Kas yra svarbiausia gyvenime?

ĮVADAS Kas yra svarbiausia gyvenime? Galima įvardyti iš kelių pozicijų: alkanam svarbiausia maistas, ištroškusiam – vanduo, benamiui – pastogė, kaliniui – laisvė, menininkui – įkvėpimas... Tačiau šiame darbe bus nagrinėjama laisvė, jos problema, įvairių filosofų laisvės supratimas. Norint atsakyti į klausimą, kas yra laisvė, visų pirma reikia paklausti savęs: ar žinau, kas yra laisvė? Kaip aš suprantu sąvoką, laisvas žmogus? Kaip mes, žmonės, tai suvokiame? Nors, aišku, kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Laisvė - tokia žmogaus galia , kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe. Laisvė – tai pasirinkimas: žmogus pats laisvai pasirenka kokiu jam būti, nes jis yra vienintelė būtybė, kuri gali pretenduoti į laisvą apsisprendimą. Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Žmogus gali laisvai kurti ir vertinti. Jis gali maištauti, o maištavimas ir yra laisvė. Juk maištauji - neigi, taip perteikdamas savos laisvės teigimą. Tačiau B. Spinoza teigia, jog yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai. Žmogus, papraščiausiai, gali siekti laisvės , taip jam būtų lengviau, nes galėtų gyventi be išorinės prievartos. Ko besiektų, tačiau jis niekuomet nepasieks “laisvos valios“. Nuo mūsų nepriklauso viskas ir negali priklausyti. Nuo mūsų nepriklauso, kas vyksta su mūsų kūnu. Taip pat ne visada galime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Žmonės paprastai laisvės neįvertina tol, kol ją turi. O žmogus laisvas tik tol, kol jis nėra verčiamas. Kas nėra kentęs prievartos, tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu dalyku, kuriuo nereikia nė rūpintis. Laisvam galima būti tik savo paties pastangomis. LAISVĖS SAMPRATA Laisvė – tokia žmogaus galia, kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe. Laisvė ir atsakomybė yra viena su kita susijusi, ir viena be kitos neegzistuotų. Laisvei svarbu ką ir kaip žmogus daro, kaip save realizuoja. Tačiau laisvė ir atsakomybė gali būti skirtingos įvairiose srityse. Vienur laisvė gali būti didesnė, kitur mažesnė. Bei laisvė priklauso nuo asmenybės, jos sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis atsakingesnis. O žmogaus laisvę lemia daugelis veiksnių: valia, jo paties charakteris, visuomene, kurioje žmogus gyvena, ir kt. Laisvė - tai sugebėjimas valdyti save, o taip pat ir gamtą. Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis, kad įvykdytų savo sumanymus. Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis pats egzistuoja savo apsisprendimuose, tik jis pats egzistuoja save apspręsdamas. Apsisprendimas, jo galimybė – tai dvasios dalykas. Dalykas, kuris žmogui padeda atsitraukti iš gamtos į dvasinį pasaulį, dvasinę tikrovę. Kas laisvė yra žmogui? Laisvė žmogų padaro žmogumi, išskiria jį iš kitų gyvųjų būtybių, kurie visa savo būtimi priklauso gamtai. Tad galima teigti, jog laisvė yra žmogaus gyvenimo esmė. I.Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Laisvė – tai mūsų pašaukimas tarsi pačiam save sukurti, todėl neturime jos bijoti, o tiesiog turime jos siekti, ją užsitarnauti. Juk mes laisvi negimstame, mes turime laisvais tapti. Sukuriame save pačius kartu sukurdami kultūra. O kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Gamtos dėsnių pakeisti negalime, galime juos tik atskleisti. Kai juos atskleidžiame tuo pačiu atveriame kelią viešpatauti gamtai. Mes paverčiame savo pasauliu abejingąją gamtinę tikrovę, paversdami gamtos padarus savo kūriniais. Taip laimime laisvę savo moraliniu apsisprendimu. Tačiau būtų beprasmiška norėti kitokio kūno, nei esame gavę iš savo tėvų, ar kitokio charakterio, nei nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika, tačiau savo moralinę atsakomybę galime laisvai plėtoti. Schellingo perspėjimu, nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Laisvė yra didelė vertybė. Ji vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Kur nėra laisvės, ten nėra ir vertybių. Tačiau laisvė nėra vertybių matas, todėl ji negali visa pateisinti. Ji greičiau įprasmina tai, ko, jos dėka, vertingo pasiekiama. Žmogus kuria save vadovaudamasis moraliniais principais, jis skiria gera nuo blogo. Laisvės nepaneigia ir moralinės normos: jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia; jos išreiškia ne kažką žmogui svetima, o jo paties idealą. LAISVĖS ESMĖ Laisvė savo esme yra susijusi su asmeniu, todėl yra sunkiai nusakoma, nes asmuo giminės neturi. Pasak K.Rahnerio, “laisvės esmę sudaro absoliučiai sava asmens galia apspręsti patį save”. Garsus katalikų teologas ir jėzuitas sakydamas: “absoliučiai sava galia” tikriausiai manė, kad laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis pats ir vykdo: savo varduir savo atsakingumu. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas, neprigimtas, nepriverstas, neįsakytas. J.Grinius yra pasakęs,jog “ negalima žmogaus nei priversti būti laisvo, nei jam uždrausti būti laisvam”. Taigi laisvės iš niekieno negalima gauti ir niekam negalima jos perleisti. LAISVĖS SUBJEKTAS IR OBJEKTAS Čia vėl galime iškelti begalė klausimų, pvz., kas yra absoliučiai savos laisvės nešėjas? Kas yra laisvas arba kas būna laisvai? K.Rahneris tą nešėją pavadino “subjektu” , tačiau šis terminas yra daugiareikšmis: „visur jis yra kitoks ir net kitas“ . Vėl kyla kitas klausimas: kas yra tikrasis laisvės subjektas? Laisvė dažnai yra sujungiama su valios sąvoka, todėl ir sunku atsakyti į šį klausimą, nes beveik kiekvienas apmąstymas prasideda nuo valios laisvės taip užkirsdama kelią tikrąjam laisvės nešėjui. Valia nėra nepriklausoma, ji yra asmens valia. Ne ji apsprendžia asmenį, o asmuo ją, auklėdamas, silpnindamas ar stiprindamas, grūdindamas ir pan. ir pačio asmens atžvilgiu valia nėra laisva: ji vykdo tai, ką asmuo jai liepia, įsako. Valia yra įrankis laisvam asmens veiksmui. Bet valia naetsako už tą laisvą veiksmą, už jį atsako pats asmuo, juk atsikratyti atsakingumo negalima. Na o kalbėti apie valią kaip laisvės subjektą galima, bet tik netiesiogiai. Vis tik tai pats asmuo yra laisvės subjektas arba jos nešėjas ir laisvų veiksmų autorius. Pats asmuo yra laisvas, o ne asmens prigimtis laisva. Toliau – laisvės objektas, kurį nagrinėja