Medelynų priežiūra ir technologijos

konspektas darytas studentų, ne visas tekstas tikrintas; mano pildyta 2008 metais MEDELYNO PAGRINDAI Medelyno vieta Santrauka: Medelynui renkant vietą reikia atkreipti dėmesį į: * vietovės klimatą, kurio pagr. rodikliai temperatūrų suma: * temperatūra ir absoliuti minimali temperatūra, laikotarpis tarp šalnų * vandens balansas * vėjas * dirvožemis. Reikalavimai: jog augalas paimtų vandenį ir trąšas. Turi būti pralaidus vandeniui, kad užtikrintų gerą šaknų vystymąsi iki 60 cm gylyje. Turi būti gerai drenuojamas, jog pravažiuotų technika. Turi būti lygus reljefas. Gruntinis vanduo neturi būti aukščiau nei 60 – 70 cm, o idealu kai jis giliau nei 1 m. Natūralus ar dirbtinis drenavimas turi pašalinti perteklinį vandenį per 2 dienas. Didžiausias galimas nuolydis yra 2 %, tinkamasis nuolydis yra į pietų pusę. Rekomenduojami tokie pH: smėlingoje dirvoje 5,5 – 6,3, mišrus smėlio-molio 6 – 6,8 pH, molingoje 6,5 – 7,3. * ankstesnė vietovės paskirtis. Jei ankščiau šioje vietoje buvo miškas reikia patikrinti ar nėra grambuolio ir šakninės pinties, jeigu bulvės – ar nėra nematodų. * padėtis ir privažiavimas * teritorijų išplanavimas. Lysvių ilgis 200 – 300 m ilgio (dėl taupymo sąlygų, jog mažiau išnaudoti mažiau sąnaudų. Jeigu medelynas išsidėstęs vietovėje kur vyrauja vakarų vėjai tai lysvės turėtų būti nukreiptos ŠP kryptimi, o apsauga nuo vėjo turi būti R,V pusėje. Tarpai tarp apsauginių gyvatvorių turi būti apie 50 m. Gyvatvorėms nerekomenduojamos rūšys, kurios perneša ligas (pvz.: vienapiestė gudobelė). *dirvos paruošimas. Gilus purenimas, lauko paviršiaus išlyginimas, arimas, lysvių paruošimas. MEDELYNO VIETA (pilnas tekstas) Pasirenkant vietą naujam medelynui, tenka apsvarstyti daugelį faktorių. Paprastai būna labai sunku patenkinti visus reikalavimus, todėl reikia įvertinti ekonomines bet kokių nukrypimų nuo idealaus varianto pasekmes. Atliekant nuolatinį medelyno produkcijos ir gamybos metodų vertinimą, reikia rimtai apsvarstyti sąlygas, reikalingas naujo medelyno įkūrimui. Pagrindiniai fizines sąlygas apibūdinantys faktoriai yra šie: • klimatas; • dirvožemis; • vanduo; • ankstesnė vietovės paskirtis; • padėtis ir privažiavimas; • teritorijos išplanavimas. 1.1. KLIMATAS 1.1.1. TEMPERATŪRŲ SUMA Lietuvoje yra apytiksliai 190 dienų, kai paros vidutinė temperatūra yra virš 5° C (minimali temperatūra augalų augimui), o bendra tokių temperatūrų suma svyruoja nuo 2000 iki 2600°C. Šiaurinės Europos medžių rūšims tokia temperatūrų suma nėra augimą ribojantis faktorius, kadangi normaliam jų augimui reikalinga suma yra apytiksliai 1400-1800°C, kuri paprastai sukaupiama per 150 dienų. 1.1.2. TEMPERATŪRA Vidutinė temperatūr븹 yra svarbi, bet dar svarbesnės yra minimalios ir maksimalios temperatūros, bei tai, kaip dažnai jos būna. Minimalios temperatūros žiemos periodu gali pakenkti daugelio rūšių augimui. Pavyzdžiui, viršūniniai Abies normaniana iš Ambrolaurii rajono pumpurai yra pakenkiami, jei sausio mėnesį temperatūra nukrenta žemiau -25°C. Vidutinis laikotarpis tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų naktinių šalnų turėtų būti bent 160 dienų. Kai ankstyvosios naktinės šalnos prasideda rugsėjo-spalio mėnesiais, tai fotosintezės procesai po jų sulėtėja, o po ilgesnio naktinių šalnų periodo ir visai sustoja, dėl ko augalai pereina į ramybės būseną. Tai nėra gerai, nes kai augalas nesubręsta pilnai, žiemos metu jis gali nukentėti. Vėlyvų šalnų žalą reikia įvertinti atsižvelgiant į lapų skleidimosi laiką. Pumpurai gali būti pakenkti, nors nematyti aiškių pakenkimo požymių, kadangi jie yra labai aktyvūs dar prieš sprogimą. Ankstyvų ir vėlyvų šalnų pavojus gali labai priklausyti nuo konkrečios vietos, todėl nereikia remtis vien oficialiais duomenimis. Norint pilnai įvertinti temperatūros sąlygas, reikia turėti tam tikro rajono kelerių metų klimatinius duomenis. 1.1.3. VANDENS BALANSAS Medelyne kritulių kiekis nėra lemiamas faktorius, kadangi jo trūkumą galima kompensuoti laistymu. Daug svarbiau yra auginimą sutvarkyti taip, kad būtų kuo mažiau darbo statistiškai gausesnių kritulių laikotarpiu. Išimtį čia sudaro sodmenų išpardavimo laikotarpis, kuomet pirkėjas sprendžia, kada sodmenys turi būti jam pristatyti. Tuo atveju dirvožemio tipą reikia įvertinti atsižvelgiant į laukiamą kritulių kiekį. Evapotranspiracija išreiškia bendrą išgaravimą nuo žemės paviršiaus ir augalų transpiraciją. Pirminis išgarinimas vyksta nuo augalų paviršiaus. Esant ištisinei kultūrų dangai, lapų paviršiaus indeksas gali siekti 8, tačiau maksimali transpiracija yra pasiekiama kai lapų ploto indeksas yra 4. Evapotranspiracijos rodiklis nustatytas remiantis maksimaliu lapų ploto indeksu. Medelyne vidutinis lapų indeksas bus žemesnis, todėl ir evotranspiracija bus atitinkamai mažesnė. Paskaičiuota, kad vasaros pabaigoje evapotranspiracija pagal vidutinį lapų ploto rodiklį gali siekti 70-80%. Būtina žinoti tiek vidutinę evapotranspiraciją, tiek svyravimus per paskutinius 10-20 metų. Tai reikėtų palyginti su užregistruotu kritulių kiekiu per atitinkamą laikotarpį, tam, kad būtų galima skirtumus kompensuoti laistymo pagalba. Nedidelis vidutinis skirtumas tarp kritulių kiekio ir evapotranspiracijos rodo, kad yra daug darbo dienų, kai darbas lauke dėl lietaus yra labai apsunkintas arba visai neįmanomas. 1.1.4. VĖJAS Reikia žinoti apie vėjo sukeliamą stresą augalams, kadangi didėjantis vėjo stiprumas neigiamai veikia auginamus augalus. Kai vėjo greitis siekia virš 4 m/s, fotosintezės procesai Picea abies sodmenų sumažėja iki 92% (Tranquillini, 1969), o daugelio lapuočių sumažėja dar daugiau. Kuriant apsaugos nuo vėjo sistemą, ji neturėtų būti per tanki, nes nusistovėjus ramiam orui padidėja naktinių šalnų pavojus bei sumažėja CO2 tiekimas. CO2 kiekis ore yra augimą ribojantis faktorius ir normalus 360 ppm kiekis ore gali sumažėti iki 300 ppm ir dar daugiau, auginant tankiai didelius sodmenis ir esant ramiam orui. Augalai gali sunaudoti iki 1200-1500 ppm. Esant ramiam orui, didėja drėgmės kiekis, kuris kartu su sumažėjusiu CO2 kiekiu silpnina augalus ir didina grybinių ligų pavojų. 1.2. DIRVOŽEMIS Norint įvertinti fizinių dirvožemio savybių tinkamumą, reikia atsižvelgti į pagrindines jo funkcijas, įtakojančias sodmenų augimą. Dirvožemis privalo: 1. užtikrinti, kad augalas galėtų paimti trąšas ir vandenį; 2. būti pakankamai pralaidžių vandeniui, kad užtikrinti gerą šaknų vystymąsi iki 60 cm gylyje; 3. būti gerai drenuojamu, kad užtikrinti kuo geresnį traktorių pravažiavimą; 4. turėti lygų paviršių. 1 reikalavimas Beveik visų tipų dirvožemiai atitinka šiuos reikalavimus ir tik ekstremaliais atvejais dirvožemio sudėtis būna netinkama sodmenų auginimui. 2 reikalavimas Gruntinio vandens lygis neturi būti aukščiau nei 60-70 cm, o idealus atvejis - kai jis yra žemiau nei 100 cm gylyje. Tokiame lygyje didžiausias vandens kiekis yra prieinamas augalui. Smėlingame dirvožemyje 1 mm vandens tenka 1 cm augimo sluoksnio (growing layer), o molingame dirvožemyje atitinkamai 2 mm/cm. Šis vandens kiekis gali būti panaudojamas visame šaknų išsidėstymo horizonte. 3 reikalavimas Natūrali dirvožemio drenavimo sistema kartu su bet kokia dirbtinai įrengta drenavimo sistema privalo pašalinti perteklinį vandenį per dvi dienas. Tam reikia mineralinio dirvožemio su nedideliu humuso kiekiu. 4 reikalavimas Dirvožemio paviršius turi būti lygus, didžiausias galimas nuolydis - 2%. Vietovėje neturi būti skersinių nuolydžių lysvių atžvilgiu, kadangi dėl to padidėja technikos nuslydimo pavojus bei dirvožemio erozijos grėsmė. Tačiau jei nuolydis yra išilginis lysvėms, tai problemos dėl technikos ir dirvožemio erozijos retai pasitaiko. Atsižvelgiant į dirvožemio temperatūrą, ypač pavasarį, labiau tinka vietovė su nuolydžiu į pietų pusę, kadangi čia saulė greičiau įšildo dirvožemį. Jei dirvožemis neatitinka 2 ir 3 punktų, padėtį galima pataisyti įrengiant drenavimo sistemą. Galima įrengti uždaras vamzdžių sistemas, kurios išvedžiojamos intervalais, atitinkančiais tam tikrą dirvožemio tipą, arba iškasti atvirą drenavimo kanalų tinklą. Drenažo linijos paprastai įrengiamos skersai vandens natūralaus nutekėjimo krypčiai. Vietovėse, kur iškrenta daug sniego arba dažnos liūtys, gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad paviršinis vanduo greitai nutekėtų. Tai galima padaryti įrengiant atvirus kanalus arba uždarą drenažo sistemą, kuria paviršinis vanduo greitai nuteka per specialius infiltravimo šulinius. įrengiant drenažo sistemą, vietovę reikėtų išlyginti taip, kad paviršinis vanduo galėtų kuo greičiau nutekėti į atvirus kandus arba infiltravimo šulinius. Norint užtikrinti gerą drenažo sistemos veikimą, ją reikia prižiūrėti. Būtina ją nuolat išvalyti nuo patenkančių dirvožemio dalelių. Tai atliekama valymo šulinių pagalba, kurie iškasami sistemos sujungimo vietose. Šių šulinių išvalymas turi būti vykdomas pradedant nuo drenažo sistemos žemiausio taško, o apžiūrėti juos reikėtų bent kartą per metus. Turint galvoje visus 4 reikalavimus, dirvožemio fizinė struktūra turėtų būti tokia, kokia pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Fizinė dirvožemio sudėtis Labai svarbus rodiklis yra dumblas, nes didelis dumblo kiekis apsunkina gerą dirvos paruošimą. Tinkamame sodmenų auginimui dirvožemyje bendras molio ir dumblo kiekis turėtų sudaryti 5-8% (optimalus) pagal svorį ir neviršyti 15-18%. Didelis humuso kiekis turi teigiamą įtaką maistingųjų medžiagų ir vandens sulaikymo atžvilgiu. Humuso kiekis neturi viršyti 3%, nes kiru atveju sunkiau pravažiuoti traktoriumi. Be dirvožemio struktūros, yra dar du faktoriai, labai svarbūs dirvožemio paruošimui. Tai yra: 1. dirvožemio tūrinė masė; 2. dirvožemio pH. 1 reikalavimas Svarbiausią įtaką tūrinei masei daro drenavimo sąlygos, tiek natūralios, tiek dirbtinai įrengtos, o taip pat žemės įdirbimo metodai (būdai). Optimali tūrinė masė yra 1,4 g/cm3, bet priimtina yra iki 1,5 g/cm3. Didėjant tūrinei masei, mažėja augimo potencialas. 