Gyvūnų mityba

 1. ląstelienos ir jos frakcijų nustatymas pašaruose Ląstelieną sudaro visos neazotinės medžiagos, kurios lieka virinant tiriamąjį bandini rūgščių, šarmų skiedinyje ir neištirpsta karštame vandenyje, spirite ir eteryje. Į jos sudėti ieina celiuliozė, hemiceliuliozė ir inkrustacinės medžiagos ligninas, subertinas, kutinas). Acto rūgštis ištirpina riebalus ir baltymus, o azoto rūgštis oksiduoja ir padaro tirpiais nitritinius ir kitus junginius, kurie ieina i pašaro sudėti. Praplaunant karštu distiliuotu vandeniu panaikinamas acto rūgšties kvapas ir išplaunamos mineralinės medžiagos, spiritas išplauna baltymus, o eteris - riebalus. Darbo eiga: I. Į 100 mJ konusinę kolbutę įdedama 1 g susmulkinto tiriamojo mėginio. 2. Į kolbutę įpilama 25 ml azoto ir acto rūgščių mišinio (santykiu 1: 10). 3. Kolbutė sujungiama su šaldytuvu, statoma ant elektrinės viryklės ir šildoma iki užvirimo. Po to traukos spintoje virinama 25-30 minučių (nuo užvirimo pradžios). 4. Ant elektrinės viryklės užvirinama distiliuoto vandens, kuris reikalingas būsimam filtravimui (praplovimui). 5. Pasveriamas, išdžiovintas iki pastovaus svorio, biuksas su filtru. 6. Karštas konusinės kolbutės turinys filtruojamas pro filtrą, retkarčiais perplaunant ji karštu distiliuotu vandeniu, kol išnyks acto rūgšties kvapas. Iš konusinės kolbutės pernešamos visos pašaro dalelės ant filtro. 7. Filtras ir ant jo likusios pašaro liekanos suvilgomos 2 ml spirito, 0 pastarajam nutekėjus iki filtro kraštų pripilama etilo eterio. Spiritas ištirpina azotines medžiagas, 0 eteris - riebalus. 8. Pasibaigus filtravimui, filtras su likusia pašaro dalimi - ląsteliena pernešamas i biuksą ir palaipsniui džiovinamas termostate iki pastovaus svorio: iš pradžių 60° C, vėliau 100-] 05° C temperatūroje, tai yra kol bandinys taps absoliučiai sausas. 9.Išdžiovintas biuksas su ląsteliena išimamas iš termostato, ataušinamas eksikatoriuje ir pasveriamas. 2. Azotinių junginių kiekio nustatymas pašaruose Azotinių junginių kiekio nustatymas pagrįstas tuo, kad į jų sudėtį įeina azotas, kurio nėra nei riebalų, nei angliavandenių sudėtyje. Todė] azotiniai junginiai nustatomi pagal azoto kiekį, kuris, veikiant koncentruota sieros rūgštimi, išsiskiria iš organinės pašaro dalies, iš organinės formos pereina į neorganinę formą. Kaitinant tiriamą pašarą su koncentruota sieros rūgštimi neazotinės organinės medžiagos (riebalai, angliavandeniai) suskyla iki angliarūgštės ir vandens, kurie išsiskiria į aplinką. Azotinės organinės medžiagos suskyla iki angliarūgštės, vandens ir amoniako, kuris tuojau pat susijungia su sieros rūgštimi ir sudaro amonio sulfatą: Po to amonio sulfatas paveikiamas stipriu šarmu (33%) ir vėl išsiskiria amoniakas. Išsiskyręs amoniakas Erlenmejerio kolbutėje su jungiamas su decinormaline sieros rūgštimi. Nesujungta decmormalinė sieros rūgštis titruojama su decinormaliniu šarmu. Pagal sujungtos sieros rūgšties kiekį nustatomas azoto kiekis pašare, žinant, kad 1 m] 0,] n sieros rūgšties sujungia 0,0014 g azoto. Gautas azoto kiekis padauginamas iš koeficiento 6,25 ir gaunamas bendras baltymų kiekis pašare. Vidutiniškai ba]tymuose yra 16,67 % ą.zoto (] 00:6,25). Jo kiekis įvairiose azotinėse medžiagose skiriasi, baltymuose jis svyruoja nuo 13 iki 19%.mineralizavimas I. Į porcelianinę lėkštelę įpilama 0,5-1,0 g tiriamo pašaro, tiksliai pasveriama analitinėmis svarstyklėmis ir supilama i Kjeldalio kolbą. Pagal lėkštelės su pašaru ir tuščios lėkštelės svorio skirtumą nustatomas tyrimui paimto pašaro svoris. 2. Į Kjeldalio kolbą įpilama 20-25 ml koncentruotos sieros rūgšties, atsargiai sumaišoma, pridedama 0,5-1,0 g vario sulfato, 3-5 g natrio sulfato ir statoma pusiau pasvirusioje padėtyje ant specialaus degiklio arba elektrinės viryklės traukos spintoje deginti. 3. Deginama traukos spintoje nuolat atsargiai suplakant kolbos turinį kol jis virs bespalviu, skaidriu amonio sulfato (N}4)2S04 tirpalu. 