A. Maceina. Mums iškyla klausimas, į ką krypsta laisvė kaip asmens galia? Laisvė yra galia apspręsti patį save, tai yra laisvas asmens veiksmas ne į ką kita, kaip į patį subjektą. Laisvės objektas ir laisvės subjektas – tai tas pats – būtent žmogaus asmuo. Galia yra absoliučiai sava apspręsti asmeniui tik todėl, kad ji atsigrįžta į patį asmenį: jis yra laisvas tik paties savęs atžvilgiu. Ir šiais laikais laisvė ne vieno mąstytojo nusakoma arba kaip (H.Krings) “savos esmės rinkimasis”, arba kaip (J.B.Lotz) “savęs priėmimas tokio, koks esi”, arba kaip (R.Guardini) “savos būties pavertimas veiksmu”. Bet kas atsitinka su asmeniu? Asmuo niekur nedingo, jis yra ir būna, asmuo susikuria pats savo laisvę. Visados pati pradžia yra laisvės veiksmas, todėl ir jo pasėkmė yra originali, vadinasi pirmykštė, vienintelė ir vienkartinė. Na bet laisvės objektas kaip laisvo veikimo padarinys irgi lieka laisvas, atviras galimybei kisti net ligi pat savos priešingybės. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvulio, kad gyvulys turi ribą, bet jos nepažįsta, o žmogus tą ribą pažįsta, bet jos neturi. LAISVĖS VYKDYMAS Laisvę reikia suvokti kaip veiksmą. Ji egzistuoja tik vykdoma. A. Maceina teigia, jog “Vykdymas yra daugiau nei tik praktinė arba techninė laisvės problemos pusė. Vykdymas priklauso laisvei tokia pat prasme, kokia mąstymas priklauso protui”.Todėl prieiname išvadą, kad nevykdomos laisvės nėra, kaip ir nėra nevykdomo proto. Vykdymas visados turi subjektą, kuris veiksmą vykdo, ir turi objektą, kurį šis veiksmas liečia. Laisvės neįmanoma suprasti nesvarstant jos kaip santykio. Būti laisve ir vykdyti laisvę nėra tas pat. Žmogus kaip laisvė yra neaprėžtas, kadangi “aprėžtos laisvės” negali būti, nes laisvė jokių ribų neturi. Apsispręsdamas asmuo vienaip ar kitaip yra absoliučiai laisvas, tačiau vykdydamas tą apsisprendimą, asmuo privalo paisyti kito asmens buvimą erdvėje, nes toji erdvė yra jų kartu erdvė. Taigi būdami kartu toje erdvėje, vienas asmuo pastoja kelią kito asmens laisvei, todėl jie turi nuolatos veržtis iš nelaisvės į laisvę. Laisvės vykdymas yra ne vienkartinis veiksmas - jis vyksta be perstojo. LAISVĖ IR BŪTINYBĖ Būtinybė yra laisvės priešybė: kas veikia būtinai - tas veikia nelaisvai, todėl kokia prasmė yra kalbėti apie asmens laisvę kaip būtinybės ertme? Į šį klausimą atsakymas paprastas: žmogus yra laisvas tik nugalėjęs būtinybę, nes laisvė išskiria būtinybę. Galima pabrėžti, kad būtinybė sudaro pagrindą vykdyti laisvę pasaulyje. Laisvė be būtinybės negalima. Laisvė vykdoma pasaulyje nepertraukiamai. Juo plačiau ir giliau žmogus pažįsta pasaulio būtinybę, juo sėkmingiau jis ją pertvarko bei įprasmina, juo laisvesnis darosi ir jis pats. Pavyzdžiui, kultūra: čia yra suderinamos pačios didžiausios priešingybės - būtent laisvė ir būtinybė. Jos suderinamos yra todėl, kad čia būtinybė neša laisvę, teikdama jai tikrovinę atramą ir ją apčiuopiamai vykdydama, kad čia laisvė pertvarko būtinybę, teikdama jai naują linkmę ir prasmę. Be kultūros pasaulio būtinybė liktų betikslė ir beprasmė, o laisvė būtų tik galia apsispręsti