Filosofijos samprata. Filosofinės kilmės teorijos, filosofijos santykis su kitomis pažinimo formomis ir jos vieta dvasinėje kultūroje

Filosofijos samprata. Filosofinės kilmės teorijos, filosofijos santykis su kitomis pažinimo formomis ir jos vieta dvasinėje kultūroje Filosofija yra palyginti nesenas kultūros fenomenas, kuris atsirado konkrečiu laiku ir tik 2 pasaulio vietose. Senovės Indijoje bei Kinijoje (t.y. Rytuose) ir Senovės Graikijoje. Nors egzistavo daugelis civilizacijų kultūrų, be šių minėtų, nė viena iš jų neturėjo filosofijos. Negana to, graikiškoji ir rytietiškoji taip pat smarkiai skiriasi, nes rytų filosofija yra glaudžiai susijusi su religija. Tik Graikijoje buvo filosofija, kurią galima laikyti visiškai nepriklausomu žmogaus protu vykdomu tyrinėjimu [graikams net religija buvo klausimas, kurį galima kelti ir nagrinėti; rytuose to nėra]. Tuo tarpu visose kitose kultūrose galiam kalbėti nebent apie filosofinio mąstymo užuomazgas, kurias galima įžvelgti sinkretinėje tų kultūrų pasaulėžiūroje [gr. sinkretia – sumaišymas]. Pats žodis filosofija reiškia išminties meilę. Filosofija susiformavo VI a.pr.Kr. pirmoje pusėje, o jos pradininku laikomas graikų mąstytojas Talis [gyvenęs ~627-547 m.pr.Kr]. Vis dėlto toks filosofijos apibrėžimas yra labai formalus. Klausimas kas yra filosofija pats yra vad. filosofinių sprasmių tema. Istoriškai būta daugelio filosofijos sampratų, kurios keitėsi priklausomai nuo bendros kultūrinės situacijos ir pirmiausia nuo filosofijos santykio su religija ir mokslu. Iš pat pradžių filosofijoje pradėjo formuotis universalus mokslas apie pasaulį, tačiau, praėjus vos 200 metų nuo jos atsiradimo, atsirado dar vienas naujas kultūros reiškinys, vad. mokslu. Todėl jau graikų filosofas Aristotelis [gyvenęs 384-322 m.pr.Kr.] buvo priverstas atskirti vad. pirmąją filosofiją, nagrinėjančią [kaip jis teigia] viršpatyriminius tikrovės pradus nuo siauresnių pažinimo sričių, kurios buvo vadinamos mokslais. Pirmieji iš tokių savarankiškų mokslų buvo to paties Aristotelio galutinai išplėtota formalioji logika ir matematika. Bėgant laikui tokių mokslų daugėjo, tai reiškia, kad filosofijos ri mokslo santykis tapo ir iki šiol yra viena sunkiausių problemų. Taip yra todėl, kad pačia savo prigimtimi filosofija pretenduoja būti universalaus žinojimo forma, todėl mokslams pradedant tyrinėti atskiras tikrovės sritis iškyla būtinybė iš naujo apibrėžti ir pagrįsti filosofijos universalumą. Senovės Graikijoje filosofija buvo laikoma taip pat ir aukščiausia žmogui prieinama egzistavimo forma, maximaliai priartinanti jį prie dieviškojo gyvenimo. Filosofijos sampratai milžiniškų padarinių turėjo Krikščionybės iškilimas, todėl jau Antikos epochos pabaigoje keitėsi ir filosofijos statusas. Ji prarado teisę vadintis tobuliausia žmogaus egzistavimo forma, nes tokios pretenzijos Kristaus gyvenimo ir mokymo šviesoje tapo nebeįmanomos. Filosofija pagal graikus perkelia žmogų į kitokį gyvenimo kokybinį lygmenį [kitokios vertybės etc.]. Kristus yra pasakęs “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas!” Tai tapo etalonu, ir žmogus, kiek galėjo, sekė Kristumi. Be šio filosofijos statuso praradimo, iškilo ir filosofijos naujos vietos kultūroje apibrėžimo problema. Iš esmės ji buvo formuojama kaip tikėjimo ir žinojimo arba mąstymo ir apreiškimo santykis. Disciplininėje plotmėje tai būtų teologijos ir filosofijos santykio klausimas. Nors istoriškai yra visiškai akivaizdu, kad Krikščionybės atsiradimas atgaivino ri išgelbėjo tuo metu jau smukusią graikų pagonišką filosofiją, vis dėlto būta radikaliai priešingų nuomonių dėl filosofijos reikalingumo. Vieni krikščionių mąstytojai stiprino filosofijos pozicijas iš esmės religijos ir tikėjimo sąskaita teigdami, jog visos tikėjimo tiesos yra pagrindžiamos ir paaiškinamos filosofiškai [taip darė Rytų Bažnyčios Graikijos srities tėvai]. Tuo tarpu kitos pozicijos atstovai [Lotynų sritis], pvz. Tertulijanas, filosofiją laikė pražūtinga tikėjimui ir visiškai nereikalinga. [Jis sakė, kad filosofija nesako nieko nauja, kas neparašyta Šventajame Rašte, (ir jis teisus. – V.Radžvilo pastaba). Žmogus nemąsto tikėjimo tiesų, o mąsto kažką neaiškaus, todėl tai pražūtinga.] Tertulijanas parodė skirtumą: Kristus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Mes tai tikime, nes tai neįmanoma! Vis dėlto 1 šių pozicijų vienareikšmiškai neįmanoma, todėl filosofija ne tik išliko, bet ir suklestėjo Viduramžių kultūroje. Tiesa, jos menkesnį statusą rodė apibūdinimas teologijos tarnaitė, taip pat jos vieta Viduramžių lavinimo sistemoje. Čia filosofija buvo laikoma aukščiausia pasaulietiško išsilavinimo pakopa ir parengiamuoju etapu teologijos studijoms. Viduramžių mąstytojų darbuose nelengva pravesti skiriamąją liniją tarp teologijos ir filosofijos, tačiau, nepaisant to, tikėjimo ir žinojimo ida nuo pat Krikščionybės atsiradimo yra pagrindinis Vakarų kultūrą į priekį stumiantis veiksnys [varomoji jėga – konfliktas tarp valios ir proto]. Labai radikaliai filosofijos situacija pardėjo keistis renesanso ir naujaisiais laikais, kada pradėjo irti viduramžiais pasiekta tikėjimo ir proto sintezė. [Čia reikia pasakyti, kad Renesanso filosofija yra tikras brudas, mizerija palyginti su viduramžiais. Bet paminėti reikia. Taigi, dabar renesansas šiaip – iš mandagumo! –V.R.] Skiriamasis naujosios epochos bruožas buvo tas, kad pagrindiniu pasaulėžiūrą formavusiu veiksniu vis labiau darėsi modernusis mokslas, t.y. matematinė eksperimentinė gamta. Tada jau anksčiau egzistavęs prieštaravimas tarp filosofijos ir mokslo įgijo visiškai naują prasmę. Faktiškai mokslas didžiųjų naujųjų amžių mąstytojų asmenyje rado savo gybėjus, skatinančius mokslo pretenzijas užimti filosofijos vietą. Filosofija rėmėsi common sense (bendruoju protu) ir stebimus dalykus reikia paaiškinti. Moderniojo mokslo pagrindas - dirbtinis stebėjimas mintyse. Akmuo ir plunksna: akmuo krenta greičiau, o vakuume kartu su plunksna. Tada Galileo Galileus išvedė traukos dėsnį. Jei galvoje nekiltų vakuumo eksperimento idėja, to niekad nesužinotume. Iki naujųjų amžių egzistuoja vienas pasaulis ir jame veikia tie patys dėsniai. [O visokių vakuumo pasaulių nėra.] Todėl Šventosios Inkvizicijos reikėjo, nes ji žvelgė į priekį ir numatė pavojingą ateitį. Dabar jos nėra ir…pabandyk numatyti klonavimo padarinius. Kur jie nuves? Fabrike bus štampuojami klusnūs piliečiai? Šiomis sąlygomis turėjo būti pertvarkyta pati filosofijos samprata. Pirmasis tai darė Renė Dekartas (Descartes, 1596-1650). Šis mąstytojas iš principo atmetė visą lig tol egzistavusią filosofiją kaip ištisinių klaidų ir prietarų sritį! Būtent tada atsirado galinga prietaro sąvoka. Taip nuo Platono iki Tomo Akviniečio - ištisa didelė klaida. Dabar galinga visuomenės nuomonė. Jei tu labai protingas, tai visuomenei esi konservatorius. Pasak Dekarto, visa filosofija turi būti pertvarkyta iš esmės taip, kad ji savo veikslumu ir rišlumu prilygtų matematikai, t.y. tai žinojimo formai, kurią Dekartas laikė tobula bet kuriam pažinimui. Dekarto požiūriu filosofija negali tiesiogiai būti vad. antologija, t.y. būties ir pasaulio teorija. Dekarto požiūriu filosofija pirmiausiai privalo būti gnoseologija, t.y. pažinimo teorija. Filosofijos uždavinys – sukurti absoliučiai patikimą pažinimo metodą. Taigi, nuo Dekarto, filosofija darosi metodologiniu gamtos mokslo pagrindinėjimu. Mokslų diferenciacija ypač paspartėjo XVIIIa., kada šalia fizikos ir kiti gamtos mokslai pradėjo vis labiau remtis moderniojo mąstymo principais. Tačiau ši aplinkybė netrukdė filosofijai be metodologinės funkcijos gamtos mokslų atžvilgiu dar turėti ir vad. ontologistinių siekių. Jie ypač buvo būdingi naujųjų amžių racionalistinei filosofijai, dar mėginusiai pateikti ir vienokį ar kitokį būties teorijos variantą. Taigi, apie naujųjų amžių filosofiją iki XVIIIa. vid. galima pasakyti taip, kad ji, viena vertus, tarnavo kaip metodologinis gamtos mokslų pagrindas, bet, antra vertus, mėgino integruoti mokslo rezultatus ir visuminį filosofinį pasaulio vaizdą. Milžiniškos reikšmės įvykis filosofijoje buvo Imanuelio Kanto mąstymas, kurį jis pats mėgo lyginti su Kopernikiška revoliucija. Galime teigti, jog Kanto filosofijoje yra lemiamas žingsnis pereinant iš naujųjų amžių filosofijos į šiuolaikinę filosofiją, nes šioje filosofijoje ne tik radikaliai keičiami filosofinio mąstymo principai ir pradedama vad. transcendentalinė filosofija, bet taip pat nutraukiamas ryšys tarp mokslo ir vad. filosofinės pasaulėžiūros. Didėjanti moderniojo pasaulio beprasmybė (H.Arendt). Transcendentalinė filosofija viską nagrinėja žmogaus sąmonėje (pagal I.Kantą). Jam gamta – žmogiško intelekto konstruktas. “Mes galime ir privalome tikėti Dievo egzistavimu, bet tai tik naudinga hipotezė žmonių moralumui išlaikyti.” (I.Kant) Nors XXa. buvo nuskrista į Mėnulį, bet kartu buvo ir masinės skerdynės industriniu būdu. (V.R.) Nors po Kanto vokiečių idealistinė filosofija (Fichte, Schelling, Hegel) dar kartą mėgino spekuliatyviai atkurti visuminį pasaulio supratimą, tačiau šis mėginimas buvo trumpalaikis. Su Hegelio mirtim (1831m.) faktiškai baigėsi vad. Klasikinis Vakarų filosofijos raidos tarpsnis ir prasidėjo šiuolaikinė filosofija. Jos padėtis yra ši esmės tokia pati negu bet kuriais ankstesniais laikais. Kas XIXa. Europoje tikima, tas XXa. apverčiama aukštyn kojomis. “Būtis ir niekis yra tas pat.” (Hegel) Būtis yra kažkas, kad nuo mūsų nepriklauso. Žmogus pirmąkart suvokiamas kaip niekio demonas, kuriąs pasaulį iš niekio. Todėl II pasauliniame kare minima Hegelio filosofija. Stebintys krintančias bombas ant Londono, galvojo, kad šito be Hegelio nebūtų. Gal tai lėmė Hegelio vergo ir pono dialektika (būtis ir niekis – tas pats)? Iš kur mes galime žinoti, ar tai, ką darome, turi prasmę, ir ar teisinga kryptimi mes einame. O kokia nauda iš naudos? Hegelis: kas racionalu – tas protinga. Galios koncepcija. Pasaulio istorija – proto istorija. Bet protas atitrūkęs nuo tradicijos. Jam Napoleonas buvo pasaulio proto skleidimasis. Ar tai prasminga, ar pražūtinga? Tai galima patikrinti jėga. Taip Hegelis grindė galios kaip absoliučios vertybės koncepciją. [Galios didinimo tikslas – dar didesnis galios didėjimas (F.Nyčė)]. Pagal Hegelį išeina - Kai yra galingesnis už tave – tu skrendi iš istorijos! Modernieji karai skyrėsi nuo tradicinių, nes pastarieji turėjo ribotus tikslus. Pirmasis modernus karas – Napoleono karas. Su Prancūzijos revoliucija atėjo totalinio karo koncepcija. Tai demokratijos dovana žmonijai! Kova už taiką yra savotiškas karo kurstymas, nes kiekviena taika savyje užprogramuoja naują karą. Pagrindinis veiksnys, vedantis prie karų yra visokio plauko humanistai ir pacifistai! Tai galios pateisinimas humanizmo vardan!