Lietuvos valstybės išlaidų ir pajamų balansavimo problemos

Įvadas Pastaruosius keliolika metų Lietuvos ekonomika vystosi ypač sparčiai: didėja BPV, mažėja nedarbas, vis sparčiau kyla atlyginimai, didėja gyventojų disponuojamos pajamos. Nepaisant kai kurių skeptikų nuogąstavimų, Lietuva sugebėjo įstoti į Europos Sąjungą ir NATO bei toliau sėkmingai vysto bendradarbiavimą su šiomis organizacijomis. Visa tai reikalauja daug pastangų ir įtempto darbo. Nemažai reformų buvo įvykdyta, kai kurios iš jų tęsiasi iki dabar, o dar kitas reikės įvykdyti ateityje. Tos reformos yra neįmanomos be tinkamo valstybės finansų tvarkymo ir atitinkamos fiskalinės politikos. Šio darbo tikslas – išnagrinėti pagrindines Lietuvos valstybės išlaidų ir pajamų kitimo tendencijas bei su tuo susijusias problemas. Tikslo pasiekimui buvo užsibrėžti tokie uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kokie struktūriniai pokyčiai įvyko pajamų rinkimo ir skirstymo procese; 2) kokių priemonių imasi vyriausybė, kad pagerintų biudžeto perspektyvas; 3) kokia Lietuvos padėtis Europos Sąjungos valstybių kontekste. Rašant darbą didžiausias dėmesys buvo kreipiamas nacionalinio biudžeto analizei. Tam daugiausia buvo naudojami Lietuvos Statistikos Departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės turimi duomenys, pateikti Lietuvos statistikos metraščiuose. Analizuojant pajamų ir išlaidų struktūrą, buvo tiriamas 1993-2004 metų laikotarpis. Jis pasirinktas neatsitiktinai. Iki šiol nemačiau kiek ilgesnio periodo valstybės biudžeto tendencijų apibendrinimo, arba jis apsiriboja vienos srities analize. Reikia pasakyti, kad iš pradžių norėjau palyginti biudžeto kitimą per visą nepriklausomybės laikotarpį, tačiau to padaryti nepavyko dėl duomenų suderinamumo problemų. 1990-1992 metais, tik atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje biudžetas dar buvo skaičiuojamas rubliais. Be to, šiame periode dėl valstybės ekonomikos persiorientavimo iš planinės į mišriąją buvo fiksuojama hiperinfliacija. Todėl vėlesniuose statistikos metraščių leidimuose to laikotarpio duomenys tiek veikusiomis, tiek palyginamosiomis kainomis labai skyrėsi. Pirmaisiais tiriamo laikotarpio metais taip pat buvo fiksuojama gana nemaža infliacija, tačiau šiuos duomenis jau galima buvo lyginti. Daug rūpesčių taipogi kilo ieškant valdžios sektoriaus duomenų. Šio sektoriaus struktūra kito kelis kartus, todėl bet koks bandymas paanalizuoti ilgesnį laikotarpį baigdavosi kelių metų analize. Daugelį metų valdžios sektoriaus finansai buvo skaičiuojami remiantis Tarptautinio Valiutos Fondo metodologija. Tačiau Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, o vėliau į ją įstojus, teko derinti nacionalinę sąskaitų sistemą prie šios institucijos sąskaitų sistemos, t.y. Europos sąskaitų sistemos (ESS 95). Valdžios sektoriaus nagrinėjimui naudosiu Finansų Ministerijos sukauptus duomenis, kai kur papildydamas šį skyrių Eurostato duomenimis. Darbe pirmiausia priminsiu apie teorinius biudžeto balanso scenarijus. Vėliau pereisiu prie Lietuvos nacionalinio biudžeto ir valstybės sektoriaus nagrinėjimo, lygindamas, kur tai įmanoma, su pasirinktomis Europos Sąjungos valstybėmis. Užbaigsiu darbą bandymu išsiaiškinti konkrečius valstybės žingsnius racionalesnio ateities biudžeto link ir išvadų pateikimu. Nors ruošiant darbą iškilo daug sunkumų dėl metodologijos, manau, kad man visgi pavyko įvykdyti iškeltus uždavinius. Tikiuosi atliktas darbas padės nors kiek įsigilinti į valstybės biudžeto formavimo labirintus ir taps pagrindu tolesnei valstybės politikos analizei. 1. Biudžeto balansavimo koncepcijos 1.1. Įvadas į valstybės biudžetą, jo deficitą ir perteklių Valstybės biudžetas – tai pagrindinis šalies finansinis dokumentas. Jame, kaip ir kiekviename kitame balanso dokumente, pajamos ir išlaidos turi būti sulygintos. Bet dažnai taip neatsitinka. Lietuvoje jau tapo įprasta, kad biudžetas tvirtinamas esant neigiamam jo balansui. Kai išlaidos viršija pajamas, tai vadinama biudžeto deficitu, kai yra atvirkščiai – biudžeto pertekliumi. Dažniausiai deficitas arba perteklius matuojamas procentais nuo BVP. Biudžeto deficitas, aišku, yra nepageidaujamas reiškinys valstybės valdyme. Jam susidarius, tenka ieškoti lėšų jo finansavimui. Finansavimas išleidžiant akcijų emisiją sukelia infliaciją, o naudojant skolintas lėšas auga valstybės skola. Tačiau negalime biudžeto deficito apibrėžti ir kaip katastrofišką reiškinį. Tai priklauso nuo jo pobūdžio. Dažnai valstybė sąmoningai viršija leidžiamas išlaidas, siekdama didelėmis pinigų injekcijomis į ekonomiką išvengti socialinių problemų ar net krizių. Šiuo atveju biudžeto deficitas tampa ženklu, kad valstybė siekia optimizuoti visuomenės gerovę. Biudžeto deficitas negali būti rodikliu, matuojančiu valstybės ekonomikos būseną. Dar daugiau, biudžeto perteklius nereiškia, kad ekonomika klesti. Šiandien vis daugiau ekonomistų teigia, kad, esant ūkio nuosmukiui, yra leistinas netgi ženklus biudžeto deficitas. Tuo tarpu nežymus deficitas (2-3% nuo BVP) gali būti fiksuojamas ir ilgesnį laiką. Pavojaus ženklu tampa žymus, didėjantis ir ilgą laikotarpį besitęsiantis biudžeto deficitas, kuris gali iššaukti nekontroliuojamą infliaciją. Biudžeto nesubalansuotumas gali būti naudingas ir stabilizuojant ekonomiką. Planuojamas neatitikimas tarp valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų gali būti naudojamas kaip priemonė kovoti su infliacija ir gamybos sulėtėjimu. Ir atvirkščiai, didelis dėmesys biudžeto subalansuotumui nuosmukio metu pareikalautų mokesčių kėlimo ir išlaidų mažinimo, kas savo ruožtu sumažintų paklausą ir tik pagilintų krizę. 