Heroizmo ir herojų aptarimas

Į v a d a s Mūsų dienomis kalbėjime apie heroizmą galima aptikti dvi tendencijas, kurios reprezentuoja du vyraujančius kontrastingus požiūrius. Pirmasis viešai aukština moralumą, kilnumą, patriotiškumą, dievobaimingumą, semiasi pavyzdžių iš praeities ir primygtinai perša idealizmą, kuris yra ypač nepatrauklus jaunajai kartai. Antrasis gi yra kardinaliai priešingas pirmajam, jį galima net pavadinti cinišku. Jis deklaruoja atvirkštinį moralumą, panieką senosioms vertybėms ir hedonizmą. Abiejų konfliktuojančių požiūrių mūšio lauke atsiduria šiuolaikinis žmogus, kurį gyvenimas verčia vertybiškai apsispręsti. Formali filosofijos esmė, iškalta ant Delfų šventyklos sienos, dar nuo amžių skelbia: „Pažink save!“. Šiuolaikinio žmogaus situacijoje tai verčia pamąstyti apie heroizmą būti savimi. Įsisamonindamas žmogiškąją laisvę asmuo aptinka savo egzistencijos atvirumą, „<...> t.y. pastebi, kad jo ryšys su jį apibrėžiančiu žmogiškumo (dvasingumo) turiniu yra sąlygiškas.“1 Laisvė tik su turiniu tampa prasminga. Taigi iš laisvės pažinimo problemos kyla vertybinės problemos. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo idealus arba tiesiog išsižadėti jų ir tuo pačiu savo žmogiškumo. Vakarų civilizaciją formuojančios senovės graikų ir judaizmo tradicijos įnešė skirtingus herojaus atvaizdus. Viduramžiais karingą antikos herojų pakeitė damų numylėtas šaunus riteris. Kaip priešprieša kūno ir proto didvyriams suklestėjo kankinystė, kurios pagrindas buvo ne garbės ar valdžios troškimas, ne pasiaukojimas vardan kitų, bet tikėjimas Kristumi ir Apreiškimu. Darbas susideda iš trijų dalių. Herojų aptarimas pradedamas nuo herojaus idealo, kuris dominavo antikoje. Pagal XX a. klasiką Werner Jaeger’į ir Alasdair MacIntyre’ą, kurie savo darbuose gilinasi į antikinį pasaulį, mėginama atrasti antikinio herojaus kontūrus. Kokios privalo būti jo vertybinės nuostatos, kokie turi būti jo būdo bruožai ir galiausiai jo tikslai. Antroji dalis skirta krikščioniškajai kankinystei kaip antikinio heroizmo priešpriešai, o paskutinėje dalyje bandoma atrasti filosofinį heroizmo pagrindą remiantis Robert Nisbet‘o ir Andrew Bernstein‘o straipsnais. Ieškoma universalių herojaus savybių, herojų atsiradimą skatininančių aplinkybių bei atkreipiamas dėmesys į jų žygdarbių likimus ir indėlį istorijoje. H e r o i z m o i š t a k o s . A n t i k i n i s h e r o j u s. Nenuostabu, kad šiuolaikinio ir antikinio heroizmo sampratos gerokai skiriasi. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, jų idealai. Kas buvo herojumi antikoje dabar gali būti nesuprastas arba net prilygintas taikių tautų ramybę drumsčiamčiam teroristui. Kad ir kaip bebūtų, tačiau heroizmo ištakos glūdi antikiniame pasaulyje. Norint suprasti dabartį, reikia pažvelgti į praeitį. Būtent antikoje pasirodė dabar vadinamos Vakarų civilizacijos pirmieji herojai, iš ten atėjo dabartinės sąvokos, pavadinimai, o ir naujieji kuriami senųjų pagrindu. Suprantama, kad milžiniška, žmogaus gyvenimo mastu, istorijos atkarpa skirianti mus nuo senovės neleidžia tyrinėti Graikijos iš tuometinio žmogaus pozicijos. Įeiti į Graikijos kultūrą bandoma per jos kūrinius, visų labiausia