Gyvenimo tikslas ir prasmė

 TURINYS 1.ĮVADAS 3psl. 2.KAS YRA ŽMOGAUS GYVENIMAS? 3psl. 3.GYVENIMO PRASMĖ RYTŲ FILOSOFIJOJE 4psl. 4.GYVENIMO PRASMĖ IR SAMPRATA VAKARŲ FILOSOFIJOJE 6psl. 5.ŽMOGAUS DVASINIS PASAULIS 7psl. 6. KODĖL AŠ GYVENU ČIA IR DABAR? 7psl. 7.IŠVADOS 8psl. 8.LITERATŪRA 9psl. 1. ĮVADAS Mane jau nuo vaikystės kamuoja klausimas “kas tai yra žmogaus gyvenimas?jo tikslas ir prasmė?kodėl aš gyvenu čia ir dabar?kodėl žemiškasis gyvenimas nėra amžinas ?kodėl jis artėja į mirtį?Tiesa į šiuos klausimus atsakymus rasti labai sunku. Įvairiais laikais įvairių pažiūrų mąstytojai bandė atsakyti į panašius klausimus, tačiau, tiesą sakant, tik nedaugelio iš jų išvados yra vertos dėmesio. Aš manau,kad norint atsakyti į šiuos klausimus reikia pirmiausia suprasti žmogaus ir pasaulio būtį,apie kurią galvojo ne tik mokslininkai,filosofai ,bet ir eiliniai žmonės. Aišku yra keletas šių laikų autorių, kurie bando atskleisti minėtus klausimus ir, manau, jie tai daro pakankamai sėkmingai. Jie taip pat sutinka, jog “gerai įsigilinę į pačią esmę, matome, kad mūsų mirties suvokimas lemia atsakymus į visus su gyvenimu susijusius klausimus”. Galima būtų pridurti, jog būtent gimimo ir mirties suvokimas atskleidžia pagrindinius gyvenimo klausimus, nes juk gimimas ir mirtis yra vienas kitam atvirkšti veiksmai: iš kur ateini, ten ir sugrįžti.Šiame savo darbe aš pabandysiu atsakyti į mane kamuojančius klausimus remdamasi įvairių autorių nuomonėmis. 2. Kas yra žmogaus gyvenimas? Turbūt daugelis žmonių sutinka, jog yra kažkas aukščiau už mus, kad mes nesame aukščiausia grandis visoje Visatoje. Ir nebūtina skubėti teigti, jog tai yra Dievas, Budha ar Alachas. Visai gali būti, kad tas aukštesnis yra ne vienas, o jų yra daug. Tikriausiai net ateistai netiki jokia aukštesne jėga tik todėl, kad jie nėra rimčiau apie tai pagalvoję arba paprasčiausiai jie mano, kad jiems ir be to gyvenimas yra mielas. Tačiau būnant žmogumi net šlykštu pagalvoti, kad gyveni čia be reikalo, kad leidi laiką tam, kam nereikia, kad darai tai, dėl ko paskui gali labai pasigailėti. Bet labai sunku kažką keisti, kai esi surištas įvairiausiais saitais su žmonių minia, religijomis, nuostatotomis, prietarais, moralės principais, tradicijomis etc. Iš to reikia išsivaduoti ir tapti savimi. Kvaila ir ta mintis, jog tai, ką apie ką mes galvojame gali būti visiški paistalai; gal kažkas, kas yra aukštesnis už mus, juokiasi iš mūsų paistaliojimų. Gal mes tik bandomieji triušiai? Kas įrodys, kad tai netiesa? Norint suvokti savo vietą Visatoje, galima pabandyti įsivaizduoti kokią nors pačių sukurtą kitą Žemę su kažkokios formos gyvybėmis. Verta pagalvoti, ko mes iš šių gyvybių ir tos sukurtos Žemės tikimės. Mus irgi kažkas sukūrė ir iš mūsų bei mūsų Žemės irgi kažko tikisi. Tada galima pagalvoti ir apie savo vietą, ką galvoja apie mus ta aukštesnė jėga. Gal ko mes tikimės iš savo sukurtų gyvybių, to iš mūsų tikisi ir mūsų kūrėjai? Turbūt, kad aukštesnė jėga yra protingesnė už mus, nes juk ir žmogus už save gudresnių gyvybių nemanau, kad sukurtų, todėl šis pavyzdys gali būti ir nevisiškai teisingas. Be to, tai yra grubus pavyzdys, nes gali būti, kad mes esame sukurti gyventi ne tik vieną kartą šitame gyvenime, gal tai tik vienas etapas visoje mūsų egzistencijoje? Kvaila