1.2. Biudžeto balansuotumas Ekonomistai išskiria tris pagrindines biudžeto balansavimo koncepcijas. Pirma koncepcija remiasi tuo, kad biudžetas turi būti kasmet subalansuotas. Tai reiškia, kad pusiausvyras biudžetas tampa pagrindiniu valstybės tikslu. Tačiau tokia fiskalinės politikos orientacija prieštarauja jos pobūdžiui: stabilizuoti ekonomiką ir išvengti jos cikliškumo. Kasmet subalansuotas biudžetas tik sustiprina ekonominio ciklo svyravimus ir sukelia infliaciją. Tokių pasekmių priežastis yra ta, kad depresijos ir didelio nedarbo sąlygomis, dėl sumažėjusių mokestinių įplaukų srauto į valstybės iždą, mažėja valstybės pajamos. Vyriausybė, stengdamasi išlaikyti ankstesnį pajamų surinkimo lygį, privalo pakelti mokesčius arba sumažinti išlaidas (arba naudoti šias dvi priemones kartu). Tačiau vėlgi, abu būdai pagal savo esmę yra ribojantys. Jie tik dar labiau sumažina vartojimą, kas savo ruožtu riboja gamybą ir lėtina BVP augimą. Gali būti ir taip, kad esant infliacijai į valstybės iždą yra surenkama vis daugiau lėšų. Tokiu atveju vyriausybė, stengdamasi išvengti biudžeto pertekliaus, turi sumažinti mokesčius arba padidinti išlaidas (arba naudoti abi priemones kartu). Viso to pasekmės – biudžetas balansuojamas, bet ekonomikoje išauga infliacijos grėsmė. Antra koncepcija remiasi tuo, kad biudžetas turi būti subalansuotas kiekvieno ekonominio ciklo metu, kas nebūtinai sutampa su biudžetiniais metais. Šiuo atveju leidžiamas tiek metinis biudžeto deficitas, tiek perteklius, o fiskalinė politika naudojama ir ekonominiams ciklams sušvelninti, ir biudžeto pusiausvyrai pasiekti ilguoju laikotarpiu. Kad išvengtų nuosmukio, vyriausybė mažina mokesčius ir didina išlaidas, taip sąmoningai įtvirtindama biudžeto deficitą. Po nuosmukio einančiam pakilimui ir su juo susijusiai infliacijai paveikti vyriausybė didina mokesčius ir riboja savo išlaidas. Šiuo laikotarpiu atsirandantis biudžeto perteklius gali būti panaudotas valstybės skolai padengti, kuri susidarė esant nuosmukiui. Tokiu būdu vykdoma teigiama antiinfliacinė politika ir vyriausybė balansuoja biudžetą ne kasmet, o kelių metų laikotarpyje. Vis dėlto, kad ir kaip toks požiūris į biudžeto balansavimą iš pirmo žvilgsnio atrodytų patrauklus, jis turi ir trūkumų. Pagrindinė problema yra modelio supaprastinimas. Pakilimai ir nuosmukiai ekonominio ciklo metu yra nevienodi pagal savo trukmę ir gylį. Pavyzdžiui, ilgą ir gilų nuosmukį gali pakeisti trumpas ir nežymus pakilimas, ir atvirkščiai. Tada abiem atvejais bus stebimas cikliškas valstybės biudžeto disbalansas. Trečia koncepcija susijusi su taip vadinamais funkciniais finansais (funkcinis biudžetas). Jos esmė glūdi tame, kad valstybės fiskalinė politika būtų tik priemone subalansuotam šalies ūkiui vystytis. Tokiu atveju klausimas apie kasmetinį ar cikliškai subalansuotą biudžetą tampa antraeilis. Pagrindiniu fiskalinės politikos tikslu tampa šalies makroekonomikos stabilumas. Subalansuotas biudžetas lieka tik kaip vienas iš tokio stabilumo sudedamųjų dalių. Tai reiškia, kad ekonomika gali vystytis ir esant biudžeto pertekliui ar deficitui. Manoma, kad makroekonomikos stabilumas ir ekonomikos augimas automatiškai padeda sumažinti biudžeto deficitą ir valstybės skolą. Biudžeto saldo – perteklių ar deficitą – lemia ekonomikos būsena. Esant tam tikram valstybės išlaidų ir apmokestinimo lygiui, valstybės biudžeto balansas priklauso nuo šalies gamybos lygio, t.y. BVP. Kuo didesnis BVP, tuo didesnės valstybės mokestinės pajamos. Tuo tarpu valstybės išlaidos (pavyzdžiui, gynybai, socialiniai sferai, valdymui) yra santykinai neelastingos pajamų atžvilgiu. Tokiu būdu, jeigu valstybės pajamos nėra didelės, bus stebimas biudžeto deficitas, o jeigu pajamos bus pakankamos – biudžeto perteklius. Biudžeto saldo ne visada yra rodikliu, apibūdinančiu makroekonominę situaciją šalyje. Jis gali būti valstybės naudojamos fiskalinės politikos rezultatas, skirtas spręsti vienokius ar kitokius makroekonominius uždavinius. 