per poeziją. Pasak W. Jaeger’io poezija yra „filosofiškenė nei gyvenimas”,2 be to, joje sutelkta dvasinė aktualybė panašesnė į gyvenimą nei gryna filosofija. Homero kūrinių dėka senovės idealai pasiekė aukščiausią universalumą bei padarė didžiulę įtaką kitoms epochoms. Kokie gi buvo tie idealai? Abiejų autorių nuomone, svarbiausia antikinio herojaus savybė yra moralumas. Herojus siekia tikslo, kuris yra moralus. Homero laikų visuomenėje moralu laikoma tai, kaip gerai žmogus gyvenime atlieka jam socialiai skirtą vaidmenį. Kiekvienas, norėdamas gerai atlikti savo socialinį vaidmenį, turi disponuoti tą socialinį vaidmenį apibrėžiančiomis savybėmis. Vergai šitos galimybės neturi, pasak A. MacIntyre’o jie iškrenta už dorovinės sistemos ribų, todėl ir herojų tarp jų negali būti. Herojai atsiranda geriausiame visuomenės sluoksnyje – aukštuomenėje. Tiesa, Homero laikais aukštuomenė tik pradeda formuotis, ji dar nėra tapusi savo privilegijas žinančių ir jomis besinaudojančių išlepėlių kasta. Homero laikų aukštuomenė pradeda formuotis dėl natūralios socialinės diferenciacijos ir tampa „pirmuoju judintoju”3 tautos kultūroje. Homero laikų aristokrato vaidmeniui apibrėžti buvo vartojamas žodis ἀγαθός, dabartinio geras atitikmuo. Be abejo, šis žodis turėjo daugiau reikšmių: „Būti agathos, - teigia W. H. Adkinsas, - reiškia karo ir taikos metu būti drąsiam, sumaniam ir neprašauti pro šalį; reiškia turėti turto ir (taikos metu) laisvo laiko, kurie yra būtinos sąlygos šių savybių ugdymui ir natūralus atlygis už sėkmingą jų panaudojimą."4 A. MacIntyr‘o spėjimu, ἀγαθός nėra pagiriamasis žodis geras, bet žodis apibūdinantis Homero idealo savybes: karališkai didingas, drąsus ir gudrus. Šios savybės sutalpintos viename žodyje glaudžiai siejasi su kitu daiktavardžiu ἀρετή, kuris netiksliai verčiamas žodžiu dorybė. Iš tiesų jis parodo, kad žmogus atlieka jam visuomenės skirtą funkciją, t.y. jis turi ἀρετή. Savaime suprantama, kad kilmingojo žmogaus ἀρετή labai skiriasi nuo valstiečio ἀρετή, todėl žinant, kokiomis savybėmis išsiskiria kilmingasis herojus, galima numanyti kokio pobūdžio bus jo ἀρετή. W. Jaeger‘io pateikta to paties žodžio definicija yra platesnė nei A. MacIntyre‘o. Jis teigia, kad Homero kūriniuose ἀρετή vartojama platesne prasme ir labiausiai akcentuoja ἀρετή kaip „rafinuotą moralumą suderintą su kariška narsa“5. Todėl ἀρετή giminingas ἄριστος vartojamas daugiskaitoje nurodė meistriškiausių karinių sugebėjimų žmonių klasę. Herojaus moralumas ἀρετή buvo neatsiejamas nuo fizinės jėgos, nes kare geras fizinis pasirengimas ir ištvermė buvo būtini atributai jam siekiant įrodyti savo pranašumą. Bet klaidinga manyti, kad būti herojumi pakako moralumo ir fizinės jėgos. Odisėjoje labiau pabrėžiami herojaus intelektualiniai gebėjimai - sumanumas ir gudrumas, nei jo drąsa ar jėga. W. Jaeger‘is pamini ištrauką ir Iliadoje, kurioje Achilo mokytojas Fenikas primena jam apie idealą, kuriuo jis buvo auklėjamas: „Kad ir kalbėtojum taptum garsiu, ir veikėju didžiausiu.