Lietuviškos vestuvės

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS A GRUPĖS DALYKAS LIETUVIŲ KULTŪRINĖ ANTROPOLOGIJA NAMŲ DARBAS NR. 1:/Lietuviškos vestuvės/ 2006 04 05 Atliko: Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos programos I k. stud. EGLĖ ŠTITILIENĖ Tikrino: dr. DALIA SENVAITYTĖ Kaunas, 2006 TURINYS Įžanga .................................................................................................................................. Lietuviškos vestuvės: vestuvinis virsmas senovės kultūroje.............................................. I. Vestuvių apeigos............................................................................................................... II. Svarbiausi vestuvių veikėjai............................................................................................ III. Kiti vestuvių veikėjai .................................................................................................... 1. Piršlys................................................................................................................... 2. Svočios vaidmuo vestuvėse.................................................................................. 3. Vyriausios pamergės pareigos.............................................................................. IV. Vestuvių atributika................... ...................................................................................... 1. Karvojus-ritualinė vestuvinė duona........................................................................ 2. Rūtų vainikėlio prasmė........................................................................................... 3. Žiedų reikšmė......................................................................................................... Palyginimui-vestuvių ir šeimyninio gyvenimo tradicijos Turkijoje.................................... Išvados ................................................................................................................................. Literatūra ............................................................................................................................. Klausimynas.......................................................................................................................... Atsakymų anketa.................................................................................................................... Įžanga Lietuviškos vestuvės Vestuvinis virsmas senovės kultūroje Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Gimimas, vedybos ir mirtis –įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Šeima buvo dorinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. „Šeima yra visokio žmogiško visuomeniniam gyvenimui pasirengimo centras, centras į atsakingumą, į simpatiją, į toleranciją ir auklėjimą. Šeima užima šią centrinę vietą tik todėl, kad ji trunka visą gyvenimą ir kad yra neišardoma, kad šio nesuardomumo dėka šeimyninis bendravimas pasidaro gilesnis, pastovesnis žmonių santykiuose“ (Fr.V. Fiorsteris). Nuo šeimos darnos priklausė visa bendruomenės (socialinė) sandara, ji – ne tik tautos ir valstybės, bet ir pasaulio sąrangos atrama. Todėl suprantama, kodėl šeimos kūrimui – vestuvėms lietuviai skyrė tiek daug dėmesio. Minėti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas, vedybos ir mirtis vadinami virsmais. Virsmo suvokimu, leidžiančiu visus gamtos ir žmogaus būties įvykius išgyventi kaip vientisą tarpusavyje susijusių vyksmų grandinę, buvo pagrįsta visa senoji lietuvių kultūra. Visa tai buvo neatsiejama nuo žmogaus elgesio ir veiklos, tai buvo jo gyvenimo būdas, nes virsmu buvo pagrįstos ir kalendorinės šventės, žemės ūkio darbai (arimas, sėja, pjūtis, lino