Kauno Perkūno namai

Istorinė dalis Perkūno namas yra vienas iš nedaugelio mūsų laikus pasiekusių gotikos laikotarpio pastatų, kuris kartu su buvusia karališkąja karčema, rotuše, keletu geriau išsilaikiusių gyvenamųjų namų ir kulto pastatų reprezentuoja ankstyvąją Kauno mūrinę architektūrą, šimtmečiais griautą, rekonstruotą ir daugiausia negrąžinamai pakeistą. Savita architektūros kompozicija, meniškai darnios formos ir dekoras duoda pagrindo šį paminklą skirti prie geriausių Lietuvos gotikos architektūros pavyzdžių. Įdomi Perkūno namo architektūra ir pagoniškas pavadinimas jau nuo XIX a. pirmosios pusės traukė dailininkų, istorikų ir architektų dėmesį. Todėl apie jį yra nemaža įdomios ikonografinės ir literatūrinės medžiagos. Tačiau ši medžiaga nebuvo analizuota ir apibendrinta. Kauno Perkūno namai pastatyti prie svarbios gatvės, jungusios turgaus aikštę su Nemuno uostu. Stovi prie gatvės, atgręžtas į ją rytiniu galu. Iš pietų pusės yra nedidelis skveras su R.Antinio sukurta Perkūno skulptūra, iš vakarų – mokyklos kiemas, o į šiaurę nuo namo, siaurame neužstatytame plote eksponuojami gretimo pastato pamatų ir sienos fragmentai. Manoma, kad pastatytas XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, bet tikslų duomenų nėra. Prie šiaurinės jo sienos lygiagrečiai glaudėsi mūrinis dviaukštis pastatas, greičiausiai sandėlis. Kadangi name nebuvo virtuvės ir pirmojo aukšto patalpos neturėjo vidinio ryšio su antruoju aukštu, manoma jog pirmapradė jo paskirtis – visuomeninė. XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pradžioje priklausė miestečiui F.Bitneriui, po to – žiemaičiui kaštelionui J.Lackiui, kuris pardavė jį į Kauną atvykusiems jėzuitams. Šie namą rekonstravo: išgriovė vidines sienas ir perdangą, rūsius suskliautė cilindriniais skliautais, sumūrijo sraigtinius laiptus, iš pirmojo aukšto į rūsį, pietų pusėje buvusį įėjimą perkėlė į rytų fasadą. 1643 metais įrengta koplyčia, kuri išbuvo iki 1722 metų, kai jėzuitai persikėlė į naująją bažnyčią. Po to iki ordino panaikinimo (1773 m.) priklausė Jėzuitų kolegijai. 1787 metais namas buvo tuščias ir apleistas, kiek vėliau rekonstruotas: pastatyta tarpaukštinė perdanga, užpiltas rūsys, pakeistos langų vietos nutinkuoti fasadai, nugriautas gretimas pastatas. Nuo XIX a. vadinamas Perkūno namu (1818 matais sienoje rasta neva Perkūno statulėlė). Iki 1843 metų priklausė apskrities bajorų mokyklai. 1844 metais uždengus stogą, čia įkurtas pirmasis Kauno dramos teatras. Po 1863 metų apleistas, 7,4 m pailgintas vakarų kryptimi, nugriautas į kiemą atgręžtas frontonas, smarkiai pažemintas stogas. Viduje įrengta laiptinė, pakelta perdanga, todėl paaukštėjo pirmasis aukštas. Rytų fasadas išardytas erkeris, užmūrytos senusios angos, iškirsti nauji langai, o šiaurės fasade padarytas naujas įėjimas. Išorė apmūryta plytų sluoksniu ir nutinkuota. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje name buvo cerkvės mokykla. 1924 metais jis paverstas bendrabučiu, iki 1944 metų priklausė jėzuitams. 1928 metais išgriautos dvi vidinės sienos, pietų fasado antrajame aukšte iškirsti didžiuliai langai. Po Antrojo pasaulinio karo priklausė mokykloms. 