“6 Graikams žodžių valdymo menas buvo labai svarbus intelektualinio meistriškumo požymis, todėl retorikos išmanymas buvo būtinas išsilavinusio žmogaus atributas. Labai svarbus herojaus požymis buvo jo pareigos jausmas. Tai susiję su ἀρετή įvykdymu. Herojus buvo teisiamas pagal griežtus standartus ir tuo didžiavosi. Jie manė, kad vyriškumas įrodomas mūšyje nugalint priešą. Tai būdavo ne tik fizinė pergalė, bet ir įrodymas sunkiai uždirbto ἀρετή. Visas herojau gyvenimas buvo nukreiptas į jo tikslo siekimą – būti geriausiu tarp geriausių. Graikų mituose puikiai matyti ta nuolatinė kova, siekis nugalėti. Graikų dievai, tai ta pati aristokratija perkelta į dangaus erdves ir įgijusi nemirtingumą – „nemirtingoji aristokratija”.7 Dar viena paraleli pastarajai herojaus savybė buvo kilnumas. Herojai sąmoningai siekė būti kilniais, sutikę tarpusavyje jie stengėsi neprarasti kilnumo, nes jų socialinė sistema priklausė nuo tokios pagarbos, o jie kaip tos socialinės sistemos veikėjai identifikavo savo vertybes su sistemos sukurtomis. Nusipelnęs garbės, herojus nesidrovėdavo to pripažinti ir gauti atlygį už tai. Priešingai krikščionybei, kuri traktavo garbės troškimą, kaip nuodėmingą žmogiškąją tuštybę, graikams tai buvo tikslo įgyvendinimas, pasistiebimas arčiau idealo. Tokiu būdu iš dalies būdavo įvykdoma ἀρετή. Homero poemos padarė galingą įtaką graikų auklėjimo sistemai. Platonas suprasdamas tokį stiprų auklėjamąjį poveikį, savo Valstybėje siūlė redaguoti Homero poemą, kad ji demontruotų tas vertybes, kurios buvo reikalingos jo valstybiniame projekte. Aristotelis taip pat rėmėsi Homeru. Nikomacho etikoje Aristotelis aiškina, kad φιλαυτία – žmogaus pastanga įvykdyti ἀρετή yra ne kas kita, bet sukilnintos meilės sau padarinys. Jis tikina, kad tokia meilė, verčia žmogų siekti ἀρετή realizavimo ir per tai padaro jį grožio savininku. W. Jaeger‘is teigia, kad graikams grožis taip par reiškė ir kilnumą ir, pagal jo interpretaciją, Aristotelis, tai rašydamas, mąstė apie moralinį heroizmą. Jis manė, kad žmogus, kuris myli save, bus visada pasirengęs atiduoti savo gyvybę už savo draugus, savo šalį ir, tokiu būdu, atsisakydamas garbės pelnys amžiną grožį. Ir dar daugiau, toks žmogus, herojus, labiau vertins metus kilnaus gyvenimo nei ilgą paprastą gyvenimą. Toks heroistinis požiūris į gyvenimą nesvetimas ir mūsų laikams. Paaukojęs savo gyvenimą, herojus laimi amžinumą, pagal Platono idėjų teoriją galėtume sakyti, kad toks žmogus būtų pasiekęs gėrio idėją. W. Jaegerio nuomone, graikai taip atiduodami save vardan grožio, aptinka savęs įtvirtinimo instinktą, o jo aukščiausia išraiška ir yra pasiaukojimas. Krikščionybėje meilės sau aspektas yra tiek pat svarbus kaip ir graikams, žmogus pirmiausia turi mylėti save, nes kaip nemylėdamas savęs galėtų mylėti kitą ir mylėti taip, kad negailėtų savęs? Homero Iliadoje tobulą antikinį herojų įkūnija Achilas. Jis jaunas, tiesiog antgamtiškai stiprus ir trykštąs drąsą bei protu. Jis anksti susiduria su negailestingu likimu ir tyčia pasirenka pražūtį, nes jis, kaip tikras didvyris teikia pirmenybę staigiam ir trumpam gyvenimo žingsniui, nei ilgam, ramiam ir pilnam malonumų gyvenimui. Ir niekas negali sulaikyti jo nuo pastangų pelnyti herojaus garbę. Achilo heroizmas nėra tik įsiutėlio drąsa ir nesąmoningas pasinėrimas į mirtį, jo didvyriškumas jam kainuoja gyvybę ir