Lobizmo problemos Lietuvoje

 Turinys Įvadas Galima teigti, kad lobizmo reiškinys žmonių istorijoje egzistuoja nuo tų laikų, kai atsirado valdžia, nes visada egzistavo visuomenės narių norai, kurių visų valdžia negalėjo patenkinti. Todėl individai ir jų grupės ieškojo galimybių paveikti valdžios sprendimus ir pakreipti juos sau naudinga linkme. Kitaip tariant, lobizmas, arba veiksmai, kuriais interesų grupės siekia paveikti įstatymų leidybos procesą, egzistuoja todėl, kad įstatymais įtvirtinamos ne visiems vienodos taisyklės, o specifinės normos, veikiančios atskirų visuomenės grupių gyvenimą1. Interesų grupių veikla ir lobizmo procesas yra neišvengiami tol, kol yra priiminėjami įstatymai. Kuo daugiau įstatymų yra priimama, kuo daugiau valdžia kišasi į žmonių veiklą ir nori ją reglamentuoti, tuo daugiau bus teikiama privilegijų atskiroms interesų grupėms ir tuo daugiau žmonės sieks įtakoti valdžios sprendimus visais įmanomais būdais. Lobizmas egzistuoja visose šalyse. Lobizmas Lietuvoje – jau įteisintas ir realiai funkcionuojantis socialinis institutas: atsirado pirmieji lobistai, sudaryti ir įgyvendinti kai kurie lobistiniai sandoriai2. Lobistinė veikla Lietuvoje – natūralus reiškinys, nes ji tampa atsvara įstatymų leidybos procesui, kai jis pernelyg suintensyvėja. Tačiau šis procesas Lietuvoje iki šiol sukelia daug problemų. Dauguma Lietuvos piliečių į lobizmą yra linkę žiūrėti kritiškai. Tokia situacija susiklostė todėl, kad dauguma žmonių net nebando gilintis į lobizmo esmę ir dėl netobulų įstatymų, prieštaringų nuomonių visuomenėje ir nereguliuojamos veiklos, šį procesą traktuoja neigiamai. Iš tikrųjų lobizmas nėra neigiamas reiškinys. Svarbiausi lobizmo uždaviniai yra iškelti problemą, išanalizuoti teisinį jos reguliavimą, suformuluoti pasiūlymą, kaip ją spręsti tobulinant įstatymus, ir užtikrinti, kad reikiami įstatymai būtų priimti. Yra daug poveikio būdų, kuriuos naudoja interesų grupės ar jų lobistai, stengdamiesi paveikti valdžios politikos formavimą. Amerikiečiai Kay Lehmanas Scholzmanas ir Johnas T. Tierney‘as išskyrė net 27 tokius būdus [žr. 1 priedą]3. Žinoma, Lietuvoje interesų grupių įtakos spektras yra siauresnis, bet teoriškai kiekviena interesų grupė gali pasirinkti bet kokią savo veiklos strategiją. Dauguma šių būdų nėra neteisėti. Tačiau šio rašto darbo tema yra „Lobizmo problemos Lietuvoje“, be to, akivaizdu, jog lobizmas Lietuvoje nėra visiškai skaidrus procesas, todėl visas rašto darbas yra skirtas lietuviškojo lobizmo problemoms išsiaiškinti ir išanalizuoti. Pirmoje darbo dalyje bus nagrinėjama korupcijos problema, nes tai yra aktualus klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Bus pateikti keli ne visai skaidrūs būdai, kuriais interesų grupės bando paveikti įstatymų leidybos procesą ir pakreipti jį sau naudinga linkme. Kita šio darbo dalis skirta „Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo“ spragoms ir trūkumams analizuoti. Nors Lietuvoje lobistinė veikla yra reglamentuota įstatymo, tačiau jis nėra visiškai tobulas ir turi tam tikrų trūkumų. Paskutinėje dalyje bus pateiktos lobistinės veiklos rūšys ir jų taikymo praktikoje galimos neigiamos pasekmės. Išvadose bus kalbama apie lietuviškojo lobizmo perspektyvas, apibendrintos šiuolaikinės lobistinės veiklos problemos bei pateikti galimi problemų sprendimo būdai. 1. Atotrūkis tarp legalaus ir nelegalaus lobizmo: korupcijos problema Pagrindinė lobizmo problema yra ta, kad žmonės jį dažnai tiesiog tapatina su korupcija. Kol kas Lietuvoje nepavyko sukurti viešo ir skaidraus lobizmo, o nelegalus lobizmas yra viena pagrindinių prielaidų korupcijai atsirasti. Yra keli pagrindiniai būdai, kuriais prieinama prie valdžios struktūrų siekiant palankesnių sprendimų. 