(V.R.) Šiuolaikinė filosofija iš pat pradžių negalėjo pretenduoti į tą statusą, kurį ji turėjo klasikiniais laikais. Būtent XIXa. vid. pirmąkart buvo prabilta apie pačia filosofijos mirtį. Pasibaigus Vakarų metafizinio mąstymo tradicijai ir išsisėmus jo galimybėms, savaime kilo klausimas ‘kam apskritai reikalinga filosofija’? Būtent šioje situacijoje įvyko anksčiau nematytas pačio filosofijos skilimas į 3 pagrindines kryptis: Marksizmą, Pozityvistinę filosofiją ir į vad. Dvasios arba humanistinę filosofiją. Pozityvizmo pradininkas buvo prancūzų mąstytojas August Comte (1798-1859). Būtent jis suformavo teorinį pozityvizmo pagrindimą. Pasak jo, žmonijos sąmonė nuolatos evoliucionuoja ir ji parėjo 3 savo raidos stadijas: religinę, metafizinę ir pozityviąją. Tai reiškia, kad pagal Comte, žmonija iš pradžių interpretavo ir aiškino tikrovę religiniais vaizdiniais, remdamasi įvairiausių dievybių įvaizdžiais. Metafizinėje stadijoje buvo pereita nuo tokių personifikuotų įvaizdžių prie abstrakčių sąvokų, t.y. tradicinės filosofijos sąvokų ir terminų. Tačiau ir religinė įtaka, ir metafizinis mąstymas esą buvo valdomi baimės ir prietarų, t.y. pasak Comte, negalėdami teisingai paaiškinti įvykių priežasčių, žmonės juos aiškino arba išsigalvotais dievais, arba pripažindami abstraktesnius, tačiau lygiai taip pat išsigalvotus aiškinimus. Taigi, Comte įsitikinimu, visa ankstesnioji pažinimo istorija iš esmės buvo ištisinė klaida. Tačiau dabar atėjęs vad. pozityvaus žinojimo laikas, kurio pranašu A.Comte laikė save (). Pozityvus žinojimas jam reiškė tik mokslinį faktų aiškinimą. Šis aiškinimas yra pozityvus būtent todėl, kad jis nesiremia jokiomis spekuliatyviomis prielaidomis. Taigi, Comte požiūriu, filosofija esanti nereikalinga ir gali nebent egzistuoti tik kaip mokslo sukauptų duomenų rikiavimo ir klasifikavimo priemonė. Taigi, pozityvizmas yra filosofija, kuri egzistuoja neigdama filosofijos galimybę. Pozityvizmo įtaka XIX-XXa. buvo milžiniška, nes iš jo išsirutuliojo ištisa virtinė filosofijos mokyklų, nagrinėjančių grynai mokslo kalbos ir mokslo metodologijos klausimus. [Biografija teigia, kad Comte sirgo sunkia psichine liga. Sukūrė mokslo religiją: šventieji – mokslininkai, jis – vyriausias šventikas]. Pozityvizmas buvo sutramdytas I pasaulinio karo. Pozityvizmas teigė, kad viską galima išspręsti moksliškai, pvz. į vandentiekį įleisti slopinančio tirpalo ir visi vaikščios kaip avinėliai – jokių nusikaltimų. Pozityvizmo padariniai – įspūdingi. Pvz. politikos moksle mokymo pagrindu tampa partinė struktūra ir reikia žinoti kokios partijos kurioj šaly yra (nors tai laikina). (V.R.) Antroji įtakingiausia to laikotarpio srovė - marksizmas, kuris (kitaip nei pozityvizmas) pretendavo ir į pasaulėžiūrinį universalumą. [Bet jie sugyvendavo dėl: iki jų pasaulis – kvailių sfera! Ir abu manė esą žmonijos ateities pranašais.] Comte filosofijoje mokslas – savaime vertybė. Mokslas visus pašers; jei trūks yra farmakologija ir psichologija. Marksas manė kitaip. Jis susigalvojo istorijos fikciją ir nutarė, kad galima ją pagrįsti. Taip komunizmo teorija tapo komunizmo pagrindimu. Žlugus vientisumui. Markso bandymas buvo radikaliausias – statykime komunizmą! Pozityvizmas vyravo XIXa. Šiuolaikinėje filosofijoje, tačiau, vis dėlto, pamažu brendo opozicija jam. Šios opozicijos rezultatas buvo vadinamoji humanistinė filosofija, kurią sudarė ištisa virtinė filosofijos mokyklų. Ðios filosofijos pradininku yra laikomas danø filosofas Sorenas Kerjegoras, kuris buvo Markso ir Fonto amþininkas. Jo filosofija vëliau buvo pavadinta egzistencializmu, taèiau iki XIXa. Pabaigos ji buvo beveik neþinoma. Vis dël to jau XIXa. Antroje pusëje atsirado dvi svarbios filosofijos kryptys: neokantismas ir vadinamoji gyvenimo filosofija, kurios pradininku laikomas Nyèë. Egzistencializmas, neokantizmas ir gyvenimo filosofija skiriasi daugybe atþvilgiu, taèiau jas sieja bendra antipozityvistinë nuostata. Visø jø atstovai buvo ásitikinæ, kad þmogaus egzistencijos problemø neámanoma iðspræsti gamtos mokslø metodais. Ið principo, visø jø ásitikinimu, filosofijos apmàstymø tema, t.t. vadinamosios vertybës. Kaip tik XIXa. Antroje pusëje ir atsirado vertybiniø tiesø ir fakto tiesø prieðingybës, nes iki to laiko pati vertbës sàvoka filosofijoje buvo beveik neþinoma. Kartu su ðia filosofija formavosi ir vadinamieji dvasios mokslai, pradedent nuo moderniosios psichologijos ir istorijos, ir baigiant ðiuolaikine semiotika ir semantika. Pats reikðmingiausias ðio antipozityvistinio sàjûdþio padarinys, buvo tai, kad atskleistas socialiniø ir humanitariniø mokslø savitumas, palyginti su gamtos mokslais. XXa. toji humanistinë ar humanitarinë filosofija buvo plëtojama toliau. Átakingiausios jos srovës bûtø ðiuolaikinis egzistencializmas ir vadinamoji hermeneutika. Hermeneutinës filosofijos prielaidas sukûrë vokieèiø màstytojas Deltenas, taèiau ði filosofija iðpopuliarëjo XXa. antroje pusëje. Kalbant apie dabartinës filosofijos situacijà gali teigti, kad filosofijai bûdingas didþiûlis metodologinis ir teorinis pliuralizmas, kuris kartu reiðkia ir savotiðkà filosofijos susmulkëjimà. Pagrindinis dalykas skiriantis ðiuolaikinæ filosofijà nuo tradicinës bûtø tai, kad ðiuolaikinë filosofija yra iðsiþadëjusi pretenzijø kurti kà nors panaðaus á visà apimanèià filosofinæ pasaulëþiûrà. Pagrindinë jos funkcija mûsø laikais yra duoti vienokius ar kitokius metodologinius pagrindus ðiuolaikiniams gamtos ir socialiniams bei humanitariniams mokslams. Tai savaime reðkia, kad ðiuose moksluose filosofinë problema ne tik nëra iðnykusi, bet ágija vis didesnæ reikðmæ. Neigiamas ðios padëties aspektas yra tai, kad moksliniø tyrinëjimø rezultatai labai smarkiai priklauso nuo filosofinio tyrinëjimo prielaidø, arba kitaip sakant ðie rezultatai visada yra dideliu mastu vienokios ar kitokios jø funkcinës interpretacijos padarinys. Filosofijos susiskaldymo situacijoje tai kelia grësmæ, kad filosofija nebus pajëgi atlikti savo tradicines funkcijas, suteikti pagrindus leidþianèius moksliniams tyrinëjimas ágyti nors kiek objektyvaus þinojimo statusà. Ði problema aktuali ir gamtos moksluose, taèiau dar sunkiau sprendþiama socialiniø mokslø srityje. Filosofija atsirado 6 a. pr Kr. Graikijoje. Ji taip pat formavosi ir Senovës Rytø pasaulyje, t.y. Indijoje ir Kinijoje. Taèiau kaip visiðkai savarankiðkas ir savitas tikrovës paþinimo bûdas filosofoija yra grynai europinis reiðkinys. Rytø ðalyse ji liko glaudþiai susijusi su religija. Taigi neturëjo tos autonomijos, kuri bûdinga Vakarø filosofijai. Religijai negalima abejoti Dievo buvimu Paþodþiui filosofija tai iðminties meilë. Pradidnku laikomas Talis ið Mileto. Pagrindas laikyti Talá filosofijos pradininku yra jo iðkeltas pasaulio prado arga “arche” klausimas. Talis domëjosi, kas yra visø tikrovës daiktø pradþia ir jà esant nurodë - vandená. Visa pasaulio daiktø ávairovë yra vieno ir to paties vandens skirtingos bûsenos, kai vanduo tankëdamas virsta ledu, o retëdamas - vandeniu. Talio lkausimai primityvûs, taèiau jiuose glûdëjo epochinës reikðmës intelektualinë revoliucija. Klausimas grindþiamas prielaida, kad, nepaisant milþiniðkos daiktø ir reiðkiniø ávairovës, visø jø pagrindas gali bûti bendras. Tai reiðkia, kad aiðkinant pasaulio ávairovæ, jà galima suvesti á 1 principà. Toks suvedimas ir yra teorijos tikslas ir prasmë. Talio iðvada slepia ir kitas imlikacijas, bûtent, èia pirmà kartà yra apèiuopiama tai, kas vëliau bus vadinama reiðkinio ir esmës dvisklaida ( dichotomija). Ið esmës tai yra nepaprasta mintis, kad akivaizdþiai regimi tik tie pavidalai, vienokiu ar kitokiu mastu, t.y. regimybë slepianti tø daiktø prigimtá. Tos prigimties ieðkojimas ir yra teorijos tikslas. Talio teorijois padarinys , dar yra, aiðki uþuomina kaip kad gali egzistuoti skirtingi tikrovës lygmenys. Talio fil pati vandens sàvoka yra labai dviprasmë, nes ji rreiðkia ne vien fiziðkai egzistuojanèià medþiagà. Vandend amþinumas ir jo galëjimas bûti nematomø daiktø pagrindu jokiu bûdu nëra natûralios arba fizinës jops savybës. Ðios savybës yra iðmàstytos, otai reiðkia, kad galima kalbëti apie 1 mëginimà atskleisti fizinæ ir metafizinæ tikrovæ. Vizinë tikrovë yra juridinëje patirtyje duota tikrovë, tuo tarpu vanduo, kaip já suvokia Talis, reprezentuoja visai kito lygio tikrovæ, kuri vëliau bus pavadinta metafizine tikrove. Ðis þodis reiðkia tai, kas yra anapus arba virð fizikos. Todël neatsitiktinë fil dau ðimtmeèiø buvo vadinama tiesiog metafizika. Ðias pirmàsias Talio áþvalgas plëtojo kitas filosofas Anarsemandras, pasak kurio, pasaulio pradas arga “arche” yra vadinamas apeironas, tai kokybiðkai nediferencijuota ir kiekybiðkai diferiancijuota medþiaga, ið kurios randasi visa pasaulio ávairovë. Anarsemandro fil ðiuo atþvigiu yra þingsnis á prieká, nes ji laisvesnë nuo juslinio “arche” vaizdinio. Dar vienas màstytojas Anaksemenas pasaulio pradu laikë orà, taigi, nors ir gyveno vëliau uþ Anarsemandrà, jo teorija ðiuo poþiûriu, buvo primityvesnë. Jo fil brendo labai sparèiai, todë 5-6 pr. Kr. sandûroje joje suformuluota problema, nulëmusi visà Vakarø pasaulio vaizdà. Ði problema, tai garsusis bûties ir tapsmo santykio klausimas, arba klausimas, kas yra fundamentali tikrovës savybë, pastovumas ar kintamumas? Ðiuo principiniu klausimu buvo suformuotos dvi nesutaikomos doktrinos. Tai heraklitiðkoji tapsmo ir parmenidiðkoji bûsmo teorija. Heraklito teorijos pagrindinis teiginys yra tas, kad tikrovë yra absoliutaus kintamumo sritis, o bet koks tikrovës pastovumas tëra iliuzija. Ðá savo