pasiekia kulminaciją. Pasak, W. Jaeger‘io, toks herojaus charakteris suteikia Iliadai auklėjamąjį poveikį. Iš tiesų Homeras atliko didžiulį auklėjamąjį darbą, Iliada parašyta vienu etiniu pagrindu; suvokta žmogaus prigimties filosofija ir vidiniai pasaulio tvarkos dėsniai leidžia vertinti ir teisti žmogaus gyvenimą. Homeras „gilinasi į kiekvieną įvykį ir kiekvieną charakterį universalios pasaulio išminties šviesoje“.8 K r i k š č i o n i š k o j i k a n k i n y s t ė Pasak Frydricho Nyčės krikščionybės gimimui stimulą davė pagieža. Žydai ne kartą buvo pavergti ir engiami pavergėjų. Jų dvasininkija sugalvojo būdą išsivaduoti - atkeršyti savo priešams ir engėjams romėnams. Jų kerštas negalėjo būti nei militaristinis, nei ekonominis, jie nusprendė atkeršyti savo priešams ir engėjams dvasiškai. Žydai sukūrė naują religiją, kurioje romėnų galia, jėga, valdžia, didžiavimasis, neapykanta priešui ir kitos stipriųjų vertybės buvo pakeistos silpnųjų gailestingumu, nuolaidumu, silpnumu, meile. Ir žydų kerštas pavyko. Taigi, anot Nyčės, krikščioniškoji moralė - žydų intelektuali kūryba, vadovaujantis pagiežos motyvu. Nyčės požiūris negatyviai nusako krikščionybės kilmę: krikščioniškųjų vertybių šaknys auga iš keršto dirvos. Krikščionis ryžtasi verčiau pamilti savo priešus nei juos nugalėti, tokiu būdu kova iš fizinio lygmens persikelia į dvasiškąjį. Iš esmės, krikščioniškojo idealo savybės yra priešingos antikiniam idealui. Tikriausiai, net pats žodis idealas nėra tinkamas krikščionybės tikslams apibrėžti. Krikščionis siekia tarnauti Dievui, paklusti jo valiai, o tai jau yra nusižeminimo ženklas. Tuo tarpu antikos herojus yra išdidus karys, kuris neturi niekam paklusti, ar vykdyti kažkieno valią. Be abejo, jis taip pat turi dievus, tačiau jų daug, o kai daug šeimininkų, tai tampa neaišku, kurio klausyti, tuo labiau, kad ir patys Dievai kartais demonstruoja amoralų elgesį: imasi klastos, žudo, prievartauja, pešasi tarpusavyje ir pan. Kaip jau minėta, antikos herojai sąmoningai siekia būti kilnūs, net susitikę tarpusavyje kaip priešai, jie stengėsi neprarasti kilnumo, nes jų socialinė sistema priklausė nuo tokios pagarbos, ir jie kaip tos socialinės sistemos veikėjai identifikuodami savo vertybes su tos sistemos sukurtomis, stengėsi jas atitikti. Nusipelnę garbės, herojai nesidrovėdavo to pripažinti ir gauti atlygį už tai. Krikščionybė tokį garbės troškimą traktavo, kaip nuodėmingą žmogiškąją tuštybę. Šv. Polikaro Smirniečio kankinystės aprašyme sakoma: „Visi geidžia pasiekti jo kankinystę, atitinkančią Kristaus Evangeliją. Savo ištvermingumu jis nugalėjo neteisųjį kunigaikštį ir laimėjo nemirtingumo vainiką su apaštalais ir visais teiseisiais.“9 Šv. Polikarpas buvo pgautas krikščionių persekiotojų ir nukankintas už nenorą atsižadėti savojo Dievo ir prisiekti „Cezario laime“. Pamatinis kankinio kančios motyvas yra tikėjimas. Tikėjimas, kaip sako kardinolas Paul Pourpard’as, - antgamtinis, ne filantropinis aktas.10 Kankinys savo noru ir laisva valia pasirenka mirtį. Toks vidinis nusistatymas yra pirminis. Jo nuomone, kankinys kaip ir bet kuris kitas krikščionis krikšto akto metu yra pašaukiamas sąmoningai priimti kraštutinius savo