Filosofijos bei religijos sankirta

ĮŽANGA Žmogus turi ryšį su begalybe, amžinybe, visuma. Įsisąmonintas bei pripažintas ryšys yra jo religija. Religijos puoselėjimas santykis su begalybe nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka; pereidama į praktiką, apimančią ir kulto aktus, ji tampa konkrečia žmogaus pasaulėžiūra. Apmąstant religiją kaip faktą, reikia pagalvoti ir apie tai, kad pirmiau už religiją eina tam tikras pradinis suvokimas, leidžiantis vėliau religiją interpretuoti. Religijos filosofija, mokslas apie religijos prasmę ir tiesą, nagrinėja religijos esmės ir vertingumo klausimus. Tai ne kas kita, kaip filosofinio pobūdžio apmąstymai apie religijos prasminį turinį, kritiškas įvertinimas tokių religinių sąvokų, kaip Dievas, pasaulio sukūrimas, kiek tos sąvokos gali pretenduoti į tiesą. Sąvokas, apie kurias kalbama užima svarbiausią vietą beveik kiekvienoje religijoje. Jos yra susiformavusios ne remiantis filosofijos metodika, o perteiktos ar paveldėtos kaip religinė tradicija. Iš tikėjimo demonais ir dvasiomis, totemais bei protėvių vėlių neramumu visų pirma kilo tikėjimas į daugelį dievų, kuris vėliau evoliucionavo į tikėjimą vienu Dievu. Dievas vardas žymi tam tikro patyrimo turinį, ir tiktai patyrimo realijomis gali būti apibrėžta to turinio realybė. Jo negalima įgyti sąvokiniu mąstymu, gauti indukcijos, dedukcijos ar redukcijos būdu. Religinėje patirtyje žmogus iškyla virš savęs paties kaip protinga būtybė, teisingiau, ši transcendencija (savęs peržengimas) apibūdina žmogų kaip protingą būtybę. Kuomet tai, į ką yra nukreipta tokia transcendencija, yra suvokiama kaip esamybė, tuomet žmogus tai pavadina dievų ar Dievo vardu. Dievai suvokiami kaip nemirtingos, aukščiausios ir švenčiausios būtybės. Tokį buvimą ėmus kvestionuoti arba visiškai užginčijus pasirodo, kad Dievo nėra. Transcendenciją nukreipus į patį žmogų, jis tampa “tikrojo” arba “būsimojo” žmogaus, kartais “antžmogio” įvaizdžiu. Iš pradžių filosofija buvo glaudžiai susijusi su teologija. Tik filosofijai vaduojantis iš teologijos globos, jau naujaisiais laikais, susiformavo savarankiška disciplina – religijos filosofija. Šio darbo tikslas – išanalizuoti įvairių mąstytojų mintis apie religiją, Dievo supratimą, jo įrodymo galimybes. Platonas: Dievas yra gėrio priežastis Išskirtinis dievybės bruožas, pasak Platono, yra tiesa ir gerumas. Dievai privalo būti žmonėms provaizdžiai. Tai jų funkcija. Blogiausias dalykas, pasak Platono, apie dievus pasakojamos neteisybės – “tuomet pateikiamas klaidingas ir bjaurus dievų ir herojų vaizdas”. “Dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nesvarbu, ar tai būtų epinis veikalas, ar lyriškos eilės, ar tragedija . Tikrovėje Dievas yra geras, ir toks jis turi būti vaizduojamas. Dievas taipogi yra visiškai paprastas ir teisingas tiek savo žodžiais, tiek ir darbais. Dievas nesikeičia ir neapgaudinėja kitų nei apgaulingais vaizdais, nei žodžiais, nei siųsdamas jiems kokius nors ženklus: nei budint, nei sapnuojant.” (Platonas, Valstybė). Dievas yra geras, ir toks jis turi būti piešiamas žmonėms. Kadangi Dievas yra laimės priežastis, tai jis negali būti visų daiktų priežastimi: “Gėris, beje, yra priežastis to, kas gera; dėl blogio jis nekaltas.” (Platonas, Valstybė). “Tik dėl kai ko, kas liečia žmogų, kaltas yra Dievas; dėl daugelio dalykų jis nekaltas, nes gėrio, kurį mes turime, yra daug mažiau negu blogio. Gėrio priežastimi mes negalime laikyti ką nors kita kaip gėrį; o blogio paaiškinti, privalome ieškoti priežasčių kitur, tik ne Dieve.” (Platonas, Valstybė). Aristotelis: Dievas – nejudantis Judintojas Aristotelio įnašas – visiškai naujas Dievo aiškinimas, nuo mitų apvalyta filosofinė Dievo samprata. Toks Dievas neturi nieko bendra su liaudies tikėjimu ar su graikų mitologijos dievais. Filosofinės argumentacijos keliu iš gamtoje aptinkamo judėjimo analizės Aristotelis išveda, kad