būtų sakyti,kad po mirties viskas pranyksta ir mes dingstame neaišku kur. Ištvanas Jankovičius savo knygoje “Išgyvenau savąją mirtį” (1998) atsako į pagrindinius egzistencijos klausimus. Pasirodo, pasaulyje jau yra padaryti tyrimai, kurie buvo atlikti žmonėms išgyvenusiems klinikinę mirtį, t.y. jie buvo trumpam numirę. Jų aprašyti įspūdžiai tiesiog šokiruoja, jie atrodo kaip iš bulvarinio laikraščio. Atrodo neįmanoma, kad žmogus gali palikti savo žemiškąjį kūną ir matyti jį iš aukšto, kad žmogus neturėdamas apčiuopiamo kūno gali girdėti, ką sako ar net galvoja kiti ir išvis, kad žmogus po mirties netenka tik savo fizinio kūno, o pats išlieka. Tai patvirtina, kad žmogų sudaro ne vien apčiuopiama dalis, t.y. fizinis kūnas, yra ir dar kažkas – kitas apvalkalas. Visai įmanoma (o tai autorius ir teigia), kad žmogus turi ne vieną, o daug apvalkalų ir jo dabartinis gyvenimas yra tik viena visos būties pakopa. Dabartiniai mąstytojai teigia, jog tie kiti žmogaus apvalkalai yra paprasčiausiai sudaryti iš aukštesnių virpesių, aukštesnio dažnio spinduliavimo. Kitaip tariant, tos formos egzistuoja aukštesniuose, mums dar nevisiškai suvokiamuose, matmenyse. Iš viso to galime daryti išvadą, kad žmogaus gyvenimas – tai tik viena jo būties dalis, kurią jis bando įveikti. 3. GYVENIMO PRASMĖ RYTŲ FILOSOFIJOJE 1959m. spalio 27d.”Times of India” paskelbė pranešimą apie Nobelio premijos suteikimą fizikos srityje už antiprotono radimą, įrodantį, kad materija egzistuoja 2 formom, kaip dalelė ir kaip antidalelė. Pagal vieną pagrindinių naujosios teorijos prielaidų egzistuoja kitas pasaulis, arba antipasaulis, sudarytas iš antimaterijos. Antimaterialų pasaulį turėtų sudaryti atominės ir subatominės dalelės,skriejančios priešingomis orbitomis,negu tai vyksta mums žinomame pasaulyje. Jeigu šie du pasauliai kada nors susidurs, juos sunaikins vienas akinantis sprogimas. Pranešime iškelti tokie teiginiai: 1.Egzistuoja antimaterialus atomas arba dalelė, pasižyminti priešingomis materialiam atomui savybėmis. 2.Be materialaus pasaulio, yra ir kitas pasaulis, apie kurį mūsų žinios ribotos. 3.Tam tikru laiko momentu abu pasauliai gali susidurti ir sunaikinti vienas kitą. Su trečiuoju punktu galime sutikti tiek, kiek leidžia ribotas mokslinis antimaterijos apibrėžimas. Sunkumą sudaro tas faktas, kad mokslininkų antimaterijos samprata kalba tik dar apie vieną materialios energijos atmainą, tuo tarpu tikroji antimaterija turi būti visiškai nemateriali. Pagal savo esmę materija sunaikinama, o antimaterija – jeigu ji iš tikrųjų neturi jokių materialių požymių – jau pagal savo prigimtį privalo būti nesunaikinama. Vedų filosofijos rankraščiai pateikia materijos ir antimaterijos sampratą, aiškindama ją kaip dvi energijos formas. Materija – tai energija, kurianti materialų pasaulį. Ta pati energija, tik aukštesnės formos, antimaterialų (transcendentinį) pasaulį. Materija pati kuriamosios galios neturi. Tik tuo atveju, kai ją veikia gyvoji energija, sukuriami materialūs daiktai.Todėl materija grubia forma yra latentinė Aukščiausios būtybės energija. Energija nėra sau pakankama. Ją kontroliuoja aukštesnis pradas, gyva būtybė. Aukščiausia gyva būtybė, arba Absoliuti Tiesa, Vedose yra gyva būtybė, visų energijų pirminis šaltinis. Pagal šią