įsipareigojimo padarinius. Kristaus pavyzdžiu krikščionis pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios - savosios gyvybės - aukos. Jis tai daro remdamasis Dievo malone, bet ne savo žmogiškosiomis jėgomis, nes, kaip sako Jėzus, “tai Tiesos Dvasia, kuri liudija apie mane“.11 Čia išryškėja skirtumas tarp graikų heroizmo ir krikščioniškosios kankinystės: graikams heroizmas kyla is falntropizmo (tu myli save pagal Aristoteli, t.y. myli zmogų), gi krikščionys kaip idealistai savo tikslus nukreipia link aukščiausios, dieviškosios būties. Krikščionys aukoja gyvybę abstrakcijai – tikėjimui, o graikai stengiasi vardan Žmogaus kaip konkretaus individo. Vatikano II Susirinkimas apibrėžia kankinystę kaip „didžiausią meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų akivaizdoje“12. Todėl kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, Bažnyčios yra vertinama kaip nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas. Taigi, tikintysis siekdamas liudyti savo meilę Dievui aukoja savo gyvybę, bet tuo pačiu šis jo aktas vertinamas ne kaip jo asmenybės didvyriškumo pasireiškimas, bet kaip Dievo, kuris jam suteikį tokią galimybę, malonės ženklas. “Kai Jėzus, Dievo Sūnus, apreiškė savo meilę, atiduodamas gyvybę už mus, tai niekas neturi didesnės meilės už duodantį savo gyvybę už jį ir už visus brolius”13. Kankinystė yra malonė, nepaprasta Dievo dovana, eximium donum. Liudijimą patvirtina Šventoji Dvasia: “Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės Jūsų lūpomis“14 ir:  “Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane”15 Kankinys per kraujo praliejimą prilyginamas Mokytojui. Vidinė motyvacija yra aiški: už pasaulio išganymą, taigi glaudžioje vienybėje su Kryžiaus auka. Tai aukščiausias meilės įrodymas. Paul Pourpard’as pabrėžia, kad kalbama ne apie neiaiškią natūralią ir filantropinė meilę, ir ne apie Evangelijos philein ir lotynišką dilectio, dar mažiau apie kūnišką meilę eros, bet apie meilę agape, caritas: “Petrai, ar myli mane?” Kankiniai yra didžiausi šios meilės liudytojai, maximum amoris testimonium. “Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje ir Dievas pasilieka jame”16. Kankinystė išgyvenama Bažnyčioje. Jei Susirinkimas ir “Lumen gentium”, atrodo, kalba tik apie meilę, Katalikų Bažnyčios Katekizmas17 ypač pabrėžia tikėjimo aspektą: “Kankinystė yra aukščiausias tikėjimo tiesos liudijimas: ji nurodo liudytoją, kuris ištikimas iki mirties. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jis susivienijęs per meilę. Jis liudija tikėjimo ir krikščioniškos doktrinos tiesą. Tvirtumo aktu jis pakelia  mirtį.” Taigi dvi sudėtinės dalys - tikėjimas ir meilė - yra lygiavertės. Jau šv. Tomas kankinystėje be tvirtumo dorybės ir tikėjimo įžvelgė aukščiausią meilės liudijimą: demonstrat perfectionem charitatis. Mirties prisiėmimas rodo, kad krikščionis dėl Kristaus gali atsisakyti absoliučiai visko: “kankinys teigia visą meilės didybę”18 Kankinys yra tikėjimo ir meilės liudytojas. Susirinkimas tai pabrėžia kitoje vietoje: “Kankiniai, davę tikėjimo ir meilės aukščiausią liudijimą”: supremus fidei et caritatis testimonium19 Jono Pauliaus II draugiškuose pokalbiuose su Andre Frossard’u