G. Sabine įžvalga

N. Machiavelis – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Machiavelis negalėjo įsigyti universitetinio išsilavinimo, tačiau augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir išstudijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Pasibaigus fanatiškai DŽ. Savonarolio veiklai, N. Machiaveliui atsivėrė kelias į Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą, kuriame jis išbuvo keturiolika metų. Jis buvo darbštus ir energingas. Kaip liudija jo biografai, N. Machiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią.
Aristotelio nuopelnai filosofijai milžiniški, o po Aristotelio mirties jam lygiaverčio filosofo reikėjo laukti visus 2000 metų. Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas. Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė ( daiktų rūšinė „idėja“ ) negalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra bendrybė, rūšinė idėja (bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos, arba esmės. Substanciją Aristotelis apibūdina taip: „substancija mes vadiname tam tikrą vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra – formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia – tai, kas susideda iš materijos ir formos. Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, nes jie yra visų kitų kūnų pradai. Aristotelio žodžiais tariant, kiekviena priežastis turi savo priežastį. Mąstant nesunku prieiti ir prie galutinės priežasties, o tai ir yra tikslas, kurio siekia daiktai. Tiek pirmoji priežastis, tiek galutinis tikslas yra Dievas.
Taigi 16 a. pradžioje absoliutinė monarchija buvo tapusi – arba sparčiai darėsi – vyraujančiu valdymo tipu Vakarų Europoje. Visur beatodairiškai buvo laužomos viduramžių institucijos, nes absoliutinė monarchija buvo diegiama brutaliomis priemonėmis ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!