J. Ivanauskaitė "Ištremtas Tibetas". Budizmo filosofija

Įvadas Priešingai nei Europoje, Rytuose filosofija nebuvo ir netapo grynai filosofine disciplina, atskira nuo religijos. Tai apie ką kalba filosofija, iš esmės visada yra nukreipta į religinį tikslą. Todėl ir J. Ivanauskaitės knygoje „Ištremtas Tibetas“ religija neatskriama nuo filosofijos ir atvirkščiai. Šioje knygoje žymi rašytoja atskleidžia esminius tibetiečių kultūros bruožus, dabartinę tautos būseną. Kultūrologinės studijos, enciklopediniai faktai, siejami su asmeniais rašytojos patyrimais, bei kelionių įspūdžiais. Viena pagrindinių idėjų, kuri išryškėja ir kultūros, ir asmeninių dvasinių praregėjimų aprašymuose, yra ta, jog magija ir mistika glūdi kiekviename žmoguje, reikia tik turėti jėgų ir nebijoti įsižiūrėti į savo sielos gelmes. Tai bendras knygos apibūdinimas, tačiau aš šiame referate plačiau panagrinėsiu rytuose, taip pat ir Tibete paplitusią religiją budizmą. Budizmas Budizmo tradicija susiformavo hinduizmo aplinkoje ir perėmė daugelį sąvokų bei koncepcijų, tačiau dalį jų atmetė, ar pakeitė prasmę. Pagrindinis siekis išliko toks pat kaip hinduizmo tradicijoje – per pažinimą išsilaisvinti iš atgimimų rato. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, kuris gimė apie 560 m. pr. Kr. kilmingujų šeimoje. Buvo išpranašauta, jog vaikas taps arba valdovu, arba klajūnu, todėl jį augino užrakintą rūmuose. Užaugęs Sidharta vedė, susilaukė sūnaus. Kartą pamatęs tris kentėjimo pavidalus (paliegusį senį, skausmo kankinamą invalidą ir laidotuvių procesiją), paliko namus ir iškeliavo. Drauge su mokytojais ir pasekėjais užsiėme askeze, joga. Palikęs draugus, bei pasekėjus Sidharta užsiėmė meditacija. Sakoma, kad 35 metų Sidharta Gaudama medituodamas po medžiu pasiekė nušvitimą ir tapo Buda, t.y. pasiekė Nirvaną.1 Praėjus vos 100 metų po Budos mirties, susifomavo daugiau kaip 20 skirtingų budizmo mokyklų. Visų jų atstovai save laikė tikraisiais Budos įdėjų perdavėjais. Budos prigimtis „Esminė prigimtis šviečia mūsų esybės gelmėje, net juodžiausios nevilties valandą, lygiai kaip ir saulė visada spinduliuoja dangaus begalybėje, nors kartais ir neregima per pažeme slenkančius debesis. Ji vadinama Budos prigimtimi“. Taip rašytoja pradeda pasakojimą apie Budos tiesas ir išmintį. Supažindina su esminiais budizmo teiginiais. Vėliau, paaiškinama, kad Buda nėra tam tikro, „svetimo“ Dievo vardas, tai tiesiog beasmenis epitetas, pažymintis tam tikrą vidinį žmogaus nušvitimą. Taip pat aiškinama lietuviška Budos vardo interpretacija: „BUDA – PABUDĘS – BUDĖTI“. Tai siejama ne su tiesioginiu atsikėlimu iš miego, bet vidinės ramybės atradimu, teigiamų emocijų pakilimu. „Budos prigimtis - tai tobulumo sėkla kiekviename iš mūsų. Tai nušvitusio, nesudrumsto ir nesupančioto proto užuomazga“. Šiais teiginias J.Ivanauskaitė prieštarauja tiems, kurie budizmą laiko nihilistišku. Ir sako, kad tokios įdėjos, kaip tik teikia vilties, pasitikėjimo, bei sielos ramybės. Trys pagrindinės Budos tradicijos Knygoje taip pat plačiai supažindinama su budizmo atšakomis, tradicijomis. Hinajana, arba Theravada, yra ankstyviausia, ir kai kurių tyrinėtoju nuomone autentiškiausia budizmo tradicija. Tai – „Senųjų Mokymas“. Therevados išpažinėjai didžiuojasi išsaugoję Budos Mokymą tokį, kokį jis