be konkretaus apsisprendimo. Tik kultūroje būtinybė įgyja prasmę, o laisvė - regimą pavidalą. A. MACEINA APIE ŽMOGAUS LAISVĘ Ar laisvė egzistuoja, ar žmogus yra laisvas? A. Maceina atsako: „jei būtume ištikro nelaisvi, neturėtume laisvės sąvokos“. Autoriaus klausiama: “ar galima būtų įrodyti, kad žmogus yra laisvas?”, A. Maceina atsako: “Ne, negalima! Nes kiekvienas mėginimas laisvę įrodyti jau remiasi laisvės buvimu ir tuo pačiu yra “užburtas ratas”, logiškai ydingas, tad filosofijoje neįmanomas. Niekad negalima laisvei užeiti tarsi už nugaros, kad į ją atsigrįžus, būtų galima patikrinti jos buvimą”.A. Maceina eina kiek neįprastu keliu, ir laisvės sampratą mąsto santykyje su Dievu. Klausiama: „Ką reiškia, kad Dievas teikia žmogui buvimą kaip laisvę? Ką reiškia, kad laisvas kūrinys buvoja kartu su Dievu ir kartu su juo veikia?“. Žmogus kaip kūrinys nėra Dievui abejingas, todėl vadindamas Dievo ir žmogaus santykio religija. Autorius įjungia laisvę į religinių kategorijų eilę, nes tik laisvė įgalina religiją, kaip meilės santykį, ne tik vykdyti visuomeniškai, nepakeičiant viršinės prievartos, bet ir šiuo santykiu būti, nepakeičiant vidinės būtinybės, kuri būtų įpinta į žmogiškosios Aš - būtybės sąrangą. Visai nesuklystume, jei sakytume, kad laisvė yra žmogiškoji būsena: žmogiškai būti - reiškia laisvai būti. Bet vel gi kyla klausimas, kaip suprantamas žodis “būti”? A.Maceina šį žodį susieja su buvimu nuolatinėje dieviškojo kūrimo dabartyje. Nėra baigties kūrime, nes Dievas nuolatos kuria - kūrinys niekados nėra sukurtas - jis visada yra kuriamas. Tačiau negalima pamiršti, kad kūrimas vyksta nebūties erdvėje, nors būti nebūties ertmėje yra žmogaus kaip kūrinio būtinybė. Ši būtinybė ir įgalina laisvę, nes laisvas yra tik tas, kas nėra apspręstas. Pasak autoriaus, mes esame laisvi tik todėl, kad niekad ir niekur nesusiduriame su absoliutu kaip absoliutu, vadinasi, kaip su neaprėžta Galybe. Dievas įgalina nebūtį, o nebūtis įgalina laisvę kaip neaprėžtybę. Tuo būdu tarp Dievo ir laisvės atsiranda santykis. Dievas nesukuria laisvės teigiamu būdu, kaip kad jis nekuria nė nebūties, nes kiekviena sukurta teigiamybė jau būtų būtybės apsprendimas ir todėl jos laisvės sunaikinimas. Taigi, žmogus yra kaip atvira būtybė, todėl ir elgiasi kaip tinkama: žmogus yra savo žinioje bei galioje. Tai ir yra jos laisvė. I. KANTAS APIE ŽMOGAUS LAISVĘ Laisvės problema yra taip pat labai aktuali I. Kanto etikoje. Gamtoje žmogus privalo laikytis gamtos dėsnių, o visuomenėje randame vertybių pasaulį – moralinių, estetinių vertybių. Gamtoje vyrauja priežastingumas, o visuomenėje - žmogaus laisvė. O laisvės turėjimas - žmogaus esminis bruožas pasaulyje. Mastymu žmogus yra beribiai laisvas. Būdami visuomenėje negalima atremti būtinumo, kurį išreiškia privalėjimas. Žmogus ne tik gyvena ir elgiasi, bet gyvena ir elgiasi taip, kaip privalo. Visuomenėje žmogus savanoriškai prisiima įsipareigojimus perkreipti savo elgesį dorovine linkme, jausti atsakomybę. I. Kantas Pažinimo teorijoje įrodinėjo, kad laisvė yra proto sukurta idėja ir teorinis protas įrodyti jos