4. Bespalvis kolbos turinys (amonio sulfatas) praskiedžiamas distiliuotu vandeniu. Reikia stengtis i distiliacinę Kjeldalio kolbą pemešti visą amonio sulfatą, t.y. kolbą, kurioje vyko mineralizavimas keletą kartų reikia praskalauti distiliuotu vandeniu. Praskiedžiama iki tam tikro tūrio (100 ml). Amoniako distiliavimas I. Į Erlenmejerio kolbutę tiksliai pipete atmatuojama 25-50 ml (priklausomai nuo tiriamosios medžiagos baltymingumo) 0, I n H2S04 ir įlašinami 2-3 lašai indikatoriaus metilraudonojo. 2. Erlenmejerio kolbutė sujungiama su distiliavimo aparato šaldytuvu. Šaldytuvo apatinis vamzdelis turi būti panardintas į tirpalą. 3. Į 1000 ml talpos distiliacinę Kjeldalio kolbą įdedama pusė šaukštelio pemzos miltelių arba stiklinių vamzdelių. 4. Į 1000 ml talpos distiliacinę Kjeldalio kolbą supilamas tikslus kiekis praskiesto amonio sulfato (galima supilti visą praskiestą amonio sulfatą), kolboje jis dar praskiedžiamas distiliuotu vandeniu (iki trečdalio distiliacinės kolbos talpos). Patogiau distiliacijai imti praskiestą amonio sulfatą dalimis, tai leidžia tyrimą pakartoti. 5. Atsargiai sienele įpilama trigubai daugiau 33% NaOH arba KOH, negu buvo imta koncentruotos H2S04 sudeginant tiriamą medžiagą. 6. Distiliacinės kolbos kaklelio viršutinė dalis tiltriniu popieriumi gerai nuvaloma ir tuojau pat sujungiama su distiliaeine aparatūra, nes natrio šarmas iš amonio sulfato tuoj pat išskiria azotą amoniako forma. 7. Įjungiamas kaitinimo elementas, paleidžiamas vanduo į šaldytuvą ir amoniakas distiliuojamas virinant Kjeldalio distiliacinėje kolboje esantį turinį. Distiliuojama kol galutinai išsiskiria visas amoniakas, maždaug 20-30 min. Išsiskyręs amoniakas per šaldytuvą patenka į Erlenmejerio kolbutę ir sujungiamas su 0,1 n H2S04. ' 8. Distiliacijos pabaiga nustatoma stebint ružavo lakmuso popierėlio pasikeitimą. Jei distiliate yra amoniako, lakmuso popierėlis pamėlynuoja, jei jo nėra, popierėlio spalva nepakinta. Amoniakas baigiamas distiliuoti, kai būna visiškai išsiskyręs amoniakas. Titravimas 1. Po distiliavimo tirpalas, esantis Erlenmejerio kolbutėje, titruojamas 0,1 n NaOH iki spalvos pasikeitimo: Erlenmejerio kolbutės turinys iš oranžinės spalvos keičiasi į gelsvai rausvą, 0 vėliau - į geltoną. Teisingai nutitruota bus tada, kai gaunamas gelsvai oranžinės spalvos Erlenmejerio kolbutės turinys (apelsino spalvos). 2. Titravimo metu sužinomas sujungto 0,1 n H2S04 kiekis ir kiek jos lieka laisvos. Todėl titruojant reikia tiksliai sužinoti 0, I n NaOH kiekį. 3. maisto medžiagų įtaka gyvulių produktyvumui ir produkcijos kokybei morfologiniam ir fiziologiniam pakitimams. Koncentruotaisiais pašarais kuriuos sudaro grūdiniai koncentratai bei techninės jų perdirbimo atliekos, jie naud kiaulių ir paukščių racione. Apėmingieji pašarai taip pat svarbūs gyvūnų racionuose, jie turi nemazai energijos ir virskinamųjų maisto medž, juose yra apie 20% ląstelienos. Sultingieji pašarai tai mažai energijos turintys pašarai kuriuose daugiau kaip 40% vandens. Tai žoliniai, silosuoti pašarai, šakniavaisiai, šakniagumbiai. Šie pašarai turi dietinių savybių gerai virškinami, noriai ėdami.. gyvūninės kilmės pašaruose gausu pilnaverčių baltymų, mineralinių medž, bei B grupės vitaminų. Visaverčiuose komb pašaruose būna reikiamas kiekis ir santykis visų būtinų maisto medž, kurios reikalingos gyv fiziologinėm funkcijom palaikyti ir produkcijai gauti. Pašarų papildai yra skirti maisto medž trūkumui racione papildyti. Didžiausia šių papildų dalį sudaro BVM jie gaminami iš pramones įmonių atliekų, sojų, saulėgražų išspaudų. Taip pat yra ir pašarai konkretiems šėrimo tikslams, jie skirti specifinėms šėrimo reikmems ir yra kitokios sudėties ar apdorojimo nei paprasti pašarai. Tai dietiniai pašarai, šunims, arkliams, nuo kepenų ar inkstų. Vaistiniai pašarai tai vaistinio pašaro ir premikso mišinys skirtas sergantiems gyvuliams. Pašarinės medžiagos: antibiotikai, fermentai, vitaminai, provitaminai, mikroelementai, pigmentinės medžiagos. 