1.1 Atsilyginimas už veiksmus Įtartini dalykai prasideda tada, kai lobistinėje veikloje šalia problemos iškėlimo ir siūlymo, kaip ją spręsti, atsiranda galimybė atsilyginti sprendimą priimantiems politikams. Tačiau jeigu politikai priima pačius geriausius visuomenei įstatymus, bet jiems už tai yra atsilyginama – tai jau yra korupcija4. Praktika parodo, kad galintis atsilyginti politikui verslininkas būna atidžiau išklausytas, į jo pageidavimus būna geriau atsižvelgta, o priimtas sprendimas jam būna palankesnis. Todėl suprantama, kodėl kai kurios interesų grupės pasirenka ne teisėtą lobistinę veiklą, o nelegalų atsilyginimą už veiksmus. 1.2 Interesų grupių galios šaltiniai ir ištekliai Kiekviena savų tikslų siekianti interesų grupė naudoja skirtingus savo galios šaltinius ir skirtingas prieigas prie valdžios struktūrų. Vienos interesų grupės ieškosi giminių ir pažįstamų, kurie galėtų padėti pasiekti norimą tikslą. Galbūt tai nėra „gryna“ korupcija, tačiau tai nėra ir skaidrus lobizmas5. Kitos interesų grupės gali naudoti tokias taktikas, kaip politinių partijų finansavimas, konkretaus kandidato į Seimą arba prezidento postą rėmimas rinkiminės kampanijos metu. Taip yra siekiama padaryti politikus priklausomus nuo atskirų grupių ar organizacijų, nes tos grupės, kurios yra įtakingesnės ir turi daugiau pažįstamų valdžios struktūruose, turi daugiau galimybių pakreipti įstatymų leidybos procesą sau naudinga linkme. Interesų grupių galios klausimai priklauso nuo to, ar pakankamai glaudus ryšys tarp politinių partijų ir interesų grupių, nuo jas siejamų įsipareigojimų. Praktika rodo, kad politinių partijų finansinis priklausomumas nuo vienų ar kitų interesų grupių, jų rinkiminiai įsipareigojimai ir „skolų grąžinimas“ šių dienų politikoje ir visuomenėje priimami vos ne kaip savaime suprantami dalykai.6 Labai sunku yra nubrėžti ribą tarp lobizmo ir korupcijos. Anot A. Kubiliaus, lobistas – tai ne kyšininkas. Arba: kyšininkas – tai ne lobistas. Galbūt lobistui kartais gali ateiti į galvą duoti kyšį, bet tokiu atveju jis tampa jau ne lobistu, o kyšininku.7 Iš tikrųjų negalima taip radikaliai brėžti ribos tarp kyšininko ir lobisto. Pasak E. Kūrio, kyšius duodantis lobistas yra kyšininkaujantis lobistas, kurį nubaudžia tik tada, kai jis yra pagaunamas.8 Korupcija Lietuvoje – gana paplitęs reiškinys. Kartais verslininkui yra tiesiog lengviau prieiti tiesiai prie politiko, išdėstyti jam savo reikalą, atsilyginti ir gauti naudos. Savaime aišku, kad jeigu Lietuvoje nebus galimybių interesų grupėms legaliai pristatyti savo interesus, tai interesų grupės ieškos kitų būdų tai padaryti. „Jei legalus lobizmas yra brangesnis už kyšį, bus duodamas kyšis“9. 2. Lietuvos Respublikos Lobistinės veiklos įstatymo trūkumai Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose lobizmas yra oficialiai reglamentuotas įstatymo. Buvo manoma, kad lobizmo reglamentavimas padidins įstatymų leidybos proceso skaidrumą Lietuvoje10. Tačiau pastarųjų metų šio įstatymo taikymo praktika parodė, kad Lietuvoje nepavyko sukurti skaidrios ir teisėtos lobistinės veiklos sistemos ir pasiekti, kad suinteresuotų asmenų įtaka teisės aktų leidybos procesui būtų daroma skaidriai ir viešai. Peršasi prielaida, kad galiojančio LR Lobistinės veiklos įstatymo nuostatos neužkerta kelio nelegaliam lobizmui, tai lemia neskaidrią teisės aktų leidybą11. 