negali, teorinis protas įrodinėja tik reiškiniais, o laisvė nėra reiškinys. Laisvės negalime stebėti, negalime paliesti. Laisvės problemą I. Kantas sprendžia dviprasmiškai. Teigė, jog egzistuoja tezė (laisvė yra) ir antitezė (laisvės nėra). Tezė yra teisinga galimame mąstymų pasaulyje, moralinėje plotmėje. Antitezė teisinga jutimais suvokiamame pasaulyje, nes žmogus, kaip juslinė būtybė, yra pasaulio dalis ir jį valdo gamtinis būtinumas, priežastingumas, pagrįstas tuo, kas yra. Jo manymu, gamtoje, reiškinių pasaulyje laisvės nėra, jos reiktų ieškoti kažkur kitur, gal aukštesnėje sferoje. Nes reiškiniai vienas kitą sąlygoja taip, kad jie visi sudaro tvirtą grandinę, iš kurios nė vienas negali išsilaisvinti. I. Kantas žmogų vadina ypatingu gamtos kūriniu. Kūnų, empirinėmis savybėmis žmogus priklauso reiškinių pasauliui. Čia jį veikia daugybė aplinkybių: priežastingumas, erdvė, laikas ir kt. Todėl empirinis žmogus, filosofo manymų, laisvas būti negali. Jis lyg nusviestas akmuo, turėtų paklusti tam impulsui, kuris jį išjudina. Anot I. Kanto, reiškinių pasaulyje žmonės nėra laisvi. Tačiau žmogus iš visos gamtos išsiskiria tuo, kad jis turi protą. Tad žmogus kaip protinga būtybė galėtų priklausyti kitam, tik mintimis suvokiamam pasaulyje, kuriame būtų laisvas. I. Kanto požiūriu, laisvė, kurią teorinis protas laiko tik menka idėja, kuri neduoda jokio supratimo apie asmenybę. G. HEGELIS APIE ŽMOGAUS LAISVĘ Kas gi yra laisvė? G.Hegelis laisvę apibūdino kaip įsisavintą būtinumą. Šį teiginį ypač mėgo marksistai – jeigu žinosi, kas būtina ir neišvengiama, - esi laisvas. Anot G.Hegelio, laisvi visi piliečiai, kurie yra prievartaujami, laisvi ir kaliniai, jei jie supranta, kad sėdėti už grotų yra neišvengiama. Hegelio manymu, istorijos mokslo objektas yra mintis, protas, kuris siekia realizuoti savo laisvę. Šiam tikslui jis panaudoja pasaulio dvasią. Pasaulio istorijos nagrinėjimas parodo, kad ji buvo būtina pasaulio dvasios eiga. Pasaulio dvasią, matyt, reikėtų suprasti kaip tendenciją iškilt tiems istoriniams įvykiams, kurie yra savalaikiški, kurie padeda realizuotis laisvei. Tik tokie įvykiai yra protingi, būtini, vadinasi, ir tikri. Istorijos vystymasis ir galutinis tikslas, anot G. Hegelio, yra laisvės realizacija. Laisvė sudaro dvasios esmę, o visos kitos dvasios savybės yra tik priemonės pasiekti laisvę. Todėl laisvas yra tik žmogus, tik jis vienas supranta laisvės esmę. Gyvuliai tokio supratimo neturi, jie nekuria institucijų, kurių dėka galėtų realizuoti laisvę. Todėl jie neturi ir istorijos. Tuo tarpu žmonės per amžius kovojo dėl laisvės ir aukojo jai visokeriopas aukas. Protas, kuris valdo pasaulį, siekia sužmoginti žmonių santykius ir įgyvendinti laisvę. F. SHELINGAS APIE ŽMOGAUS LAISVĘ F. Schellingas laisvę apibūdina kaip gėrio ir blogio galimybė, kuri pasireiškia ne tik žmoguje, bet savotiškai ir visoje esinijoje. Aiškindamiesi laisvės fenomeną, patenkame į patį Schellingo metafizikos centrą, kur iškyla visai netikėtas Dievo vaizdinys, paneigiantis ir krikščioniškąjį, ir kasdieniškąjį Dievo paveikslą. Laisvės, vadinasi, gėrio ir blogio