Filosofinės antropologijos sąvoka

Mano pranešimo tikslas yra supažindinti jus su filosofine antropologija ir pagrindiniais jos atstovais.
Tarp daugelio būties paslapčių, kurias mėgina atskleisti filosofija, pati didžiausia paslaptis tebėra žmogus. Kultūros raidoje žmogumi ima domėtis vis daugiau mokslų. Bendriausia prasme visos pažinimo sritys apie žmogų vadinamos antropologija (gr. anthropos – žmogus). Antropologija klasifikuojama į: biologinę, medicininę, kibernetinę, paleontologinę, morfologinę, psichologinę, patologinę, etnologinę, fiziologinę, pedagoginę, kultūrinę, psichoanalitinę ir pan. Visoms šioms antropologijoms objektas yra žmogus, tačiau kiekviena turi savo dalyką, t. y. tyrinėja tam tikrus dalinius žmogaus būties aspektus.
Filosofinė antropologija siekia pažinti žmogaus prigimtį, tuo tarpu žmogaus prigimtis yra pagrindinė filosofijos problema.
Siekis pažinti žmogaus prigimtį yra viena pagrindinių filosofijos problemų. Mėginant apibrėžti tai, kas bendra visiems žmonėms, ugdoma žmogaus savivoka, savo vietos pasaulyje (lyginant su kitomis gyvosiomis būtybėmis) samprata; šis mėginimas susiejamas su praktika tiek prasmingos savirealizacijos, tiek žmogaus vertos visuomenės kūrimo požiūriu.
– nuo ko priklauso žmogaus gyvenimo prasmė?
– kokios yra svarbiausios žmogaus gyvenimo problemos?
– kokia yra žmogaus gamtinė (biologinė), dvasinė, socialinė ir pan. struktūra?
– koks yra šių laikų humanizmo likimas? Ir t. t.
Vieningos filosofinės antropologijos koncepcijos nėra, vadinasi, yra daug koncepcijų, tačiau jos visos siekia sukurti vientisą žmogaus teoriją.
Filosofinė antropologija kaip savarankiška filosofavimo atmaina pasirodė XX a. trečiame dešimtmetyje. Mokslo atradimų ir filosofavimo įvairovės veikiami, filosofijos antropologai iškėlė sau uždavinį paaiškinti žmogų kaip fenomeną ne fragmentiškai, o kaip visumą, išryškinant jo organinius, dvasinius, emocinius, pažintinius, socialinius ir kt. ypatumus. Mokslas žmogaus dvasinių ypatumų atskleisti negali, todėl ir būtina filosofija. Filosofijos antropologai nesukūrė vieningos teorijos, tačiau tarp jų yra bendrų bruožų: žmogus – būtybė, gebanti peržengti savo tiesioginę duotybę tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Skirtingai nuo gyvulių, žmogus niekada nėra išbaigtas, galutinai sureguliuotas. Žmogaus asmenybė – nuolatinis aktas, ji nesusaistyta priežastiniais ryšiais. Tik žmogus turi nedaiktišką dvasią. Skirtingai nuo gyvulių, žmogus yra praradęs instinktus, todėl nėra gamtiškai specializuotas ir yra atviras pasauliui, gali visko išmokti.
Akcentuojama, kad tik...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!