2. Lietuvos nacionalinis biudžetas 1993-2004 metais 2.1. Lietuvos nacionalinio biudžeto deficitas Analizuojant Lietuvos valstybės pajamų ir išlaidų balansą, reikia pastebėti, kad pajamos viršijo išlaidas tik 1993 metais (t.y. pirmaisiais lito įvedimo metais). Biudžeto perteklius tuomet sudarė 87,4 milijonų litų. Kitais metais išlaidos jau viršijo pajamas (žiūr. 2 pav.). Kaip vėliau paaiškės, tokia vyriausybės politika duos savo rezultatų. Lietuvos ekonomika vystysis ypač sparčiai ir tai neliks nepastebėta kitų valstybių. Tačiau biudžeto deficitas nebuvo labai didelis. Iki pat 2002 metų išlaidos neviršijo pajamų daugiau nei milijardu litų ir sudarė nuo 1,3% iki 2,5% BVP dalies. 2004 metais biudžeto deficitas siekė 1,2% BVP. Lietuvos nacionalinį biudžetą neigiamai paveikė Rusijos krizė. 1999 metais Lietuvos valstybės pajamos sumažėjo 394,2 milijonų litų (4,2%). Atsakydama į tai vyriausybė apribojo išlaidas 806,8 milijonų litų (8,1%) iki 9,1 milijardo. Tais metais biudžeto deficitas buvo mažiausias per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir siekė vos 0,3% BVP (125,1 mln. Lt). 2000-aisias metais vyriausybė jau padidino išlaidas iki 9,5 milijardo, nors pajamos dar mažėjo. Tai padidino nacionalinio biudžeto deficitą iki 1,7% BVP. Tolesniais metais vyriausybė stengėsi atgaivinti „šoką“ ištikusią ekonomiką ir sumažėjusi bendrąjį vidaus produktą. Išlaidos viršijo pajamas ne mažiau kaip 1%. Tai iš tiesų padėjo. Jau kitais metais BVP išaugo. Nors tenka konstatuoti, kad biudžetas priartėjo prie 1998 metų lygio tik 2001 metais, o viršijo jį 2002-aisiais. Tuomet pajamos siekė 10,6 milijardų litų, o išlaidos – 11,7 milijardų (2,2% deficitas). Ne mažiau aktualus už biudžeto deficitą yra viso valdžios sektoriaus deficitas. Lietuvai stengiantis vykdyti Europos Sąjungos steigimo sutarties nuostatas, valdžios sektoriaus deficitas negali viršyti 3% BVP. Pagal ESA 951 sistemą Lietuvos valdžios sektoriaus deficitas 2001 metais buvo 961,7 milijonų litų ir tai sudarė 2% BVP (žiūr. 1 lentelę). Kitais metais šis rodiklis mažėjo, tik 2004-aisiais jis išaugo bandant geriau panaudoti Europos Sąjungos paramos lėšas. Tuo pačiu pastebėkime, kad socialinės apsaugos fondų lėšos 2002 metais pirmą kartą po daugelio metų viršijo išlaidas (0,3% perteklius) ir šis atotrūkis nemažėjo. Taigi 2004 metais valdžios sektoriaus deficitas siekė 1,4% BVP. Nesimato tendencijų, kad jis didėtų ir ateityje, todėl galime teigti, kad Lietuvos valstybė sėkmingai vykdo Europos Sąjungai duotus pažadus. 1 lentelė. Lietuvos valdžios sektoriaus grynasis skolinimas (skolinimasis)   ESS' 95 kodas 2001 2002 2003 2004 mln. LTL % BVP mln. LTL % BVP mln. LTL % BVP mln. LTL % BVP Valdžios sektorius S.13 -961,7 -2,0 -711,0 -1,4 -683,7 -1,2 -888,9 -1,4 Centrinė valdžia S.1311 -554 -1,1 -908,5 -1,8 -972,4 -1,7 -1398,9 -2,2 Vietinė valdžia S.1313 -185,5 -0,4 18,9 0,0 6,3 0,0 91,8 0,1 Socialinės apsaugos fondai S.1314 -222,2 -0,5 178,6 0,3 282,4 0,5 418,2 0,7 (lentelė sudaryta pagal Lietuvos statistikos metraščių 1993-2005 metų duomenis) Išlaidoms viršijus pajamas susidarė ir pradėjo didėti valstybės skola. 2000-aisiais ji sudarė daugiau kaip 10,5 milijardų litų ir siekė 24,3% BVP. Kadangi valdžios sektoriuje ir toliau išlieka deficitas, tai skola vis auga. Geras tik tas dalykas, kad ji auga lėčiau nei šalies BVP. Tokiu būdu, nors 2004-aisiais skola pasiekė 12162 milijonus litų, bet BVP atžvilgiu sumažėjo iki 19,5%. Pagal Europos Sąjungos steigimo sutartį ji neturi viršyti 60% BVP. Lyginant Lietuvą su Europos Sąjungos valstybėmis, nei jos deficitas, nei skola neatrodo grėsmingai. Visų 25 valstybių narių deficitas pastaraisiais metais išlieka 2-3% ribose, o skola nuo 2002-ųjų vėl po truputį didėja (žiūr. 1 ir 2 priedus). Graikija pasižymi vienu didžiausiu valstybės sektoriaus deficitu ir skola, kuri viršija šalies BVP. Airija visą laikotarpį turi viešojo sektoriaus perteklių ir toliau nuosekliai mažina skolą. Estija nuo 2001-ųjų taip pat pradėjo formuoti perteklinį biudžetą, o jos skola, siekianti 2005-aisiais 4,8% BVP, yra mažiausia Europos Sąjungoje. Latvija paskutiniais metais irgi užfiksavo nedidelį valdžios sektoriaus perteklių, o jos skola siekė 11,9% BVP. Kita kaimynė, Lenkija, 2003 metais turėjo 4,7% deficitą, tačiau dėl griežtos Europos Sąjungos kontrolės pradėjo jį mažinti. Lenkijos valstybės skola išlieka didesnė nei 40% BVP. 2.2. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą, nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos piniginės lėšos. Pažvelgus į Lietuvos statistikos duomenis (žiūr. 2 lentelę), matome, kad per 1993-2004 metų laikotarpį nacionalinis biudžetas nuolat didėjo (su viena išimtimi). Nuo 2 733 milijonų litų 1993 metais nacionalinės pajamos pasiekė 13 814 milijonų litų ribą 2004 metais. Tai yra jie paaugo 11 081 milijonų litų arba daugiau nei 4 kartus. Didžiausias augimas pasireiškė 1994-1995 metais, kai pajamos padidėjo 47,9% ir 42,4% atitinkamai. Vidutinis augimas per minėtą laikotarpį sudarė 16,9%. 