išplečia kankinystės apibrėžimą: popiežiui bet koks totalitarizmas iš prigimties yra kankinystės šaltinis. Žmogaus asmeninės laivės apribojimas, jo gyvenimo kontrolė ir bausmė už nepaklusimą politinei valdžiai bei jos idealams yra kankinystės tokia pati kankinystė tik nuo viduramžiškos skiriasi rafinuotesne forma. Visos nacių koncentracijos stovyklų aukos, pasak jo, buvo tokioje pat situacijoje, kaip ir pirmieji krikščionys, atsisakę garbinti Cezario stabą: visi savo mirtimi paliudijo neatimamą asmenybės vertę. Tad visi jie turį teisę į kankinio vardą ir verti kanonizacijos. Jei tikėtume Frossard’u, kuris stebėjosi tokia greita 6 milijonų žmonių kanonizacija, popiežius nė kiek nesvyravo. Bažnyčia visais laikais labai gerbė kankinius. Jų kapų garbinimas tarp žydų buvęs privačiu dalyku, krikščionims tampa bendruomeniniu. Atsiranda nauji garbinimo elementai: piligriminės kelionės, pasakojimų apie stebuklus aprašymai. Tikintieji vis labiau ima garbinti relikvijas. Jie dėl jų net ginčijasi ir plėšia jas vieni kitiems iš rankų. Šv. Bazilijus rašo: “Tas, kuris paliečia kankinio kaulus, dalyvauja ten glūdinčiame šventume ir malonėje”. Medžiagos skiautelės, lietusios kūną, paplinta taip pat, kaip ir palaikų perkėlimas. Pagaliau tikintieji prašosi palaidojami prie kankinių kapų, o krikščionys savo vaikams duoda šventųjų kankinių vardus. Kai šis kultas puolamas jį gina teologai, tokie kaip šv. Jeronimas. Tačiau kankinių įkūnijamas idealas nėra tapatus antikiniam herojaus idealui. Kankiniai garbinami ne kaip dievai ar pusdieviai, bet kaip “mirtingieji, kentėję dėl Kristaus”.20 Kankinio kančia prilygsta kraujo arba antrajam krikštui: ji yra išperkamoji. Kankiniai užima privilegijuotą vietą šalia Dievo. Tai žymi labai stiprų tikėjimą sielos nemirtingumu ir kūno prisikėlimu, bet ir tuo pačiu tai, kad kankinys gauna ir greitą atlygį. Kankinystė taip pat prilyginama “eucharistinei” aukai. Šią nuostatą išreiškia paskutinieji Polikarpo žodžiai ant laužo: “Tėve, aš šlovinu tave, nes tu per savo Kristaus taurę padarei mane vertu tapti kankiniu.” Galiausiai būtent Kristus kenčia ir triumfuoja savo kankiniuose. Kankiniai yra garbinami kaip Šventosios Dvasios nešėjai.21 Krikščionių bendruomenė neapleidžia kenčiančiųjų, bet lanko juos ir guodžia nuo suėmimo iki kapo. F i l o s o f i n i o h e r o i z m o p a g r i n d o p a i e š k a Mūsų dienomis daug viešai diskutuojama apie moralinį išsigimimą, sekuliarizaciją, idealų praradimą, vartotojišką kultūrą ir dar begalę mūsų civilizacijos „ligų“. Robert‘as Nisbet‘as teigia, kad Vakarai prarado tikėjimą herojais jau XIX a., kai žlugo feodalizmas. Kritinis racionalizmas ir utilitarizmas susilpnino žmogaus gebėjimą žavėtis Dievu ir pačiu žmogumi. Sekuliarizacija sutriuškino senąsias vertybes ir atmetė naujųjų įvedimą. R. Nisbet‘as išskiria tris pagrindinius senųjų pažiūrų triuškintojus: Ch. Darvin‘ą, K. Marx‘ą ir Z. Freud‘ą. Būtent jų idėjos sukėlė masinį protų perversmą. Darwin‘as atėmė iš žmogaus pusiau dievišką statusą, kuriuo jis galėjo iki tol puikuotis, ir pavertė jį evoliucijos proceso produktu, sujungdamas jį giminystės ryšiais su paprasčiausia džiunglių beždžione. Marx‘as gi