2 reikalavimas Dirvožemio struktūrai didelę įtaką turi pH lygis. Jei jis yra netinkamas, tai neįmanoma dirvožemio struktūros padaryti patenkinamos. Rekomenduojami pH lygiai pateikti 2 lentelėje. 2 lentelė. Rekomenduojamos pH reikšmės įvairių tipų dirvožemiams 1.3. VANDUO Laistymui tinkamas vanduo turi lemiamą reikšmę darbui medelyne, kuriame auginama daug įvairių sodmenų. Vanduo gali būti imamas iš paviršinių vandens telkinių, pavyzdžiui, upelių ir ežerų, arba gali būti naudojamas gruntinis vanduo. Paskutiniais metais daugelyje šalių paviršinio vandens naudojimas laistymui buvo uždraustas. Tokia tendencija gali išlikti ir ateityje, todėl gali būti neįmanoma gauti leidimo naudoti paviršinį vandenį šiam tikslui. Reikalavimai vandeniui yra gana aukšti: jis privalo būti neužterštas cheminėmis pramonės atliekomis ar kitokiais teršalais. Pajūrio rajonuose būtina ištirti Na ir Cl kiekį. Dideli šių medžiagų kiekiai yra toksiški augalams, nes, didėjantis Na kiekis suardo dirvožemio struktūrą, o didelis Cl kiekis kenkia sodmenų augimui. Kai kuriose vietose gali būti didelis Ca kiekis. Tai gali nepageidaujamai padidinti pH lygį ir blokuoti laistymo sistemą. Ca kiekis gali būti neutralizuojamas rūgštimi. Šiaurės Europos jūrinio klimato sąlygomis turėtų būti galimybė pateikti papildomą vandens kiekį iki 200 mm/ha per metus, kad būtų kompensuotas skirtumas tarp kritulių kiekio ir transpiracijos. Viena ypatinga problema gali iškilti naudojant paviršinių telkinių vandenį, kadangi tokiame vandenyje gali būti daug piktžolių sėklų, galinčių sudygti ir paplisti per laistymo sistemą. Didžiausia rizika yra pumpuojant vandeni iš upelių, mažų upių ir ežeriukų, nes atstumas nuo jų iki nepageidaujamos augalijos yra labai mažas. Vandens tiekimas yra reguliuojamas įstatymais ir medelynui svarbus ne tik leidime nustatytas bendras vandens kiekis. Galimi apribojimai laiko atžvilgiu, dėl ko leidimas gali būti sustabdytas arba panaikintas. Leidimas naudoti vandenį gali būti sustabdytas dėl paviršinių telkinių vandens lygio kitimo arba kilus ginčams dėl vandens vartojimo pramonėje ar buityje. 1.4. ANKSTESNĖ VIETOVĖS PASKIRTIS {vertinant vietovės ankstesnį naudojimą, reikėtų atkreipti dėmesį į ankstesnį dirvos dirbimą, nes tai gali paaiškinti esamą dirvožemio būklę. Pirmiausia būtina ištirti dirvožemio pH (žr. skyrelį „Dirvožemis"). Gali būti taip, kad anksčiau čia augo kultūros, sergančiomis ligomis, kurios gali turėti įtakos sodmenų auginimui. Auginant miško sodmenis, problemų gali kilti dėl paprastojo grambuolio, su kuriuo sunku kovoti, arba dėl šakninės pinties (Fomos annosus). Daugelis cheminių preparatų išlieka dirvožemyje keletą metų, o tai kai kuriais atvejais gali sudaryti sunkumų, pavyzdžiui, naudojant dideles triazinų koncentracijas kukurūzų auginimui, arba naudojant tokį mini-herbicidą kaip „Clcan", kuris labai stabdo sumedėjusių augalų sėklų dygimą. Dirvožemį reikėtų ištirti dėl bulvių nematodų, o jeigu jų yra dirvožemyje, tai jis netinka medelynui. Šie kenkėjai Europos Sąjungoje (ES) yra nepageidaujami, todėl jų buvimas gali sutrukdyti augalų eksportą į šias šalis. Iki šiol nematodų naikinimui naudotas Metam-Na, bet, remiantis Rio konferencijos išvadomis, jis nebebus taikomas, todėl šiuo metu pasirinkimo nėra. 1.5. PADĖTIS IR PRIVAŽIAVIMAS Miško medelynams padėtis vartotojų atžvilgiu nėra labai svarbi, kadangi sodmenys paprastai pervežami dideliais kiekiais, ir todėl pervežimo kaštai sudaro tik nedidelę dalį augalo kainos. Daug svarbiau vartotojui yra augalų kokybė ir greitas pristatymas. Tai reiškia, kad medelynas turi būti patogioje susisiekimui vietoje. 1.6. TERITORIJOS IŠPLANAVIMAS Įvertinant vietovės tinkamumą sodmenų auginimui, gamybos būdai iškelia daug reikalavimų: 1. laukų ilgis; 2. vidaus transportas; 3. lysvių kryptis ir apsauga nuo vėjo. 1 reikalavimas Norint gauti didžiausią pelną ir geriausiai panaudoti darbo laiką, lysvių ilgis turi būti bent jau 200 m ilgio, o geriausiai 300 m ilgio. Posūkių laikas yra lygus veltui išeikvotam laikui, tai reiškia, kad 3 kartus daugiau laiko iššvaistoma veltui apsisukimams prie 100 m ilgio lysvių, nei prie vienos 300 m ilgio lysvės. Vienintelis lysvių ilgį ribojantis faktorius yra tas, kad beveik neįmanoma sukonstruoti laistymo sistemos, kad vanduo būtų vienodai paskirstomas esant ilgesnėms nei 300 m lysvėms. 2 reikalavimas Nėra užregistruota, kiek darbo laiko sugaištama važinėjimams medelyno viduje. Pramonėje apie 50% laiko yra sugaištama transportavimui, taigi galima daryti prielaidą, kad panaši laiko dalis sugaištama ir medelynuose. Norint kiek galima labiau sumažinti šio laiko sąnaudas, reikėtų įrengti gerą vidinį kelių tinklą visoje teritorijoje. Jie turėtų tarnauti greitam ir saugiam darbuotojų bei sodmenų pervežimui tarp pastatų ir gamybinių padalinių. Keliai neturi būti duobėti. Tokiu būdu sumažinamas technikos susidėvėjimas ir padidėja pervežimo greitis. 3 reikalavimas Jeigu medelynas išsidėstęs vietovėje, kurioje vyrauja vakarų vėjai, tai lysvės turėtų būti nukreiptos šiaurės-pietų kryptimi, o apsauga nuo vėjų turi būti rytų-vakarų pusėje. Tarpai tarp apsauginių gyvatvorių turėtų būti apie 50 metrų. Gyvatvorėms nereiktų naudoti rūšių, kurios perneša rimtas ligas, pavyzdžiui, Crataegus monogyna. Gyvatvorės, saugančios nuo vėjo, atlieka ir kitą svarbią funkciją. Jos yra gyvenamoj i vieta paukščiams ir vabzdžiams, kurie yra natūrali priemonė kovai su kenkėjais. Eksperimentai Lauterbach'e Vokietijoje parodė, kad insekticidų naudojimas gali būti sumažintas 83%, kai apsauginiai želdiniai naudojami kovai su kenkėjais. Jei apsauginės juostos atlieka tiktai šią funkciją, tai jos turi būti sodinamos 100-150 m atstumais. Lysvių kryptis neturi pastebimos įtakos laukų produktyvumui. Taip yra todėl, kad didžioji dalis aktyvios fotosintezės šviesos yra difuzinė šviesa. 90% maksimalios fotosintezės vyksta esant 30 000 liuksų saulės radiacijai. Vasarą saulės radiacija gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 liuksų. 1.7. SANTRAUKA Kuriant naują medelyną, reorganizuojant esamą ar vykdant nuolatinius sodmenų auginimo darbus medelyne, anksčiau minėtos sąlygos turi būti sprendimų priėmimo pagrindu. Pagrindinės taisyklės planuojant vietovės panaudojimą: • į visas sąlygas būtina atsižvelgti planavimo metu; • turint įvairias gamybos ir metodų planavimo galimybes, paprastai ne išorinės sąlygos, tokios kaip klimatas, dirvožemis irkt., o pats medelyno vedėjas būna kaltas, kad neužtikrinamas nuolatinis aukštos kokybės produkcijos tiekimas. MEDELYNO DALYS I-ame medelyne arba formavimo sklype (medelyne) sodiname sėjinukus iš sėjimo lysvių ir išsišaknijusius žaliuosius auginius. Medžiai kurie auga greitai auginami 5 – 6 metus iki 7 m amžiaus. Lėtai augantys medžiai auginami 4 – 5 metus. Greitai augančių šiame sklype formuojamas štambas ir vainikas. (Štambas – kamienas). Lėtai augančių tik štambas. Lėtai augantys po 4 – 5 metus persodinami į II – rą medelyną. I-ame medelyne krūmai auginami 2 – 3 metus iki 5 metų amžiaus. Formuojama antžeminė dalis. Greitai augantys krūmai realizuojami arba sodinami į II –rą medelyną. I-ame medelyne sodinami poskiepiai ir jie akuojami ir sodinami žiemą šiltnamyje pasodinti augalai. II – ame medelyne be iš I – mo medelyno perteklių augalų tiesiai iš dauginimo skyriaus sodinami įsišakniję greitai augančių medžių auginiai ir įsišaknijusios atlankos. Visų augalų toliau formuojamas štambas ir vainikas. Lėtai augantys medžiai čia auginami dar 4 – 5 metus iki 9 – 14 metų amžiaus. Arba