Literatūrologija

Epinėje kalboje yra dvi linijos: pasakotojo kalba ir veikėjų kalba. Vyraujanti – pasakotojo. Veikėjų tik įsiterpia. Pasakojimo laikas dažniausiai yra būtasis. Tačiau būna atvejų, kai sutampa pasakojimo ir fabulos laikas. Pvz.: Biliūno apsakymas Nemūnu. Pasakotojo kalba gali būti 3 stilistinių formų: aprašymas, pasakojimas ir samprotavimas.
Pasakojimas – fabulos įvykių vaizdavimas. Gali būti detalus, vaizdingas, apie vienkartinius įvykus. Bet gali būti kalbama ir apie pasikartojančius įvykius, kurie užpildo laiko tarpus. Tai nupasakojami istoriniai, sudarantys foną herojaus biografijai, pvz.: A.Vienuolio romanas Kryžkelės apie polit. įvykius XIV a. Lietuvoje.
Taip pat vyrauja aprašymai: aplinkos, daiktų, veikėjų.
Samprotavimai – tai apmąstymai, apibendrinimai, kuriuose įvertinami veikėjų poelgiai. Dažniausiai tai pasakėčių moralai, pvz.: Ezopo, Krylovo pasakėčios – bet ne tik: K.Donelaičio Metai.
Veikėjų kalba. Pasakotojas veikėjų kalbą įveda į tekstą. Vaizduoja situaciją, aptaria kalbėseną – balso tembrą, intonacijas, judesius. Veikėjų kalba dažniausiai reiškiama tiesiogine nuosaka. Bet kartais gali būti reiškiama dalyvine kalba.
Veikėjo ir pasakotojo kalbos samplaika vad. menamoji tiesioginė kalba. Tai veikėjo minčių papasakojimas, kuriame išlieka veikėjo kalbos individualumas. Veikėjų stilistinės kalbos formos: dialogas ir monologas.
Dialogas susideda iš replikų. Turi tris aspektus: draminį, situacinį, semantinį. Atlieka tris f-jas: 1) tau veikėjų charakterizavimo priemonė, 2) fabulinė, 3) informacinė, kai paaiškėja įvykiai, pvz.: V.Krėvė Šiaudinėj pastogėj.
Monologas sudaro savarankišką temą. Monologas skirtas sau pačiam ar konkrečiam klausytojui. Vidinis monologas prozoje yra veikėjo mąstymo proceso vaizdavimas. Yra subjektyvus, aptariamos kelios temos, pvz.: Džoisas Ulisas, J.Aputis.
b) Lyrinis subjektas poezijoje, jo raiškos įvairovė
Lyrinis subjektas – dvasinis poeto antrininkas (išreiškia poeto jausmus, mintis, intelektą). Lyrinis aš turi pastovių bruožų. Lyrinio subjekto santykis su autoriumi ne visada vienodas. Kartais kuriamas lyrinio subjekto ir autoriaus tapatumas, pvz.: S.Nėris. Yra eilėraščių-kaukės, kai lyrinio aš kaip personažo tapatinimas su autoriumi neįmanomas, nes skiria situacija, personažo charakteristika, pvz.: J.Degutytė Antigonė. Kai distancija dar labiau didinama, konkretinant lyrinio aš charakteristiką, suteikiamas savarankiškumas. Tai eilėraščiai-vaidmenys, pvz.: Maironis Mergaitė.
Retame kūrinyje sutinkame gryną literatūrinės rūšies pasireiškimą....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!