teiginá heraklitas suformulavo þinomais aforizmais, kad viskas teka ir á tà paèià upæ negalima ábristi du kartus, nes jos vanduo nuolatos naujas. Nagrinëdamas pasaulio prado klausimà, Heraklitas juo laiko ugná, greièiausiai todël, kad ji kaip judriausias elementas, buvo laikoma kintamumo simboliu. Heraklitas taip pat iðplëtojo Antikai lemiamai svarbià, “Pasaulinio gaisro teorijà”, pagal kurià praëjæs savo raidos ciklà, pasaulis sudega, o po to iki smulkmenø atsikartoja ið naujo. Dar viena Heraklito suformuluota teorija yra jo “Loguso doktrina”. Ðis á modernias kalbas tiksliai neiðverèiamas þodis, reiðkia vienu metu protà, þodá, principà, dësná. Bendroji Loguso idëja yra daugmaþ aiðki, tai mintis, kad pasaulio raidà, t.y. ugnies virsmà iki smulkmenø valdo pasaulinis arba kosminis protas. Todël pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai ir jis yra racionalus. “Loguso teorija” yra paèios filosofijos egzistavimo prielaida iki pat XIX amþiaus. “Loguso teorija” kartu yra ir dar vienos Heraklito suformuluotos sampratos “Iðminèiaus sampratos” atramos taðkas. Bûtent jos dëka tapo ámanoma teoriðkai apibrëþti iðmintá, kaip ypatingà dvasinæ ir intelektualinæ þmogaus bûsenà. Pagal Heraklito teorijà, pasaulio raida vyksta dialektiðkai, o jos varomoji jëga yra vadinamoji prieðybiø vienybë ir kova, pvz: be dienos negalëtø bûti nakties, be gërio - blogio ir t.t. Pasaulis juda ðioms prieðybëms tolydþiai pereinant viena á kità. Todël dialektiná pasaulio raidos principà Heraklitas pagrindþia Aforizmu, jog karas yra visø daiktø tëvas. Tokiu bûdu Heraklitas gali teigti, kad visame pasaulyje vykstanti prieðybiø kova gali bûti suvokiama dvejopai. Daugumai þmoniø ji reiðkia netvarkà ir diskriminacijà, taèiau iðminèius èia nemato jokios diskriminacijos, nes jis suvokia, kad ði kova tëra amþinojo “Logo principo” ákûnijimas. Taigi, ir pasaulio paslëptos harmonijos iðraiðka. Todël iðminèius skiriasi nuo kitø tuo, kad jis suvokia ðios kovos vidiná bûtinumà, paskelbtà kitiems. Todël jis sugeba, paþinæs logusà, susitaikyti su juo ir guventi pagal jo reikalavimus. Parmenidas. Jis buvo Heraklito amþininkas sukûræs visiðkai prieðingà bûsmo arba bûties teorijà. Jo atramos taðkas yra elementarus svarstymas “Kà reiðkia bûti?”. Parmenido ásitikinimu, “bûti”, grieþta ðio þodþio prasme, reiðkia bûti visada, t.y. neatsirasti ir neiðnykti. Todël visa Parmenido filosofija grindþiama labai paprastu teiginiu: jis yra, o ne bûties nëra. Ðis ið pirmo þvilgsnio tautologiðkas ir visiðkai neturiningas teiginys, ið tikrøjø suteikia Parmenidui galimybæ suformuluoti esmingiausius bûties bruoþus arba savybes. 1. Bûtis yra nejudanti ir amþina. Pasak Parmenido, jeigu bûtis nebûtø amþina, ji turëtø ið kaþko atsirasti, o tas kaþkas gali bûti tik nebûtis , kurios nëra. 2. Bûtis yra vientisa ir nedaloma. Jei bûbûtis bûtø sudaryta ið daliø, ðias dalis turëtø skirti tarpai, kurias gali bûti tik nebûtis, kurios nëra. 3. Bûtis yra màstoma ir paþini, o nebûtis, ne, nes negalima màstyti to, ko nëra. Ðie teiginiai reiðkia, kad Parmenido poþiûriu, bet koks judëjimas ir visa kintanti tikrovë tëra iliuzija. Kaip tik dël tos prieþàsties Pramenido teorija yra pirmoji mums þinoma teorija, kurià sàmoningai reikëjo ginti nuo kritikos. Tai darë Ramenido mokinys Zenonas Elëjietis, suformulavæs savo garsiasias aforijas, t.y. neiðsprendþiamus prieðyþtaravimus, kuriais turëjo bûti paneigta judëjimo ir kaitos galimybës. Pats Parmenidas “bûti’ dar tapatino su tobulu medþiagios rutuliu, taèiau akivaizdu, kad tai tëra ðalutinis jo teorijos aspektas. Kur kas svarbiau, kad jis suformulavo vadimàjà reflektuotà bûties sampratà, pagal kurià bûtis ið esmës yra ikonoðkumo kriterijø sistema ir negali tapatinami su jokiu empyrinio pasaulio daiktu. Kaip tik todël Parmenidas neretai laikomas Vakarø metafizikos pradininku. Apskritai vëlesnioji Vakarø filosofija pasuko parmenidiðkuoju keliu, taèiau tuoj po Heraklito gyvenæ filosofai mëgino bent ið dalies priderinti jo paþiûras priderinti prie Parmenido paþiûrø, todël kitas filosofijos raidos etapas ið esmës buvo mëginimas sukurti bûsmo ir tampsmo teorijø sintezæ. Būties ir tarpsmo sintezės paieškos Nors Parmenido nuostata filosofijoje tapo vyraujanti, vis dėl to vėlesni filosofai mėgino derinti jo ir Heraklito pažiūras. Pirmasis tai darė Empedoklis, perėjęs nuo monistinės prie pliuralistinės tikrovės sampratos. Tai reiškė, jog atsisakoma minties, jog yra vienas būties pradas. Empedoklio nuomone, tokie pradai 4 (Žemė, Oras, Vanduo ir Ugnis). Kiekvienas daiktas yra šių pradų junginys. O daikto kokybę lemia jų proporcija. Visi 4 pradai yra am-ini ir nesunaikinami. Taigi atitinka parmenidiškus pastovumo kriterijus. Bet iš jų sudaryti daiktai atsiranda ir išnyksta. Taigi yra kintantys. Tą pačią problemą sprendė ir Demokritas, sukūręs atomistinę tikrovės teoriją. Pagal ją, atomai – mažiausios nedalomos ir kartu amžinos dalelės, judančios nebūtyje arba tuštumoje, šitaip sudarydami kintančių daiktų įvairovę. Demokrito filosofija – ankstyvosios graikų kosmologijos viršūnė. Po jos prasidėjo naujas vad. humanistinės filosofijos etapas. Pradžia – sofistų filosofija [skliausteliuose ‘žr. praėjusių metų paskaitas’ – V.R.]. Sofistų filosofijai būdingas pažintinis ir moralinis reliatyvizmas, socialiniu požiūriu buvo destruktyvus reiškinys. Todėl natūralu, kad jį mėginta įveikti teoriškai. Šis siekis įkvepia Sokrato filosofiją. Sokrato filosofija Sokratas (469-399 m.pr.Kr) buvo sofistų amžininkas ir kartu jų priešininkas, tačiau paradoksaliai nuteistas mirti kaip pavojingas sofistas. Jo filosofija yra epochinis Vakarų filosofijos lūžis, kurio esmė – posūkis į vad. žmogaus vidujybę. Jis reiškia tai, kad Sokratas remiasi prielaida, jog teisingą žinojimą galima pasiekti tik tyrinėjant savo sielą. Todėl jo filosofija yra grindžiama vad. savižinos principu. Pamatinė Sokrato mintis ta, kad gamtos arba kosmoso tyrinėjimas yra beviltiškas ir beprasmiškas užsiėmimas. Jo manymu, visas teisingas žinojimas iš pat pradžių glūdi pačiame žmoguje. Tačiau sieloje jis egzistuoja neaiškiu ir miglotu pavidalu. Todėl filosofijos tikslas iš esmės yra tapti tokiu pažinimo metodu, kuris leistų iškelti į paviršių mūsų potencialiai turimą žinojimą. Dėl tos priežasties galima teigti, kad didžiausias Sokrato atradimas yra sielos atradimas. Šį atradimą jis padarė pirmiausiai mėgindamas teoriškai pagrįsti moralinę elgesio galimybę. Šį tikslą jis pasiekė naujai apibrėždamas dorybės sampratą. Iki Sokrato žodis agato (gr. dorybė) turėjo labai plačią reikšmę, nes juo buvo nusakomas bet koks sugebėjimas deramai atlikti savo funkciją. Sokratas susiaurino reikšmę, siedamas ją tik su žmogaus elgesio (ir pirmiausia santykio su kitais žmonėmis) kokybę. Dorybė tapo grynai moraline žmogaus charakteristika. Sugebėjimas elgtis dorai Sokrato filosofijai tampa fundamentaliu įrodymu, jog egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus siela. Taip yra todėl, kad moralinėje elgesio plotmėje žmogus iš principo gali laisvai apsispręsti, taigi, veikti kaip laisva būtybė. Pasak Sokrato, dorybė – vienintelis dalykas, kurio negalima atimti iš žmogaus prieš jo valią. Tokiu būdu Sokrato filosofijoje yra formuluojamas moralinis išminčiaus autarkijos idealas, kurio esmė – žmogaus palankumas sau kaip nepriklausomybė nuo jokių išorinių aplinkybių. Tokio idealo buvimas kartu reiškia tai, kad siela tampa žmogaus dvasinio gyvenimo branduoliu ir centru. Sielos atradimas reiškė ir tai, kas siela tampa atvira transcendentiniams matams. Ir tuo pačiu dėl tos priežasties ji gali tapti bet kokios tvarkos šaltiniu. Tai yra įmanoma, jeigu siela sugeba pažinti save. Todėl Sokrato filosofija kartu yra pirmasis mėginimas nuosekliai išplėtoti patį pažinimo metodą. Šis metodas grindžiamas garsiuoju ironijos principu ir jį sudaro 2 dalys: elentika (eleutika?) ir majeutika. Tiktai turėdama laisvą (nepriklausomą) tašką, siela gali būti pasaulio pagrindu. Šis atradimas turėjo milžinišką reikšmę socialinei ir politinei teorijai. [Nes atskyrė individą nuo asmens!] Ironijos principą Sokratas formuluoja kaip principą “Žinau, jog nieko nežinau!” Būtent šis principas lemia ir viso Sokrato metodo pobūdį. Metodo pagrindas yra pašnekesys, kuris visada vyksta pagal vieną scenarijų. [Sokratas visą gyvenimą dirbo tik vieną darbą – šnekėjosi. – V.R.] Kiekvienąkart Sokratas susidurdavo su pašnekovu, kuris užimdavo vad. nežinančiojo poziciją ir prašydavo pamokomas. Sokratas savo pašnekovui užduodavo paprastus klausimus. Toks klausinėjimas visada baigdavosi tuo, kad jo pašnekovas pats paneigdavo savo pradinius teiginius. Ir turėdavo prisipažinti nieko nežinąs. Elentinis (arba proto apvalymo) nuo klaidingo žinojimo) etapas baigdavosi 2 alternatyvomis: Sokrato pašnekovas galėdavo įsižeidęs nueiti arba priešingai kartu su Sokratu galėdavo pereiti į majeutinį (arba pozityvaus žinojimo įgijimo) etapą. Šiame etape pokalbiui vadovaudavo Sokratas, kuris sudėtingą klausimą išskaidydavo į paprastus klausimus, į kuriuos atsakyti tereikėdavo ‘ taip/ne ’ ir patys atsakymai nereikalaudavo jokio specialaus išsilavinimo. Šitaip Sokrato pašnekovas prieidavo teisingas išvadas; o tai Sokrato manymu, rodė, kad visi žmonės turi tam tikrą bendrą žinojimą. [Sokratas puikiai žinojo, kad yra protingiausias pasaulio žmogus (), bet leisdavosi ‘pamokomas’ sutikto žmogaus. – V.R.] Sokrato sąvoka ‘sielos nuodai’ reiškė, kad jei žmogaus galvoje visiškas chaosas, tai sielos luošumas. Elentinio metodo esmė – sukelti žmogui šoką, kas jis apsispręstų, ar nori gyventi savo įsivaizduojamame pasaulyje, ar mokytis (pagal Sokratą). Sokratas atlieka veidrodžio funkciją – jei žmogus šneka nesąmones, vėliau pats pamato. Sokrato etinė teorija Sokrato etikos pagrindinis klausimas yra ‘koks yra didžiausias žmogaus gyvenimo gėris ir aukščiausias to gyvenimo tikslas’? Sokrato požiūriu, vienintelis ir aukščiausias gėris yra pati dorybė, kurios turėjimas kartu yra ir laimė. Apskritai visa graikų etika gėrį tapatina su laime [tai labai svarbu politinei teorijai], todėl vadinama eudemonistine arba laimės etika. Tai, kad įvairūs mąstytojai laimę supranta savaip, nekeičia