realizuojami arba sodinami į II – čią medelyną, jei norime užauginti alėjoms tinkamus augalus. Krūmai čia auginami 3 – 4 metus iki 7 – 8 m amžiaus. III – ame medelyne auginami augalai skverams, alėjoms, atsodinimams, joje taip pat formuojami medžiai su karpytais vainikais. Kiek ploto reikia įvairiems augalams įvairiuose skyriuose? Motinyne apie 1.5 m2 Dauginimo skyriuje sėklinėje dalyje – 0,01 m2. Žalių auginių plote – 0,003 m3. Sumedėję auginiai – 0,028 m2. I – ame medelyne: krūmams – 0,25 m2. medžiams - 0,5 m2. II –ame: krūmams – 0,5 m2. medžiams - 1 m2. III – ame: 2,25 m2 sodinama 1,5 x 1,5 ir iki 9 m2 sodinama 3 x 3. Santykis kraštinių turi būti 1 : 2 – 1 : 4 nuo 250 iki 500 m. Mažuose medelynuose I – III medelynas gali neturėti savo pastovios vietos. Dauginimo skyrius būna toje pačioje vietoje su pačiu derlingiausiu dirvožemiu apsaugotu nuo vėjų ir arti vandens šaltinio. Motinynas šalia dauginimo skyriaus. I – as medelynas turi būti geresnėje dirvoje. II – III likusiuose plotuose. Pageidautina, kad I medelynas ribotųsi su II, o III. Administracija prie įvažiavimo. Pagalbinės patalpos turi būti kiekviename plote. Kur turėtų būti medelynas? Geriausia, kai augalai skirti miestui tai centre, jei medelynas specializuotas; didmeninėms svarbu, kad galėtų privažiuoti sunkvežimis. SĖJOMAINOS IR KULTŪRŲ KAITA Sėjomaina medelyne tai lauko naudojamas produkcijai gaminti ir pertraukos skirtos įvairiems pūdymams, kurių tikslas pakelti dirvožemio derlingumą. Nepertraukiamas vienos kultūros (rūšies ) auginimas ilgą laiką išsekina dirvą (visą laiką imami tie patys mineralai tomis pačiomis proporcijomis ), dirva pakietėja, susikaupia specifiniai tai kultūrai ligų užkratai ir kenkėjai, susilpnėja naudingų ir susilpnėja kenksmingų mikroorganizmų ir grybų įtakos daugėja daugiamečių piktžolių. Nesistemintas kultūrų keitimas nepadeda. Dirvos struktūrą ir derlingumą pagerina ne tik sėjomaina, bet ir melioracija, kalkinimu, organinėmis trąšomis. Labai svarbu derinti sėjomainą su kultūrų kaita. PVZ., kultūrų kaita. Po ankštinių, kurie praturtina dirvą azotu, reiktų sodinti azotui reiklias kultūras (alyva, šermukšnis) Po kultūrų, kurios išsekina dirvą reiktų sodinti augalus (po organinių trąšų tręšimo) sudarančius sąlygas pagerinti dirvą (kaštonas, liepa, klevai). Kartais tenka toje pačioje vietoje auginti panašius augalus tada pirmiausiai reiktų susodinti augalus, kurie naudoja daug mineralų, vėliau tie kurie mažiau ( jei auginame didelius medžius lauke pirmiausia reiktų auginti uosius, toliau ąžuolus, vėliau liepas, vėliau klevus, vėliausia kaštonus). Vidutinio aukščio krūmų seka: serbentai, japonine lanksva, gudobelės, ligustras. Augalus, kuriuos vienodą laiko tarpą ir pan. formuosime ir jungiame į vieną sėjomainos grupę. Sklypelių lygių tam laukui ( plotui) skirsime tiek kiek metų planuojame auginti 1 – 2 pūdymams. (pvz. planuojame auginti ligustrą 3 m reikia 10000 vnt. (10000 x 0,25 m2) = 2500 m2. Sėjomaina 1 2 3 2005 pasėjau p 2(p) 2006 2 metai pasėsime P 2007 p 2 metai Sėsime 2 metai Perkeliame į pirmą medelyne (turime auginti 5 metus) 1 2 3 4 5 6 2005 1 P 5 4 3 2 2006 2 1 P 5 4 3 2007 3 2 1 P 5 4 2008 4 3 2 1 P 5 2009 5 4 3 2 1 P 2010 p 5 4 3 2 1 Mūsų klimato zonoje geriau žaliasis pūdymas. Rūgščiose dirvose. Dirvą pagerina tos kultūros, kurių nukritę lapai turi daug kalcio ( rubinijos, sausmedžių, klevų, lazdynų, šermukšnių, šilkmedžių, obelų). Kai kurie mokslininkai rekomenduoja pūdymą laikyti dažniau ir kas antrą kartą juodąjį, kas antrą žaliąjį pūdymą. Reikia stengtis junkti kultūras į vieną sėjomainą, kad galutiniame rezultate būtų kuo didesnis atskiras sėjomainos laukas. 1 – daigynas (su šiltnamiais), 2 - patalpos, 3 - vandens telkinys, 4 - I medelynas su penki laukų sėjomainos planu, 5 - III medelynas su septynių sėjomainos laukų planu, 6 – II medelynas su septynių laukų sėjomainos planu, 7 – rezervinis laukas, 8 – motinynas, 9 – magistraliniai keliai, 10 – kvartaliniai keliai, 11 – prikasimo laukas, 12 – lauko numeris sėjomainoje, 13 – kvartalo numeris, 14 – valgykla, 15 – apsauginė juosta, 16 - kompostas MOTINYNAS Motinynas gali turėti sėklines, atlankų plantacijas, auginių plotus, sumedėjusiems ir šakniniams auginiams, (pusiau sumedėjusiems). Taip pat galėtų būti bendravimas iš kurio imtume dauginama medžiaga, bet ir demonstruotume medelyno asortimentą. Motinyno struktūra: trūkstant teritorijos naudojami augalai esantys ne medelyno teritorijoje. Sudaromos sutartys ar sutariama su privačiu, municipaliniu, miškininkystės želdinių savininkais, mokslinėmis organizacijomis. Jei motinynas kuriamas medelyne ar jame priklausančioje teritorijoje. Augalai gali būti sodinami kaip vaismedžių sode, taisyklingai ar kaip landšaftinis parkas. Sodo stilius patogesnis jame prižiūrėti augalus ar dirvožemiui, krūmus galima susodinti tarpueiliuose. Sklypą galima greitai neorganizuoti pasikeitus asortimentui. Jei motinynas ne savo teritorijoje atliekami tokie darbai: ▪ želdinių inventorizacija, ▪ išskiriami atskiri augalai, grupės, giraitės, kurie pagal savo savybes (tipiški rūšiai iki vidutinio amžiaus sveiki) gali būti dauginamosios šaltinis, kaip visoms suinteresuotoms pusėms naudingas variantas gali būti medelyno darbuotojo vykdoma tų augalų priežiūra (genėjimas, tręšimas, dirvos purenimas, bei apsauga nuo ligų ir kenkėjų). Bet kuriuo motinyno variantu reikia stebėti ir fiksuoti derliaus gausumo svyravimus. Kad esant reikalui medelyne visada būtų sėklų atsargos. Sodinant motinyną savo medelyne reikėtų neužmiršti, kad egzistuoja kryžmadulka, jos efektai: pasodinus kelis tos rūšies augalus didesnis sėklų derlius, o 6alia augant tos pačios genties augalams - hibridizacijos ir nepageidautinų savybių sodinukų gavimo tikimybė. Netinkami kaip motininiai augalai: menkai derantys, pasenę, augantys šalia didelės taršos objektų. Jei motininiai augalai auginami parko stiliumi iš pradžių sodinami tankiai, vėliau retinami. Motinynui tinkamos pakankamai geros dirvos, gruntinis vanduo apie 1,5 m gylyje. Netinkamos labai derlingos drėgnos, nes jose augalams gana daug azoto, stiprus vegetatyvinis, silpnas generatyvinis daigų vystymasis. Atlankų plantacijoje kultūrinis dirvos sluoksnis 40 – 50 cm. Prieš sodinant reiktų atvešti 60 – 100 t į ha nerūgštintos gerai susiskaidžiusios durpės. Jei ph per mažas kalkių, jei priemolis smėlio. Moliai atlankų plantacijoms visiškai netinkamos. Atlankos gerai įsišaknydija tik pakankamai drėgnose ir puriose dirvose, todėl būtinas laistymas, purenimas. Atlankas iškasa ir persodina. Anksti pavasarį reikėtų atkasinėti, reikėtų pradėti nuo paguldyto ūglio viršūnės. Visą laiką dalis šakų paliekama neatlenktomis, kad galima būtų prilenkti kitais metais. Iš 1 m2 galima gauti 3 – 5 sodmenis. Šis būdas nelabai efektyvus. Augalo paruošimas atlankomis. Prieš pasodinant motininį augalą jo šakų ir kamieno paliekama apie 10 cm po metų pavasarį dalis vilkūgių atlenkiami. Motinynas skirtas auginiams. Logiškiausia šį motinynas pasodinti ankščiau negu pradės funkcionuot medelynas. Plotas skaičiuojamas pagal auginių poreikį, o vidutiniškai iš 1 – no motininio augalo galima gauti (lentelė žemiau) Motininiai augalai sodinami tokiomis schemomis eglės, kėniai 3 x 1,5 m ( eilės x augalai). Žemaūgės eglės, tujos, kadagiai ir visi lapuočiai 3 x 0,5 m ., rožės 0,7 x 0,25 m, toks tankus sodinimas sudaro sąlygas augalams susilieti, nelieka dirbamų dirvos tarpų tarp augalų. Augalai negali išauginti daug šaknų ir ūglių. Ūgliuose susidaro daugiau meristeminių taškų. Geriausia medelynui nedidelio nuolydžio šlaitai, lengvos dirvos. Auginių kiekis nuo vieno augalo 20 Eglė, kėnis 25 tuja 20 kadagiai 10 puskiparisiai 10 alyvos 20 šaltalankis 10 Triskiautis migdolas 10 Hortenzijos 15 Obelys 15 Lazdynai 10 putinas 25 kaulenis 25 sedula 10 deucija 10 Veigėlas 20 Lanksva 40 Gluosniai 20 Tuopa 40 Serbentas 25 Sausmedis 20 Vynmedis 15 Aktinidija 8 Rožės Teritorija patręšiama 200 – 250 t organinių trąšų, giliai (35 – 40 cm), suariama. Motininius augalus kasmet reikia apgenėti, kad susiformuotų kuo daugiau naujų ūglių. Kasmet labai anksti pavasarį dalis ūglių nuplaunama iki sniego dangos. Kultūrų kurios gerai formuoja vilkūgius (obelys, deucijos, triskiautis migdolas). Dalis ūglių nupjaunama iki 3 – metes medienos. Alyvų, putinų, rododendrų gausesnė ūglių „derlių“ galima gauti išlaužius žiedinius pumpurus. Motininiai augalai su etiketėmis ir sužymėti plane. Auginiai nuo senų subrendusių augalų šaknijasi blogiau, o įsišakniję auga prasčiau. Tas pats ir su sėjinukais kai sėklos buvo rinktos nuo senų augalų. DIRVOS PARUOŠIMAS Dirvos paruošimas turi atitikti medelyno dirvožemio tipą. Jo pagrindai yra tie patys visų tipą dirvožemiams, o atsižvelgti reikia tik į kiekvieno dirvožemio tipo tolerantiškumo