kančia) bei namų apyvokos darbai (audimas, duonos kepimas ar sviesto mušimas). Bet svarbiausia, kad virsmas yra ir dorinės lietuvių kultūros pagrindas, paaiškinantis daugelį svarbiausiųjų lietuviškos savimonės bruožų. Lietuvių vestuvių apeigos suskirstytos į liūdnąją ir linksmąją dalis, taip parodant, kad tuokiantis vyksta esminis žmogaus perversmas – žmogus negrįžtamai pereina iš vieno gyvenimo tarpsnio, į kitą, taip kaip gimdamas ar mirdamas. Mūsų protėviams tai buvo panašios būklės, kuriose atsiduriama pereinant kritinius žmogaus būties taškus. Tai, ką šiuolaikinis žmogus pamiršo ir nesuvokia – būties ir gyvybės reiškimosi slėpinius, visa tai žinojo mūsų senoliai, pvz.: kodėl lietuviškose vestuvėse buvo verkiama? Kodėl daugelis papročių yra tokie, kaip ir laidotuvių? Jau buvo minėta, kad vestuvinis virsmas reiškia numirimą senajai būčiai, t.y. „miršta“ bernelis ir mergelė, kartu „miršta“ ir jaunystė, bet „prisikelia“ vyru ir moterimi, jie tampa pilnateisiais visuomenės nariais. Tradiciniai lietuvių vestuvių papročiai XIX– XX a.pr. pradėjo nykti, tačiau svarbiausi jų elementai išliko. Lietuviai vestuves ruošdavo rudenį, žiemą, t.y. spalio, lapkričio, sausio ir vasario mėnesiais, laisvesniu nuo ūkio darbų metu. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Į vaikų santuokas kišdavosi tėvai: neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais. Jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, pasilinksminimuose. Vestuvinių apeigų veikėjai būdavo piršlys, jaunikis, nuotaka, pastarųjų dviejų tėvai, pamergės, pabroliai, svočios, kraitvežiai, muzikantai, svečiai. Nuotakos pusei atstovauja du pabroliai, 1-3 svočios su savo vyrais, 1-2 kraitvežiai, kvieslys, muzikantai. Jaunojo pusę sudaro jaunikis, piršlys su piršliene, 4 pabroliai, 2 svočios su savo vyrais, kvieslys, 1-2 muzikantai. Vienas tarp pabrolių ir viena tarp pamergių buvo vyriausi. Svečiais kviečiami jaunųjų giminės ir kaimynai. Be kviestųjų dar XX a. viduryje į vestuves iš tolimesnių kaimų susirinkdavo nekviestas vyriškas jaunimas, vadinamieji pašaliečiai. Vestuvės-viena iš svarbiausių bendruomenės ir šeimos švenčių. Naujos šeimos kūrimas rūpi visiems, ne tik patiems jauniesiems. Giminė, dalyvaudama vestuvėse, patiria savo bendruomenės reikšmingą atsinaujinimą. I. Vestuvių apeigos Šios apeigos buvo užrašytos prieš 150 metų, Pasvalio rajone. Apeigų aprašymas liečia XIX a. vidurį – XX a. vid. Kalbama apie vestuves, daromas kaime, nes mūsų tradicijos atėjo iš senovės lietuvių kaimo. Šiuolaikiniai vestuvininkai, ko gero, jau nežino tikrosios vestuvinių apeigų reikšmės ir pačios vestuvių eigos... Sužadėtuvės: (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M. Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!” Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Liaudiškas santuokos ritualas XIX-XX a. iš vestuvių sandaros pamažu išstumtas. Vėliau vėl atgijo ir sudarė civilinės santuokos apeigų pagrindą. Po ūkvaizdžių būdavo duodami užsakai. Kadangi bažnytinės jungtuvės tik labai pamažu įėjo į liaudies gyvenimą, suprantamas ir užsakų vengimas. Tai aiškiai nurodo M. Valančius: “Užvis žmonėms užsakai netiko, todėl ne vien turtingieji, bet ir vargdieniai, pačias ketindami vesti, melsdavo vyskupo, kad galėtų be užsakų apseiti”. Mergvakaris: Apeigų nuotaika liūdna, pagrindinė mintis – būsimų jaunavedžių atsisveikinimas su jaunomis dienomis. Mergvakaryje nuotaka visų atsiprašo ir pati visiems atleidžia, atsisveikina su tėvais, giminėmis, rūtų darželiu, aprauda slenkstį. Įėjus į namų vidų, nuotaka sodinama ant dugnu į viršų apversto ir žolynais išpuošto duonkubilio. Jai išpinamos kasos. Pirmiausiai visi išlydintieji po tris kartus perbraukia jai plaukus, paskui supina kasas vainiku aplink