Marsilijaus Paduviečio pasaulietinės valdžios teorija

Viduramžiais, ΧI amžiuje, kilo konfliktas dėl pasaulietinės ir dvasinės valdžios santykio, tiksliau tariant, dėl pareigūnų kompetencijos ribų. Jo metu buvo nustatyta pasaulietinės valdžios nepriklausomybė nuo dvasinės.
Marsilijus Paduvietis parašė veikalą „Taikos gynėjas“ , kuriame ir išdėstoma jo pasaulietinės valdžios teorija. Šis jo šedevras buvo skirtas Liudvikui Bolivarui, imperatoriui, kuris ginčyjosi su popiežiumi Jonu ΧΧІI, nors anaiptol jo iš tikrųjų nedomino Vokietija. Jis buvo italas, tikras savo šalies patriotas. Ir net gali būti, jog šią knygą jis pradėjo dar prieš įsiliepsnojant Liudviko ir popiežiaus konfliktui. Negalime atmesti ir to, kad ji negalėjo būti tokia pat, jei kivirčas net nebūtų kilęs. Jo teorija žinoma, kaip vienas iškiliausių viduramžių politinės minties kūrinių.
Marsilijaus pasaulietinės valdžios teorija buvo tiesiogiai pagrįsta Italijos miestų – valstybių praktika ir koncepcijomis ir kad svarstydamas praktinius klausimus jis paprastai kalba apie tos valdymo formos problemas.1
Aristoteliška Marsilijaus mintis
Filosofinį savo teorijos pagrindą Marsilijaus perėmė iš didžiojo Filosofo Aristotelio. Jis įžangoje net labai aiškiai, nieko neslėpdamas galvojo, jog jo veikalas tai – Aristotelio „Politikos“ papildymas, o konkrečiai, tos dalies, kurioje nagrinėjamos „revoliucijos bei pilietinės nesantaikos priežastys“2. O todėl, jog Aristotelis, Marsilijaus nuomone, nepabrėžė arba nežinojo vienos priežasties - tai popiežiaus pretenzijos į aukščiausiąją valdžią valdovams. Jis siūlė ieškoti ir bandė pats surasti būdą, kaip tą neramumų priežastį pašalinti. Jis rėmėsi ir visiškai pritarė Aristoteliui, kad bendruomenė turi būti autonomiška, gebanti patenkinti fizinius bei moralinius savo poreikius. Jo preita išvada radikaliai skyrėsi nuo kitų Aristotelio pasekėjų išvadų. Manoma, kad tam įtakos galėjo turėti lotyniškasis averoizmas. Kas tai lotyniškasis averoizmas? „Esminiai bruožai buvo jo radikalus natūralizmas ir racionalizmas. Jis iš tiesų pripažino absoliučią krikščioniškojo apreiškimo tiesą, bet ją visiškai atskyrė nuo filosofijos ir teigė, kad racionalios filosofijos išvados gali būti visiškai priešingos tikėjimo tiesoms. Etikos atžvilgiu averoistai linko ir į sekuliarizmą“3. Jie tikėjo, jog laimę žmonės pasiekia ne dėl Dievo pagalbos. Teologoja ir racionalizmas jiems buvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!