2 lentelė. Lietuvos valstybės pajamos 1993-2004 metais (mln. Lt) Metai Visos pajamos Mokestinės Nemokestinės Pajamos iš kapitalo ES parama 1993 2 738 2 396 337 - 1994 4 042 3 766 274 1 1995 5 758 5 535 222 0 1996 6 720 6 404 314 1 1997 8 237 7 813 421 2 1998 9 377 8 666 704 6 1999 8 983 8 376 605 2 2000 8 723 8 033 687 3 2001 9 275 8 104 1 159 11 2002 10 571 8 990 1 559 21 2003 11 359 9 723 1 603 33 2004 13 814 11 086 1 203 134 1 389 (lentelė sudaryta pagal Lietuvos statistikos metraščių 1993-2005 metų duomenis) Kito ne tik valstybės pajamos, bet ir jų struktūra. Valstybės pajamas sudaro mokestinės pajamos, nemokestinės pajamos, pajamos iš kapitalo ir parama iš Europos Sąjungos2. Didžiausią dalį mokestinių pajamų sudaro pajamų ir pelno mokesčiai bei vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai ir tik nedidele apimtimi prisideda turto, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai. Mokestinės pajamos 1993 metais sudarė 87,5% visų nacionalinio biudžeto pajamų ir iki 1995-ųjų metų didėjo, pasiekdamos 96,1% ribą. Vėliau jų dalis pradėjo pamažu mažėti, kol 2004-aisiais sudarė 80,3% visų pajamų. Mažėjant mokestinėms pajamoms, didėjo nemokestinės. 1993 metais jie sudarė 12,3% nacionalinių pajamų, bet iki 1995 metų jų dalis smarkiai mažėjo. Tuomet nemokestinės pajamos sudarė vos 3,9% visų pajamų ir tai buvo mažiausias rodiklis per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Reikia pabrėži, kad nuo 1994 iki 2000 metų nemokestinės pajamos išvis nesiekė 10% visų pajamų. Tačiau jos po truputį didėjo ir 2002-2003 metais sudarė 14,7% ir 14,1% pajamų. Tiesa, 2004-aisiais jų dalis sumažėjo dėl ženklios Europos Sąjungos paramos. Pajamos iš kapitalo beveik per visą tiriamą laiko tarpą buvo labai nežymios ir artimos nuliui. Tiktai nuo 2001-ųjų jos pradėjo augti keleriopai ir 2004-aisiais sudarė jau 1% pajamų. Po įstojimo į Europos Sąjungą 2004-ųjų gegužės pirmą dieną, Lietuvai atiteko nemenka suma jos paramos (1 389 milijonų litų arba 10,1% visų pajamų). Dėl to nacionalinio biudžeto pajamos padidėjo ne 9,4%, o visais 21,6% ir todėl kitoms pajamoms teko mažesnė dalis. Panagrinėkime pajamų surinkimą giliau (žiūr. 3 priedą). Kaip jau minėjau anksčiau, didžiausią dalį mokestinių pajamų sudaro fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis ir vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai. Fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis bendrose nacionalinėse pajamose nuolat svyruoja. Vidutiniškai jų yra surenkama 26,3% visų pajamų. Tačiau pastebėkime, kad mažiausia jų dalį pajamų mokestis sudarė būtent 2004-aisiais (22,1%) ir buvo panašus į 1993-ųjų dalį (22,5%). Visai kitaip buvo su juridinių asmenų pelno mokesčiu. 1993 metais jis sudarė net 23,4% nacionalinių pajamų, bet nuo to laiko jo dalis pradėjo mažėti ir galų gale 2001-2002 metais jis tesudarė 2,8% ir 2,9% pajamų. Situacija pradėjo gerėti 2003-aisiais. Tada pelno mokesčio buvo surinkta net 2,5 karto daugiau ir tai sudarė jau 6,9% visų pajamų. 2004-aisiais pelno mokesčio valstybės tarnautojai surinko 1,5 karto daugiau. Kitą nemažą dalį pajamų sudaro vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai, kurie yra skirstomi į pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir akcizus. PVM surinkimas kelia susirūpinimą jau keletą metų. Nors jo yra surenkama vis daugiau, tačiau toks augimas neatspindi realių BVP pokyčio tempų. Iki 1997-ųjų PVM surinkimas sparčiai didėjo (vidutiniškai po 46,3% kasmet, o 1995-aisiais – net 72,0%). Tuomet jis sudarė 40,6% nacionalinių pajamų ir tai buvo didžiausia PVM dalis bendrose pajamose per visą laikotarpį. Nuo 1997-ųjų mokesčio dalis kasmet mažėja ir 2004-aisiais siekė 28,4%. Nepaisant to, PVM išlieka svarbiausiu valstybės pajamų šaltiniu. Pajamos iš akcizų surinkimo iki 1997-ųjų didėjo vidutiniškai 56,5% kasmet. Vėliau jų augimas sulėtėjo, o Rusijos krizės metais netgi pasidarė neigiamas, tačiau po to jie vėl pamažu pradėjo augti. Akcizų dalis bendrose pajamose išlieka gana stabili ir sudaro 13-16%. 2.3. Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidos Didėjant nacionalinio biudžeto pajamoms augo ir išlaidos. 1993 metais jos siekė vos 2645 milijonų litų, tuo tarpu 2004 – jau 14 560 milijonų litų, t.y. jos padidėjo 11 914 milijonų litų arba 4,5 karto. Didžiausias augimas vėlgi pastebimas pirmaisiais tiriamo laikotarpio metais: 64,6% 1994-aisiais ir 42,3% 1995-aisiais. Vidutinis augimas – 18,2%. 3 lentelė. Lietuvos valstybės išlaidos 1993-2004 metais (mln. Lt) Metai Išlaidos Ekonomikai Socialinei sferai Kitoms valstybės funkcijoms 1993 2 645 758 1 234 652 1994 4 355 1 231 2 071 1 052 1995 6 196 1 518 2 983 1 695 1996 7 510 1 525 3 821 2 163 1997 8 612 1 686 4 033 2 892 1998 9 915 1 608 4 890 3 416 1999 9 108 1 115 4 769 3 223 2000 9 468 1 147 4 807 3 512 2001 9 873 1 164 5 006 3 703 2002 11 673 2 145 5 336 4 190 2003 12 489 2 535 5 613 4 340 2004 14 560 2 895 6 008 5 655 (lentelė sudaryta pagal Lietuvos statistikos metraščių 1993-2005 metų duomenis) Apžvelkime Lietuvos valstybės išlaidų struktūrą (žiūr. 4 priedą). Pagal funkcines sritis daugiausia lėšų tenka socialinei sferai ir tik po to ekonomikai ir kitoms valstybės funkcijoms. Taigi, galime sakyti, kad mūsų šalies biudžetas yra socialiai orientuotas. Tenka konstatuoti, kad socialiniai sferai skiriama išlaidų dalis beveik nekito ir per minimą laikotarpį svyravo tarp 45% ir 52%. Tik 2004-aisiais ji smuktelėjo iki 41,3%. Socialiniai sferai yra priskiriamas švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga bei sportas ir kultūra. Tarp paminėtų sričių daugiausia dėmesio yra skiriama švietimui. 