eudemonistinės etikos esmės. Kadangi Sokratui dorybė yra ir gėris, ir priemonė gėriui siekti (ne visi taip manė), tai natūralu, kad Sokratas privalo apibrėžti pačią dorybę. Tai darydamas jis ‘užprogramavo’ dar vieną senovės graikų etikos tendenciją – intelektualizmą. Šio intelektualizmo esmė, tai Sokrato teiginys, jog ‘dorybė yra žinojimas’. Pasak Sokrato, blogis randasi tiki iš nežinojimo, kad yra teisinga. Šio teiginio vėlesnė ir pirmiausia krikščioniška etika nepripažįsta ir laiko jį klaidingu. Aišku, kalbėdamas apie žinojimą, Sokratas turi omenyje filosofinį ir moralinį žinojimą, kuris keičia žmogaus asmenį. Vis dėlto ši išlyga tik sušvelnina jo intelektualizmą. [Sokratas pats nežinojo, kas yra valios konfliktas. Valios esmė – rinktis veiksmą neturint pakankamai informacijos.] Iš Sokrato teiginio, kad dorybė yra žinojimas, plaukia ir vad. dorybės vieningumo tezė. Pagal Sokratą, dorybė yra konkretūs vieno ir to paties žinojimo taikymo atvejai. Taigi, pvz. drąsa yra žinojimas, ko reikia bijoti; teisingumas – žinojimas kas kam priklauso ir t.t. Ši tezė reiškia tai, kad žmogus turi arba visas dorybes, arba neturi jokių. Centrinis žinojimo vaidmuo čia reiškia tai, kad moralinę vertę turi tik žinojimu grindžiami, t.y. reflektuoti veiksmai. Dorybės vieningumo koncepcija ura visos Vakarų etikos pagrindas iki pat Naujausiųjų Laikų. [Pagal šią teoriją Aristotelis skiria drąsą nuo bailumo ir nutrūktgalviškumo. Tai būtų tas pats, kai peteliškės skuba į laužą pasišildyti – tai būtų drąsa.] Moralumas ir nuoširdumas yra skirtingi dalykai. Drąsus negali būti, jei nesi išmintingas! Nors Sokrato filosofija yra visais atžvilgiais didinga, tačiau ji vis dėlto galutinai neišsprendžia sofistikos įveikimo problemos. Tam, kad filosofija (ir ypač etika) turėtų kokį nors poveikį, ji privalo pagrįsti savo teiginius kaip visuotinai reikšmingas tiesas. Sokratas atranda, kad teisingai save pažįstanti siela gali būti harmoninga ir didinti pasaulyje tvarką. Tačiau kartu tokia filosofija dar yra pernelyg individualaus pobūdžio. Teiginio, kad kiekvienam iš mūsų yra teisingo žinojimo užuomazgos, kurias reikia pačiam išsikelti į sąmonės paviršių, akivaizdžiai nepakanka jau vien todėl, kad tokiu savęs tyrinėjimu užsiima tik nedaugelis žmonių. Kitaip sakant, pati siela dar stokoja to objektyvumo, kuris leistų jos tiesoms suteikti visuotinumo rangą. Moralinėms normoms paklūstama, jeigu jos laikomos objektyviomis ir visuotinomis. Todėl po Sokrato filosofijai iškilo naujas uždavinys – idealiai restauruoti sofistų sugriautą cosmos ir jo tvarką. Šio uždavinio ėmėsi Sokrato mokinys Platonas, sukūręs visa apimančią idealistinę filosofiją. Platono filosofija iškelia klausimą, ką atspindi pažinimas analizuojant Sokrato filosofiją. Teisingo pažinimo skiriamasis bruožas - pastovumas ir nekintamumas. Platonas daro išvadą, kad tikrovė nėra kintamų daiktų pasaulis. Platonas šią tikrovę skirsto į dvi rūšis: 1. Tikrovę, kurią pajaučiame pojūčiais. 2. Tikrovė, kuri pojučiais neprieinama, bet išvystoma protu, (grynuoju mąstymu). Platonas tai vadina idėjų pasauliu , ir kuria teoriją, kuri yra visos jo filosofijos pagrindas. Platono įsitikinimu, idėjų pasaulis reprezentuoja būtį. Palyginti su idėjų pasauliu tikrovė yra iliuziška (eliumeriška). Pasak Platono, idėjų pasaulis yra amžinas ir nekintamas, o pačios idėjos yra tobuli provaizdžiai (įvaizdžiai) arba archetipai. Tuo tarpu kintantys daiktai yra tik blyškūs atspindžiai, kurie yra kažkas, kas kybo tarp grynosios būties ir grynosios nebūties. Analizuodamas idėjų pasaulio struktūrą, Platonas nurodo, kad idėjos sudaro tam tikrą hierarchiją nuo konkrečių daiktų idėjų iki pačių bendriausių ir todėl tobuliausių idėjų. Idėjų hierarchijos viršūnėje yra vienio arba gėrio idėja, kuri yra anapus bet kokios būties ir bet kokio pažinimo. Vienio idėja net negali būti apibūdinta kaip egzistavimas, tačiau ji yra bet kokios būties pagrindas ir šaltinis. Analizuodamas idėjų pasaulį ir taikydamas, Platonas teigia, kad archimeriškas daiktiškas pasaulis egzistuoja tik todėl, kad jis paslaptingu būdu dalyvauja idėjoje. Šitaip bendrais bruožais atrodo Platono idėjų teorija. Platono politinė teorija negalima be jo idėjų teorijos Platono pažinimo teorija Kadangi Platono būties teorija yra radikaliai naujas filosofinis projektas, tai neišvengiamai Platonas netradiciškai žvelgė ir į pažinimo problemą. Jo sukurta pažinimo teorija vadinama anamnezės arba atsiminimo teorija. Pagal šią teoriją visas žmogaus pažinimas yra atsiminimas: iki susijungdamos su kūnais, sielos gyvenos idėjų pasaulyje ir galėjo tiesiogiai stebėti idėjas. Būnant kūne, tas žinojimas pamirštamas, tačiau žmogui susiduriant su su daiktais, kurie šiek tiek primena idėjas ,sieloje gimsta miglotas idėjų pasaulio prisiminimas. Kaikuriems žmonėms, tai yra filosofams, jis tampa paskata siekti pažinimo. Taigi, Platonas čia formuluoja aprioristinę ir racionalistinę pažinimo teoriją. Pagal ją žmogaus pažinimas iš esmės nepriklauso nuo patyrimo, nes visas mūsų žinojimas yra duotas iš anksto ir mums gyvenant tėra aktualizuojamas, t.y. aprioristinės pažinimo sampratos esmė. Platono racionalizmas - (žiūrėti praeito kurso paskaitas) Savaime suprantama, kad tokia pažinimo teorija verčia Platoną nuvertinti juslinį pažinimą. Todėl jis tampa pirmuoju mąstytuoju, griežtai skiriančiu žinojimą nuo nuomonės. Jusliniu patyrimu grindžiamas žinojimas yra kintamas, o tai yra nuomonės požymis, tuo tarpu protinis pažinimas, susijęs su nekintamų idėjų pasaulio tyrinėjimu, yra pastovus ir tik jis vertas tikro žinojimo vardo. Pripažindamas tik protinį ir racionalų žinojimą, Platonas skiria dvi rušis: 1) Diskursyvų ir 2) Intuityvų. Diskursyvus žinojimas - žinojimas, pasiekiamas nuoseklaus loginio samprotavimo keliu. Intuityvus žinojimas - remiasi tiesiogine intelektika. Daikto esmės įrodymu. Tokia pažinimo klasifikacija Platoną daro vadinamuoju hipotetinio dedukcinio pažinimo metodo kūrėju ( paskaitos). Su šiuo metodu susijusi ir Platono mokslo klasifikacija pagal tobulumą. Mokslo tobulumo kriterijus yra jo nepriklausomybė nuo juslinės patirties, todėl netobuliausiu mokslu Platonas laiko gamtos mokslus arba fiziką, tobulesniu - matematika, tobuliausiu - filosofiją arba dialektiką, kuri pasak Platono operuoja grynosiomis, nuo bet kokių jusliškumo paslaugų išgrynintomis sąvokomis. Platono sielos teorija Platono sielos teorija yra glaudžiai susijusi su jo būties teorija. Faktiškai Platonas kuria pirmąją visapusiškai išplėtotą sielos teoriją ir iki jo iš esmės egzistavo tik dvi sielos sampratos: 1) liaudies religijoje gyvuojanti sielos kaip savarankiškos dvasinės būtybės arba demoso vaizdinys. 2) materialistinė- filosofinė, teigianti, jog siela yra medžiaginis darinys, suįrantis žmogui mirštant. Pagal Platoną, siela yra savarankiškai egzistuojantis tikrovės pradas, kurio buvimą galima pagrįsti teoriškai. Sielos egzistavimą įrodo tai, kad ji apsireiškia tikrovėje kaip 3 veikimo principai; 1) Siela pirmiausiai yra gyvybės principas. Gyvybę Platonas tapatina su daikto sugebėjimu judėti savaime, taigi siela kaip gyvybės principas pirmiausiai yra savijudos principas.2) Antrasis sielą apibrėžiantis principas yra tas, kad siela turi savarankišką, nepriklausomą nuo kūno, pažinimo galią. Šis principas nuosekliai išplaikia iš Platono Anamnizės teorijos. 3) Trečias sielos principas - kad ji veikia kaip bemirtiškumo principas. Pasak Platono, žmogus iš principo negali susitaikyti su visišku savo išnykimu. Jo kūnas yra akivaizdžiai nykstantis pradas, todėl žmoguje turi būti ir bemirtiškumo pradas, t.y. nemirtinga siela. Šitaip apibrėždamas sielos egzistavimo galimybę, Platonas pateikia tai, ką galima pavadinti struktūrine sielos teorija. Pagal ją, siela yra sudėtingas darinys, kurį sudaro 3 dalys arba sielos I dalis: geidžiančiojo arba trokštančiojo siela, kurios paskirtis yra dauginimasis ir maitinimąsis. Tokią sielą turi ir augalai. II dalis: tai mirštančioji arba impulsyvioji dalis, kurią iš esmė galima tapatinti su aukščiausiomis juslinėmis funkcijomis, kurias turi gyvūnai. III dalis - pati tobuliausia ir dažniausia yra protingoji siela, kurią turi tik žmogus. O jai būdinga galia, sugebėjimas mąstyti, t.y. ir nemirtinga. Šis sielos įrodymas yra visos Platono antropologijos pagrindas . Platono mokymo apie žmogų akivaizdžiausiai atsiskleidžia, kai jis aiškina sielos savybes ir ypač jos santykį su kūnu. Pasak Platono, kitaip negu kūnas, siela yra nemateriali ir nedaloma. Antras jos bruožas: siela yra amžina. 3 bruožas: buvimas kūne yra nenatūrali ir skausminga sielos būsena. Paties Platono žodžiais tariant , kūnas yra sielos kalėjimas ir kapas. Tokiu būdu visą Platono mokymą apie žmogų galima suvesti į teiginį, jog žmogus yra žmogaus siela. Suformulavęs šį teiginį Platonas tampa vadinamosios spiritualizmo doktrinos kūrėjas. Spiritualizmas - doktrina pripažįstanti tik dvasinį žmogaus pradą. Iš Platono teiginio, kad kūnas yra sielos kalėjimas, nuosekliai išplaukia Platono etika ir kaip jos dalis - politinė teorija. Pasak Platono galutinis ir aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra išlaisvinti sielą, o tai įmanomas padaryti tik einant ilgu ir sunkiu pažinimo ir moralinio tobulėjimo keliu. Šis kelias prieinamas tik išminčiams arba filosofams, todėl filosofiją Platonas apibūdina kaip meną numirti. Platonas savo etikoje išlaiko 2 pagrindines Sokrato nuostatas: 1) Eudemonizmą 2) Intelektualizmą Tai reiškia, kad Platonas tiki, jog žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kurią jis tapatina su gėriu. Tačiau Platono filosofijoje gėris ,kurio turi siekti žmogus yra grynai transcendentali anapus būties ir pažinimo esanti gėrio idėja. Tai reiškia, kad Platonas atsisako minties, jog žmogaus gyvenimo tikslo galima ieškoti šiame pasaulyje. Šis tikslas yra gėrio idėjos kontempliavimas arba susivienijimas su pačiu gėriu. Kiekvienam gyvenančiam šiame pasaulyje galima tik ruoštis. Tas ruošimasis vyksta puoselėjant dorybes, kurios yra gėrio pasiekimo sąlyga, todėl Platonas iš esmės pertvarko Sokratiškąją dorybės sampratą ir dorybės netapatina vien su žinojimu. Dorybę jis apibrėžia kaip sielos