filosofiją antimateriali dalelė glūdi materialiame kūne. Jos dėka materialus kūnas palengva kinta: iš kūdikystės pereina į vaikystę, iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės – į senatvę. Po to antimateriali dalelė palieka seną, netinkamą naudoti kūną ir persikelia į kitą materialų kūną.Taigi antimateriali dalelė be jokių abejonių, aukštesnė už materialią energiją. Ši dalelė mažesnė už mažiausią mikroskopinę materialią dalelę.bet, nežiūrint į tai ,kad ji maža, jos gyvybės jėga tokia galinga, kad daro įtaką visam materialiam kūnui. Mokslininkų prielaida, kad gali egzistuoti kitas pasaulis, kurį sudaro antimaterialūs atomai ir, kad susidūrus materialiam ir antimaterialiam pasauliams jie abu anihiliuosis tik iš dalies yra teisinga. Susidūrimas vyksta nuolatos: kiekvieną akimirką anihiliuojasi materialios dalelės, o nemateriali dalelė siekia išsivaduoti. Jos kalėjimas, kurį sudaro materialios energijos sankaupa, vadinama grubiu ir subtiliu kūnais, po tam tikro laiko yra sunaikinama. Visa , kas sukurta, tam tikru laiko momentu yra sunaikinama. Ir materialus kūnas ir materialus pasaulis yra sukurti, todėl jie pasmerkti žūti, ir bus sunaikinti. Tačiau antimateriali dalelė niekad nebuvo sukurta, jos egzistavimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, taigi, ji negali būti sunaikinta. Todėl nereikia sielvartauti dėl materialios energijos netekties. Visų rūšių jutiminis patyrimas, priklausantis šilumos ir šalčio, laimės ir kančios kategorijai, tėra materialios energijos vidinė sąveika. Kiekvienas protingas žmogus, jeigu jo netrukdo laimė, bei kančia ir jeigu jis supranta, kad laimė ir kančia tėra laikinos materialios būsenos, kurias sukelia viduje sąveikaudama žemesnė energija, - yra pasiruošę sugrįžti į antimaterialų pasaulį, kuriame gyvenimas amžinas, kupinas nuolatinio žinojimo ir palaimos. Daugelis šiuolaikinių mąstytojų susiduria su sunkumais komentuodami antimaterialų pradą, nes jie kuria teorijas, operuodami žemesne energija. Norint suvokti tikrąją antimaterialaus prado esmę, reikia pakilti į transcendentinį aukštesnės energijos lygmenį. Esant materialiame pasaulyje, neįmanoma pasakyti, koks iš tikrųjų yra antimaterialus pasaulis. Kaip materialūs atomai sudaro materialų pasaulį, taip ir antimaterialūs atomai sudaro antimaterialų pasaulį ir visus jo daiktinius atributus. Materialiame pasaulyje viskas padaryta iš negyvos materijos, todėl jis, tėra imitacija. Daiktų įvairovė egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Antimaterialiame pasaulyje gyvena antimaterialios gyvos būtybės. Jame nėra negyvos materijos. Visa ten – gyvas pradas, o to prado Aukščiausias Asmuo yra Pats Dievas. Antimaterialaus pasaulio gyventojai gyvena amžinai, jiems būdingas amžinas žinojimas ir amžina palaima. Kitaip sakant jie yra visiškai priartėję prie Dievo – turi visas Dievo savybes. Gyvos būtybės kokybiškai Jam lygios, bet tuo pačiu jos yra pavaldžios Dievui. Antimaterialiame pasaulyje nėra skirtumo tarp pavaldinio ir valdovo – savitarpio santykiai neturi nei trupučio materialumo priemaišų. Materialus pasaulis naikinant visas materialiuose planetose gyvenančios būtybės fiziškai sunaikinamos. Pagal savo prigimtį gyva esybė yra antimateriali dalelė, bet kol gyva esybė antimaterialios veiklos dėka