4. gyvulių organizmo ir pašarų cheminė sudėtis, tapatumai skirtumai dauguma gyvūnų minta augaliniais pašarais ir iš juose esančių maisto medž sudaro savo organizmo ląsteles ir audinius. Gyvulių ir augalų mikroorganizmuose yra tų pačių elementų: anglis, O2, vandenilis, azotas yra pagrindiniai ir sudaro iki 95% gyvulių ar augalų masės. Augaluose anglies yra 45%, O2- 42%, vandenilio 6.5%, azotas-1.5%. gyvulio organizme anglies yra 63%, O2 13.8%, vandenilio 9.4%, azoto 5%. Šie elementai sudaro makro ir mikro elementų grupes . mikroelementai tai aliuminis, varies, boras, cinkas, chromas, jodas, geležis, kobaltas, manganas, molipdenas, sidabras, stoncis. Makroelementaitai kalis, kalcis, fosforas, magnis, natris. Visi šie elementai gyv organizme ir augaluose sudaro organinius ir neorganinius junginius. Esmini skirtumas tarp augalų ir gyvūnų yra tas, kad augalai savo ląstelių ir audinių organinius junginius sudaro iš neorganinių medž. Džiovinant pašarus ir gyvulio kūno audinius termostate 60temp, o vėliau 100-105temp išgarinamas visas juose esantis vanduo ir gaunama sausa medžiaga. Pašaro ar gyvūno audinio SM susideda iš sudegančios organinės medž ir nesudegančios- pelenų. Žaliųjų pelenų kiekis gyvulio kūne: kauliniame audinyje- 45-70%; raumeniniame audinyje; 4-6%; kraujyje- 4-5%, riebaliniame audinyje 0-5%.. augaluose pelenų kiekis: dobilų šiene 8-12%; šiauduose 2,5-7,5%, cukriniuose runkeliuose 3-6%, bulvėse 2-5%, grūduose1.5-4.5%. be to pašaro sausoj medž galima nustatyti azotinius ir neazotinius junginius. Be šių medž augaluose ir gyvulio kūne sutinkama ir kt organinės kilmės medž: fermentų, hormonų, laisvų amino r, vitaminų. Visios šios medž atlieka svarbias funkcijas, aktyviai dalyvauja medž apykaitoj dalis jų kaupiasi audiniuose. Nors į augalo ir gyvulio sudėtį įeina beveik tie patys elementai, tačiau nei tarp atskirų cheminių medž, nei tarp jų kokybės tapatumo nėra. Augaluose ir gyvulių organizmuose daugelis medž yra panašiuose junginiuose tik skiriasi chemine struktūra, fizinėmis savybėmis. Gyvulio organizmas augalo medž perdirba į savasias gyvulio kūnuiū būdingas medžiagas. Pašaruose yra įv medž kurios skirtingai veikia gyvulio organizmą todėl norint racionaliai panaudot pašarus reikia detaliai analizuot juose esančias medžiagas. 5. Pašaruose esančių maisto medž klasifikacija ir biologinė reikšmė Didžioji augalų organinės medžiagos dalis susideda iš angliavandenių. Pagrindinė augalų angliavandenių funkcija - būti rezervine medžiaga (pvz., krakmolas javų grūduose ir bulvėse) ir struktūriniu elementu (pvz., celiulio­zė - augalų ląstelės sienelės sudėtinė dalis). Žemės ūkio gyvūnų mityboje vyrauja angliavandeniai. Jie yra pagrindinis energijos šaltinis. Gyvūno organizme angliavandenių nėra daug, tačiau jie yra labai svarbi medžiagų grupė. Angliavandeniai yra nukleininių rūgščių ir daug energijos turinčių fosfatų junginių sudėtinė dalis, kaulų, kremzlių, kraujo, gleivių, taip pat krešėjimą stabdančiųjunginių pagrindinė organinė medžiaga. Glikogenas svarbus kaip rezervinis angliavandenis, gliukozė - kaip energiją liekianti medžiaga. Riebalai, kaip ir angliavandeniai, yra svarbus energijos tiekėjas. Jų dalis augaluose palyginti su angliavandeniais yra daug mažesnė (išimtis yra sėklos, kuriose gausu riebalų), tačiau energijos teikia daugiau nei du kartus. Vadinasi, ir energinė maistinė vertė žymiai didesnė. Gaunant daug energijos, skirtingai nei angliavandeniai, riebalai organizme gali būti kaupiami nemaža is kiekiais (rezerviniai riebalai). Jų funkcija- šilumos apsauga,jautrių organų (akių, inkstų) apsauga, riebaluose tirpių vitaminų kaupimas. Įrodyta, kad polinesočiosios I'ūgštys, kaip antai arachidono, dokozaheksaeno ir eikozapentaeno, atlieka speci­Iines nepakeičiamas funkcijas centrinėje nervų sistemoje, plazmos membranose i yra sudėtinė fosfolipidų dalis. Pradinės medžiagos, iš kurių gyvūno organizme susidaro šios polinesočiosios riebalų rūgštys, yra linolo ir alfa linoIeno rūgštis. .Jos dar vadinamos nepakeičiamosiomis riebalų rūgštimis, kadangi gyvūno organizmas pats jų susintetinti negali, 1. y. gyvūnai turi jų gauti su pašaru. Be baltymų, augaluose bei gyvūniniuose audiniuose yra ir kitų azoto turinčiųjunginių. Tai laisvosios aminorūgštys, alkaloidai, amidai (asparaginas, gliutaminas, šlapalas), amonio druskos, betainas, cholinas, nitratai, nitritai, purinai ir kt. Šios medžiagos vadinamos ne baltymų azoto junginiais (NBN). Laisvos aminorūgštys mitybos fiziologijos