davimą, tvarką ir harmoniją, t.y. kaip harmoningos sielos veikimą. Pasak Platono, kiekviena sielos dalis turi ją atitinkančią dorybę, todėl geidžiančios sielos dorybė yra saikingumas. Impulsyviosios sielos dorybė - drąsa. Protingosios sielos - išmintis. Kadangi Platonas taip pat remiasi Sokratiškąja dorybės vieningumo teze, jis įveda dar vieną harmonizuojančią sielos dorybę, kurią vadina teisingumu. Tokiu būdu gimsta klasikine tapusi 4 prigimtinių arba pilietinių dorybių teorija, kuri iki pat XVIIa. Išliko klaisikinės etikos pagrindu. Krikščioniškoji etika šią teoriją dar papildė 3 teologinėmis ir antgamtinėmis dorybėmis. Platono meilės teorija Ši teorija yra pirmasis mėginimas paaiškinti meilės ištakas, jos pakopas ir galutinį tikslą. Pasak Platono, meilė atsiranda dėl išorinio sukrėtimo, kuris įvyksta suvokus atskiro žmogaus kūno grožį. Tokia meilė yra pirmoji meilės pakopa, kuri mylintįjį įkvepia gražiems žodžiams. Ši pakopa praeinama, kai išmokstama mylėti visų kūnų grožį. Antroji pakopa – tai meilė sielos grožiui, kuri įkvepia gražiems poelgiams. Trečioji pakopa – meilė pažinimo grožiui. Jai esant galima vad. produktyvi veikla, kurią Platonas supranta kaip sugebėjimą atlikti visuomeniškai reikšmingus darbus. Tokia veikla gali būti meninė kūryba, pedagoginis darbas, taip pat politinė veikla. Aukščiausia meilės pakopa – tai meilė grožiui apskritai, kuri pasireiškia atsiradus sugebėjimui kontempliuoti pačią grožio idėją. Platono meilės filosofijos savitumas yra tai, kad šioje pakopoje meilė užsibaigia at prasme, kad ji neturi kur veržtis toliau. Platono meilės filosofija yra jo etikos filosofijos branduolys, rodantis aiškiai transcendentinį arba nešįpasaulinį jo etikos pobūdį. Šiuo atžvilgiu Platono etiką galima laikyti grynai idealistine ir heroiška. Platono etikos reikalavimai yra elitariniai, nes iš principo tokios etikos normų gali laikytis tik nedidelis išrinktųjų žmonių ratas. Vis dėlto būtent ši filosofija yra Platono politinės filosofijos pagrindas. Pati politinė filosofija yra net nesavarankiška, nes ji tėra Platono etikos dalis ir subordinuota šios etikos principams. Etikos reikšmė Platono politinei filosofijai yra ta, kad būtent etika pateikia optimaliai politinės santvarkos matus. Kitaip sakant, Platonas nuosekliai realizuoja principą, kad polis yra ‘didelis žmogus’. [Komentaras: Meilė nėra jausmas, tai tam tikro santykio tipas, savotiška trauka tarp žmonių, kurią lemia jos motyvai. Meilės filosofijos funkcija yra atpažinti: *Draugystė ir meilė galima tik tarp lygių (todėl tik tarp vyrų); *Meilė visų pirma yra jėga, ji pakelia žmogų. Tai ką mes vadiname meile nėra savaime duota. Meilė negali remtis idealistinėmis intencijomis; *Grožio suvokimas yra ypatinga žmogaus sąmonei dimensija. Meilė – tai laisvė nuo vartotojiško pobūdžio; *Vienas svarbiausių politinių klausimų – socialinės tvarkos klausimas, kurio negalima išpešti iš niekur. Todėl Platonas socialinę tvarką modeliuoja pagal savo tobulo žmogaus gyvenimą. Valstybei pateisinimas – ji turi sudaryti sąlygas žmonėms realizuoti visas 4 meilės pakopas ir sukurti tobulą socialinę santvarką. Kiekvienas valstybėje turi užimti atitinkamą vietą pagal savo sielos būseną, kokybę; *Valdymo esmė – kaip sukurti tokią socialinę tvarką, kad būtų galima išrikiuoti žmones pagal schemą (trinarę).] Poperis kaltina Platoną, vadina jį totalitarizmo pradininku. Tačiau griežta tvarka yra paremta dvasine hierarchija, todėl yra tolima totalitarizmui, kuriame taip pat būdinga griežta tvarka. Aristotelio filosofija Aristotelio filosofija yra mėginimas pašalinti tai, ką Aristotelis vadino Platono filosofijos trūkumais. Aristotelio įsitikinimu, Platono filosofija pirmiausiai turėjo sukelti neišsprendžiamus prieštaravimus nagrinėjant klausimą, koks santykis tarp idėjų pasaulio ir laikino daiktų pasaulio. Iš Platono filosofijos lieka neaišku, ar kiekvienas daiktas turi jį atitinkančią idėją, ar priešingai, visus tam tikros rūšies daiktus atitinka viena bendra jų idėja. Kitas Platono filosofijos trūkumas buvo statiškas joje piešiamas būties paveikslas. Jame nejudrus ir nekintantis idėjų pasaulis priešpastatomas kintančių daiktų idėjai. Tačiau tai neleidžia racionaliai suprasti ir paaiškinti šio pasaulio tapsmo, t.y. daiktų atsiradimo ir išnykimo. Spręsdamas šias problemas Aristotelis pasirinko strategiją, kurios esmė – neatsisakyti Platono idėjų sampratos ir tuo pat metu idėjas priartinti prie empirinės tikrovės. Tai panėkiama idėjų perkeliant į patį daiktą. Ši Aristotelio nuostata realizuota jo būties teorijoje. Pasak Aristotelio, mes negalime tiesiogiai pažinti pačios būties, tačiau galime negrinėti empiriškai egzistuojančių daiktų esmę. Tokiu būdu Aristoteliui esmė yra būties reprezentantas daikte. Pasak Aristotelio, esmė yra tai, kas laiduoja daikto tapatumą. Todėl esmė yra tikrasis pažinimo objektas. Aristotelis skiria dvi esmės rūšis: 1.pirminę ir 2. antrinę. Pirminė – tai realiai egzistuojantis konkretus daiktas. Tokius realiai egzistuojančius konkrečius daiktus Aristotelis vadina substancijomis. Substancija yra tai, kas egzistuoja iš savęs ir savaime be kitų substancijų paramos. Vis dėlto nors pirminės substancijos arba esmės egzistuoja realiai, jos yra nepažinios ir jų negalima mąstyti. Apie konkretų daiktą galima pasakyti tik tiek, kad jis yra ‘štai tai’. Todėl pagal Aristotelį, egzistuoja ir antrinės, t.y. rūšinės ir gimininės daiktų esmės, kurios ir yra pažinios bei apibrėžiamos sąvokomis. Aristotelio esmių filosofija yra reikšminga tuo, kad joje pirmą kartą yra atskiriami substanciniai arba esminiai ir akcidentiniai arba antriniai daikto požymiai.Todėl ši filosofija tampa ir Aristotelio daikto filosofijos pagrindu. [Komentaras: Pasaulis turi ir tikrovės elementų. Daiktas pasirodo iliuzijomis, tačiau pats savaime nėra iliuzija. Pavidalas nedaro žmogaus žmogumi, egzistuoja jo esmė (antrinė).] Aristotelio daikto teorija Analizuodamas daikto prigimtį, Aristotelis analizuoja daikto atsiradimą lemiantis priežastis. Todėl ši filosofija vad. 4 priežasčių filosofija. Vis dėlto šios filosofijos pamatas yra tam tikras bendras daikto struktūros supratimas. Pagal Aristotelį, kiekvienas daiktas yra sudarytas iš materijos ir formos. Forma Platono teorijoje yra tas pat kaip Platono idėja, todėl ji yra daikto apibrėžtumo principas. Forma sutampa su antrine esme. Materija yra chaotiškumo arba neapibrėžtumo principas, kuris nelemia daikto netobulumą. Daiktas atsiranda formai įpavidalinant materiją. Aiškindamas formos ir materijos santykį, Aristotelis noriai naudojasi granito luito ir iš jo padarytos skulptūros vaizdiniu. Amorfiškas granito luitas reprezentuoja materijos, o pati skulptūra – formos principą. Pasak Aristotelio, daiktas yra neatskiriama materijos ir formos vienovė. Formą ir materiją galima atskirti tik abstrakčiai analizuojant daiktą, tačiau iš tikrųjų jei vienas nuo kito atskirai neegzistuoja. Šis vienovės principas vad. hilemorfizmo principu. Aristotelis operuoja formos ir materijos sąvokomis ir savo 4 priežasčių filosofijoje. Daikto buvimą lemia 4 priežastys: 1.Materialioji priežastis – ji sutampa su materija ir reiškia tai, kad daiktas turi būti iš kažko padarytas. 2.Formalioji priežastis – tai formalus daikto tapatumo principas ir jis sutampa su forma. 3.Veikiančioji priežastis – tai išorinės daikto egzistavimo sąlygos, leidžiančios jam būti. Tai ta pati forma. 4.Tikslo priežastis yra prigimtinis daikto tikslas, kuris realizuojamas daikto tapsme. Ši priežastis taip pat sutampa su forma. (3 ir 4 – dinaminiai principai). Tokiu būdu šioje filosofijoje 4 daikto buvimo priežastys susideda į dvi, tačiau jas yra labai svarbu skirti analitiškai. Šią 4 priežasčių filosofiją Aristotelis papildo 3 energetinėmis sąvokomis, leidžiančiomis aprašyti pačią daikto tapsmo dinamiką. Šios sąvokos yra: 1.potencija, 2.energija, 3.entelechija. Potencijos sąvoka yra nusakoma principinė daikto galimybė būti. Energijos sąvoka yra nusakoma daikto prigimties realizavimo mastas arba laipsnis. Entelechijos sąvoka – tobula energetinė daikto būsena, kai ji visiškai realizuoja savo prigimtį. [Komentaras: Gilė yra ąžuolo potencija. Energija nusako proceso sąvoką, kaip gilė tampa ąžuolu. Entelechija: joks daiktas nėra duotybė, jis gali egzistuoti tiek, kiek jis gali peržengti pats save. Mes tampame kažkuo todėl, kad to nikiame (reikia???).] Bendroji Aristotelio būties teorija yra taikoma ne tik aiškinant kosmosą, bet ir žmogų. Tai tiesiogiai atsispindi jo sielos teorijoje. Pagal Aristotelį, siela yra organinio kūno forma. Tai reiškia, kad čia taip pat galioja hilemorfizmo principas. Žmogaus kūnas ir siela sudaro neišardoma vienovę, nors Aristotelis savo teorijoje skiria vadinamąją protingąją sielą arba aktyvųjį protą kaip nemirtingą žmoguas pradą. Ta aplinkybė, kad Aristotelis atsisako platoniškojo spiritualizmo turi lemiamos reikšmės jo etikos ir politikos teorijoje. Aristotelio etika. Aristotelio etika nuo platoniškosios pirmiausia skiriasi tuo, kad jai būdingas savotiškas realizmas, pasireiškiantis noras atsižvelgti į žmogaus prigimties galimybes. Kiatip sakant, šioje etikoje yra atsižvelgiama ir į kūno vaidmenį žmoguas gyvenime. Būtent todėl nagrinėdamas tradicinės etikos klausimus, kas yra gėris, dorybė ar laimė, Aristotelis juos mėgina susieti su žmogui tenkamais ir jo vertais gyvenimo būdais. Kaip ir visi graikai, Aristotelis yra eudemonistas, t.y. gyveno tikslu laiko laimę. Gėris yra laimės sąlyga, bet jis yra pasiekiamas tik žmogui realizuojant savo prigimtį. Tobulas savo prigimties realizavimas šiame pasaulyje yra gyvenimas pagal, prigimtį, tai reiškia, kad žmogus privalo elgtis atitinkamu būdu. Pasak Aristotelio, žmoguas prigimtis yra protinga, todėl tobuliausia žmogaus veiklos forma yra mąstymas. Remdmamasis tuo Aristotelis kalba apie vadinamąjį teorinį gyvenimą., kuris yra tobuliausias žmogaus egzistavime. Šio gyvenimo esmė yra dieviškųjų dalykų kontenpliavimas, leidžiantis taip gyvenančiam žmogui priartėti prie amžinybės. Taigi aukščiausia teorinio gyvenimo sankcija yra ta, kad tai priemonė įgyti bent jau dalinį nemirtingumą. Tačiau Aristotelis būdamas realistas pripažįstąs ir vadinamąjį praktinį gyvenimą, t.y socialinę ir politinę veiklą. Taip yra todėl, kad jios įvertina tą aplinkybę, kad teorinis gyvenimas yra prieinamas tik nedaugeliui, todėl antuoju pagal vertingumą gyvenimo būdu laiko praktinį gyvenimą. Šis gyvenimas - gyvenimas politinėje bendruomenėje taip pat priartinantis prie nemirtingumo. Nagrinėdamas dorybę, Aristotelis atitinkamai skirstė teorines ir praktines dorybes, t.y. jis skitstė dorybes į protą arab diznoetines ir charakterio arba etikos dorybes. Protom arba diznoetinės dorybės taip pat skirstomos į dar dvi grupes, priklausomai nuo to, kaip ir kur naudojamas protas. Vienu atveju protas tarnauja tik tikrovės pažinimui ir jos nekeičia. Taigi pastoviosios proto dorybės yra trys : 1. Protas siauraja to žodžio prasme arab sugebėjimas mąstyti pirmuosius principus. 