būtinai turi būti dar kita Būtis, negu toji, kurią mes patiriame. Tai inteligibiliai mąstomai Būčiai dera aukštesnis buvimo rangas. Ji ir yra ne kas kita, o Dievas. Apmąstydamas Dievą kaip nejudantį pasaulio Judintoją, Aristotelis suvokia jį kaip bet kokio judėjimo pradžią, o kartu mąsto ir apie gamtos vienovę. Šiuo mąstymo modeliu vėliau buvo grindžiami visi Dievo buvimo įrodymai. Aristotelis pažįsta Dievą ne nusigręždamas nuo juntamojo pasaulio, o racionaliai jį aiškindamas. Nors patyrime Dievo nerandame, bet jis yra galimybės mąstyti patiriamą pasaulį, kaip vienį, sąlyga. Dievas neturi veido ar kitų išorinių reiškimosi formų Judaizmo Dievas (Jahvė) yra asmeniška, protinga, tobula, amžina, virš pasaulio esanti, pasaulį kurianti, palaikanti ir tvarkanti dvasia. Jis – gamtos dėsnių ir Apvaizdos pradžia, Dievas Kūrėjas, turįs neribotą galią. Dievo didybė viršija bet kokio vaizdavimosi galimybes: jis nepalyginamas nei su žmogumi, nei su gyvuliu, nei su Saule. Ir taip jis tampa gryna mintimi, abstrakcija. “Nedarysiu sau drožinių, nei paveikslo, panašaus į visa tai, kas yra danguje aukštybėse, kas yra čia, žemėje, apačioje, ir kas pasilieka vandenyje po žeme”. Tai uždraudusi, judaizmo religija paliekama magiškąjį vaizdinių pasaulį. Tačiau pasekmės buvo skausmingos: buvo griežtai atskirti religija ir menas. Dievo esmės negalima įkūnyti medyje, akmenyje ar metale. Pranašas Izaijas taip kalba apie medžio drožėjus: “Niekingi visi tie, kas daro stabų statulas – jų branginamieji negali jiems nieko padėti. Jų garbintojai yra akli, stinga Jiems išmanymo – tik patys save kvailina. Kas Dievą daro ar stabą liedina be noro užsidirbti? Stebėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir stosis prieš mene teismui, juos pagaus ir baimė, ir gėda apims. Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta rankas jis doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta. Stalius pamatuoja medį virvute ir nuraižo stabą raižikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia jį skriestuvu ir išskobia jame atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventovėje. Jis kertasi kedrus, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net kedrą pasodiną, kad lietus jį užaugintų. Dalį kamieno žmogus naudoja kurui; šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net Dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį. Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos – nemato jie akimis, nesupranta jie širdimi. Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: “Rąstigalį į ugnį įmečiau, ant jo žarijų duonos išsikepiau, mėsos pasispirginau, pasisotinau, nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstgalį garbinsiu?” (Iz.44,9 – 19). Krikščioniškoji Dievo samprata yra susiformavusi iš judaistinio monoteizmo. Krikščionių Dievas yra ne tik visagalis Kūrėjas, bet visų pirma mylintis Tėvas. Apreiškimas paveikė religinį žmogaus nusitekimą ta prasme, kad filosofinis Aristotelio Dievas tapo įsakmiu asmeniniu Dievu, tuo, apie kurį kalba Biblija. Kita vertus, Aristotelio suformuluoti dieviškosios Būties apibrėžimai, lygiai kaip Platono filosofija, iš esmės paveikė viduramžiškąjį teologinį krikščionių mąstymą. Ir kai žmogus ieško atsakymo į klausimą, kas yra tikrovė, jis išsiveda jį nebe iš abstrakčių principų, kaip tai darė senovės filosofai. Atsakymas nūnai jam yra apreikšta tiesa. Reikia giliai apmąstyti tikėjimą Apreiškimu. Kita vertus, kad būtų suvokti tiek Dievas, tiek ir pasaulis, reikalingos metafizinės sąvokos, kurias į filosofiją įvedė Platonas ir Aristotelis, o viduriniais amžiais toliau plėtojo mąstytojai krikščionys. Augustinas: savęs pažinimas yra Dievo pažinimas Aurelijui Augustinui visi daiktai kalba apie Dievą, jų Kūrėją. Daiktai yra Dievo pėdsakas. “ neabejodamas, o būdamas tikras, myliu Tave, o Viešpatie. Tu užgavai mano širdį savo žodžiu, ir nuo tada aš myliu Tave. Bet