Hermeneutika ir Šventasis Raštas

Hermeneutika – tai filosofijos kryptis, kilusi iš religinių tekstų aiškinimo. Atsirado XVII a. Pabaigoje, o XIX a. Hermeneutika išplinta ir yra grindžiama nauja metodologija. Mokslo vystimąsis sukėlė paniką tarp filosofų: suprasta, kiek daug gali žmogaus protas, todėl hermeneutikos tikslas – pabėgti nuo gamtos mokslų ir spręsti žmogaus problemas, paliekant tiksliuosius mokslus nuošalyje, hermeneutika – mokslas apie dvasią. Kartais dar vadinama „hermeneutine filosofija“. Pirmiausia iš Šv. Rašto, o vėliau ir kitų – Korano, Toros. Hermeneutika – tekstų supratimo ir aiškinimo (interpretacijos) teorija. Interpretuoti reikia todėl, kad yra tekstų, kurie kelia supratimo problemų. Meno tekstai nuolat juos kelia. Hermeneutika nori tapti visų humanitarinių mokslų pagrindu. Įtakoja kalbotyrą, istoriją, teologiją, etiką, estetiką, menotyrą ir kt. Hermeneutika nurodo kaip teisingai interpretuoti tekstą. Meno kūriniai reikalauja supratimo ir interpretacijos. Hermeneutika (siauriau) – gramatinė interpretacija. Hermeneutika (plačiau) – filosofinis supratimo apmastymas.
Hermeneutikos šaknys – Antikos kultūroje. Hermeneutika aiškina žmonėms tekstus. Jau Antikoje suprasta, kad poetiniai tekstai kelia supratimo problemų. Juose pilna poetinių figūrų: metaforų, alegorijų, simbolių, užuominų, nutylėjimų, aliuzijų, palyginimų. Antikoje tai buvo žodinės figūros, o dabar ir vizualinės. Antikoje buvo parašyta pirma knyga šia tema – Aristotelio „ Apie interpretaciją“.
Viduramžiais hermeneutika siejama su egzegeze – šv. Rašto aiškinimais. Iš Antikos perimti alegorijų aiškinimo principai. Teologinė hermeneutika šv. Rašto mintys pritaikydavo tuometiniam gyvenimui. Teisinė hermeneutika interpretavo konstituciją.
Švietimo epochoje suvokta kaip gramatinė sfera. Romantizme grįžtama prie meno kūrinių.
XIX a. filosofas W. Dilthey išplėtė hermeneutikos sampratą, suformulavo sąvokas: įsijautimas, išraiška, supratimas, interpretacija. Tekstas ne tik verbalinis, bet ir vizualinis, nes visur yra prasmingų simbolių. Aiškiai atskyrė gamtos ir kultūros mokslus. Kultūra – tai kas sukurta žmonių. Natūra nepriklauso nuo žmogaus. Kiekvienas kultūros objektas – žmogaus dvasios išraiška. Per meną galima pažinti kultūrą, žmogaus dvasią. Visi humanitariniai mokslai – dvasios mokslai. Tai pažinimo būdas, įsijautimas. Gamtos mokslams būdinga indukcinė logika (iš atskirų atvejų išvedami bendri dėsniai). Pažinimo būdas – supratimas....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!