1993 metais jam teko penktadalis visų išlaidų (20,1%) ir iki 1999 metų vis didėjo. Tada švietimui buvo skirta 2 787 milijonai litų arba 30,6% visų išlaidų. Tačiau tada ta dalis stabilizavosi, o nuo 2002-ųjų pradėjo mažėti. To pasekmė, jau 2004 metais švietimui teko tik ketvirtadalis valstybės išlaidų (25,0%). Sveikatos apsauga yra ta sritis, kuriai per minėtą laikotarpį asignavimai buvo sumažinti daugiausia. 1993 metais jai buvo skirta 375 milijonai litų ir tai sudarė 14,2% visų valstybės išlaidų. Deja toks finansavimo lygis išliko tik dar tris metus. 1997 metais šiai sričiai skiriamų asignavimų dalis staiga sumažėjo iki 7,6% ir toliau tirpo. 2004-aisiais sveikatos apsaugai buvo skirta 260 milijonų litų arba vos 1,8% visų išlaidų. Pastebėkime, kad tai yra netgi mažiau už 1993 metų lygį (neįskaitant infliacijos ir BVP augimo). Socialinei apsaugai tenkanti asignavimų dalis, nors ir nežymiai, bet visgi padidėjo: nuo 8,7% 1993-aisiais iki 10,5% 2004-aisiais. O 1999-aisiais ir 2000-aisiais jai buvo skiriama atitinkamai 11,2% ir 11,8% visų išlaidų. Sveikatingumui (sportui), rekreacijai ir kultūrai per visą nagrinėjamą laikotarpį tenkanti lėšų dalis buvo pastovi ir sudarė apie 4,0%. Nors 1998-aisiais šiai sričiai teko 5,0% asignavimų. Ekonomikai tenkanti išlaidų dalis iki 1994-ųjų buvo antra po socialinės sferos. Ir nors šiai sričiai buvo skiriama vis daugiau lėšų, tačiau jų dalis buvo mažesnė negu kitoms sritims. Todėl jau 1995-aisiais ši sritis pateko į besivejančiųjų tarpą. Jeigu 1993-aisiais ekonomikai teko 28,7% visų išlaidų, tai 1995-aisiais - 24,5%. 1999 metais prasidėjus Rusijos krizei šis rodiklis smuko iki 12,2% ir per ateinančius du metus dar sumažėjo iki 11,8%. 2002-aisiais pasibaigus Rusijos krizei ekonomikai skirta daugiau lėšų – 18,4% asignavimų. Tačiau nepanašu, kad vyriausybė ketintų žymiai padidinti finansavimą šiai sričiai. 2004-aisiais jai teko 19,9% biudžeto išlaidų ir tai buvo šiek tiek mažiau negu 2003-aisiais (20,3%). Ekonomikos funkcinė sritis yra dalijama į butų ir komunalinį ūkį bei ekonomika. Pastarajai priskiriama kuro ir energijos tiekimo paslaugos, žemės ūkis, mineralinių išteklių gavyba, pramonė ir statyba, transportas ir ryšiai bei kita ekonominė veikla. Butų ir komunaliniam ūkiui tenkanti išlaidų dalis nuolat mažėja. 1993-aisiais jam dar tekdavo 7,7% asignavimų, tuo tarpu 2004-aisiais – 1,3%. Nuo 1999 metų jam nebuvo skiriama daugiau negu 300 milijonų litų, o 2004 metais skirta vos 193 milijonus litų. Nors asignavimai ekonomikai nuo 21,0% 1993-aisiais buvo sumažėję iki 9,2% 1999-aisiais, pamažu jie yra didinami. 2002-aisiais jie sudarė 16,1% visų asignavimų, o 2004-aisiais – 18,6%. Šis augimas atsirado dėl ženkliai padidėjusių išlaidų transportui ir ryšiams. Iki pat 2001-ųjų šiai sričiai buvo skiriama tik nuo 1,3% iki 2,5% visų išlaidų (išimtį sudaro 1994-1995 metai, kai buvo skirta atitinkamai 5,3% ir 5,1%). 2002-aisiais asignavimai transportui ir ryšiams sudarė 7,7%, o 2003-aisiais – 8,6% visų išlaidų. Kitoms ekonomikos sritims skiriamų išlaidų dalis keliais procentiniais punktais sumažėjo. Vienintelė sritis, kuriai nuosekliai buvo didinamas finansavimas, yra kitos valstybės funkcijos. 1993 metais joms teko 24,6% visų išlaidų. Tačiau pamažu jos pasiekė 38,8% dalį 2004-aisiais. Vien tais metais kitoms funkcijoms atlikti buvo skirta 30,3% daugiau lėšų negu 2003-aisiais. Kitoms funkcijoms priskiriami: bendros valstybės paslaugos, krašto apsauga, viešoji tvarka ir visuomenės apsauga bei išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms. Išlaidos bendroms valstybės paslaugoms iki 2003 metų beveik nekito. Nuo 5,4% 1993 metais jų dalis padidėjo 1,6 procentinio punkto iki 7,2% 1994 metais. Vėliau jie 10 metų sudarė 7-9 procentus. Tačiau 2004-aisiais jos staiga padidėjo iki 22,6% ir palyginti su 2003-aisiais ūgtelėjo 13,7 procentinių punktų. Toks staigus kilimas siejamas su įstojimu į Europos Sąjunga ir biurokratinio aparato padidėjimu bei dalies funkcijų, nepriskirtų pagrindinių funkcijų grupėms perkėlimas į bendras valstybės paslaugas. Didėjo išlaidos krašto apsaugai. 