ir dangus, ir žemė, ir visa, kas joje, man kužda iš visų pusių, kad privalau mylėti Tave, ir jie nesiliaus visiems tai sakę; kitaip jie negali.” (Augustinas, Confessiones). Kadangi visas pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai ir Dievo reikia joje ieškoti. Kelias – savęs pažinimas: “Pažįstu save, pažįstu ir Tave”. Tačiau Dievą žmogaus protas gali pažinti tiktai tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė. “Kas yra tas, kuris peršviečia mane, perveria mano širdį jos nesužeisdamas? Aš nustėrstu ir užsidegu: nustėrstu, nes aš toks panašus į Jį, o imu degti dėl to, kad esu Jam beveik lygus. Pati išmintis savo spinduliais įsiskverbia į mane išsklaidydama mane supančią rūko sieną, kai jau rodėsi, kad esu to tvaiko prarytas, kai atrodė, kad skęstu bausmių už savo nuodėmes sąvartyne.” (Augustinas, Confessiones). Tomas Akvinietis: Dievas – neišmatuojama Būtis, Tiesa ir Gėris Pagal Tomą Akvinietį, Dievą tikrai galime pažinti tik tuomet, “kai tikime, kad Jis yra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą.” “Dieviškoji Esybe dėl savo neišmatuojamumo pranoksta bet kokią mūsų protui pasiekiamą formą. Todėl negalime suvokti jos pažindami, kas ji yra; mes turime tiktai tam tikrą nuovoką apie ją suvokdami, kokia ji negali būti.” (Tomas Akvinietis, Teologijos visetas). Tomas Akvinietis formuluoja aiškų skirtumą tarp Dievo egzistencijos ir Dievo esmės pažinimo. Jeigu laikantis tam tikrų mąstymo sąlygų bus suvokta, kokia turėtų būti Dievo esmė, tuomet jos egzistencija gali būti logiškai įrodyta. Remdamasis Aristotelio mokymu apie keturias būties priežastis, Tomas Akvinietis įrodinėja Dievo buvimą penkiais žingsniais arba, kaip jis sako, “būdais”: “Dievo buvimas gali būti įrodomas penkiais būdais: • Pirmasis ir aiškesnis būdas išplaukia iš judėjimo (ex motu) supratimo. Juk yra aišku ir įrodoma pojūčiais, kad kai kas šiame pasaulyje juda. Tačiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito. Juk tai, kas juda, juda tik dėl to, kad yra potencialus to, kurio link juda, atžvilgiu. O išjudinti kas nors gali todėl, kad pats yra veikiantis: juk išjudinti ką nors yra ne kas kita, kaip daikto potenciją paversti veiksmu. Tačiau jokio daikto potencijos negalima paversti veiksmu būties dėka. Pavyzdžiui, veikianti ugnies šiluma priverčia potencialią medžio šilumą virsti veikiančia šiluma; taip ji išjudina medį ir keičia jį. Tačiau neįmanoma, kas tas pats daiktas kartu būtų ir veikiantis, ir potencialus tuo pačiu atžvilgiu. Tai, kas yra aktualiai šiltas, tuo pačiu metu gali būti ne potencialiai šiltas, bet tik potencialia šaltas. Lygia taip pat neįmanoma, kad kas nors tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu būdu būtų ir judinantis ir judinamas, kitaip tariant, pats būtų savo judėjimo priežastis. Taigi visa, kas juda, turi būti judinama kieno nors kito. O jeigu judinamas daiktas ir pats juda, vadinasi, jį judina dar kas nors kitas. Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, nes tokiu atveju nebūtų pirmojo judintojo, o antros eilės judintojai juda tik tiek, kiek patys yra išjudinti pirmojo judintojo. Pavyzdžiui, lazda juda tik tiek, kiek yra rankos išjudinta. Taigi būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kiurio niekas kitas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Dievą. • Antras būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Tačiau nerandame ir negalime būti tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų savo paties veikiančioji priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti anksčiau už save patį, o tai yra neįmanoma. Neįmanoma ir tai, kad veikiančiųjų priežasčių būtų begalybė, nes tokios veikiančiųjų priežasčių eilės pirmasis narys yra vidurinio nario priežastis. Pašalinę priežastį ir padarinį. Taigi jeigu veikiančiųjų priežasčių eilėje neliks pirmojo nario, tai neliks nei paskutinio, nei vidurinio. Tačiau jeigu