požiūriu prilygintinos baltymams. Asparaginas ir gliutaminas irgi gali būti panaudojami gyvūnų organizme. Kitus NBN junginius gali pasisavinti tik atrajotojai (dėl didžiajame prieskrandyje esančių bakterijų). NBN junginių dažniausiai pasitaiko žoliniuose pašaruose, iš jų pagamintuose konservatuose (konservuotuosiuose pašaruose), taip pat šakniavaisiuose ir šakniagumbiuose. Makroelementai organizme atlieka daug ivairių funkcijų: yra skeleto, dantų, kiaušinio lukšto struktūrinė (statybinė) medžiaga, pieno sudedamųjų medžiagų dalis, aktyvina fermentus, dalyvauja biocheminėse reakcijose, reguliuoja elektrolitų ir vandens balansą, yra buferinių sistemų sudedamoji dalis. Nepakeičiamieji mikroelementai gyvūno organizme aktyvina fermentus ir yra fermentų, baltymų bei hormonų sudedamoji dalis. 6. pašarų azotiniai junginiai, jų klasifikacija Be baltymų, augaluose bei gyvūniniuose audiniuose yra ir kitų azoto turinčiųjunginių. Tai laisvosios aminorūgštys, alkaloidai, amidai (asparaginas, gliutaminas, šlapalas), amonio druskos, betainas, cholinas, nitratai, nitritai, purinai ir kt. Šios medžiagos vadinamos ne baltymų azoto junginiais (NBN). Laisvos aminorūgštys mitybos fiziologijos požiūriu prilygintinos baltymams. Asparaginas ir gliutaminas irgi gali būti panaudojami gyvūnų organizme. Kitus NBN junginius gali pasisavinti tik atrajotojai (dėl didžiajame prieskrandyje esančių bakterijų). NBN junginių dažniausiai pasitaiko žoliniuose pašaruose, iš jų pagamintuose konservatuose (konservuotuosiuose pašaruose), taip pat šakniavaisiuose ir šakniagumbiuose. 7. pašarų baltymų amino rūgštys, jų reikšmė Baltymai yra stambiamolekuliniai junginiai, kurių monomeriniai vienetai yra aminorūgštys. Augalinių ir gyvūninių baltymų sandaroje iš viso yra 20 aminorūgščių. Laisvųjų pasitaiko tiek pašarinėse žaliavose, tiek gyvūnų orga­nizmuose. Jos taip pat gaminamos cheminiais ir mikrobiologiniais metodais ir tada naudojamos kaip pašarų priedai (pvz., nepakeičiamosios aminorūgštys ­lizinas, metioninas ir treoninas). Pagal žalų baltymųkiekį pašaruose galima išskirti 3 grupes: 1) pašarai turintys daug baltymų: žuvų miltai 60-80%, išspaudos ir rupiniai 30-40%, ankštinių sėklos 25-35%. 2) pašarai kuriuose yra vidutinis baltymų kiekis: javų grūdai 10-12%. 3) Pašarai turintys mažai baltymų: varpinių augalų šienas 4-5%, žolė 1.5-3%, šakniavaisiai 1-2%. Mitybos fiziologijos požiūriu aminorūgštys skirstomos į nepakeičiamąsias, iš dalies nepakeičiamąsias ir pakeičiamąsias N e p a k e i č i a m ų j ų aminorūgščių organizmas pats nesintetina. Jų turi būti gaunama su pašaro (kaip pašarinių žaliavų sudėtinės medžiagos, pašarų priedo). Atrajotojai dėl savo prieskrandžių sistemos ir joje vykstančios bakterijų baltymų sintezės yra nepriklausomi nuo nepakeičiamųjų aminorūgščių priedų. Tai: lizinas, leucinas, izoleucinas, metioninas, fenilaninas, treoninas, triptofanas, valinas Pak e i č i a m o s i o s aminorūgštys gali susidaryti vykstant medžiagų apykaitai, kai pakanka angliavandenių ir tinkamų azoto junginių. Tai: alaninas, aspargino r, asparginas, gliutamino r, gliutaminas, glicinas, prolinas, hidroksiprolinas, serinas. I š d a l i e s n e p a k e i č i a m o s i o m i s vadinamos tokios aminorūgš­tys, kurių organizmas susintetina nepakankamai, ir tos, kurių sintezei kaip pradinė medžiaga reikalingos .nepakeičiamosios aminorūgštys. Pašarų balty­mai tiekia nepakeičiamąsias aminorūgštis ir azoto junginius gyvūno organizme vykstančiai baltymų biosintezei, kuri yra įvairios produkcijos ir gyvybinių procesų pagrindas. Tai: tirozinas, cistinas, argininas. 