1993 metais jai buvo skiriama 3,2% visų išlaidų, 1994 – tik 1,9%. Vėliau jos tik didėjo ir 2003 metais siekė 7,6%. Tiesa, 2004-aisiais asignavimai krašto apsaugai buvo sumažinti iki 6,4%. Jeigu lygintume išlaidas viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 1993 ir 2004 metais, tai galėtume teigti, kad jos beveik nepasikeitė (8,3% ir 7,9% atitinkamai). Vis dėlto iki 1997-ųjų jos buvo padidėjusios iki 12,3% ir per 1998-uosius stabilizavusios. Kitais metais jos jau pradėjo mažėti, kol 2004 metais siekė 7,9% ir rodo tendenciją mažėti dar labiau. Galų gale išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms iki 2000-ųjų didėjo. Tuomet jie pasiekė 13,0% viršūnę. Nuo to laiko asignavimai, palyginti su kitomis sritimis, buvo šiek tiek sumažinti, o 2004-aisiais staiga smuko 7,7 procentinio punkto ir siekė tik 1,9% visų išlaidų. Kaip jau buvo minėta, daugiausia tai sietina su tuo, kad dalis paslaugų iš šios grupės buvo perkelta į bendras valstybės paslaugas. 2.4. Lietuvos nacionalinio biudžeto vykdymas Panagrinėkime dabar, kaip Lietuvos valstybė vykdydavo savo suplanuotą biudžetą. Šiam tikslui naudosime 1999-2005 metų duomenis. Pažiūrėjus į 5 priede esančią lentelę, iš karto galima pasakyti, kad kelerius metus valstybei sunkiai sekėsi tinkamai surinkti pajamas. Iki 2002 metų į valstybės iždą įplaukdavo mažiau lėšų nei buvo suplanuota. Tik 2002-aisiais šis rodiklis priartėjo prie planuoto (99,7%), o vėlesniais metais jau ir viršijo biudžeto planą. 2003 ir 2004 metais buvo surinkta po 100,7% prognozuotų pajamų, o 2005 metais – jau 108,7% (neįskaitant Europos Sąjungos paramos). Tokia situacija turėtų ir džiuginti, ir gąsdinti. Daugiau nei milijardu litų viršytas biudžeto pajamų planas 2005 metais byloja apie planavimo kokybės netobulumą. Finansų ministerija nedaro skaičiavimų su įvairiais galimais scenarijais. Todėl, analitikų nuomone, reikia geriau planuoti arba dažniau tikslinti planą. Viena iš tokio banguoto pajamų surinkinėjimo priežasčių buvo netolygus pelno mokesčio surinkimas. 1999, 2001 ir 2002 metais šio mokesčio buvo gauta tik kiek daugiau nei tris ketvirtadaliai planuoto dydžio (77,5%, 82,3% ir 75,8% atitinkamai). Tuo tarpu 2003 ir 2004 metais jis gerokai viršijo valstybės plane numatytą skaičių (155,8% ir 139,6% atitinkamai). Pridėtinės vertės mokestis yra viena didžiausių problemų valstybės biudžete. Jis ne tik atsilieka nuo valstybės prognozės, bet ir nuo bendrų šalies augimo tempų. Tiesa, 2000 ir 2002 metais jis buvo priartėjęs prie planuoto dydžio (99,0% ir 98,6% atitinkamai), tačiau tai buvo trumpalaikiai „prošvaisčiai“. Kitais šio laikotarpio metais jis svyravo apie 90% ir 2004 siekė vos 84,9% metų prognozės. Atskirai reikia paminėti ir 2005-uosius. Tais metais pajamų surinkimas pagerėjo daugelyje sričių. Ne išimtis ir PVM. Jo buvo surinkta 8% daugiau nei planuota. Akcizai yra surinkinėjami geriausiai iš mokestinių pajamų. Jų kiekvienais metais gaunama maždaug tiek, kiek suplanuota. Išimtis buvo tik 1999 metai, kai jie atsiliko nuo prognozės 11,3%. Kitos pajamos buvo surinkinėjamos gana gerai. Jų srautas nuolat viršydavo valstybės planą. 2004 ir 2005 metais kitų pajamų buvo surinkta net 14,3% ir 23,0% daugiau nei buvo numatytą. Nerimų kėlė tik tie patys 1999-ųjų Rusijos krizės metai, kai visos nemokestinės pajamos buvo 9,1% mažesnės už prognozuotą dydį. Atskirai panagrinėkime ir Europos Sąjungos paramos lėšas. Reikia pasakyti, kad šios institucijos lėšomis nebuvo pakankamai pasinaudota. Iš 2004-aisiais planuotų gauti 1590 milijonų litų buvo panaudoti 1 389 milijonai, o 2005-aisiais iš 2 677 milijonų litų – 2 002 milijonai. Tai sudarė atitinkamai 87,4% ir 74,8% visų planuotos paramos lėšų. Bet kadangi šios sumos svoris Lietuvos valstybės biudžete vis tiek yra ženklus, tai tokia situacija kiek sumažino bendrą biudžeto vykdymo laipsnį. Įtraukus į biudžetą Europos Sąjungos paramą, pasirodo, kad Lietuvos valstybės biudžetas 2004 metais buvo įvykdytas 98,9%, o 2005 metais – 102,1%. Kalbant apie asignavimus, reikia pabrėžti, kad per visą 1999-2005 metų laikotarpį vyriausybė nė karto neišpildė savo pažadų, t.y. skirti tiek lėšų, kiek buvo pažadėjusi metų pradžioje. Aišku ne visoms sritims ir ne visada taip buvo, bet daugumai iš jų teko tai patirti. 2004-2005 metais vyriausybė iš viso skyrė 92,1% ir 94,7% numatytų asignavimų. Išlaidos gynybai niekada nesiekė 100% numatytų lėšų. 1999 metais gynybai buvo skirta kiek daugiau nei trys ketvirtadaliai planuotos sumos. Besiruošiant narystei NATO, ši suma didėjo ir 2002-2003 metais buvo pasiekusi 98,8-99,1% ribą. Vėliau šis rodiklis vėl smuko ir 2005 metais sudarė 79,0%. Asignavimai viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai, kaip ir gynybai, niekada nebuvo išpildyti iki galo. Tiesa, jie visuomet buvo arti to. Išimtis sudaro 1999 ir 2004, kuomet šiai sričiai buvo skirta atitinkamai 91,4% ir 90,7% numatytų lėšų. Sritims, kurias visuomet skriaudžia valstybė, skirdama mažiau lėšų nei žadėta, taip pat priskiriam sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, bendras valstybės paslaugas ir aplinkos apsaugą. Nuo 2003 metų mažėja socialiniai apsaugai panaudotų lėšų suma. Jei 2003-aisiais šiai sričiai dar