veikiančiųjų priežasčių eilė būtų begalinė, nebūtų pirminės veikiančiosios priežasties, tokiu atveju nebūtų nei galutinio rezultato, nei tarpinių veikiančiųjų priežasčių; tai yra akivaizdi netiesa. Taigi būtinai turi būti kokia nors pirminė veikiančioji priežastis, kurią visi vadina Dievu. • Trečiasis būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo; jo esmė tokia. Tarp daiktų mes matome tokių, kurie gali ir būti ir nebūti. Pastebime, kad jie atsiranda ir išnyksta, o tai rodo, kad jie gali ir būti, ir nebūti. Tačiau visiems tokiems daiktams negalima amžina būtis, nes jeigu jie gali nebūti, tai kada nors jų nebus. O jeigu visa gali nebūti, tai kada nors pasaulyje nieko nebus. Tačiau jeigu tai tiesa, tai jau dabar nieko nėra, nes tai, ko nėra, gali atsirasti tik iš to, kas jau yra. Taigi, jeigu nebūtų jokios būties, negalėtų niekas atsirasti ir todėl nieko nebūtų, o tai yra akivaizdi netiesa. Vadinasi, ne kiekviena būtis yra galima, tačiau reikia, kad kai kurie dalykai pasaulyje būtų būtini. Bet visa, kas būtina, arba turi kokią nors išorinę savo būtinumo priežastį, arba jos neturi. Tuo tarpu negalima, kad būtinų dalykų, kurie sąlygoja savo būtinumą, eilė būtų begalinė, kaip buvo įrodyta veikiančiųjų priežasčių atveju. Taigi būtinai turi būti kas nors būtinai savaime, o ne dėl kokios nors išorinės priežasties, ir tai yra visų kitų būtinų dalykų priežastis. Visų manymu, tai yra Dievas. • Ketvirtas būdas išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo. Tarp daiktų mes matome daugiau ar mažiai gerų arba teisingų, arba kilnių. Taip yra ir su visais kitais tokio pobūdžio santykiais. Tačiau”daugiau” arba “mažiai” sakome tuo atveju, kai kokie nors dalykai yra nevienodai priartėję prie tam tikros ribos. Pavyzdžiui, šiltesnis yra tas, kas labiau priartėjęs prie didžiausios šilumos. Taigi tuo požiūriu kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu, gerumu, kilnumu, taip pat ir aukščiausia būtimi. Juk aukščiausio laipsnio teisingumas, kaip sakoma (Aristotelis, Metafizika 2,1), yra aukščiausio laipsnio būtis. Tačiau tai, kas aukščiausiu laipsniu pasižymi kokia nors savybe, yra visų tos savybės apraiškų priežastis, kaip sakoma toje pačioje knygoje. Pavyzdžiui, ugnis, kaip aukščiausia šilumos apraiška, yra viso, kas šilta, priežastis. Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių daiktų gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu. • Penktasis būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo. Mes matome, jog kai kurie neturintys proto daiktai – gamtos kūnai – priklauso nuo tikslo. Tai aišku iš to, kad jų veiksmai visada arba dažnai yra nukreipiami į geriausią išeitį. Vadinasi, jie pasiekia tikslą ne atsitiktinai, bet vadovaujami sąmoningos valios. Juk tie, kurie neturi proto, siekia tikslo tik tiek, kiek juos nukreipia į ją kažkas, apdovanotas protu ir išmintimi, kaip šaulys nukreipia strėlę. Taigi yra kažkokia protinga būtybė, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tą būtybę vadiname Dievu. (Tomas Akvinietis, Teologijos visetas). Dievo buvimo įrodymų problema Remdamasis patirtimi būtimi – kuri pati yra praeinanti ir kontingentiška (atsitiktinė), todėl negalinti būti savęs pačios pagrindas – Tomas Akvinietis, apeliuodamas į metafizinį priežastingumą (tai, kas neegzistuoja pats iš savęs, būtinai gali egzistuoti tiktai kito dėka), eina per pirmosios priežasties, kuri priežastingumo požiūriu jau nėra priklausoma nuo ko nors kito. Tokia argumentacija, pradiniu tašku pasirinkusi pasaulio baigtinumą bei atsitiktinį pobūdį, bet vis dėlto užkopianti iki Pradžių Pradžios, kuri yra mąstoma kaip pirmasis Judintojas, pirmoji Priežastis arba pirmasis Esantysis, vadinama kosmologiniu Dievo buvimo įrodymu. Jeigu argumentacijos pradinis taškas yra ne pasaulis, o pats Dievas, kaip tobuliausia ir būtiniausia Esybė, kuri, tokia būdama, negali neegzistuoti – toks Dievo buvimo