ribas. Dirvos įdirbimas turi patenkinti tris pagrindinius tikslus: • Jis turi kiek galima daugiau sumažinti piktžolių konkurenciją. Eksperimentai Anglijoje parodė, kad dirvos įdirbimas nepadidino derlingumo tol, kol piktžolių kontrolė nebuvo užtikrinta; Su daugiametėmis žolėmis palyginti lengva kovoti giliai suariant dirvą, nes arimas susilpnina jų vegetatyvinio dauginimosi organus. Piktžolių sėklos sudygsta tik paviršiniame 2-5 cm sluoksnyje. Arimo metu 95% praeitų metų sėklų yra įterpiamos giliau nei 5 cm. Dalis piktžolių sėklų yra iškeliama į paviršių, tačiau jų daigumas yra jau žymiai sumažėjęs. • Jis turi pagerinti dirvos struktūrą, sugadintą ankstesnio įdirbimo metu. Šis faktorius dar nebuvo aktualus darant eksperimentus Anglijoje 1930-aisiais metais. Tačiau visuotinė tendencija tokia, kad technikos išsivystymas bei vartotojų pageidavimai, kad sodmenys būtų pristatyti tam tikru laiku, neigiamai atsiliepė dirvožemio struktūrinėms charakteristikoms. • Jis turi įterpti organines medžiagas gilyn į dirbamą sluoksnį. Reikalavimas idealiai struktūrai yra tas, kad bent 10% porų turi būti didesnio nei 0,2 mm skersmens. Du svarbiausieji faktoriai, sudarantys didesnes poras, yra pūvančios šaknys po paskutinio įdirbimo ir organinių medžiagų užarimas. Gerai išsivysčiusių augalų šaknų tūris siekia 1 -2% dirvožemio tūrio, kuriame auga šaknys. Pirminės šaknys paprastai turi didesnį skersmenį negu poros, kas reiškia, kad jos turi su tam tikra jėga skverbtis gilyn. Jeigu pasipriešinimas yra didesnis nei 1 kg/cm2, tai šaknų spaudimas per 12-18 vai. gali siekti 10 kg/cm2, radialinis - 6 kg/cm2. Tai sulėtina šaknų augimą nuo 4-6 cm iki 0,5 cm per dieną. Jeigu augimo greitis yra mažesnis nei 1 cm per dieną, tai šaknys nustoja augti gana sekliame gylyje. Šaknys geriausiai vystosi ten, kur reikia mažiau augimo jėgos, todėl puresniame dirvožemyje šaknys auga giliau ir augalai gauna daugiau vandens. 2.1. GILUSIS PURENIMAS Siekiant geresnio dirvos poringumo, o tuo pačiu geresnio priėjimo prie vandens atsargų, būtina giliai supurenti duvą. Supurenimas ne tik padaro dirvą poringesne, bet ir pagreitina nereikalingo vandens susigėrimą. Nustatant purenimo gylį, reikia įvertinti tokias dvi sąlygas: • Važinėjimo ir dirvos įdirbimo priemonių pasėkoje dirvožemis paprastai nėra suspaudžiamas daugiau kaip 50 cm gylyje. Taip yra dėl to, kad dirvožemis atlaiko 0,5-0,6 kg/cm2 apkrovą ir šis skaičius yra paprastai pasiekiamas (važinėjant standartinėmis padangomis) 40-50 cm gylyje drėgnuose dirvožemiuose, o sausuose - 25 cm gylyje. Svarbu atsiminti, kad traktoriaus padangų slėgis į dirvą priklauso nuo slėgio pačiose padangose. Taigi, plačios padangos duos teigiamą rezultatą tik tuomet, jei bus sumažintas slėgis jose pačiose. Plačių padangų trūkumas yra tas, kad jų slėgimo gylis didėja atitinkamai pločiui, jeigu slėgis jų viduje nesumažinamas. Įvertinant padangų slėgimo charakteristiką, reikia atsižvelgti ir į atraminio paviršiaus dydį bei formą, kadangi jis paprastai sudaro 20% padangos kontaktinio paviršiaus. Kitaip sakant, atitinkamai padidėja traktoriaus spaudimas i dirvožemį. Padangų slėgimo ypatybės turėtų būti analizuojamos prieš jas uždedant. Traktoriaus daromas slėgimas priklauso ne tik nuo jo svorio, bet taip pat ir nuo važiavimo greičio, nes patraukti techniką didesniu greičiu reikia didesnės jėgos, kuri perduodama dirvožemiui. • Augimo laikotarpiu medelyne augalų šaknys gali pasiekti 80-100 cm gylį, todėl reikalinga nustatyti dirvožemio drenažines savybes 50 cm storio sluoksnyje. Tai galima ištirti olandišku grąžtu. Norint nustatyti žemės paruošimo būdo įtaką dirvožemio struktūrai, reikia žinoti, kokįslėgį 1 cm2jis gali „priimti", nesukeliant neatitaisomų pasekmių struktūrai. Pagal šiandien medelynuose naudojamus žemės įdirbimo metodus (būdus), gilusis supurenimas turi būti atliekamas prieš dirvožemio įdirbimą. Labai svarbu, kad ruošimo metu dirvožemis būtų sausas. Tai pasakytina ir apie giliau esančius dirvožemio sluoksnius. Jei sąlygos nėra tinkamos, tai įdirbimas gali turėti priešingą efektą, nei buvo norima, o dirvožemio struktūra toliau blogėtų. Gilusis supurenimas turėtų būti atliekamas 55-60 cm gylyje, priklausomai nuo atitinkamos vietovės sąlygų. Esant nuosekliai pasikartojančiam įdirbimui, tarpai turėtų būti ne didesni kaip 2 m, o purenimo kryptis turėtų būti nukreipta statmenai drenažo vamzdžiams. 2.2. LAUKO PAVIRŠIAUS IŠLYGINIMAS Užbaigus giluj į purenimą, dirvožemio paviršių prieš arimą reikia išlyginti. Tiktai gerą išlygintą lauko paviršių galima tinkamai suarti ir kokybiškai paruošti lysves sodinimui ar sėjimui. Efektyviausiai tai atliekama skersiniu akėjimu, naudojant kultivatorines akėčias su lyginimo lenta. Svarbu, kad šis paruošiamasis darbas būtų atliekamas visiškai sausame dirvožemyje, nes kitaip neteks prasmės ankstesnis gilus supurenimas. Tuo pačiu svarbu, kad nebūtų važiuojama per daug greitai, kadangi akėčių darbas priklauso nuo teisingai pasirinkto greičio, o taip pat, didėjant greičiui, didėja slėgimas į dirvožemį. 2.3. ARIMAS Dirvožemį reiktų arti tik prieš pat sėjimą ar sodinimą. Jei tai atliekama gerokai anksčiau, lietus gali sugadinti dirvožemio struktūrą, kuri buvo atstatyta prieš tai atliktų darbų metu. Kad dirvožemio struktūra grįžtų į pusiausvyrą, nuo jo paruošimo turi praeiti mažiausiai vieneri metai. Daugybė bandymų su žemės ūkio kultūromis rodo, kad derlingumas padidėja, jeigu dirvos paruošimas atliekamas prieš pat sėją. 5 lentelė. Miežių derlius bei papildomas derlius, priklausomai nuo suarimo laiko, cnt. grūdų/ha (Kari J.Rasmussen, 1986) Suarimo laikas Priesmėlis Mišrus smėlio ir molio Molis dirvožemis Spalio 1 d. 28,4 52,2 50,6 Gruodžio 1 d. 2,9 0,4 -0,1 Vasario 1 d. 3,0 1,2 -0,6 Prieš sėjimą pavasarį 2,0 -0,6 -1,7 Prieš sėjimą pavasarį, privoluojant - - 2,2 Kitas svarbus suarimo prieš pat sėjimą ar sodinimą privalumas tas, kad, auginant sideralines kultūras, gaunami šie du papildomi privalumai: • sideratų įterpimas į dirvožemį padeda iš karto susidaryti didesnėms poroms; • žaliosios trąšos kartu su tokiu dirvožemio įdirbimu gali sumažinti azoto išplovimą 51 %, kaip rodo Elly Moller ir kt. bandymai. Jeigu yra būtina dirvožemį paruošti anksčiau, taikant kai kuriuos cheminius dirvožemio dezinfekavimo būdus, tuomet dirvožemį reikia uždengti plėvele iki sėjimo ar sodinimo. Tokiu būdu išvengiama dirvožemio struktūros suardymo dėl kritulių. Didžiausias sukultūrinto dirvožemio sluoksnis, o tuo pačiu ir prieinamo vandens atsargos gaunamos dirvą suarus 28-30 cm gyliu. Organinių medžiagų užarimui, plūgai turi būti su priešpiūgiais. Po suarimo dirvos paviršius turi būti lygus. Tai pasiekiama, naudojant plūgus su arimo volais. Prekyboje yra dviejų tipų volai: • spiraliniai volai. Juos sudaro 8-10 cm pločio spiralės. Volas suspaudžia dirvožemio paviršių ir tuo pačiu jį išlygina. Taip sumažinamas dirvožemio paviršinis plotas bei piktžolių dygimas; • žiediniai volai. Juos sudaro ploni žiedai, kurie spaudimą perduoda giliau į dirbamąjį sluoksnį, kas yra nepageidautina. Šis tipas nerekomenduojamas naudoti medelynuose. 2.4. LYSVIŲ PARUOŠIMAS Po gero suarimo dirvos paviršius būna lygus ir šiek tiek suspaustas. Lysvės ruošiamos iš karto suarus dirvą, todėl vengiama važinėti tose vietose, kur augs sodmenys. Važinėjimas suardo makro poras, kurios turi lemiamą reikšmę greitam perteklinio vandens nutekėjimui ir deguonies patekimui į gilesnius sluoksnius. • Lysvės sėjimui. Jų paruošimui naudojamas lengvas kultivatorius, kuris įdirba tik 2-5 cm paviršinį sluoksnį. Jo tikslas - padaryti labai lygų, poringą lysvės paviršių. Lengvas padargas sumažina gilesnių sluoksnių suspaudimą. • Lysvės sodinimui. Sodinimo lysvių paruošimui naudojamas Kembridžo tipo volas. Sodinimo mašinoms reikia, kad paviršius būtų suspaustas, kitaip purus dirvožemis kaupsis mašinos priekyje ir sodinimo rezultatas bus nepatenkinamas. Prie lysvių paruošimo agregato pritaisomi ženklintuvai, žymintys lysvės vidurį, nes kitaip neįmanoma padaryti tiesių lysvių. Kreivos lysvės ne tik negražiai atrodo, bet jas yra sunkiau ir mechanizuotai prižiūrėti. 2.5. SANTRAUKA Pagrindinės dirvožemio paruošimo taisyklės: • dirvos paruošimo darbus atlikite prieš pat kultūrų įveisimą; • visuomet dirbkite esant tinkamo drėgnumo dirvai; • visuomet būtinas gilusis supurenimas taikant šiuolaikinius dirvos paruošimo būdus; • suarus dirvą, niekuomet nevažinėkite ten, kur augs augalai; • dirvos paruošimas yra svarbi kovos su piktžolėmis priemonė; • nesėkmingo dirvožemio paruošimo negalima atitaisyti. Reikia pradėti viską iš naujo. LAISTYMO SISTEMOS ĮRENGIMAS Laistymo sistemos suprojektavimas turi lemiamą reikšmę norint sėkmingai ir nuolat auginti sodmenis. Dauguma sistemų suprojektuojamos remiantis ne dirvožemio fizinėmis savybėmis, bet išimtinai reikiamo vandens kiekio patiekimu. Dažnai tai reiškia, kad išlaistomo vandens kiekis per laiko vienetą yra per didelis, o tai sukelia dirvos eroziją, nes dalis vandens nuteka paviršiumi. 