėti apsauginę zoną nuo judrių kelių; Taikant tokius metodus augalininkystės produktai yra gaminami nenaudojant sintetinių ar kitų nenatūralių medžiagų. Griežti reikalavimai, įvardinti Tarybos reglamente (EB) Nr. 834/2007 (2007), apriboja ir ekologiškų produktų gamybą. Pagrindiniai jų yra: 1. Ekologinėje gamyboje draudžiama naudoti genetiškai modifikuotus organizmus (GMO); 2. Naudojami gyvi organizmai ir mechaniniai gamybos metodai; 3. Naudojamos tik šios išorės medžiagos: 3.1. Natūralios arba natūraliu būdu gautos medžiagos; 3.2. Mažo tirpumo mineralinės trąšos; Ūkininkams ir gamintojams, nesilaikantiems šių ir kitų, reglamentuose paminėtų reikalavimų, draudžiama savo produkciją realizuoti ekologiškų produktų rinkoje. Priešingu atveju, pažeidėjams yra skiriami įspėjimai ar net piniginės nuobaudos. 1.4 ,,Ekoagros“ ir Žemės ūkio ministerijos įtaka ekologiniam ūkininkavimui Ekologinio žemes ūkio plėtros pradžia Lietuvoje laikomi 1990 metai, kai Lietuvos žemės ūkio universitete (tuometinėje Lietuvos žemes ūkio akademijoje) buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystes bendrija „Gaja“. Tuomet į ekologiškus ūkius žiūrėta nepalankiai, tačiau dabar šis požiūris pasikeitė. Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje pradėtas sparčiai vystyti dar ne taip senai. 1993m. Lietuvos vyriausybė priėmė ir galutinai patvirtino ,,Tatulos programą“, kurios tikslas yra ekologinis ūkininkavimas.(V. Skulskis, E. Kairytė, R. Zemeckis (2006) ) ,,Tatulos programos“ pagalba siekiama pertvarkyti ūkius, kad jie taptų ekologiški, o jų produktai sveiki ir netrukdomai pasiektų vartotojus. Šį visą procesą sertifikuoja ir administruoja sukurta VŠI ,,Ekoagros“. Jos tikslai, išskirti oficialioje šios organizacijos internetinėje svetainėje, yra:  Kvalifikuotai atlikti viešosios įstaigos „Ekoagros“ įstatuose nurodytas funkcijas.  Paslaugas teikti laikantis nustatytų terminų.  Nuolat gerinti veiklos ir teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą.  Diegti naujus metodus teikiant paslaugas klientams.  Dalyvauti rengiant teisės aktų projektus, susietus su ekologinio žemės ūkiu.  Teikti informaciją apie ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojus bei jų gaminamą produkciją, ekologiškų produktų ženklą „Ekoagros”. Ne tik įvairios organizacijos, bet ir valstybė privalo skatinti ekologiškų produktų gamybos veiklą, nes tai susiję su aplinkosauga, gyvūnų gerove, netgi kaimo plėtra. Žemes ūkio ministerija kartu su Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija skatina plėsti ekologinius ūkius, išsaugoti gražų kraštovaizdį bei švarią aplinką, todėl rengia konkursą ,,Pažangiausias ekologinis ūkis“. Taip pat nuo 1997m. yra pradėtos mokėti išmokos, kurios skatina gaminti ir vartoti ekologiškus produktus. Tokios Vyriausybės paramos skyrimas jau ženkliai padidino ekologiškų ūkių skaičių bei dirbamos žemės plotą. Ši programa padeda ūkininkams realizuoti produktus, skatina rengti įvairias ekologiškų produktų muges. Taip yra didinama ekologiškų produktų paklausa bei jų perspektyvos tarptautinėje rinkoje. 