8. pašarų azotinių junginių apykaita gyvulio organizme ir poreikiai pastaraisiais metais vertinant baltymų kokybę mitybiniu požiūriu atsižvelgiama ir į jų tirpumą atskiruose tirpikliuose ir nustatyta kad geriausiai organizmas pasisavina vandenyje ir druskų tirpaluose tirpias frakcijas. Jos ypač svarbios atrajotojams nes su šių frakcijų kiekiu susijęs jų priekrandžių ir mikrofloros fermentacijos ir sintetinių procesų intensyvumas. Tirpių frakcijų trūkumas riboja fermentaciją, o perteklius didina baltymų nuostolius. Tyrimai rodo, kad atrajotojai proteinus optimaliai panaudoja tada kai jie lengvai tirpstančios frakcijos, ir sudaro 40-50% viso pašarų raciono baltymų, o cukraus ir baltymų sąntykis būna 1:1. baltymų tirpumas taip pat svarbus ir neatrajojantiems gyvuliams, nes u jų tirpumu tampriai susieta amino r sudėtis. Pašarų baltymų skilimo greitis galvijų didž prieskrandyje priklauso ir nuo jų tirpumo prieskrandžio skysčiuose. Kai tirpumas geras baltymai skyla greičiai, tačiau skilimo greitis turi atitikti mikrofloros galimybę sunaudoti amoniaką ir kt proteinū skilimo produktus savo ląstelių baltymų sintezei. Nepanaudotas amoniakas šalinamas iš organizmo, todėl susidaro dideli pašarų baltymų nuostoliai. Galvijams didesnę vertę turi tie pašarai, kurių baltymų skilimo greitis prieskrandyje lėtesnis. O žarnyne jie lengvai virškinami, tai šienas, šiaudai, sojų išspaudos 9. azoto balanso gyvulio organizme nustatymas Azotas i gyvulio organizmą patenka su pašarais ir su ikvepiamu oru. Medžiagų apykaitoje dalyvauja azotas, patenkantis i virškinamąji traktą. Į kvėpavimo takus patekęs azotas medžiagų apykaitoje beveik nedalyvauja. Neorganiniai azoto junginiai, patekę i viršlcinamąji traktą, gali dalyvauti medžiagų apykaitoje. Dalis i gyvulio organizmą patekusio azoto išskiriama su išmatomis. Kartu išskiriami ir ivairūs azoto junginiai, pvz., susidėvėjusios virškinamojo trakto ląstelės, i virškinamąji traktą išsiskyrusios sultys, fermentai, hormonai ir kiti junginiai. Kitos azotinės medžiagos gyvulio organizme labai pakinta ir išskiriamos su šlapimu aminorūgščių, šlapalo, amoniako, amonio druskų pavidalu. Nedaug azoto išsiskiria su plaukais, nagomis bei prakaitu. Dalis azoto gali susikaupti gyvulio organizme, dalis jo išsiskiria su produkcija - pienu, mėsa ir kiaušiniais. Nustatant azoto balansą, reikia žinoti, kiek azoto gyvulys gavo su pašu irkiek jo išskyrė su išmatomis, šlapimu, pienu ir kitomis išskyromis. Azoto balansas gali būti teigiamas, neigiamas ir nulinis. Nulinis azoto balansas - kai gyvulys su pašaru gauna tiek azoto, kiek jo išskiria su išmatomis, šlapimu, produkcija ir kitomis išskyromis. Neigiamas azoto balansas - kai gyvulys išskiria daugiau azoto, negu jo gauna su pašaro. Toks balansas gali būti tada, kai gyvulys gauna nepakankamai baltymų, kai pašaro baltymai būna blogos kokybės ar gyvulys blogai juos pasisavina (pvz.: senesni gyvuliai ir sergantys kai kuriomis ligomis, azoto išskiria daugiau). Teigiamas azoto balansas - kai organizme lieka tam tikras kiekis azoto. Iš organizme pasilikusio azoto lengva skaičiuoti, kiek organizme susikaupė baltymų. Raumenų sausoje medžiagoje yra 16,67 azoto, o jiems sintetinti sunaudojama 60% viso kūne susikaupusio azoto. Zinoma, kad raumeniniame audinyje yra apie 72-73% vandens. Taigi iš azoto, kuris buvo panaudotas raumenų sausosios medžiagos sintezei ir vandens kiekio, galima skaičiuoti, kiek kūno svorio gyvulys priaugo per parą. 10. kūno masės priaugimo paskaičiavimas per parą atsižvelgiant į azoto balanso duomenis azoto balansas skaičiuojamas pagal formulę: (gautas su pašarais ir vandeniu azotas) – (išskirtas su išmatomis azotas + išskirtas su šlapimu + išskirtas su pienu + išskirtas su kitomis išskyromis) = susikaupęs ar sumažėjęs azoto kiekis gyvulio organizme baltymų pavidalu. Baltymų susikaupias skaičiuojamas pagal formulę: (azoto balansas 100) / 16,67. su plaukais, nagomis išsiskiria 0,5 -5,0 % azoto nuo viso išskiriamo iš organizmo kiekio. Pavyzdys: 1. kiek organizme gauto azoto panaudota raumenų sintezei: 40g – 100% ; x – 60; 40*60/100=24. 