įrodinėjimas vadinamas o n t o l o g i n i u. Dievo buvimo įrodymo branduolys yra būtinumas pripažinti absoliutą kaip pasaulio pagrindą, kaip virš visa ko esantį ir visa vienijantį principą, į kurį galima būtų suvesti visa, kas baigtina, reliatyvu, kas pagaliau visai būčiai suteiktų prasminį sąryšį įtraukdamas į tą vienybę ir dorovinį žmogaus siekį. Jau Antikoje atsirado Dievo buvimo įrodinėjimo priešininkų. Skeptiko Sektos Empiriko manymu, priežasties sąvoka neperteikia nieko realaus, o yra vien santykio išraiška, kažkas dirbtinai sugalvota, lyg ir priedas prie tikrovės, o ne jos išsakymas. Be to, skeptikai yra nusistatę prieš bet kokį išankstinį pritarimą sąvokiniams vaizdiniams. Pažinimo pagrindas negalįs būti kas nors, kas pats savo ruožtu neturėtų būti grindžiama ar pagrįstai atmetamas. Hume’as, išvis ginčijęs žmogaus galimybę ką nors metafiziškai pažinti, žinoma, neigė ir galimybę įrodyti Dievo buvimą. Dialoguose prigimtinės religijos tema Hume’as pateikia daugelį kitų alternatyvų, jo manymu, priešingų religinės hipotezės, tuo siekdamas įrodyti, kad žmogaus protas nesugeba rasti galutinių atsakymų į metafizinius klausimus. Beje, Hume’as neneigia Dievo buvimo, nes pasaulis, pasak jo, turėjo turėti priežastį; jis tik nesutinka, kad iš patyrimo būtų galima ką nors pasakyti apie Dievo savybes, būtent, kad jis yra visagalis, visažinantis ar be galo geras. Nėra pagrindo, “remiantis baigtiniais požymiais, Dievybei priskirti tobulumą aiškinant, pavyzdžiui, kad ji negalinti klysti, apsirikti ar prieštaringai elgtis. Gamtos kūriniuose yra daug mums neaiškių problemų. Jeigu mes a priori laikysimės nuostatos apie Kūrėjo tobulumą, tai visos problemos pasirodys lengvai išsprendžiamos. Jos bus tik tariamos problemos, atsiradusios dėl to, kad žmogus disponuoja ribotomis galiomis ir daug ko negali suprojektuoti į begalybę.” (D. Hume’as, 1981). Mums žvelgiantiems labai ribotu matymo kampu, atrodo, neįmanoma pasakyti, “ar esama sistema, lyginama su kitomis galimomis ar netgi egzistuojančiomis sistemomis, turi kokių nors didelėmis bėdomis mums atsiliepiančių trūkumų, ar ji nusipelno vien pagyrimo. Tarkime, valstiečiui kas nors skaito “Eneidą”. Ar pasakys jis, kad tas epas – tobulumo viršūnė? Ar pripažins jam deramą rangą tarp kitų kūrybinės žmogaus dvasios kūrinių, jeigu prieš tai jis nieko nebuvo girdėjęs nei apie šį, nei apie kitus kūrinius? Taip ir su šiuo pasaulio – net jeigu jis ir būtų tobulas kūrinys, vis vien liktų dalelė netikrumo, ar visi šio kūrinio tobulumai taip be atodairos ir priskirtini Kūrėjui. Tarkim, kad mes iš arčiau apžiūrinėjame laivą – kokia didžiulė nuostaba iškart apimtų dėl meistro išradingumo”! Kokią, atrodytų komplikuotą, naudingą ir gražią jis sukūrė mašiną! Ir vėlgi kaip nustebtume sužinoję, kad meistras tėra paprastas amatininkas, kad jo menas – daugelio kitų mėgdžiojimas ar kopijavimas, kad ir jam iškart nepavyko padaryti: jis daug kartų bandė ir taisė, klydo ir koregavo, buvo įsitikinęs savo tiesa ir klausė kitų nuomonės, kol pamažu pasiekė šį lygį . Gal ir pasaulių daug subyrėjo, amžinybė nuėjo praeitin, kol buvo sukurta dabartinė sistema; daug įdėta darbo, daug atlikta tuščių bandymų – lėtas, bet begaliniame laike nuolatos į pažangą besirutuliojantis pasaulio formavimo menas. Kas, susidūręs su daugybe hipotezių ar bent jas įsivaizduodamas, galėtų spręsti, kur tiesa ar bent jos tikimybė?” (D. Hume’as, 1981). Vokietijoje D. Hume’o “Dialogai apie prigimtinę religiją” turėjo didelę įtaką, ypač Kantui. Kanto manymu, Dievo egzistencijos negalima nei įrodyti, nei paneigti dėl to, kad ji pranoksta galimo žinojimo ribas. Immanuelis Kantas: Dievas kaip reguliatyvioji idėja Pagal Kantą, Dievas nėra proto pažinimo objektas. Jis yra idėja, kuri teoriniam protui yra “reguliatyvioji” ta prasme, kad su jos pagalba patirtinų sąryšių komplekse galima nustatyti pačią didžiausią vienovę. Pasaulį reikia