buvo skirta 98,6% numatytos sumos, tai 2005-aisiais – 92,3%. Nepakankamas dėmesys skiriamas ir aplinkos apsaugai. Jai tenkanti išlaidų dalis gerokai svyruoja palyginti su planuota dalimi. Krenta į akis 2004 metai, kai iš aplinkos apsaugai skirtų lėšų panaudota mažiau nei pusė (44,7%). Ne per geriausiai situacija pasitaisė ir 2005-aisiais (76,1% plano vykdymas). Kitos čia paminėtos sritys gauna beveik visą numatytą sumą. Tuo tarpu yra ir tokių sričių, kurios „džiaugiasi“ perviršiniu finansavimu. Viena iš jų yra švietimas. Nors švietimui pagal įstatymus ir politinius susitarimus skiriama nepakankamai dėmesio, reikia pažymėti, kad valstybė bent jau išpildo biudžeto plane numatytą sumą. Pirmą kartą tai atsitiko 2001 metais, kai iš viso švietimui atiteko 101,0% planuotos skirti sumos. Kitais metai šis rodiklis padidėjo dar 5 procentiniais punktais ir 2003-aisiais siekė 106,5%. Šiek tiek didesnis finansavimas pastaraisiais metais atitenka ir poilsiui, kultūrai ir religijai. Netolygiai yra skiriamos lėšos ir ekonomikai. 1999, 2001 ir 2004 metais ji tenkinosi atitinkamai vos 81,7%, 80,9% ir 84,9% numatyto finansavimo. Tačiau 2003-aisiais ši suma buvo viršyta 6,2%. Paskutiniais metais ši dalis vėl kiek sumažėjusi. 3. Valstybės politika stiprinant šalies biudžetą 3.1. Konvergencijos programa Lietuvos valstybės biudžeto balansavimo problemos nėra tokios didelės kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ypač paaiškėjo Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos ir pradėjus mūsų šalyje galioti jos teisės aktams. Vienas iš tokių dokumentų yra Europos Sąjungos steigimo sutartyje numatytas Stabilumo ir Augimo Paktas. Jis buvo sukurtas tam, kad priversti valstybes nares laikytis disciplinos formuojant nacionalinius biudžetus bendroje Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, kad ne tokia griežta vienos valstybės narės biudžeto politika nepakenktų kitų ES narių palūkanų normoms ir nebūtų prarastas pasitikėjimas ekonomikos stabilumu. Įstatymu taip pat siekiama sudaryti palankias sąlygas tvariai ir ilgalaikei euro zonos valstybių narių ekonomikos konvergencijai. Konvergencijos programa – Europos Sąjungos steigimo sutartyje numatytas dokumentas, išreiškiantis vyriausybės įsipareigojimus siekti suartėjimo su kitomis ES valstybėmis narėmis, užtikrinant kainų ir valdžios sektoriaus finansų stabilumą, bei tvarios ūkio konvergencijos. Lietuvos konvergencijos programa buvo priimta 2005 metais. Ji rodo, kad Lietuva, nors ir turi tam tikrų laikinų sunkumų, susijusių su papildoma našta biudžetui, vykdo fiskalinę politiką atitinkančią Europos Sąjungos reikalavimus Pagrindinis ekonominės politikos tikslas – narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Jį numatoma pasiekti vidutiniu laikotarpiu. Šiam tikslui pasiekti užsibrėžti keli uždaviniai: • spartūs ir tolygūs ekonomikos plėtros tempai, stabili makroekonominė aplinka; • palankios verslo plėtros sąlygos ir sėkmingai įgyvendintos struktūrinės reformos; • skaidrus valstybės valdymas ir politinis sutarimas dėl vykdytinų reformų; • stabili ir prognozuojama teisinė aplinka; • gili ekonominė integracija su ES. 3.2. Gyventojų pajamų mokesčio reforma Ankščiau paminėtiems tikslams ir uždaviniams pasiekti trukdo kelios aplinkybės. Viena jų - didelis atotrūkis tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo: 2003 metais efektyvusis mokesčio tarifas darbui – 38,4%, kapitalo pajamoms – 5%. Be to, Lietuvoje šiuo metu yra nustatytas vienas iš mažiausių ES pelno mokesčio tarifų – 15%, o gyventojų pajamų mokesčio tarifas yra vienas iš didžiausių tarp Baltijos valstybių – 33%. Nuo darbo pajamų taip pat skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, sudarančios 34% pajamų. Iš to matome, kad Lietuvoje didesnė apmokestinimo našta tenka darbui, o kapitalo apmokestinimas yra gerokai mažesnis. Dideli ribiniai darbo pajamų apmokestinimo tarifai mažina mokesčių administravimo efektyvumą ir šalies konkurencingumą regione. Sprendimas, kurį vyriausybė priėmė šiuo atveju – gyventojų pajamų mokesčio reforma. Ji numato, kad 2006−2008 metais dabar esantis 33% gyventojų pajamų mokesčio tarifas bus laipsniškai mažinamas iki 24%: nuo 2006 m. liepos 1 d. jį ketinama sumažinti iki 27%, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 24 %. Preliminariu vertinimu, dėl gyventojų pajamų mokesčio reformos, valdžios sektorius 2006 metais neteks apie 0,09 procento BVP, 2007 metais – apie 0,84 procento BVP, 2008 metais – 1,98 procento BVP. Reforma padėtų įgyvendinti Lisabonos strategiją darbo rinkoje: • padidinti gyventojų aktyvumą; • sumažinti nedarbą; • padidinti užimtumą. Sumažinus atotrūkį tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo, bus sumažinta visuminė mokesčių našta gyventojams, pristabdytas darbo jėgos emigravimas į užsienio valstybes, padidintas BVP potencialas. Gyventojų ekonominis aktyvumas savo ruožtu sušvelnins visuomenės senėjimo padarinius. Sumažėjęs gyventojų pajamų mokesčio tarifas taipogi padidins jo lankstumą, turėtų skatinti užimtumą ir didinti biudžeto pajamas ilguoju laikotarpiu. Kad atsvertų sumažėjusias pajamas dėl pajamų mokesčio, vyriausybė įvedė laikiną socialinį mokestį. Jos nuomone, toks mokestis leidžia sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą nepažeidžiant Stabilumo ir augimo pakto nuostatų ir vykdyti fiskalinę politiką, suderintą su ekonomikos ciklu. 