pademonstravo, kad istorijoje įtvirtintų įstatymų egzistavimas yra stimuliuojamas materialinio intereso, tuo pačiu sugriovė mitą, apie žmogus savarankiškai kuriamą istoriją, remiantis laisva valia ir tikėjimu. Ir pagaliau Freud’as galutinai sunaikino žmogaus kaip herojaus statusą, atskleisdamas tiesioginę jo pasąmonės ir paveldėtų kompleksų, priešingų sveikam protui, jėgą. Šios teorijos, R. Nisbet‘o manymu, apribojo heroizmo egzistavimą. Negana to, kad šie griaunančių idėjų autoriai pasitarnavo antikos herojaus ir viduramžių riterio išstūmimui, jie patys tapo herojais. Tam pagrįsti užtenga vien žvilgtelėti į gausią jų pasekėjų minią. Darvinistai, Marksistai ir Froidistai patesina savo kolektyvinį užsidegimą išaukštindami mokslinį savo herojų didingumą. Tačiau vien mokslininio pasiekimo neužtenka norint pelnyti herojaus statusą. Jei pakaktų vien aukštų mokslinio darbo rezultatų, tai analogiškų XIX a. herojų būtų galima priskaičiuoti nemažai. Iš tiesų, nei Marx‘as, nei Freud‘as nėra šiandien garbinami ekonomikoje ir psichologijoje kaip meistriški kūrėjai. Jų šlovė ir kultūrinis indėlis žymiai nusveria jų grynai mokslinius savo srities pasiekimus. Herojai pasižymi ypatingomis savybėmis, kurios juos skiria nuo genijų ir šiaip iškilių asmenybių. Kaip jau minėta, gryno proto ar veiksmo didingumo nepakanka. Pirma būtina sąlyga tapti herojumi yra nusipelnyti neabejotino mesijo statuso. Kiti privalo patikėti charizmatine herojaus prigimtimi, patikėti, kad jis ne tik informuoja ir pamoko pasaulį, bet vykdo misiją, siekia išlaisvinti jį nuo dogmatiškumo ir prietaringumo, nuo kentėjimo ir prievartos. Darwin‘as paaiškino savo tikslus „Rūšių kilmėje“, jis siekė net tik pristatyti visuomenei savo teoriją, bet tuo pačiu sugriauti Biblijinį mitą apie pasaulio sūkūrimą. Marx‘as taip pat besąlygiškai tikėjo esantis žmonijos išlaisvintoju nuo prievartos ir išnaudojimo. Nė kuo nesiskyrė ir Freud‘as, įsitikinęs, kad atrado būdą, kaip išlaisvinti žmoniją nuo siaubingo konflikto tarp id ir superego per psichoanalitinius pasąmonės tyrinėjimus. Antrasis herojaus atributas yra jo žygdarbis. Jis turi būti ryškus, aiškus ir tęstinis. Moksliniam herojui toks žygdarbis yra knyga. Grynų tyrinėjimų reportažai ir traktatai, netgi tokie įspūdingi kaip Enšteino reliatyvumo teorija, nėra tinkami. Darwin‘ui tai buvo „Rūšių kilmė“, Marx‘ui „Valstybė“, Freud‘ui „Sapnų aiškinimas“. „Joks paskelbtas ar parašytas apreiškimas religijoje niekada nesukėlė tokio susižavėjimo ir sąmyšio prote, kokį pavyko sukelti šioms knygoms.“22 Galima sutikti su tokiu drąsiu įvertinumu, galima dvejoti, bet vienaip ar kitaip, šie kūriniai, nepaisant dabartinės jų vertės moksle, buvo reikšmigi visai žmonijos minties istorijai. Herojaus darbai ar idėjos visada sunkiai skinasi kelią į pripažinimą. Taigi, trečiasis tipiškas heroizmo bruožas yra bekompromisis pasišventimas ypatingam tikslui nepaisant galingos antagonistinės jėgos.23 Jokios kliūtys herojaus nesulaiko nuo pasirinkto kurso. Jei Hanibalas būtų galvojęs „Tie kalnai tokie milžiniški...