galvą. Po to nuotakai pina vainikėlį. Visi sėda prie stalo. Nuotakos sesuo lėkštėje padeda eglių šakelių (vasarą vainikėlis pinamas iš liepos šakelių). Vainikėlį pina ant žiedo vyriausioji pamergė, o kitos jai padavinėja šakeles iš eilės. Tą dieną būdavo pinami vainikai vartams ir namo vidui papuošti, būdavo puošiami ir dekoruojami namų “gonkai” ir “gryčia”, tai turėjo reikšti taip vadinamus “sodus”. Buvo įrengiamas “šventas kampas”, kuris būdavo išpuoštas gėlėmis, vainiku – su juo nuotaka taip pat atsisveikindavo. Iki XX - tojo amžiaus pradžios kai kuriuose Dzūkijos ir rytinės Lietuvos dalies kaimuose būsima nuotaka kartu su viena ar daugiau pamergių keliaudavo per visą kaimą, užsukdavo į kiekvienus namus, gražiai atsiprašydavo ir kviesdavo į savo vestuves. Taip pat egzistavo ir iki šių dienų vienaip ar kitaip išlikusi tradicija atsisveikinti su savo rūtų darželiu (dabar paprastai tiesiog simboliškai deginamas nuotakos rūtų vainikėlis, dažnai ant specialaus pyrago - šakočio). Po atsisveikinimo su rūtomis ritualo motina arba svočia sodindavo nuotaką ant kėdės vidury aslos ir kartu su pamergėmis, tetomis ir kitomis giminaitėmis išpindavo ir kirpdavo jaunajai kasas. Toks ritualas taip pat simbolizavo atsisveikinimą su jaunyste. Daugelyje Lietuvos kraštuose išpinti ir nukirpti nuotakai plaukus svočia turėdavo po jungtuvių – ritualas būdavo susijęs su šeimos dievų kultu, apgaubti nuotaką, taip parodant, kad mergina įjungiama į vyro šeimą, tapo ištekėjusia moterimi. Vyriausioji pamergė ir svočia pindavo kasas, kitos merginos pindavo rūtų vainikėlius. Atliekant mergvakario ritualus būdavo dainuojama. Žemaitijoje ir Suvalkijoj gyvavo tradicija duoti dovanų po visų vakaro ritualų. Kitur pamergės dovanodavo juokingų dovanų maišelį. Po ritualų vakare būdavo šokami apeigų šokiai. Nuotaka turėdavo pašokti su visais kaimo vaikinais – taip irgi buvo pabrėžiama nerūpestingos jaunystės pabaiga. Mergvakario dainose apsakytos visos apeigos, simboliai ir prasmės. Dainuojama apie tekantį vandenį, aukso krėsle sėdinčią mergelę. Pasakojama apie vestuvių veiksmų eilę. Durų, namų puošimas: Jaunojo, jaunosios, taip pat ir svočios kiemo vartai, namų durys būdavo apkaišomi žolynais. Vasara juos išpuošia lapuotomis šakomis, žiemą – eglaitėmis ir įpina popierinių arba natūralių gėlių: gvazdikėlių, nasturtų. Papuošia taip pat ir kryžių, jei yra. Taip pat prikabinėja iš burokų padarytų lempučių, kurias vestuvių dienos vakare uždega. Kiemą ir gatvę ties vestuvių kiemu gražiai nušluoja, takelius išbarsto smėliu. Margais iškarpytais popierėliais išpuošia lempas. Iš kiaušinių lukštų daro paukščiukus: į lukštą įkiša gražiai sulankstytus spalvoto popieriaus sparnelius, ir prikabina ties stalu prie lubų. Gėlių segimas: Suvažiavus svotiems, pamergėms, svečiams pas jaunąją ir sugėrus alaus, einama šokti ar žaisti. Pamergės išsirenka pabrolius, prisegdamos vainikėlį arba rūtų šakelę. Tiktai vyriausioji pamergė ir vyriausiasis pabrolys yra iš anksti pakviesti. Piršliui ir svočiai nieko nesegdavo. Pamergės ir jaunoji turėdavo viršugalvy po vainikėlį. Paskui tėvai išlydi jaunąjį į kitą apylinkę pas jaunąją. Atvažiavusius sutinka jaunosios pusės svečiai. Palaiminimas:  Jaunoji prieš tėvą ir motiną stovi ar sėdi ir prašo palaiminti. Tėvas ar motina su grauduline žvake iš keturių galvos šonų "pasvilina" plaukus. (Našlaitė prieš jungtuves užvažiuodavo į kapines, atsisveikindavo su mirusiais tėvais, prašydavo jų palaiminimo). Sutinkamas jaunikis, atvykęs su savo pulku. Sesuo, svočia arba motina priima vainiką ir prisega jaunajai ant galvos. Į bažnyčią ir iš bažnyčios: Pirmieji į bažnyčią eina piršlys su svočia, arba piršlys su jaunuoju, o jaunoji su vyriausiąja pamerge ar su svočia, tada jaunasis eina su vyriausiąja