2.1 Lobistinės veiklos apibrėžimo problema LR Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo įstatyme lobistinė veikla apibrėžiama kaip „fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“12 Iš šio apibrėžimo aiškėja, kad netgi nuomonės apie tam tikrų teisės aktų leidybos procesą išreiškimas būtų traktuojamas kaip lobistinė veikla, o asmuo, reiškiantis tokią nuomonę, būtų priverstas registruotis lobistu. O LR Konstitucijos 33 straipsnyje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ir per demokratiškai išrinktus atstovus. Pabrėžiama, kad piliečiams garantuojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus13. Net jeigu įstatymo 7 straipsnyje teigiama, kad lobistine veikla nelaikoma „fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais“14, tačiau esamos įstatymo nuostatos nepagrįstai suvaržo visuomenėje aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir visų Lietuvos piliečių teises, trukdydamos išsakyti nuomonę apie valdžios veiksmus15. Kita problema yra ta, jog įstatyme yra nustatyta, kad lobistine veikla nelaikoma „pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai“16. Tačiau įtaką įstatymams ir politikų sprendimams daro ir pelno nesiekiančios organizacijos, kurios neturi registruotis lobistais. Tokiu būdu jos gali vykdyti lobistinę veiklą, kurią galima pavadinti nekontruoliuojamu arba nelegaliu lobizmu. 2.2 Lobistų registravimo problemos: ribotos legalaus lobizmo galimybės Lobistinės veiklos reglamentavimas traktuojamas kaip vienas iš svarbiausių antikorupcinių įstatymų. Jis leidžia pamatyti, kas, kada ir kokiais būdais bandė daryti įtaką sprendimus priimantiems žmonėms17. Tačiau daug kas neskuba registruotis lobistais. Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti tik keli teisėta lobistine veikla užsiimantys lobistai, nors labai dažnai visuomenė gali išgirsti apie politikų ir verslininkų santykius, verslo interesų grupių „kovą“ dėl vieniems ar kitiems naudingo teisės akto priėmimo ir panašiai18. Tokia padėtis Lietuvoje susiklostė dėl kelių priežasčių. Pirma, užsiregistravę lobistai turi laikytis visų lobistinei veiklai keliamų reikalavimų. Lobistas turi ne tik paruošti maksimaliai juridiškai sutvarkytus įstatymų projektus ar pataisų tekstus, bet ir juos pristatyti remiantis visuomeninėmis apklausomis, išsamia dokumentų analize, specialistų išvadomis bei įvertinti įvairių interesų grupių interesus19. Be to, nuolatinis ataskaitų pildymas nuo registravimosi gali atgrasyti asmenis, ypač tuos, kurie neplanuoja verstis nuolatine lobistine veikla. Ataskaitose lobistai turi deklaruoti lobistinės veiklos užsakovą, pajamas, nagrinėtą problemą [žr. 2 priedą]. Be šito, registruoti lobistai turi mokėti registravimosi mokestį, kurį ne kiekvienas asmuo gali sumokėti. Galima daryti išvadą, kad registruoti lobistai turi mažiau galimybių paveikti įstatymų leidybos procesą negu neregistruoti lobistai, nes jie yra suvaržomi lobistinei veiklai keliamų reikalavimų. Iš šito kyla dar viena problema: yra beveik neįmanoma atskleisti neteisėto lobizmo veiklos faktų ir užfiksuoti pažeidimų, nes nelegalus lobizmas yra faktiškai nekontroliuojamas. 3. Lobistinės veiklos būdai ir jos problemos Kiekviena interesų grupė, siekdama savų tikslų ir kuo didesnės įtakos priimamiems sprendimams, naudoja įvairius veiklos metodus ir skirtingas taktikas. Galima įvardinti kelias komunikacinio elgesio formas, kuriomis gali remtis vienos ar kitos interesų grupės lobistinė veikla. Kiekvienos formos taikymas veikloje gali sukelti tam tikrų problemų arba nepageidaujamų pasekmių. 3.1 Tiesioginis lobizmas Tiesioginis lobizmas yra taktika, kai lobistas tiesiogiai susitinka su valdžios atstovais. Asmeniniai susitikimai ir argumentų pristatymai vyriausybės atstovams ar parlamento nariams laikomi efektyviausiais komunikacijos būdais.20 Tačiau, kaip jau buvo minėta, asmeniniai susitikimai su valdžios atstovais gali būti naudojami asmeniniams tikslams pasiekti, o ne atstovauti visuomenės arba tam tikros organizacijos interesams. Dažniausiai lobistai stengiasi bendrauti su asmeniškai pažįstamais politikais – ilgamečiais draugais, bičiuliais. Todėl dažniausiai tiesioginio lobizmo esmę sudaro „uždaras“, vidinis žaidimas, kur pagrindiniais koziriais tampa naudingos pažintys, geri ryšiai, lojalumas, specifinės, per patirtį įgytos žinios21. Tikslų įgyvendinimas ir sprendimų priėmimo įtakojimas per draugus ir pažįstamus šiandien yra aktuali lobizmo problema. Be asmeninių pokalbių, kartais tiesioginio lobizmo forma pateikiamos ir tokios komunikacinės priemonės, kaip telefoniniai pokalbiai ir laiškų siuntimas. Tačiau ir čia gali iškilti problemų: prašymas, pranešimas arba siūlymas gali būti neteisingai suprastas, o priimtas sprendimas gali pasirodyti esąs nenaudingas arba net žalingas. 