2007 metais mažinamas, o 2008 metais panaikinamas laikinai įvestas socialinis mokestis leis sušvelninti ciklinį BVP didėjimo lėtėjimą. Šiais žingsniais mėginta suderinti du tikslus – ekonomikos konkurencingumo didinimą ir biudžeto absoliučių ir santykinių apimčių didinimą (arba bent jau nemažinimą) 3.3. Daugiabučių namų modernizavimo programa Kitas valstybės žingsnis siekiant vykdyti Stabilumo ir augimo paktą – daugiabučių namų modernizavimo programa. Ši programa ilguoju laikotarpiu gerins valdžios sektoriaus finansų tvarumą ir bus naudinga dėl: • ateityje mažesnių valdžios sektoriaus išlaidų kompensacijoms už šildymą socialiai remtiniems gyventojams (geriau bus panaudojami valdžios sektoriaus finansai); • smulkaus ir vidutinio statybų verslo skatinimo; • mažesnių šalies išlaidų kurui (naudojamam šildymo sezono metu) pirkti − dėl to mažės einamosios sąskaitos deficitas; • teigiamų socialinių (bus skatinamas nedarbo mažėjimas) ir ekologinių pokyčių. 3.4. Šešėlinės ekonomikos problema Dar vienas būdas sustiprinti Lietuvos biudžetą - šešėlinės ekonomikos mažinimas. Tam iš esmės pasitarnautų ir valstybės valdymo reforma, kuri leistų sumažinti biurokratinę naštą, ir dar ženklesnis mokesčių mažinimas. Jau mažinamas gyventojų pajamų mokestis galėtų būti dar labiau sumažintas. Tai sukeltų ne tik algų vokeliuose mažėjimą, bet ir paskatintų atsisakyti lengvatinių mokesčių tarifų per, pavyzdžiui, verslo liudijimus. Tuomet vyktų ekonominės veiklos legalizavimas, mažėtų mokestinių „skylių“ ir prasiplėstų PVM bazė. Net jei biudžetas santykinai ir sumažėtų, tai dėl didesnio ekonominės veiklos aktyvumo yra laukiamas biudžeto absoliutus didėjimas. Toks absoliutus biudžeto augimas esant mokesčių mažinimui būtų didesnis negu nemažinant mokesčių. Būtų netgi įmanoma pagalvoti apie pajamų mokesčio lengvatų naikinimą. Išvados Apibendrinant atliktą darbą galima teigti, kad pastaraisiais metais vykdyta tvari fiskalinė politika, kuri užtikrino valstybės finansų stabilumą. Tą parodė sparti Lietuvos ūkio raida. Prisiminus darbo pradžioje užsibrėžtus tikslus, galima padaryti tokias išvadas: 1) Nacionalinės pajamos per 1993-2004 metų laikotarpį išaugo keturgubai, išlaidos – keturis su puse karto. Vidutinis metinis pajamų augimas per minėtą laikotarpį sudarė 16,9%, išlaidų – 18,2%. Ir nors toks spartus biudžeto augimas sudarė prielaidas ženklesniam jo poveikiui šalies ūkiui, esama tam tikrų sunkumų renkant mokesčius, ypač PVM, ir skirstant išlaidas prioritetinėms sritims. Iš visų pajamų šaltinių daugiausia sumažėjo mokestinių pajamų dalis nacionalinėse pajamose (7,2 procentinio punkto per visą laikotarpį), tačiau atsirado vienas papildomas pajamų šaltinis – Europos Sąjungos parama, kuri 2004 metais sudarė dešimtadalį visų įplaukų. 2) Įvertinant biudžeto perspektyvas, vyriausybė sieks mažinti atotrūkį tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo. Šiam tikslui yra skirta gyventojų pajamų mokesčio reforma. Nuo 2006 metų vidurio šis mokestis turėtų sumažėti 6 procentiniai punktais, o nuo 2008-ųjų – 3 procentiniais punktais. Baimindamasi pajamų sumažėjimo dėl mažėjančio gyventojų pajamų mokesčio, vyriausybė įvedė laikiną socialinį mokestį. Tačiau jau dabar galime teigti, kad šio mokesčio apskritai galima buvo išvengti. Visai neseniai, balandžio 28 dieną, paskelbus Lietuvos 2006 metų pirmojo ketvirčio ekonomikos augimą, paaiškėjo, kad šalies BVP, skaičiuojant 2000 metų palyginamosiomis kainomis, išaugo 8,1% palyginti su pirmuoju 2005 metų ketvirčiu. Taip pat daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir biudžeto planavimui. Paskutiniais metais daugiau nei milijardas litų viršplaninių pajamų liudija apie planavimo sistemos netobulumą. 3) Lyginant Lietuvą su Europos Sąjungos valstybėmis, galima pasakyti, kad mūsų šalis laikosi gan griežtos biudžeto reguliavimo politikos. Jos valdžios sektoriaus deficitas neviršijo numatytos 3% BVP ribos (0,5% BVP 2005-aisiais), o valstybės skola – 60% BVP ribos (18,7% 2005-aisiais). Pagal pastarąjį rodiklį Lietuva yra ketvirtoje vietoje visoje Europos Sąjungoje. Ją lenkia tik Estija, Liuksemburgas ir Latvija. Ateityje sušvelnėjus laikinai dėl narystės Europos Sąjungoje sukeltai biudžeto naštai ir struktūrinių reformų poreikiui, valdžios sektoriaus deficitą turėtų pakeisti perteklius. Tai leistų dar labiau mažinti valstybės skolą. Naudota literatūra ir šaltiniai 1. General government debt [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!