1.5 Informacija vartotojams Ekologiškų produktų integracija į maisto rinką yra būtina, tačiau šis procesas Lietuvoje vyksta labai lėtai. Tai nelemia nepakankamas vartotojų švietimas bei informacijos stoka. Anot Viktoro Trofimišino (2006), Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (FAO) teigia, jog Lietuvoje ekologiškų produktų plėtra yra gana sėkmingai vystoma, tačiau šio vyksmo tempai priklausys nuo gamintojų pastangų, valstybės paramos ir aplinkos. Vienas pagrindinių šios problemos sprendimo būdų- sumažinti atotrūkį tarp gamintojų ir vartotojų. Vartotojai Lietuvoje vis dar nesuvokia, kodėl jie turėtų pirkti brangesnius ekologiškus, o ne įprastus pigesnius produktus. Jie žino, jog šis maistas sveikesnis, pagamintas nenaudojant specialių maisto priedų, tačiau to nepakanka. Mokslinių žinių ar specialių faktų pateikimas nėra svarbiausia informacija vartotojui. Gamintojas privalo sugebėti įtikinamai papasakoti, kodėl verta pirkti ekologiškus produktus. Šių produktų rinkos plėtrą Lietuvoje stabdo asortimento trūkumas. Vartotojams lyg ir skelbiama apie ekologiškų produktų pardavimo vietas, tačiau jas rasti ypatingai sunku. Pirkėjai neranda sveikų produktų jiems įprastuose prekybos centruose, todėl kitur nė neieško. Tačiau netgi radęs ekologiškų produktų prekybos vietas, vartotojas dažniausiai nusivilia ypatingai menku asortimentu. Tračioji priežastis- neigiama konkurencija tarp ekologiškų ūkių savininkų. Ūkininkų susivienijimas ne tik padėtų plėsti gamybą, tačiau produktai bei informacija sėkmingiau pasiektų vartotojus. Tokius metodus taikydami Vokietijos ūkininkai pastebėjo ženklų šių produktų rinkos kitimą. Dauguma Bavarijos ūkininkų dirba susikooperavę, padeda vieni kitiems perdirbti bei pateikti produktus prekybai. Kai kurie ūkiai keičia veiklos kryptis ir savo užaugintą produkciją panaudoja mokymams bei įvairiems pristatymams. Bendradarbiaudami ūkiai rengia produktų pristatymus, vartotojų informavimo akcijas. (Viktoras Trofimišinas (2006)) Tai ypatingai sudomina vartotojus ir paskatina rinktis šią produkciją. Žinoma, Lietuvoje stengiamasi spręsti šias problemas. Informacijos sklaidą papildo lankstinukai, skrajutės, informacinės televizijos laidos ( „Tarp miesto ir kaimo“, „Apie ūkį ir bites“), straipsniai, skelbiami žurnaluose, laikraščiuose ( „Mano ūkis“, „Sveikata“) bei internete. Be to ženkliai padidėjo ekologiškų produktų asortimentas bei prekybos vietos. Prekybos centruose „Rimi“, „IKI“ bei „Maxima“ pastebimos specialios ekologiškų produktų lentynos. Žinoma, speciali prekybų centrų reklama negarantuoja, jog čia parduodama būtent ekologiška produkcija. Tik specialūs logotipai įrodo ekologiško gaminio kokybę. Be to, Vilniuje, Kaune ir Biržuose, yra kelios tik ekologiškus produktus tiekiančios parduotuvės, bei jau įgyvendintas internetinės ekologiškų produktų parduotuvės projektas (http://www.ekoeko.lt/). „Valstiečių laikraštis“ (2008) informuoja, jog šiuose miestuose rengiamasi kurti ekologiškus turgelius, kuriuose bus parduodama tik ekologiškų Lietuvos ūkių produkcija. Vilniuje ši idėja jau pradėta įgyvendinti, Kaune kol kas tik ruošiami projektai. Sumažinti konkurenciją tarp ekologiškų ūkių savininkų yra kur kas sudėtingiau. Kiekvienas iš jų siekia didesnių Europos Sąjungos investicijų ir stengiasi iškelti būtent savo produkciją. Lietuvoje nėra paplitusio kooperacijos, siekiančios ne tik padidinti pelną, bet ir šviesti vartotojus, vykdyti akcijas ar mokymus. Todėl būtina informuoti ne tik vartotojus, bet ir gamintojus, supažindinant juos su ekologiškų ūkių kooperacijos galimybėmis ir perspektyvomis. Lietuvoje vis labiau populiarėja ekologiškų produktų parodos, konferencijos, ūkininkų šventės. Vienas iš renginių- specializuota žemės ūkio ir maisto pramonės paroda “AgroBalt”, kuri 2007 m. vyko Kaune. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvoje ekologiškų produktų muges rengia „Tatulos programa“. Jų tikslas – supažindinti vartotojus su ekologiškais produktais, jų ženklinimu, ugdyti ekologiškų produktų vartotojus. Kasmet ekologiškų produktų mugės vyksta Vilniaus J. Basanavičiaus vidurinėje mokykloje, Vingio parke, aikštelėje prie Žemės ūkio ministerijos, Panevėžyje prie Senvagės, J. Janonio aikštėje Biržuose. 2. EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ RINKOS PLĖTRA IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE Šioje dalyje apžvelgsime ekologiškų produktų ūkininkavimo bei rinkos plėtrą. Remiantis statistika, atskleisime šiandieninės rinkos tendencijas bei perspektyvas Lietuvoje. Taip pat supažindinsime su Lietuvos vartotojų vertinimu. 2.1 Ekologiškų produktų rinka pasaulyje Pagal FiBL ir IFOAM duomenis, pasaulyje ekologinės gamybos plotas nuo 2005 m. iki 2006 m. padidėjo 6% ir sudarė 30,4 mln. ha. Du trečdalius ekologinės gamybos ploto pasaulyje sudarė žalienos (20,6 mln. ha), ariama žemė – 15% (4,45 mln. ha), daugiametės kultūros – 5% (1,47 mln. ha). Ariamoje žemėje javai sudarė 1,72 mln. ha plotą, pašarinės kultūros – 1,32 mln. ha, pūdymas – 0,269 mln. ha, ankštiniai augalai – 0,212 mln. ha, aliejiniai augalai – 0,125 mln. ha, daržovės – 0,178 mln. ha, medvilnė – 0,109 mln. ha. Iš daugiamečių kultūrų daugiausia buvo auginama alyvmedžių (0,381 mln. ha), kavamedžių (0,341 mln. ha), sodų (0,323 mln. ha), vynuogynų (0,107 mln. ha), tropinių vaismedžių ir riešutmedžių (99 000 ha), kakavmedžių (93 300 ha), citrusinių vaismedžių (42 000 ha), cukranendrių (24 300 ha). Sertifikuotas laukinės augmenijos plotas pasaulyje siekė 33 mln. ha, kuris tolygiai išsidėstęs žemynuose: Europoje – 28%, Afrikoje – 25%, Azijoje – 24%, Pietų Amerikoje – 22%. Pasaulyje ekologiškų produktų apyvarta 2006 m. sudarė 38,6 mlrd. JAV dolerių. Didžiausia ekologiškų produktų rinka yra Europoje, kurioje ekologiškų produktų pardavimas sudarė 20 mlrd. JAV dolerių. Šiaurės Amerikoje ekologiškų produktų pardavimas sudarė 17,3 mlrd. USD, tačiau JAV yra šalis, kurioje buvo didžiausia ekologiškų produktų apyvarta 2006 m. (16 mlrd. USD). Kaip teigiama leidinyje „Rinkotyra“, 2006 m. ekologiškų produktų pardavimas Europoje sudarė 14,8 mlrd. EUR. Vokietija pirmauja Europoje pagal ekologiškų produktų rinkos dydį. Ekologiškų produktų pardavimas Vokietijoje 2006 m., lyginant su 2005 m., padidėjo 2,5% ir sudarė 4,6 mlrd. EUR, t.y. 32% Europos ekologiškų produktų apyvartos. Didžiojoje Britanijoje ekologiškų produktų pardavimas sudarė 2,8 mlrd. EUR, Italijoje – 1,9 mlrd. EUR, Prancūzijoje – 1,7 mlrd. EUR. Austrijoje ekologiški produktai sudarė 5,4% visų produktų, Danijoje – 5%, Šveicarijoje – 4,5%, Vokietijoje – 2,7%. Tačiau daugiausia pajamų per metus ekologiškiems maisto produktams išleido Šveicarijos gyventojai (104 EUR), Lichtenšteino – 86 EUR, Danijos – 84 EUR, Austrijos – 64 EUR, Švedijos – 62 EUR, Vokietijos – 56 EUR. JAV, Kanada ir Meksika, susijungę į Šiaurės Amerikos laisvos prekybos asociaciją, turi plačiai išvystytą ekologinę agrogamybą. Kanadoje ekologinių kultūrų auginimui skirta 1 mln. ha Kanados pasėlių, arba 1,3 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės. JAV ekologinės kultūros užima 0,9 mln. ha. Tai sudaro 0,20 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės. Meksikoje ekologiškų produktų gamyba užsiima 28 tūkst. ūkių. Šiaurės Amerikoje yra labai platus ekologiškų produktų asortimentas. Šiame regione ekologiškų produktų rinka prilygsta 10-12 mlrd. JAV dol. Vien tik JAV ekologiškų produktų vertė sudaro 8 mlrd. USD. Nors ekologiškų produktų paklausa Šiaurės Amerikos šalyse pastaruoju metu išaugo 20-25 proc., tačiau pasiūla padidėjo tik 10 – 15 proc. Amerikoje susiklostė palankios ekologiškų nealkoholinių gėrimų, alaus, vyno, šaldytų pusfabrikačių, konditerijos