mąstyti tokį, lyg jis yra kilęs iš Dievo ir Jo tvarkomas. Pats Dievas neįrodomas ir nepaneigiamas. Jis – tiesiog nepažįstamas. Reguliatyviosios idėjos “Dievas” neatitinka joks stebinys, ir todėl Dievas nėra joks objektas. Dievas postuluojamas kaip “dorovinio pasaulio” pagrindas. Jo reikalauja dorovinis praktinis protas. Jis nėra “jokia šalia manęs esanti substancija”, o “moralinis nusiteikimas manyje”; Jis – “mintis manyje”, “subjektyvus žmogaus proto produktas”. Kantas įžvelgia tokį religijos ir moralės ryšį: “Religija yra įstatymas mumyse; ji tampa reikšminga tiktai tuomet, kai yra įstatymų leidėjas ir teisėjas. Taigi religija yra į Dievo pažinimą nukreipta moralė . Aukščiausiai Esybei negalima patikti kitaip, kaip tik darantis geresniu žmogumi.” (I. Kantas, 1975, Bd.7). Jeigu religijai pritrūksta moralinės sąmonės, tuomet ji tampa prietarais grindžiamu tarnavimu. “Kadangi visų religijų esmė yra ta, kad Dievas laikomas garbinimo vertu visų mūsų pareigas liečiančių įstatymų davėju, todėl apibrėžiant religiją reikia atsižvelgti į tai, kad bendras mūsų noras yra žinoti, kaip Jis nori būti mūsų garbinamas ir kaip jam paklūstama. Dieviškuosius įstatymus leidžianti valia reiškiasi arba pati, arba vien per moralinius įstatymus. Pastaruoju atžvilgiu kiekvienas pats savo protu gali pažinti Dievo valią, glūdinčią jo religijos pamatuose. Mat pati Dievybės samprata iš esmės kyla tik iš šių įstatymų suvokimo ir poreikio akceptuoti jėgą, kuri vienintelė gali sukurti ė galutinį dorovinį tikslą orientuotą efektą. Taigi vien doroviniais įstatymais apibrėžiamos Dievo valios samprata leidžia mums mąstyti apie religiją, kuri yra tik moralinė”. (I. Kantas, 1975, Bd.7). Sorenas Kierkegaard’as: Dievas nenužengia į mases Įvertindamas savo gyvenamąjį metą, jo lemtį, Kierkegaard’as konstatavo: “Jūs tikriausiai būsite teisūs prikišdami man, kad į visą Europos raidą aš žiūriu labai skeptiškai – kaip į didžiulę sumaištį. O ko gi reiktų ieškot sukūringo viesulo nešamam? Tvirto atramos taško, kurio būtų galima laikytis.” (S. Kierkegaard’as, 1976). Tokį atramos tašką, pagal Kierkegaard’ą, gali suteikti tiktai religija. “Todėl toks ir yra mano požiūris į visą europietišką sumaištį, jeigu nebus religingumo. Toks yra mano įsitikinimas: kaip savo metu įvyko stebuklas, kad reformacija, pasireiškusi kaip religinis sąjūdis, staiga pasirodė esanti politinė jėga, taip ir mūsų laikų sąjūdis, besireiškiantis kaip blanki politika, staiga pasirodys esąs religingas arba ištroškęs religingumo.” (S. Kierkegaard’as, 1976). Pasak Kierkegaard’o, toks religingumas neišsiugdomas sustabarėjusioje masių krikščionybėje, kuri nesiremia tikruoju tikėjimu, yra tapusi paviršutiniška ir abejinga. “ šalta abejingo mokslo didybė, krikščionišku požiūriu, yra ne aukštesnė rimtumo pakopa, o greičiau pokštas ir tuštybė.” (S. Kierkegaard’as, 1976). Nekrikščioniškas, Kierkegaard’o manymu, yra ir išmintinis moksliškumo dominavimas. Instrumentalusis protas tapo stabu; siekdamas absoliutaus objektyvumo, jis nesiliauja ir, susidūręs su žmogumi, jį degraduoja iki daikto, iki masių žmogaus. “Visi nori būti drauge. Nors ir pasijustų apsigavę, vis tiek, kad tik drauge su visais! Niekas nenori egzistuoti kaip atskiras individualus žmogus . Pagrindinė mano mintis ir buvo ta, kad mūsų meto žmonės, daug žinodami, užmiršo egzistavimą, užmiršo, ką reiškia gyventi vidumi. Daug džiūgavimo šūkių pasakoma mūsų laikams, bet juose ima ir pasigirsta slaptos paniekos žmogaus būčiai gaida. Akcentuojama istorijos reikšmė, bet kas iš to, jeigu ją iš vidaus graužia įsiviešpatavusi dvejonė pačia žmogaus būtimi.” (S. Kierkegaard’as, 1976). Sudaiktėjęs žmogus apsilenkia su konkrečia individualia savo egzistencija. Būtina iš naujo susimąstyti dėl savo buvimo pasaulyje. Žmogus privalo grįžti į save ne tam, kad Dievą padarytų visų savo poelgių masteliu. Dievas – “žmogaus išgalvota hipotezė” Šiandien vis