galimybės, šaknys glūdi neišmatuojamoje Dievo gelmėje, o žmogaus laisvė yra tik tos gelmės išsiveržimas į paviršių. Dievas Schellingui nėra grynojo gėrio, grynojo grožio ar grynojo protingumo šaltinis. Dievas nėra vien dorovinė pasaulio tvarka. Jis, autoriaus manymu, savo gelmėse turi daug gyvybingesnių varomųjų jėgų. Schellingas mano, kad Dievas yra gyvenimas, meilė ir asmuo, kadangi jis yra gyvasis Dievas, jame turi glūdėti tikrąjį gyvastingumą sudarantys pradai, o tas tikras gyvastingumas yra dinamiška šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, būties ir nebūties dermė. Štai kodėl gyvasis Dievas nėra tik monotoniškas idealas. Jame glūdi ir tamsusis pagrindas - potenciali blogio, chaoso, nebūties, bet kartu ir pačios laisvės, pragarmė. Dievas yra dviejų pradų - kuriančiojo ir naikinančiojo, būties ir nebūties, gėrio ir galimo blogio - veiksnys. Tamsusis pagrindas yra gamta pačiame Dieve, vadinasi, neatskiriama Dievo prigimties dalis, kuria jis negali panaudoti kaip tinkamas. Gamta ir žmogus, iškylantys iš Dievo gelmės, irgi turi abu pradus-būties ir nebūties, šviesųjį ir tamsųjį. Tačiau tai, kas Dieve ir gamtoje susilieję į vienį, žmoguje gali išsiskirti ir atsiskirti. Šitaip Dievo tamsusis pagrindas žmoguje gali virsti ir virsta aklos savivalės, o kartu ir blogio šaltiniu. Blogis nėra pats tamsusis pagrindas; blogis atsiranda tada, kai žmogus laisvės aktu pasirenka tamsųjį pagrindą ir nukreipia jį prieš meilės ir šviesos pradą. Todėl blogis yra dvasios aktas, o ne kokia nors gamtinė būtinybė, pavyzdžiui, aistros ar atsidavimas jusliniams geiduliams. Ką visa tai reiškia? Ar Schellingo laisvėje esama esminės tiesos, atskleidžiančios giliausią žmogaus prigimtį? Taip pat keista laisvės išraiška, anot F. Shellingo, yra teroro karalystė, jei tik ši laisvė kyla iš žmogaus sielos susidvejinimo. Tokia laisvė gali tarnauti tik blogiui. J. FICHTE APIE ŽMOGAUS LAISVĘ Jis ypač žavėjosi subjekto ir objekto laisve. J. Fichtės filosofijos subjektas yra gryna savaiminė veikla, kurią jis tapatino su mąstymo veikla. Veikla ir aktyvumas padeda spręsti žmogaus prigimties problemą, bei padeda realizuotis žmogaus prigimčiai. Žmogiškosios veiklos prigimtis absoliutinama intelektinės intuicijos pagrindu. J. G. Fichtei svarbiausias yra žmogus ir jo laisvė. Jam žmogus ne tik gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Jeigu manysime, kad juslinis pasaulis yra objektyvus, tai čia žmogus gyvena būtinume, bet kaip dorovinio elgesio subjektas žmogus turi laisvo pasirinkimo galimybę. Žmogaus gyvenimo tikslas - tapti protinga ir savarankiška būtybe, kuri vadovaujasi tik savimi, t.y. būti sau pakankamu. Žmogus pats save kuria, o kurdamas save – jis kuria pasaulį. Tad sprendžiama, kad tik pats žmogus gali būti laisvas. K. JASPERSAS APIE ŽMOGAUS LAISVĘ Laisvė K. Jaspersui yra lyg amžina žmogiškosios būties reiškimosi palydovė. Laisvė buvo laikoma esminiu žmogaus momentu arba pačia žmogaus esme. Juk Jaspersui laisvė kaip tik nėra esmė. Jo manymu, laikyti laisvę esme yra lygu sau pačiam prieštarauti, nes esmė kaip tik yra tai, kas yra duota