Karališkųjų teisėjų vaidmuo kuriant Anglijos "bendrąją teisę"

Kontinentinės Europos teisininkui anglų teisė visada atrodė kiek neįprasta. Studijuodamas anglų teisę, kiekviename žingsnyje jis susiduria su teisiniais institutais, procedūromis bei tradicijomis, kurioms nėra analogų kontinentinės Europos teisės sistemose. Ir priešingai, anglų teisėje jis pasigenda to, kas, jo manymu, yra būtina sąlyga vykdant teisingumą, pavyzdžiui, civilinio, prekybos bei civilinio proceso kodeksų, logiškos ir vieningos teisinių terminų sistemos. Vietoj to jis randa teisinę techniką, kurios pagrindą sudaro ne įstatymų tekstai ir jų aiškinimas, bet susisteminti teisminiai precedentai. Anglų teisininkai yra linkę smulkiai išgvildenti iškilusias problemas, o padarytas išvadas argumentuoti konkrečiais ir istoriniais, o ne abstrakčiais ir susistemintais faktais.
Tik anglų teisės suvokimui būtina žinoti jos istorinę raidą. Anglų teisės istorija prasideda 1066 metais, kai normanai, vadovaujami Vilhelmo I, mūšyje prie Hastingso sutriuškino anglosaksus, ir taip sudarė sąlygas ateityje beveik visą salą valdyti normanams. Tiesa, dar ir prieš tai, valdant anglosaksų karaliams, Anglija buvo laisvai sujungtas valstybinis darinys su savo paprotine teise. Nors Vilhelmas I šios teisės tradicijos nepanaikino ir todėl 1066 metais anglų teisė iš esmės nebuvo pakeista, tačiau apskritai normandų užkariavimai anglų teisėje padarė tikrą revoliuciją.
Administraciniu politiniu vienetu Anglijos teritorija buvo suskirstyta į vietinius ir feodalinius vienetus, tai – kaimai, dešiminės, šimtinės, grafystės, miestai. Teisingumą vykdydavo susirinkiami, remdamiesi vietos papročiais, laikydamiesi griežčiausio formalizmo, taikydami ordinalijas ir teismo dvikovą. Tačiau netrukus po po užkariavimo tokius teismus savo žinion pamažu paėmė feodaliniai normandų senjorai ir todėl jie virto dvarų ir baronų teismais, kuri laiką ir toliau veikusiais vietos papročių pagrindu.
Vilhelmui I Užkariautojui ir jo palikuonims pavyko iš esmės sustiprinti centrinę karaliaus valdžią, tačiau nuolatinių įstatymų leidybos, administracinių ir teismo organų karalius neturėjo. Karaliai tik retkarčiais leido įstatymus, paprastai pritariant artimiausiems patarėjams – vyskupams, baronams, aukštas pareigas užimantiems karaliaus žmonėms. Tokia patariamoji karaliaus institucija buvo vadinama Karaliaus kurija. Tai kartu buvo ir seniausias Anglijos karaliaus teismas, nors teisėjų profesionalų šioje institucijoje nebuvo.
XII a. pirmaisiais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!