2. Žinojimas kaip mokslas, t.y. iš pirmųjų principų išvesti visą žinojimą. 3. išmintis, kurią pats Aristotelis apibūdina sugebėjimą pasirinkti, kas yra geriausia. Aktyviosios proto dorybės , kurios pasireiškia, kai žmogus veikia aplinką yra dvi, Vadinamoji darymo dorybė ir praktinės arba veiksmo dorybė. Nagrinėdamas etines charakterio dorybes, Aristotelis jas apibrėžia visais kitais ir dorybe vadina sugebėjimą laikytis vidurio tarp dviejų kraštutinumų; tokių dorybiį jis nurodo vienuolika : dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir švaistiškumo. Iš visų charakterio dorybiį pačia svarbiausia Aristotelis laiko teisingumą, nes ši dorybė yra pati svarbiausia norint išlaikyti bendruomenės vientisumą. Vis dėlto Aristotelio etika nėra tokia realistiška kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nekalbant jau apie akivaizdžius sunkumus, kuriuos kelia teorinis gyvenimas, nėra lengva įgyvendinta ir praktinio gyvenimo idealo. Aristotelio etikos tikslas yra vadinamasis dorybigas žmogus, kuris savaime yra ir pavyzdingas valstybės pilietis. Tokiu būdu valstybės paskirtis ir tikslas yra sudaryti sąlygas puoselėti dorybę ir auklėti gerus piliečius, bet, antra vertus, be tokių piliečių neįmanoma įgyvendinti geriausios valstybės vizijos. Būtent šis uždaras ratas tam tikra prasme lemia ir Aristotelio etikos trūkumus. Didžiausias iš jų yra tas, kad dorybingas gyvenimas susiejamas su daugybe konkrečių sąlygų. Tam, kad žmogus galėtų būti laimingas, jis privalo turėti saikingą turtą, gerą sveikatą, draugų ir t.t.. Visa tai pernelyg trapūs dalykai. Tokiu būdu Aristotelio filosofijos ( ypač praktinio gyvenimo) didelis keblumas yra tas, jog joje etinis ir politinis gyvenimas yra pernelyg susipynę, ir todėl Aristotelis negali išplėtoti nei nuoseklios etikos, nei valstybės teorijos, kuriai buvo lemta daryti tuk netiesioginę, nors ir milžinišką įtaką tolesniai Vakarų politinės minties raidai. Krikščioniškoji filosofija. Krikščioniškoji filosofija formavosi labai ilgai. Krikščioniškoji filosofija Antikos laikais truko kelis šimtmečius. Paskutinis Antikos laikotarpis buvo konkurecinis laikotarpis tarp krikščioniškosios ir pagoniškosios filosofijos. Pagoniškoji filosofijos mintis rodo tai, kad pagoniškoji pasaulėžiūra išsissėmė. Krikščioniškoji filosofija remiasi Kristaus mokym, tačiau tačiau jis nieko nesako, kai reikia spręsti realias problemas. Naujas dalykas - Kristaus įsikūnijimo paradoksas. Krikščioniškoji meilės samprata taip pat naujas dalykas (meilės visiems žmonėms idėja), pagaliau asmenybinė Dievo samprata. Visi šie dalykai buvo neišspręsti, todėl tam reikėjo nemažai laiko. Krikščioniškos tiesos pačios savaime nėra akivaizdžios. Kitas klausimas - kūno ir sielos santykis. Ar turi teisę egzistuoti krikščioniškoji filosofija? Tikras krikðèionis turi eiti Kristaus mokymu, vietoj to, kad filosofuotø kaip reikia gyventi. Atsiranda tikëjimo ir þinojimo santykio problema. Rytø krikðèioniai tikëjo, kad visas tikëjimo tiesas galima pagrásti protu. Tartarjanas (160-220) iðsako tris teiginius: 1. Filosofija yra negalima, nes þmogaus protas negali suvokti apreiðkimo tiesos. 2. Filosofija nereikalinga, nes visa tiesa jau duota prieð gyvenimà (predestinacija). 3. Filosofija þalinga, nes svarstymai yra pragaiðtingi ir veda sielà á praþûtá. Kristus numirë, mes tikime tuo, nors tai neámanoma. Kristus prisikëlë ið numirusiøjø..... Jei kalbame apie tikëjimo ir þinojimo santyká, èia pamatome skirtumà..... Tikëjimas yra valios aktas. Tikëjimo paslaptis - Ðv. Trejybës dogma. Trys fundamentalûs pasaulio modeliai: 1. Pasaulis yra dievo kûrinys;2. Pasaulis yra proto kûrinys (Platono fil.); 3. Pasaulis yra aistros kûrinys (Senovës graikai); Krikðèioniðka kultûra radikaliai skiriasi nuo pagoniðkosios, nes jà sudarë du elementai - Judëjiðkasis ir graikiðkasis. Galenas: “Mes br. Negalime suvokti to, kad Dievas kuria pasaulá ið idëjø ir materijos (pvz: kad asilà paverstø muse) Ðvento Augustino filosofija (354-430) Ðv. Augustinas - vienas reikðmingiausiø màstytojø, jo reikðmë dvejopa: 1. Augustino filosofija ið esmës yra ne kas kita kaip bûsimos viduramþiø mokyklos filosofija ir nubrëþia daugelá jos krypèiø. 2. Augustinas buvo pats pagrindinis autoritetas Vakarams dël pagonybës þinojimo. Augustinas gimë Ð.Afrikoje pagonio tëvo ir krikðèionës motinos aplinkoje. Atiduotas á mokylà, nutolo nuo krikðèionybës mokëjimo ir pasinërë á gyvenimo malonumus. Persikëlë á Italijà, kur tapo retorikos profesoriumi. Nepaisant malonumø pomëgiø, jis neiðsiþadëjo dvasiniø interesø. Galingos sektos rimtai konkuravo su krikðèionybe. Vis dël to jis, bûdamas gilaus ir kritiðko proto, nebuvo patenkintas sektantø poþiûriu. Todël atsivertë á krikðèionybæ,. Griþæs á Ð.Afrikà, tapo Hipono vyskupu bei kûrë veikalus triuðkinanèius eretikus. Pirmasis sukûrë þinomà Istorijos Filosofijà. Augustino paþinimo teorija Augustinas sukûrë paþinimo teorijà, kurios esmæ iðsako teiginys: “Noriu paþinti Dievà ir sielà, nieko daugiau”. Materialus dievo sukurtas pasaulis egzistuoja realiai ir visi já patiriame juslëmis (pojûèiais). Pats savaime pojûtinis pasaulio vaizdas yra teisingas, taèiau tuo pat metu jis yra ir paþinimo klaidø ðaltinis. Taip yra todël, kad protas, darantis iðvadas jutiminio paþinimo pagrindu, klysta. Todël remdamasis ðio pojûèio savybe klaidina, Augustinas daro iðvadà, kad iðorinio pasaulio paþinimas, neturi jokiø patikimø garantijø ir tas pasaulis negali bûti paþinimo objektu. Todël vienas ið dviejø atraminiø paþinimo taðkø yra siela, ið kurios paþinimo galima prieiti pasaulio paþinimà, tai reiðkia, kad mes galime patirti patys sielos egzistavimà. Ðis faktas yra atrandamas per abejonæ. Taip yra todël, kad paþindami mes galime klysti dël visø dalykø, net dël paèios sielos. Taèiau tai, tai kad mes abejojeme paþinimu rodo, jog mes màstome. Kadangi yra màstymas, turi bûti ir kas màsto,, vadinasi turi egzistuoti siela kaip màstantis subjektas. Taèiau pats savaime sielos egzistavimo faktas pats savaime dar negarantuoja , kad siekai pavyks paþinti tiek sanve, tiek iðoriná pasaulá. Todël iðlyla klausimas : Kokiomis sàlygomis yra ámanomas teisingas paþinimas ir kas yra to paþinimo garantas? Bûtent taip antruoju paþinimo atramos taðku tampa Dievas. Dievo, kaip paþinimo garanto klausiame tikëjimo ir þinojimo klausimo kontekste. Jø santykiø formuluotë yra tokia : Tikiu, kad suprasèiaui, tai reiðkia, galutinis paþinimo tikslas yra racionalus tikëjimo tiesø paaiðkinimas, taèiau toks racionalus supratimasneámanomas be paties tikëjimo. Bûtent èia atsiranda Augustino malonës ir tikëjimo diktrina. Tikëjimo tiesos skiriasi nuo proto tiesø tuo, kad vienu atþvilgiu esame laisvi, o kitu ne. Augustino teorijoje tiesa, kurios atþvilgiu reikia laisvai apsispræsti, yra Dievas. Ðis apsisprendimas yta laisvo tikëjimo aktas, taèiau tikëjimà þmogui duoda tik Dievo malonë ir jis nuo paties þmoguas visiðkai nepriklauso. Ðis milþiniðkas paradoksas yra savotiðka aðis, apie kurià suklasi visa Augustino filosofija. Augustino požiūriu, Dievas dalyvauja žmogaus prote kaip pati tiesa. Veikiant dieviškajai šviesai, protui tampa akivaizdžios kai kurios tiesos: matematinės – loginės ir dekalogo įsakymai. Todėl Augustino pažinimo filosofija paprastai vad. apšviestos arba iliuminacijos filosofija. Kertinis teiginys: teisingą pažinimą laiduoja tiesioginė Dievo patirtis. Šiuo požiūriu Augustinas yra vad. egzistencinio Dievo supratimo vienas ryškiausių atstovų. [Komentaras: žmogiškasis pažinimas turi turėti atramos tašką: tai Dievas.] Šv. Augustino būties teorija Augustino būties teorijoje siekiama pabrėžti radikalų Dievo ir pasaulio skirtumą, todėl Augustino požiūriu pasaulis yra absoliučios Dievo valios rezultatas it yra nuolatos iš naujo perkuriamas Dievo valia. Jei Dievas nustotų kurti pasaulį, tai jis išnyktų akimirksniu [tuo Augustinas skiriasi nuo krikščioniško požiūrio]. Nagrinėdamas būties klausimą, šv. Augustinas Dievą sutapatina ne būtimi ir formuluoja tai teiginiu, jog Dievas yra pati būtis, tuo tarpu visi sukurti daiktai nėra sukurti, o tik turi būtį (galininko linksnis). Lygiai taip pat šv. Augustinas Dievą tapatina su gėriu. Tuo tarpu kūrinija yra gera tiek, kiek ji dalyvauja dieviškajame gėryje. Šis principinis klausimas tarp Krikščionybės ir gnosticizmo, Augustino dėka, Krikščionybėje galutinai įtvirtintas požiūris, kad Dievo sukurtas pasaulis yra metafiziškai geras, o blogis yra tik gėrio trūkumas, todėl jis nėra savarankiškas metafizinės tikrovės pradas, o yra kaip moralinis blogis. Šis blogis kyla iš to, kad dėl Dievo suteiktos žmogui laisvos valios, žmonija padarė gimtąją nuodėmę ir todėl nebesugeba teisingai naudotis savo valia. Klaidingas valios naudojimas reiškia tai, kad žmogus sugeba ardyti Dievo nustatytą prigimtinę pasaulio tvarką. [Komentaras: Blogis: 1.metafizinis; 2.fizinis; 3.moralinis.] Šv. Augustino sielos teorija Augustinas buvo ir didis psichologas, sukūręs labai originalią sielos teoriją. Šios filosofijos modelis yra Švenčiausiosios Trejybės vaizdinys. Šio modelio principas Augustino formuluojamas taip: mes esame, mes žinome, kad esame ir mes mylime šitą savo buvimą ir žinojimą. Augustino sielos filosofija yra grynai spiritualistinė, plėtojama platoniškąja prasme. Tai reiškia, kad Augustinas pripažįsta, jos siela yra nemateriali, nemirtinga, nedaloma ir gali veikti be kūno pagalbos. Todėl Augustinas savo filosofijoje nurodo 3 sielos galias, kurios yra modeliuojamos pagal minėtą Švč. Trejybės veikimo principą. I-oji galia yra atmintis, kuri savitai reprezentuoja grynąjį buvimą, kuris būdingas Dievui Tėvui. II-oji galia – intelektas, įkūnijantis savižinos principą ir siejamas su Kristumi. III-oji galia – valia arba meilė, reiškianti pirmųjų dviejų galių sintezę ir reprezentuojanti Šventosios Dvasios veikimą. Taigi, Augustino psichologija yra voliuntaristinė, kurioje tobuliausia sielos galia yra valia, o kartu ši sielos filosofija yra pirmasis mėginimas pareiti nuo substancinės sielos sampratos prie funkcinės. [Komentaras: Augustinas nuo statiško sielos modelio pereina prie dinamiško. Sielos egzistavimą mes galime suvokti per sielos susvetimėjimą. Kuo labiau save pažįstame, tuo labiau nuo savęs tolstame. Intelekto ir meilės sintezės galia gali įveikti sielos susvetimėjimą.  