nepasieks antimaterialio pasaulio, tol materialių pasaulių naikinimo metu ji bus fiziškai sunaikinama ir kas kart, kai iš naujo kursis materialios visatos, ji privalės atgimti materialiu pavidalu. Kitaip sakant, ji pasmerkta pakartotino gimimo ir mirties kančioms. Nemirtingumą pasiekia tik tie, kurie, praktikuodami antimaterialią veiklą pasiekia aukščiausiąją būtį, sugrįžta pas Dievą. Žinoma, žmogus apdovanotas laisva valia, ir jeigu ją turėdamas jis nenori išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai gali pasidžiaugti gyvenimu aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje, bei aplankyti planetas, kuriose viešpatauja materialia prasme tobulos būtybės, turinčios gebėjimą visiškai valdyti traukos jėgas, erdvę, laiką ir etc. Norint aplankyti aukštesnes materialios visatos planetas, reikia atsikratyti tik grubios materijos (materialaus kūno), o proto ir intelekto ( subtilios materijos) nusimesti nebūtina. O einant į transcendentinį pasaulį reikia tiek subtilų, tiek grubų kūnus pakeisti į dvasinį. Žmogaus troškimas būti nemirtingu įgyvendinamas tiktai dvasiniame pasaulyje. Troškimas amžinai gyventi – tai požymis, jog mumyse potencialiai glūdi dvasinio gyvenimo galimybė. 4. GYVENIMO PRASMĖ IR SAMPRATA VAKARŲ FILOSOFIJOJE Vakarų metafizika, pasiekusi tinkamą aukštį, savaime virsdavusi Dievo apmastymu arba “filosofine teologija” (WEISCHHEDELIS). Kitaip sakant, Dievas Vakarų metafizikai tapdavęs šios objektu. Dievo metafizikos pradininkas yra Aristotelis. Remdamasis savo mastymo prielaidomis, kad kiekvienas judėjimas turįs turėti judintoją, esantį šalia judančiojo, ir kad šių judintojų eilė negali eiti iki begalybės, jis daro visiškai logišką išvadą, esą turįs būti pirmas nejudąs judintojas, kurį tiek jis pats, tiek vėlesnieji jo aiškintojai, bei sekėjai vadina dievybe. Šitoks judintojas turįs būti, nes kitaip nebūtų pasaulyje jokio judėjimo, kuris juk esąs akivaizdoje; tačiau šisai judintojas turįs būti nejudąs, nes priešingu atveju klaustume toliau, kas judina jį patį. Pirmasis tad judintojas buvojęs šalia, bet kokio judėjimo, už tat įtaigojęs kiekvieną judėjimą. “Kas yra judėjimo pradžia sieloje?” – klausia Aristotelis ir čia pat atsako: “ aišku, Dievas, kaip pasaulyje taip ir joje”. Tačiau kaip gali dievybė visą judinti, pati buvodama šalia bet kokio judėjimo? Atsakymą į tai Aristotelis randa Medžiagos, kaip grynos galimybės polinkyje pereiti į formą kaip gryną tikrenybę: tapsmas esąs formos siekimas. Visa stengiasi virsti forma. O kadangi anasai pirmasis judintojas esąs pati tikrenybė be jokių galimybių, tai jis stovįs visų būtybių akivaizdoje kaip jų siekinys ir tikslo trauka judinąs šiąsias savęspi. Dievas judinąs pasaulį taip, kaip mus judinanti idėja: mes esame, sakysime, judinami gėrio, grožio, teisybės, kadangi visa tai mums patinka. Šitaip judinąs visa ir pirmasis judintojas, kadangi jis, būdamas gryna forma, viskam patinkąs, tapdamas visų siekiniu. Šioje Dievo metafizikoje yra likę nepakankamai išmastyta Aristotelio mintis, esą pirmasis judintojas neturįs jokio veiklaus santykio su pasauliu. Dievas ir pasaulis stovį šalia vienas kito kaip du amžini pradmenys, tarp kurių esama tik tobulybės skirtumo: pasaulis tikrenybe tampąs, Dievas tikrenybė esąs. Aristoteliškoji Dievo