ir kas tuo pačiu išskiria laisvę. Žmogus yra laisvas, nes jis nėra neatsiejamai surištas su savo esme, kad jis gali iš būties atsiimti save į save patį. Kai tuo tarpu kitoms būtybėms jų esmė yra paprastai duota, tai žmogus gali ir tai, kas duota, paversti savo laisvo apsisprendimo galimybe. Anot Jasperso, nors laisvės galimybė yra visiems atvira, tačiau žmogus dar nėra laisvas pačiu savo buvimu. Yra žmonių, kurių gyvenimas lieka brutalus vegetavimas. Galime pakilti į egzistencijos rangą, lygiai galime jį ir prarasti. Užuot buvusi iš gimimo duota laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmones pakelia į egzistencijos rangą. Iš čia ir Jasperso tezė, kad, laisvės nušvietimo pradžia ir pabaiga yra kaip faktas, jog laisvė jokiais būdais negali būti pažinta ir jokiu būdu objektyviai mąstoma . Galime pažinti tik tai, kas objektyviai duota pasaulyje. Na o pasaulyje laisvei juk nėra nei vietos, nei spragos. Ne pasaulyje, o ž pačiame žmoguje yra laisvės vieta. Todėl ir negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti . Tik pati laisvė įrodo laisvę . Negalima nei žmogų priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvu . Greičiau reikia norėti būti laisvu, nes neesame laisvi iš prigimties, tarsi prieš mūsų norą. IŠVADOS Galime drąsiai teigti, kad žmogaus gyvenimas ir yra tam tikras tikslų siekimas: pasiekus vieno, imame siekti kito. Dauguma svajoja apie diplomą, vėliau gerą darbą, šeimą, karjerą ir palaimingą senatvę. O ko gi dar žmogui gali reikėti? Atrodytų, mūsų ateitis yra mūsų pačių rankose, ji tik nuo mūsų priklauso. Tačiau taip nėra. Galime manyti ir daugelis su tuo sutiktų, jog žmogus savo likimo pakeisti negali. Jei negali pakeisti, vadinasi, jis nėra laisvas. Mes negalim pakeisti savo praeities, negalim pakeisti ir savo ateities – likimo. Mes galime turėti tikslus, eiti jų link, siekti jų ir dažnas gali nežinoti, kodėl būtent tai mes pasirinkome. Pasirinkdamas žmogus klysta, bet tai natūralu, nes žmogus – klystanti būtybė. Bet mes juk ir klystame likimo dėka. Jei tai nebūtų likimo išdaiga, ar laisva valia mes pasirinktume klaidą? Gyventi ir būti laisvam nuo prigimties tiesiog negalima, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Jų išvengti gal ir galima, bet tada gyvenimas neteks prasmės. LITERATŪRA 1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. V.: Katalikų pasaulis, 1992. 2. Filosofijos istorijos chrestomatija : XIX ir XX amžių Vakaru Europos ir Amerikos filosofija. V. : Mintis, 1974. 3. Hartmann N. Filosofijos įvadas. V.: Pradai, 2001. 4. Maceina A. Raštai: 7 t. Dievas ir laisvė. V.: Mintis, 1990. 5. Demokratija ir laisvė (2004 ) [žiūrėta 2006 – 03 – 15]. Prieiga per internetą: 6. Filosofijos istorijos chrestomatijos straipsniai. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Imanuelis Kantas (K. Rickevičiūtė) [žiūrėta 2006 – 03 – 14]. Prieiga per internetą: 7. Filosofijos istorijos chrestomatijos straipsniai. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Georgas Hegelis (K. Rickevičiūtė) [žiūrėta 2006 – 03 – 14]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!