Lietuvos baudžiamoji teisė 1918-1940 metais

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lenkijos ir Lietuvos žemes pasisavinusios valstybės uždraudė tose žemėse galiojusią teisę ir įtvirtino savuosius įstatymus.
Po nepriklausomybės paskelbimo 1918m vasario 16 dieną, Lietuvos Respublikos valdžia negalėjo iš karto pakeisti per 80 metų susisklosčiusių teisinių santykių ir tuojau pat parengti naujų kodeksų.
Dėl šios priežasties buvo nutarta palikti galioti įstatymus, kurie galiojo Lietuvos teritorijoje I pasaulinio karo išvakarėse, tačiau tie įstatymai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Konstitucijai, neteko galios.
Pagrindiniu Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniu tapo 1903m Rusijos imperijos Baudžiamasis Statutas, galiojęs visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus autonominį Klaipėdos kraštą.Be to, buvo paliktas galioti ir 1869 m Rusijos imperijos Karinis Baudžiamasis Statutas.
Iš naujai išleistų įstatymų galima paminėti Laikinąjį kariuomenės teismo, Karo lauko teismo ir Pulko teismo įstatymus, Nepaprastuosius baudžiamuosius įstatymus bei kitus Lietuvos ėstatymus, kurie teisiškai reglamentuodami kokį nors visuomeninį santykį, baudžiamajai teisės darė vienokį ar kitokį paveikį.
Klaipėdos krašto baudžiamosios teisės šaltiniais liko Vokietijos 1871m Baudžiamiasis Kodeksas. Liko galioti taip pat Vokietijos imperijoje ir Prūsijoje išleisti vadinamieji baudžiamieji pridedamieji įstatymai. Nuo Versalio sutarties įsigaliojimo 1920m sausio 10d teisės šaltiniu, koregavusiu senąją teisę tapo prancūzų leidžiami įstatymų galią turintys potvarkiai. Teisiškai įforminus Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos Respublikos sudėtyje, šio krašto teisės novelizaciją vykdė jau šio krašto Seimelis.
Kartu, įgyvendinant valstybės rūpinimąsi savo saugumu, kai kurie specialiai tam tikslui skirti Lietuvos įstatymai – Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Tautai ir valstybei saugoti įstatymas ir kai kurie kiti teisės aktai buvo laikomi galiojančiais ir Klaipėdos krašte.
1903m Baudžiamąjį statutą rengė talentingi Rusijos kriminalistai N.S. Tagancevas ir T. J. Foinickis. Baudžiamasis statutas turėjo 687 straipsnius. Jo rengėjai vadovavosi principu “nulium crimen sine lege”. Jame buvo supaprastinta bausmių sistema ir teisėjas galėjo jas taikyti savo nuožiūra. Šiame statute atsispindėjo Prancūzijos baudžiamojo kodekso nusikaltimą lengvinančių aplinkybių sistema.
Įvedant baudžiamąjį statutą pripažinti negaliojančiais 82- 84, 88-96, 98 ir 134 straipsniai, taip pat visas trečiasis skyrius, prieštaraujantys Konstitucijai.
Nusikaltimas pagal Baudžiamajį Statutą – tai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!