pamerge. Kiti pabroliai eina su savo pamergėmis. Vyrai eina iš kairės pusės, o moterys iš dešinės. Iš bažnyčios jaunikis eina su jaunąja, o piršlys su svočia ir abu vyrai iš dešinės pusės. Visi kiti kaip atėjo, taip ir grįžta. Į bažnyčią važiuoja piršlys su jaunuoju viename vežime, jaunoji su svočia kitame, paskui vyriausias pabrolys su vyriausia pamerge ir visi kiti pabroliai su savo pamergėmis. O grįžtant iš bažnyčios, pirmutiniame vežime sėdi jaunikis, piršlys ir tarp jų jaunoji. Grįžę iš bažnyčios, visi pasisvečiuoja jaunosios namuose, kitą dieną važiuoja į jaunojo pusę, kur marčią sutinka jaunojo tėvai su druska, alaus stikline ir duonos gabalėliu. Susėdimas už stalo: Pirma už stalo svočia sodina jaunojo tėvus. Jiems iš kairės atsisėda jaunieji, svočia, piršlys, vyriausia pamergė, vyriausias pabrolys ir kiti pabroliai su pamergėmis. Svočia nuolat visus prašo valgyti, gerti. Piršlio korimas Vestuvių pabaigoje karia piršlį už melagystes, perskaito nuosprendį, kuriame siūloma piršlį užkutenti, užbadyti baravykų kotais, galiausiai visi svečiai nusprendžia, kad tai būtų per lengva bausmė, todėl reikia piršlį pakarti, bet jaunoji pasigaili piršlio, išvaduoja jį nuo šios bausmės, užmesdama ant jo pečių rankšluostį. Piršlys turi kuo nors atsilyginti už išvadavimą. Jaunikio išleistuvės: Jaunikis, viso pulko lydimas (jaunikio pulke – vieni vyrai), apeina tris kartus aplink stalą (atsisveikinimas su namų dievais), su visais atsisveikina, pabučiuoja stalą, žemę. Jaunasis su palyda sėda į vežimą ir išvažiuoja pas jaunąją. Atvažiavę turi išsipirkti stalą. Jaunosios atsisveikinimas su namais: Vyriausios pamergės vedama, nuotaka tris kartus apeina stalą, jį pabučiuoja. Eidama vis patraukia staltiesę, linkėdama savo draugėms kuo greičiau ištekėti. Jaunoji atsisveikina su rūtų darželiu, apverkia slenkstį (buvo tikima, kad po slenksčiu gyvena protėvių dvasios, saugančios tuos namus), atsibučiuoja su namiškiais. Kad apsisaugotų nuo blogų jėgų, jaunoji rengdamasi turi įsisegti adatą. Jaunoji suriša patalynę „sugultuvėms“, viduje įdeda dovanų tam, kas klos patalą jauniesiems. Patalynę nešdavo vyriausioji pamergė. Važiuodama į jungtuves, jaunoji negali kalbėti, nes ji yra labai pažeidžiama burtų. O visi važiuojantieji triukšmauja ir dainuoja. Po jungtuvių jaunieji važiuodavo pas nuotakos ar jaunojo tėvus. Jų tėvai pasitikdavo jaunuosius prie durų, neišeidami į kiemą, laikydami lėkštelę su dviem vandens ar alaus (vėliau vyno ar degtinės) stikliukais, degančia žvake (kad jauniesiems niekada nepritrūktų ugnies), juodos ruginės duonos rieke ir trupučiu druskos. Jaunieji paragauja alaus ar vyno, užkanda duoną, dažo į druską. II. Svarbiausi vestuvių veikėjai Nuotaka: Svarbiausias vestuvių veiksmas – nuotakos pervežimas į kitą šeimą. XIX a. nuotaka, išsiskirdama su namais, atsisveikindavo su namų židiniu, XVIa. sūduvių nuotaka, vedama apie židinį, atsisveikindavo su ugnies dievybe. Vėliau, XIXa. šį apeiginį veiksmą pakeitė nuotakos ėjimas tris kartus apie stalą, eidama nuotaka kreipiasi į stalą, kaip į gyvą būtybę–atsisveikinimas su namų dievais. XX a.pr. Mergina, tekėdama ir už patikimo vyro, privalėjo verkti. Buvo tikima: jei neverks per vestuves, verks visą gyvenimą. Taigi nuotakos apeiginiai veiksmai turėjo daug vaidybinių elementų. Kad palenktų į savo pusę vyro namų dievus, nuotaka turėdavo duoti jiems dovanų: pinigų, juostų, pirštinių, duonos, rankšluosčius aukoti. Jaunikis: Jaunikio apeiginės funkcijos nėra sudėtingos – už jaunąjį veikia piršlys ir vyriausiasis pabrolys. Apeiginiai momentai atspindėjo nuotakos pirkimą - jaunasis iš nuotakos tėvų pinigais turėdavo išpirkti būsimą žmoną. Šiuolaikinėse vestuvėse jaunikis perka žiedus. Šiuolaikinėse vestuvėse senuoju papročiu