“, ar G. Washington‘as būtų nusprendęs, kad Kalvės slėnyje yra per šalta ir atsisakytų savo ambicijų, jie nebūtų pasiekę savo tikslų. Tagi, jei kas nors pasiekia aukštumas lengvai ir be pasipriešinimo, tai yra gerai. Bet kai tikslui pasiekti reikia kiekviename žingsnyje kovoti prieš visą pasaulį, kaip Sokratui ar Galilėjui, tada tampa aišku, kad niekas šių žmonių negali sustabdyti. Iš tiesų, pasaulyje niekas nėra duodama žmogui – stengimasis yra žmogaus prigimtyje. Herojus egzistenciniame konflikte su pasauliu nesileidžia nugalimas ir nesitaiko, bet visomis galiomis siekia pasirinktų vertybių. Heroizmo koncepcija yra abstrakcija, pasak A. Bernstein’o ji susijusi su moralumu, kuriam būtina racionali filosofinė sistema bei proto ir kūno integracijos kaip savybingo pagrindo. Jo pateiktas herojaus taip: „herojus yra aukštesnio moralumo svarbos ir geresnių sugebėjimų individas, kuris siekia savo tikslų nenuilstamai ir susidurdamas su galinga antagonistine jėga. Dėl savo atsidavimo gėriui, nepaisant opozicijos, herojus pasiekia dvasinį didingumą, net jei praktiškai nepavyksta pasiekti pergalės.” I š v a d o s • Paprastai heroizmo aktas asocijuojasi su kokiu nors žygdarbiu, kuris turėjo didelę reikšmę žmonijos istorijoje. Tačiau žmogus gali būti heromi net ir tada, kai jam nepavyksta tikrovėje pasiekti tikslo. Svarbiausia heroizme – atsidavimas idėjai, kuri veda į tikslą nepaisydama priešpriešos. Taigi, žmogus tarsi peržengia savo savoo ribas ir gyvena ne sau, o idėjai. Panašiai kaip menininkas kuria menui, nes jis negali nekurti, net ir tuomet kai kūryba yra skausmingas procesas ( o toks jis dažniausia yra), bet ne kuria todėl, kad jam tiesiog smagu. Be abejo, pastaruoju atveju taip pat galimi geri kūriniai, tačiau jie neturi tokio vertybinio svorio, kokį įgauna kūrimas per kančias ir siekiant tobulumo. • Heroizmas – tai didesnis ar mažesnis atsižadėjimas savęs, vardan siekiamų aukštesnių gyve­nimo tikslų. Pasiekęs pripažinimą herojus įgyja nemirtingumą, sėkmės atveju jo darbai ar žygdarbiai lieka pavyzdžiu ateities kartoms, o nesėkmės atveju, t.y. nepasiekus tikslo tikrovėje, jis pats tampa idealu, įkūnijančiu idėją. • Pasak Nyčės „Didūs žmonės, kaip ir didūs laikai, yra sprogstamosios medžiagos, kuriose sukaupta milžiniška jėga; istoriškai ir fiziologiškai jų prielaida visada yra ta, kad ilgai buvo kaupiama, renkama, taupoma ir saugoma - kad ilgai nebuvo jokio sprogimo.“24 Genijaus atėjimą į pasaulį lydi nepaaiškinama ir įkyri atėjimo nuojauta. Kai įtamapa masėse pasidarė per didelė, pakanka menkiausio postūmio, kad būtų pašauktas didvyris. Pavyzdžiui, jau iki Darwin‘o būta evoliucijos teorijos užuomazgų, tačiau būtent Darwin‘as buvo tas, kuris atėjęs pasakė: „Vaisius prinokęs“ ir nuraškė jį. L i t e r a t ū r o s s ą r a š a s • Jaeger W. Paideia: The Ideals of Greek Culture. Oxford University Press, 1945 • MacIntyre A. Trumpa etikos istorija. Vilnius, 2000 • Homeras. Iliada. Vilnius, 1962 • Bažnyčios Tėvai. Antologija. Aidai: Vilnius, 2004 • Paul Pourpard. Esprit et Vie, 1996, Nr.34-35-36 • Nisbet R. A Philosophical Disctionary. Cambridge: Harvard University Press, 1982 • Bernstein A. The Philosophical Foundations of Heroism • Nyčė F. Stabų saulėlydis http://perkunas.vtu.lt/filosofija/saulelydis/saule18.html

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!