1960 metais pradėti architektūros tyrimai, 1964–1968 metais restauruota pirmykštė gotikinė architektūra (architektė D.Zarackienė). Dabar Perkūno name yra Vytauto Didžiojo muziejaus filialas. Sklypo ir pastato struktūra Iš senųjų aktų natūros tyrimų išryškėja tuometinio Perkūno namo struktūra ir jo aplinka. Perkūno namas stovėjo pietrytinio turgavietės kvartalo gale. Tai buvo tipiškas gotiškas viduramžių miesto prekyvietės kvartalas, planuojant miestą, suskirstytas į 6 sklypus. Kvartalo ilgis aikštę buvo 2 virves (virvės – viduramžių Kauno ilgio matavimo vienetas, apytikriai lygus 42 m), plotis – 1,5 virvės. Kiekvieno sklypo ilgis buvo 1 virvė, plotis – 0,5 virvės. Kvartalas iš šiaurės ribojosi su turgaus aikšte, iš vakarų ir rytų – su komunikacinėmis (t.y. jungiančiomis aikštę su uostu) Kalėjimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėmis, o iš pietų – Vokiečių skersgatviu, tuo metu ėjusiu kaip dabartinis. Santakos gatvės tąsa. Į aikštę galais rėmėsi 4 reprezentacinės valdos (vėliau, vieną sklypą padalijus perpus, jų atsirado 5). Kvartalo pietiniame pakraštyje buvo dar 2 valdos, galais atsirėmusios į komunikacinės gatves. Iš 2 komunikacinių gatvių svarbesnė buvo ta, kurioje stovėjo Perkūno namas, nes šios gatvės gale buvo keltas per Nemuną ir Pranciškonų bažnyčia. Reprezentacine prasme šios gatvės valdos buvo beveik tolygios turgavietės valdoms – jau patys seniausi XVI a. rašytiniai šaltiniai mini čia stovėjus mūrinius namus. Vadinasi, medinė XV a. statyba šioje miesto dalyje buvo pradėta keisti mūrine anksčiau negu bet kurioje vietoje. Pastato statybinės konstrukcijos. Pamatai ir rūsio sienas sumūryti iš akmenų ir plytų. Išorinės sienos kiautinės konstrukcijos, apačioje storesnės, virš perdangų siaurėja. Mūras sustiprintas pušies sijomis ir geležies inkarais. Perdangos medinės, sijos iš apačios matomos. Dvi rūsio patalpos ir laiptinė suskliaustos cilindriniais skliautais. Grindys lentinės. Aukštas dvišlaitis gegninės konstrukcijos stogas dengtas stiegėmis. Dviaukščio pailgo stačiakampio namo rūsys ir abu aukštai sudalyti dviem skersinėmis sienomis. Pietinėje pusėje yra įėjimai į rūsio laiptinę, pirmąjį aukštą ir pristatyti laiptai į antrąjį aukštą. Pastato architektūra. Perkūno namų planas yra ištęstas stačiakampis. Dvi skersinės sienos dalija abu aukštus ir rūsį pietiniame fasade iš lauko vedė atskiri įėjimai. Planas būdingas visuomeniniam pastatui: nėra virtuvės, abu aukštai ir rūsys neturi vidinio ryšio. Originali ir turtinga fasadų, ypač rytinio fasado, kompozicija. Fasadas dviejų dalių: tapybiška, asimetriškos kompozicijos, laisvai, netaisyklingai sukomponuotos sienos ir griežtai simetriško, vertikalų formų puošnus frontono. Rytiniame fasade raudonos plytos, brauktinės, rištos gotikiniu būdu. Puošybai plytų galai ir apie 20 tipų profiliuotų plytų. Abi dalis skiria platus frizas. Sienoje pasklidę įvairaus didumo stačiakampiai langai su langinėmis ir nišos. Šiauriniame sienos krašte kyšo aukštas stačiakampis erkeris, kurį laiko laiptuotos konsolės. Iškilas frizas susideda iš plytų dantukų apačioje ir stačiakampių tinkuotų įdubų, užpildytų ažūriniu profiliuotų plytų ornamentu. Frontono kompozicija dinamiška, erdvinė, itin grakšti ir originali. Trikampė, kiek įgilinta, palyginus su siena, jo plokštuma yra fonas iškiliems elementams. Ypač pabrėžta frontono ašis: ant plataus stačiakampio pjedestalo briauna atgręžtas stovi stambus kiaurašonis stulpas, kuris laiko aukštą edikulą su arkomis iš trijų pusių. Prie trikampės mūro plokštumos briaunomis priglausti penki kvadratiniai pilonai, kurių smailės puošia pumpurai. Panašių vertikaliai suskaidytų gotikinių