Gyvenimo tikslas ir prasmė per filosofijos prizmę

Pratarmė „Žmogus – mįslė. Būdamas ant dviejų pasaulių ribos ir norėdamas išlikti savimi, jis yra abiejų reikalingas. Žemė ir dangus, laikas ir amžinybė susisiekia jame. Jis yra žemiškos realybės tame taške, kur kūrinys pažįsta savo trapumą, pažįsta savo Kūrėją, pabunda gyventi Dievui ir pasiruošia išgirsti dieviškosios meilės šauksmą“ (Lellote, „Gyvenimo problemos“,(K. Damas, „Jėzus Kristus“), psl.5) Tada pamažu kyla pastatas – mūsų asmenybė. Žmogus savo natūralioje padėtyje yra sudėtinga visuma, sudaryta iš medžiagos ir dvasios, palikta tamsai, kančiai ir mirčiai, viliojama į visas puses dvasios ir kūno siekių, kurie savyje teigiami, bet turi būti harmoningai suderinti. Dievo pastatytas žmogui uždavinys – kad žmogus susitvarkytų ir galutinai išvystytų savo siekimus, kad taptų asmenybe, o ne įvairių aistrų chaosu, kad palaipsniui savyje užbaigtų Kūrėjo darbą. Gyvenimo mįslės Kartais klausiame savęs – Kam aš gyvenu? Keistas dalykas – gyvenimas. Štai jau eilė metų praėjo nuo to momento, kada be savo sutikimo žmogus pateko ant rutulio pavidalą turinčios Žemės mechanizmo, prie kurio jis prilipo ,lyg musė prie globuso. To rutulio kitoje pusėje, Ramiojo vandenyno srityje, gyvena kitos žmogiškos būtybės, galva žemyn, netgi nejausdamos dėl to jokio galvos svaigimo... Reikia pabrėžti, kad nieko nėra pasaulyje ramybės būsenoje. Filosofas Lellote pasakė: „Pasaulis yra tarsi baletui skirta scena, kurioje be pertraukos šoka padūkusios balerinos“ (Lellote, „Gyvenimo problemos“, psl. 5). Žmogus, ateidamas į šį pasaulį, dar nežino savo tikslo ir jo prasmės. „Daugelis žmonių yra tarsi laukimo salėje, kur jie nieko nelaukia. Jie atsidūrė gyvenime, neklausdami savęs dėl ko jie čia; jie gyvena todėl, kad jie yra įtraukti į gyvenimo srovę ir paklūsta tamsiam instinktui, kimbančiam į gyvenimą. Bet jiems gyvenime nėra ko daryti. Diena iš dienos jie taip susitvarko savo gyvenimą, kad jis būtų geresnis ir pagal galimybes sklandus. Jie dirba, jei tai būtina egzistavimui. Jei ne – jie nieko nedaro. Jie pramato tik tiek, kiek tai reikia dėl tiesioginių tikslų. Apie mirtį jie yra linkę visai negalvoti, ir jie tęsia savo egzistavimą dėl to, kad tarsi kažko tai laukia, bet drauge ir visiškai nieko nelaukia“ (Leklerkas, „Dialogas su Dievu“). Iš Leklerko knygos „Dialogas su Dievu“ galime suprasti, kad daugelis žmonių vengia ieškoti gyvenimo prasmės samprotaudami. Mūsų tikslas Norint išspręsti gyvenimo problemą, reikia savyje ugdyti pagrindinius nusiteikimus: mylėti tiesą ir būti pasiruošusiam paskui ją sekti beatodairiškai. Reikia, šv. Tomo žodžiais tariant, į tiesą veržtis visa savo siela. Mūsų siela, o ne kūnas turi vadovauti mūsų gyvenimui. Siela trejopa: jos sudėtyje – protas, jausmai ir valia – turi sudaryti mumyse vieningą pasaulėžiūrą. „Žmogui gyvenime svarbiausia nebijoti nepasisekimų. Pirmasis nepasisekimas reikalingas valios užgrūdinimui; antrasis nepasisekimas gali būti naudingas. Jei žmogus pakils po trečio nepasisekimo – tai jis tikrai yra žmogus“ (Bazenas). Mes nesame pajėgūs peržiūrėti visų gyvenimo tikslų sprendimų ir jų išbandyti. Toks išsamus bandymas faktiškai negalimas – tam neužtektų žmogaus gyvenimo, o juk reikia priimti kokį nors sprendimą. Aš apžvelgsiu tik krikščioniškąjį mokslą ir prieisiu prie neabejotinos išvados: krikščioniškasis problemos sprendimas pergalingai išlaiko bandymą. Ir iš tiesų, jis aiškina gyvenimą pilnai, tikroviškai, neaplenkdamas nė vieno iš jo svarbiųjų aspektų. Jis pilnai tinka visoms žmogaus gyvenimo aplinkybėms, nereikia jokių pakeitimų, nes jis nepriklauso nuo nepastovaus gyvenimo. Filosofas Buržė pasakė: „Jei aš nebūčiau kataliku iš įsitikinimo, tai aš norėčiau juo būti bent dėl to, kad turėčiau po kojomis platformą, nuo kurios aš galėčiau žiūrėti į nesveikas ir išsekusias šiandienines idėjas“ (Lellote, „Gyvenimo problemos“,psl.20). Gyvenimo prasmė pagal V. E. Franklą Gyvenimo prasmės klausimu Viktoras Franklas įsikomponuoja į XX a. Vidurio egzistencinio mąstymo kontekstą. Kaip žinome, 1926 m. išėjo Heidegerio knyga „Būtis ir laikas“, lyg ir žyminti egzistencinės filosofijos sužydėjimą Europoje. Žinotina, kad Franklas labai kritikavo egzistencializmo filosofiją, ypač prancūzų egzistencializmą, dėl dviejų dalykų. Visų pirma, dėl jo bedieviškumo, ateistiškumo – Franklo logoterapijoje Dievo samprata užima gana svarbią vietą. Antra – dėl pačios žmogaus būties sampratos. Kaip žinome, prancūzų egzistencialistai teigė, kad žmogaus gyvenimas yra absurdiškas, beprasmis; ir Heidegeris teigė, kad žmogus yra „įmestas“ į šį pasaulį ir nieko jame negali rinktis. Franklo logoterapija kalba apie priešingus dalykus: apie tai, kad žmogaus gyvenimas besąlygiškai turi prasmę: „Prasmę reikia surasti, bet jos negalima sukurti. Sukurti galima arba subjektyvią prasmę, paprastą prasmės pajautimą, arba beprasmybę. Kartu suprantama ir tai, kad žmogus, jau neįstengiantis surasti savo gyvenimo prasmės arba išsiaiškinti jos, bėgdamas nuo prasmės praradimo jausmo sukuria arba beprasmybę, arba subjektyvią prasmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!