3.1. VANDENS ATSARGOS Priesmėlyje vandens atsargos apytikriai siekia 1 mm/cm armens, o priemolio dirvožemyje - 2 mm/cm. Tuo būdu tam tikro storio armens sluoksnyje yra ir atitinkamas kiekis vandens atsargų. 6. lentelė. Vandens atsargos mm/cm armens sluoksnio Toks vandens kiekis yra esant pilnam dirvos imlumui, o vėliau labai greitai sumažėja dėl transpiracijos ir nutekėjimo. Norint užtikrinti patenkinamą augimą, dirvoje vandens kiekis neturi būti mažesnis negu pusė dirvos drėgmės imlumo, kas reiškia, kad prieš pradedant laistyti gali būti išnaudojama tik pusė dirvos vandens atsargų. Priešingai ankstesnėms prielaidoms, kad laistymas virš pusės pilno dirvos imlumo nedavė didesnio prieaugio, praktinė patirtis rodo, kad kuo dirvožemio vandens kiekis artimesnis pilnam dirvos drėgmės imlumui, tuo geresnės augimo sąlygos. 3.2. TRANSPIRACIJA IR NUTEKĖJIMAS Transpiracija per dieną gali siekti iki 7 mm, tačiau normaliai nebūna didesnė už 4,5 mm, atitinkamai per savaitę ji siekia iki 32 mm, netgi labai sausais laikotarpiais. Didžiausią išgarinimo dalį sudaro augalų transpiracija, nes išgarinimas nuo dirvos paviršiaus greitai sumažėja nuo 3 mm per dieną tuoj pat po lietaus iki 0,3 mm per savaitę. Augalų transpiracija turi tiesioginį ryšį su lapų paviršiaus ploto indeksu, rodančiu maksimalią transpiraciją, kai lapų paviršiaus ploto indeksas lygus 4 (maksimalus indeksas yra 8). Vandens nutekėjimas laistant, per dieną gali siekti iki 3 cm molio dirvose. Atlikdamas bandymus Eberswalde. prof. J.Matschke nustatė 2 cm per dieną nuotėkį priesmėlio dirvose. Blogos struktūros dirvožemyje sugėrimas gali siekti tik 0,5 cm per dieną. Nors išgarinimas nuo augalo paviršiaus, turinčio lapo paviršiaus ploto indeksą, lygų 8, gali siekti 7 mm per dieną, yra manoma, kad laistymo sistema turėtų galėti patiekti vandens kiekį, atitinkantį vidutinę 4 mm per dieną evapotranspiraciją arba 40 mVha. plius išgarinimo nuostoliai laistymo metu. Augalų augimas sulėtėja, kai išnaudojama pusė vandens atsargų. Kitaip tariant, laistymo intervalai kultūroms, turinčioms 40 cm ilgio šaknis, priesmėlio dirvožemiuose turi būti ne daugiau kaip 6 dienos. Sėjinukų lysvėse sekli šaknų sistema gali pareikalauti kasdieninio laistymo. 3.3. DIRVOŽEMIO INFILTRACINIS PAJĖGUMAS Infiltracinis priesmėlių pajėgumas neviršija 6 mm per valandą (žr. 1 pav.), o priemolių yra ne didesnis nei 2 mm per valandą. Vandens perteklius nuteka bei sudaro balas, kas labai apsunkina priežiūros darbus. Papildomas 10 mm/val. laistymas tose vietose, kurios nėra pilnai padengtos augalais, gali sukelti eroziją. Kadangi augalai neuždengia dirvožemio didžiąją dali auginimo laiko, tai mažas laistymo intensyvumas yra lemiamas faktorius, palaikant gerą dirvožemio struktūrą. Laistymo mašinų didelio intensyvumo ir dirvožemio infiltracinio pajėgumo santykio rezultatas yra tas, kad patiriamas didelis paviršinis nutekėjimas, esant net nedideliems nuolydžiams, dėl ko blogėja augimo sąlygos. 3.4. TRANSPIRACIJA LAISTYMO METU Be išgarinimo ir transpiracijos, vandens nuostoliai patiriami ir laistymo metu (žr. 2 pav.). Laistant dieną, jie gali sudaryti iki 30% išlaistyto kiekio, laistant nakties metu, jie paprastai siekia mažiau nei 10%. Nežiūrint to, kad laistymo sistemos paprastai projektuojamos maksimaliam 16 valandų laistymui dienos metu, reikia siekti, kad didžioji dalis laistymo vyktų naktį. 3.5. APSAUGA NUO ŠALNŲ Per paskutinius kelerius metus nustatyta, kad reikalinga efektyvi sodmenų apsauga nuo pažeidimų tiek vėlyvų naktinių šalnų gegužės-birželio mėn., tiek ankstyvų šalnų rugsėjo-spalio mėn. metu. Medžių rūšys, kurių ūgliai vėlai subręsta, buvo stipriai pakenktos. Tai sąlygoja tolesnius pažeidimus žiemą, ką parodė nudžiūvusios ąžuolo ir klevo ūglių viršūnės pavasarį. Eksperimentai, atlikti East Malings'e (Anglija) rodo, kad temperatūrą aplink augalus galima pakelti 2*C, laistant dieną prieš naktines šalnas. To pakanka, kovojant su didžiąja dalimi normalių naktinių šalnų. Tačiau užtenkavienos nakties su žema temperatūra, kad būtų sugadinta kelerius metus auginta produkcija, todėl laistymo sistema turėtų būti pritaikyta apsaugai nuo šalnų. Labai sunku apskaičiuoti, koks vandens kiekis sunaudojamas, garantuojant apsaugą nuo šalnų. Iš praktinės patirties žinoma, kad reikalingi 2 mm/val. esant nuolatiniam laistymui, o esant laistymui su pertraukomis, reiktų trečdaliu mažesnio kiekio. Laistymas apsaugai nuo šalnų turėtų būti atliekamas išpurškiant vandenį labai smulkiais lašeliais, nes jie geriau padengia augalus ir tuo pačiu sumažina bendrą reikalingo vandens kiekį. Reikalingi ne didesni kaip 3,6-4,0 mm skersmens purkštukai, o spaudimas turi būti ne mažesnis kaip 3 atm. 3.6. TEMPERATŪRA Ideali temperatūra fotosintezei kinta metų bėgyje ir priklauso nuo temperatūros bei apšvietimo santykio. Pisek ir kt. (1969) nurodo, kad Picea abies vidutinė ideali temperatūra yra 14°C, o vegetacinio sezono metu ji svyruoja nuo 11°C iki 19°C. Nustatyta saulės radiacija paprastajai eglei yra 10 000 lux/cm2, 900 m aukštyje virš jūros lygio. Ideali temperatūra jūros lygyje yra 2-3°C aukštesne ir. atitinkamai, esant 30 000 !ux/cm2 saulės radiacijai, ideali temperatūra išauga. Atitinkamas prisotinimo deficitas taip pat yra labai svarbus. Matschke (1981) nurodo, kad ideali 28°C temperatūra Picea abies rūšiai yra šiltnamio sąlygomis, esant aukštai santykinei drėgmei. Lietuvos ir Danijos sąlygomis kritinė temperatūra lapų audiniams yra 23°C. Lapų audinių temperatūra saulėtomis dienomis būna apytikriai 2°C aukštesnė negu aplinkinio oro. Laistymas, atsižvelgiant į temperatūrą, vasaros dienomis turi labai didelę teigiamą įtaką derliui. Medelyne ypač efektyvus yra dygstančių pasėlių laistymas, atsižvelgiant į temperatūrą. 3.7. SANTRAUKA Remiantis pateiktomis prielaidomis, laistymo sistemai keliami tokie reikalavimai: •ji turi užtikrinti 50 m3/ha per dieną vandens, t.y. 4 mm evapotranpiracija plius vandens išgarinimo nuostoliai laistymo metu; • paskaičiuotas maksimalus laistymo laikas per dieną turėtų sudaryti ne daugiau kaip 16 valandų (iš viso); • laistymo mašinos neturėtų būti naudojamos, nes jos išlaisto per daug vandens per laiko vienetą. Laistymo sistema turėtų būti sudaryta iš vamzdyno su purkštuvais; • laistymas su pertraukomis turėtų būti organizuotas taip, kad vienas laistymo periodas truktų 20-30 min; • laistymą reikėtų pradėti, kol dirvos drėgnumas dar nenukrito iki pusės pilno dirvos imlumo, kadangi laistymo sistema paprastai negali palaistyti viso ploto per dieną. TRĘŠIMAS Sumedėjusių augalų poreikiai maistingųjų medžiagų atžvilgiu nėra labai skirtingi nuo kitų kultūrų jų augimo medelynuose stadijoje. Augdami sumedėję augalai pasinaudoja anksčiau sukauptomis maisto medžiagomis, paskirstydami jas ten, kur jos yra labiausiai reikalingos. Tas pats mechzanizmas tinka ir kalbant apie mikroelementus, todėl labai mažai problemų kyla dėl jų trūkumo. Jei vis dėlto tokių problemų būna, tai jos paprastai kyla dėl kitų sąlygų, pavyzdžiui, išsilaisvinus aliuminio jonams, esant dirvožemyje labai žemam pH lygiui. 4.1. MAKROELEMENTAI 4.1.1. AZOTAS Analizuojant augalų mineralinių medžiagų sudėtį, azotas paprastai aptinkamas didžiausiais kiekiais. Tai yra sudėtinė amino rūgščių dalis, kuri gali būti aptinkama laisvai ląstelių sultyse, arba gali sudaryti baltymus. Kai kurie iš tų baltymų sudaro reguliuojančių metabolinius procesus fermentų branduolius. Kiti baltymai augaluose atlieka maisto atsargų vaidmenį. Azotas taip pat yra ląstelių, branduolio genų pernešimo sistemos dalis. Be to, azotas yra sudėtinė chlorofilo ir pasyvesnių augalo dažų dalis. Azotas pirmiausia įsavinamas kaip nitratas (NO,), bet taip pat gali būti absorbuojamas ir kaip amonio jonas (NH*4). Jei tręšiama amonio trąšomis, tai jų didžioji dalis yra paverčiama nitratais, o tik po to augalai juos absorbuoja. Tai yra įdomu, kadangi amonis dirvožemyje yra stabilesnis negu nitratai, o tai leidžia sumažinti azoto išplo詓imą. Tuo pačiu padidėja kalcio poreikis tam, kad būtų išlaikytas pH lygis. 4.1.2. FOSFORAS Fosforo kiekis augaluose paprastai sudaro 1/20 azoto kiekio. Fosforas yra labai svarbus augalų energijos perdavimo sistemoms, genetinės medžiagos savybėms, membranoms ir membranų plėvelės sandarai. Fosforas, kuris yra absorbuojamas kaip (H„ P,,O4), yra stipriai susijungęs su dirvožemio koloidais ir jo išlaisvinimas labai priklauso nuo dirvožemio pH reikšmės bei vandens kiekio. Be to, jo įsavinimui didelę reikšmę turi temperatūra, nes prie žemesnės nei 6°C temperatūros absorbavimas nevyksta. Pomidorų absorbuojamo P kiekis padvigubėja kaskart, kai temperatūra pakyla 2°C temperatūros skalėje nuo 12°C iki 18°C. Fosforas labai reikšmingas dygimo stadijoje, del to dirvožemio temperatūra vaidins lemiamą vaidmenį, tikintis gero sudygimo (žr. „Sėjinukai") Fosforo trūkumą augaluose parodo spyglių ir lapų galiukų pabalimas tuoj po sudygimo. Vėlesnėse stadijose fosforo trūkumo paprastai nepastebima, nes augalai būna gausiai tręšiami fosforo trąšomis. 