jaunieji į santuoką važiuoja atskirai. Jaunikis važiuoja su piršliu, nuotaka – su svočia, o grįžtant jaunikis sėdasi prie nuotakos. Naujas pramoginis momentas dabartinėse vestuvėse yra jaunųjų sugebėjimų išbandymas. Jaunajai duodama nuskusti bulvę buku peiliu, užrišti vyrui kaklaraištį, jaunajam – suskaldyti šakotą pliauską prastu kirviu ir pan. Tada jaunavedžiams įteikiamas „atestatas“, surašytas į ilgą juostą, imituojančią senovinį pergamentą. Arba piršlys įteikia popierinį paketą, kurį vyniodami jaunieji randa užduotis, jas įvykdę, paketo viduje randa siurprizą – lėlytę. Populiari vestuvių pramoga – „laimės šulinys“, iš kurio jaunieji traukia „laimę“ – humoristinius suvenyrus. Jaunųjų tėvai: Jaunųjų tėvai rūpindavosi vaišėmis, kviesdavo svečius. Dažniausiai vestuves pradėdavo tėvai, susikibę eidavo ratu. Kai kur Rytų Lietuvoje tėvai šokdavo pirmąjį šokį, užsimovę baltas pirštines, kad jaunųjų gyvenimas būtų šviesus. Pagal paprotį, jaunųjų tėvai išlydi jaunuosius ir sutinka grįžusius iš jungtuvių. Lietuvoje žinomas paprotys pasitikti jaunuosius su duona, druska ir vandeniu – būtiniausias maistas – turėjo užtikrinti sotų, turtingą gyvenimą. Linkėdami turto ir laimės, tėvai atlikdavo įvairius maginius veiksmus. III. Kiti vestuvių veikėjai: Piršlys: Piršlio vaidmuo senosiose ir šiuolaikinėse lietuvių vestuvėse yra vienas svarbiausių. Jis vadovauja vestuvėms. Piršlys su jaunikiu vykdavo pas jaunąją pirštis. Suvalkijoj vestuvių vadovas vadinamas maršalka, Aukštaitijos ir Dzūkijos – svotu. .Piršliui būdinga tradicinė atributika: svočia jį perjuosia per petį nuotakos dovanota juosta arba dekoratyviniu rankšluosčiu, kurio galai surišami dešiniame šone. Tai ženklas, kad jis yra vestuvių vadovas. Pirmąjį vestuvių rytą jaunikis su savo pulku atvyksta į nuotakos namus, kai kada, prieš atvykstant jaunikiui, nuotaka paslepiama. Jos ieško ir ją atpažįsta piršlys. Šis pramoginis momentas perimtas iš senųjų nuotakos slėpimo papročių. Tokia piršlio gražbylystė turi bendrų bruožų su tradicine piršlio oracija. Kartais vietoj jaunosios svočia atveda vyriausiąją pamergę. Supratęs apgaulę, piršlys aiškina, kad „šios mergelės piršteliai per ploni darbeliams dirbti ir žiedelius mūvėti, teks jai dar metelius kitus palaukti...“, ir paduoda jai saldainį. Po to piršlys prašo leisti ieškoti nuotakos. Svočia nesutinka ir piršlys turi išpirka įgyti svočios pritarimą. Tada atvedama nuotaka prie jaunikio. Prieš jungtuves visi susėda už stalo. Pagal tradiciją - prie jaunojo sėdasi piršlys, prie jaunosios – svočia. Piršlys praneša, kad laikas vykti į santuoką. Jaunieji atsisveikina su tėvais. Piršlys vadovauja vestuvininkams, išvykstantiems į santuoką, prižiūri, kad išvažiuojantieji į mašinas susėstų nustatyta tvarka: svočia su jaunąja, pabroliai su pamergėmis. Jis pats važiuoja pirmasis-į santuoką su jaunikiu, o atgal–su svočia. Susėdus už vaišių stalo, piršlys skelbia tostus už darnų jaunųjų gyvenimą, sako jauniesiems įvairius linkėjimus, suteikia žodį vienam ar kitam svečiui, skaito sveikinimų telegramas jaunavedžiams. Paplitęs pramoginis momentas prie vaišių stalo „saldinti degtinę“, svečiai skundžiasi, kad degtinė karti, piršlys „moko“ jaunuosius bučiuotis. Pagal tradiciją piršlys giria jaunikį už vaišių stalo. Jaunikiui apibūdinti naudojamos išgalvotos neįprastos situacijos; tokia piršlio kalba yra išsaugojusi senųjų vestuvių oracijų formą. Piršlys su humoru giria jaunikio gabumus mokslui, darbštumą, meilę savo išrinktajai, pagarbą tėvams . Antrąją vestuvių dieną piršlys eina su muzikantais pas tuos kaimynus, kurie dalyvavo vestuvėse. Čia jie linksminasi ir nepastebimai ką nors paima: vištą, geldą, lopšį ar samtį. Vėliau tuos daiktus savininkai įvairiais būdais išperka .Apeiginės kilmės