Tarp Dievo ir pasaulio yra praraja. Kristus pasirodo kaip jungiamoji grandis: Dievas pasirodo žmonėms Kristaus pavidalu ir tampa svetimas sau, tačiau pažinus mums. Atmintis susintetina sudužusios sielos daleles.] Šv. Augustino laiko teorija Augustinas yra ir pirmasis mąstytojas, suformulavęs laiko problemą. Pagoniškoje filosofijoje šiek tiek nagrinėjama erdvės problematika, tuo tarpu laiko klausimas aiškinamas menkai, praktiškai neegzistuoja. Tai lėmė aplinkybė, kad pagoniškoji filosofija išpažįsta ciklinio laiko sampratą. Krikščioniškoji religija turi linijinę laiko sampratą, kuri reiškia, kad kitaip bei pagoniškame pasaulėvaizdyje, krikščioniškoje sampratoje pripažįstama galimybė, jog pasaulyje gali įvykti kažkas naujo. Būtent todėl laikas tampa Augustino svarstymo tema. Augustinas teigia, kad kol mes neklausiame, kas yra laikas, jis atrodo savaime suprantamas dalykas, tačiau įdėmiai susimąsčius aiškėja, kad laikas yra pats mįslingiausias dalykas pasaulyje. Tai, ką vad. laiku, sudaro 3 momentai: 1.Praeitis, 2.Dabartis, 3.Ateitis. Praeitis yra tai, ko jau nėra. Ateitis – ko dar nėra. Dabartis – neaprėpiamas perėjimo iš ateities į praeitį momentas. Todėl klausimas, kad yra ir kaip egzistuoja laikas, tampa tikru galvosūkiu ir, Augustino požiūriu, jis objektyviai neegzistuoja. Augustino manymu, laikas egzistuoja tik todėl, kad yra kažkas, kas jį matuoja. Šis kažkas, matuojantis laiką, pats negali priklausyti laikui, todėl šis kažkas yra susijęs su amžinybe. Su ja yra susijusi laiką matuojanti dvasia, todėl laikas egzistuoja tik mūsų dvasioje. Būdamas prisiminimas ar kaip prisiminimas, laikas dvasioje egzistuoja kaip dabartis. Kaip laukimas arba numatymas laikas dvasioje egzistuoja kaip ateitis. Tokiu būdu, pasak Augustino, laiko buvimas reiškia tai, kad daiktai ateina iš nežinomos ir paslaptingos vietos, į kurią po to jie sugrįžta. Šitą vietą Augustinas vad. amžinybe. Tai yra amžinoji Dievo dabartis arba jo amžinas “dabar”, kuris nežino skirtumo tarp to, kas mums yra 3 skirtingi laiko momentai. [Komentaras: Laikas yra tik mūsų pasaulio suvokimo forma; jis nėra objektyvus, o egzistuoja mūsų sąmonėje.] Šv. Augustino išganymo ir predestinacijos teorija Augustinas sukūrė išganymo filosofiją, kuri yra viena kontraversiškiausių kada nors sukurtų filosofijų ir nedaug yra panašaus pobūdžio teorinių konstrukcijų, kurios būtų padariusios tokią įtaką pasaulio istorijoje. Būtent išganymo filosofijoje, šv. Augustinas įtvirtina būsimąjį Vakarų pasaulio bruožą – individualizmą, kuris buvo menkai išplėtotas Rytų Krikščionybėje. Pasak Augustino, išganymas nėra kolektyvinis, o asmeninis veiksmas. [Komentaras: apokatastazės filosofija – visuotinio išganymo teorija.] Augustino išganymo filosofijai didelę įtaką padarė jo jaunystėje išpažintos gnostinės pažiūros. Nors Augustinas visai krikščioniškai nagrinėja gėrio problemą, vis dėlto jo išganymo filosofija, paveikta gnosticizmo, smarkiai prieštarauja gėrio filosofijai. Augustino požiūriu, gimtoji nuodėmė nepataisomai sužalojo žmogaus prigimtį todėl, jog žmogus negali atlikti jokio veiksmo ar darbo, kuris leistų jam pretenduoti į išganymą. Šiuo atžvilgiu, žmonija yra ištisinė nusidėjėlių giminė, kuri, padarydama gimtąją nuodėmę, laisvai ir savanoriškai pasmerkė amžinajai mirčiai. Kitaip tariant, žmonijos vieta - tik pragare. Vis tik nors nėra vertų būti išganytiems, kai kurie žmonės bus išgelbėti. Taip įvyks todėl, kad pats Dievas mums absoliučiai nesuvokiamu sprendimu atsirinks tuos, kurie jo valia bus išganyti. Ši filosofija reiškia tai, kad Dievas sukuria žmones, kurie savanoriškai pasismerkia amžinajai mirčiai. Todėl ši filosofija vad. predestinacijos arba išankstinio nuteisinimo filosofija. Tai viena iš nedaugelio Augustino filosofijų, kurių nepriėmė Katalikų Bažnyčia, tačiau ši filosofija atgimė protestantizmo doktrinoje ir, kaip teigiama daugelyje studijų, buvo viena svarbiausių moderniojo pasaulio raidos varomųjų jėgų. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos šią doktriną galima suprasti, nes joje nagrinėjamas labai sudėtingas klausimas: dieviškosios ir žmogiškosios prigimties klausimas Jėzaus Kristaus asmenyje. Augustinas svarstydamas, ar žmogaus valia gali sutapti su Dievo valia, padarė neigiamą išvadą ir tai lėmė predestinacijos doktriną. [Komentaras: Monofirutika – kryptis, teigianti, kad Jėzus buvo šmėkla, o ne žmogus ir ne Dievas. Ozionistai teigia, kad Kristus buvo tobulas žmogus.] Augustino istorijos samprata Jo samprata išdėstyta veikale “Apie Dievo valią”, kuriame buvo siekiama atsakyti į klausimą ar Romos žlugimas bus ir pasaulio istorijos pabaiga. Daugelis Augustino amžininkų taip ir manė, tačiau Augustinas, nagrinėdamas šį klausimą, tokią nuomonę paneigė. Paprasčiausiai Augustino optimizmo priežastis buvo jo įsitikimas, kad pasaulio istorijos tikslą ir prasmę parodo neempiriniai istorijos įvykiai. Tikroji jos prasmė įžvelgiama tik dvasiniu žvilgsniu. Taigi, Augustino nuomone, tikrasis pasaulio istorijos kūrinys yra dviejų bendrijų, valstybių kova. Šios 2 valstybės (civitas) – tai žemiškoji arba šėtono valstybė ir dangiškoji arba Dievo valstybė. Kiekvieno žmogaus priklausomybė kuriai nors iš šių valstybių lemia tai, koks principas valdo jo gyvenimą. Žemiškosios valstybės gyventojus valdo savimeilė, o dieviškosios valstybės – Dievo meilė. Tačiau empirinėje istorijoje šios abi valstybės yra glaudžiai persipynę, todėl neįmanoma nustatyti, kuris žmogus priklauso tai ar kitai valstybei. Šis principas galioja visoms be išimties institucijoms, taip pat ir Bažnyčiai. Augustinas skiria antlaikišką dvasinę Bažnyčią ir laike besiskleidžiančią empiriškai netobulą Bažnyčią. Dvasinė Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, t.y. šventųjų bendruomenė, kuri galutinai atsiras po Paskutiniojo Teismo. Todėl visa pasaulio istorija yra abiejų valstybių kova ir jos prasmė yra išganytųjų bendruomenės, t.y. tobulos Bažnyčios sukūrimas. Ši Augustino filosofija yra fundamentalus Vakarų Krikščionybės paveldas, nes būtent joje pirmą kartą aiškiai atskiriama dvasinė ir pasaulietinė valdžia, todėl ši filosofija lemiamai įtakojo ir Vakarų socialinių bei politinių institucijų raidą. [Komentaras: Pagonys istorijos nesuvokia. Augustinas teigia, kad patys įvykiai istorijos nekuria, reikia suvokti galutinę istorijos prasmę. Politinės ir dvasinės valdžios atskyrimas yra būdingas tik Vakarų pasauliui. Tik tokiomis aplinkybėmis įmanoma sąžinės laisvė. Laisvė Krikščionybėje – tai sugebėjimas savo valią harmonizuoti su Dievo valia. Žmogus pats nekuria istorijos.] Dekarto (Descartes, 1596-1950) filosofija Modernioji socialinė filosofija buvo sukurta Hobso (Hobbes), kuris perkėlė Dekarto filosofiją į socialinę sferą. Dekartas laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Tradicinė filosofija remiasi sveikuoju protu, jį išgrynina, o modernioji filosofija jį atmeta. Dekarto pažinimo teorija Dekartas studijuodamas matematiką buvo įtakotas jos aiškumo ir griežtumo. Kartu jo netenkino esama filosofija, nes ji visais laikais rėmėsi spekuliatyviomis nepatikrintomis hipotezėmis. Todėl, Dekarto požiūriu, filosofijoje beviltiška ieškoti tiesų, kurios savo aiškumu ir akivaizdumu galėtų lygintis su matematikos tiesomis. Taigi, jo požiūriu, visa ankstesnė filosofija esanti visiškai bevertė – grynų prietarų rinkinys. Dekartas yra pirmasis mąstytojas, atmetantis visą filosofijos tradiciją ir išsikeliantis uždavinį sukurti visiškai naują filosofiją. [Komentaras: Dekartas filosofijoj, Liuteris religijoj ir Ruso socialinėj filosofijoj nuvedė Vakarų pasaulį ta linkme, kur mes esame dabar.] Dekarto projektas sukurti naujo tipo filosofiją remiasi nuostata, kad tokia filosofija pirmiausiai privalo surasti patikimą savo atramos tašką. Jo manymu, didžiausia ankstesnės filosofijos klaida buvo tai, kad ji visada pardėdavo nepatikrintomis prielaidomis ir laikydavo jas savaime akivaizdžiomis. Dekartiškojo požiūrio esmė – jo įsitikinimas, kad vienintelis galimas filosofijos atramos taškas yra radikali metodinė abejonė. “Radikali” turi principinę reikšmę, nes tai yra totalinė abejonė. Pasak Dekarto, mes privalome abejoti ne tik išorinio pasaulio egzistavimu, bet ir savo paties kūno realumu. Visi mūsų pojūčiai klaidina. [Komentaras: Dekarto filosofiją įtakojo Koperniko perversmas: pojūčiai gali klaidinti totaliai. Tradicinė filosofija remiasi tuo, kad pojūčiai rodo objektyviai egzistuojantį pasaulį, nors ir netobulai. Taigi mes privalome išgryninti pojūčius. Skausmas yra grynoji mintis. Dekarto filosofijoje iškyla klausimas ‘kaip atskirti, kad yra sophos ir kas yra tikrovė. (Augustinas sako, kad reikia abejoti viskuo, tik ne Dievu, ir tuo faktu, kad mąstome.)] Todėl vienintelis dalykas, kuriuo neįmanoma abejoti, yra pats abejonės faktas, kuriame mes suvokiame ir atrandame save kaip bendriausio pobūdžio dvasinę esmę. Būtent iš čia kyla garsusis Dekarto principas: cogito ergo sum (mąstau, vadinasi esu). Tačiau Dekarto filosofijoje radikaliai keičiama pati mąstymo samprata. Mąstymą jis vadina visa tai, kas mumyse vyksta tokiu būdu, kad tai suvokiame patys savaime. Todėl Dekarto filosofijoje mąstymas nesiejamas vien su proto operacijomis, nes