2. SM išsiskyrimas iš raumenų: 16,6*240/100 = 144g 3. mėsos chem sudėtis mėsos ir vandens požiūriu: 100g – 72g H2O+28gSM 11. pašarų angliavandeniai, jų sudėtis, klasifikacija Didžioji augalų organinės medžiagos dalis susideda iš angliavandenių. Pagrindinė augalų angliavandenių funkcija - būti rezervine medžiaga (pvz., krakmolas javų grūduose ir bulvėse) ir struktūriniu elementu (pvz., celiulio­zė - augalų ląstelės sienelės sudėtinė dalis). Žemės ūkio gyvūnų mityboje vyrauja angliavandeniai. Jie yra pagrindinis energijos šaltinis. Gyvūno organizme angliavandenių nėra daug, tačiau jie yra labai svarbi medžiagų grupė. Angliavandeniai yra nukleininių rūgščių ir daug energijos turinčių fosfatų junginių sudėtinė dalis, kaulų, kremzlių, kraujo, gleivių, taip pat krešėjimą stabdančiųjunginių pagrindinė organinė medžiaga. Glikogenas svarbus kaip rezervinis angliavandenis, gliukozė - kaip energiją liekianti medžiaga. Visų angliavandenių "kertinis akmuo" yra monosacharidai (pentozės, heksozės). Laisvi jie sutinkami tik kai kuriuose augaluose ir gyvūnų audiniuo­se. Augaluose daugiausia yra angliavandenių dimerai ir polimerai. Pagal funkciją augalų ląstelėje išskiriami nestruktūriniai ir struktūriniai angliavandeniai. Pašarinėse žaliavose pirmajai grupei priklauso laisvi monosacharidai ir tlisacharidai bei lengvai hidrolizuojami rezerviniai angliavandeniai – krakmolas ir fruktanai. Jie esti ląstelės turinyje. Struktūriniai angliavandeniai įeina į augalų ląstelės sienelės sudėtį arba yra su ja susiję. Šią grupę sudaro pektinai, celiuliozė ir ne celiuliozės poli­saeharidai. Kita ląstelės sienelės sudėtinė dalis yra ligninas. Jis nėra anglia­vandenis, be to, beveik nesuvirškinamas (jo virškinamajame trakte nevirškina nei gyvūno, nei mikrobų fermentai). Visos šios ląstelės sienelės medžiagos vadinamos struktūrinėmis (karkasinėmis). Virškinimo fiziologijos požiūriu polisacharidai skirstomi į krakmolą ir ne krakmolo polisacharidus (NKP) (pirmiausia tai celiuliozė, (1-3,1-4)-βHliukanas, arabinoksilanai (pentozanai), mananai,galaktanai, ksilogliukanai, pektinai). Krakmolą gyvūno organizmo fermentai suskaido, o NKP skaidyti gyvūnų organizme fermentų nėra. Šią funkciją atlieka mikrobų fermentai atrajotojų didžiajame prieskrandyje ir vienkamerių storojoje ar aklojoje žarnoje. Su angliavandenių apykaita glaudžiai susijusios įvairios organinės rūgš­tys. Jų būna ir pašarinėse žaliavose (fumaro, obuolių, vyno, citrinos rūgštis), ir susidaro virškinamajame trakte mikrobams skaidant ne krakmolo polisachari­dus (acto, propiono, sviesto rūgštis). Organinės rūgštys pageidautinos kaip rūgi­mo rūgštys silosuojant pašarinius augalus (pieno rūgštis, ribotai - acto rūgštis). Svarbiausi angliavandenių grupių atstovai: monosacharidai- pentozės: ribozė, arabinozė, ksilozė). Heksozės; gliukoze, manozė, galaktozė, fruktozė. Gliukozė kraujyje; fruktozė spermoje. Disacharidai sacharozė cukriniuose runkeliuose, cukranendrėse. Laktozė piene. Celiuliozė maltozė taroiniai gliogeno ir krakmolo bei celiuliozės virškinimo produktai. Oligisacharidai krakmolas- javai, bulvės. Glikogenas kepenys raumenys. Fruktanai fleino tipas_žoliniai pašarai. Inulino tipas- topinambai. 12.pašarų angliavandenių reikšmė, gyvulių mityboje, poreikiai, šaltiniai angliavandeniai yra nukleininių r ir daug energijos turinčių fosfatų sudėtinė dalis. Tai: kaulų kremzlių, gleivių, kraujo krešėjimą sudarančių junginių pagrindinė organinė medžiaga. Gyv organizme glikogenas yra svarbus rezervinis angliavandenis, o gliukozzė energiją teikianti medžiaga. Kad atrajotojų organizme galėtų vykti normalųs fiziologiniai procesai krebso ciklas jiems reikalingas tinkamas cukraus ir baltymų santykis racione (1:1). Geriausias cukrų šaltinis yra šakniavaisiai 1kg yra 69-166g cukraus. Melasa 400-500g/kg. Iš žaliųjų pašarų daugiausia cukrų turi pašarinių runkelių lapai, pašariniai kopūstai. Svarbus mityboje yra krakmolas, ko grūdų sėklose būna iki 70% SM, šakniavaisiuose, šakniagumbiuose iki 30%. Krakmolas yra mažų grūdelių formos. Jis sudarytas iš 2 skirtingų polisacharidų: amilazės_kuri sudaro grūdelio branduolį ir amilopektino išorinės grūdelio dalies. Visi angliavandeniai atrajotojų racione yra 1 pagr komponentų. Normuojant angliavandenius raciione ypač svarbu Ląsteliena, cukrus, krakmolas. Trūkstant jų sutrinka baltymų ir riebalų apykaita, o esant cukraus ar krakmolo pertekliui blogai įsisavinamas N, sutrinka ląstelienos virškinimas. Karvėms krakmolo reikia apie 100g 1 kg pieno arba iki 30% raciono sausų medžiagų. Cukraus ir baltymų sąntykis 0,-1,2. žaliosios ląstelienos 18-22% SM. 13. anglies balanso gyvulio organizme nustatymas Anglis įeina į baltymų, riebalų ir angliavandenių sudėtį. Į gyvulio