paprotys jau nuo XXa. pirmos pusės tapo pramoga, dažniausiai vogdavo drabužius, batus, smulkius namų apyvokos reikmenis: šaukštus, lėkštes ir pan. Ypač populiarus piršlio „korimo“ paprotys, nuo seno būdingas Žemaitijai. Tai improvizuotas vaidinimas, kuriame piršlys kaltinamas už melagystes ir nuteisiamas pakarti. Lyginant XIX a. pb. ir XXa. pr. ir dabartinius piršlio „korimo“ papročius, galima pastebėti, kad šiuolaikinėse vestuvėse teismo scenoje piršlys atlieka aktyvesnį vaidmenį. Dažniausiai po „nuosprendžio“ jis skelbia savo „testamentą“, apverkia savo liūdną dalią, prašo pasigailėjimo palikdamas kokį juokingą niekutį. Piršlio „korimas“ baigiasi tradiciškai: jį išgelbsti nuotaka, perrišdama rankšluosčiu, o piršlio vietoje vestuvininkai karia piršlio iškamšą. Piršlys yra žaidimų, šokių, pramogų vadovas. Jis pašokdina nuotaką. Šis apeiginės kilmės šokis, nuo senų laikų susijęs su nuotakos įjungimu į vyro giminę, dabar šokamas dėl juoko: piršlys pirmasis „patikrina“, ar marti neraiša; po to jaunąją šokdina visi vyrai. Labai populiarūs piršlio ir svočios eiliuoti pamokymai, patarimai, „gyvenimo nuostatai“, „gyvenimo kelių eismo taisyklės“ jaunavedžiams. Svočios vaidmuo vestuvėse: Mainosi laikai, mainosi ir svočios vaidmuo bei reikalavimai jai. Svočios būdavusios trys, ir kiekviena turėjusi savo vardą – bažnytinė svočia, svočia nuleidėja bei svočia gaubėja, ir visoms per tas ilgas vestuves darbų bei rūpesčių būdavusios pilnos rankos. Pirmoji savo dėmesiu jaunąją apgaubdavo nuo mergvakario iki bažnyčios, antroji kartu su kraičvežiais palydėdavo jaunamartę į vyro pusę, o trečioji ją priimdavo. Dabar gi visų trijų svočių darbas sugriūna į vienos svočios rankas. Šioji jau turi būti ne tiktai "bagočka", bet ir iš tikrųjų rinktinė: žinoti visas apeigas, visur rasti tinkamą žodį, be to, dar vadovauti visam vestuvių šventės vyksmui .Į svočias paprastai kviečiama vyresnio amžiaus ištekėjusi nuotakos giminaitė. Pagal senąsias apeigines svočios funkcijas, ji turėdavo po jungtuvių išpinti ir nukirpti nuotakai plaukus–taip parodant, kad mergina įjungiama į vyro šeimą, tapo ištekėjusia moterimi. XX a.pr. gaubimo paprotys išnyko; tai, kad nuotaka jau ištekėjo, simbolizavo tik rūtų vainiko nuėmimas. Iki XIX a.pb. aptinkama jaunųjų sujungimo apeigų: svočia su piršliu, parvežus marčią pas vyrą, jauniesiems surišdavo rankas, svočia iškirpdavo jaunajai plaukų sruogą, o piršlys – jaunajam. Iškirptus plaukus sumaišydavo ir sudegindavo. Svočia lydėdavo nuotaką į jungtuves, vadovavo apeigoms, reiškusioms jaunosios perėjimą į ištekėjusios moters padėtį. Svočia rengiasi tamsiais rūbais, prisisega raudoną dirbtinę arba gyvą gėlę. Kartu su vyriausiąja pamerge padeda nuotakai apsirengti, prisega nuometą ir rūtų vainiką, pamoko pamergę, kaip persegti vainiką po jungtuvių. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje svočia rūpinosi jaunųjų guldymu. Ji paklodavo jiems patalą, nurengdavo nuotaką, atlikdavo įvairius maginius veiksmus, kurie turėjo užtikrinti jaunųjų vaisingumą. Švenčionių apylinkėse svočia į jaunųjų lovą guldydavo berniuką, kad jiems gimtų berniukas. Ignalinos apylinkėse svočia paimdavo iš jaunikio vadinamą sugulimo duoną, kurią jaunieji pasidėdavo po galva eidami gulti. Šiuolaikinėse vestuvėse svočia ant vaišių stalo įžiebia indelyje ugnį ar uždega žvakes – jaunųjų namų židinio simbolį, linkėjimą darniai gyventi. Po to svočia nuima jaunajai nuometą ir užriša skarelę, o nuometą uždeda vyriausiajai pamergei, kaip linkėjimą greičiau ištekėti. Vienas iškilmingiausių svočios pietų momentų yra jaunosios rūtų vainikėlio nuėmimas, t.y. jaunosios gaubtuvės. Daug kur yra paplitęs vainikėlio deginimas: svočia nusega jį jaunajai nuo veliumo, padeda į lėkštelę ant šakočio, užpila