dažnai klausiama, ar reikėtų mados dalyku laikyti tą nuolatinį ginčą su religija, tas nesibaigiančias pošvietiminės filosofijos kalbas apie Dievą, lyg ir atsikračius iliuzijų, mokslui atlikus demaskuojamąjį vaidmenį? Julieno Huxley’io suformuluotas teiginys: “Dievas yra žmogaus išgalvota hipotezė mėginant susidoroti su egzistencijos problemomis”, galima sakyti, koncentruotai išreiškia visuotinės Dievo kritikos esmę. Ji anaiptol nėra būdinga vien naujiesiems laikams; jos užuomazga rastume jau tais laikais, kai dar tik mezgėsi filosofinis mąstymas, ji tęsėsi per visą šimtmečius trukusią filosofijos istoriją. Graikų politikas ir filosofas Kritijas kalba apie: “gudrias galvas, kurios įvedė tikėjimą dievais, kad piktadariai bijotų net ir slapta ką nors bloga darydami, sakydami ar net vien apie tai galvodami.” (Kritijas, cit. W. Capelle, 1968). Racionalų, psichologišką tikėjimo dievais paaiškinimą pateikia ir Demokritas. Tai – gamtos reiškinių, pavyzdžiui, žaibų ir griaustinio, nepaaiškinamumas, jų keliama baimė. Ksenofanas dievus laiko žmonių modeliais: “Ir mirtingieji ėmė spėlioti, kad dievai gimsta, rengiasi taip pat, kaip ir jie, turi tokį pat balsą ir išvaizdą. Bet jeigu jaučiai, žirgai ar liūtai turėtų rankas ir sugebėtų tapyti ar kalti skulptūras taip, kaip žmonės, ar jų dievai nebūtų panašūs į jaučius ar žirgus? Ar skulptūrose jie nevaizduotų kūnų, savo forma panašių į jų kūnus?” (Ksenofanas) Ksenofanas tarsi numato Feuerbacho kritiką, teigusią, kad religija psichologiškai yra kilusi iš paties žmogaus esmės, iš jo laimės troškimo. Kas žmogus “dar nėra, bet nori būti, dievuose iškyla jau kaip esamas dalykas; dievai yra sugalvoti ir realiomis būtybėmis paversti žmogaus norai” (Ksenofanas) Freudas religiją irgi laiko iliuzija, atliepiančia pačius giliausius žmogaus troškimus: “Glaustai reziumuokime religinių vaizdinių psichologinę genezę. Tie vaizdiniai yra ne kas kita, kaip patyrimo atspindžiai arba mąstymo išdavos, vėliau suformuluotos tezėmis; tai – iliuzijos, seniausių, stipriausių, labiausiai žmoniją varginusių troškimų išsipildymas. Jų stiprumas priklauso nuo norų stiprumo. Žinome, kad baimę keliantis kūdikio bejėgiškumas žadina apsaugos, kurią gali suteikti tėvo meilė, reikalingumo pojūtį. Kadangi bejėgiškumas jaučiamas visą gyvenimą, tai jo suvokimas gimdo nuostatą, kad turi egzistuoti kažkas dar galingesnis už tėvą. Gyvenimo pavojų baimė mažėja pripažinus, kad viską valdo dieviškoji Apvaizda. Natūralų teisingumo ilgesį patenkina prielaida, kad pasaulyje egzistuoja dorovinė tvarka, taip dažnai nepaisoma žmonių kultūros. Būsimasis gyvenimas tarytum pailgina žemiškąją žmogaus egzistenciją pašalindamas vietos ir laiko rėmus, kliudančius tam troškimui realizuotis. Kai tos sistemos prielaidos palaikomos realiomis, randami atsakymai į mįslingus pasaulio kilmės, kūno ir sielos ryšio klausimus. Kokį palengvėjimą patiria individo psichika, kai pašalinamas nevisiškai įveiktas vaikystės konfliktas, susijęs su tėvo kompleksu! Tuomet priartėjama prie visiems priimtino problemų sprendimo.” (S. Freudas, 1982, Bd. 9). Dar sykį grįždamas prie religinio mokymo problemų, Freudas teigia: “Apskritai tai – neįrodomos iliuzijos, ir niekas negali būti verčiamas jų laikyti tiesa, jomis tikėti. Kai kurios iš jų tiesiog neįtikėtinos, o kitos prieštarauja tam, ką taip vargingai esame patyrę apie pasaulio tikrovę, jog jas galime palaikyti svaičiojimais, žinoma, atsižvelgdami į atitinkamus psichologinius žmonių skirtingumus. Negalima spręsti apie daugelio iš jų vertę realybės pažinimo požiūriu. Jeigu jų negalima įrodyti, tai juo labiau neįmanoma logiškai paneigti. Pernelyg dar mažai žinome, kad imtumėmės išsamesnės kritikos. Pasaulio mįslės, nors ir tyrinėjamos, atsiskleidžia labai pamažu; mokslas į daugelį klausimų dar negali duoti patenkinamo atsakymo. Tačiau mokslinis darbas yra vienintelis kelias, galintis išvesti mus į