organizmą ji patenka su organinėmis maisto medžiagomis, mineralinėmis medžiagomis, geriamuoju vandeniu ir įkvėpiamu oru. Iš organizmo anglis išskiriama su nesuvirškintomis organinėmis pašaro medžiagomis - išmatomis, šlapimu ir žarnyno dujomis (anglies dioksidu ir metanu), pienu, vilna, plaukais, nagomis ir šeriais. Pašaruose, išmatose ir kitose išskyrose anglis nustatoma cheminės analizės metu. Norint nustatyti, kiek anglies išskiriama su dujomis, naudojami specialūs įrengimai (respiracijos kameros ir kaukės). Anglies balansas gali būti teigiamas, neigiamas ir nulinis. Anglies balansas skaičiuojamas pagal formulę: (C gauta su pašarais + vandeniu) - (C išskirta CO2 ir CH4 pavidalu + su šlapimu + su išmatomis + su pienu) =:r susikaupusi ar sumažėjusi anglis gyvulio organizme riebalų, baltymų ir angliavandenių pavidalu. Baltymuose susikaupusios anglies kiekis skaičiuojamas pagal formulę: [(baltymų pagal azoto balansą susikaupimo kiekis g) x 52,5] : 100 Riebalų susikaupimas gyvulio organizme skaičiuojamas pagal formulę: [(organizme likusios anglies kiekis g) x 100] : 76,5 Atskirose maisto medžiagose yra skirtingas anglies kiekis (%): riebaluose - 76,5; baltymuose -52,5. 14.kūno masės priaugimo skaičiavimas, atsižvelgian į anglies balanso duomenis anglie balansa 400g. Baltymų kiekis pagal N balansą 150g: 1. baltymuose susikaupusios anglies kiekis: 150*52,5/100= 78.75g 2. organizme likusios anglies kiekis: 400-78,75= 321.25g 3. organizme likusios anglies kiekis: 321.25*100/76.5=419.93 15. pašarų energijos kitimas gyvulio organizme Gyvūno su pašaro gauta cheminė energija transformuojasi į gyvūninius produktus, medžiagų apykaitos produktus, sąnaudas sintezei ir raumenų darbą. Šimtaprocentinė medžiagų, taip pat ir energijos, konversija neįmanoma. Kiekybiškai išreiškiant energijos perdavimą (virsmą), naudojama 3 pav. pavaizduota balanso schema. Joje orientuojamasi į nuostolius, susijusius su pašarų energijos virsmu. Pagal tai skiriamos keturios balanso pakopos. Bendroji (bruto) energija (BE) suprantama kaip pašaro cheminė energija. Ji apskaičiuojama pagal šilumos energiją, išsiskyrusiąkalorimetrinėje bomboje visiško sudeginimo metu. Pašaro bendrosios energijos kiekį lemia išimtinai jo maisto medžiagų sudėtis. Nesuvirškinta ir su išmatomis išskirta gyvūno suėsto pašaro dalis yra nepastovi. Kartu iš skiriama ir dalis bendrosios energijos. Išmatų energiją (Ilustatytąkalorimetrinėje bomboje) atėmus iš pašaro bendrosios energijos, gau­l1uma pašaro virškinamoji energija (VE), tiksliau - tariama virškinamoji ennergija, nes išmatose taip pat yra energijos turinčių ne pašaro kilmės (endo­gcninės kilmės) medžiagų, kaip antai virškinimo sekretas ir žamų sieneliųntplaišos. Dalis virškinamosios energijos organizme prarandama su šlapimu, 0 ntrajotojų organizme - papildomai rūgimo dujų (ypač metano) pavidalu. Iš virškinamosios energijos atėmus šiuos nuostolius, gaunama apykaitos energija (AE). Vienkameriams žemės ūkio gyvūnams ši energijos pakopa yra didžiausias energijos kiekis, kuri organizmas gauna gyvybiniams procesams ir sintezei. Atrajotojams šis teiginys tinka tik iš dalies, nes, vykstant mikrobinėms mainų funkcijoms, didžiajame prieskrandyje taip pat išsiskiria šiluma (fermentacijos šiluma). Jos negalima apskaičiuoti atskirai, todėl ji priskiriama apykaitos energijai. Organizmas panaudoja ne visą ir apykaitos energiją. Vykstant visoms tarpinėms mainų reakcijoms, išsiskiria šiluma. Be to, šiluma išskiriama IIpykaitos energiją naudojant pašarui kramtyti, virškinti, pašarui slinkti virškinamuoju traktu. Dar kartą reikia prisiminti fermentacijos šilumą atrajotojų organizme. Šilumos energiją atėmus iš apykaitos energijos, gaunama grynoji energija (NE). Ji atitinka organizmo prieaugio sankaupų (baltymų riebalų), gyvūninių produktų (pieno, vilnos, kiaušinių), atlikto darbo ir gyvy­binių procesų energiją. 