Lietuvos vaizdas Simono Daukanto akimis

Lietuva Simono Daukanto akimis Simonas Daukantas – vienas iš garsiausių Lietuvos švietėjų. Jis daug kuo nusipelnė Lietuvai. Pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Taip jis puoselėjo bei kultūrino Lietuvą. Ugdė pagarbą knygai, kalbai, istorijai bei Tėvynei. Visais savo darbais jis stengėsi sudominti ir išmokyti tuometinę visuomenę kurti geresnę ateitį. S.Daukanto kūriniuose atsispindi Lietuvos išaukštinimas. Jis aprašė apie senovės lietuvius: visi jie buvo vidutinio ūgio, bet labai stiprūs, taip pat geros išvaizdos. Senyvo amžiaus žmones jis vaizdavo, kaip didžiulius išminčius, kurie turėdavo tankią susisukusią barzdą. Pačių lietuvių plaukai buvo tamsūs, už ausų sukasti. Visa tai jiems tarsi tekė vyriškumo. Taip pat jis nepamiršo aprašyti ir senųjų lietuvių didybės: „kitas kitą mylėjo ir šelpė <...> kiekvienas būtų miręs ant tos vietos, nei vergu tapęs“. Tad mūsų protėviai pasižymėjo taurumu ir drąsa. Vyrai būdavo pakantūs bei ištvermingi, jie iškęsdavo šaltį, alkį, darganas ir speigus. Puikiai atlikdavo buitinius darbus, negeidė svetimo turto, veltui savo turtų neeikvodavo, gyveno vien iš to, ką patys uždirbdavo. Taip pat lietuviams nestigo ir dorumo. Jie visada ištiesdavo pagalbos ranką vargstančiam, ištikus bėdai būdavo kantrūs ir ištvermingi, o jei kas nors neteisingai pasielgdavo su kitu, iš karto už tai atlygindavo bausme. „Šaltas” protas padėdavo išspręsti įvairiausius klausimus. Taip pat senieji lietuviai turėjo dar vieną dorybę - už akių nieko neapšnekėdavo, viską, ką galvodavo, sakydavo žmogui tiesiai į akis. Visa tai parodo, jog lietuviai buvo dori, kilnūs, mandagūs bei protingi. Neatsiejama dalis nuo lietuvių tautos yra papročiai. Juk būtent jie padėjo mūsų kartoms išsaugoti savitumą, nuo kitų šalių. Pasak Simono D. lietuviai nuo seno labai gerbė, mylejo savo žirgus, jų į jokius turtus nebūtų iškeitę. Niekuo kitu taip nesirūpino kaip jais. Mūsų protėviams jojant į karus, žirgai būdavo išpuošti nuo galvos, iki kojų, o žirgo savininkui mirus laidojo kartu su jo šeimininku. Senoliai tikėjo, jog į dangų patenka tik tie, kurie palaidoti gimtojoje žemelėje, kitaip - karių sielos klajos po gyvųjų pasaulį ir neduos jiems ramybės. Taip pat tėvynės gynėjai mūšio vietose statydavo paminklus žuvusiųjų atminimui. Taigi, lietuviai turėjo jiems būdingų bei savitų papročių, kurių nepamiršo aprašyti garsusis švietėjas. Viena svarbiausių literatūros temų – gamta. Būtent ji suteikia Lietuvai išskirtinio grožio. Ne vienas atvykėlis žavėjosi mūsų „žaliu kraštu“. Mūsų gamta vaizduojama, kaip paslapčių kupina neįžengiama tankmė, kadangi miškuose augo įvairių rūšių seni, suaugę medžiai, aplink kuriuos buvo išsiraizgę daugybė upelių. Palei juos buvo pilna girių, kurios buvo tokios apžėlusios, kad nei gyvūnas nei žmogus negalėdavo įkelti kojos. O jei ir kaip nors prasibraudavo, tai vargiai rasdavo kelią namo. Ypač sunku būdavo naktį, kai medžių lapai ir šakos uždengdavo visą dangų, žmogus grįžti į savo namus galėdavo nebent ryte, išgirdęs šuns lojimą ar gaidžio giedojimą. Žiemą lietuviams vienintelis buvęs būdas keliauti per girią - tai į roges pasikinkyti šunis, ir per užšalusius upelius čiuožti. S.Daukantas Lietuvos girias aprašinėjo visiškai kitaip nei daugelis rašytojų. Mums atrodančią paprastą gamtą sugebėjo paversti tarsi nauju, egzotišku ir dominančiu pasauliu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!