gaminių, padažų gamybai. Išsivysčiusiose šalyse didelė ir ekologiškų gyvulininkystės produktų paklausa. Ypač paklausūs yra sūriai, rūgpienis, dešros, įvairūs rūkyti gaminiai. Juos vartotojai labai vertina, nes gyvulių, iš kurių gaunami ar gaminami minėti produktai, šėrimui nenaudojami kaulų miltai. Pietų ir Centrinėje Amerikoje ekologiškų produktų gamyba išvystyta labai netolygiai. Labiausiai ekologinė žemdirbystė plėtojama Argentinoje (380 tūkst. ha), Brazilijoje (100 tūkst. ha), Salvadore, Kosta-Rikoje ir Suriname. Pagrindinis ekologiškų produktų eksportuotojas šiame regione – Argentina. 1999 metais ji eksportavo už 20 mln. JAV dol. Pagrindiniai eksportuojami ekologiški produktai: kava, kakava, vaisiai, grūdai, mėsa, pienas ir medus. Azijos šalyse ekologiškos produkcijos gamyba yra nežymi. Visose šio regiono šalyse ekologiškų produktų gamyba neviršija 1%. Ekologiški produktai Kinijoje yra auginami 14 tūkst. ha plote. Tai sudarė 0,01 proc. visų dirbamų žemių. Japonijoje ekologiški produktai yra auginami 5,1 tūkst. ha plote. Tai sudaro 0,1 proc. visos dirbamos žemės. Svarbu yra tai, kad Azijos regiono šalys vis labiau plečia ekologiškų produktų gamybą, norėdamos padidinti žemės ūkio produkcijos eksportą bei vartotojų aprūpinimą ekologiškais maisto produktais. Azijos šalyse ekologiškų produktų kainos smarkiai svyruoja. Šiame regione ekologiški produktai yra 20-50 proc.brangesni už tradicinius žemės ūkio produktus, Kinijoje ir Tailande - 30-50 proc., Filipinuose ir Indijoje – 100 proc. Pagrindiniai ekologiški produktai yra ryžiai, vaisiai, daržovės, riešutai ir medus. Australijoje ir Okeanijoje ekologiškų produktų gamyba ir suvartojimas sparčiai didėja. Australijoje ekologiški produktai yra gaminami 1,7 mln. ha plote. Tai sudaro 0,4 proc. visų dirbamų žemių. Naujojoje Zelandijoje ekologiškų produktų gamyba sutelkta 0,07 proc. dirbamų žemės ūkio plotų. Šiame regione valstybė remia ekologiškų produktų gamybą ir visokeriopai skatina jų eksportą. Daržovės yra pagrindinė ekologiškų produktų eksporto prekinė grupė. Australijos ekologiškų produktų rinka 2000 metais buvo vertinama 200 mln. Australijos dolerių. Naujosios Zelandijos ekologiškų produktų rinka prilygo 17,6 mln. JAV dol. Afrikoje ekologiškų produktų rinka turi didelį potencialą, kuris šiuo metu nėra panaudojamas. Šiame regione palankios ekologiškų produktų gamybos sąlygos, nes žemės ūkio gamyba, palyginti su Pietų Amerikos ir Azijos šalimis, nėra tokia intensyvi. Trąšos ir cheminės augalų apsaugos priemones daugumoje šio regiono šalių nėra naudojamos. Tačiau Afrikos šalyse ekologiškų produktų gamyba dar neišskirta į atskirą sektorių, ir ne visada ekologiški produktai skiriami nuo tradicinių žemės ūkio prekių. Valstybinės institucijos šiame regione nerodo suinteresuotumo organizuoti ekologiškų produktų sertifikavimą. Šią funkciją daugiau atlieka privačios firmos, organizuojančios afrikietiškų produktų importą į ES ir JAV. Į pasaulinę maisto produktų rinką iš Afrikos daugiausia patenka kava, kakava, arbata, cukrus, palmių aliejus, daržovės, vaisiai, riešutai ir medus. Šie ekologiški produktai daugiausia eksportuojami į išsivysčiusias šalis. 1.6 Ekologinio ūkininkavimo plėtra Lietuvoje Pirmieji ekologiniai ūkiai Lietuvoje pradėjo kurtis 1993 metais. Tada buvo sertifikuoti tik 9 ekologinės gamybos ūkiai, užėmę 148 ha plotą. Ekologiškai ūkininkauti gali ne kiekvienas norintis. Svarbu yra turėti tinkamas sąlygas, įvairias žemdirbystės, žemės tvarkymo bei ekonomines žinias. Ekologiškų ūkių skaičius kasmet didėja. Tai sąlygoja auganti vartotojų perkamoji galia. Vartotojai renkasi sveikesnį ekologišką maistą, taip rūpinandamiesi savo sveikata, todėl ekologiškų produktų paklausa ir perspektyvos didėja. Ekologiškų ūkių kaita pavaizduota 1 lentelėje. 