16. energijos balanso gyvulio organizme nustatymas I gyvulio organizmą iš aplinkos patenka organinės ir neorganinės medžiagos. Čia iš paprastų junginių susidaro sudėtingi junginiai (šis reiškinys vadinamas asimiliacija - anabolizmu), 0 sudėtingos medžiagos skyla, irsta (tai disimiliacija - katabolizmas). Asimiliacija ir disimiliacija sudaro medžiagų apykaitos procesus. Sustojus medžiagų apykaitai, ivyksta mirtis. SkyIant sudėtingiems junginiams, energija atsipalaiduoja, 0 iš paprastų junginių susidarant sudėtingiems, energija sunaudojama. Taigi, medžiagų apykaita yra glaudžiai susijusi su energijos apykaita. Medžiagų apykaitos metu visą laiką kinta energijos formos. Skylančių organiniųjunginių cheminė energija atsipalaiduoja ir virsta kitomis formomis: Energijos apykaita gyvulio organizme: Organizme oksidiniai riebalai, baltymai ir angliavandeniai duoda toki energijos kieki: I g riebalų - 39,8 kJ; 1 g baltymų - 23,9 kJ; I g angliavandenių (cukraus, krakmolo) - 17,5 kJ; 1 g ląstelienos - 20,1 kJ. Pašaro maisto medžiagų kaloringumas nustatomas Bertelo-Malero kalorimetru. Atskirų pašarų kaloringumas (sausoje medžiagoje): 1. Lankų šienas - 18921,48 kJ -18,9 MJ; 2. Avižiniai šiaudai -18576,39 kJ -18,5 MJ; 3. Pašariniai runkeliai - 15959,70 kJ - 15,9 MJ; 4. Morkos - 16612,82 kJ - 16,6 MJ; 5. Cukrinių runkelių lapai - 15536,84 kJ - 15,5 MJ; 6. Cukrinių runkelių griežiniai - 16977,07 kJ - 16,9 MJ; 7. Ruginės sėlenos - 19459,78 kJ - 19,4 MJ; 8. Miežiniai miltai - 18463,35 kJ - 18,5 MJ; 9. Sėmenų išspaudos - 20083,60 kJ - 20,1 MJ; 10. Sojos išspaudos - 20066,85 kJ - 20,1 Ml; 11. Mėsos miltai - 26112,45 kJ - 26,1 Ml; 12. Žuvų miltai - 20640,43 kJ - 20,6 Ml. Iš energijos, gautos su pašarais, geriamuoju vandeniu ir išskirtos su ivairiomis išskyromis skirtumo, nustatomas energijos balansas. Jis gali būti teigiamas, neigiamas ir nulinis. Norint apskaičiuoti gyvulių organizme energijos balansą, reikia žinoti, kiek gyvulys jos gavo su pašarais ir kiek pašalino iš organizmo. Energijos balanso apskaičiavimo pavyzdys: karvė su pašaro gavo 219,59 MJ bendrosios energijos, išskyrė su išmatomis 69,36 MJ, virškinamųjų medžiagų energija - 150,23 MJ, išskyrė su šlapimu -7,93 MJ; išskyrė su dujomis -15,39 MJ, apykaitos energija - 126,91 MJ; išskyrė su šiluma -79,50 Ml; pieno energija - 41,76 MJ, kūno baltymų energija - 3,71 Ml, kūno riebalų energija- 1,94 Ml; iš viso: 219,59 MJ. Panaudojus energiją, kuri skirta pieno sintezei, galima paskaičiuoti pieno primilži per parą: 41,76 MJ : 2,28 MJ (pieno 1 kg energinė vertė) = 18,3 kg pieno. _ . Bandymais nustatyta, kad melžiamos karvės organizme energijos apykaita pasiskirsto sekančiai:bendroji energija - 100%;virškinamoji energija - 70% (- 30% išskiria su išmatomis);apykaitos energija - 60% (- 5% su šlapimu ir - 5% su dujomis); grynoji energija - 40% (- 20% su šiluma). Kombinuotojo lesalo energijos pasisJgJ:stymas vištų dedeklių organizme: su kombinuotuoju lesalu gavo ,Ą5~ kJ bendrosios energijos; su fekalijomis išskyrė - 191,08 kJ, su šlaparn=-71,65 kJ, kūno šilumai sunaudota­143,31 kJ, gyvybiniams procesams palaikyti - 358,28 kJ ir audinių bei kiaušiniųsintezei sunaudota-191,08 kJ. 17. pašarų mineraliniai elementai, jų klasifikacija, reikšmė Mineralinės medžiagos yra būtina pašarų sudedamoji dalis. Į makroele­mentus ir mikroelementus jos skirstomos pagal tai, kiek jų yra gyvūno organizme ir pašarinėje žaliavoje ir koks yra jų poreikis. Makroelementai yra kalcis, fosforas, magnis, natris, kalis, chloras ir siera. Visi jie yra nepakeičiami, t. y. gyvūnai juos turi gauti su pašaru. Vidutinis makroelementų kiekis organizme svyruoja nuo 0,4 iki 20 g/kg kūno masės, 0 poreikis yra nuo 1 iki 40 g/kg pašaro sausosios medžiagos. Pašarinėse žaliavose makroelementai yra neorganinės (kalcis, magnis, natris, kalis, chloras, 20-50% fosforo augalinėse pašarinėse žaliavose) ir organinės (siera, 50-80% fosforo augalinėse pašarinėse žaliavose) kilmės. Makroelementai organizme atlieka daug ivairių funkcijų: yra skeleto, dantų, kiaušinio lukšto struktūrinė (statybinė) medžiaga, pieno sudedamųjų medžiagų dalis, aktyvina fermentus, dalyvauja biocheminėse reakcijose, reguliuoja elektrolitų ir vandens balansą, yra buferinių sistemų sudedamoji dalis. Skirtingai nei makroelementų, mikroelementų vidutinė koncentracija gyvūno organizme yra

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!