pats skelbė, ir koks yra išdėstytas ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltniuose. Pavadinimą „Hinajana“, arba „Mažoji Važiuoklė“, suteikė oponentai. Therevados išpažinėjai jį laiko nepagarbiu. „Mažosios Važiuoklės“ pavadinimas kilo iš alegorijos apie degantį namą, su kuriuo lyginamas visas pasaulis, ir mažą vežimaitį, į kurį gali sutilpti anaiptol ne visi, trokštantys išsigelbėti, o tik išrinktieji. Mahajaną galima laikyti, „surevoliucintu budizmu“. Jos pasekėjai tvirtino, kad Hinajana susiaurina Budos mokymą, nesugeba plėtoti visos jame glūdinančios potencijos ir varžo laisvę Mahajanos išpažinėjas į nušvitimą eina tais pačiais keliais, kaip ir Hinajanos pasekėjas, tačiau jis pasiryžta save perkeisti, kad galėtų padėti kitoms būtybėms. Trečioji pagrindinė budistinė tradicija vadinama Tantrajana arba Vadžrajana. Žodis „tantra“ apytiksliai reiškia „tęstinumą“. Tantrajaną reikėtų suvokti, kaip „gyvenimo būdą, remiantis Slaptuoju Mokymu“. Tantroje ypač pabrėžiama, jog kaip tik protas yra visos egzistencijos šaltinis. Žmogaus mąstymas nuo gyvulio ar kokių kitų būtybių sąmonės skiriasi tuo, kad tik jam būdingas lygmuo pažinti Dharmą ir pasiekti Nušvitimą. Karma Penktąjame knygos skyriuje nemaža dėmesio skiriama karmai. Tai viena svarbiausių savokų budizmo religijoje. Karma („veikla“, „likimas“, „pasekmė“, „pareigos“). Budizmas iš hinduizmo perėmė karmos, kaip visatos formavimosi principo, kaip universalaus priežasties – pasekmės principo sampratą. Bet tokia būtis yra susiformavusi dėl įvairių priežasčių ir sąlygų, ir tuo pačiu metu kaip aktyvi jėga veikia ateitį. Be abejo, karmos dėsniai galioja tik materijai, tačiau galioja absoliučiai visoms jos formoms. Karma gali būti ne tik individuali, bet ir kolektyvinė. Ją turi ne vien žmonės, bet ir tautos, miestai, valstybės bei žemynai. Kolektyvinė karma kaupiasi šimtmečius, o ją išsemti prireikia tūkstantmečių. Tačiau blogos karmos šalyje ar tautoje gali laimingai gyventi žmonės, turintys gerą karmą. Mūsų mintys, jausmai ir poelgiai palieka sąmonėje „karminius įspaudus“, kurie nulemia naująjį įsikūnijimą ir būsimo gyvenimo kokybę. Buda kalbėjo: „Jei nori žinoti kuo praėjusiame gyvenime, pažvelk, kas esi dabar. Tavo dabartiniai veiksmai apsprendžia būsimąjį įsikūnijimą“. Pabrėždamas karmos visuotinumą, jis pridūrė: „Karma stipresnė už Budą“. Yra trys karmos rūšys: teigiama, kuri būsimąjame gyvenime mums atneša laimę, neigiama – nulementi kentėjimus ir neutrali. Keturios Tauriosios Tiesos Taigi pirmoji Taurioji Tiesa skelbia, kad gyvenimas yra kentėjimas. Buda šitaip kalbėjo: „Gimimas yra kentėjimas, nykimas, ligos, senatvė yra kentėjimas, mirtis yra kentėjimas, liūdesys, skausmas, sielvartas, neviltis yra kentėjimas. Tibetiečiai sako, kad ieškoti laimės šio pasaulio dalykuose yra tas pats, kaip bandyti pasemti jūroje šaukštą gėlo vandens. Budistų mokytojai sako, kad kuo aukštesnį dvasinį lygį yra pasiekęs žmogus, tuo liūdnesnės ir laikinesnės jam šios žemės linksmybės. Antroji Taurioji Tiesa skelbia, kad kentėjimas turi priežastį. Ją Buda aiškino taip: „ Geismas ir troškimai suka Samsaros ratą, jie supančioja mus, amžinai ištroškusius malonumų, ir verčia atgimti tai čia, tai ten pačiais įvairiausiais pavidalais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!