jausti, suvokti, norėti, trokšti ir t.t. yra taip pat mąstymo veiksmai. Tokiu būdu Dekarto filosofija, šitaip vad. psichinę būtį. Šioje filosofijoje anapus sąmonės savarankiškai egzistuojančiai tikrovei samprata praranda prasmę, nes tai, kas vadinama tikrove iš esmės tėra tik sąmonės vaizdinys. Todėl Dekarto filosofija yra vadinama sąmonės filosofija, o jis pats laikomas sąmonės arba refleksinės filosofijos pradininku. Toks apibūdinimas reiškia, kad šios filosofijos požiūriu, joks išorinės tikrovės tiesioginis apmąstymas ar tyrinėjimas neįmanomas iš principo, todėl sąmonės turinio analizė yra vienintelis galimas pažinimo būdas. Pasak Dekarto, sąmonės turinį sudaro įvairūs vaizdiniai, kurie vadinami idėjomis. Taigi, palyginti su Platonu, čia taip pat radikaliai keičiama pati idėjos samprata, nes idėja egzistuoja neobjektyviai, o vien mūsų sąmonėje. Todėl pažinimo tikslas – metodinė idėjų analizė, kurios paskirtis taip metodiškai prasijoti visas sąmonės idėjas, kad būtų galima atrinkti tas, kurios yra tikroviškos. Būtent todėl Dekarto filosofijoje svarbiausia yra pažinimo metodo problema. Dekarto nuomone, pažinimo tikslas – susikurti idėjas, kurios būtų intuityviai aiškios ir akivaizdžios vad. natūraliai proto šviesai. Tokio akivaizdumo pavyzdžiu jis laikė matematikos tiesas ir vylėsi rasti kitų idėjų, kurios atitiktų aiškumo ir ryškumo kriterijų. Todėl metodiniai Dekarto svarstymai prasideda idėjų kvalifikavimu pagal kilmę ir patikimumą. Šiuo atžvilgiu idėjos skirstomos į 3 grupes: 1) iš išorės ateinančios idėjos, t.y. pojūčiai. Pažinimo atžvilgiu jos bevertės. 2) mūsų pačių susikurtos arba grynai vidinės idėjos, kurios taip pat bevertės. 3) įgimtos idėjos. Tai tokios idėjos, kurios reprezentuoja galbūt už mūsų sąmonės egzistuojančius dalykus. Dekarto materijos samprata Metodinis abejonės principas lemia, kad Dekarto filosofijoje išorinių daiktų egzistavimas yra problematiškas ir geriausiu atveju gali būti laikomas tik hipoteze. Daiktų egzistavimą tvirtina mūsų pojūčiai, kurių negalime savo nuožiūra pakeist. Todėl tikėtina, kad yra pojūčių šaltinis, t.y. daiktai arba kūnai. Patys pojūčiai, kurios Dekartas laiko tik neaiškiomis mintimis, kurios mums nieko nesako apie daiktų savybes. Daugiausiai ką duoda pojūčiai, tai informuoja mus apie mūsų organizmo būklę, nes jie kelia malonumo/nemalonumo jausmą. Dekarto filosofijoje visi įprastiniai daikto požymiai, pagrįsti jų natūraliu suvokimu, neturi galios, todėl Dekartas kelia klausimą ‘kas apskritai gali būti daiktas’? Todėl Dekarto požiūriu, pagrindinis materijos požymis yra vad. tisumas. Tačiau norint suprasti tisumo sąvokos prasmę, reikia turėti omenyje, kad Dekartas atmetė 2 pagrindines ankstesnės filosofijos sąvokas: atomą ir tuštumą. Jis paneigė galimybę, jos gali egzistuoti mažiausia, toliau nebedaloma materijos dalelė, nes jo manymu, neįmanoma mąstyti realiai egzistuojančios materialios dalelės, kurios nebūtų galima skaidyti iki begalybės. [Materijos dematerializavimas.] Lygiai taip pat Dekartas atmeta tradicinę erdvės, kaip objektyviai egzistuojančios tuštumos, sampratą, kurią laiko ankstesniosios filosofijos prietaru. Lygiai taip pat Dekartas kritiškai vertina padidėjimo/sumažėjimo sąvokas. Jo manymu, tokie teiginiai, kad daiktas sumažėja arba padidėja, rodo tik tai, kad savavališkai naudojamasi tuštumos vaizdu. Todėl nagrinėdamas, kas yra materialumas, Dekartas teigia, jog materija yra neribotas tisumas. Šis tisumas yra realizuojamas konkrečiais kūnų pavidalais, t.y. jų dydžiu, forma ir padėtimi. Šitas Dekarto apibūdinimas reiškia tai, jog materialumas arba tisumas yra geometrinio struktūrinimo galimybė, t.y. vadinti ką nors materialiu dalyku (arba kūnu) reiškia teigti, kad šį dalyką galima mąstyti geometrijos sąvokomis. [Materialu = tai, ką galima aprašyti matematiškai. Po Dekarto tai tapo aksioma.] Dekarto požiūriu, neribotas tisumas (materialumas) iš esmės yra mentalinis ir nuolat plečiamas darinys. Dekartas įveda principą, pagal kurį objektas egzistuoja tik stebėtojui. Tai būdas kaip suvokti objekto egzistavimą. Mes galime įsivaizduoti objektą, nemąstydami erdvinėm kategorijom. Dekarto požiūriu begalinis tisumas (arba materialumas) reiškia tai, kad materija ir erdvė sutampa. Kai kalbame apie erdvę, paprasčiausiai turime galvoje begalinę tisiąją substanciją, kuri gali fragmentuotis į geometriški sustruktūrintus segmentus, kuriuos vadiname kūnais. Taigi, materiali substancija (materija) yra vienas ir tas pats dalykas, tik matomas skirtingu kampu. Be erdvės sąvokos Dekartas naudoja ir vietos sąvoką, tačiau jo filosofijoje erdvė ir vieta taip pat gali būti skiriama tik abstrakčiai. Mes kalbame apie erdvę tada, kai turime galvoje abstrakčią materijos segmentų struktūrinimosi galimybę ir todėl sakome, jog visi kūnai egzistuoja erdviškai (ne vietininko linksnis – erdvėje – tai ne tas pats –V.R.). Tačiau jei kalbame apie vieno segmento padėtį kitų atžvilgiu, tada sakome, jog kūnas užima tam tikrą vietą, kurią nustato mūsų mąstymas. [Mes esame 200-300 metrų nuo pono Lopatos kabineto, bet ~desietką (10) kilometrų nuo Gedimino pilies ir X km nuo Mėnulio centro. Taigi, nėra objektyvios daikto vietos, nes atskaitos taškas gali būti pasirinktas tik sąmonėje, bet ne objektyviai. - V.R.] Lygiai taip pat Dekartas reliatyvizuoja ir judėjimo sampratą. Jis atsisako ankstesnės filosofijos sampratos, kad judėjimo priežastis yra išorinis vieno kūno poveikis kitam kūnui. Dekarto požiūriu, judėjimas yra savaiminė daiktų savybė ir pagal Dekarto apibrėžimą, judėjimas yra kūno vietos pakeitimas arba persikėlimas iš vieno kūno kaimynystės į kitų. Tai reiškia, kad Dekarto požiūriu, vad. rimties būklė taip pat yra judėjimo forma. Ir rimčiai išlaikyti reikia tiek pat energijos (jėgos) kaip ir judėjimui. Kiekvienas kūnas dalyvauja begalinėje daugybėje judesių, todėl norint išmatuoti kūno judėjimą, reikia jį (vieną judesį, kurį laikome pagrindiniu) abstrahuoti nuo visų kitų jo judesių. [Priklauso nuo kurio taško žiūri – žinot, kai sėdi traukiny ir kitas pradeda judėt! Iš daugybės judesių mes išskiriame vieną, ir apskaičiuojame. – V.R.] Judėjimas nustoja būti objektyvia daiktų savybe. Šitaip plėtodamas pažinimo teoriją Dekartas rūšiuoja idėjas pagal tokį kriterijų, t.y pagal tai, ką jos galėtų reprezentuoti. Todėl, jo manymu, tam tikri dalykai egzistuoja tik mąstyme ir pirmiausia tai yra matematinės ir loginės tiesos. Kiti dalykai, kurie reprezentuoja idėjos egzistuoja išorinėje tikrovėje ir pagaliau trečioji reiškinių grupė yra vadinamoji artechai, t.y. suvokiami pojūčiai, vaizdiniai, jausmai ir t.t., kurių negalima laikyti nei kylančiais grynai iš sielos, nei esančiais išorėje. Todėl pagrindiniu Dekarto uždaviniu tampa sukuri vadinamasias aiškias ir ryškias idėjas. Iš principo Dekartas pripažįsta, kad gali būti teisingos ir klaidingos net matematinės tiesos, nes jeigu pasaulis yra piktosios dvasios kūrinys, ta dvasis gali mus apgaudinėti net matematinkos srityje. Todėl Dekartas mano, kad pirmoji ryški idėja, kurią mes galime turėti, yra Dievo idėja. Argumentuodamas Dievo egzistavimo galimybę, Dekartas įrodinėja, kad mes turime tobiliausios esybės sąvoką, iš kurios logiškai išplukia, kad ši esybė, t.y Dievas privalo egzistuoti realiai, o būdamas tobulas jis negali mūsų apgaudinėti. Tokiu būdu, Dievas Dekartui yra teisingo pažinimo garantas, bet pagal Dievo idėjos mes galime susidaryti dvi kitas aiškias ir ryškias idėjas, tai tyrosios mąstančios “substancijos idėjas”. Dekarto filosofijoje sustancija vadinama tai, kad egzistuoja savaime be kitų daiktų paramos, taigi substacija tiesiogine šio žodžio prasme tegali būti Dievas. Vis dėlto Dekartas mano, jog su tam tikromis išlygomis substancijomis galime vadinti ir sielą bei materiją arba kūną, nors radikalios abejonės principas neigia sielos ar kūno tiesioginio pažinimo galimubę. Todël ðalia substancijos sàvokos atsiranda dar dvi : atributo ir moduso sàvokos. Dekartas atributu vadina esminá poþimá, per kurá reiðkiasi substancija, todël sielos atributas yra màstymas, o kûno atributas - tysumas, ilgis, plotis ir gylis. Tuo tarpu modusas yra bûdas, kuriuo stebimas atributas, taigi tysumas pasireiðkia dydþiu, forma ir judëjimu.Tuo yaru màstymas pasireiðkia mûsø tiesiogiai suvokiamas psichinis saopnas ( koordinaèiø sistemoje visi taðkai yra abstraktûs).Tokiu bûdu Dekarto filosofijaðitaip keièianti patá màstymo principà, pripaþásta tik vadinamàjà psihinæ bûtá. Ðioje filosofijoje anapus sàmonës savarankiðkai egzistuojanèios tikrovëssamprata praranda prasmæ, nes tai , kas vadinama tikrove, ið esmës yra tik sàmonës vaizdinys. Todël Dekarto filosofija yra vadinamam sàmonës filosofija, o jis pats laikomas sàmonës arba refleksyvinës filosofijos pradiniku. Tas apibûdinimas reiðkia, kad ðios filosofijos poþiûriu, joks iðorinës tikrovës tiesioginis apmàstymas ar tyrinëjimas neámanomas ið principo. Todël sàmonës turinio analizë yra vienintelis ámanomas paþinimo bûdas. Pasak Dekarto, sàmonës turiná sudaro ávairûs vaizdiniai, kurie vadinami idëjomis. Taigi, aplyginti su Platonu, èia taip pat keièiama pati idëjos samprata, nes idëja egzistuoja neobjektyviai, o vien mûsø sàmonëje. Todël paþinimo tikslas - metodinë idëjø analizë, kurios paskirtis, taip metodiðkaiprasijoti visas sàmonës idëjas, kad bûtø galima atrinkti, kurios ið jø yra tikroviðkos. Bûtent todël Dekarto filosofijoje pati svarbiausia metodo problema. Dekarto nuomone, paþinimo tikslas - susikurti idëjas, kurios bûtø aiðkios ir akivaizdþios vadinamajai natûraliai proto ðviesai. Tokio akivaizdumo pavyzdþiu jis laikë matematikos tiesas ir vëlësi rasti kitø idëjø, kurios atitiktø aiðkumo ir ryðkumo kriterijø. Todël metodiniai Dekarto màstymai prasideda idëjø klasifikavimu pagal kilmæ ir patikimumà. Ðiuo atþvilgiu ádëjos skirsomos á 3 grupes : 1. ið iðorës ateinanèios idëjos, t.y. pojûèiai. Paþinimo atþvilgiu jos bevertës. 2. mûsø paèiø susikurtos idëjos, kurios taip pat bevertës. 3. patikimø idëjø grupë yra vadinamosios ágimtos idëjos, t.y tokios idëjos, kurios reprezentuoja galbût uþ mûsø sàmonës egzistuojanèius dalykus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!