metafizika yra baigiamoji būtybės apmastymo išvada. Čia metafizika iš tikro savaime virsta filosofine teologija, vis tiek kokiu vardu ją vadintume. Pagrindiniai Aristoteliškosios dievo metafizikos bruožai yra pasilikę kiekvienoje vėlesnėje Dievo metafizikoje. Vėlesniais laikais, nuo B.Pascalio laikų vis labiau ima skirtis religijos Dievas, nuo metafizikos Dievo, kadangi metafizika neįstengia suvesti Dievo į santykį su žmogumi ir su pasauliu, tai ji tampa kliūtimi religijos filosofijai. 5. ŽMOGAUS DVASINIS PASAULIS Pirmasis filosofinės sąmonės koncepciją paskelbė graikas Anaksagoras ( penktas amžius prieš mūsų erą). Sąmonę jis pavadino “nus”, apibūdindamas ją kaip amžiną ir visagalį judėjimo šaltinį, būtiną visų gyvų būtybių dalį. Nus buvo suprantama kaip pasaulį tvarkantis protas. Tačiau, kaip pažymi Aristotelis ir Platonas, pats Anaksagoras savo koncepcijos neišvystė. Aristotelis knygoje “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą. Paltonas teigė, kad žmogus turįs trilypę sielą: nemirtingąją, mirtingą ir augalinę. Nuo nemirtingosios priklausąs protas, valia , suvokimas ir mastymas. Jos būstinė esanti aukščiausioje galvos smegenų dalyje – pusrutuliuose. Mirtingoji esanti stuburo smegenyse. Tai gyvulinė siela, tvarkanti emocijas ir aistras. Augalinė siela, tvarkanti žemiausius žmogaus geismus, apetitą ir kt. , esanti žemiausioje stuburo dalyje – už pilvo ir dubens. Platono prielaida, kad širdis padeda aistrų ir emocijų sielai, o kepenys – žemiausiajai, išliko ir mūsų laikų simbolikoje. Ir šiandien daugelyje veikalų sąmonė ir siela tapatinamos. Vėlesniais laikais Aleksandrijos mokykla dvasios – pneumos – buveine laikė smegenų skilvelius. O garsusis XVII amžiaus filosofas ir matematikas R. Dekartas sielą nukėlė į kankorėžinę liauką (glandula pinealis). Jo nuomone, glandula pinealis būdama pačiame smegenų centre, reguliuojanti sielos judėjimą: ją praleidžia arba sulaiko. Anot R.Dekarto, žmogus yra dvilypė būtybė, sudaryta iš materialaus mirtingo kūno ir nematerialios nemirtingos sielos. Dvasinis pasaulis žmogaus psichika ir sąmonė egzistuojanti nepriklausomai nuo kūno. 6.KODĖL AŠ GYVENU ČIA IR DABAR? Sunku kategoriškai teigti, kodėl mes esame kas esame, kodėl esame kur esame, kodėl mums būtent taip o ne kitaip sekasi, kodėl esame kvailesni ar protingesni už kitus. Vieni sakys, kad tai likimas – kitaip neįmanoma, kiti – neklausinėk kvailų klausimų. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau man atrodo, jog mes patys nusprendėme prieš gimdami, kuo, kur ir kada būti. Juk sutinkame, kad mirtimi mūsų dvasios gyvenimas nesibaigia, taigi kažkas buvo ir prieš gimimą, kažkas bus ir po mirties. Be abejo, mūsų dabartiniai padėčiai įtakos turėjo aukščiau už mus esanti jėga. Tačiau aš manau, kad lemiamą žodį turėjo ne kas kitas, o būtent mes. Mūsų egzistencija nesibaigs biologinio kūno mirtimi, todėl mes ir toliau gyvensime, tik kitokioje formoje. Mūsų elgesys Žemėje bus apsvarstytas ir įvertintas (kaip keista tai neatrodytų, šitai padarysime mes patys). “Nelengvą ir vingiuotą kelią numačiau aš pats, ir savo gyvenimo kelio kliūtis nustačiau aš pats, tikėdamasis, kad jas nugalėdamas tobulėsiu dvasiškai ir gebėsiu gerai panaudoti savo gyvenimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!