frontonų XVI a. nemažai buvo ir kitų šalių miestuose, ypač Gdanske. Perkūno namų frontonas stebina improvizacija ir kūrybiškumu. Ant edikulos stogelio stypso pumpurais papuošta smailė. Kita smailė kyla edikulos viduje. Šis elementas kiek panašus į koplytstulpį, atstojantį viso frontono kompozicijos akcentą. Iš šonų ant žemų daugiakampių pjedestalų stovi po du briaunomis prie sienos priglaustus kvadratinius stulpus su smailomis viršūnėmis. Vidurinius stulpus su centru jungia iškilos kreivės, sukryžiuotos į smailėjančias arkas (panašus motyvas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčios fasade). Arkų apjuostose įvairiaformėse nišose iškirsto angos. Kraštiniuose tarpstulpiuose išsikiša liaunesnės užuolaidinės arkos, o jose – miniatiūriniai arklini erkeriukai. Panašiai kaip Vilniaus šv. Onos bažnyčios frontone, gausiai ir išradingai panauduoti reljefiški elementai, sudėtingų profilių plytos, todėl kompoziciją pagyvina efektingas šviesos ir šešėlių kontrastas. Ritmiškai skaidymas vertikalėmis kiek primena Gdansko gotikinius frontonus. Tačiau, nepaisant šių asociacijų, Perkūno namo frontono kompozicija yra visiškai originali. Kiti fasadai mažiau ispudingi, puošnūs, tačiau ir jų proporcijos geros. Pietinio fasado sieną užpildo įvairaus didumo išdėstyti nelygiais tarpais stačiakampiai langai su profiliuotais apvadais ir segmentinėmis konstrukcinėmis arkomis. Dešiniame fasado kampe du arkiniai įėjimai, apjuosti stačiakampiais apvadais. Panašios ir antrojo aukšto durys. Rytiniame fasado krašte prie gatvės yra dvi skirtingų proporcijų įėjimo arkos stačiakampėse nišose. Išoriniai laiptai atkurti pagal pamatų liekanas, o jų turėklų dekoras analogiškas frizo ornamentui. Šiaurinis fasadas, kurį užstojo sandėlis, tai lygi plokštuma su dviem nedidelių nišų eilėmis. Akliną vakarinio galinio fasado sieną vainikuoja papuoštas susipinančiomis kreivėmis (restauruotas pagal seną piešinį) frontonas – kuklesnis, mažiau dekoratyvus už rytinį. Interjeras ir eksterjeras. Namo interjerai restauruoti pagal išlikusius pirmykščius gotikinius elementus. Reprezentatyviausios antrojo aukšto patalpos. Jų sienas puošia įvairaus didumo nišos su segmentinėmis sąramomis. Langai giliose nišose, su suoleliais iš šonų. Kiekvienoje patalpoje yra židinys – niša su gaubtu ir kyšančia ugniaviete. Rūsio ir pirmojo aukšto patalpos buvo nešildomos. Jų sienose taip pat yra nišų. Perkūno namai – vienintelis Lietuvoje tokio tipo gotikinis pastatas, savita kompozicija, plastiškomis, turtingomis formomis prilygsta geriausiems gotikos paminklams. Jie yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas, vienas tobuliausių ir originaliausių vėlyvosios plytų gotikos kūrinių. Legendos apie Perkūno šventyklą. 1818 m. Į pietus nuo šio namo buvo statomas muitinės pastatas. Statybos metu darbininkai šiek tiek apgriovė jo sieną, kurioje, praardžius mūrą, rasta žalvarinė šešių verškų (apie 27 cm) aukščio statulėlė. Figūros galvą vainikavo miesto vaizdas su bokštais ir šventyklomis, kojos buvo sukryžiuotos, o rankose – trys žuvys. Paslaptingoji skulptūrėlė sukėlė daugybę spėliojimų. Manyta, jog figūra simbolizuoja Kauno miestą, o žuvys jos rankose – tris upes: Nemuną, Nerį ir Nevėžį. Istorikai tvirtino, jog skulptūra vaizduojanti pagonių dievą Perkūną, o pastate esą buvusi jo šventykla. T. Narbuto nuomonė tada pasirodė įtikinamiausia, ir namui galutinai prigijo Perkūno šventyklos