spiritu ir uždega. Per svočios pietus prie jaunųjų daug kur vėl sodinami jų tėvai. Vaišėms ir apeigoms dabar vadovauja ne piršlys, o svočia. Piršlys antrąją vestuvių dieną, tarsi jausdamas artėjančia negandą, būna tylesnis, nors padeda svočiai svečius vaišinti, dalyti "medalius". Šiuolaikinėse vestuvėse svočia ant vaišių stalo įžiebia indelyje ugnį ar uždega žvakes – jaunųjų namų židinio simbolį, linkėjimą darniai gyventi. Po to svočia nuima jaunajai nuometą ir užriša skarelę, o nuometą uždeda vyriausiajai pamergei, kaip linkėjimas greičiausiai ištekėti. Svočia turėdavo pavaišinti šventės dalyvius. Ypač prasmingas buvo apeiginis karvojaus dalijimas. Vyriausiosios pamergės pareigos: susiklostė per ilgus amžius. Šiuo metu jos keičiasi ir paprastėja. Pirmosios pamergės pareiga–organizuoti jaunajai mergvakarį–atsisveikinimo su jaunyste ir laisve vakarėlis. Anksčiau vyraudavo graudžios ir dramatiškos nuotaikos, būdavo giedamos dainos-raudos, pabrėžiančios, kad tai atsisveikinimo vakaras, atsisveikinimo su jaunyste, draugais, namais ir tėvais vakaras. Tą vakarą būdavo prisimatuojamos suknelės, pinami vainikėliai, ruošiamos dovanėlės pabrolys. Šiandiena vyriausioji pamergė organizuoja mergvakarį, bet jis jau kitoks–kavinėje, pirtelėje, išvykoje ir savo turiniu linksmesnis, kiek padykęs. Pamergės dažnai vestuvių išvakarėse arba vestuvių rytą puošia namus (ar kitą vietą, kur vyks vestuvių pobūvis) vainikais, gėlėmis. Vadovauja vyriausioji pamergė. Puošiamos kėdės ir vieta, kur sėdės jaunieji. Pasitelkiama nemažai fantazijos, kad jaunųjų vieta už stalo išsiskirtų. IV. Vestuvių atributika 1. Karvojus-ritualinė vestuvių duona Karvojus–tai vestuvių apeiginė duona, Žemaitijoje šis terminas nebuvo paplitęs, vietoj jo buvo žinomas svočios pyrago terminas; kituose Lietuvos regionuose dažniau buvo sakoma karvojus, kuris atlieka vieną žymiausių vaidmenų vestuvių apeigose. Karvojus turi magišką galią. Jį kepant, praktikuojami įvairūs burtai. Į tešlą pilama degtinė, kad jaunavedžių gyvenimas būtų linksmas, ant duonkepės uždegamos 5 žvakės, kad gyvenimas būtų šviesus. Savo geneze ši tradicija siekia pagonybės laikus, kada dar buvo praktikuojamos vedybos perkant žmoną: susitarus jaunosios ir jaunojo giminėms dėl užmokesčio, jaunavedžių rankos buvo rišamos ant apeiginės duonos. Simbolika: Karvojus yra būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo ir duonos simbolis. Kaip senoliai sakydavo, karvojus turi sverti 9 mieras, būti iškeptas iš 7 rėčių miltų, gautų iš 7 stogų, išstovėjusių 7 metus. Prie šių miltų turi būti pridėta 7 statinėlės sviesto, ir 7 kapos kiaušinių. Vanduo, pasak dainos, turįs būti iš 3 šventų upių. Kai kuriose apylinkėse į karvojaus vidų deda pora kiaušinių ir pinigą, kaip vaisingumo ir turtingumo simbolius. Viršų apsupa aplink pinta iš tešlos kasa, kuri simbolizuoja mergaitės skaistumą, nykstantį su karvojaus suvalgymu. Viršų puošia rojaus paukštukais, mėnuliais ir žvaigždutėmis (jie turėję šviesti jaunavedžiams jų gyvenime), kryžiukais (reiškė naujo gyvenimo palaimą), rūtomis, statinėlėmis, karvutėmis (turėjo simbolizuoti pasisekimą ūkyje), gėlėmis. Taip pat ant karvojaus statė dvi lėles, papuoštas įvairiais popierėliais. Jos vaizdavo arba senovės namų dievukus, arba pačius jaunavedžius Kepimo procesas: Paprastai karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys. Kartais kepa ir vyrai. Nuotakos motina eina kviesti kepėjų. Prieš pradedant darbą, kreipiamasi į gimdytojus, ar su Dievu leis karvojų daryti ir namus linksminti. Tada vidury pirkios stato lovį arba duonkepę (vieta, kur kepama duona) ir pradeda darbą. Dirbdamos geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, dainuoja. Paprastai į duonkepę miltus pila motina arba krikšto