1 lentelė Ekologinės gamybos ūkių ir sertifikuoto žemės ploto dinamika Lietuvoje 1997–2005 m. Metai 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Ūkių skaičius 106 144 171 230 290 393 697 1179 1811 Sertifikuotas žemės plotas (ha) 1568 4006 3995 4709 6469 8780 23289 42961 69430 Šaltinis: VšĮ „Ekoagros“ duomenys http://www.vic.lt/ris/index.php?id=28123&action=more Lietuvos žemės ūkio ministerijos duomenimis (2007), 2007 metais jau buvo sertifikuoti 2855 ūkiai, o sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė 125 457 ha – apie 5 % deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. 2007 metais palyginti su 2006 m., ekologinių ūkių skaičius padidėjo 22 proc., o sertifikuoti plotai 23proc.. Susidomėjimas tokiais ūkiais Lietuvoje yra didelis, dėl to ir smarkiai didėja ekologiškai ūkininkaujamų žemės plotų kiekis. Viena iš pagrindinių šio reiškinio priežasčių yra didelė Europos Sąjungos parama. Ekologiniame ūkyje gaunamas derlius yra gerokai mažesnis nei paprastame ūkyje, todėl ir kompensuojami patiriami nuostoliai. Anot ŽŪM, Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų yra mokama 75 proc. kompensacinių išmokų, iš nacionalinio biudžeto - 25 proc. Tiesioginės išmokos dydžiai, priklausomai nuo rūšies pavaizduoti 2 lentelėje. 2 lentelė Ekologinės gamybos rėmimas ir sertifikuotų plotų dydis 2001–2004 m. pagal pasėlių rūšis Pasėlių rūšis 2001 metai 2002 metai 2003 metai 2004 metai tiesioginės išmokos dydi, Lt/ha sertifikuo-tas plotas, ha tiesioginės išmokos dydis, Lt/ha sertifikuo-tas plotas, ha tiesioginės išmokos dydis, Lt/ha sertifikuo-tas plotas, ha tiesioginės išmokos dydis, Lt/ha sertifikuo-tas plotas, ha Žalienos - 3 019 85 4 086 90 8 400 406 15 750 Pūdymas 80 460 80 778 300 1 622 - 2 349 Varpinių javų pasėliai 120 1 859 200 2 152 300 8 354* 1 435 18 392 Daržovės, bulvės, ankštiniai 270 338 430 714 500 376** 1 903 546 Iš jų ankštiniai javai 430 465 - - - - Vaistažolės - - - - - - 1 576 81 Sodai (2001 m. su uogynais) 450 395 700 409 700 369 2 595 766 Uogynai 500 57 600 219 2 538 638 Žuvų tvenkiniai 100 2 849 300 3 825 * - kartu su ankštiniais ir grikiais; ** - be ankštinių pasėlių. Šaltinis: Internetinė prieiga: www.eko.laei.lt Pagal didžiausių sertifikuotų ūkių ir sertifikuotų plotų skaičius pirmauja Biržų rajonas, atitinkamai 178 ūkiai ir 11815ha. Lietuvos ekologiškų ūkių pasiskirstymas pavaizduotas 6 paveiksle. Šaltinis: http://www.eko.laei.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=921&Itemid=38 6 pav. Ekologinio ploto dalis savivaldybiu žemes ukio naudmenose 2007 metais, % Ypatingai ekologiškų produktų rinkos plėtrą Lietuvoje sustiprino ES investicijos bei ŽŪM iniciuota plėtros programa ,,Ekologinis ūkininkavimas. 2007 – 2013 m“. Tiesioginės investicijos skatina daug jaunų ir perspektyvių žmonių kurti ekologiškus ūkius, šitaip stiprinant bendrą ekologiškų produktų rinką Lietuvoje. 