3.2 Lobizmas pasitelkiant mases Lobizmas pasitelkiant mases yra toks veikimo metodas, kai yra stengiamasi prie problemos pritraukti kuo daugiau visuomenės narių dėmesio. Pati populiariausia tokios lobistinės veiklos taktika yra politiniai protestai. Šią taktiką, kai organizuojamos gatvių demonstracijos, piketai, streikai, mitingai, dažniausiai naudoja visuomeninių interesų grupės22, nes yra lengviau organizuoti didesnę dalį visuomenės, kai yra iškeliamos visuomeninės problemos, kurios rūpi visiems piliečiams. Jeigu organizacija turi daug narių daugelyje regionų ir priemonių tiems nariams mobilizuoti, paprastų piliečių spaudimo kampanija gali būti vienas iš pasirinkimų23. Taip yra tikimasi sulaukti daugiau dėmesio iškeltai problemai ir padaryti įtaką viešųjų sprendimų priėmimui. Politiniai protestai, kol jie neperžengia neprievartinių veiksmų ribos, yra demokratinis piliečių dalyvavimo politikoje būdas24. Tačiau kartais politinių protestų dalyviai gali peržengti įstatymo ribas - naudoti neteisėtas priemones ir atlikti prievartinius veiksmus: smurtą, pastatų užėmimą, svetimos nuosavybės niokojimą. Be to, tokie veiksmai dažnai būna neveiksmingi: piketai ir demonstracijos visada atkreipia žiniasklaidos dėmesį, tačiau ne visada pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų. Galima teigti, kad protesto akcija, nepatekusi į žiniasklaidos akiratį, turi mažesnį poveikį (jei iš viso turi) nei ta, kuri pateko25. Nors visi šie veiksmai atkreipia politikų dėmesį, tačiau pastarieji neskuba ką nors keisti arba priiminėti naujus sprendimus. Taigi, nors protesto politika yra priemonė, kuria interesų grupės siekia naudos įgyvendindamos savo tikslus, ji gali būti neveiksminga arba neteisėta. 3.3 Elektroninis lobizmas Šiuolaikinėje visuomenėje pasirodė gana nauja sąvoka – elektroninis lobizmas. „Užsiimant elektroniniu lobizmu yra išnaudojamos technologinės interneto galimybės. Tokia veikla apima tinklo naršymą ieškant informacijos, tinklapių kūrimą ir informacijos juose talpinimą, elektronines publikacijas ir laiškų perdavimą elektroniniu paštu, tinklo naudojimą rengiant diskusijas, formuojant koalicijas ir koordinuojant visą veiklą“26. Elektroninio lobizmo problema yra ta, kad kartais internete gali būti rengiamos „protesto akcijos“, kurios gali sutrikdyti interneto veiklą, sugadinti kompiuterinę įrangą arba ištrinti reikalingus duomenis. Tokios „protesto akcijos“ apima virtualias blokadas, tinklinius streikus, elektroninius potvynius, kompiuterinius įsibrovimus bei kompiuterinius virusus27. Virtualios blokados, kurių metu masiškai yra lankomos kurios nors politinės organizacijos tinklapis, neleidžia kitiems lankytojams patekti į norimą tinklą. Elektroninių potvynių metu, politikų arba kitų veikėjų pašto dėžutės yra užtvindomos žinutėmis. Tai neleidžia pašto dėžučių turėtojams gauti svarbių laiškų ir pranešimų. Jeigu elektroniniai potvyniai ir virtualūs streikai nėra labai žalingi lobistų veikimo būdai, tai kompiuteriniai virusai gali sukelti neigiamų pasekmių. Virusui patekus i kompiuterį, gali būti ištrinta svarbi informacija arba sugadinta visa įranga. Taigi skirtingos interesų grupės naudoja skirtingus lobistinės veiklos metodus. Kiekvienas poveikio kanalas turi savo teigiamų ir neigiamų aspektų, ir nuo interesų grupės priklauso, kokį veiklos būdą ši pasirinks. Jeigu yra siekiama paveikti įstatymų leidybos procesą ir priimti palankesnį sprendimą, greičiausiai