vardas. Kai kurie blaivesni romantikai teigė, jog gotikos šventyklų pagonys nestatė. Tačiau visuomenė jų balsų neišgirdo. Gotika ir jos ypatybės Gotikos mene susipynė religiniai įsitikinimai, laisvos mintys, stiprėjantis racionalusis pradas ir realistinės tendencijos. Gotikos menui didelę įtaką turėjo katalikų bažnyčia. Gotika labiausiai reiškėsi architektūroje. Buvo statomos gotikinės miestų katedros, rotušės, prekybiniai pastatai, kelių aukštų gyvenamieji namai. Statyta iš tašyto akmens, o kur jo nebuvo – iš plytų. Gotikos miestai iš tašyto akmens sukūrė naują karkasinių konstrukcijų ir dekoro sistemą. Šios konstrukcijos įgalino padidinti pastato aukštį, sumažinti spaudimą sienoms, praplėsti angas; vidaus erdvę ir architektūros kompoziciją darė vertikalią. Pastatų vidus buvo perdengiamas smailėjančiais kryžminiais skliautais su nerviuromis. Skliautų skėtimo jėgai atremti sienos stiprinamos arkbutanais, masyviais kontraforsais. Bokštai ir smailėjantys bokšteliai (pinakliai), smailėjančiosios portalų, langų, nišų arkos, o dažnai ir iš akmens iškaltos skulptūros kompozicijai teikė lengvumo, dinamiškumo, puošnumo. Pastatų iš plytų konstrukcijos buvo masyvi mūro siena. Tačiau pastatų formomis siekta to paties vertikalumo, smailėjančių skliautų ir angų; jų erdvės sistema kitokia. Pastatai iš akmens dažniausiai buvo bazilikiniai, o iš plytų – mažesni, haliniai. Jų fasadai daug paprastesni, nes plyta mažiau tinkama modeliavimui. Palyginus su bizantinio ir romantinio stiliaus racionalumu, gotikoje stiprėjo realesnis gamtos suvokimas. Tačiau gotikos meistrai ne tiesiogiai vaizdavo natūra, bet ją atkūrė per vidinius išgyvenimus, schemiškus tipus. Vėlyvojoje gotikoje gamtos suvokimas pagilėjo, šventieji vaizduojami žmogiškesni, tikroviškesni; figūrose daugiau riteriškos elegancijos, nervingų judesių, kylančių iš vidaus, o ne iš išorinių impulsų. Feodalinės tikrovės prieštaravimus atspindėjo niūrūs vaizdai, ekspresyviai perteikta kančia. Komponuojant visi elementai hierarchiškai dalijami į pagrindinius ir šalutinius. Įsigalėjo sudėtingas aštriabriaunis augalinis ornamentas: jis išstūmė ankstesnį geometrinį ir fantastinį. Žodynėlis E Edikula – (lot.aedicula – kambarėlis, koplytėlė) – dekoruota niša su frontoną laikančiomis kolonomis, piliastrais arba atlantais; dažniausiai romantinių, gotikos ir renesanso pastatų portaluose ir atikuose. Erkeris – išsikišusi pusapvalė, keturkampė ar daugiakampė pastato dalis su langais, kaki kada būna per kelis aukštus arba per visą pastato aukštį. F Frizas – vidurinė antablemento juosta, esanti tarp architravo ir karnizo. Frontonas – 1. pastato fasadas; 2. trikampinė ar pusapvalė viršutinė antikinio ar klasicistinio pastato dalis, iš šonų ribojasi su stogo šlaitais, apačioje – su karnizu; fasado viduryje yra plokštuma, fasadais taip pat puošiami portalais, durys, langai ir kt.; fasadai puošdavo senovės graikų šventyklas; plito renesanso, baroko, klasicizmo architektūroje. H Halinis – turintis didelę vientisą erdvę. K Konsolė – vienu galu pritvirtinta laikančioji konstrukcija. Kontraforsas – (pranc.contrefort – kyšulys) – vertikaliai mūrinio pastato sienos atrama sienai sutvirtinti ir skliautinių perdangų skėtimo jėgoms atremti, paprastai per arkbutanus, įrengiamas pastato išorėje, kartais viduje, būdingas gotikos architektūrai. N Nerviūra – (pranc.nervure

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!