2.2 Ekologiškų produktų gamintojai ir jų produkcija Lietuvoje ekologiškų maisto produktų tvarkymo įmonių, kurios gamintų sertifikuotą ekologišką produkciją nėra labai daug. Tai įtakoja sunkios sertifikato gavimo sąlygos. Maisto produktų sudedamosios dalys ar patys produktai turi būti pagaminti ar išauginti pagal labai griežtas taisykles. Įmonės gamina tokius ekologiškus maisto produktus, kurie vartojami dažniausiai- tai įvairių rūšių duona, mėsos ir pieno produktai. Naujausiais VŠĮ „EkoAgros“ duomenimis (2008), Lietuvoje yra 31 ekologiškų maisto produktų tvarkymo įmonė. Šių įmonių produkcija, atitinka ekologiškų produktų standartus, ir yra parduodama įvairiose Lietuvos prekybos vietose (1 priedas) 2.3 Ekologiškų produktų kainos rinkoje Pasak E. Kairytės (2004), Lietuva - viena iš 18 pasaulio valstybių, gavusi IFOAM (Tarptautinės ekologinio žemės ūkio judėjimo federacija) akreditaciją ir priimta į UKROFS (Jungtinės Karalystės ekologiškų maisto produktų standartų registras). Tai įrodo, kad lietuviški ekologiški produktai atitinka aukščiausius gamybos standartus. ,,Ekologiškuose produktuose yra daugiau vitamino C ir būtiniausių mineralų: kalcio, magnio, chromo, taip pat priešvėžinių antioksidantų“-sakė VŠĮ ,,Ekoagros“ kokybės vadovas T. Demikis (2008) Norint išauginti ekologiškus produktus reikia didesnių žmogaus ir technikos darbo sąnaudų, specialių medžiagų. Gaminant ekologiškus produktus, reikalingos tik natūralios medžiagos, kurių savikaina yra žymiai didesnė už įprastus maisto priedus. Tai nulemia aukštas šių produktų kainas, nes tik jos gali iš dalies finansuoti patiriamus nuostolius. Žemės ūkio informacijos ir kaimo centras pranešė, kad daugelio produktų kainos prekybos centruose šių metų rugpjūtį, palyginus su praėjusių metų rugpjūčiu, išaugo ketvirtadaliu. Apskaičiuota, jog ekologiški produktai yra 20-30% brangesni už įprastus produktus. Produktų kainų palyginimai pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė Ekologiškų ir neekologiškų produktų kainų palyginimas (2008 m. birželis) Produktas Ekologiškas produktas, kaina(Lt/kg.), gamintojas Neekologiškas produktas, kaina (Lt/kg.), gamintojas Raikyta duona, šviesi 7,38Lt, Lietuva 5,36Lt, Lietuva Raikyta duona, tamsi 7,18 Lt, Lietuva 5,28Lt, Lietuva Šaltai rūkyta dešra 34,00 Lt, Lietuva 35,99Lt, Lietuva Miltai 2,20 Lt, Lietuva 2,25Lt, Lietuva Fermentinis sūris 35,24 Lt, Lietuva 21,39Lt, Lietuva Varškės sūris 34,99Lt, Lietuva 19,49Lt, Lietuva Pomidorai 25,98Lt, Lietuva 4,99Lt, Lietuva Apelsinai 16,24Lt, Ispanija 4,99Lt, Ispanija Arbata (žalia) 258Lt, Japonija 103,80Lt, Šri Lanka Šokoladas (juodas) 69,90Lt, Vokietija 29,44Lt, Lietuva Šaltinis: sudaryta autorių, pagal http://www.alfa.lt/alfa/straipsnis/187388 Anot E. Kairytės (2004), neretai neekologiškų produktų kainos prekybos centruose yra didesnės net už ekologiškų, parduodamų ūkiuose ar turguose. Tai sąlygoja prekybininkų didžiuliai antkainiai. Atitinkamai prekybos centruose parduodama 14%, iš ūkių – 21%, turguose – 40%, bei kitur 25% ekologiškų produktų. Nors visi žmonės yra girdėję apie ekologiškus produktus, tačiau ne visi supranta ekologiško produkto naudą. Kol kas žmonėms yra svarbu maža produkto kaina, o ne kokybė, tačiau situacija ženkliai gerėja. Anot S. Burinsko (2004) „Vakarų Lietuvoje buvo atliktas rinkos tyrimas - apklaustos 23 įmonės ir 300 paprastų vartotojų. Paaiškėjo, kad 55 proc. moterų ir perpus mažiau vyrų už ekologiškus produktus sutiktų mokėti brangiau. Didžiausia ekologiškų produktų paklausa yra maitinimo įstaigose, nes turistai dažnai pageidauja patiekalų iš lietuviškų ekologiškų produktų.“ Taigi galima teigti, jog vartotojai, ypatingai moterys, domisi savo sveikata ir renkasi ekologišką maistą, nors šių produktų kainos yra žymiai aukštesnės. 