motina. Taip pat į vestuves ji kviečia Dievą. Pasak senolių, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose apylinkėse karvojų kepa naktį, iki aušros. Kada tešla jau parengta, ją apdengia skara, o piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių (ją pakelia į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų puses), kad visos merginos ištekėtų. Kol tešla pasikelia, visi valgo, geria, šoka ir dainuoja. Tešlai pasikėlus, daro karvojų. Pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Paskui apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę, o ant jos deda kryžmai šiaudus, ant viršaus deda tešlą ir dirba karvojų. Padirbę ir papuošę deda karvojų ant naujos lopetos ir dainuodami sodina į krosnį. Paskui šoka su lopeta, muša triskart į lubas arba slenkstį ir išmeta lopetą ant stogo. Iškepusį karvojų išima iš krosnies, deda ant duonkepės dugno, apipila avižomis, kartais apyniais arba šienu, puošia ir maršalkas (piršlys, supiršęs jaunuosius, vadovaujantis vestuvėms). Vestuvių pabaigoje karvojų iškilmingai įnešdavo į namus: priekyje eidavo piršlys, jam iš paskos jaunoji ir svočia, už jų jaunosios pabroliai. Jį padalindavo visiems vestuvininkams. 2. Rūtų vainiko prasmė Vestuvės ir rūtų vainikas: Gilinantis į lietuvišką savimonę, iškyla rūtos įvaizdis. Nepaprasta pagarba rūtai, jos išskirtinė vieta mūsų tautosakoje daug ką pasako. Mes jau nejaučiame rūtos ir lietuviškumo tapatumo, mums reikia išsiaiškinti šio įvaizdžio prasmę. Ryškiausiai rūtos įvaizdis iškyla vestuvių papročiuose. Rūtų vainikas ir kūno branda: Liaudies dainose rūtų vainikėlis perduodamas jaunesniajai seselei, kaip nekaltybės saugojimo ir pagarsinimo į marčias simbolis. B. Buračas aprašo šią apeigą: „Jaunąją užgaubus nuometu, vyriausias pabrolys, išpirkęs jaunosios vainiką iš jos pusės, atiduoda jį jaunesniajai seseriai, uždėdamas tą vainiką jai ant galvos“. Taip pat tai linkėjimas nuotakos seseriai ištekėti. Dzūkų vestuvėse pati nuotaka, atsisveikindama su rūtų vainikėliu, perduoda jį jaunesnei seseriai. Pasirodo, kad vainikėlį galima perduoti ir jaunesniajam broliui, jeigu jaunoji neturi sesers. Šiose apeigose vainikėlis reiškia seselės ir brolelio kūnišką brandą, t.y. jų pasiruošimą tekėti, vesti. Vainikas ir jaunos nerūpestingos dienos: rūtų vainikėlio simbolikoje vyrauja jaunų nerūpestingų dienų – seserystės prasmė. Piršlybose, jei abi pusės sutardavo, mergelė įduodavo berneliui į skarelę įvyniotą rūtų puokštę, kad parvežtų būsimai anytai kaip ženklą, kad mergelė ketina tekėti, jeigu vėliau piršlybos iširdavo, tada jaunikis grąžindavo šią dovaną. Taip pat ir bernelis praranda jaunas dienas–bėrą žirgą. Žirgas, kepurėlė ar pentinėliai, kaip ir mergelės vainikėlis, reiškia seserystę. Ne tik bernelis nuima mergelei vainikėlį, bet ir mergelė nuima jaunas dienas – kepurėlę Rūtos ir skaista: dvasinėje plotmėje rūtų vainikėlio simbolikoje iškyla skaistos, tyrumo motyvas. Tai reiškia pirmapradę, natūralią skaistą seserystėje. Mergelė iš seserystės pereina į moterystę, todėl liaudies dainose ir papročiuose šis perėjimas išreiškiamas per rasos nukrėtimą nuo vainikėlio. Tolesnis skaistos išlaikymas yra susijęs su tautos kultūra ir žmogaus dorine savimone. Vainiko padavimo oracijoje randame aukštos doros pamokymų, patvirtinančių rūtų vainikėlio skaistos prasmę. Skirtingų lyčių meilė reiškėsi visose žmogaus gyvenimo srityse: kūno, jausmų – minčių ir dvasios. Tačiau skaisčią ją išlaiko tik dvasinė darna. Skaistus žmogus tampa nepriklausančia nuo išorinių aplinkybių, save kuriančia asmenybe su vyraujančiu dvasiniu – kūrybiniu pradu. Taip skaista yra kelias į tapimą asmenybe, o rūtų vainikas yra, kaip tvirtina ir L. A. Jucevičius, „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!