4.1.3. KALIS Kalis nėra augalą sudarančių medžiagų sudėtinė dalis, bet fermentų veikla priklauso nuo kalio koncentracijos ląstelėse. Be to kalio koncentracija daro įtaką augalo žiotelių atsidarymui ir užsidarymui, kas svarbu transpiracijai ir CO, absorbcijai bei biomasės gamybai. Kalis yra lengvai įsisavinamas kaip K", ir tam procesui neturi įtakos nei dirvožemio temperatūra, nei jo drėgmė. Kalio paėmimui gali turėti įtakos tik kiti teigiamo krūvio jonai ir ypač dideli kalcio bei magnio kiekiai, kurie neigiamai paveikia absorbavimą. Kalis ne taip greitai suardomas kaip nitratai, bet jis yra lengvai išplaunamas iš priesmėlio dirvožemių, dėl ko augimo sezone 1 pabaigoje K kiekis labai sumažėja. Kadangi kalis yra biomasės gamybos katalizatorius, tai brendimo procesui tai atsiliepia neigiamai 4.1.4. MAGNIS Magnis aptinkamas kaip centrinis chlorofilo molekulės atomas. Be to, jis yra svarbus fosforo metaboliniam procesui bei keliii gyvybiškai svarbių fermentų grupių susidarymui ir funkcijoms. Magnis absorbuojamas kaip Mg", o šis procesas yra apsunkinamas dėl blogo oro atsinaujinimo, per intensyvaus laistymo ir netinkamo dirvožemio paruošimo. Per dideli kalio kiekiai taip pat apsunkina absorbavimą. Problemų gali iškilti augalams, kuriems reikia aukštos dirvožemio temperatūros, nes žema temperatūra stabdo išsilaisvinimą. Reikia pabrėžti, kad magnis ir fosforas abipusiškai reikšmingi absorbavimui bei medžiagų perdavimui. 4.1.5. KALCIS Kalcis aptinkamas junginyje, kuris yra svarbi ląstelės sienelių statybinė medžiaga. Kalcis augaluose sudaro daug netirpių druskų, pavyzdžiui, kalcio oksalatą ir sudaro kalcio šarmą su kai kuriomis augalo riebiosiomis rūgštimis. Kalcis svarbus ir azoto metaboliniam procesui, ypač nitrato skilimui į azoto jonus, kurie sudaro baltymus. Augalai absorbuoja kalcį kaip Ca~. Trūkstant kalcio padaugėja susirgimų grybinėmis ligomis. 4.1.6. MIKROELEMENTAI Sumedėjusiems augalams retai iškyla problemų dėl maistmedžiagių trūkumo, kadangi šių augalų poreikiai labai riboti ir juos paprastai patenkina tie kiekiai, kurie patenka su makroelementais trąšų pavidalu arba naudojant organines trąšas. Per keletą pastarųjų metų buvo pastebėtas sieros trūkumas žemės ūkyje dėl efektyvesnės užterštumo kontrolės ir mažesnio trąšų, turinčių sieros, vartojimo. Šiuo meru tokio trūkumo dar nesimato sumedėjusiuose augaluose, bet ateityje tai gali išryškėti. Dauguma miško augalų yra labai jautrūs per dideliems chlorido kiekiams, todėl trąšos, turinčios savo sudėtyje chlorido, neturi būti naudojamos. Molibdenas negali būti augalų absorbuojamas dėl žemo pH ir didelio kalio kiekio dirvožemyje. 4.2. KALKINIMAS Kartu su kalcio funkcija pačiame augale jis vaidina ir lemiamą reikšmę, reguliuojant dirvožemio pH lygį, kuris labai svarbus stabiliai dirvožemio struktūrai palaikyti (žr. skyrelį „Medelyno įkūrimas") bei maisto medžiagų absorbavimui. 3 pav. Maistingųjų medžiagų įsavinimo priklausomybė nuo pH lygio Pnesmėlyje ir priemoliuose idealus pH lygis yra 5,5-6,5, atitinkantis idealią situaciją augalų absorbavimo procesams. Molingose dirvose priimtinas aukštesnis pH lygis, kadangi reikalingas struktūrą stabilizuojantis poveikis. Bet kuriuo atveju maisto medžiagų kiekiai bus pakankami dėl molio koloidų sugebėjimo sulaikyti didelius maistmedžiagių jonų kiekius. Jei keletą metų iš eilės nekalkinama, tai pH lygis krenta ir nusistovi ties 4,5-5,5 riba. Norint nustatyti kalkinimo reikalingumą, būtina atlikti titravimą. To reikia, kad būtų nustatyta kiekvieno dirvožemio tipo buferinė reikšmė. Orientaciniai kalkinimo kiekiai, norint pasiekti pageidaujamą pH lygį, yra pateikti Durya ir Landis 1984, (8 lentelė). 8 lentelė. Kalkių kiekiai, reikalingi sureguliuoti pH lygį Kalkių sunaudojimas siekia 500-600 kg/ha per metus, kai naudojamos nitratų trąšos ir 700-900 kg/ha per merus, kai naudojamos amonio trąšos. Nepageidautina įterpti daugiau kaip 3-4 t/ha kalkių vienu metu, o reikalingi kiekiai turi būti įterpiami kas 3-4 metai. Jei pH lygis per daug aukštas, jį galima sumažinti įterpus sieros. 4.3. DIRVOŽEMIO PAVYZDŽIŲ PAĖMIMAS Dirvožemio pavyzdžiai turi būti imami kasmet, nes reikalinga nustatyti maistingųjų medžiagų kiekius. Augimo sezono metu dar atliekama augalų analizė, kuri tuoj pat parodo maisto medžiagų pakankamumą. Jei ploto struktūra vienoda, užtenka vienos analizės visam laukui. Dirvožemio pavyzdžiai imami specialiu grąžtu įstrižai lauko arba vienodai iš viso lauko, paprastai tik iš ariamojo sluoksnio. Prieš paimant reikalingą kiekį, visi dirvožemio pavyzr'Mai sumaišomi kibire. Paprastai pakanka 0,5-1,0 kg svorio pavyzdžio. Testo rezultatai gali tarnauti tik kaip orientyras, kadangi visiškai patikimo rezultato sunku tikėtis. Bandymai rodo, kad nusiuntus tą patį dirvožemio pavyzdį dviems skirtingoms laboratorijoms, gaunami nuo 10 iki 20% besiskiriantys rezultatai. Tokiu būdu. analizių įvertinimas parodo, ar trąšų kiekis yra tinkamas 10-20% tikslumu, bei parodo, kiek jų kiekis pasikeitė nuo paskutinės analizės. 4.4. PAGEIDAUTINI TRĄŠŲ KIEKIAI Norint užtikrinti optimalų maistingų medžiagų kiekį dirvožemyje, reikia įterpti atitinkamus trąšų kiekius. Nurodomas ne visas, bet augalams prieinamas kiekis. 9 lentelė. Sumedėjusių augalų auginimui rekomenduojami maistmedžiagių kiekiai dirvožemyje (pagal Danijos analizės budus) 4.5. AUGALŲ POREIKIAI TRĄŠOMS Visame pasaulyje buvo atlikta daugybė bandymų, kuriais nustatyta, kiek maisto medžiagų gali absorbuoti kiekviena sumedėjusių augalų rūšis. Dr. H.H. Witt atliko daug tokių bandymų ir teigia, kad vidutinis N, P ir K santykis 10:1:6 gali būti standartu įvairių medžių rūšių auginimui. Atitinkamais danų bandymais nustatytas vidutinis 19:2:15 santykis. Apibendrinus šiuos eksperimentus, gaunamas toks maisto medžiagų įsisavinimo lygis. 10 lentelė. Augalų potencinės galimybės įsisavinti maisto medžiagas Kai kuriais bandymais su Pinus silvestris nustatytas N kiekio absorbavimas atitiko lapuočių lygį. 4.6. MAISTO MEDŽIAGŲ IŠPLOVIMAS Taikant netinkamus auginimo metodus, išplovimas, ypač azoto, gali būti labai didelis. Išplovimas gali svyruoti nuo 20 iki 90 kg/N per metus, priklausomai nuo kritulių kiekio žiemą ir N kiekio rudenį. Fosforas išplaunamas tik labai nežymiais kiekiais, o ten, kur jis randamas kaip teršalas nuo žemės ūkio, jo gali būti labai dideli kiekiai. Paskaičiuota, kad kalio išplovimas sudaro 10-30 kg/ha per metus. Be to, daug išplaunama kalcio, sieros ir natrio, kuris šiuo metu nėra laikomas kenksmingu aplinkai. Šalia išplovimo žiemos metu, dideli kritulių (įskaitant laistymą) kiekiai vasarą išplauna azotą. Dr. VVitt užregistravo žemiau pateiktus N išplovimo gylius. Nėra informacijos apie dirvožemio humuso kiekį, tačiau bandymai, atlikti Bad Zwischenahn rėdo, kad humuso kiekis gali siekti 5%. Esant mažesniam humuso kiekiui, išplovimo gylis didėja. 11 lentelė. Išplovimo gylis, esant 60 mm kritulių kiekiui 4.7. TRĄŠŲ RŪŠYS 4.7.1. ORGANINĖS TRĄŠOS Organinės trąšos yra rekomenduojamos ne쳒tiek dėl savo, kaip trąšų savybių, bet dėl kitokios teigiamos įtakos. Daug svarbiau, kad jų įterpimą lydintis irimo procesas leidžia susiformuoti stambesnėms poroms bei palaikyti aktyvią dirvožemio florą. Prieš paskleidžiant organines trąšas, jos turi pabūti krūvose, kuriose susidarytų ne mažesnė kaip 60°C temperatūra, kad žūtų visos piktžolių sėklos. Organinių trąšų irimas galiausiai pareikalaus papildomo N įterpimo, kuris vėliau bus vėl išlaisvintas. Prieš įterpiant organines trąšas, reikia atlikti jų analizę. Danijoje naudojami tokie orientaciniai organinių trąšų kiekiai. Nurodomi tik sumedėjusių augalų auginimui taikytini kiekiai. 12 lentelė. Maistingų medžiagų kiekiai skystose organinėse trąšose. Augalų auginimo vadovėlis N kiekio, įterpto kultūros auginimo pradžioje, įsisavinimas siekia apie 40%, kai tuo tarpu P yra sunaudojamas 100%, o K -daugiau kaip 90%. Nurodoma, kad galima įterpti 30 t/ha gyvulių ir 20 t/ha paukščių mėšlo. Srutų įterpimas nerekomenduojamas, nes tai yra rūgštinė trąša, kuri labai suardo struktūrą. Taip yra dėl didelio NH4-N kiekio. kuris virsta nitratu, dėl ko išplaunamas didelis kalcio kiekis. Priešingai amonio trąšoms, kurios gali būti optimaliai įsisavinamos, iš srutų sunaudojama tik 25-50% N kiekio, tačiau neigiamas poveikis dirvožemio struktūrai verčia jų atsisakyti, suteikiant privalumą amonio įterpimui. Organinių trąšų įterpimas neturi žymios įtakos humuso kiekiui dirvožemyje. 