Lietuvių literatūros terminai, sąvokos ir žanrai

• drama.
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, tai yra objektyviai. Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas – pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).
Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais (ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, – pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.
Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia...) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė...). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.
Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!