2.4 Eksportas ir importas Lietuvoje Ekologiškų produktų rinka Lietuvoje kiekvienais metais sparčiai didėja bei gausėja. Tačiau šių produktų gamybos sfera dar nėra pakankamai išsivysčiusi. Todėl svarbu akcentuoti ir importą Lietuvoje. Įvežamų ekologiškų produktų kontrolė nustatoma ES Reglamente 2092/91. Visi produktai turi turėti importo sertifikatą, kuris tikrinamas įvežant produkciją į ES. Taip yra užtikrinama garantija, kad produktai yra pagaminti ekologiškai. Apžvelgus ekologiškų produktų internete asortimentą pastebėta1, jog į Lietuvą daugiausia yra importuojamos buities priežiūros priemonės ir kūno priežiūros priemonės. Pagrindiniai maisto produktai yra gaminami Lietuvoje. Skatinant lietuviškų produktų eksportą į kitas šalis yra reklamuojami produktai įvairiose tarptautinėse mugėse, parodose, per radiją, televiziją ir kt. ŽŪM Statistikos duomenimis 2007 metais žemes ūkio ir maisto produktų eksporto vertė išaugo daugiau kaip trečdaliu – 36 proc. Žemes ukio ir maisto produktu dalis bendrame Lietuvos eksporte 2007 m. pasieke 17 proc. viso eksporto (7,4 mlrd. Lt), o teigiamas prekybos balansas išaugo dvigubai – nuo 464 mln. Lt 2006 m. iki daugiau kaip 1,2 mlrd. Lt 2007 m.3 (7 pav.) Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės www.zum.lt/min/failai/LRV_progr_X_skyrnuost_įgyvendinimas.pdf 7 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos pokyčiai (mln.Lt) 2.5 Ekologiškų produktų vertinimas bei paklausa Anot Daivos Kšivickienės (2006) atlikto tyrimo apie ekologiškų produktų populiarumą, galima teigti, jog dauguma vartotojų žino, kokios yra ekologiškų produktų ypatybės. Didžioji dalis respondentų teigė, kad ekologiški produktai auginami nenaudojant cheminių trašų, yra sveikesni už tradicinius, o ekologinis ūkininkavimas nedaro žalos gamtai. Apklaustieji ekologiškų produktų sąvoką pirmiausia siejo su vaisiais ir daržovėmis. Paklausti, kokiems ekologiškiems produktams: perdirbtiems (jogurtas, duona, sausainiai, dešra) ar neperdirbtiems (vaisiai, daržovės, pienas) teiktų pirmenybę, daugiau nei pusė atsakė, kad vienodai svarbios abi produktų grupės. Dauguma apklaustųjų teigė, kad ekologiškus produktus dažniausiai perka įvairiuose prekybos centruose, mažiau mugėse ir turguje. Pagrindė priežastis, dėl kurios respondentai rečiau perka ekologiškus produktus, yra didesnė jų kaina. Atsakydami į klausimą: "Kokie pagrindiniai veiksniai galėtų paskatinti pirkti ekologiškus produktus?", daugiausia respondentų įvardijo gyventojų pajamų didėjimą, taip pat mažesnę ekologiškų produktų kainą negu dabar, visuomenės informavimą ir švietimą, reklamą. Dar viena panaši apklausa buvo atlikta Vakarų verslo kolegijos dėstytojos A. Rickuvienės (2007). Buvo norima nustatyti jaunų žmonių nuomonę apie ekologiškus produktus. Net 81% apklaustųjų teigė, kad perka ekologiškus produktus, o likusieji sakė, jog jų neperka. Iš atlikto tyrimo matyti, kad dažniausiai studentai iš ekologiškų produktų grupės perka vaisius ir daržoves, ketvirtadalis apklaustųjų renkasi įvairias kruopas, kiek mažiau apklausoje dalyvavusių studentų perka duonos gaminius ir miltus. Šie duomenys pateikiami 8 paveiksle. Šaltinis: http://www.viconed.org/Failai/2_TYRIMAS-_APKLAUSA.PDF 8 pav. Ekologiškų produktų perkamumo statistika Studentų taip pat buvo klausiama ar jiems yra pakankama ekologiškų produktų pasiūla. Kaip matyti iš 2 paveikslo, 19% apklaustųjų nejaučia ekologiškų produktų trūkumo, tačiau net 75% respondentų ekologiškų produktų nepakanka (9 pav). Šaltinis: http://www.viconed.org/Failai/2_TYRIMAS-_APKLAUSA.PDF 9 pav. Ekologinio produkto pasiūlos pakankamumo vertinimas (%) Toje pačioje apklausoje buvo norima sužinoti ar apklaustieji yra patenkinti ekologiškų produktų kokybe. Kaip matome iš diagramos, net 69% visų respondentų yra visiškai patenkinti, tačiau 13% respondentų atsakė priešingai – jų netenkina šių produktų kokybė. Šie duomenys yra pateikiami 10 