4.7.2. MINERALINĖS TRĄŠOS Mineralinės trąšos yra naudojamos siekiant padidinti ir pagerinti auginamų augalų produktyvumą. Dauguma mineralinių trąšų gaunama iškasant požemines druskų atsargas ir gali būti naudojamos be didesnio paruošimo. Tiip yra, pavyzdžiui, su kaliu, kuris kasamas Vokietijos-Prancūzijos kasyklose. Fosforo trąšos yra gaminamos pramoniniu būdu iš fosfatinės žaliavos, kuri ištirpdoma rūgštyje ir perdirbama į reikalingas fosfatines trąšas. Azotinės trąšos išimtinai gaminamos cheminių procesų ir reakcijų būdu iš atmosferinio azoto. 4.7.3. ŽALIOSIOS TRĄŠOS Jei žaliosios trąšos naudojamos kaip dirvos pagerinimo būdas, tai jos turi būti optimaliai tręšiamos, kad kultūros gautų iš to reikalingą efektą ir norimą augimo paskatinimą. Tuo pačiu jos duoda papildomą maisto medžiagų kiekį, į kurį reikia atsižvelgti skaičiuojant tręšimo normas. Kiekvienos rūšies priešsėlių vaidmuo sukaupiant N yra labai skirtingas. Dviejų metų bandymais Thorup-Kristensen nustatė, kad, priklausomai nuo žaliųjų trąšų rūšies, jos sukaupė maistmedžiagių dirvožemyje nuo 12 iki 98 kg. 13 lentelė. Azoto sukaupimas miežiuose, priklausomai nuo priešsėlių rūšies (Thorup-Kristensen, 1994) Priešsėlių tręšimo efektas yra lygus iš bendro absorbuoto N kiekio atėmus absorbuotą kontroliniame plote 45 kg N/ha kiekį. 4.8. TRĘŠIMO DOZĖS Labai svarbu, kad medelyne būtų palaikomas optimalus trąšų lygis, kadangi augalų išgyvenimui ir augimui nepakankama: jų tiekimas atsiliepia neigiamai. Erik Troeng iš Švedijos žemės ūkio universiteto nustatė tokius santykius Picea abies rūšiai. 14 lentelė. Viršūninių ūglių ilgis, prieaugis cm, priklausomai nuo N kiekio augale 4.9. TRĄŠŲ IŠBARSTYMAS Yra du trąšų paskleidimo būdai: arba jos vienodai išbarstomos visame plote, arba beriamos kiek galima arčiau augalo, kuris turi jas paimti. Pastarasis metodas yra efektyvesnis trąšų panaudojimo atžvilgiu. Dr. H.H. Witt nustatė tokį N, P ir K absorbavimą, esant toms pačioms tręšimo dozėms. 15 lentelė. Maisto medžiagų sunaudojimas, priklausomai nuo trąšų išbarstymo budo 4.10. REKOMENDUOJAMI TRĄŠŲ KIEKIAI Šiose rekomendacijose laikomasi nuomonės, kad anksčiau aprašyti maistmedžiagių kiekiai yra baziniai, todėl esant jiems. papildomas tręšimas nebūtinas. Tam, kad būtų patenkinti augalų poreikiai ir padengtas neišvengiamai išplaunamas kiekis, trąšų turi būti įterpiama daugiau, negu augalas gali paimti. Šios rekomendacijos gali būti tik kaip orientyras, o kiekvienas medelynas turi registruoti atliktas analizes. Jas reikėtų palyginti su ben颴ru įterptų trąšų kiekiu, įskaitant organinių trąšų bei priešsėlių indėlį, tam, kad būtų susidaryta konkreti nuomonė apie maisto medžiagų sunaudojimą medelyne. Jeigu ši registracija parodo per didelį sunaudojimą, lyginant su augalų poreikiais, tai reiktų paanalizuoti auginimo technologijų tinkamumą. 16 lentelė. Trąšų registravimo kortelė Norint išvengti N, bei tam tikru laipsniu ir K, išplovimo, šiuos elementus reikia įterpti per kelis kartus pagal iš anksto paruoštą planą, bei įvertinant kritulių kiekį. Esant gausiems krituliams, lietaus, o taip pat kartu su laistymu, pavidale, būtina papildomai įterpti azoto. Toliau pateikti trąšų kiekiai turi pasitarnauti kaip orientyras. Juos sudaro augalų sunaudojamas ir neišvengiamai išplaunamas kiekis. 17 lentelė. Rekomenduojami trąšų kiekiai 4.11. SANTRAUKA • Kiekvienais metais padarykite dirvožemio analizes. • Registruokite analizių duomenis, o taip pat bendrą įterptų per metus trąšų kiekį. • Tol, kol nėra sukaupta pakankamai statistinės medžiagos, tręškite pagal rekomendacijas. • Tinkamas pH lygis yra labai svarbus tiek dirvožemio struktūrai, tiek maistmedžiagių įsisavinimui, todėl reikalingas kalkinimas. PIKTŽOLĖS 5.1. PIKTŽOLĖS APIBRĖŽIMAS Piktžolė - tai ne biologinė sąvoka, ji reiškia, kad tame plote auga nepageidautini augalai. 5.2. PIKTŽOLIŲ EKOLOGIJA Dauguma piktžolių priklauso ankstyvajai antrinės kaitos stadijai. Tai reiškia, kad jos yra intervencijos į natūralią augai bendriją rezultatas. Tokia intervencija gali būti miško gaisrai, žemės ūkio arba medelynų tvarkymo darbai. Po bet kurios iš teki intervencijų pionierinės augalų rūšys pradeda augti greičiausiai. Šių rūšių augalai ir sudaro didžiąją dalį piktžolių. 5.3. PIKTŽOLIŲ BIOLOGIJA 5.3.1. SĖKLOMIS PLINTANČIOS PIKTŽOLĖS Paprastai tarp piktžolių sėklų kiekio dirvožemyje ir daigumo yra labai silpnas ryšys, kadangi čia lemiamą reikšmę turi kitų sėklų konkurencingumas. 19 lentelėje pateikiami neseniai Vokietijoje atliktų bandymų rezultatai. 19 lentelė. Ryšys tarp sėklų kiekio dirvožemyje, sudygusių augalų ir rūšių skaičiaus (Hurle ir kt.) Dauguma piktžolių medelynuose yra vienmetės: vasariniai arba žieminiai vienmečiai augalai. Vasariniai užbaigia gyvenia ciklą per vieną augimo sezoną, o žieminiai sudygsta rudenį ir paprastai suformuoja lapų rozetę, kuri peržiemoja ir toliau vystas pavasarį. Daug augalų gali vystytis abiem būdais. Vienmetės piktžolės dauginasi sėklomis. Dauguma piktžolių sėklų, aptinkamų dirbamuose plotuose, dauginasi savaime. Sėklas perneša vėjas, tačiau beveik visų piktžolių sėklos pernešamos vėjo pagalba nedideliais atstumais. Išimtis yra tik kelios rūšys pavyzdžiui, kiaulpienė, kurios sėklos nuskrenda labai toli. 47,0% Senesnės sėklos ramybės būklėje 25,0% Sėklos, per metus praradusios daigumą 26,0% Sėklos, kurios sudygsta ir vystosi 2,0% Naujos sėklos 4 pav. Piktžolių sėklų amžiaus struktūra Sėklomis plintančių piktžolių grupėje yra įtrauktos tos rūšys, kurias medelynuose būtina naikinti. 5.3.2. SĖKLŲ RAMYBĖS BŪSENA Piktžolių sėklos gali išbūti ramybės būsenoje ilgesni ar trumpesnį laiką ir sudygti įvairiu metu. Kai kurių rusių ta ramybės būsena yra užkoduota, o kitų ji gali priklausyti nuo dygimo sąlygų palankumo. Kai kurių rūšių sėklos priklauso abiems tipams pavyzdžiui, lauko garstyčių ir balandų. Vegetatyviniai organai formuojami 3 budais: • antžeminiai ūsai (pavyzdžiui, vėdrynas ir smiltė); • požeminiai šaknų ūgliai (pavyzdžiui, varputis, usnis); • beūsės rūšys (pavyzdžiui, kiaulpienė, kietis). Jų sugebėjimas daugintis priklauso nuo biomasės, todėl jas lengva naikinti po pirmųjų lapelių susiformavimo. Varpučio atveju, pavyzdžiui, tai galima daryti susiformavus 3-4 lapeliams. Tokio tipo piktžolių daigyne neturėtų būti, kadangi jas paprasta naikinti dėl jų lėto dauginimosi. 5.3.3. ŠVIESA IR DAIGUMAS Dauguma piktožolių sėklų turi fitochrominę sistemą. Kai šią sistemą veikia šviesa, gali prasidėti dygimas, jei tik jam yra palankios sąlygos. Dygimo proceso suaktyvinimui reikia labai nedidelio šviesos kiekio. Pvz, laukinei garstyčiai reikia tik 1/1000 sekundės, kad būtų patenkintas dygimui reikalingas šviesos poreikis, ir tik jei šis skaičius mažesnis nei 1/1 000 000 sekundės, dygimas nevyksta. Fitochrominė sistema taip pat kelia reikalavimus šviesos kokybei. Jei šviesoje yra daug infraraudonųjų spindulių, tai fitochrominė sistema nereaguoja taip stipriai, todėl reikia ilgesnio buvimo šviesoje, kad suaktyvėtų dygimo procesai. Saulės tekėjimo bei saulėlydžio šviesoje yra daug infraraudonųjų spindulių, kurie yra mažiau efektyvūs daigumo atžvilgiu, todėl tuo faktu galima pasinaudoti ruošiant dirvą. Toks efektas gaunamas dėka fakto, jog sėklos reaguoja taip, lyg netoliese būtų daug kitų piktžolių, kadangi pro lapus prasiskverbianti šviesa turi didelį kiekį infraraudonųjų spindulių. Šiuo metu nėra žinomi atskirų rūšių šviesos poreikiai. 5.3.4. SĖKLŲ ILGAAMŽIŠKUMAS Normaliomis žemės įdirbimo sąlygomis tik kelis procentus sudygusių sėklų sudarys daugiau kaip 6-7 metų amžiaus sėklos, {dirbant tik dirvos paviršių, galima dar greičiau sumažinti piktžolių sėklų kiekį. Per paskutinius keletą metų sumažėjo naudojamų herbicidų dozės, bet tuo pačiu padidėjo jų efektyvumas. Tai rodo, kad per tuos metus buvo peržiūrėta visa piktžolių naikinimo strategija ir ateityje ji remsis fundamentaliomis žiniomis apie kiekviena piktižolių rūšį ir jos biologiją. 5.3.5. ŠAKNIMIS PLINTANČIOS PIKTŽOLĖS Tam, kad dvimečiai ir daugiamečiai augalai galėtų išgyventi sėjomainos metu laukuose, jie turi sugebėti suformuoti dauginimosi organus per vieną augimo sezoną. Tai gali būti pasiekiama dviem būdais - vegetatyviniu arba sėklomis, nors dauginimasis sėklomis daugeliui rūšių yra antraeilis, išskyrus tada, kai jie turi užsiimti plotą pirmą kartą. 5.4. PIKTŽOLIŲ NAIKINIMAS Pagal Jens Aame Oksen'ą, 1981, išlaidos piktžolių naikinimui sudaro apie 10% visų išlaidų, susidarančių auginant produkciją. Šį skaičių vėliau patvirtino ir Per Buchhave, 1991, kuris nurodė 3 -10% išlaidas penkiuose Danijos medelynuose. Dubravos medelyne piktžolių naikinimo išlaidos sudaro 20-25% visų išlaidų. Taigi, piktžolių naikinimui tenka labai didelės išlaidos, kas rodo, kad yra galimybė sutaupyti ir padidinti pajamas. 