bus naudojama tiesioginio lobizmo taktika, o jei norima tik atkreipti dėmesį į rūpimą klausimą arba pareikšti nepasitenkinimą politikų veiksmais, tai bus naudojami elektroninio lobizmo ir lobizmo pasitelkiant mases veikimo būdai. Išvados Šiame rašto darbe buvo pateiktos svarbiausios lobizmo problemos, dėl kurių jis yra suprantamas klaidingai. Lobizmas Lietuvoje – teisėtas procesas, tačiau dėl tam tikrų Lobistinės veiklos įstatymo trūkumų, korupcijos problemų ir lobistinės veiklos taktikų neteisėtumo, visuomenėje šis procesas yra vertinamas neigiamai. Korupcija – pati svarbiausia lobizmo problema Lietuvoje. Kol nebus politinės valios pasipriešinti politinei korupcijai, jokių permainų neįvyks ir lietuviškojo lobizmo praktikoje. Valstybės institucijos turi sugebėti kontroliuoti korupcijos mastus, nes masinė korupcija gali skatinti nekontroliuojamą valdininkiją. Visi parlamentarai ir kiti valdžios pareigūnai privalo turėti aiškias elgesio taisykles ir jomis vadovautis. Lobistinės veiklos įstatymas Lietuvoje gali atrodyti efektyviai veikiantis ir tinkamas reglamentuoti lobistinę veiklą. Tačiau šis įstatymas kartu su priimtomis pataisomis nėra nei tobulas, nei efektyviai veikiantis instrumentas siekiant tų tikslų, kuriems jis buvo parengtas ir priimtas, visų pirma, kovai su korupcija. Nors pagal įstatymą visi asmenys, užsiimantys lobistine veikla, turi registruotis kaip oficialūs lobistai Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje, bet Lietuvoje iki šiol yra daug de facto lobistų, kurie neregistruoja savo pajamų ir neteikia ataskaitų. Galbūt jeigu būtų atsisakyta Lobistinės veiklos įstatymo nuostatos, kad lobistai privalo deklaruoti pajamas ir teikti metines ataskaitas apie savo veiklą, tai Lietuvoje padaugėtų registruotų lobistų, o pats lobizmo procesas taptų skaidresnis. Kita lobizmo problemų grupė yra susijusi su interesų grupių naudojamais veiklos metodais. Interesų grupės gali bandyti paveikti politiką, naudodamos netinkamas taktikas, kurios gali sukelti žalingų padarinių. Net jeigu veikimo metodai yra teisėti, tokie kaip demonstracijos, piketai, jų pasekmės gali būti žalingos visuomenei, valdžios pareigūnams arba pačioms interesų grupėms. Lietuvoje drastiškos įtikinėjimo formos yra naudojamos gana dažnai, nes interesų grupės turi gana mažai galimybių išreikšti savo reikalavimus ir pateikti galimus sprendimus. Taigi norint suteikti lobizmui skaidrumo ir viešumo, reikėtų suteikti interesų grupėms daugiau galimybių išsakyti savo pozicijas. Nors šiandien Lietuvoje lobizmas yra gana sudėtingas procesas, kuris turi nemažai neigiamų aspektų, tačiau galima tikėtis, kad ateityje šis procesas taps visiems įprastu reiškiniu. Jau dabar yra pastebima, kad interesų grupės naudoja vis platesnį veiklos priemonių spektrą, išsiskiria vis naujos interesų grupės. Galima prognozuoti, jog ateityje interesų grupės ir jų veikla taps natūraliu dalyku Lietuvos piliečiams, kurie šiandien traktuoja lobizmą neigiamai, nes visose demokratinėse šalyse lobistinė veikla yra demokratinis ir teisėtas būdas siekti sau palankių sprendimų, o patį sprendimų priemimo procesą padaryti skaidrų ir viešą. Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas 1. Broga, Šarūnas, „Interesų grupių poveikis mokesčių sistemai Lietuvos Respublikoje: atvejo analizė.” Politologija, 22, 2001. 2. Geleževičius, Rimgaudas, Interesų grupės ir lobizmas: mokomasis – metodinis leidinys. Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2004. 3. Gylys, Povilas, „Lobizmo technologijos ir institucionalizavimas: komentarai.“ Kn. Paulis Apinis (sud.), Interesų grupės, valdžia ir politika: metinės konferencijos tekstai. Vilnius: Pradai, 1998. 4. Juozapavičius, Rytis, „Kodėl Lietuvoje skaidrus lobizmas neturi ateities?“ Vilnius: 2004.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!