paveiksle. Šaltinis: http://www.viconed.org/Failai/2_TYRIMAS-_APKLAUSA.PDF 10 pav. Pasitenkinimo ekologiškų produktų kokybe statistika Šios apklausos dar kartą įrodo, jog vartotojai dažniausiai renkasi pagrindinius ekologiškus maisto produktus (vaisiai, duona ir t.t) bei suvokia šių produktų svarbą žmogaus sveikatai bei savijautai. Net 75% respondentų teigė, jog yra patenkinti ekologiškų produktų pasiūla. Todėl galima teigti, jog Lietuvoje natūrali produkcija tampa vis populeresnė, o informacijos sklaida sumažino atotrūkį tarp gamintojų ir vartotojų. IŠVADOS Apibendrinant šį darbą galima teigti, jog ekologiški produktai tampa vis populiaresni ir vartotojai suvokia svarbą, įprastus produktus keisti šiais gaminiais. Taigi rašant šį darbą buvo suformuluotos šios išvados: • Ekologiškų produktų paplitimą ypatingai nulėmė natūralesni gamybos būdai bei teigiamas poveikis žmogaus organizmui. • Ekologiniams ūkiams taikomi ypatingai griežti reikalavimai, nustatyti Europos Sąjungos Tarybos reglamente, tačiau šiai ūkio šakai skiriamos ir pakankamai didelės investicijos. Dėl šios priežasties 2007 metais jau buvo sertifikuota 2855 ūkiai. Todėl ekologinis ūkininkavimas nėra tik pasiaukojimas visuomenės labui. Tai verslo rūšis, galinti teikti nemažą pelną jo savininkui. • Ekologiški produktai yra ženklinami kelių rūšių specialiais logotipais, kurie garantuoja, jog perkamas produktas yra tikrai ekologiškas ir atitinka šių produktų gamybos standartus. Šiuo metu specialus ES logotipas dar nėra būtinas, tačiau nuo 2010m. liepos 1d. ES logotipas taps privalomu. • Ekologiškus ūkius ir ekologiškų produktų rinką Lietuvoje reglamentuoja šios Lietuvos institucijos: Lietuvos žemės ūkio ministerija ir VšĮ „EkoAgros“, kurios remia ekologinį ūkininkavimą, organizuoja projektus ir skatina šios ūkio šakos plėtrą. • Pasaulyje ekologiškų produktų apyvarta sparčiai plečiasi. 2006 m. ji jau sudarė 38,6 mlrd. JAV dolerių. Didžiausia ekologiškų produktų rinka yra Europoje, kurioje ekologiškų produktų pardavimas sudarė 20 mlrd. USD. Didžiausia ekologiškų produktų apyvarta 2006 m. buvo JAV (16 mlrd. USD). O pagal ekologiškų produktų rinkos dydį pirmauja Vokietija. Ekologiškiems produktams daugiausia pajamų per metus išleidžia Šveicarijos gyventojai(104 EUR) • Ekologiški produktai yra 20 – 30% brangesni už įprastus, dėl didesnių žmogaus ir technikos darbo sąnaudų bei įvairių apribojimų. • Didesnė ekologiškų produktų paklausa sąlygoja didesnį šių produktų importą Lietuvoje ir visame pasaulyje. Vis labiau plečiantis ekologiškiems ūkiams didėja produktų eksportas į kitas šalis bei auga prekybos balansas. • Iš atliktų apklausų galima teigti, jog dauguma vatotojų žino kokie yra ekologiški produktai ir juos vartoja. Žmonės yra patenkinti ekologiškų produktų kokybe, tačiau mažesnią šių produktų paklausą lemia menka produktų įvairovė bei aukštesnė kaina. Literatūra Knygos, straipsniai: 1. Lietuvos vartotojų institutas (2005) Maisto produktai: sauga ir kokybė. Vilnius, 40 p. ISBN 9955-9666-5-3 2. PUTEIKYTĖ, Agnė. (2008) Ekologiški produktai: požiūrį koreguoja kaina Gimtasis Rokiškis. Rokiškis: UAB „Gimtasis Rokiškis“, Nr.143, p. 1,4. ISSN 1822-7740 3. BARTKIENĖ, Elena. (2008) Ekologiški produktai: UŽ IR PRIEŠ. Sveikatos ABC. Nr. 10, p. 44-45. ISSN 1648-1658 4. MARTINKUS B.; ŽILINSKAS V. (2001) Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 152psl. Elektroniniai šaltiniai: 1. VŠĮ „Tatulos programa“ informacija. (2005) Apie ekologinį ūkininkavimą [interaktyvus]. Vilnius, [žiūrėta 2008m. spalio 2d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!