5.4.1. RANKINIS PIKTŽOLIŲ NAIKINIMAS Nuo seniausių laikų žemdirbiai kovojo su piktžolėmis savo laukuose rankiniu būdu. Ir ateityje šis būdas išliks medelynuose, kadangi vien mechanizmais ir cheminėmis priemonėmis piktžolių išnaikinti neįmanoma. Rankinis piktžolių naikinimas reiškia ravėjimą rankomis arba įvairiais kauptukais. 5.4.2. MECHANINIS PIKTŽOLIŲ NAIKINIMAS Kaip jau minėta, dirvos įdirbimas yra labai reikšmingas piktžolių naikinimo atžvilgiu. Tas reikšmingumas siejamas ne tik su mechaninėmis/rankinėmis kovos priemonėmis, bet ir su herbicidų naudojimu. Taikomi tokie trys būdai: • akėjimas; • kultivavimas; • frezavimas. Pastaruoju metu vis plačiau pradėta medelynuose naudoti lengvas virbalines akėčias. Tai pasiteisino auginant daugumą kultūrų nors gali būti trumpi laikotarpiai, kai akėjant pažeidžiami augalai. Tai gali būti taikoma tik dygstančioms piktžolėms, kurios yra išraunamos, arba užverčiamos žemėmis. Jei piktžolės per didelės, tuomet akėjimas nebus efektyvus. Kad ilgapirštės virbalines akėčios duotų laukiamą efektą, reikia didelio greičio, kaip matome 20 lentelėje. 20 lentelė. Ilgapirščių virbalinių akėčių poveikis piktžolėms kviečių (2-3 lapelių stadija) lauke, atsižvelgiant į judėjimo greitį : Norint gauti tinkamą įdirbimo gylį, reikia, kad visi agregatai dirbtų tiksliai lygiagrečiai dirvos paviršiui. Tarpueilių purenimas padeda naikinti piktžoles eilutėse. Labai svarbu, kad šis darbas būtų atliekamas tik viršutiniame 2-3 cm gylio sluoksnyje, kadangi gilesnis įdirbimas iškeltų naujas sėklas, galinčias vėl sudygti. Pirmas purenimas gali sunaikinti iki 80% sėklų, kurios gali sudygti, o likusių sėklų daigumas bus sumažintas po 2-3 kultivavimų. Piktžolių naikinimas frezomis ar besisukančiais šepečiais yra naudojamas, bet kenkia dirvos paviršiaus struktūrai ir todėl turėtų būti naudojamas minimaliai. 5.5. HERBICIDAI Herbicidų naudojimas, lyginant su žmonijos gyvavimo istorija, trunka trumpą laiką. Herbicidai pirmąkart panaudoti Prancūzijoje 1898 m., kai buvo atrastas vario sulfato poveikis piktžolėms. Iki 1930 buvo naudojami tik mineraliniai junginiai, tokie kaip geležies sulfatas ir vario sulfatas. 1930 m. pasirodė hormoninės medžiagos. Tai buvo organiniai junginiai, kaip ir visi vėliau pasirodę herbicidai. Nuo 1950-jų ir 1960-jų prasidėjo tikrasis herbicidų (ir kitų pesticidų) vystymasis. Šiuo metu labai išaugo naujų pesticidų kaina. Yra paskaičiuota, kad naujos medžiagos sukūrimas kainuoja apie 700 mln Danijos kronų. Kadangi kiekviena šalis turi savo cheminių medžiagų naudojimo tvarką, tai reiškia, kad daugelis medžiagų gali būti naudojamos tik tam tikrose konkrečiose vietose. Danijoje leidimo gavimas naudoti naujas chemines medžiagas tam tikrai konkrečiai kultūrai, pavyzdžiui, miško sodmenų auginimui, yra ilgai ir brangiai kainuojantis procesas. Tai reiškia, kad ateityje naujų cheminių medžiagų naudojimas medelynų veikloje pasidarys beveik neįmanomas. 5.5.1. HERBICIDAI, VEIKIANTYS PER DIRVOŽEMĮ Kaip sako pavadinimas, šios medžiagos yra įsiurbiamos iš skysčio, esančio dirvožemyje, todėl tik tas herbicidų kiekis, kuris nesijungia su dirvožemio koloidais, yra prieinamas augalams. Dirvožemyje esantys herbicidai įsiurbiami kartu su vandeniu. Jie gali būti įsiurbiami per sėklas, šaknis, požemines augalo dalis. Kadangi herbicidus augalai absorbuoja kartu su vandeniu, tai dirvožemyje esantis vandens kiekis yra labai reikšmingas herbicidų poveikiui. Kai kurios medžiagos įsiurbiamos garų pavidale (pavyzdžiui, Treflan'as). Tuo atveju dirvožemyje esantis vandens kiekis nėra svarbus. 5.5.2. HERBICIDAI, VEIKIANTYS PER LAPUS Tam, kad paveiktų gyvąsias augalų ląsteles, šie herbicidai turi prasiskverbti pro lapo paviršių. Jis susideda iš išorinio vaškinio sluoksnio, kuris yra iš dalies vandeniui nepralaidus, vidurinio kutino ir vaško sluoksnio bei dar vieno pektino sluoksnio ir ląstelės sienelės. Vandenyje tirpstantys herbicidai patenka į augalą pro žioteles, o netirpūs yra įsiurbiami per vaškinį sluoksnį. Vandenyje tirpstantys herbicidai ilgiau skverbiasi į augalą, negu netirpūs, todėl po purškimo paprastai reikia, kad 2-4 valandas būtų saulėta arba be lietaus. Ne tik herbicidų tirpumas svarbus jiems skverbiantis į augalą. Svarbus yra molekulės dydis ir forma. Be to, skverbimasis gali priklausyti ir nuo to, ar medžiaga turi elektrinį krūvį, kadangi teigiamą krūvį turinčios molekulės gali prasiskverbti pro kutina lengviau nei turinčios neigiamą krūvį. Šalia tradicinių ilgapirščių virbalinių akėčių yra dar skersinės tokio tipo akėčios, kurios, kaip jų pavadinimas sako, dirba skersai lysvės. Jas suka traktoriaus darbinis velenas. Ilgapirščių virbalinių akėčių našumas ploto atžvilgiu per laiko vienetą yra labai didelis, o tai darosi įdomu, turint omenyje piktžolių sėklų poreikius šviesos bangų ilgiams, skatinantiems jų daigumą Sėjimo bandymai, atlikti Danijos augalų ir dirvožemio tyrimų institute rodo, kaip galima sumažinti piktžolių daigumą. Panašūs tyrimai buvo atlikti daugelyje šalių ir jie rodo, kad galima sumažinti piktžolių daigumą 40-50%, atliekant dirvos ruošimo darbu prieš saulėtekį ar po saulėlydžio. Tuos pačius principus galima taikyti visiems dirvožemio įdirbimo darbams medelyne. Patekusios į augalo vidų, herbicidinės medžiagos gali veikti iš karto, todėl jos vadinamos kontaktinėmis, arba gali būti pernešamos augalo gyvybinius taškus per floemą, ir jos vadinamos sisteminėmis medžiagomis. Sisteminė medžiaga yra Raundap'as. 5.6. HERBICIDŲ VEIKIMO BŪDAS Dauguma herbicidų veikia tik procesus, vykstančius augaluose, bet ne žmonėse ar gyvūnuose. Tačiau tai nereiškia kad jie nėra toksiški žmonėms, bet tas toksiškumas šiuo metu patvirtintų medžiagų yra nedidelis. Apie pusė iki šiol sukurtų herbicidų augaluose blokuoja fotosintezę. Šviesos energija, kuri turėtų būti panaudota fotosintezei panaudojama deguonies junginių susidarymui, kurie suardo membranas ląstelėse irt.t. Augalai pagelsta dėl to, kad aplink chloroplastą ištirpsta membranos. Kita svarbi herbicidų grupė yra herbicidai, turintys auksinų poveikį. Jų poveikis pasireišk.a tuo, kad augalai neatskiria papildomų hormonų nuo pačių susikurtų, todėl jie patenka į ląsteles. Šios grupės herbicidai sumedėjusiems augalams medelynuose netinkam, Be to,yra daug kitokių veiksmo būdų. Paskutiniais metais. Pasirodė medžiagų, kurios veikia amino rūgščių sinteze. Šiai grupei priklauso Glyphosatas ir kai kurie mikroelementai. Piktžolių naikinimui tarpueiliuose geriausiai tinka spyruokliniai su strėliniais antgaliais noragėliai. Jie gerai išpjauna piktžoles ir spyruokliuodami jas išpurto. Noragėliai su kietais kotais netinka, nes priekyje sustumia žeme. Auginant daugelį kultūrų purenam tarpueilius, gerus rezultatus duoda tarpueilių priežiūros kultivatoriaus gale pritvirtintos lengvos akėčios ilgais lanksčiais virbalais 5.7. ABSORBAVIMO SKIRTUMAI Pasirenkant herbicidus, veikiančius per dirvožemį, lemiamas vaidmuo tenka skirtumams tarp piktžolių ir kultūriniu augalų šaknų sistemos. Žinoma, piktžolių sėklos beveik išimtinai sudyksta viršūtiniame 0,5-2 cm sluoksnyje, todėl galima ta aplinkybe pasinaudoti. Smėlio dirvose yra pavojus, kad šios medžiagos gali būti nuplaunamos gilyn, kas gali pakenkt, kultūriniams augalams. Todėlengvose dirvose dozes reiktų sumažinti, o kai kuriais atvejais gali tekti visai atsisakyti herbicidų. Herbicidų, veikiančių per lapus, pagrindinis skirtumas yra tas, kad skiriasi išpurkšto ant lapo paviršiaus skysčio pasiskirstymas Jį galima pagerinti priemaišų pagalba. Tačiau tai galima daryti tik atsižvelgus į instrukcijos rekomendacijas. 5.8. HERBICIDŲ SPECIFIŠKUMAS Įvairių herbicidų poveikis augalams yra skirtingas. Tai reiškia, kad naudojama medžiaga gali paveikti visus augalus, todt naudojama dozė čia vaidina lemiamą vaidmenį nustatant, ar padaryta augalams žala turi didesnį ekonominį efektų negu piktžolii naikinimo efektas. Daugiamečių augalų atveju tai reiškia, kad dėl pakartotinio herbicidų naudojimo, jie sukaupia daugiau aktyvi: medžiagų Taip atsitinka dėl to, kad daugelio aktyvių medžiagų skilimas vyksta per mikrobiologinius procesus, o ne pačiam augale. Kalbant apie paskutinės laidos herbicidus, jų specifiškumas priklauso nuo galimybės išsilaikyti augale. Tai reiškia, kad jie su kultūromis pernešami į kitas grandis maisto grandinėje. Tačiau nuo žmonių ir gyvūnų šias medžiagas galima palyginti lengvi atskirti, kadangi jos tirpsta vandenyje. Aprašyti rezultatai gaunami naudojant ištisinį purškimą. Norint nustatyti žievės galimybe. Įsiurbti herbicidus, buvo atliktas ir

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!