realybės pažinimo platumas. Vėlgi iliuzija, kai ko nors tikro laukiama iš intuicijos ar savistabos. Daugiausia, ką jos gali duoti, tai – sunkiai paaiškinamas išvadas apie mūsų vidinį būti naudingos aniems klausimams išspręsti, atsakymus, kuriuos taip lengvai formuluoja religinis mokymas. Akiplėšiška vėlgi būtų savavališkai spraustis į problematikoje atsiradusią spragą norint asmeniškai išsiaiškinti vieną ar kitą religinės sistemos sritį, padaryti ją daugiau ar mažiau priimtina. Per daug šie klausimai yra svarbūs ir reikšmingi, pasakyčiau, netgi per daug šventi.” (S. Freudas, 1982, Bd. 9). Visuomet būdavo mėginimų taip modifikuoti tikėjimą, kad jis atitiktų individualius ar asmeninius norus. Norėdami kalbėti apie Dievą ir nenorėdami, kad tai būtų “pilstymas iš tuščio į kiaurą”, mes dažnai griebiamės iš žmogaus gyvenimo paimtų posakių bei vaizdų. Tačiau tuo nieko negalima įrodyti, nes nėra tų antropomorfinių vaizdinių koreliato. Tezė, kad viskas, kas liečia religijos turinį, yra vien žmogaus savybių aiškinimas, galioja tik tuomet, kai iš anksto sutinkama su tuo, kad religija ne autentiškas, o išvestinis reiškinys. Bet ši išankstinė sąlyga gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir jai priešingas teiginys. Noras matyti Dieve žmogaus išsiilgtą vaizdinį jau yra išpažinimo aktas, ne mažiau kaip ir noras suvokti jį atsietai nuo savęs. Pranašavimai ir lūkesčiai, kad religijos krizė, į kurią ji yra patekusi moderniosios švietimo dvasios dėka, yra neįveikiama, irgi yra niekuo nepagrįsti. Jeigu kalbame apie religiją po Švietimo periodo, tuomet daug teisingiau būtų formuluoti temą taip, kad “už mūsų pečių yra likęs religinis švietimas, o ne pati religija.” (H. Lubbe). IŠVADOS 1. Apmąstant religiją kaip faktą, reikia pagalvoti ir apie tai, kad pirmiau už religiją eina tam tikras pradinis suvokimas, leidžiantis vėliau religiją interpretuoti. Religijos filosofija, mokslas apie religijos prasmę ir tiesą, nagrinėja religijos esmės ir vertingumo klausimus. Tai ne kas kita, kaip filosofinio pobūdžio apmąstymai apie religijos prasminį turinį, kritiškas įvertinimas tokių religinių sąvokų, kaip Dievas, pasaulio sukūrimas, kiek tos sąvokos gali pretenduoti į tiesą. 2. Išskirtinis dievybės bruožas, pasak Platono, yra tiesa ir gerumas. Dievai privalo būti žmonėms provaizdžiai. Tai jų funkcija. Blogiausias dalykas, pasak Platono, apie dievus pasakojamos neteisybės – “tuomet pateikiamas klaidingas ir bjaurus dievų ir herojų vaizdas”. 3. Aristotelio įnašas – visiškai naujas Dievo aiškinimas, nuo mitų apvalyta filosofinė Dievo samprata. Toks Dievas neturi nieko bendra su liaudies tikėjimu ar su graikų mitologijos dievais. Filosofinės argumentacijos keliu iš gamtoje aptinkamo judėjimo analizės Aristotelis išveda, kad būtinai turi būti dar kita Būtis, negu toji, kurią mes patiriame. Tai inteligibiliai mąstomai Būčiai dera aukštesnis buvimo rangas. Ji ir yra ne kas kita, o Dievas. 4. Aurelijui Augustinui visi daiktai kalba apie Dievą, jų Kūrėją. Daiktai yra Dievo pėdsakas. 5. Pagal Tomą Akvinietį, Dievą tikrai galime pažinti tik tuomet, “kai tikime, kad Jis yra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą.” 6. Pagal Kantą, Dievas nėra proto pažinimo objektas. Jis yra idėja, kuri teoriniam protui yra “reguliatyvioji” ta prasme, kad su jos pagalba patirtinų sąryšių komplekse galima nustatyti pačią didžiausią vienovę. Pasaulį reikia mąstyti tokį, lyg jis yra kilęs iš Dievo ir Jo tvarkomas. Pats Dievas neįrodomas ir nepaneigiamas. Jis – tiesiog nepažįstamas. Reguliatyviosios idėjos “Dievas” neatitinka joks stebinys, ir todėl Dievas nėra joks objektas. LITERATŪRA 1. “Filosofija šiuolaikiškai” Eligijus Džežulskis Duonys. Kaunas Technologija 2003. 2. “Filosofija” Marija Furst, Jurgenas Trinksas. Lumen. Vilnius 1995 3. “Psichologija ir religija” K. Jungas. Vilnius 1998

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!