Lietuvos žemės ūkis

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka. Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste gyvenančių žmonių gyvenimo lygis. Žemės ūkis – vienas reikšmingiausių Lietuvos ūkio sektorių. Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.
Todėl būtina sekti ūkio pokyčius.Jie leidžia įvertinti susidariusią padėti žemės ūkyje, t.y. palyginti ją su praėjusių metų padėtimi ir panašiai,taipogi palyginti ar ta padėtis gerėja ar blogėja. Todėl tam tikslui reikalinga žemės ūkio apžvalga.
Apie visa tai aš plačiau kalbėsiu šiame darbe. Čia bus kalbama apie žemės ūkio produktų gamybą, vartoseną ir panašiai.
Buvusi ekonominė sistema Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Centrinės Europos šalyse žlugo. Šių šalių ūkis pergyveno ypatingą pereinamąjį laikotarpį, kurio bruožų nenumatė nei teoretikai, nei praktikai. Siekis sukurti “laisvosios” rinkos principus.
Kalbant apie laisvosios rinkos ribotumus, negalima pamiršti, kad jos antipodas – centralizuotas ūkio valdymas, pasireiškiantis valstybiniu reguliavimu, irgi turi trūkumų. Jis sujaukia rinką, iškreipdamas konkurenciją, ir reikalauja papildomų išlaidų.
3. Investicijų į žemės ūkį rėmimą;
4. Žemės ūkio ir maisto produktų importo bei eksporto reguliavimą;
5. Produkcijos kokybės kontrolę;
6. Rinkoje vyraujančių ūkinių subjektų ribojimą;
7. Tam tikrų žemės ūkio produktų gamybos apimties skatinimą arba ribojimą;
8. Žemės ūkio šakos interesų gynimą tarptautinėmis sutartimis.
Remiantis žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymu, žemės ūkis buvo subsidijuojamas iš valstybės biudžeto skiriant kainų priedus už parduodamą perdirbimo įmonėms produkciją. Šie priedai supirkimo kainose 1999 m. buvo: grūdų – 11,7 proc., linų pluošto – 64,6 proc., cukrinių runkelių – 56,5 proc., gyvulių ir paukščių – 9,9 proc., pieno – 15,1 proc. Taigi daugiausia tais metais buvo subsidijuojamas linų ir cukrinių runkelių auginimas, tuo tarpu grūdų bei gyvulininkystės produkcijos gamyba šiuo būdu buvo skatinama mažiau: supirkimo kainose...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!