Lietuva Simono Daukanto akimis

 Lietuva S.Daukanto akimis Simonas Daukantas gyveno sunkiu Lietuvai laikotarpiu, kai istorinės aplinkybės lėmė sunkią šalies padėtį. Lietuva niekaip negalėjo atsikratyti savo praeities ryšio su Lenkija, todėl patys lietuviai laikė lietuvių kalbą “mužikų kalba”, o lenkų kalbą - “ponų kalba”. Tikrąją kalbą išsaugojo tik lietuvių valstiečiai, kurie nuo seno vartojo tik protėvių kalbą. Lietuviams buvo bandoma įteigti, kad jie neturi garsios praeities, kuria daugelis šalių didžiuojasi. S.Daukanto kūrinio “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” paskirtis buvo parodyti Lietuvos praeitį ir istoriją, bei kelti lietuvių tautinės savimonės lygį ir tautiškumą. Autorius nori paskatinti lietuvių didžiavimąsi savo tauta. Daukantas nori tai pasiekti sąmoningai, nematydamas blogųjų tautiečių ir Lietuvos krašto bruožų, idealizuodamas juos. Savo kūrinį jis pradeda metaforomis apie tai, kad nieko nėra amžina: “Ir taip, kur pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten šiandien palšų smilčių vilny, į trobesį aukštos, spiginamos nuo degančios saulės, po tyrus bangioja arba begalinės jūros užgulusios niūkso…”. Aš manau, jog autorius norėjo pasakyti, kad dabartinė Lietuvos būklė nėra amžina, ir kad ji anksčiau buvo didinga valstybė.Jis aukština lietuvių kalbą: “…nesgi turi sau ypatingą kalbą, būtinai įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas …”. Rašytojas pabrėžia, kad lietuviai turėjo ne ką blogesnius, o gal ir geresnius valdovus, bajorus ir kitus “ypatingus žmones” , gerus ryšius su kitomis tautomis. Lietuva taip pat buvo labai gerbiamas ir žinomas kraštas kaip ir kitos didžiosios valstybės: “…nuo tokios kalbos gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines yra turėjusi su tolimais kraštais…” S.Daukantas giria lietuvius, kad jie išlaikė savo kalbą iki šių dienų. Autorius labai detaliai aprašo senovės lietuvius. Jie aprašomi beveik kaip herojai: “…Vyras koks paritus, toks pastačius stambūs ir kresni žaliūkai Visi buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir gašios, augumo skaistaus, kalbos drąsios ir sukrios, akys žydrai rainos, kūno didžiai balto, veido daugiau pailguotino nei apvalaus … “ Mūsų metraštininkui rūpėjo išaukštinti lietuvių dorybes. Taigi, galima pasakyti, kad S.Daukantui labiausiai rūpėjo tuometinė Lietuvos padėtis. Jis ieškojo būdų jai pagerinti, pakelti mūsų tautą iš snaudulio dar vienai kovai su pavergimu ir nutautinimu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!