Esu įkalintas savame kūne

Žmogaus egzistencija skiriasi nuo daiktų buvimo. Medis, uola, Dievas yra, bet ne egzistuoja. Žmogus egzistuoja. Tik žmogus, klausdamas apie būties prasmę, sugeba pranokti save ir atsiverti būties švytėjimui, pažinti tiesą, tikrovę.
Žmogus turi kūną, sielą ir dvasią. Siela yra „gyvybė” arba gyvos būtybė „entelechija”. Senovės Antikoje siela buvo gretinama su kvėpavimu. „Jei akis būtų gyva būtybė, tai jos galia matyti būtų siela” (Aristotelis). Augalo, gyvūno ir žmogaus gyvybę, entelechiją ir substancinę formą vadiname vitaline siela (lot. „vita” – gyvybė). Dvasia griežtai skiriasi nuo vitalinės sielos. Ji yra subjektyvi kaip laisvė ir transcendentaliai skiriasi nuo objektiškumo. Dvasia yra neempirinė viso, kas empiriška, galimybės sąlyga. Tai savimonė, cogito, buvimas-su-savimi-pačiu.
L. Fojerbachas teigė, kad Dievas – paties žmogaus esmė. Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Žmogus turi sielą, gali mąstyti, mylėti. tai jį priartina prie Dievo.
Tačiau žmogus Dievui prilygti negali, nes jis turi materialųjį pavidalą – kūną. Žmogus savo kūne jaučiasi tarsi įkalintas.
Vienas žmogaus polius – gyvūniškumas (homo sapiens). Jis – gyva būtybė, materiali, fiziška. Kitas – transcendentalumas (cogito). Tai neobjektyvus, neempiriškas polius, dieviškoji žmogaus dalis, ne pasaulio dalis (L. Wittgensteinas). Tai gyvenimas, nepriklausomas nuo jutimų. Anot Hegelio, žmogus peržengia savo gyvūniškąsias funkcijas, būties betarpiškumą, įsisąmonina tas funkcijas, pažįsta save kaip dvasią.
Dvasia materijai suteikia kūniškumą, juslumą. Kūniškumas, augališkumas, gyvuliškumas žmogišku būdu implikuota dvasioje. Iš dvasinės sielos žmogus įgyja įvairias tobulumo pakopas: jis ir kūnas, ir gyvas kūnas, ir protinga jusli būtybė. Materija yra tinkama dvasinei sielai, kurioje slypi aukščiausias tobulumas. Taigi žmogus neturi nieko gyvuliško. Žmogaus dvasia tampa savimi tik per buvimą ne-savimi. Materialus kosmosas egzistuoja tik todėl, kad yra reikalingas žmogaus dvasiai, kad ji pasiektų dvasinę savęs determinaciją. Dvasia aukštai iškyla virš kūniškosios materijos, ji pajėgia veikti, neturėdama jokio sąlyčio su kūniškąja materija. Tai intelektas.
A. Anzerbacheris teigia, kad konfliktai kyla ir paties žmogaus viduje. Tai vitalinės sielos (gyvybės) ir dvasios tapatumo problema. Ją galime...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!